Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija


karmėlava

 
Karmėlava – viena seniausių Lietuvos gyvenviečių, linijinio plano miestelis Kauno rajono savivaldybės teritorijoje, kairiajame Neries krante, prie kelio Kaunas–Zarasai–Daugpilis, 6 km į šiaurės rytus nuo šiaurinės Kauno ribos. Tai to paties pavadinimo seniūnijos centras.
Gyvenvietės pagrindinis architektūrinis akcentas – 1945 m pastatyta medinė Karmėlavos šv. Onos bažnyčia.
Gimnazijos skverelį puošia E. Banio sukurtas koplytstulpis (1997 m.).
Nuo 1985 m. Karmėlavoje veikia pagrindinės Kauno miesto gyventojų kapinės bei Karmėlavos kapinės.
Miestelio pavadinimo kilmė nėra aiški. Užrašytuose senolių pasakojimuose randame tokią legendą: Kartą vienam karaliui labai patiko šiose apylinkėse gyvenusi mergaitė. Šis ją pakvietė į savo pilį ir pažadėjo vesti, bet, užuot laikęsis pažado, uždarė merginą pilies bokšte. Mergina nuolat verkė ir vis guodėsi: „Karalius melavo…“ „Karalius melavo…“ Nuo to esą ir kilęs miestelio pavadinimas – Karmėlava.
Karmėlavos teritorijoje buvo gyvenama jau akmens amžiuje. Pirmųjų šių vietų gyventojų stovyklaviečių aptikta plačioje vėjo pustomoje smėlio atkalnėje prie Rykštynės kaimo.
Karmėlavos senovę mena ir Karmėlavos kapinynas bei XIV a. Karmėlavos piliakalnis.
Karmėlavos teritorijoje surasti radiniai liudija, kad XIII–XIV a. Karmėlavoje jau buvo gyvenvietė.
XIV a. pab. kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose ši vietovė vadinama Kremilow.
1387 m. Karmėlavą įkūrė Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila. Rašytiniuose šaltiniuose apie tai užsimenama netiesiogiai – rašoma, kad 1387 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila įkūrė Naują miestą ant Neries upės kranto, priešais Šėtijus, kunigaikštis Skirgaila turėjo toliau rūpintis šios vietovės įtvirtinimu, krašto apsauga ir valdžios stiprinimu.
Vėliau (iki 1505 m.) dvarą ir Karmėlavos apylinkes valdė Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras. Jis Karmėlavą už paskolą užstatė Kauno vietininkui Vaitiekui Janavičiui.
1521–1522 m. Žygimanto Senojo pavedimu Karmėlavoje buvo pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia, pavadinta Šv. Onos vardu. 1663 m. ji buvo atnaujinta. Vietos didiko rūpesčiu Karmėlavoje, prie Šv. Onos bažnyčios, buvo atidaryta parapijinė mokykla.
1527 m. Žygimantas Senasis Karmėlavą atidavė valdyti Slucko kunigaikščiui Jurgiui.
1529 m. rašytiniuose šaltiniuose Karmėlava vadinama miesteliu. Tais metais Žygimanto senojo pavedimu miestelyje pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia (ją 1663 m. atnaujino Sirutis).
1534 m. Karmėlava buvo atiduota valdyti rusų kunigaikščiui Simonui Bielskiui.
1538 m. Žygimantas Senasis Karmėlavos dvarą buvo pavedęs valdyti LDK raštininkui Mykolui Lietuviui.
1549 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas Karmėlavos dvarą padovanojo savo žmonai Barborai Radvilaitei.
Vėliau Karmėlavą valdė didikai Chodkevičiai, Valavičiai, Pacai, Oginskiai, Končiai, Siručiai.
Su Karmėlava labiausiai yra susiję šie kunigaikščiai Oginskiai: Bogdanas (Bohdanas, Bagdonas) Marcijonas Motiejaitis Oginskis (gimė apie 1551 / 1558 –1625), Raina Valavičiūtė-Oginskienė (XVI a.), Jonas Bagdonaitis Oginskis (apie 1582–1640), Kaunas – Ona Oginskytė-Deltuviškienė-Jaševskienė (1540–1591), Boguslavas Kazimieras Oginskis (apie 1669–1730), Motiejus Bagdonaitis Oginskis (mirė 1564), Kotryna Jurlovna Oginskienė-Valavičienė (XVI a.), Jonas Jackus Samuelovičius Oginskis (1625–1684).
1565 m. Karmėlava buvo to paties pavadinimo valsčiaus centras.
XVIII a. rašytiniuose šaltiniuose pažymima, kad apie 1600-uosius metus ant Karmėlavos piliakalnio buvo pilis, naudota kaip reprezentaciniai rūmai.
1613 m. pirmajame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos (LDK) žemėlapyje yra pažymėta Karmėlavos gyvenvietė.
1720 m. Karmėlavos valdytojas Jonas Mykolas Poklevskis Koziela išrūpino šiai valstybinei valdai turgaus privilegiją. Miestelyje buvo leista kurtis žydams.
1663 m. rašytiniuose šaltiniuose paminėta Karmėlavos parapinė mokykla. Ji buvo atkurta 1777 m., paminėta 1804 m. dokumentuose.
1792 m. kovo 17 d. paskutinis Abiejų Tautų Respublikos (ATR) karalius Stanislovas Augustas Karmėlavai suteikė Magdeburgo teises ir patvirtino Karmėlavos herbą.
1812 m. Napoleonui pradėjus karą prieš Rusiją ir Napoleono kariuomenei persikėlus per Nemuną ties Kaunu, vienas imperatoriaus armijos korpusų, vadovaujamas maršalo M. Nejaus, buvo apsistojęs Karmėlavoje.
1831 m. sukilimo metu Karmėlava buvo atraminis Mauricijaus Prozoro sukilėlių punktas. Iš čia sukilėliai keliskart mėgino pulti Kauną. 1831 m. balandžio viduryje didelis sukilėlių susirėmimas  su caro kariuomene įvyko ties Turžėnų kaimu, prie Karmėlavos. Šių apylinkių gyventojai dalyvavo ir 1863 m. sukilime.
Rusų valdžia Karmėlavą buvo padovanojusi stačiatikių dvasinei vadovybei.
XIX a. viduryje caro valdžia ketino paversti Karmėlavą pavyzdine valstybine gyvenviete. Tuo tikslu 1840 m. buvo parengtas miestelio planas su stačiakampiu gatvių tinklu ir aikšte. 1830–1832 m. per Karmėlavą buvo nutiestas Daugpilio–Kauno plentas, tačiau tai nedarė didelės įtakos gyvenvietės vystymuisi.
1865 m. Karmėlavoje buvo 190 gyventojų, 1923 m. – 470 (iš jų 405 kaime ir 65 dvare), 1959 m. – 1 543, 1970 m. – 2 584, 1977 m. – 3 480, 1979 m. – 3 664, 1985 m. – 3 375, 1989 m. – 1 296, 2001 m. – 1 886, 2011 m. – 1 395.
1918 m. salio 1 d. Karmėlavoje įsteigta mergaičių žemės ūkio ir namų ruošos mokykla. Ji veikė iki 1941 metų.
1921 m. miestelyje pastatyta nauja medinė liaudiško stiliaus katalikų bažnyčia (architektas – V. Dubeneckis).
Nuo 1919 m. Karmėlava priklausė Turžėnų, o nuo 1932 m. – Pažaislio valsčiams.
1923 m. per šv. Velykas Karmėlavoje nušvito pirmosios elektros lemputės.
1932 m. žydų Oazės draugija Karmėlavoje pastatė sanatoriją savo tautybės vaikams gydyti.
1940 m. buvo suformuotas Karmėlavos valsčius. Jis gyvavo iki 1950 metų.
Po Antrojo pasaulinio karo Karmėlavos apylinkėse veikė Didžiosios kovos apygardos daliniai.
1945–1947 m. Karmėlava priklausė Petrašiūnų valsčiui, o 1947–1950 m. – to paties pavadinimo Kauno apskrities valsčiaus centras.
1945, 1948–1951 m. sovietų valdžia iš Karmėlavos ištrėmė 21 miestelio gyventoją.
Sovietmečiu Karmėlava buvo to paties pavadinimo kolūkio centrinė gyvenvietė, 1950–1955 m. –  Vilijampolės rajono Karmėlavos apylinkės centras, 1955–1995 m. – Kauno rajono Karmėlavos apylinkės centras, nuo 1995 m. – Kauno rajono Karmėlavos seniūnijos centras.
Sovietmečiu Karmėlavoje buvo dislokuotos karinės raketos su branduoliniais užtaisais (kitos dvi tokio vietovės buvo Ukmergė ir Tauragė). Branduolinis ginklas iš Karmėlavos išgabentas 1989 metais.
1988 m. Karmėlavoje pradėjo veikti Kauno oro uostas.
1992–1993 metais iš Karmėlavos išvyko rusų kariuomenės daliniai.
1998 m. lapkričio 24 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas dekretu Nr. 241 patvirtino Karmėlavos  herbą. Herbo etalono autorius – dailininkas Rolandas Rimkūnas.
2000 m. Karmėlavoje įkurtas Baltijos valstybių oro erdvės stebėjimo ir kontrolės centras, Kauno aviacijos meteorologijos stotis. Čia surenkama radarų informacija apie oro erdvę virš Baltijos šalių siunčiama į NATO jungtinių oro operacijų centrą Vokietijoje.
Miestelyje veikia Balio Buračo gimnazija, 1939 m. įkurta biblioteka, paštas.
 
Pagal literatūros šaltinius parengė Danutė Mukienė

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.28 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija