Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

kavarskas

 
Kavarskas – stačiakampio plano miestas Kavarsko kalvagūbryje, Anykščių rajone, dešinėje Šventosios upės kranto pusėje, abipus Šventosios intako, prie kelio Ukmergė–Anykščiai.
Kavarskas – 15 kilometrų į pietvakarius nuo Anykščių. Jis ribojasi su Dauginčių, Pumpučių, Kalnuočių kaimais, Kavarsko viensėdžiu. Prie miesto yra Kavarsko kaimas.
Miesto teritorijoje – Šventosios intakų Pienios ir Šunykštos santaka.
Kavarske, Šventosios slėnio šlaite, yra hidrogeologinis paminklas – trykšta Kavarsko tufų (suakmenėjusių klinčių) šaltiniai, dar vadinami ir Kregūdės šaltiniais, o nuo XIX a. vidurio – ir Šv. Jono Krikštytojo šaltiniais.
Šiose apylinkėse į Šventąją įteka Susiena, Šunykšta, Pienia, Tetervė, Judinys. Kavarsko apylinkes raižo ir Dagios, Nevėžos, Brėškinio, Armukšnos, Duobelės upeliai, akį traukia Budrių ir Laviškio ežerai. Vietos čia miškingos – plyti Balagano, Janušavos, Daunoriškių, Dievulio, Pamūšio, Tumėjos, Žvirblėnų, miškai, Šovenių raistas ir kt. miškingos vietovės.
Greta Kavarsko gaisrinės bokšto atsiveria platus vaizdas į Šventosios slėnį.
Kavarsko pakraštyje, Šventosios pakrantėje, žuvusių Algimanto apygardos partizanų palaikų užkasimo vietoje, yra įrengtas memorialas, kurį sudaro 18 betoninių kryžių su įrašais (įamžinimo iniciatorius – Jonas Kadžionis, idėjos autorius – Eligijus Smetona). 
Kavarsko kapinėse stovi XIX a. I p. pastatyta liaudiškos architektūros ir klasicizmo formų koplyčia. Akį traukia  XIX a. pab. padaryti trys kapinių vartų kryžiai.
XV a. dabartinio Kavarsko teritorijoje buvo Mažųjų Pienionių dvaras.
XV a. pab. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Mažųjų Pienionių dvarą perleido karaliaus iždininkui Stanislovui Kovarskiui. S. Kovarskis vaikų neturėjo. Kai jis mirė, dvaras atiteko jo broliui Vilniaus katedros kanauninkui Andriui Kovarskiui, Nuo jų pavardės Mažųjų Pienionių dvarą pradėta vadinti Kavarsku.
1463 m. Oginskis (?) Kavarske pastatė pirmąją bažnyčią. 
1538 m. rašytiniuose šaltiniuose yra minimas Kavarsko miestelis. Tuo laikotarpiu čia jau buvo bažnyčia.
1551 m. Kavarskas rašytiniuose šaltiniuose yra pavadintas miestu.
1538 m. įsteigta ir iki šiol veikia Kavarsko katalikų parapija.
XVI a. Kavarskas ir jo apylinkės priklausė dvarininkams Astikams, vėliau – Oginskiams, Tiškevičiams.
1636 m. Kavarske jau stovėjo nauja bažnyčia (ji buvo pastatyta kitoje vietoje nei pirmoji). Kai Alantoje per maro epidemiją išmirė visi kunigai, 1656 m. į Kavarsko bažnyčią buvo atvežtas ir sumontuotas Alantos (Molėtų r.) bažnyčios didysis altorius.
1636 m. Kavarsko dvare buvo pastatyta mūrinė koplyčia.
Kavarskė yra šeimininkavęs Marcijonas Marianas Aleksandras Oginskis (1632–1690).
1697 m. perstatyta Kavarsko katalikų bažnyčia. Jai (?) Martynas Mykolas Oginskis (1672–1750) skyrė turto, kad bažnyčia galėtų pati išsilaikyti. 
1777 ir 1782 m. rašytiniuose šaltiniuose minima Kavarsko parapinė mokykla. Tuo laikotarpiu joje  nuolat mokydavosi 12 vaikų.
Nuo 1810 m. parapinė mokykla Kavarske vėl pardėjo veikti. Tais metais joje mokėsi 28 vaikai.
Nuo 1788 m. Kavarską valdė Siesickai.
XIX a. pradžioje gyvenvietėje mokyklos nebuvo. 1808 m. klebonijoje vaikus skaityti ir rašyti mokė seserys vienuolės.
1842 m. Kavarską nusiaubė gaisras. Jo metu sudegė 20 gyvenamųjų namų, klebonija su ūkio pastatais.
1853 m. vasarą Kavarsko parapiją vizitavo Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius.
Nuo XIX a. vidurio iki 1950 m. Kavarskas buvo Ukmergės apskrities valsčiaus centras.
1857 m. klebonas Aleksandras Jacevičius Kavarske pradėjo statyti dabartinę mūrinę vieno bokšto Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Išmūrijus sienas, prasidėjo 1863 m. sukilimas ir buvo uždrausta tolimesnė bažnyčios statyba. 1864 m. buvo gautas leidimas tęsti statybą. Bažnyčia Petro Legecko rūpesčiu buvo užbaigta statyti tik 1887 metais. Tų pačių metų birželio 7 d. ją konsekravo Žemaičių vyskupas Mečislovas Paliulionis. Ši Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia stovi iki šiol. Joje kaip vertingi kultūros paveldo paminklai saugomi  3 žalvariniai varpai (1769 m., 1883 m., 1889 m.), vargonai (1925 m., meistras čekas J. Tučekas), 3 mediniai krucifiksai (visi XX a. pr.), dvi ąžuolinės klausyklos (abi XX a. 3-asis dešimtmetis).
Kavarsko šv. Jono Krikštytojo bažnyčios pastatas – istoristinis eklektinis. Jame dominuoja neobaroko ir neoklasicizmo elementai. Yra  priestatėliai prie pagrindinio fasado. Vidus – 3 navų. Jos atskirtos pilioriais, dengtos cilindriniais skliautais. Šventoriuje stovi XIX a. pabaigoje pastatyta koplytėlė ir XIX a. viduryje padarytas  triaukštis ornamentuotas stogastulpis.
1865–1915 m. Kavarske veikė valstybės išlaikoma Kavarsko trijų klasių rusiška pradinė mokykla.
1897 m. Kavarske buvo 1546 gyventojai, 1923 m. – 1041, 1959 m. – 1287, 1970 m. –  1256 , 1986 m. –  1100, 2007 m. – 707, 2001 m. – 809.
1905 m. spaudoje minima Kavarsko arbatinė ir skaitykla.
1905–1915 m. Kavarske veikė keturių klasių pradžios mokykla, kurioje buvo mokoma lietuviškai.
Apie 1906–1907 m. Kavarsko parapijos vikaras Antanas Keraitis atidarė savo asmeninį knygynėlį. 1909–1914 m. gyvenvietėje veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos Kavarsko skyrius.
1913 m.), Kavarske veikė 25 krautuvės.
1914 m. gyvenvietėje buvo įrengta lentpjūvė, veikė malūnas.
Nuo 1912 m. kūrėsi įvairios draugijos, turėjusios savo knygynėlius.
1915 m., per Pirmąjį pasaulinį karą, Kavarsko bažnyčia buvo apgadinta – vokiečiai susprogdino bokštą ir padegė maldos namus. Sudegė visi altoriai ir žuvo didžiausia bažnyčios brangenybė – stebuklingas Švč. Mergelės Marijos paveikslas, žinomas nuo XVI amžiaus. Parapijiečių ir klebono Leono Špakevičiaus pastangomis bei iš Kavarsko parapijos kilusio JAV lietuvio Pranciškaus Kalibato lėšomis bažnyčia buvo suremontuota: 1924 m. įrengti šoniniai, 1931 m. – didysis altorius, 1927 m. atstatytas bažnyčios bokštas, įkelti 3 varpai, iki to laiko saugoti laikinoje medinėje varpinėje, bažnyčioje įrengtos dailininkės Helenos Charmanskaitės tapytos Kryžiaus kelio stotys.
1915 m. liepos mėnesį stiprus gaisras vėl niokojo miestelį.
1925–1930 m. mieste veikė atskira žydų mokykla. Vėliau jos mokiniai lankė lietuvišką pradžios mokyklą (iki 1940 metų pirmuosius keturis skyrius žydų šeimų vaikai lankydavo atskirai).
1928 m. Čekoslovakijoje buvo įsigyti ir Kavarsko bažnyčioje sumontuoti dvejų manualų ir vienų pedalų 25 registrų vargonai – 320-asis Jano Tučeko vargonų dirbtuvių kūrinys. 1956 m. Kavarskui suteiktos miesto teisės.
1935 m. kunigo Aniceto Barakausko rūpesčiu ir P. Kalibatui remiant, šalia bažnyčios pastatyta parapijos salė, Kavarske sumontuota ir paleista pirmoji elektrinė, leidusi apšviesti parapijos pastatus, ją suko Kavarsko šaltinių tėkmė.
1936 m. vakariniame Kavarsko pakraštyje prie kelio į Ukmergę klebono A. Barakausko iniciatyva pastatytas 20 metrų aukščio – didžiausias Lietuvoje – gelžbetoninis kryžius, stovintis iki šiol. Vikaro Jono Vizgirdos iniciatyva ir kavarskiečių pavasarininkų lėšomis rytiniame miesto pakraštyje ant Šventosios dešiniojo kranto skardžio tuo metu pastatyti trys kryžiai 1933–1935 m. šventųjų metų atminimui. Jie stovi iki šiol.
1937 m. Kavarske duris atvėrė biblioteka, čia veikianti iki šiol.
1938 m. statytame pastate 1948 m. buvo atidaryta 100 vietų ligoninė, veikusi iki 1995 metų. Tuo laikotarpiu mieste veikė ir vaistinė, 25 vietų tuberkuliozinė ligoninė.
1939 m. P. Kalibato lėšomis Kavarske buvo pastatyta nauja tipinė 6 skyrių mokykla. Tais metais joje mokėsi apie 80 mokinių, dirbo 6 mokytojai.
1940 m. pradėjo veikti Kavarsko kultūros namai.
1944 m. liepos mėnesį atsitraukiantys vokiečių armijos kariškiai susprogdino Kavarską.
1944–1947 m. mieste veikė progimnazija, 1947–1951 m. – nepilna vidurinė mokykla.
1950–1962 m. Kavarskas buvo Kavarsko rajono centras.
XX a. antrojoje pusėje Kavarske veikė Anykščių duonos kombinato kepykla, buitinių paslaugų paviljonas.
1951–1961 m. Kavarske buvo leidžiamas Kavarsko rajono laikraštis „Stalino vėliava“, 1961–1962 m. „Komunizmo vėliava“
1951 m. Kavarske pradėjo veikti vidurinė mokykla.
1962–1995 m. Kavarskas buvo Anykščių rajono apylinkės centras.
1961–1963 m. šiauriniame Kavarsko pakraštyje pastačius Šventosios užtvanką, buvusioje Kalnuočių kaimo teritorijoje įrengta ir iki 2000 m. veikė vandens kėlimo stotis – keturi 450 kilovatų galios siurbliai. Dalis Šventosios vandens buvo pakeliama daugiau negu į 20 metrų aukštį ir jam leidžiama tekėti 12 kilometrų ilgio kanalu iki Traupio, kur jis įsiliedavo į Nevėžį. Dėl per didelių elektros energijos sąnaudų šio unikalaus projekto XXI a. pradžioje buvo atsisakyta.
1995 m. Kavarskas tapo Anykščių rajono Kavarsko seniūnijos centru.
2002 m. šiauriniame miesto pakraštyje pradėjo veikti koncerno „Achemos grupė“ bendrovės „Renerga“ 1 MW galios hidroelektrinė (užtvanka ir Kavarsko tvenkinys). Ji kasmet pagamina iki 6,5 mln. kilovatvalandžių elektros energijos. Prie elektrinės veikia žuvitakis, atvėręs kelią neršti plaukiančioms lašišinėms žuvims į Šventosios aukštupį. Siurblinė iki privatizacijos perpumpuodavo iki 4,5 m³/s vandens iš Šventosios į 1963 m. iškastą Šventosios–Nevėžio kanalą link Traupio, kuris jungia Šventąją su Nevėžiu. Šiuo metu kanalas apleistas.
2005 m. patvirtintas miesto herbas (autorius – dailininkas Rolandas Rimkūnas).
2012 m. išleistas pašto ženklas, vaizduojantis Kavarsko herbą.

Pagal literatūros šaltinius parengė Danutė Mukienė

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.28 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija