Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

 

Grūšlaukė

 
Grūšlaukė – Darbėnų seniūnijos gyvenvietė šiaurinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, prie Grūšlaukio upelio. Važiuojant į šiaurės rytus nuo Darbėnų iki Grūšlaukės – 11 km,  Salantai nuo Grūšlaukės į rytus nutolę 10 km.
2001 m. Grūšlaukėje buvo 631 gyventojas.
Gyvenvietė dar vadinama ir Grūšlaukiu, Grūšlaukiais. Manoma, kad jos pavadinimas kilo nuo žemaitiškų žodžių grūšė arba griūšė (lietuviškai – kriaušė) ir laukas. Yra išlikę pasakojimų, kad anksčiau toje vietoje augo kriaušių laukai.
Atvykstantiems į Grūšlaukę rekomenduojama aplankyti kapinių koplyčią, kur yra išlikusi 1749 m. sieninės tapybos, bei naująją bažnyčią. Gyvenvietėje stovi monumentalus kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra (meistrai Antanas Stonius ir Juozapas Paulauskas sukūrė 1897 m.), paminklas pokario rezistentams.
Tarp iškiliausių šio karšto žmonių minimas menininkas, skulptorius, dievdirbys Antanas Klanius-Klanevičius, liaudies menininkas, medžio drožėjas, dievdirbys ir knygnešys Juozapas Paulauskas (1860–1945, palaidotas Grūšlaukėje), tautodailininkas ir pedagogas Kazimieras Paulauskas.
1568 m. Grūšlaukė pirmą kartą paminėta istoriniuose šaltiniuose – Žygimanto Augusto Platelių valdos žemėlapyje (S. Daukantas savo raštuose yra pažymėjęs, kad Grūšlaukė žinoma nuo 1550 m.).
Vėliau Grūšlaukė ilgą laiką priklausė Salantų dvarui.
1675 m. didikai Motiejus ir Benediktas Vainos pasidalijo Salantų dvaro valdas. Tada buvo suformuotas Grūšlaukės dvaras. Jam priklausė Grūšlaukės vaitija su Kumpikų, Juodupėnų, Jakštaičių, Narmantų, Pesčių ir Bajoralių kaimais. 1750 m. dvarui dar priklausė ir ir Buginiai, Kirkšiai, Mažonai, Padvarninkai, Palšiai, Pėtaraičiai, Peldžiai, Serapinai, Šaučikiai ir Urbaičiai.
Dvaras buvo prie dabartinio kelio  Salantai–Grūšlaukė–Benaičiai  ir  Vaineikiai–Grūšlaukė–Medininkai. Dvaro valdos apkarpytos po 1861 m. baudžiavos panaikinimo. Tada dalis žemių buvo perduota iš baudžiavos paleistiems valstiečiams.
Dvaro savininkai yra buvę šie didikai: Motiejus Vaina (1675–1692 (?), Kazimieras Dominykas Oginskis (1692–1733), Elena Oginskienė (1733–1739), Ignotas Oginskis (1739–1775),  Ignotas Jokūbas Masalskis (po 1775–1794), Elena Apolonija Potockienė (1795), Vincentas Gavelas Potockis (1795–1806), Platonas Zubovas (1806–1822), Mykolas Juozapas Tiškevičius (1824–1839), Juozapas Mykolas Tiškevičius (1839–1844), Juozapas Tiškevičius (1845–1891), Sofija Tiškevičienė (1891–1922). Iš kunigaikščio Zubovo XIX a. I p. Grūšlaukės dvarą nusipirkusiam grafui J. Tiškevičiui 1870 m. prievoles atlikinėjo 318 valstiečių. 1870 m. atodirbio prievolę Grūšlaukės dvaro žemėje atlikinėjo Grūšlaukės miestelio, Kumpikų, Erlėnų, Pesčių, Naujųjų Salantų bei Juodupėnų valstiečiai.
Nuo XVIII a. pab. Grūšlaukė vadinama miesteliu.
1750 m. gyvenvietėje buvo 73 kiemai.
1758 m. spalio 26 d. Grūšlaukei buvo suteikta karaliaus Augusto privilegija rengti 3 metinius prekymečius (jomarkus) po tris dienas kiekvieną: per šv. Joną, Naujuosius Metus ir šv. Stanislovą. 1778 m. kunigaikštis Ignotas Oginskis Grūšlaukėje pastatė bažnyčią. Ji buvo medinė. Sudegė 1945 metais.
1821 m. Grūšlaukėje buvo 71 dūmas, juose gyveno 472 žmonės, 1843 m. – buvo 496 gyventojai,  1846 m. – 68 dūmai, 1866 m. – 246 gyventojai, 1886 m. – 360, 1923 m. – 510, 1959 m. – 522, 1970 m. – 479, 1977 m. – 523, 1979 m. – 569, 1985 m. – 672, 1989 m. – 668, 2001 m. – 631.
1831 m. ir 1863 m.  Grūšlaukės valstiečiai dalyvavo sukilimuose. 1863 m. Grūšlaukės sukilėliams vadovavo Juozas Norvilas.
1846 m. Grūšlaukėje buvo 46 kiemai.
1853 m. gyvenvietėje įkurta pradinė mokykla. Vyskupo Motiejaus Valančiaus laikais joje mokėsi 20 mokinių. XIX amžiaus II p. valsčiaus centras buvo perkeltas į Salantus, Grūšlaukės mokykla  panaikinta.  
Po 1861 m. žemės reformos šalia miestelio buvo suformuoti Pagrūšlaukės ir Laukelių kaimai.
1861–1880 m. Grūšlaukė buvo to paties pavadinimo Telšių apskrities valsčiaus centras.
1880–1915 m. gyvenvietė priklausė Kretingos apskrities Salantų valsčiui.
Lietuviškos spaudos draudimo metais Grūšlaukės apylinkėse draudžiamą spaudą platino lietuviškos spaudos leidėjas Aleksandras Bendikas.
1861–1880 ir 1915–1918 m. miestelis buvo valsčiaus administracinis centras, 1861–1940 ir 1941–1915–1918 m. Grūšlaukė buvo to paties pavadinimo Kretingos apskrities valsčius.
Apie 1907 m. Grūšlaukėje buvo atidaryta Liepojos garinio alaus bravoro „Razmos ir Ko“ firminė aludė, prekiavusi įvairių rūšių alumi.
1912 m. Grūšlaukės parapijoje veikė šv. Kazimiero draugijos skyrius, kuriam priklausė nedidelis lietuviškų knygų knygynėlis.
Grūšlaukės gyventojai buvo aktyvūs nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo dalyviai. Kovose dėl laisvės 1920 m. birželio 26 d. žuvo Julius Pabrėža (palaidotas Kaune), 1923 m. – Juozas Piekus.
1920 m. Grūšlaukėje atidaryta pradinė mokykla. Tais metais joje buvo apie 60 mokinių, dirbo  vienas, vėliau – du mokytojai. Ši mokykla veikė iki 1949 metų. Vėliau ji reorganizuota į septynmetę, jai pastatytas naujas pastatas.
Vykdant 1922 m. Žemės reformą, Grūšlaukės dvaro valdos buvo paimtos valstybės nuosavybėn, dvaras išparceliuotas, išskirstytas į vienkieminius ūkius, žemė išdalinta kumečiams bei iš Grūšlaukės valsčiaus kilusiems Lietuvos kariuomenės savanoriams kūrėjams.
1923 m. gyvenvietėje, tuo metu vadintame bažnytkaimiu, buvo 76 kiemai, veikė 3 krautuvės, vėjo malūnas, vandens malūnas, pašto agentūra, pradžios mokykla. Tais metais čia vyko žemės ūkio kursai.
XX a. 3 dešimtmečio pabaigoje Grūšlaukei suteiktos parapijos teisės.
1932 m. gegužės 8 d. Grūšlaukės pavasarininkų surengtame vakare buvo suvaidinta Žemaitės komedija „Trys mylimos“.
1941, 1948–1949 ir 1951 m. iš Grūšlaukės į Sovietų Sąjungos gilumą ištremta 40 gyventojų.
1945–1951 m. Grūšlaukės miškuose buvo Kardo rinktinės partizanų būstinė.
1947–1992 m. Grūšlaukė buvo kolūkio centrinė gyvenvietė.
1950–1959 m. Grūšlaukė buvo to paties pavadinimo Salantų rajono apylinkės centras.
1959–1977 m. Grūšlaukė buvo to paties pavadinimo Kretingos rajono apylinkės centras.
1949 m. Grūšlaukėje pradėjo veikti septynmetė mokykla. Vėliau ji reorganizuota į aštuonmetę, 1990 m. – į devynmetę, 1995 m. – į pagrindinę.
, devynmetę, o 1999 m. – į pagrindinę.
1950 m. gyvenvietėje pradėjo veikti klubas-skaitykla, kuris 1952 m. reorganizuotas į biblioteką.  
1952 m. pradėjo veikti kultūros namai.
1977–1995 m. Grūšlaukė priklausė Kretingos rajono Darbėnų apylinkei.
Nuo 1995 m. Grūšlaukė –Kretingos rajono savivaldybės Darbėnų seniūnijos gyvenvietė.
1988–1995 m. atstatyta Grūšlaukės katalikų bažnyčia.
 
 
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:
„Grūšlaukė“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005, t. 7, p. 217.
„Grūšlaukis“, Mūsų Lietuva, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968, t.  4, p. 292.
Michał Gadon, Opisanie powiatu Telszewskiego w gubernii Kowieńskiej w dawnem Xięstwie Żmujdzkiem położonego, Wilno, 1846, s. 152.
Lietuvos apgyventos vietos, Kaunas, 1925, p. 111.
Julius Kanarskas. Julius Pabrėža, „Kretingos personalijų žinynas“, Kretinga: Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešoji biblioteka, http://www.kretvb.lt/lt/pages/view/?id=328.
Julius Kanarskas, „Darbėnų apylinkės kaimai“, Švyturys, 1992, rugsėjo 2, p. 3; rugsėjo 5, p. 3.
Kretingos rajono savivaldybės gyventojai kaimo gyvenamosiose vietovėse ir jų instituciniai požymiai. Iš Klaipėdos apskrities kaimo gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai,  http://www.stat.gov.lt/uploads/docs/Klaipedos_apskritis.pdf.
 „Grūšlaukės mokyklos istorija“, Grūšlaukė: Kretingos rajono Grūšlaukės pagrindinė mokykla,  http://www.gruslauke.kretinga.lm.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=15&Itemid=15.
 „Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bibliotekos Grūšlaukės filialas“, Kretinga: Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešoji biblioteka, http://www.kretvb.lt/lt/pages/gruslauke.
Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.).
Salantų bažnyčios 1750 m. vizitacijos aktas, Salantų bažnyčios archyvas (b. n.)
Kazys Misius, „Iš Salantų bažnyčios ir parapijos istorijos“, Salantų bažnyčia: istorija, meno vertybės ir žmonės. – Žemaičių praeitis, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2011, t. 15, p. p. 70, 72.
 
Pagal literatūros šaltinius parengė Danutė Mukienė

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.28 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija