Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

 
Kruonis
 
Kruonis – nuo seno daugiatautis miestelis, išsidėstęs palei Kruonės upelį (Lapainios dešinįjį intaką), apie 15 į pietvakarius nuo Kaišiadorių, prie kelio „Antakalnis–Jieznas–Alytus–Merkinė“.
Kruonio miestelio istorinis centras – vietinės reikšmės urbanistikos paminklas.
Gyvenvietės planas radialinis,  jo centre – aikštė.
Senoji miestelio dalis susiformavusi iki XVII a. vidurio, gatvinio kaimo gale įkūrus miestelį.
Nuo 1969 m. valstybė saugo šio miestelio savitą gatvių tinklą, aikštės planą, miestelio tūrinę-erdvinę kompoziciją, pražulnią pastatų padėtį prie aikštės.
Prie miestelio, 3 km į šiaurę, veikia Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė.
Kruoniuo apylinkėse žmonės gyveno jau akmens amžiuje.
XV a. viduryje Kruonyje pastatyta pirmoji bažnyčia. 1472 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras jai suteikė aprūpinimą.
1496 m. Darsūniškio valdytojas Venclovas Koscevičius savo raštuose paminėjo Kruonio ir Darsūniškio gyventojų ginčą dėl miško, priteisto Kruonio gyventojams.
1514 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas Kruonį paskyrė valdyti I. Turlai.
1545 m. Kruonis buvo parduotas Smolensko kaštelionui G. Tryznai.
1570 m. Kruonis atiteko  kunigaikščiams Oginskiams. Tada Kruonio dvaro teritorijoje stovėjo keturi namai ir ūkiniai pastatai (alaus darykla, kepykla, ledainė, svirnas, tvartas, vandens malūnas, vežiminė). Su Kruonio istorija labiausiai yra susiję šie kunigaikščiai Oginskiai: Kotryna Jurlovna Oginskienė-Valavičienė (XVI a.), Matvėjus (Motiejus) Bahdanovičius (Bagdanovičius) Oginskis (XVI a. pr. –1564), Bogdanas (Bohdanas, Bagdonas) Marcijonas Motiejaitis Oginskis (g. apie 1551 / 1558 –1625), Raina Valavičiūtė-Oginskienė (XVI a.), Jonas Bagdonaitis Oginskis (apie 1582–1640), Samuelis Levas Oginskis (1595–1657), Zofija Bielevičiūtė-Oginskienė (XVI II p. – apie 1644), Simonas Karolis Oginskis (apie 1620–1699), Jonas Jackus Samuelovičius Oginskis (1625–1684), Zofija Oginskytė-De Idelking (apie 1645–1719), Liudvikas Karolis Oginskis (m. 1718), Ignotas Oginskis (1755–1787), Juozapas Oginskis (apie 1713–1776), Juzefa (Juozapota) Oginskytė-Oginskienė-Lopacinskienė-Šiškienė (1774–1847), Gabrielius Juozapas Andrius Oginskis (1784–1842).
1583 m. Kruonio dvaro ribas nustatė dvaro savininkas Bogdanas Oginskis. Spėjama, kad jis XVI–XVII a. sandūroje Kruonės upelio šlaite, tarp Kruonės upelio ir dabartinės Kruonio gimnazijos, pastatė naujus puošnius renesansinio stiliaus mūrinius rūmus. Jie buvo dviejų aukštų 36 m. ilgio ir 14 m pločio. Viduje buvo puošniai įrengtos salės ir kambariai, perdengti kryžminiais skliautais su turtingu nerviūrų raštu, būdingu XVII a. I p. architektūrai Lietuvoje. Oginskių dvarvietė šiuo metu vadinama Piliaviete. Dauguma šioje teritorijoje surastų radinių yra datuojami XVI–XVIII amžiumi.
1610–1625 m. Oginskiai Kruonyje pastatė renesansinio stiliaus stačiatikių cerkvę (ji buvo keletą kartų perstatyta, paskutinį kartą – 1836 m., kai įgavo stačiatikių cerkvėms būdingesnę formą). Prie cerkvės veikė vienuolynas, kuriame 1798 m. gyveno 45 vienuoliai. Oginskiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikotarpiu yra keitę savo religinę priklausomybę – jie XVII a. iš stačiatikių perėjo į katalikybę. 
Geriausiai kunigaikščių Oginskių atminimas yra įamžintas Kruonio bažnyčioje. Čia yra išlikusios dvi epitafinės plokštės. Bogdano Oginskio antkapinė plokštė padaryta XVI–XVII a. sandūroje iš tamsaus violetinio marmuro. Joje yra pavaizduotas ant sarkofago gulinti šarvais apsirengęs karys, o šalia jo padėtas karinės valdžios ženklas buzdyganas, prie kojų – penkių laukų herbinis skydas. Lotyniškame įraše nurodyta mirties data ir vardas Teodoras. Lenkiškame eiliuotame tekste pasakojama apie mirusiojo dorybes ir žygius. Čia jis jau vadinamas Bogdanu.
Greta šios epitafinės plokštės yra kita, skirta jo sūnui Samueliui levui Oginskiui. Ji marmurinė, sukurta XVII a. viduryje, apdailoje jaučiasi barokinis stilius.
XVII a. II p. Kruonis buvo viena iš karaimų gyvenviečių Lietuvoje.
Kruonis stipriai nukentėjo per 1812 m. karą. Jo metu buvo apgriauti ir dvaro rūmai (pilis), kurie vėliau nebuvo atstatyti, bei unitų bažnyčia. Rūmų sienos buvo nuardytos ir panaudotos kitų namų statybai. Dvaro (pilies) griuvėsiai dabar yra archeologinis paminklas.  2004–2008 m. Kaišiadorių muziejui vykdant archeologinius kasinėjimus buvo patikslintos dvarvietės ribos.
1773 m. Kruonyje pradėjo veikti parapinė mokykla.
Po 1831 m. sukilimo kunigaikščių Oginskių valdos buvo konfiskuotos, Kruonio dvaras ir miestelis atiteko carinei administracijai.
1857 m. atidaryta valdiška Kruonio mokykla.
1850 m. valstybiniam Kruonio dvarui priklausė 3 palivarkai, 33 kaimai ir 16 viensėdžių.
1861, 1865 m. miestelyje buvo 311 gyventojas, 1897 m. – 549, 1923 m. – 495, 1959 m. – 694, 1970 m. – 563, 1978 m. – 505, 1979 m. – 543, 1985 m. – 813, 1989 m. – 1 023, 2001 m. – 726, 2006 m. – 800.
Po 1863 m. sukilimo į Kruonio dvarą buvo atkelta daug rusų kolonistų.
1919 m. pastatyta Kruonio Švč. Mergelės Marijos, Angelų Karalienės bažnyčia. Ji čia stovi iki šiol.
1927 m. pastatyta iki mūsų dienų išlikusi Kruonio Dievo Motinos Globėjos cerkvė.
1941 m. rudenį dabartinės vidurinės mokyklos vietoje vokiečiai įkūrė sovietinių karo belaisvių stovyklą, kurioje buvo kalinama apie 300 belaisvių. 1941–1942 m. jie dirbdavo aplinkinių gyventojų ūkiuose. 1941 m. rugpjūčio 15 d. gretimame Gojaus miške buvo sušaudytos 25 žydės iš Darsūniškio geto. 1990 m. jų sušaudymo vietoje pastatytas paminklinis akmuo.
1944 m. miestelyje gyveno 356 gyventojai katalikai, 215 vietinių stačiatikių, 50 sentikių - repatriantų, kilusių iš Lenkijos, Suvalkų srities. Jie į Lietuvą repatrijavo 1940–1941 m., o į Kruonį buvo atkelti 1942 metais. Tuo laikotarpiu Kruonyje gyveno 26 totoriai.
1943–1945 m. priverstiniams darbams į Vokietiją buvo išvežti 4 gyventojai.
Nuo 2008 m. Kruonyje rengiami klasikinės muzikos festivaliai „Renesanso naktys Kruonyje“. Festivalio koncertai vyksta Kruonio bažnyčioje arba dvarvietėje.

Pagal literatūros šaltinius parengė Danutė Mukienė

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.28 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija