Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

    MYKOLO KLEOPO OGINSKIO ŠEIMA (ŽMONOS, VAIKAI)
     

Mykolas Kleopas Oginskis (1765–1833) buvo vedęs du kartus. Pirmoji jo žmona buvo Izabelė Lasocka (1764–1852), antroji – Marija de Neri (1778–1851). Su pirmąja žmona jis turėjo du sūnus, su antrąja – 3 dukras ir vieną sūnų.
 

Žmona Izabelė Lasocka-Oginskienė (1764–1852)

Pirmoji M. K. Oginskio žmona Izabelė Lasocka (1764–1852) buvo Laskovsko ir Antano Lasockio (mirė 1799 m.) dukra. Už kunigaikščio M. K. Oginskiu ji ištekėjo 1789 metais. Gyvendami santuokoje  jie susilaukė dviejų sūnų – Tado Antano (Antonijaus) Oginskio (apie 1798–1844) ir Pranciškaus Ksavero Oginskio (1801–1837).

1802 m. M. K. Oginskis santuoką su Izabele Lasocka nutraukė ir vedė Žemaitijos didiko Kajetono Nagurskio iš Kurtuvėnų našlę, dainininkę Mariją de Neri (1778–1851), kuri buvo kilusi iš Venecijos. Su ja M. K. Oginskis susilaukė trijų dukterų: Amelijos (1803–1858), Emos (1810–1871), Idos (1813–?) ir sūnaus Irenėjaus Kleopo (1808–1863).

Sūnus iš pirmosios santuokos Tadas Antanas (Antonijus) Oginskis (1798–1844)

Tadas Antanas Oginskis – Izabelės Lasockos ir Mykolo Kleopo Oginskio (1765–1833) sūnus. Jis buvo vedęs Mariją Teklę Rönne (1804 (?)–1897), kurios mama buvo Antanina von Rönne, o tėvas – Feliksas von Rönne.

Marijai tai buvo antroji santuoka. Būdama dar visai jauna, ji buvo ištekinta už Mykolo Borevičiaus (1774–1820). Jų santuoka įregistruota 1813 m. birželio 20 dieną. Mykolas Borevičius mirė būdamas 46 metų amžiaus.

Marija ir Tadas Oginskiai turėjo tris dukras: Ameliją Oginskytę-Volovičienę (gimė 1835 m., mirė būdama 35 metų amžiaus), Gabrielę Mariją Oginskytę-von Rönne (gimė 1830 m. rugpjūčio 24 d., mirė būdama 25 metų amžiaus) ir Nataliją Oginskytę-Gavronskienę  (gimė 1830 m., mirė taip pat būdama 25 metų amžiaus).

Marija Teklė Rönne-Borevičienė-Oginskienė dar turėjoir 3 kitas dukras – Aną, Liudviką, Teodorą Eleonorą (gimė 1814 m., mirė būdama 10 metų) ir du sūnus – Liudviką Izidorių (gimė 1814 m., mirė būdamas 10 metų amžiaus) ir Antaną Ipolitą (gimė 1816 m., mirė būdamas 15 metų amžiaus).

Tado Antano Oginskio tikrasis brolis buvo Pranciškus Ksaveras Oginskis (1801–1837).

Tadas mirė 1844 m. Veisiejuose (Lazdijų r.), būdamas 39 metų amžiaus.
 

 Sūnus iš pirmosios santuokos Pranciškus Ksaveras Oginskis (1801–1837)

Pranciškus Ksaveras Oginskis – Mykolo Kleopo Oginskio ir Izabelės Lasockos jauniausias sūnus. Pirmasis jų sūnus buvo Ksavero brolis Tadas Antonijus Oginskis (1798–1844).

P. K. Oginskis gimė 1801 m. centrinėje Lenkijoje buvusiame Bžeziny dvare. Studijavo Vilniaus universitete, priklausė ten veikusiai slaptai filomatų organizacijai. Iš tėvo paveldėjo muzikinį talentą, kuriuo 1820–1830 m. dažnai sublizgėdavo Varšuvos aristokratų salonuose. Jis ten 1820 m. pradėjo lankytis kartu su broliu Tadu Antanu.  Šiuose susibūrimuose Pranciškus Ksaveras atlikdavo savo kūrinius, parašytus tuo laikotarpiu madingu brilianto stiliumi. Jie žavėdavo aiškumu ir emocionalumu. Jam didelę įtaką darė J. L. Dusenko, A. Kolono, G. Spontino ir tėvo M. K. Oginskio kūryba. Tai buvo laikotarpis, kai jaunasis kompozitorius Frederikas Šopenas pradėjo savo karjerą. Mykolo Kleopo Oginskio ir jo sūnaus Pranciškaus Ksavero Oginskių kūryba tuo metu darė nemažą įtaką kūrybiniams F. Šopeno ieškojimams.

Po 1831 m. sukilimo Ksaveras Oginskis gyveno Peterburge ir Vilniuje. Mirė 1837 m. Veisiejuose (Lazdijų rajonas)
 

Antroji žmona Marija de Neri (1778–1851)

Marija Neri  gimė 1778 m. Venecijoje (Italija), mirė 1851 m. rugsėjo 21 d. Pizoje (Italija). Jaunystėje ji buvo dainininkė. Pirmasis Marijos vyras – Žemaitijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinis, karinis ir visuomenės veikėjas Kajetonas Nagurskis (gimė 1757 m. Kurtuvėnuose, mirė 1802 m. balandžio mėn. Vienoje). Marija ir Kajetonas vaikų neturėjo. Po K. Nagurskio mirties 1802 m. Marija Neri ištekėjo už kompozitoriaus, LDK valstybės ir politikos veikėjo kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio (jam tai buvo taip pat antroji santuoka). Tada ji  įgijo aristokratišką titulą ir tapo Marija de Neri. Mykolas Kleopas ir Marija Oginskiai turėjo keturis vaikus:   3 dukteris – Ameliją Oginskytę (1803–1858), Emą Oginskytę (1810–1871), Idą Oginskytę (1813–? m.) – ir sūnų Irenėjų Kleopą Oginskį (1808–1863).

Po 1815 m. įvykusio Tautų kongreso M. K. Oginskis prarado viltį, kad bus įmanoma atkurti Lietuvos valstybę. Tada jis apsisprendė išvykti gyventi į užsienį. Apie 1822-uosius metus jis savo dvarus užrašė žmonai Marijai de Neri ir vaikams, o pats išvyko į Italiją, kur įsikūrė 1823 metais ir 1833 m. mirė.
 

Dukra iš antrosios santuokos Amelija Oginskytė-Zaluska (1803–1858)

A.Oginskaitė gimė 1803 m. liepos 10 d. Zalesės dvare, kuris yra ant Vilijos upės kranto, pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Minsko. Dar vaikystėje išryškėjo Amelijos polinkis menui – piešimui, poezijai, muzikai, šokiams – ir kalboms (mokėjo anglų, italų, lenkiškų, lietuvių, lotynų, prancūzų, rusų, vokiečių kalbas). Jaunystėje pati pradėjo muzikuoti, rinkti partitūras ir kurti. Kartu su seserimi Ema grodavo pianinu keturiomis rankomis. Amelija taip pat rašė proginius eilėraščius, tapė.

1826 m. gegužės 11 d. ji ištekėjo už turtingo Gulbinų (Biržų r.) dvarininko grafo Karolio Teofilio Zaluskio (1794–1845). Po santuokos A. ir K. T. Zaluskiai apsigyveno Gulbinų dvare (Panevėžio r.). Ten gimė ir du pirmieji A. ir T. Zaluskių vaikai – Mykolas Zaluskis (1827–1893) bei Marija Eugenija Sofija Zaluskytė (1829–1910). Iš viso Amelija pagimdė 11 vaikų. Du iš jų –  Teofilis (1828–1829) bei Juozapas (1832–1834) mirė kūdikystėje. A. ir T. Zaluskių šeimoje dar augo ir trys dukros – Ema (1831–1912), Ida (1841–1916) bei Pranciška (1843–1924) ir keturi sūnūs – Karolis (1834–1919), Irenėjus (1835–1868), Stanislovas (1838–1904), Ivas (1840–1881).

Jonas Stanislovas Apolinaras Moravskis savo atsiminimuose („Keleri mano jaunystės metai Vilniuje: atsiskyrėlio atsiminimai“ taip apibūdino Ameliją:  ,,(...) savo gerumu, švelnumu, išsilavinimu, ištikimybe ir pasiaukojimu vyrui, protu ir dora ji kaip dangus ir žemė skyrėsi nuo savo motinos, todėl pastarosios niekuomet nebuvo mylima.“

Grafas K. T. Zaluskis dalyvavo 1831 m. sukilime – kovojo prieš Rusijos valdžią. Sukilimui pralaimėjus, vengdami represijų, Zaluskiai persikėlė gyventi į Klaipėdą (Mėmelį), kuri tada priklausė Prūsijos karalystei. Gulbinų dvarą ir visas Zaluskiams priklausiusias žemes Rusijos valdžia sekvestravo.

1837 m. K. T. Zaluskis paveldėjo dvarą Ivoničių kurorte (Galicijoje, tuo metu priklausiusi Austrijai, dabar čia – pietryčių Lenkijos teritorija) ir tada persikėlė gyventi ten. Zaluskių dvaras Ivoničiuose ilgą laiką Lenkijoje garsėjo kaip kultūros centras ir traukė kūrėjus. Čia gyvendama Amelija ir toliau kūrė muziką. Ji buvo ir dvare vykusių kultūros žmonių suėjimų siela, jų metu skambindavo pianinu. Amelijos atminimas Ivoničiuose puoselėjamas iki šiol. Jos vardu yra pavadintas mineralinis šaltinis, sanatorija, miestelio parapinėje bažnyčioje kabo jai skirta memorialinė lenta.

Amelijos vyras K. T. Zaluskis mirė 1845 metais. Po vyro mirties Amelija apsirgo. Tada ji įsikūrė Italijos pietuose esančioje didžiausioje Partenopėjos salyno saloje Iščioje. Ten ji 1858 m. rugsėjo 5 d. ir mirė. Tą akimirką kartu su ja buvo jos mylimiausias sūnus Karolis Bernardas Zaluskis. Amelija palaidota Iščios saloje.

Meilę muzikai Amelija įskiepijo ir visiems devyniems savo vaikams, kuriuos pati muzikos ir išmokė.

Dukrą Emą Zaluską muzikos vėliau mokė pats Frederikas Šopenas ir Karolis Mikelis. Ji tapo garsia pianiste. Karolis Bernardas buvo kompozitoriaus Ferenso Listo draugas, buvo pianistas bei kompozitorius, domėjosi Rytų kultūra bei kalbomis. Tuo pat metu jis garsėjo kaip diplomatas (buvo austrų ambasadorius, atašė ir specialusis pasiuntinys Egipte, Japonijoje, Prūsijoje, Kinijoje Švedijoje, Turkijoje, Persijoje, Siame).

Didžiojoje Britanijoje dabar gyvenantis kompozitorius ir visuomenės veikėjas Ivo Zaluskis – Amelijos ir Karolio Teofilio Zaluskių provaikaitis. Jis paskutiniais metais kelis kartus lankėsi Lietuvoje, dalyvavo Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus rengiamuose „Polonezų kelio“ koncertuose, Plungėje vykstančiuose Mykolo Oginskio tarptautiniuose muzikos festivaliuose, daugelyje kitų kultūrinių renginių, juose grojo savo proprosenelio Mykolo Kleopo Oginskio kūrinius.
 

Dukra iš antrosios santuokos Ema Oginskytė-Bžostovska (1810–1871)

Ema Oginskytė-Bžostovska – Mykolo Kleopo Oginskio ir Marijos de Neri dukra, Amelijos Ogisnkytės-Zaluskos (1803–1858), Ido Oginskytės (1813–?) ir Irenėjaus Kleopo Oginskio (1808–1863) sesuo, turėjusi ir du brolius iš tėvo pirmosios santuokos su Izabele Lasocka  – Tadą Antonijų Oginskį (1798–1844) ir Pranciškų Ksaverą Oginskį (1801–1837).

Nuo mažų dienų Ema, kaip ir jos sesuo Amelija bei brolis Irenėjus kartu su tėvais daug keliavo. Taip ji susipažino su Europa, jos kultūra, muzika. Polinkį menams turėjo nuo vaikystės.  Ji muzikuodavo, rašydavo muziką, Zalesės dvare, kuriame Oginskiai gyveno, rengiamuose vaidinimuose dalyvaudavo kartu su seserimi Amelija. Ameliją ir Emą skambinti pianinu mokė italas Giuseppe Paliani (vėliau, kaip nurodo rašytiniai šaltiniai, jis, įsivėlęs į intrigas su Mykolo Kleopo Oginskio žmona, išvyko gyventi į Sankt Peterburgą). Tikėtina, kad Amelija ir Ema grodavo ir M. K. Oginskio suburtame Zalesės kvartete, kuriame kunigaikštis grieždavo pirmuoju smuiku. Spėjama, kad savo dukroms M. K. Oginskis tuo laiku galėjo rašyti ir duetus. Pianinu jos skambindavo keturiomis rankomis.
 

Dukra iš antrosios santuokos Ida Oginskytė (1813–? m.)

Mažiausiai žinių yra išlikę apieM. K. Oginskio ir Marijos de Neri dukrą Idą Oginskytę. Ji buvo jauniausia jos dukra. Kol kas neturima žinių apie jos gyvenimą. Nežinoma ir jos mirties data.
 

Sūnus iš antrosios santuokos Irenėjus Kleopas Oginskis (1808–1863)

Irenėjus Kleopas Oginskis (1808–1863) – Mykolo Kleopo Oginskio ir Marijos de Neri sūnus. Jis iš savo tėvo paveldėjo Rietavo dvarą ir Juodainių kaimą (Laukuvos sen., Šilalės r.), papildomai nusipirko ir valdė Endriejavą bei Veiviržėnus (abi gyvenvietės yra Klaipėdos rajone).

Gimė I. K. Oginskis Florencijoje. Jaunystėje taip pat, kaip ir jo tėvas, mėgo muzikuoti.

I. K. Oginskis turėjo dvi žmonas: anksti mirusią Juzefiną Kalinauskytę (Kalinowską, 1816–1844) ir pirmosios žmonos seserį, caro Aleksandro II freiliną Olgą Kalinauskytę (Kalinowską, mirė 1899 m.), kurią buvęs įsimylėjęs pats caraitis Aleksandras (būsimasis imperatorius Aleksandras II). Gyvendami santuokoje Irenėjus ir Olga Oginskiai susilaukė dviejų sūnų – Bogdano Pranciškaus Juozapo Oginskio (Rietavo kunigaikščio) ir Mykolo Mikalojaus Severino Marko Oginskio (Plungės kunigaikščio).

Paveldėjęs tėvui priklausiusį Rietavo dvarą, I. K. Oginskis pasirūpino, kad miestelyje būtų įsteigta ligoninė, vaistinė, senelių ir našlaičių prieglauda, kelios taupomosios skolinamosios kasos, paštas.

1835 m. I. Oginskis savo dvaruose jis panaikino baudžiavą, o vėliau buvo specialaus Kauno gubernijos komiteto, sudaryto baudžiavos panaikinimo klausimui nagrinėti, narys.

1836 m. jo rūpesčiu Rietave pradėjo veikti valdiška dviklasė mokykla. XIX a. 5 dešimtmetyje buvo perstatyta dvaro sodyba, iškilo ankstyvojo istorizmo  neoromaninių formų rūmai, kurie yra italų romaninio stiliaus interpretacija. Taip pat įrengtas ir  didelis parkas, įveistas sodas, įrengti keli tvenkiniai, 1859 m. pastatyta oranžerija.

Apie 1850-uosius metus klasikiniais principais buvo perplanuotas ir visas Rietavo miestelis.

1859 m. Rietave I. K. Oginskis įsteigė dviklasę agronomijos mokyklą – pirmąją agronomijos mokyklą Lietuvoje.

Kunigaikštis buvo meninės prigimties, šviesaus proto žmogus, pats gerai mokėjo žemaičių kalbą, rūpinosi vietos gyventojų švietimu. Vienu metu jis rėmė Žemaičių kultūrinio sąjūdžio veikėjų S. Daukanto ir M. Akelaičio veiklą, materialiai parėmė Lauryno Ivinskio 1846 m. išleistą pirmąjį lietuvišką kalendorių – „Metskaitlius“ (pirmąjį lietuvišką periodinį leidinį).

I. K. Oginskio dėka Rietavas tuo laiku buvo svarbus Žemaitijos ūkio bei kultūros centras. Du jo sūnūs – Bagdonas ir Mykolas – itin daug nuveikė organizuodami, steigdami muzikos mokyklas, orkestrus Rietave ir Plungėje. Irenėjaus ir jo žmonos Olgos Oginskių atminimas įamžintas Rietavo bažnyčioje, kurios statybą jie finansavo. 1863 m. I. K. Oginskiui paminklą-biustą iš juodo ir balto marmuro sukūrė dailininkas A. Cattier (Katje). Šalia, kiek aukščiau, yra to paties dailininko sukurtas Irenėjaus Kleopo žmonos Olgos biustas. Šventoriuje tebestovi 1840 m. iš akmens ir medžio padarytas koplytstulpis.

I. K. Oginskis mirė Rietave 1863 m. (iki 1863–1864 m.  sukilimo pradžios), būdamas 55 metų amžiaus.

Kunigaikščio kapavietė ir ją žymintis obeliskas yra šalia Oginskių šeimos koplyčios, kurioje palaidoti jo sūnūs Bogdanas ir Mykolas Oginskiai.

I. K. Oginskio žmona po vyro mirties su dviem sūnumis išvyko gyventi į užsienį.  

Parengė Danutė Mukienė

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.07 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija