Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

Plungės ir Rietavo kunigaikščiai: broliai Bogdanas ir
Mykolas Oginskiai ir jų žmonos


Bogdanas Pranciškus Juozapas Mykolas Oginskis (1848–1909-03-25)

Rietavo kunigaikštis Bogdanas Pranciškus Juozapas Mykolas Oginskis (1848–1909) – Mykolo Kleopo Oginskio Oginskio ir Marijos de Neri-Oginskienės anūkas, Irenėjaus Kleopo Oginskio ir  Olgos Kalinauskytės Oginskienės vyriausias sūnus.

Istorikė Aldona Prašmantaitė savo publikacijose yra pažymėjusi, kad Bogdanas Oginskis, iš savo tėvo Irenėjaus Oginskio paveldėjęs Rietavą, čia tęsė savo tėvo pradėtas pertvarkas, siekdamas Rietave pritaikyti pažangiausius ūkininkavimo metodus.

Pirmoji to meto Lietuvoje telefono linija, 1882 m. sujungusi Rietavo, Plungės ir Kretingos dvarus, buvo B. Oginskio sumanymas, kaip ir po dešimtmečio – 1892 m. – Rietave pradėjusi veikti elektrinė. B. Oginskis nusipelnė ir žirgininkystei – nūnai pripažinta saugotina tarptautiniu mastu žemaitukų veislė XIX a. antroje pusėje Lietuvoje išliko tiktai tuomečio Rietavo dvaro šeimininko rūpesčiu.

Pasak A.Prašmantaitės, „sunku būtų pervertinti B. Oginskio nuopelnus plėtojant ir skleidžiant muzikinę kultūrą: XIX a. antroje pusėje Rietave muzikinis gyvenimas buvo itin aktyvus vėlgi pirmiausia dėl jo iniciatyvų. Užtenka paminėti 1874 m. Rietave įkurtą muzikos mokyklą, kurioje gabūs apylinkės vaikai mokyti ne tik griežti smuiku ir groti vargonais, bet ir muzikos teorijos dalykų. 1893 m. Rietave įkurtas simfoninis orkestras, kuriame grojo dauguma vietos muzikos mokyklos auklėtinių, gebėjusių atlikti žymiausių kompozitorių kūrinius. Istoriografijoje yra užuominų, kad buvo svarstomas ir operos trupės įkūrimas.“

Žinoma, kad Rietave pirmą kartą buvo atlikta Piotro Čaikovskio uvertiūra „1812-ieji metai“. Itin dažnai čia skambėdavo M. K. Oginskio polonezai. Orkestras koncertuodavo Lietuvoje, Latvijoje, išvykdavo ir toliau.

Rietavo muzikos mokyklai iš pradžių vadovavo 1863 m. sukilimo dalyvis, Varšuvos muzikos instituto absolventas lietuvis Juozas Kalvaitis. Iš pradžių mokslas tęsdavosi 3 metus, vėliau – 6. Mokyklą išlaikė kunigaikštis Bogdanas Oginskis.

Po globėjo mirties dalis orkestrantų išvyko gyventi į Ameriką ir čia prieš Pirmąjį pasaulinį karą sukūrė garsų „Lietuva Band Chicago“ orkestrą.

B. Oginskis mirė 1909 metais.

Susirgo jis netikėtai 1906 m. sparčiai progresuojančia psichine liga ir netrukus jau nebegalėjo atsakyti už savo veiksmus. Žmona Marija Gabrielė Oginskienė B. Oginskį mėgino išgydyti – vežiojo jį po įvairias užsienio šalių (Vokietija, Prūsija) ligonines, tačiau galop, matyt, paaiškėjus, kad gydymas neduoda rezultatų,  parsivežė į Rietavą, kur jis po kelių mėnesių mirė.

B. Oginskis palikuonių neturėjo. Mirdamas jis nepaliko ir testamento. Po B. Oginskio mirties atsirado nemažai pretendentų į jo turtą. Teismo sprendimu jis buvo padalintas giminaičiams, kurių buvo daug.  

Rietavo dvaro sodyba kurį laiką rūpinosi jo žmona. Vėliau rūmai buvo rūmus kurį laiką
 

Kas svarbesnio be to, kas jau paminėta, įvyko
Rietave kunigaikščio Bogdano  Oginskio valdymo laikotarpiu?

Rietave B. Oginskis plėtojo pramonę: įsteigė 7 malūnus, 6 lentpjūves, baldų fabriką, geležies liejyklą, žemės ūkio mašinų ir padargų gamyklą, muilo fabriką, sviesto ir sūrių gamyklą.

1871 m. rekonstruota Rietavo dvaro oranžerija.

1873 m. įsteigtas Rusijos gyvulių globos draugijos Rietavo skyrius, kurio veikloje aktyviai dalyvavo pats Bogdanas Oginskis. Šis skyrius aktyviai veikė iki 1902 metų. Tais pačiais metais Rietave buvo įsteigta veterinarijos gydykla, kuriai patalpas suteikė kunigaikščiai Oginskiai.

1874 m. užbaigta statyti 1853 m. pradėta statyti neoromaninė, lotyniško kryžiaus plano, bazilikinė, dvibokštė, su pusapskrite apside Rietavo šv. arkangelo Mykolo bažnyčia.

1875 m. Rietave surengta pirmoji Lietuvoje žemės ūkio paroda (yra žinoma, kad „anksčiau už ją – 1846 m. žemės ūkio paroda buvo surengta tik lietuvių gyvenamoje Rytų Prūsijos dalyje, t. y. Priekulėje. Ją surengė Klaipėdos apskrities žemės ūkio draugija.“[

1881 m. B. Oginskio iniciatyva įsteigta Žemaitukų veislės arklių veisimo skatinimo draugija Raseiniuose.

1890 m. atitinkamai tokia pati Žemaitukų veislės arklių veisimo skatinimo draugija įsteigta Rietave.

1892 m. šventų Velykų rytą kunigaikščio Rietavo bažnyčioje įsižiebė pirmoji elektros lemputė Lietuvoje (pirmoji pasaulyje elektrinė pradėjo veikti 1882 m. Niujorke).

B. Oginskis rėmė lietuvių tautinį judėjimą. Jis palaikė kražiškius, kurie 1893 m. gynė savo bažnyčią. Sužinojęs apie Kražių įvykius, pasirūpino, kad žinios apie susidorojimą pasklistų po visą pasaulį, kad būtų pasmerkta caro politika, nukreipta prieš lietuvių tautą.
Po 1886 m. Rietavo dvaro rūmus nuniokojusio gaisrui, kurio metu sudegė biblioteka, daug meno vertybių, B. Oginskis rūpinosi rūmų remonto darbais.  

1895 m. Rietavo miestelyje pastatytas ir įrengtas unikalus vandens bokštas su vėjo jėgaine.

1909 m., kunigaikščiui Bogdanui Oginskiui mirus, jo palaikai buvo palaidoti Rietavo kunigaikščių Oginskių koplyčioje-mauzoliejuje, kur 1899 m. amžinam poilsiui atgulė ir B. Oginskio motina Olga Kalinauskytė-Oginskienė, 1902 m. Bogdano brolis – Plungės kunigaikštis Mykolas Oginskis.

Bogdano Oginskio žmona Marija Gabrielė Potulickaitė-Oginskienė, gyvendama Rietave, daugelį metų rūpinosi našlaičių globa. Ji iš savo lėšų apmokėdavo jų mokslo išlaidas. Literatūriniuose šaltiniuose nurodoma, kad ji į gyvenimą ji išleido daugiau negu 500 žmonių. Kai kunigaikštis B. Oginskis susirgo, Rietave jos globoti našlaičiai ir 30 muzikantų buvo išvežta į Austrijos Bobreko apylinkėse buvusį kunigaikštienės M. G. Oginskienės tėvo dvarą. Neilgai trukus po savo vyro mirties ten gyventi išvyko ir pati kunigaikštienė. Bobreko dvaras jos nuosavybei perėjo kaip tėvo palikimas. ai tėvas buvo palikęs dvarą. M. G. Potulickaitė-Oginskienė mirė 1927 m. Potulicuose (Lenkija), sulaukusi 74 metų amžiaus.

Na o Rietavo dvarą, kurio šeimininkai po kunigaikščio B. Oginskio mirties tapo jo giminaičiai Zaluskiai, ir toliau persekiojo nelaimės.

1909-aisiais, centriniuose dvaro rūmuose vėl kilo gaisras. Jis šio dvaro istorijoje buvo lemtingas, nes vėlesniais metais nebuvo surasta pinigų ir galimybių rūmus suremontuoti.

Dvaro sodyba buvo niokojama ir Pirmojo pasaulinio karo metais. Tuo laikotarpiu vokiečiai daug vertingų daiktų, muzikos instrumentų, meno kūrinių iš rūmų išvežė į Vokietiją. Buvo nuplėštas ir varinis rūmų stogas, iššaudytos parke gyvenusios gulbės bei fazanai.

1924 m. Rietavo dvaro centrą nusavino valstybė.

1926 m. per valakų reformą Rietavo dvarą išparceliavo, rūmus perdavė Lietuvių moterų katalikių draugijai. Tais pačiais metais Rietavo dvaro pastatai parduoti iš varžytinių. Centrinius dvaro rūmus už 10 tūkst. rublių įsigijo vietinis dvarininkas Povilas Jurgaitis, gyvenęs Budrikių kaime. Jo nurodymu 1926 m., nors visuomenė tam ir nepritarė, pagrindiniai dvaro rūmai buvo nugriauti, statybinės medžiagos išvežtos ir panaudotos kitų namų statybai.

Stipriai Rietavas nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą.

Iki mūsų dienų išliko didžiulis Rietavo parkas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, jis rekonstruotas. Rytinę parko dalį juosia Jūros upė, o vakarinėje dalyje – tvenkinys.
Parku rūpintis pavesta 2000 m. birželio 1 d. įsteigtam Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejui. Jis veikia rekonstruotame ir muziejaus reikmėms pritaikytame buvusios Rietavo muzikos mokyklos pastate.

Iš senųjų dvaro pastatų iki mūsų dienų išliko muzikos mokykla, muzikantų bendrabutis, vandens bokštas, keli ūkiniai pastatai, sargo namelis, dalis tvoros, dveji vartai. Yra atkasti ir užkonservuoti pagrindinių dvaro rūmų pamatai. Buvusių centrinių rūmų vieta yra paženklinta simboline kolonada. Dvarvietės pakraštyje, prie kelio į Plungę, tebestovi Oginskių šeimos koplyčia. Greta jos esantis akmeninis paminklas žymi Bogdano Oginskio tėvo kunigaikščio Irenėjaus (Irenijaus) Oginskio kapo vietą.
 

Marija Gabrielė Potulickaitė (Poptulicka)-Oginskienė (1855-07-18–1927-01-18)

Marija Potulickaitė (Potulicka)-Oginskienė – visuomenės veikėja, Rietavo kunigaikščio Bogdano Oginskio (1848 m. vasario 10 d. Rietave – 1909 m. balandžio 8 d. Rietave) žmona. Ji gimė Potulicuose (Lenkija), ten, būdama 71-erių metų amžiau, ir mirė. [1]

Jos mama buvo Marija Zamoiska (iš Adomo Čartoriskio giminės), kuri gimė 1829-07-28 Klemensove, o mirė 1861-04-14 Londyne, sulaukusi 31 metų amžiaus, o tėvas – Kazimieras Voicechas Potulickis (gimė 1820-04-24 Sielcuose, mirė 1880-10-05 Potulicuose).

Marija turėjo dvi seseris: Elžbietą Konstanciją Evą (1859–1947), kuri ištekėjo už Vladislovo Leono Adomo Sapiegos-Kodenckio (1853-1920), ir Anielę Konstanciją Aleksandrą (1861–1932). 

Marija Potulicka su Bogdanu Oginskiu susituokė 1877 m. balandžio 28 d. Krokuvoje.         

B. Oginskis iš tėvo kunigaikščio Irenėjaus Oginskio (1808–1863) buvo paveldėjęs Rietavo dvarą, todėl jaunieji įsikūrė Rietave ir čia praleido didelę savo gyvenimo dalį.

Jos rūpesčiu Rietave buvo įsteigti našlaičių namai. Čia gyvenantys našlaičiai buvo pilnai išlaikomi Rietavo kunigaikščių Marijos ir Bogdano Oginskių o lėšomis. Čia jie gaudavo pagrindinį išsimokslinimą, išmokdavo amato arba muzikos.

Apie 1904-uosius metus, kai kunigaikštis B. Oginskis susirgo, kunigaikštienė Marija  dėjo daug pastangų, kad jis pasveiktų, vežiojo jį pas geriausius gydytojus užsienyje, tačiau liga progresavo ir  1909 m. jis mirė (palaidotas kunigaikščių Oginskių koplyčioje Rietave).

Tada M. Oginskienė visus našlaičius ir 30 jaunų muzikantų išvežė į savo tėvo dvarą, kuris buvo    Bobreke (Lenkija) ir toliau jais rūpinosi. Iš viso į gyvenimą išleido daugiau negu 500 vaikų, žmonių buvo vadinama „500 vaikų motina“.
 

Mykolas Mikalojus Severinas Markas Oginskis (1849-04-25–1902-03-24)

Plungės kunigaikštis Mykolas Mikalojus Severinas Markas Oginskis (1849–1902) istoriografijoje dažniausiai minimas Mykolo Mikalojaus vardu. Jis – Mykolo Kleopo Oginskio anūkas, Rietavo dvaro šeimininko kunigaikščio Irenėjaus Kleopo Oginskio (1808–1863-02-18) ir Olgos Kalinauskytės (Kalinowskos, 1820–1899-04-20) jauniausias sūnus. Jaunystėje mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje.

Buvo didelis muzikos mėgėjas ir žinovas, mecenatas, pats mokėjo groti keliais muzikos instrumentais. M. M. Oginskis yra buvęs Telšių apskrities bajorų ir Telšių miesto galva, savanoriškos ugniagesių draugijos pirmininkas ir viršininkas.

M. M. Oginskis buvo vedęs lenkų grafaitę, Austrijos imperatoriaus freiliną Mariją Skuževskaitę (Skužewską, 1857-01-08/05–1945-03-22) Po tėvo Irenėjaus Kleopo Oginskio mirties Rietavo dvarą paveldėjo M. M. Oginskio brolis Bogdanas Oginskis, o M. M. Oginskis – Ašmenos pavietą (dab. Baltarusija), kur stovėjo Zalesės dvaro rūmai. Juose kunigaikščiai jau keliolika metų negyveno. M. M. Oginskis ten taip pat neįsikūrė. Kurį laiką jis buvo prisiglaudęs pas brolį Bogdaną Rietave, o 1873 m. vasario 21 d. iš valstybės patarėjo grafo Platono Zubovo nusipirko Plungės dvarą, to paties pavadinimo miestelį, keletą palivarkų: Plungės, Stonovičių, Aleksandravo, Žutautų, Jovaišiškės, Karklėnų, Santakos (jie buvo Kauno gubernijos Telšių valsčiaus teritorijoje). Taip M. M. Oginskis tapo paskutiniuoju Plungės dvaro valdytoju.

Nusipirkęs Plungęs dvarą, jis čia, senojoje dvaro sodybos vietoje, pasistatė naujus rūmus ir persikėlė ten gyventi.

Plungės kunigaikščių Oginskio kultūrinė ir filantropinė veikla

M. M. Oginskio nuopelnai Plungei didžiuliai.

Apie 1873-uosius metus rūmuose jis įkūrė iki 1902 m. veikusią muzikos mokyklą, išlaikė dvare veikusį orkestrą. Jaunystėje Plungės muzikos mokykloje mokėsi, dvaro orkestre grojo ir garsus lietuvių dailininkas, kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

1883 m., kai plungiškių ėmė netenkinti dvimetė valdiška rusiška mokykla, kunigaikštis M. M. Oginskis savo dvaro parko teritorijoje viename iš buvusių namų įsteigė privačią dviklasę mokyklą. Rudenį ją pradėjo lankyti apie 100 vaikų. Jiems mokyti kunigaikštis buvo pakvietęs 3 mokytojus. Ši mokyklėlė gyvavo vos 10 dienų, nes ją uždraudė caro valdžia.

M. M. Oginskis rūpinosi, kad pro Plungę būtų nutiestas geležinkelis.

Plungėje kunigaikštis rengdavo žemės ūkio parodos. 1899 m. rugsėjo 17–19 dienomis Plungėje vykusioje žemės ūkio parodoje vien arklių buvo apie du šimtai, veikė gėlių, vaisių, daržovių, javų paviljonai.  

Kunigaikščio iniciatyva Plungėje vietoje medinės bažnyčios buvo pradėta statyti nauja mūrinė, kuri tebestovi iki šiol. Pastatytos kunigaikštis nebepamatė, nes anksti (1902 m.) mirė – Plungės bažnyčia tuo metu buvo tik pradėta statyti.

Mirus kunigaikščiui, muzikos mokykla veiklą nutraukė, iširo ir Plungės dvaro orkestras.

Po M. M. Oginskio mirties Plungės dvaro rūmais rūpinosi jo žmona grafaitė Marija Skuževskaitė (Skuževska)-Oginskienė. Ji čia įsteigė našlaičių prieglaudą, kurioje gyveno apie 200 tėvų netekusių vaikų.

Spaudos draudimo metais Plungėje kunigaikštienės rūpesčiu, padedant kunigams Vincui Jerulaičiui ir Antanui Bajorynui, buvo įsteigta daraktorių (namų mokytojų) mokykla, kurioje dirbo mokytoja vėliau rašytoja tapusi Ona Pleirytė-Puidienė. Jai išvykus pasitobulinti į Paryžių, slaptoji mergaičių mokykla buvo reorganizuota į namų ruošos ir rankdarbių mokyklą.

1905 m., po lietuviškos spaudos atgaivinimo, kunigaikštienė Plungėje, dar Mykolo Oginskio laikais pastatytoje vaikų ir našlaičių prieglaudoje (stovėjo dabartinės pieninės vietoje), įsteigė oficialią lietuvišką mokyklą. Vėliau ji buvo reorganizuota į triklasę lietuvišką mokyklą. Čia vaikus mokė trys mokytojos vienuolės. Kartu su prieglaudos 50 auklėtinių mokėsi, nemokamai pietus gaudavo daugiau negu 200 vaikų iš Plungės miesto ir jo apylinkių.

Labdaringa kunigaikščių Oginskių veikla buvo labai plati. Ją 1905 m. „Lietuvių laikraštyje“ (nr. 50) aprašė Mykolas Andrejus Prealgauskis. Plungės Oginskiai rūpinosi ne tik jau minėta vaikų ir našlaičių prieglauda, bet ir senelių namais (ubagynu), cholera sergančių žmonių globos namais, 30 vietų ligonine, individualiai šelpė į vargą patekusius žmones.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Plungės kunigaikštienė pasitraukė į Poznanę (Lenkija). Išvykdama iš Plungės ji didelių turtų neišsivežė – tik du lagaminus. Rūmuose liko daugybė paveikslų, Oginskių šeimos portretų, skulptūrų, indų, didelė biblioteka. Dalis rūmų bibliotekos vertybių atsidūrė Vokietijoje, dalis – Lietuvos muziejuose, bibliotekose, o dar kita dalis buvo išgrobstyta, sunaikinta.

Žinoma, kad 1919 m. gruodžio 18 d. M. Oginskienė gyveno Poznanėje, 7 numeriu pažymėtame Žečpospolitos gatvės name. Čia ji dalį savo turto per notarą užrašė buvusiam M. M. Oginskio orkestro muzikantui, vėliau kunigaikštienės turto Lietuvoje administratoriui Jonui Petkūnui. Minėtame name Marija Oginskienė išgyveno iki 1943 metų. Šis namas jau perstatytas, tačiau tebestovi.

Mirė M. Oginskienė 1945 m. kovo 22 d. senelių prieglaudoje, būdama visiškai nuskurdusi. Manoma, kad ji palaidota Poznanėje. Kapas nežinomas. Įžymus architektas ir skulptorius Antanas Vivulskis (1877–1919) buvo sukūręs M. Oginskienės biustą, tačiau, kur jis dabar yra, nežinoma.
 

Plungės kunigaikščių Oginskių dvaro sodyba

1873 m. vasario 21 d. iš valstybės patarėjo grafo Platono Zubovo nusipirkęs Plungės dvarą, Mykolo Kleopo Oginskio anūkas Mykolas Mikalojus Severinas Markas Oginskis Plungėje, Babrungo upelio pakrantėje, kur buvo senojo Plungės dvaro sodyba, jis pastatė naujus mūrinius neoranesansinio stiliaus rezidencinius rūmus (statybos darbai užbaigti 1879 m.). Rūmų architektas buvo vokietis Karlas Lorensas, statybos darbams vadovavo Šrankė.

Pasistatęs rūmus, M. M. Oginskis persikėlė gyventi į Plungę (prieš tai jis gyveno pas brolį Irenėjų Oginskį Rietave).

M. M. Oginskis savo rūmuose Plungėje turėjo šeimos muziejų, kuriame kaupė vertingus meno kūrinius, archeologinius radinius, medžioklės trofėjus, knygas.

Plungės centriniai rūmai Oginskių laikais buvo prabangiai įrengti ir apstatyti. Šiaurinėje parko dalyje, priešais centrinius rūmus, stovėjo didelis, iki šiol išlikęs neogotikinis raudonų plytų žirgyno pastatas, kiek į rytus – dar Zubovų laikais iškilusi pilaitė – laikrodinė, kurioje dabar veikia Plungės rajono savivaldybės biblioteka. Dvaro sodyboje taip pat buvo du orkestro mokyklos pastatai, sargo namelis, oranžerija, keli ūkiniai statiniai.  

Rūmus juosė M. M. Oginskio laikais rekonstruotas daugiau negu 50 ha dydžio parkas, kuris, anot tyrinėtojų, čia buvo įkurtas XVIII amžiuje. Oginskių laikais Plungės parkas garsėjo čia augusių medžių, krūmų įvairove, gražiai prižiūrimais gėlynais, sodu, tarpusavyje sujungtų septynių tvenkinių sistema. Parke nuolat dirbdavo po keliolika žmonių.

Plungės dvaro sodybos likimas

XX a. pradžioje mirus M. M. Oginskiui, o vėliau jo žmonai išvykus gyventi į užsienį, dvaro sodyba liko be šeimininkų, tad nebuvo tinkamai prižiūrima.

Pirmojo pasaulinio karo metais Plungės kunigaikščių Oginskių rūmuose šeimininkavo vokiečiai. 1922 m. čia įsikūrė „Saulės“ gimnazija, vėliau veikė Žemės ūkio mokykla. 1934 m. rūmai atiteko Lietuvos kariuomenės artilerijos pulkui. 1940–1941 m. rūmuose vėl įsikūrė kariškiai – šį kartą rusai. 1941 m. centrinį pastatą labai nuniokojo gaisras. 1959 m. pradėta rūmų restauracija. 1961 m. ją užbaigus, čia įsikūrė Plungės vidurinė mokykla. 1966–1994 m. rūmuose veikė Plungės statybininkų mokykla. Nuo 1994 m. liepos 16 d. Plungės dvaro ansamblyje veikia Žemaitijos dailės muziejus.

Paskutiniais metais Plungės dvaro sodybos (rūmų ir parko) renovacijos darbai. Restauruotame dvaro laikrodinės ir oranžerijos pastate įsikūrė Plungės rajono savivaldybės viešoji biblioteka.
 

Marija Teresė Kaspara Skuževskaitė (Skužewska)-Oginskienė (1857-01-08/15–1945-03-22)

Grafaitė ir kunigaikštienė Marija Skuževskaitė (Skuževska)-Oginskienė buvo Plungės kunigaikščio Mykolo Mikalojaus Oginskio   (1849–1902) žmona, jaunystėje – Austrijos imperatoriaus freilina. Anot jos amžininkų, tai buvo viena gražiausių Europos moterų. Su kunigaikščiu Mykolu Oginskiu susituokė apie 1876-uosius metus. Tapusi jo žmona, apsigyveno vyro rezidencijoje Plungėje. Atvykusi į miestelį, vietinius žmones stebino ne tik savo grožiu (jau tada ją vadino grožio karaliene), bet ir ypatingu dorovingumu bei pamaldumu, įnoringu charakteriu.

To meto prisiminimuose ir spaudoje į akis krenta ne tik jos akcentuojamas grožis, bet ir prieštaringai vertinamas charakteris. Čia ji arši lenkė, liepusi išmesti rūmų svečių knygą, nes atvykęs pasisvečiuoti poetas Antanas Baranauskas įrašęs padėkos eilėraštį lietuviškai, čia ji išdidi, pasipūtusi ponia, vėluodama į šv. Mišias, vertusi laukti plungiškius ir kunigą. Ilgam plungiškėms moterims įsiminė ir tas faktas, kad Pirmąją Komuniją bažnyčioje priėmę vaikai, gavę iš kunigaikštienės dovanų, turėdavo bučiuoti jos šilkinį batelį.

Likimas lėmė, kad Marijai Oginskienei neteko tapti motina. Kunigaikštis M. Oginskis dirbo svarbų kultūrinį ir visuomeninį darbą. Na, o kunigaikštienė  rūpinosi beglobiais vaikais, našlaičiais.

Spaudos draudimo metais Plungėje kunigaikštienės rūpesčiu, padedant kunigams Vincui Jerulaičiui ir Antanui Bajorynui, kunigaikštienė Marija Oginskienė buvo įsteigusi daraktorių (namų mokytojų) mokyklą, kurioje dirbo mokytoja Ona Pleirytė-Puidienė, vėliau tapusi rašytoja. Šiai mokytojai išvykus į Paryžių pasitobulinti, slaptoji mergaičių mokykla buvo reorganizuota į namų ruošos ir rankdarbių mokyklą. 1905 m., po lietuviškos spaudos atgaivinimo, kunigaikštienė Plungėje, dar Mykolo Oginskio laikais pastatytoje vaikų ir našlaičių prieglaudoje (dabartinės pieninės vietoje), įsteigė oficialią lietuvišką mokyklą. Vėliau ji buvo reorganizuota į triklasę lietuvišką mokyklą. Čia vaikus mokė trys mokytojos vienuolės. Šioje mokykloje kartu su 50 prieglaudos auklėtinių mokėsi, nemokamai pietus gaudavo daugiau negu 200 vaikų iš Plungės miesto ir jo apylinkių.
Labdaringa kunigaikščių Oginskių veikla buvo labai plati. Ją 1905 m. „Lietuvių laikraštyje” (Nr. 50) aprašė Mykolas Andrejus Prealgauskis. Plungės Oginskiai rūpinosi ne tik jau minėta vaikų ir našlaičių prieglauda, bet ir senelių namais (ubagynu), cholera sergančių žmonių globos namais, 30 vietų ligonine, individualiai šelpė į vargą patekusius žmones.

M. G. Oginskienė Plungės dvare įsteigtoje našlaičių prieglaudoje kelią į gyvenimą prasiskynė  du šimtai tėvų netekusių vaikų.

Apie Plungėje kunigaikštienės įkurtus našlaičių namus rašė ir to meto Rusijos spauda. Ji gyrė kunigaikščius Oginskius ir stebėjosi gražiai prižiūrimais našlaičiais. Ne vieną kartą Žemaičių dailės muziejus sulaukė svečių iš užsienio, kurie pasakojo, kad našlaičių namuose užaugusių senelio ar senelės krikštamote buvo pati kunigaikštienė Marija Oginskienė. Už rūpinimąsi „prasčiokais“ jos nemėgo anyta kunigaikštienė Olga Oginskienė, kuri, kaip teigiama, per visą jos ir Mykolo vedybinio gyvenimo laiką taip ir nebuvo atvykusi pas savo sūnų į Plungę, nors pati gyveno netoli esančiame Rietavo dvare.

Gana anksti tapusi našle (M. Oginskis mirė 1902 m.), Marija tęsė savo vyro darbus. Ji rėmė pradėtą statyti Plungės bažnyčią, rūpinosi Plungės Lurdo įkūrimu.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kunigaikštienė, kuri turėjo Austrijos pilietybę, buvo paprašyta išvykti iš šalies. Rūmus palikusi prižiūrėti administratoriams, ji pasitraukė į savo gimtąją Poznanę ir į Plungę daugiau nebegrįžo. 1924 m. Nepriklausomos Lietuvos Respublikos vyriausybė nacionalizavo jos turtą – žemę, meno kolekcijas. Teko atsisakyti ir apie 80 ha plote suformuoto Plungės dvaro ansamblio (vien parkas tuo metu užėmė daugiau negu 60 ha). Išgyvenusi vyro netektį, Pirmąjį pasaulinį karą, turto nusavinimą, Marija Oginskienė, gyvendama savo namuose Poznanėje, Žečpospolitos gatvėje Nr. 7, sulaukė ir Antrojo pasaulinio karo. 1943 m. suvargusi 86 metų moteris buvo perkelta į senelių namus.

Tuo, kaip susiklostė M. Oginskienės likimas jai išvykus iš Plungės, ilgą laiką domėjosi Plungės krašto tyrinėtoja Eleonora Ravickienė (mirė 2003 m.). Jai pavyko išsiaiškinti, kad, išvykdama iš Plungės, kunigaikštienė jokių didelių turtų neišsivežė – tik du lagaminus. Rūmuose liko daugybė paveikslų, Oginskių šeimos portretų, skulptūrų, indų, didelė biblioteka. Dalis rūmų bibliotekos vertybių atsidūrė Vokietijoje, dalis – Lietuvos muziejuose, bibliotekose, o dar kita dalis buvo sunaikinta.
Nustatyta, kad 1919 m. gruodžio 18 d. M. Oginskienė gyveno Poznanėje, 7 numeriu pažymėtame Žečpospolitos gatvės name. Čia ji dalį savo turto per notarą užrašė buvusiam M. M. Oginskio orkestro muzikantui, vėliau kunigaikštienės turto Lietuvoje administratoriui Jonui Petkūnui. Minėtame name Marija Oginskienė išgyveno iki 1943 metų. Šis namas jau perstatytas, tačiau tebestovi.
Mirė M. Oginskienė 1945 m. kovo 22 d. senelių prieglaudoje, būdama visiškai nuskurdusi. Palaidota buvo labai kukliai – paprastame baltų lentų karste, manoma, kad Poznanėje. Kapo vieta  nežinoma.

Įžymus architektas ir skulptorius Antanas Vivulskis (1877–1919) buvo sukūręs M. Oginskienės biustą, tačiau, kur jis yra dabar, nežinoma. (A. Vivulskis – Šiluvos koplyčios, Vilniaus „Trijų kryžių“ projekto autorius. Pagal jo projektą Krokuvoje pastatytas paminklas, kuriuo įamžintas Žalgirio mūšio atminimas. Mirė menininkas 1919 m. sausio 10 d.).

Parengė Danutė Mukienė

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.07 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija