Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

 
JURBARKAS

Jurbarkas – miestas, Jurbarko rajono centras pietvakarinėje Lietuvos dalyje, dešiniajame Nemuno upės krante, kur Mituva įteka į Nemuną, o Imsrė – į Mituvą. Nuo Jurbarko iki Kauno – 86 km, Vilniaus – 200 km.

Jurbarko rajonas, kuriam priklauso 1509 kv. km plotas, išsidėstęs palei Nemuną – jo žemės palei šią upę eina apie 70 km. 35 proc. rajono teritorijos užima miškai. Iš viso Jurbarko rajone gyvena 37 tūkst. gyventojų. Jurbarko rajono teritorijoje saugomi 24 istorijos, 35 archeologijos, 8 architektūros, 3 urbanistikos paminklai, 6 dvarai, 54 neveikiančios kapinės ir 89 dailės kūriniai.

Rašytiniuose šaltiniuose randama žinių, kad Jurbarko krašto žemėse sodybų būta jau IX–X amžiuje. Rašoma, kad XI a. čia gyvenęs legendinio Palemono vaikaitis, Jurbarko žemių valdytojas, žemaičių karo vadas, kunigaikštis Gimbutas. Jo pilis buvusi ant kalno prie Imsrės, dabartinio Bišpilio teritorijoje. Kita legenda pasakoja, kad Bišpilyje palaidotas vienas iš senovėje Jurbarko apylinkėse gyvenusių brolių milžinų.

1259 m. rašytiniuose šaltiniuose (P. Duisburgo kronikoje) pirmą kartą paminėtas Jurbarkas. Tais metais kryžiuočiai šioje vietoje, ant Šv. Jurgio kalno, pasistatė Georgenburgo (Jurgenburgo) pilį. Netoli šios pilies žemaičiai greitai pasiatatė savo pilį ir iš jos puldinėdavo Georgenburgą.

1260 m. sunaikinus Georgenburgo pilį, kryžiuočiai iš Georgenburgo pasitraukė į Klaipėdą (Memelį).

XIV a. Jurbarkas tapo karališkuoju dvaru. 

1328 m. lietuviai užpuolė ir sunaikino už 10 km į rytus kairiajame Nemuno krante buvusią kryžiuočių pilį Christmemelį.

1336 m. buvo atnaujinta kryžiuočių sugriauta Georgenburgo pilis. Ji pavadinta Jurgenburgu. Ši pilis buvo sunaikinta Gedimino valdymo pabaigoje. Kryžiuočiai ją atstatė 1343 metais. Vėlesniais metais ši pilis dar ne kartą buvo stipriai nuniokota ir vėl atstatoma, o 1422 m., po Melno sutarties, Jurgenburgas atiteko Lietuvai.

1430 m. vyskupo Mikalojaus Dziežgovičiaus rūpesčiu Jurbarke pastatyta pirmoji medinė katalikų bažnyčia.

1502 m. Jurbarkas jau buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras ir valsčius.

XVI a. 3 dešimtmetyje Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis išleido potvarkį Žemaičių žemei tvarkyti  ir nurodė, kad visa gyvenamoji juosta pagal Prūsų sieną pavedama tvarkyti karalienėms. Pirmajai tokia teisė teko Žygimanto II žmonai karalienei Bonai. Jurbarką yra valdęs ir Polocko vaivada Liudvikas Radvila, Naugarduko vaivada Jonas Mikalojus Radvila.

1522 m. Žygimanto II rūpesčiu atnaujinta Jurbarko katalikų bažnyčia.

1557 m. klebonas Martynas Hermanavičius Jurbarke įsteigė pirmąją mokyklą.

1561 m. pagal valakų įstatymo direktyvas buvo parengtas naujas Jurbarko miesto planas.

1569 m. Jurbarke jau buvo apie 600 gyventojų, veikė prekyvietė, bažnyčia (iš pradžių ji buvo tik koplyčia), 74 smuklės, iš kurių 49 alaus, 5 midaus, 20 degtinės.

Jurbarkas buvo 1611 m. Jurbarkui Lenkijos karalius  ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas III (Zigmantas Vaza) suteikė Magdeburgo teises ir herbą. Jame buvo pavaizduotos trys lelijos raudoname skyde.

1656 m. švedų ir prūsų kariuomenė antpuolio metu sudegino Jurbarko katalikų bažnyčią.

Iki XVIII a. pab. Jurbarkas buvo dvaras.

1737 m. Jurbarkui miesto teises atnaujino karalius Augustas III.

1437 m. rusų kariuomenės antpuolio metu sudegė Jurbarko katalikų bažnyčia.

1795–1914 m. Jurbarkas buvo valsčiaus centras. Jis priklausė Kauno gubernijai.

Po 1795 m. (III-ojo padalijimo) Jurbarkas atiteko Platonui Zubovui.

1840 m. Jurbarkas perėjo valdžios nuosavybėn.

1846 m. caras Mikalojus I Jurbarką paskyrė rusų generolui kunigaikščiui Vasilčikovui. Jis Jurbarką valdė iki Lietuvos paskelbimo nepriklausoma valstybe.

1851 m. Jurbarke įsteigta evangelikų liuteronų parapija.

1880–1886 m. Jurbarke buvo pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia.

1865 m. vakarinėje miesto dalyje pastatyta nedidelė mūrinė bizantinio stiliaus provoslavų cerkvė (veikė iki 1940 m.).

1905 m. spalio 20 d. Jurbarke Skirsnemunėje vargonininku dirbusio Stasio Šimkaus iniciatyva suruoštas pirmas lietuviškas vakaras.

1906 m. per gaisrą sudegė apie 250 medinių jurbarkiečių namų.

1907 m. pastatyta, spalio 14/22 d. pašventinta Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčia.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Jurbarke veikė rusų valdžios, žydų pradžios ir keturklasė miesto mokykla.

1918–1947 m. Jurbarko valsčius priklausė Raseinių apskričiai.

1918 m. klebono Pranciško Stakausko rūpesčiu įsteigta Jurbarko „Saulės“ progimnazija.

Nepriklausomos Lietuvos metais Jurbarke veikė gimnazija, žydų progimnazija, 4 pradžios mokyklos, kun. J. Bikinio rūpesčiu įsteigta našlaičių vaikų prieglauda.

1923 m. Jurbarke buvo 470 gyvenamųjų namų, 4409 gyventojai.

1925 m. Jurbarke pradėjo veikti valstybinė plaučių ligoninė.

1930 m. Jurbarke pastatytas Vytauto Didžiojo biustas (sukūrė skulptorius Vincas Grybas).

1935 m. Jurbarke buvo 4638 gyventojai.

1936 m. Jurbarko parapija vienijo 8 873 parapijiečius.

1936 m. apie 46–48 proc. Jurbarko gyventojų sudarė žydų tautybės žmonės. Mieste buvo 7 sinagogos.

1937 m. Jurbarke atidaryta viešoji valstybinė biblioteka. 1947 m. ji buvo reorganizuota į Jurbarko apskrities viešąją biblioteką, 1977 m. – į Jurbarko centrinę biblioteką, .

1939 m. Jurbarke buvo 5221 gyventojas.

1940 m. liepos mėnesį kilęs gaisras stipriai nuniokojo pietinę miesto dalį. Jo metu sudegė apie 400 pastatų, tarp jų ir Jurbarko katalikų bažnyčia.

1947 m. pab. Prie Jurbarko valsčiaus buvo prijungti Smalininkai, Viešvilė, Raudonės apylinkė. Tada buvo suformuota Jurbarko apskritis.

1950  m. Jurbarko apskritis reorganizuota į Jurbarko rajoną, Jurbarkas tapo rajono centru.

1962 m. pab. Prie Jurbarko rajono buvo prijungta Veliuona, Seredžiaus.

1963 m. pr. Prie Jurbarko rajono buvo prijungtos Juodaičių, Šimkaičių, Eržvilko apylinkės.

1990 m. pradžioje, Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, Jurbarko rajonas tapo savivaldybe.

1995–2010 m. Jurbarko rajonas priklausė Tauragės apskričiai.

1996 m. Jurbarko rajone buvo 40 709 gyventojai, iš jų Jurbarko mieste – 15 180, Smalininkuose – 696, rajono kaimo vietovėse – 24 833.

2008 m. pradžioje Jurbarko rajono savivaldybėje buvo 35 164 gyventojai. Iš jų: Jurbarko mieste – 13 304, Smalininkuose – 600, rajono kaimų teritorijoje – 21 260 gyventojų. Didžiąją Jurbarko rajono gyventojų dalį (98,7 proc.) sudaro lietuviai.

Jurbarko rajono savivaldybėje šiuo metu yra dvylika seniūnijų:  Eržvilko, Girdžių, Jurbarkų, Jurbarko miesto, Juodaičių, Raudonės, Seredžiaus, Skirsnemunės, Smalininkų, Šimkaičių, Veliuonos, Viešvilės. Jurbarko rajone yra du miestai – Jurbarkas ir Smalininkai, septyni miesteliai: Eržvilkas, Raudonė, Seredžius, Šimkaičiai, Vadžgirys, Veliuona, Viešvilė, 355 kaimai.
 Ties Jurbarku yra pastatytas ilgiausias automobilių tiltas per Nemuną (494 m). Jis jungia Jurbarką su Šakių rajonu.

Jurbarko rajone veikia dvi gimnazijos: Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus bei Eržvilko, trys vidurinės mokyklos, trylika pagrindinių mokyklų. Rajono teritorijoje yra Smalininkų  technologijų ir verslo mokykla, Jurbarko Antano Sodeikos meno mokykla, Jurbarko kūno kultūros ir sporto centras,  Vaikų globos namai bei Sutrikusio intelekto jaunuolių darbo centras Jurbarko mieste, Jurbarko švietimo centras, Naujamiesčio vidurinės mokyklos suaugusiųjų mokymo klasės.

Jurbarko rajone veikia šios katalikų bažnyčios: Eržvilko šv. Jurgio, Girdžių šv. Marijos Magdalietės, Juodaičių Nukryžiuotojo Jėzaus, Jurbarko Švč. Trejybės, Pašaltuonio Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų, Raudonės Švč. Jėzaus širdies, Seredžiaus šv. Jono Krikštytojo, Skirsnemunės šv. Jurgio, Smalininkų šv. Juozapo, Stakių šv. Antano Paduviečio, Šimkaičių šv. vyskupo Martyno, Vadžgirio šv. Juozapo, Varlaukio Švč. Trejybės, Veliuonos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų, Vertimų šv. Jono Krikštytojo, Viešvilės Kristaus atsimainymo. 

Jurbarko rajone veikia ir Jurbarko, Smalininkų bei Žvyrių evangelikų liuteronų bažnyčios.

Jurbarko mieste dažniausiai lankomi objektai:

 

  • Kalnėnų piliavietė, vadinamasis Bišpiliukas;
  • Piliakalnis (Bišpilio piliakalnis) su gyvenviete;
  • Jurbarko miesto senoji dalis;
  • Buvusio Jurbarko dvaro parkas;
  • Skulptoriaus Vinco Grybo memorialinis muziejus;
  • Jurbarko krašto muziejus;
  • Jurbarko cerkvė, kur dabar veikia parodų ir koncertų salė;
  • Vytauto Didžiojo paminklas (skulptorius V. Grybas, 1930 m.);
  • 1907 m. pastatyta Švč. Trejybės neogotikinė bažnyčia ().

 

Piliakalnis, vad. Bišpiliu, su gyvenviete

Tai XIII a. vid. suformuotas piliakalnis. Jis yra miesto šiaurės vakarinėje dalyje, Imsrės upelio kairiajame krante. Piliakalnio šlaitai statūs, į jį sunku įlipti. Viršuje – apie 1500 kv.m dydžio aikštelė. Bišpiliu pradėtas vadinti paskutiniais dešimtmečiais. Ankstesnis pavadinimas – Višpilis (pavadinimas kilo nuo žodžių „visi pylė“).

1260 m. žemaičiai  ant Bišpilio buvo pasistatę stiprią gynybinę pilį. Ji turėjo užkirsti kelią Kryžiuočių ordinui brautis gilyn į Lietuvą.


Jurbarko dvaras ir parkas

Dvaro parkas užima 29,76 ha.

XIV a. Jurbarkas tapo karališkuoju dvaru, jį valdė karalienės. Iš pradžių – LDK Žygimanto II žmona Bona.

Dvare yra šeimininkavęs ir Polocko vaivada Liudvikas Radvila, Naugarduko vaivada Jonas Mikalojus Radvila.

Po Trečiojo Lietuvos padalijimo (1795 m.) Jurbarkas atiteko Platonui Zubovui.

1840 m. Jurbarkas perėjo valdžios nuosavybėn.

1846 m. caras Jurbarkas atiteko kunigaikščiui Ilarijonui Vasilčikovui (Vsilčikovų giminė dvarą majorato teisėmis valdė iki nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje).
Vasilčikovai savo dvaro ansambliui vietą pasirinko kairiajame Mituvos upės krante, senojo, dar XVIII a. įkurto Jurbarko parko teritorijoje.

Yra pagrindo manyti, kad šioje vietoje anksčiau buvo ir Platono Zubovo dvaro centras.

Vasilčikovai ant kairiojo Mituvos kranto pastatė rūmus. Prie jų stovėjo du kiti namai (flygeliai / sparnai). Viename iš jų (pietiniame) gyveno tarnai. Šiaurinis (jis buvo įrengtas prabangiau) buvo skirtas kunigaikščio šeimai ir jos svečiams. Netoli šiaurinio flygelio stovėjo nedidelė puošni cerkvė. Vasilčikovų laikais, formuojant dvarvietę, buvo gerokai išplėsta šiaurinė parko dalis, parkas apjuostas raudonų plytų tvora, kurioje buvo dveji aukšti geležiniai vartai. Vakarinėje pusėje, prie parko, buvo dvaro urėdo namai, o netoli jų – dvaro administracijos mūrinis namas, kuriame Lietuvai nepriklausomybės metais kurį laiką gyveno ir kūrė skulptorius Vincas Grybas. Dabar čia veikia Jurbarko krašto muziejaus Vinco Grybo memorialinė ekspozicija.

Dvaro teritorijoje tvarka būdavo griežta. Kai dvare būdavo šeimininkai, pašalinių į aptvertą teritoriją neįleisdavo.
Vasilčikovų laikais dvarvietėje būdavo rengiama nemažai švenčių, į kurias suvažiuodavo kunigaikščiui artimi žmonės. Prieš kiekvieną tokį susibūrimą parkas būdavo gerai išvalomas, per Mituvos upę padaromas naujas balto beržo tiltelis. Kitame Mituvos krante buvo graži lanka, augo jaunas, apie XIX a. aštuntą dešimtmetį Vasilčikovų pasodintas pušynėlis. Čia buvo pastatyta pavėsinė „Baravykas“, padaryta keletas suoliukų. Gražiai prižiūrimame jaunuolyne augindavo fazanus. Pušynėlyje aplinkiniams gyventojams taip pat būdavo draudžiama lankytis. Šalia rūmų buvęs parkas garsėjo kelių kvadratinių metrų dydžio akmeniu. Kunigaikščiai rūpinosi ir Mituvos kilpoje buvusiu Smukučių šileliu. Ši poilsio zona buvo atvira vietiniams gyventojams. Dvaras garsėjo vaismedžių sodu, šiltadaržiais. Po 1918 m. vasario 16 d. Vasilčikovų dvarvietė kartu su abiem parkais ir vaismedžių sodu buvo perduoti „Saulės“ draugijos įkurtai Jurbarko progimnazijai. Parkas tapo atviras visuomenei.
Šiandien parke, abipus parterio, stovi dvi vienodos simetriškai išsidėsčiusios vėlyvojo klasicizmo buvusios dvaro oficinos (centrinių rūmų sparnai). Dvarvietėje veikia Jurbarko krašto muziejus. Neseniai suremontuota ir iš dalies muziejaus reikmėms pritaikyta šiaurinė oficina. Pastatas mūrinis, dviejų aukštų su pastoge. Viduje išlikęs puošnaus medžio dekoro interjeras. Atliekant darbus sustiprintos ir restauruotos flygelio pastogės perdangos, išsaugotos medinės drožybos lubos. Muziejaus rinkinių saugykloje sudėtos medinės grindys. Buvusio dvaro parkas šiandien siaura juosta nusidriekęs kairiąja Mituvos upės pakrante. Švelniai banguoto reljefo parko teritorija sudaro apie 30 ha ir yra mišraus planavimo. Geometriškai sutvarkytoje centrinėje parko dalyje įrengtas apskritas parteris, kurį juosia iš rytų į vakarus einančios privažiavimo alėjos kilpa. Už parterio šios alėjos ašyje stovi paminklas skulptoriui V. Grybui. Jis pastatytas buvusių parko rūmų, kurie sunaikinti per Pirmąjį pasaulinį karą, vietoje. Į šiaurę nuo parko centrinės dalies auga tankūs medynai. Parko šiauriniu pakraščiu eina ilga, plati, lenkta pasivaikščiojimo alėja. Ji įsilieja į alėją, supančią parką iš rytų. Prie pietinės parko ribos prisišlieja geometriška aikštelė, kurioje buvo laidojami Antrajame pasauliniame kare žuvę kariai. Dešiniajame Mituvos upės krante miško parkas pasiekiamas pėsčiųjų tilteliu. Už pakrantėje augančių natūralios kilmės medynėlių driekiasi plati pievos juosta, kuri supa vingiuoto kontūro ir išraiškaus silueto miško parko masyvą. Didelę dalį parko medynų sudaro klevai, liepos, beržai, ąžuolai, skroblai. Prie alėjos auga daug europinių maumedžių. Miško parko pakraštyje yra ir svetimžemių medžių. Iš šiaurės ir rytų dvaro sodybos parką riboja Jurbarko miestas, iš pietų - gyvenami rajonai, o vakarinėje dalyje vyrauja banguotas reljefas  –  Mituvos upė su savo slėniu.

V. Grybo memorialinis muziejus įsikūręs Jurbarko dvaro parko gilumoje (Vydūno g. 31, tel. +370 447 54 786, www.vgrybomuziejus.lt ), buvusio kunigaikščio Vasilčikovo urėdo raštinėje, skalbykloje ir kalvėje.

Muziejuje eksponuojami V. Grybo skulptūrų modeliai, jo surinkti liaudies meistrų darbai, L. Meškaitytės miniatiūrų (faksimilių) ekspozicija, taip pat muziejuje veikiančių vaikų ir suaugusių dailės studijų darbai.   

Pagal literatūros šaltinius parengė Danutė Mukienė


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2015.01.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija