Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

 
raguva
 
Raguva – vidurio Lietuvos miestelis Panevėžio rajone, abipus Nevėžio, jo aukštupyje, 1 km į vakarus nuo senojo plento Panevėžys–Ukmergė.
Miestelyje veikia Raguvos gimnazija, biblioteka, paštas, ant mūrinės kolonos stovi XIX a. liaudies meistrų sukurta šv. Florijono skulptūra. Raguvos girininkijos miške yra išlikusios 1863 m. sukilimo dalyvių kapinės.
Anot kalbininkų, miestelio vardas yra kilęs nuo bendrinio žodžio raguva – „vandens išraustas griovys“.
 
***
Spėjama, kad Raguvoje yra buvusi pagonių kulto apeigų vieta. Tai liudija mitologinis akmuo, kurį pirmą kartą paminėjo istorikas Mykolas Balinskis 1846 m. Varšuvoje išleistoje knygoje „Senovės Lenkija“.
1501 m. rašytiniuose šaltiniuose (Vilkmergės vietininko Boriso Semenavičiaus prašyme Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui) pirmą kartą paminėtas Raguvos vietovės vardas.
1501 m. liepos 22 d. Aleksandro dovanojimo raštu Raguva ir to paties pavadinimo dvaras kartu su žmonėmis, žemėmis, vandenimis ir viskuo, kas tuo metu ten buvo, buvo atiduota B. Semenavičiui.
1586 m. dokumentuose Raguva vadinama miesteliu.
1610 m. balandžio 7 d. dvaro inventoriuje paminėta miestelyje jau stovėjusi Šv. Jono katalikų bažnyčia ir priešais dvaro vartus buvusi sena cerkvė.
Nuo XVII a. Raguvoje ėmė kurtis žydai, karaimai.
1740 m. gruodžio 12 d. Raguvai suteikta turgaus (rengdavo penktadieniais ir sekmadieniais) bei prekymečių privilegija. Raguvos prekymečiai buvo plačiai pagarsėję, čia atvykdavo pirkliai net iš Rygos.
XIX a. Raguvoje įsikūrė nemažai rusų sentikių.
1840 m. sentikiai raguvoje įkūrė savo parapiją.
XVI a. Raguvą valdė kunigaikščiai Žilinskiai (kitur – Zilinskiai), XVII a. – Oginskiai, XVIII a. (iki 1831 m. sukilimo) – Straševičiai. Su Raguvos istorija labiausiai yra susiję šie kunigaikščiai Oginskiai: Jonas Jackus Samuelovičius Oginskis (1625–1684), Marcijonas Marianas Aleksandras Oginskis (1632–1690), Kazimieras Martynas Oginskis (apie 1696–1727).
XIX a. prie miestelio, kelių sankryžoje, pastatyta iki šiol išlikusi Šv. Agotos skulptūra.
1861–1950 m. Raguva buvo to paties pavadinimo valsčiaus centras, 1950–1995 m. – Raguvos apylinkės centras. 1995 m. gegužės 9 d. Raguvos apylinkė panaikinta, o jos vietoje įsteigta Raguvos seniūnija, kurios teritorija yra gerokai mažesnė už buvusio Raguvos valsčiaus.
1867 m. Kritižyje buvo pastatyti mediniai sentikių maldos namai, 1875 m. – mūrinė stačiatikių cerkvė.
1868 m. Raguvoje buvo 465 gyventojai, 1899 m. – 1 580, 1970 m. – 572, 1981 m. –720, 1986 m. – 686, 2001 m. – 610.
Raguvos ir jų apylinkių gyventojai aktyviai dalyvavo 1831, 1863 m. sukilimuose (beje, 1863 m. ties Raguva sukilimo veiklą pradėjo Zigmantas Sierakauskas), platinant uždraustą lietuvišką spaudą, 1887 m. Raguvoje pastatyta medinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, kuri stovi iki šiol.
1905–1907 m. įvykiuose, kovose Lietuvos nepriklausomybę aktyviai dalyvavo Raguvos krašto žmonės.
Sovietmečiu Raguva buvo kolūkio centrinė gyvenvietė.
1993 m. Lietuvos nacionalinio muziejaus vyresniojo muziejininko Vinco Ruzo iniciatyva Panevėžyje išleista 70 puslapių apimties iliustruota knygelė „Raguvos praeitis“. Tokio pavadinimo knygos išleistos ir 1997 bei 1998 metais.
2001 m. patvirtintas Raguvos herbas.
2001 m. rugpjūčio 18–19 d. miestelyje iškilmingai pažymėta Raguvos vardo pirmojo paminėjimo istorijos šaltiniuose 500 metų sukaktis. Tais metais buvo pradėta rengti monografija „Raguva“, kurią išleido leidykla „Versmė“. 

Pagal literatūros šaltinius parengė Danutė Mukienė

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.28 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija