Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

 
Mykolas Kleopas Oginskis. Gyvenimas, veikla ir kūryba
Parengta pagal to paties pavadinimo Andžejaus Zaluskio tekstą, parengtą lenkų kalba
Iš lenkų į lietuvių kalbą vertė Janina Krupovič.
Redagavo, publikavimui parengė Danutė Mukienė
 

Padėka

Mykolu Kleopu Oginskiu pradėjau duometis 1994 metais. Turėjau progą pasinauduoti daugelio asmenu pagalba. Geranoriški mokslininkai prof. Normanas Stone, prof. Lucien Lewitter, dr. Stephen Walsch, dr. David Wynne Jones ir dr. Richardas Butterwichas patarė man, kokias knygas reikėtų perskaityti arba padėjo susisiekti su žmonemis, kurie turėjo galimybę man padėti. Armynas Hennesy man leido pasinauduoti savo šeimos archyvu. Giminės iš Lenkijos – Jeronimas Visockis, Ana Hierovska-Zybert ir Antoni Bojanovskis – talkino ieškant reikalingos informacijos. Buvęs Baltarusijos Respublikos ambasadorius J. E. Uladzimiras Ščasny padėjo man susisiekti Baltarusijos kolegomis prof. Adomu Maldziu, Viktoru Sgorobogatovu, Olga Dadiomova, Svetlena Niemahaj, Tatjana Kleščanok bei Zalesės kultūros puoselėtoju Sergejus Verameičikas, kurie man suteikė nemažai žinių ir pasidalijo turima informacija. Vėliau vyko naudingas susirašinėjimas su profesoriumi Vladislovu Zajevskiu. Prof. Radoslavas Žuravskis vel Grajevskis atsiuntė man 1833 m. nežinomos Dombrovskio mazurkosversijos kopiją. Mano brolis Ivo pasirūpino natų įrašais, o ponia Teresė Jasminova parengė mano tekstą spaudai. Visiems jiems nuoširdžiai dėkoju.

 

 ĮŽANGA

Anglijoje atrodo yra arba buvo Plokščios žemės draugija, t. y. žmonių, kurie tiki, kad žemė yra plokščia, susivienijimas (rašau „atrodo“, nes nei vieno tokios draugijos nario iki šiol nesu sutikęs). Lenkijoje dažnai sutinku nepritariančių mano teiginiui, kad Mykolas Kleopas Oginskis yra mūsų tautinio himno kūrėjas, nors aš savo teiginį ir paremiu konkrečiais įrodymais. Šiandien plačii yra pasklidusi informacija, kad 1797 m. liepos menėsį Lenkijos himno žodžius parašė Vybickis ir juos pritakė Polesės mazurkos melodijai arba pats ją sukomponavo. Tai sužinojome iš paties Dombrovskio, vėliau – iš Kniazevičiaus (1837 m.) ir Chodzkos (1839 m.) bei skaitydami „kruopščiai“ parengtus iškilių istorikų darbus.

Nuogąstauju, kad kai kuriems skaitytojams ši mano knyga gali būti nepriimtina, nes, kaip mano dalis išmintingų ir santūrių žmonių, ji yra prasimanymas, parašyta M. K. Oginskio keistuolio palikuonio ir diskredituoja patį M. K. Oginskį.

Rašau taip todėl, kad radau vieno geneologijos specialisto straipsnį, kuris, atsitiktinai sužinojęs mano poziciją, naudodamasis atsitiktinai surinktais duomenimis apie Zaluskių ir Oginskių ryšius, priėjo išvados, kad Zaluskio (mano) darbų rimtai traktuoti negalima.

Lenkijoje yra susiformavę du požiūriai: tų kurie mano, kad palikuonys turi kažkokį ypatingą supratimą apie protėvį, kuris kyla iš santykių tarp kartų, vertų „baisaus dvaro“, ir tų, kurie mano, kad kiekvienas palikuonis nori pagerinti protėvio reputaciją, todėl negalima kreipti dėmesio į tai, apie ką jie rašo. Aš prašau sutelkti dėmesį į faktus ir konkrečius argumentus, kuriuos pateiksiu.

Su M. K. Oginskiu dar yra tokia problema, kad jam dar gyvam esant ir po jo mirties apie jį sklidė ir sklando fantastiškos legendos bei įvairūs plepalai. Iš kitų jis sužinojo, kad nuskendo, kad atėmė sau gyvybę, kad revoliucinio teroro metu pateko į Paryžiaus tribunolą ir kad šiuo pavojingu laikotarpiu net pats skaitė pranešimą. Panašius, nors gal ir ne tokius juokingus prasimanymus galima perskaityti įvairiuose straipsniuose ir apie jį parengtose trumpose Oginskio biografijose. Todėl dabar, rašant jo biografiją, reikia rašyti ne tik apie tai, kas buvo, bet ir pasakyti tai, ko nebuvo. Pavyzdžiui, tai yra aktualu aprašant Mykolo Kleopo ir Mykolo Kazimiero, daugelio vadinamo jo „dėde“, o iš tikro – tolimo giminaičio, santykius.

Mykolo Kleopo tėvas ir etmonas Mykolas Kazimieras turėjo tik bendrą prosenelį. Tuo tarpu daug kam atrodo, kad tarp šių dviejų kompozitorių Oginskių turėtų būti daugiau kas bendro. Taip samprotauja ir Aleksandras Briukneris savo „Lenkijos kultūros istorijoje“. Suprantama, A. Briukneris neįsigilino į temą. Jį domino tik Slanimas[1], kur etmonas Kazimieras Oginskis turėjo dvarą, orkestrą, teatrą, kūrė muziką, rašė pjeses ir kur buvo ištaiginga, aristokratiška kultūrinė aplinka.  Faktas yra tas, kad Mykolas Kleopas savo dar nepaskelbtoje jaunystės autobiografijoje nerašo apie kokį nors apsilankymą Slanime. Jeigu jis ten minėtu laikotarpiu būtų lankęsis, be abejo, apie tai būtų parašęs ir apie tokias muzikines patirtis būtų užsiminęs „„Laiškuose apie muziką““.

Tadas Strumila 1956 m. Krokuvoje lenkų kalba išleistos Mykolo Kleopo Oginskio knygos „Laiškai apie muziką“ įžangoje pateikė legendą, neparemtą jokiais faktais. Strumila rašė komunizmo[2] laikotarpiu, tad, pasitaikius progai, atitinkamai  pasistengė pavaizduoti ir etmono muzikinę kūrybą bei Mykolo Kleopo kaip „magnato kaprizą“. Cituoju: „Užteko jaunam vaivados sūnui išvykti iš gimtojo Guzovo į kurią nors dėdės Mykolo Kazimiero rezidenciją Slanime ar Sedlcuose, kad galėtų pasiklausyti naujausių operų, klausytis geriausios muzikos, kaip ir daugelyje kaimyninių didikų rūmų.“ Strumila nerašo, kad Mykolas Kleopas lankėsi Slanime, bet iš bendro konteksto lengvai galima suprasti, kad rašoma, jog lankėsi. Net Igoris Belza, kuris turėjo galimybę prieiti prie Oginskio dokumentų, tarp jų ir jo jaunystės metų autobiografijos, saugomos Maskvoje (Oginskis ją pavadino „Ma biographie“), iki galo jos išsamiai neperskaitė, nes kartoja Strumilą: „Metai, praleisti Guzove, iš kur šeima dažnai išvykdavo į Varšuvą ir į savo giminių (kai kurie iš jų, pirmiausia didysis Lietuvos etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis, su meile užsiiminėjo muzika...) dvarus, buvo laimingiausias laikotarpis Mykolo Kleopo gyvenime“. Varšuva, žinoma buvo arti, tačiau tai nebuvo laikotarpis, kai atsisėdai į BMV ar į mersedesą, kad aplankytum dėdę. Apie vizitus į Slanimą  „Lenkų biografiniame žodyne“ nerašoma. Tais vizitais abejoja ir Vlodzimiežas Pozniakas Valstybinės muzikos leidyklos spaudai parengto romansų balsui ir fortepijonui leidinio įžangoje. Guzovo klebono Piotro Staniako parengta trumpa Mykolo Kleopo Oginskio biografija yra vertinga dėl joje paskelbtos Staniako ištyrinėtos Guzovo laikotarpio Oginskių šeimos istorijos,  tačiau, apžvelgdamas vėlesnį Mykolo Kleopo gyvenimą, taip pat ir rašydamas apie Slanimą, šis autorius yra padaręs klaidų.

Per vieną britų istoriką, turintį gerą nuomonę apie lenkus, man pavyko užmegzti ryšius su Didžiosios Britanijos muzikologu, kuris pažinojo rusų muzikologą. Taip susiklostė reikalai, kad 1996 metų liepos mėnesį aš iš dalies ištyrinėjau Maskvoje esančius archyvinius dokumentus (tam galėjaus skirti tik dvi dienas) ir turiu apie pusę jų  kopijų. Galėjau turėti visų, deja, pražiopsojau progą, nes, užsakydamas kopijas, nepagalvojau, kad visi tie dokumentai yra nepaprastai įdomūs.

Turiu Mykolo Kleopo jaunystės autobiografiją „Observations“, tai yra skelbtų atsiminimų, apimančių 1815 metų laikotarpį, tęsinį bei dokumentus apie Oginskio ir Dombrovskio legionų ryšius.  Svarbiausi yra 1829 metų Oginskio laiškai, rašyti Leonardui Chodzkai. Oginskio biografiją papildo jo prancūzų kalba parašyti ir 1826 metais šia kalba Paryžiuje ir Ženevoje išspausdinti atsiminimai. Jie 1845 metais buvo išleisti vokiečių kalba, o lenkų kalba – tik 1871 metais. Deja, neturiu „Additions a mes memoires“ publikuotų atsiminimų priedo. Iš jų pasižymėjau tik tai, ką suspėjau būdamas Maskvoje. Jie yra labai įdomūs todėl, kad ten yra tai, ką Oginskis manė, jog netinka paskelbti istoriniame kūrinyje, ypač tokiame, kuris skirtas užsienio skaitytojui. Oginskis šioje knygoje nenorėjo viešinti tautiečių neigiamų bruožų, ypač jų nesantaikos, o „Additions“ yra pateikti labiau atviri komentarai ir faktai, susiję su jo muzikine veikla. „Additions“ yra paskelbtos ir laiškų, kuriuos Oginskis rašė pažįstamiems iš savo kelionių, kopijos. Turiu tik tų laiškų trumpą turinį.

Deja, nieko nežinau apie Oginskio veiklą Vilniuje 1802–1822 metais, o būtų apie ką rašyti. Jis buvo Topografinės draugijos pirmininkas, veikė labdaros organizacijose, glaudžiai bendradarbiavo su Universitetu, pažinojo ir gerai vertino Sniadeckį, vėliau – Lelevelį, pastatė Vilniuje klasicizmo stiliaus prabangius rūmus. Tikiuosi, kad kada nors Lietuvos arba Baltarusijos tyrinėtojai šia įdomia tema užsiims.

1833 metais, gyvendamas Florencijoje, prieš pat mirtį, Oginskis visus savo archyvus išsiuntė į savo rezidenciją Zalesėje Lietuvoje[3]. Sunkiu ir pavojingu laikotarpiu, po Lapkričio sukilimo, Mykolo Kleopo sūnus Irenėjus išsiuntė juos į Sankt Sankt Peterburgą, o iš ten archyvai buvo perkelti į Maskvą. Man atrodo, kad nė vienas lenkų istorikas nuodugniai šio archyvo neištyrinėjo. Iš turimų atspaudų padariau keletą kopijų ir išsiunčiau tokius darbus kaip „Ma biographie“ arba „Observations“ kai kuriems lenkų istorikams.

Noriu pažymėti, kad pagal išsilavinimą esu pianistas ir kalbininkas, o ne istorikas. Skaitytojas, ypač išsilavinęs istorikas, tikriausiai tai jau pastebėjo. Nuo vienuolikos metų amžiaus gyvenu Anglijoje. Rašyti lenkiškai man yra sunkiau nei anglų kalba. Šioje knygoje skaitytojui pateiksiu galbūt jam ir nežinomų naujų faktų   bei savo požiūrį, paremtą tais faktais. Pateikiu įdomų, daug kam beveik visai nežinomą, tiesą sakant, net truputį paslaptingą Lenkijos istorijoje apeitą Mykolo Kleopo Oginskio asmenybės paveikslą.

 

 IN CORPORE SANO[4]

 Kleopas Mykolas Pranciškus Feliksas Antanas Ignas Juzefas Tadas Oginskis gimė 1765 rugsėjo 25 dieną Guzove (prie Varšuvos). Duomenis apie jo krikštą, šeimą ir Guzovą yra pateikęs kunigas Piotras Staniakas spaudai parengtoje trumpoje Oginskio biografijoje, išleistoje Guzovo 600-mečio ir Andre Rene sukurto Myklo Kleopo Oginskio paminklo atidengimo proga. Kunigas Staniakas Mykolo Kleopo vardų eiliškumą pateikia teisingai: Kleopas Mykolas, o ne atvirkščiai. Oginskis savo pirmojo vardo nenaudodavo. Todėl ir aš naudosiu jo vardą Mykolas, pridėdamas Kleopo vardą todėl, kad Mykolo Kleopo ir etmono Mykolo Kazimiero inicialai yra vienodi.

Sena rusų-lietuvių Oginskių gaminė yra kilusi iš Riurikovų dinastijos. Pateikiu citatą iš kalbos „X. Felicijono Novodvorskio e Societate Jesu“, pasakytos C per Mikulino grafo Kleopo prosenelio Marcijono Oginskio laiduotuves 1751 metais. Kunigas toje kalboje retoriškai klausia: „Cui jest haec imago“. „Į šį klausimą atsako plunksnos istorikai: Strijkovskis, Gvagnina, Dlugošas, Kojalovičius, Pežaskis ir mane informuoja: kad tai devyniolikto laipsnio Rusijos monarcho anūko Vladimiro 990 metais sostą valdžiusio ir per santuoką sujungtos rytų imperatorių Konstantino ir Bazilijaus sesers Anos portretas. Šis karūnuotas protėvis sujungė aristokratiškų Kozelsko kunigaikščių Oginskių giminę.“

Šiuolaikiniam istorikui kunigo pateikti duomenys „e Societate Jesu“ sukels abejonių. Vis dėlto tai yra liudijimas, kad Oginskiai yra kilę iš Rusijos kunigaikščių.

Iš kur atsirado Marcijono grafo titulas, nėra žinoma. Ant Mykolo Kleopo senelio Tado portreto yra užrašas „Kozelsko kunigaikštis“, tačiau Mykolo Kleopo tėvas, kaip ir pats Mykolas Kleopas, naudojo grafo titulą. Kunigaikščių titulas Oginskiams buvo pripažintas tik XIX amžiuje.

Andrius Oginskis buvo diplomatas: 1769 metais pasiuntinys Sankt Peterburge, 1772 metais – ypatingasis pasiuntinys Vienoje. Pasak Mykolo Kleopo, „tai buvo labai gerbiamas, doras žmogus, turėjęs puikų išsilavinimą, buvę didis oratorius, ištikimas tėvynei, kurios nelaimės taip jį paveikė, kad gyvenimo pabaigoje nukentėjo jo savijauta ir sveikata“. Mirė 1787 metais, vos sulaukęs 47 metų amžiaus.

Andrius nuo mažens skiepijo sūnui pareigos jausmą tėvynei. Mykolas Kleopas buvo priverstas lavintis, kad su šiomis pareigomis kuo puikiausiai susidorotų. Kaip toli nuo tikros tiesos yra išsigimusios ir sugadintos aristokratijos ir komunizmo epochos perspektyvos portretas, kurį nupiešė T. Strumila „Laiškų apie muziką“ įžangoje! Apie tėvo rūpestį, kad Mykolas Kleopas ateityje būtų naudingas tėvynei, sužinome iš šio anekdoto, kuris pateikiamas autobiografijoje:

Kartą Varšuvoje priėmime pas vaivados žmoną Zamoiską karalius pastatęs keturmetį Mykolą Kleopą ant stalo ir uždavęs jam klausimus iš Šventojo rašto ir geografijos. Kai berniukas išlaikė šį egzaminą, karalius paklausė, ką jis norėtų veikti užaugęs. „Noriu tarnauti tėvynei ir karaliui, nes sako, kad esi nelaimingas“ atsakė mažasis.

Kleopo motina buvo viena gražiausių moterų Lenkijoje. Tai matyti ir iš jos portreto, kuris yra paskelbtas kunigo P. Staniako spaudai parengtoje knygelėje. Visuomenėje ją vadindavo „Trijų provincijų motina“. Paulina iš Šembekų giminės ištekėjo už didžialenkio Lubenskio, o po jo mirties – už mažalenkio Potockio. Dar kartą tapusi našle, ištekėjo už Oginskio iš lietuvių šeimos.

Kalbėdama apie savo sūnus ji galėjo pasakyti taip: „Mano sūnus Lubenskis (Feliksas) man pasakė, kad mano sūnus Potockis (Protazijus) nuvažiavo į kaimą pas mano sūnų Oginskį“.

Guzovo seniūnija, priklausanti Potockiams, atiteko Paulinai ir Andriui Oginskiams po jų santuokos 1763 metų liepos mėnesį. Andrius Oginskis apsigyveno Guzove, o po tėvo Tado mirties šeimos turtus Lietuvoje paveldėjo Andriaus viengungis brolis Pranciškus Ksaveras su sąlygą, kad po jo mirties juos paveldės Mykolas Kleopas. Žodžio „dėdė“ naudojimas, kalbant ne tik apie Pranciškų Ksaverą,  bet ir apie tolimą giminaitį etmoną Mykolą Kazimierą, kai kuriems istorikams sukėlė tam tikrą sumaištį.

Mykolas Kleopas turėjo metais vyresnę seserį Juzefą. Andrius, 1769 metais vykdamas į Sankt Sankt Peterburgą, šeimos nepasiėmė, tačiau 1772 metais su savo šeima   nuvyko į Vieną. Tai buvo Baro konfederacijos pabaiga, kelionė buvo pavojinga, todėl pasiuntinio svitai buvo skirtas dutūkstantinis konvojus, kuriam vadovavo būsimasis etmonas Branickis. Tiesą sakant, ši kariuomenė vyko į Krokuvos apsupimą. Artėjant prie Krokuvos prie jų prisijungė penki šimtai rusų, vadovaujamų tada dar pulkininko Suvorovo. Mažasis Mykolas Kleopas, matydamas konfederatus su antrankiais, dažnai verkdavo, nes užjautė juos. Tai kėlė palydos narių pasipiktinimą, nes jie konfederatus laikė tėvynės išdavikais. Mykolas Kleopas negalėjo suprasti, kaip simpatiškasis lenkas Branickis galėjo siųsti kariuomenę prieš kitus lenkus. Vaikai bijojo Suvorovo. Ant mažo negražaus kazokiško arklio sėdintis pulkininkas Purvinas, kurio munduras buvo nudribęs, o nosis pageltusi nuo tabako, nebuvo simpatiškas, bet vaikus jis mylėjo, duodavo jiems gražių obuolių. Vėliau, 1793 metais, Sankt Sankt Peterburge jis Oginskiui rodė didelį palankumą, o 1795 metais, po Tado Kosciuškos sukilimo žlugimo, norėjo jam suteikti galimybę sugrįžti į Lenkiją. Šį pasiūlymą Oginskis atmetė ir liko emigracijoje.

Vienoje Oginskiams reikėjo pasirūpinti vaikų auklėjimu. Juzefą išsiuntė į vizitėčių vienuolyną, o Mykolui Kleopui mokyti, ne be kliūčių, pavyko pasamdyti  Žaną Rolay, kuris buvo didžiojo kunigaikščio, vėliau imperatoriaus Leopoldo auklėtojas. Vargu ar tada galėjo būti geresnis pasirinkimas. Rolay buvo ne tik pažangus, bet ir labai inteligentiškas pedagogas. Tada Mykolui Kleopui buvo septyneri. Jis kalbėjo lenkiškai, vokiškai ir prancūziškai. Mokėjo katekizmą ir šiek tiek geografijos. Jau skaitė Naująjį ir Senąjį Testamentą. Visas jo tolesnis auklėjimas buvo patikėtas Rolay. Ėjo 1772-ieji. Prieš dešimt metų, 1762-aisiais, Rousseau buvo išleidęs savo kūrinį „Emil arba apie auklėjimą“. Anuo metu ši knyga turėjo didelę įtaką berniukų auklėjimui. Tiesą sakant, viskas priklausė nuo pedagogo inteligencijos ir išsilavinimo. Rolay sugebėjo praktikoje pritaikyti Rousseau teorinius principus Mykolo Kleopo interesams. Pradėjo nuo fizinio lavinimo. Jo globotinis buvo mažas storuliukas; iš autobiografijos žinome, kad jo tėvas Andrius buvo apkūnus. Rolay iš pagrindų pakeitė berniuko dietą. Patiekaluose dominavo daržovės, mažai buvo mėsos. Gaudavo daug vaisių. Iš kur Rolay žinojo apie dietas, neaišku. Tą maitinimo   režimą jis derino kartu su pasivaikščiojimais prie Vienos gynybinių sienų. Tai mažajam darė gerą įtaką. Čia jis turėdavo daugiau progų susitikti su bendraamžiais.

Mykolas Kleopas jau ir ankščiau atmintinai mokėjo apie dvidešimt La Fontaine eilėraščių ir žinojo, ko jie moko, nes tai jam buvo paaiškinta, tačiau jis nesugebėjo suprasti naujų eilėraščių prasmės. Tas faktas, kad apie tai jis paminėjo  autobiografijoje, patvirtina, jog Rolay, dirbdamas pas Oginskius, pritaikė Rousseau auklėjimo sistemą.

Rousseau daug dėmesio skyrė La Fontaine eilėraščiams. Pateikdamas pasakėčios apie varną ir lapę pavyzdį, jis parodydavo, kad gudrumas ir pataikavimas nėra tinkamas pavyzdys jaunimui. Nepatvirtina La Fontaine pasakų kaip auklėjimopriemonės . Tokia buvo ir Rolay nuomonė. Rousseau buvo praktinio auklėjimo šalininkas – „toliau nuo knygų“ iki dvylikos metų amžiaus. Vis dėlto, savaime aišku, berniukas privalėjo mokytis skaityti.

Dėl aplinkybių, susijusių su motinos sveikata, Mykolas Kleopas kartu su ja grįžo į Guzovą. Andrius ir Juzefa liko Vienoje.

Mykolo Kleopo praktinis lavinimas prasidėjo nuo Guzovo sodo plano, kurį kažkada parengė Andrius, palyginimo su tikrąja jo būkle. Laikui bėgant Mykolas Kleopas išmoko braižyti savo planus – ne tik sodų bet ir visos Guzovo valdos. Jis išmoko naudotis liniuote, skriestuvu ir kitais geometriniais įrankiais, išmoko apskaičiuoti skalę. Turėjo du bendraamžius pagalbininkus, kurie vėliau tapo profesionaliais kartografais. Jis taip pat išmoko matuoti ir braižyti interjero (architektūrinius) planus. Šis praktinis auklėjimas turėjo įtakos tam, juo jis užsiėmė vėlesniais metais.

Mokymas dažnai vykdavo gryname ore., Rolay daug dėmesio skyrė botanikai. Tai buvo labai svarbu busimam žemės savininkui. Mykolas Kleopas mokėsi pažinti medžius ir augalus, dirvožemio rūšis. Tik po praktinių užsiėmimų Rolay duodavo jam skaityti tokių autorių kaip fizikų Žanas Antoine Noletas ir Sauri knygas. Mokydavosi ir pagrindinių žemdirbystės taisyklių, net ekonomikos. Tas žinias gilino visą gyvenimą. Pasivaikščiojimai baigdavosi valstiečių lankymu. Rolay aiškino berniukui, kokią vertę turi šio visuomenės sluoksniodarbas. Oginskis yra pažymėjęs, kad Rolay skiepijo jam liberalius krikščioniškus principus. Kai Mykolui Kleopui ėjo dešimti metai, jis trenkė vienam iš tarnų. Rolay liepė berniukui atsiprašyti ir pabučiuoti jo kojas visų tarnų akivaizdoje. Svarbiausia yra tai, kad Mykolas Kleopas suprato savo netinkamą poelgį.

Andrius Oginskis, užsienyje praleidęs apie du metus, sugrįžo į Guzovą, kartu su juo – ir Juzefa. Po poros savaičių jie persikėlė į Varšuvą. Mykolui Kleopui tada buvo dešimt metų. Čia buvo pradėta rūpintis jo bendruoju išsilavinimu. Berniukui buvo pasamdyti šokių, kaligrafijos ir vokiečių kalbos mokytojai. Kitus dalykus ir toliau jam dėstė Rolay. Buvęs Felikso Lubenskio auklėtojas Albertrandis paskatino  Mykolą Kleopą domėtis matematika ir senovės istorija. Oginskių rūmuose, kurie stovėjo Varšuvos dabartinio „Europos“ viešbučio vietoje, visada būdavo pilna svečių. Tokioje aplinkoje jis išmoko bendrauti. Sekančiais metais, nepaisant visuotino įsitikinimo, kad tai gali būti mirtina (nuogąstavimams pritarė ir motina), Mykolą Kleopą paskiepijo nuo raupų. Dideliam nustebimui, po tos dar tada naujos procedūros, vaikas liko gyvas. Paskiepyti tikriausiai sumanė Andrius, o gal net Rolay, kuris, kaip žinome, domėjosi gamtos mokslais.

Nepaisant ano metų auklėjimo tradicijų, Mykolas Kleopas, turėdamas vos keliolika metų, pradėjo mokytis lotynų kalbos ir pamėgo senovės autorius. Lotynų kalbos mokymasis jam niekada nebuvo nuobodus. Bėgant metams jis susipažino su Romos autorių, kurių sąrašas nubo įspūdingas, kūryba. Mykolo Kleopo lotynų kalbos mokytoju dirbo buvęs jėzuitas kunigas Rhoddee.

Mokė Mykolą Kleopą ir matematikos. Su ja buvo sunkumų, nes iš pradžių jis  nesuprato praktinio matematikos pritaikymo. Prie matematikos jis grįžo vėliau, susidomėjęs astronomija. Tačiau ir toliau jį labiau domino geometrija ir jos praktinis pritaikymas architektūriniuose brėžiniuose.

Mykolas Kleopas savo autobiografijoje yra pateikęs imponuojantį ne tik senovės, bet ir prancūzų autorių, kuriuos skaitė vadovaujant Rolay, sąrašą. Jame yra ir rašiusių teisės klausimais. Dirbdamas su Rolay įvairiomis temomis rašydavo  rašinius. Tuo pat metu mokėsi istorijos, teisės ir lenkų literatūros. Įdomu ir tai, kad   mokėsi lenkiškai rašyti eilėraščius. Mykolas Kleopas yra pripažinęs, kad nebuvo poetas, tačiau visą gyvenimą jis rašė eilėraščius. Iš pradžių – satyrinius ir patriotinius, vėliau – tekstus beveik visoms savo sukomponuotoms dainoms ir kitiems vokaliniams kūriniams. Kartais eilėmis rašydavo laiškus pažįstamiems. Jau nuo šešiolikos metų vertė senovės ir užsienio šalių autorių kūrinius į kitas kalbas, išleido darbą „Apie žemdirbystės, manufaktūros ir prekybos tarpusavio ryšius ir pritaikymą“. „Oginskis turėjo laimės gimti magnatų-bajorų šeimoje. Nebuvo priverstas siekti muzikinių žinių nei jėzuitų bendrabutyje, nei baudžiavos kapeloje (...) Muzikinių žinių siekė lyg tarp kitko (...), be pastangų, paprasčiausiai todėl, kad buvo Oginskis.“  Taip rašė T. Strumila „Laiškų apie muziką“ įžangoje. Toks traktavimas yra toli nuo tiesos. Dar iki Juzefos sugrįžimo iš Vienos, Oginskiai buvo pasamdę jauną muzikos profesorių Juzefą Kozlovskį mokyti ją groti fortepijonu ir dainuoti. Muzikos mokymasis Mykolui Kleopui nebuvo numatytas ir Kozlovskis nebuvo įpareigotas jo jos mokyti. Todėl, jeigu Mykolas Kleopas mokėsi pas Kozlovskį, tai tik todėl, kad to jis norėjo pats. Kozlovskis mokė jį, žinoma, su malonumu, nes be savo būsimos mokinės bent metus leisdamas Guzove būtų nuobodžiavęs. Mykolas Kleopas pasirodė esąs labai gabus muzikai. Tuo metu jis turėjo galimybę skirti ir laiko.

Igorio Belzos teiginiai, pateikti jo knygoje apie Kozlovskio atvykimą į Guzovą, yra atsiradę tikriausiai dėl to, kad nebuvo gerai suprastas Mykolo Kleopo  autobiografijos tekstas. Tas pats pasakytina ir apie tai, ką Belza rašo apie La Fontaino eilėraščius.

Mykolas Kleopas greitai padarė pažangą ir jau po metų grojo fortepijonu vikriau negu Kozlovskis. Deja, intensyvūs užsiėmimai (prieš grojimą – mokslas, po grojimo   – darbas ir kitos pareigos) neleido jam išlaikyti gerą muzikanto formą. Jis neturėjo galimybės įvaldyti geros grojimo technikos, tad jo pasirodymai visuomenėje negali būti įvardijami kaip o pasirodymai visuomenėje negali būti įvardijami kaip geriausi.  Autobiografijoje Mykolas Kleopas rašo, kad jis gailisi tiek laiko paskyręs smuikui, instrumentui, netoleruojančiam vidutinybės.

Groti smuiku jis mokėsi tik Varšuvoje pas Žarnoviką (Jarnovič). Igoris Belza klaidingai rašo, kad jau tada mokėsi pas Viotį. Viotis Varšuvoje lankėsi tik trumpai  pakeliui į Sankt Peterburgą. Mykolas Kleopas, tiesą sakant, pats „Laiškuose apie muziką“ rašo, kad su Viočiu susipažino tik 1798 metais Hamburge.

Beveik nuo šešiolikos metų amžiaus Mykolas Kleopas, nepertraukdamas   intensyvių studijų, padėdavo tėvui administruioti dvarus. Jis buvo atsakingas už namo, kuriame dirbo šešiasdešimt tarnų ir arklidės, kurioje buvo šešiasdešimt arklių,  administravimą. Turėjo savo kanceliariją. Joje dirbo trys tarnautojai. Tvarkė oficialią korespondenciją ir kartą per savaitę tėvui paruošdavo ekonomines ataskaitas. Įdmu tai, kad tuo metu jis tėvui braižydavo architektūrinius planus. Šis darbas reikalaudavo daug laiko. Dažnai, kai tėvas pateikdavo jam savo pageidavimus vakare, Mykolas Kleopas prie tų planų dirbdavo visą naktį.

Kunigo Staniako knygoje yra parašyta: „Su 1783 metų žemės reforma Guzove reikia sieti svarbiausią įvykį, būtent, pirmųjų mūrinių rūmų statybą“. Vadinasi rūmai, kurie išsilaikė iki XIX amžiaus vidurio, buvo pastatyti pagal aštuoniolikmečio   Mykolo Oginskio brėžinius. Nepaisant to, kad vėliau Zalesėje, o taip pat ir savo rūmuose Vilniuje, Oginskis naudojosi architektų paslaugomis, šie jo architektūrinių planų kūrimo pomėgiai turėjo įdomų tęsinį: puikūs mediniai „seni rūmai“ Ivoniče buvo pastatyti pagal Mykolo Kleopo vyriausios dukters Amelijos Zaluskos piešinius.

Įdomus Mykolo Kleopo ir Adomo Čartoriskio auklėjimo palyginimas. Pagal tai, ką Čartoriskis rašo šia tema autobiografijoje, susidaro įspūdis, kad Oginskio auklėjimas buvo intensyvesnis ir kad jis, būdamas jaunas, mažiau laiko skirdavo   draugiškiems susitikimams.

Dar neturėdamas 18 metų amžiaus, Mykolas Kleopas parašė „Laišką draugui“ (greičiausiai išgalvotam). Jame jis pasakoja apie gyvenimo kaime malonumus, svarsto, kas yra laimė. Susidaro įspūdis, kad Oginskis ką tik buvo perskaitęs prieš metus išleistų Rousseau „Prisipažinimo“ pirmąją dalį. Toliau „laiške“ jis vardina įvairių filosofinių mokyklų pavadinimus. Iš jų jam labiausiai patiko Sokratas, pagal kurį, darbas visuomenės labui, ypač tėvynei, veda į laimę. Šiame savo gyvenimo laikotarpyje Mykolas Kleopas jau buvo įsitikinęs, kad mokymas tam, jog ateityje dirbtum šalies labui, yra laimės šaltinis. Jis daro išvadą, kad blogai būti labai neturtingu, bet taip pat blogai yra būti per daug turtingu, nes turtai skatina tinginiystę,  išlaidumą ir kelią nuobodulį. Geriausiai būti nei labai neturtingam, nei per daug turtingam, tokiais kaip Oginskių šeima Guzove. Suprantama, mums tai skamba juokingai. Šešiasdešimt arklių ir tiek pat tarnų neatrodo labai kukliai, tačiau lyginant su ano meto didžiųjų didikų šeimomis, Oginskiai Guzove nebuvo labai turtingi; praktiškai kalbant, jie patys turėjo užsidirbti pragyvenimui.

Gyvenimu patenkinto jauno Oginskio sąmonę drumstė mintys apie sunkią valstiečių dalią. „Negarbinga yra taip traktuoti žmones, kurie taip pat kaip ir mes yra žmonės...“. Čia, žinoma, matosi Rolay įtaka. Jaunystėje Mykolas Kleopas buvo idealistas ir turėjo ambicijų dirbti šalies labui. Vis dėlto šie idealai jungėsi su tam tikra doze pragmatizmo, kuris ateityje darė įtaką daugumai jo veiksmų. Oginskis rūpinosi kaimiečiais, bet negalvojo apie baudžiavos panaikinimą. Žinoma, 1782 metais tam dar buvo per anksti. Jis tiesiog norėjo būti geru ponu.

Mykolui Kleopui buvo dvidešimt metų, kai tėvas jam patikėjo Guzovo turtų, kurie laikui einant turėjo pereiti Feliksui Lubenskiui, administravimą.

Pas Lubenskį Guzove mirė Rolay. Oginskis rašo, kad yra labai dėkingas Rolay. Rašo, jog niekada negirdėjo, kad Rolay apie ką nors blogai atsilieptų. Tai turėjo reikšmės Oginskio pažiūroms, ypač tai matyti jo publikuotuose atsiminimose. Mykolas Kleopas buvo devyniolikos, kai 1784 metais tėvas išsiuntė jį į Seimelį Trakuose. Iki to laiko šeši Oginskiai jau buvo ėję Trakų vaivados pareigas. Andrius buvo paskutinysis. Pats neturėjo jėgų nuvažiuoti, todėl išsiuntė Mykolą vietoje savęs. Oginskis aprašo Seimelį tam, kad busimoji karta žinotų, kaip atrodė ši bajorijos manifestacija prieš Gegužės 3-osios konstituciją. Toks aprašymas, žinoma, neatsirastų publikavimui skirtoje medžiagoje.

Oginskis buvo sąmojingas, bet kritiškas. Buvo žinoma, kad Seimo nutarimai priklauso nuo Rusijos pasiuntinio pageidavimų. Nežiūrint į tai, daugelis bajorų norėjo būti pasiuntiniais ir, keldami puotas, net papirkimais, bandė parengti sau šalininkus. Tuo tarpu sprendimą, remiantis Rusijos politikos reikalavimais, priimdavo karalius. Jeigu kartais kuris nors būdavo išrinktas be Varšuvos pritarimo, jis būdavo mažumos nariu ir jo balsai būdavo „šaukiantis tyruose“.

Trakų vaivada Andrius Oginskis išsiuntė instrukciją Tomaševskiui, kuris buvo atsakingas už Seimelio organizavimą. Oginskis rašo: „Išvykau iš gimtųjų namų su didele svita, daug arklių ir vežimų, pilnų sidabro ir žalvarinių indų. Po poros dienų netoli Trakų prie mūsų prisijungė Tomaševskis. Vadovavo kokių trijų šimtų bajorų grupei ir turėjo labai daug miltų, duonos, degtinės, alaus ir medaus. Kitas smulkiųjų bajorų dalinys, beveik tokio pat dydžio, išsiųstas mano giminaičio Bžostovskio mano dispozicijai iš Varėnos apylinkių, prisijungė Šventininkose (prie Trakų). Niekada dar gyvenime nebuvau matęs ką nors panašaus – vaizdas tikrai buvo neįprastas ir ypatingas. Buvau apsuptas šešių šimtų man nepažįstamų kažkokių ponų, kurie man neleido nei užlipti ant arklio, nei nulipti nuo jo, nepakėlę manęs ant pečių šaukdami „Tegyvuoja Oginskis!“. Jie neleido man net nusnausti orgijų, kuriuos vyko visą naktį, metu.“

Mykolas Kleopas, susitikęs su vaivadijos aukštais pareigūnais, turėjo sunkumų paaiškindamas, kad atvyko tik kaip sergančio tėvo atstovas ir ne todėl, kad būtų išrinktas deputatu. Tuo deputatu jį išrinko beveik atsitiktinai. Seimelio pabaigoje Oginskis iškėlė gražią puotą aštuonioms dešimtims aukštų pareigūnų ir skyrė daugybę maisto bei įvairiausių gėrimų penkiems šimtams bajorų.

Igoris Belza klaidingai rašo, kad Mykolas Kleopas tapo deputatu jau 1784 metais. Tik porą metų vėliau, tai yra 1786 metais, tuo tikslu tėvas išsiuntė jį į Seimelį. „Po pamaldų, kurių metu buvo sugiedota „Veni kreator“, du tūkstančiai bajorų susikaupė ir tijūnas (Trakuose ir Vilniuje tijūnas turėjo pirmenybę prieš pakamarį) perskaitė kandidatų pavardes, kurių buvo keturiolika (...) Tuo momentu, kai  perskaitydavo kurio nors kandidato pavardę, visi tie, kurie nepriklausė jo grupuotei, pradėdavo baisiai rėkti ir dažniausiai griebdavosi kardo, lyg tuoj pat norėtų kirsti. Nutilus dideliam triukšmui ir sunkiai tramdomiems riksmams, pirmininkas, pastebėjęs, kad nebuvo tokių, kurie manęs kaip kandidato nenorėtų, pasiūlė man būti pirmuoju deputatu. Tam pasirinkimui buvo pritarta vienbalsiai. Tam, kad išrinkimas atliktų visus formalumus, tijūnas tris kartus paklausė, ar visi sutinka, ir tris kartus nuskambėjo atsakymas „Sutinkame“.

Tada Oginskiui buvo dvidešimt vieneri. Dabar jis turėjo galimybę panaudoti savo išsilavinimą Tėvynės labui.

 

DEPUTATAS IR DIPLOMATAS

 Kiekvieno Seimo pradžioje rinkdavo deputatus ir senatorius į Deputaciją įvairių komisijų, kurios veikė nuo praėjusio seimo, šiuo atveju – nuo 1784 metų, veiklai patikrinti. Tai buvo Nuolatinė taryba, Karalystės, Lietuvos iždo, karo ir edukacijos deputacijos. Oginskis buvo išrinktas į Karalystės iždo deputaciją. Čia jis arčiau susipažino su Malachovskiu. Ši pažintis vėliau Mykolui Kleopui tapo labai svarbi. Oginskis padarė labai gerą įspūdį kitiems Deputacijos nariams. Tai akivaizdu, nes, baigus darbus ir po pirmininko kalbos, Mykolui Kleopui buvo patikėta pasakyti papildomą kalbą, nežiūrint į tai, kad jam tada buvo tik dvidešimt vieneri. Dalyvaujant karaliui, Senato nariams, deputatams ir visuomenei jis labai kritikavo Prūsus. Kosakovskis ir Malachovskis, Karalystės iždo komisijos nariai po 1784 metų apskundė Prūsų muitininkų suregztas pinkles prie Vyslos. Tada Prusai sekvestravo komisijos narių dvarus, kurie buvo prūsų užimtose teritorijose po ATR pirmojo padalijimo. Oginskis reikalavo, kad Lenkijos vyriausybė pareikštų protestą Berlyne.

Po Seimo, Andriui Oginskiui pageidaujant ir karaliui pritariant, Mykolas Kleopas tapo Lietuvos iždo komisijos nariu. Iš Guzovo jis išvyko į Gardiną dviem dėdės jam padovanotais arkliais ir ekipažu, turėdamas santykinai nedidelę pinigų sumą. Jis nenorėjo afišuotis prieš savo kolegas. Oginskis pradėjo dirbti kupinas    jaunatviško entuziazmu. Jį domino darbo ekonominė pusė, o teisinių reikalų nemėgo. Čia dominavo intrigos, įtartini santykiai, nesąžiningumas, pinklės ir korupcija ir į visus tuos reikalus buvo įvelti žydai. Bylų nagrinėjimas užsitęsdavo, nes advokatai labai daug kalbėdavo. Tai erzino Mykolą Kleopą ir jis šia tema parašė keliolikos eilučių epigramą. Kūrinys buvo anoniminis, bet visi atpažino jo autorių. Advokatai jį apskundė, tačiau kitus tai pralinksmino.  

Jaunystėje Oginskis rašė satyrinius eilėraščius. Igoris Belza priskiria jam net anonimiškai dviejų tūkstančių tiražu išleistą brošiūrą „Papūga“.

Komisija nutarė vieną narį išsiųsti patikrinti muitinės postus visame Lietuvos– Prūsijos pasienyje. Pasirinko Oginskį. Jis patikrino visus postus, atleido vieną nesąžiningą muitininką ir liepė jam už savo lėšas padaryti visos sienos žemėlapį.

Palangoje, prie Šventosios žiočių, Oginskis patikrino senąjį uostą, kurį Sobieskio laikais užpylė švedai ir paskaičiavo kiek kainuotų jo sutvarkymas. Oginskis, jau būdamas Lietuvos iždo komisijos nariu, parodė savo savarankiškumą. Rusija (o tai reiškia, kad caras) reikalavo papildomai iškalti varinių pinigų. Oginskis tam prieštaravo, tikėtina, kad, remdamasis savo ekonomikos žiniomis. Jis pareiškė, kad tai atves iki valiutos devalvacijos. Projektas neatitiko ir teisės aktų reikalavimų. Toks pasipriešinimas Rusijos siekiams ir dar pasakytas tokio jauno ir nepatyrusio žmogaus tais laikais nebuvo palankiai sutiktas. Nepaisant Stanislovo Augusto, generolo Poniatovskio ir kitų komisijos narių spaudimo, Mykolas Kleopas pareiškė veto.

Andrius Oginskis mirė 1787 metų spalio mėnesį. Mykolas Kleopas, kuris tuo metu buvo Gardine, paveldėjo Polesės Sokoluvą ir Skandaičius Žemaitijoje. Sokoluvas buvo jo rezidencija iki Kosciuškos sukilimo. Mykolas Kleopas nebuvo Ketverių metų seimo deputatas. Savaime suprantama jo, Lietuvos iždo komisijos nario, darbą turėjo kontroliuoti kiti deputatai, tad su Didžiuoju seimu jis buvo susijęs. Igoris Belza, nepateikdamas daugiau detalių, rašo: „Oginskis aktyviai, bet neoficialiai dalyvavo Tautinės edukacijos komisijos veikloje“, Greičiausiai tai buvo pirmaisiais Seimo metais t. y. 1788–1789, kai jis daug laiko praleisdavo Varšuvoje. Tada jis laiką dalindavo tarp Varšuvos ir savo dvarų. Mykolas Kleopas iš tėvų Ignoto ir Helenos Oginskių juos paveldėjo prieš pat tėvo mirtį. Tikėtina, kad jie reikalavo daug naujojo šeimininko dėmesio. Žinome, kad Mykolas Kleopas po dviejų metų Sokoluve įkūrė nemažai įmonių ir manufaktūrų.

1789 metų pradžioje jis vedė Izabelę Lasocką. Iš pradžių santuoka buvo laiminga, tačiau, Mykolui Kleopui išvykus gyventi į užsienį, ji nutrūko. Skyrybos įvyko jam sugrįžus. Vėlesniame savo gyvenime Mykolas Kleopas neturėjo kontaktų su savo dviem sūnumis ir žmona Izabele (bent jau apie tokius kontaktus nepavyko rasti žinių).

Kada Mykolas Kleopas nutarė užsiimti diplomatine karjera, tai pat nėra žinoma. Gali būti, kad po tėvo mirties. 1788 metų gruodžio 15 dieną Seime kažkas pasiūlė paskirti jį pasiuntiniu į Saksoniją, kažkas kitas pasakė, kad Oginskį reikia išsiųsti į Stokholmą. Jau metais ankščiau jam buvo siūlomas Konstantinopolis, Londonas arba Stokholmas. Savo publikuotuose atsiminimuose Mykolas Kleopas rašo, kad tada atsisakė dėl to, jog tuo metu Lenkijoje dar mažai buvo įvykdyta permainų, todėl pasiuntinys nedaug ką galėjo nuveikti. Gali būti, kad tuo metu jis turėjo rūpintis ir savo neseniai paveldėtų dvarų administravimu. 1789 metų pabaigoje buvo išsiųsta visa eilė pasiuntinių. Kai kuriems iš jų tai buvo lemtingas paskyrimas. Jurgis Potockis taip Stokholme prasiskolino, kad tik po paskutiniojo ATR padalijimo Jekaterina jį „išpirko“ iš Švedijos. Į Konstantinopolį Piotras Potockis (Askenazio nuomone, „labai silpna galva“) atvyko su didžiausia svita, tuo vietos gyventojams padarydamas blogą įspūdį. Kiek tinkamesnis buvo pasiuntinys Londone Bukatas. Oginskiui patikėjos eiti pasiuntinio pareigas Hagoje.

Tai buvo Lenkijos optimizmo laikotarpis. 1790 metų kovo ir balandžio mėnesiais pasirašytas Lenkijos ir Prūsijos susitarimas suteikė viltį, kad šalis bus ištraukta iš Rusijos priklausomybės. Atsiminimuose Oginskis rašo, kad, nepaisant vėlesnių išdavikiškų santykių su Lenkija, tuo momentu Fryrichas Vilhelmas buvo gerai nusiteikęs ir pasirengęs bendradarbiauti. Būdamas savo dvare Lietuvoje Mykolas Kleopas gavo instrukciją dėl išvykimo į Hagą. Yra išlikusios dvi jo ataskaitos apie tolimesnę jo veiklą. Spaudai skirtuose atsiminimuose jis aprašo tik ano meto istorinius įvykius. Kelionių ir kitų epizodų aprašymai yra pateikti laiškuose įvairiems pažįstamiems. Epistolografijos žinovą gali nustebinti adresatų skaičius. 1790 metų liepos 22 dieną iš Hagos – Th...Č. (Tadui Čackiui), liepos 28 dieną – F. L. (užsienio reikalų deputatui Feliksui Lubenskiui), tą pačią dieną – Užsienio reikalų deputacijos sekretoriui ir motinai, rugpjūčio 13 dieną – Žanui Rolay, rugpjūčio 28 dieną – Val. į Varšuvą. Turiu šių laiškų trumpą turinį, o kai kuriuos iš jų man pavyko perskaityti, kai trumpai lankiausi Maskvoje. Oginskis sau pasiliko jų kopijas. Šie laiškai, tikriausiai, yra įdomiausias to laikotarpio kelionių aprašymas. Turiu vilties, kad kada nors pavyks juos paskelbti ir išversti.

Oginskis į Hagą išvyko su žmona ir derama svita. Kartu su juo vyko škotų kilmės pasiuntinybės sekretorius Augustinas Middletonas ir asmeninis sekretorius Matas Nelubovičius. Taip susiklostė, kad abu jie dėl neaiškių priežasčių vėliau tapo Oginskiui nelojalūs.

Į Vroclavą Oginskis atvyko birželio 21 dieną. Tuo metu ten vyko pasiruošimas tarptautinei konferencijai Reichenbache (Dzieržoniuvas). Čia jis susipažino su pirmuoju Prūsijos ministru Hertzbergu, kuris jau seniai siekė prijungti prie Prūsijos  Gdanską ir Torunę. Tas klausimas sekančiais mėnesiais pasidarė labai svarbus. Tuo metu Hertzbergas turėjo sudėtingą planą. Lenkija turėjo atgauti iš Austrijos Galiciją o vietoje jos prūsams atiduoti Gdanską ir Torunę. Tose sudėtingose pasikeitimuose turėjo dalyvauti ne tik Austrija, bet ir Turkija bei Rusija. Iš to plano nieko neišėjo, o ir prognozuotas karas dėl išmintingos ką tik į sostą atėjusio imperatoriaus karaliaus  Leopoldo politikos tarp Prūsijos ir Austrijos, kuriame Lenkija turėjo būti Prūsijos pusėje, nekilo.

Vroclave Oginskis susitiko ne tik su Hertzbergu, bet ir su Didžiosios Britanijos, Austrijos, Olandijos diplomatais. Visų pirmiausia reikia paminėti britų pasiuntinį Berlyne Evartą. Jis buvo škotas, premjero Pitto bendraamžis, labai gabus diplomatas. Buvo kilęs iš kuklios šeimos. Iškilo savo gabumų dėka, be protekcijos. Kartu su Hertzbergu jis buvo Didžiosios Britanijos, Olandijos ir Prūsijos stiprios trišalės koalicijos kūrėju. Pagal Evarto planą vėliau prie koalicijos turėjo prisijungti Švedija ir Lenkija, o ją sustiprinti– Turkijos aljansas. Istorikai nėra tikri, kieno iniciatyva Oginskis turėjo vėliau vykti į Londoną, kad susitiktų su Pittu. Gali būti, kad Evarto iniciatyva, o gal ir kitų.

Oginskis tik ketveriais metais už jį vyresniam Evartui padarė gerą įspūdį. Reikia suprasti, kad tai buvo laikotarpis, kai lenkai su Seimu ir Užsienio reikalų deputacija  buvo suskirstyti į dvi stovyklas: prorusišką ir proprūsišką. Po Lenkų-Prūsų susitarimo net karalius pakeitė orientaciją į proprūsišką. Tikėtina, kad Evartas, žinodamas, kokia yra situacija Lenkijoje, norėjoforsuoti Gdansko ir Torunės klausimą dėl koalicijos, pažymint, kad iš jos Didžioji Britanija turės prekybinės naudos. Londone Bukatas, kuris priklausė prorusiškai orientacijai, netiko tam, kad galėtų slaptus premjero Pitto pasiūlymus perduoti Lenkijai. Oginskis per Drezdeną, kur buvo apsistojęs kelioms dienoms, Brunšviką ir Hanoverį pasiekė Olandiją. Laiškuose Tadui Čackiui ir deputacijos užsienio reikalų sekretoriui jis rašo apie tai, kad Silezijos valstiečių gyvenimo lygis yra aukštesnis nei Lenkijoje. Vestfalijoje viskas buvo brangu: du minkštai virti kiaušiniai kainavo vieną auksinį dukatą, nakvynė – šeši dukatai. Tuo laikotarpiu buvo pasakojamas toks anekdotas: imperatorius Juzefas II, slapta važiuodamas per tas apylinkes, sumokėjo penkis dukatus už omletą. Kai jis paklausė, ar kiaušiniai Vestfalijoje yra retenybė, išgirdo atsakymą, kad ne tiek kiaušiniai, kiek imperatoriai.

Netoli Hanoverio įvyko nemalonus Oginskio atsitikimas su jaunais Didžiosios Britanijos karininkais. Užeigoje puiki Oginskio svita ir ekipažai atkreipė prisikabinti linkusių anglų dėmesį. Tai Mykolui Kleopui buvo labai nemalonu, tuo labiau, kad Izabelė Oginskienė laukėsi. Pasiuntinio tarnai puolė muštis. Laimei, to neatsitiko. „Tai nebūtų mano diplomatinės karjero gera pradžia,“ – rašė Oginskis Užsienio reikalų deputacijos sekretoriui. Kai pasiskundė generolui Freitagui, sulaukė atsiprašymo.

Apie diplomatinius reikalus Oginskis rašė F. L. – netikram savo broliui užsienio reikalų deputacijos nariui Feliksui Lubenskiui.

Į Hagą atvyko liepos 18 dieną. Čia susipažino su daugeliu diplomatų, tarp kurių reikia išskirti Didžiosios Britanijos pasiuntinį lordą Aucklandą. Tas jam priminė Stackelbergą ta prasme, kad kaip Stackelbergas Lenkijoje, taip Aucklandas darė lemiamą įtaką Olandijos politikai. Susidraugavo su Portugalijos pasiuntiniu d‘Araujo, o Prancūzijos pasiuntinys Cailardas po septynerių metų padėjo Mykolui Kleopui, kai šis buvo emigracijoje. Buvo pristatytas kunigaikščiui Oranskiui ir jo žmonai. Frydricho Vilhelmo II sesuo kunigaikštienė Vilhelmina kalbėjo su juo apie etmoną Mykolą Kazimierą Oginskį. Etmonas buvo vienas pirmųjų proprūsiškos orientacijos didikų ir turėjo ryšių su Prūsų karaliaus šeima. Mykolas Kleopas visą valandą kalbėjosi su kunigaikščiu, kuris, kaip paaiškėjo, buvo puikus Lenkijos genealogijos žinovas. Pokalbis buvo tuo ypatingas, kad šį kartą kunigaikštis neužmigo; sklido kalbos, kad jis snausdavo valgydamas, gerdamas ir net šokdamas.

Rugpjūčio 15 dieną Mykolas Kleopas parašė Žanui Rolay.

Oginskį supykdė Olandų žuvų prekybininkai, nes sunkius prikrautus jų vežimėlius čia traukė šunys. Na o turgui pasibaigus, storas olandas sėsdavo į vežimėlį ir šuo turėdavo jį traukti. Vieną kartą kažkoks anglas, matyt tipiškas anglų gyvūnų mylėtojas, sumušė vieną pirklį ir privertė jis pats trauktų vežimą.

Mykolui Oginskiui labai patiko Pietų Afrikos vynas. Jo manymu, jis buvo geresnis ir už vengrišką. Patiko jam ir olandiškos daržovės, bet vaisiai mažiau už lenkiškus.

Kažkoks Jansenas už keletą dukatų jam pateikdavo Olandijos statistinius duomenis, informaciją apie slaptus anglų-olandų-prūsų kontaktus, kariuomenę ir prekybą.

Rugpjūčio pabaigoje, sužinojęs, kad Lenkija turi gauti paskolą labai nepalankiomis sąlygomis, Mykolas Kleopas išvyko į Amsterdamą. Jam pavyko išsiderėti daug palankesnes sąlygas. Oginskis rašo, kad tai buvo momentas, kai, matydamas Seimo pažangą, daug tikėjosi iš Lenkijos. Paskolą gavo be vargo, tačiau po dvidešimties metų sužinojo, kad kažkas Rusijai sutrukdė šią paskolą gauti. Sankt Peterburge jį už tai įvertino blogai.

Būdamas Amsterdame, sužinojo, kad dviejose vietose nutrauktas jūros pylimas sukėlė potvynį. Buvo priverstas grįžti į Hagą valtimi. Tai sukėlė gandus, kad kelionės metu jis nuskendo.

Oginskis teikė pirmenybę svetimšalių draugijai. Olandai aistringai lošdavo kortomis. Vieną kartą Mykolas Kleopas sudarė kompaniją kunigaikštienei Vilhelminai, bet lošė blogai.

Galima įsivaizduoti, kad Oginskis pirmenybę teikė pokalbiams su diplomatais. Spalio 28 dieną Jis vėl rašo F. L. Laiškas svarbus. Jame paaiškinamos tam tikri dalykai, kurie lenkų istorikams sukeldavo sunkumų.

Apie Oginskio misiją yra rašiusi Zofia Libišovska („XVIII amžius. Lenkija ir pasaulis“, 1974) ir Ježi Lojekas („Genezė ir Gegužės 3-osios konstitucijos panaikinimas“, 1986). Lojeko hipotezė, kad ir puiki, tačiau toli nuo tiesos. Pateikiu Oginskio laiško pagrindinius akcentus: „Lenkų karaliaus laiškai – jo pageidavimas su manimi susirašinėti – Lenkijos pasiuntinybės sekretoriaus pikta valia – Kaip pastebėjau – Ką padaryti, kad tam užkirstum kelią – Šnipai užsienio ministro apmokami mano namuose – Pavyko gauti svarbių žinių iš Olandijos – Pateikiu jas užsienio reikalų deputacijai“. Iš kur ta Middletono pikta valia – nėra žinoma. Gali būti, kad tai susiję su sekretoriaus prorusiškomis pažiūromis, o gal ir su asmenine antipatija. Svarbiausia, kad nuo to laiko Oginskis nesiųsdavo svarbesnių žinių Deputacijai per pasiuntinius, o tik betarpiškai per F. L.

Prieš mėnesį Seimas patvirtino prorusiškų veikėjų inicijuotą įstatymą „Dėl Žečpospolitos šalių nedalumo“, kuris turėjo apsunkinti Lenkijos prisijungimą prie trišalės koalicijos, atiduodant Gdanską ir Torunę prūsams. Jis varžė diplomatinę veiklą tų, kurie matė prisijungimo prie koalicijos naudą. Anglai tikriausiai tikėjosi, kad Oginskio pateikti pasiūlymai jiems bus naudingi.

Evartas su Oginskiu susipažino Vroclave, o Aucklandas su juo susidraugavo Hagoje. Anglų susidomėjimą galėjo paskatinti tai, kad Oginskis buvo ištyrinėjęs  uosto prie Šventosios upės žiočių paleidimo galimybes ir apie  tai galėjo prasitarti  Evartui.

Lapkričio mėnesį Oginskis gavo laišką iš Evarto, kuris įspėjo, kad netrukus jį Užsienio reikalų deputacija siųs jį į Didžiąją Britaniją. Žadėjo, kad Oginskį Londone puikiai priims ir kad pats tuo pasirūpins, kadangi turi vykti gydytis į Batą[5]. Praėjus porai savaičių Oginskis gavo savo misijos instrukcijas. Čia jau prasideda komplikacijos ir neaiškumai, nes Ježi Lojekas mano, kad 1790 metų rudenį pas Rusijos pasiuntinį Hagoje Kolyševą Oginskis davė priesaiką Jekaterinai II. Lojekas remiasi Oginskio atsiminimų recenzija, kurią keturiasdešimt metų vėliau parašė Matas Nelubovičius – tas, kuris su Oginskiu nuvyko į Hagą kaip jo asmeninis sekretorius. Lojekas rašo: „Tikėdamasis ateityje gauti šiuo metu dar gyvo dėdės (...) Ksavero Oginskio turtų palikimą, kuris po Pirmojo padalijimo atsidūrė carinės Rusijos teritorijoje, stengėsi įgyti Jekaterinos II nuolankumą, nes tik tokiu atveju galėtų tuos turtus ateityje perimti“. Ir toliau: „Savo recenzijos įžangoje Nelubovičius parašė, kad paskelbs nežinomų detalių apie Oginskio buvimą Londone, tačiau savo pažado neištesėjo, dėl to labai gaila“. Prie tų Londono smulkmenų dar grįšiu, kadangi jos parodo, kad Nelubovičius nebuvo patikimas liudytojas. Tuo tarpu Lojekas spekuliuoja, kad savo misijos Londone metu Oginskis veikė kaip Rusijos interesų gynėjas.

Dabar rašysiu apie dėdės Ksavero palikimą. Remiantis Mykolo Kleopo senelio Tado Oginskio testamentu, turtai apie kuriuos kalbama, perėjo viengungiui Ksaverui su ta sąlyga, kad po jo mirties jie atiteks Mykolui Kleopui. Be abejo, Rusija reikalavo ištikimybės priesaikos ne tik iš Ksavero, bet ir iš vėlesnio šių turtų paveldėtojo – Mykolo Kleopo. Atsiminimuose Oginskis aiškiai rašo, kad po Londono misijos išvyko į Baltarusiją šeimos reikalais – sutvarkyti kažką, ko jo prašė dėdė. Mykolas Kleopas buvo atsidūręs labai keblioje padėtyje. Iš vienos pusės dėdė prašė sutvarkyti reikalus, o iš kitos kaip Žečpospolitos pasiuntinys jis negalėjo duoti priesaikos Rusijai. Tikėtina, kad tuo metu jis jau žinojo, kad Evartas ruošia jam svarbią misiją Londone. Čia atsiranda dvi problemos. Pirma, Nelubovičiaus patikimumas (prie to dar grįšiu), antra, kodėl Oginskis turėtų važiuoti duoti priesaiką net į Baltarusiją, jeigu jau davė ją pas Kolyševą. Lojekas rašo, kad Stanislovo Augusto atstovui Sankt Peterburge Deboliui patariant, Mykolas Kleopas davė priesaiką, apie kurią žinojo tik karalius ir niekas kitas. Oginskio kelionė į Londoną buvo tariamai turistinė, neoficiali. Net laiškas Evartui buvo daugiau draugiškas, negu formaliai diplomatinis. Atsiminimuose Oginskis rašo, kad išvyko gruodžio pirmosiomis dienomis. Galima nesunkiai paskaičiuoti, kad tikriausiai ta buvo gruodžio antra diena, vėliausiai – trečia. Oginskis paliko Middletonui telegramą, adresuotą Užsienio reikalų deputacijai, kurią tas išsiuntė gruodžio 9 dieną. Kaip Oginskis rašė vėliau, kelionė ekipažu iš Dover į Londoną truko aštuoniolika valandų. Tuo remiantis galima paskaičiuoti, kad kelionė iš Hagos per Olandiją, dabartinę Belgiją į Lillę turėjo trukti mažiausiai trys, o labiausiai tikėtina, keturias valandas. Dešimtą dieną ryte jis Calais rašo laišką Jablonovskiui į Berlyną, kuriame pasakoja, kad trijų dienų štormas sutrukdė jam persikelti per kanalą. Prie kranto matęs daug vakarų vėjo sudaužytų laivų. Vis dėlto dešimtą dieną audra, matyt, šiek tiek nutilo, nes Oginskis šį laišką baigė rašyti jau Doveryje. Persikėlimas truko aštuoniolika valandų. Kelionės pradžioje reikėjo kovoti su vėju, o Doveryje buvo atoslūgis ir iš karto nebuvo galimybės atplaukti į uostą, tad atplaukė tik vėlai naktį.

Oginskis mokėjo užmegzti kontaktus ne tik su valstybės vadovais, bet ir su paprastais žmonėmis; tikėtina, kad tai Rolay įtaka. Plaukdamas jis susidraugavo su laivo kapitonu, kuris jam padėjo rasti užeigą. Laišką baigė rašyti vienuoliktos dienos  ryte: „Puikios užeigos Didžiojoje Britanijoje – važiuojame į Londoną“.

Oginskis parašė dvi reliacijas apie savo misijos eigą. 1791 m. sausio 25 dieną    Middletonas išsiuntė misijos ataskaitą Užsienio reikalų deputacijai. Ježis Lojekas ir Zofija Libišovska daro prielaidą, kad tai buvo Oginskiui grįžus iš Hagos. Sausio 25 dieną Oginskis dar negalėjo būti Hagoje. Atsiminimuose jis rašo, kad iš Londono išvyko vasario pabaigoje. Čia tikriausiai pats klysta. Iš laiškų matosi, kad paskutinįjį laišką iš Londono parašė sausio 23 dieną Raciborovskiui, o pirmąjį iš Hagos – Jablonovskiui vasario 16 dieną. Kaip matosi iš kelionės į Londoną eigos, 1791 metais nebuvo įmanoma atvažiuoti iš Londono į Hagą per tris dienas, o dar kelionė užtruko dėl potvynio  (apie tai jis rašo ne tik laiškuose, bet ir atsiminimuose).

1791 metų ataskaitą išsiuntė Middletonas, o ne Oginskis.

Antrosios misijos apibūdinimas yra aprašyta atsiminimuose, išspausdintuose po 35 metų. „Tie du apibūdinimai sukelia daug interpretacinių sunkumų,“ – rašo Zofia Libišovska. Ježi Lojekas, pratęsdamas šią temą, rašo, kad tie du apibūdinimai yra tiek skirtingi, kad vienas iš jų turi būti klaidingas. Cituoju jo palyginimus: „Atsiminimai. Trūksta kokios nors žinutės apie pokalbius su kunigaikščiu Leeds. Dalyvavo dviejuose pasitarimuose su Britų premjeru. Svarbiausia pokalbio dalis buvo apie Gdansko ir Torunės perleidimą Prūsijai. Pittas gundė vizija, kad tai bus  nauda Lenkijos prekybai. Pittas pasakojo apie naudą, kurią Lenkija ir Didžioji Britanija galėtų gauti esant intensyviems tarpusavio prekybinių santykiams. 1791 metų ataskaita. Iki susitikimo su Pittu dalyvavo dviejose pasitarimuose su Camarthenu ir kunigaikščiu Leeds. Dalyvavo tik viename pasitarime su premjeru. Jo metu daugiausia buvo kalbama apie politiką, o svarbiausias momentas buvo Pitto pasiūlymas sudaryti sąjungą ir pasirašyti sutartį be jokių įšankstinių sąlygų. Apie Gdanską ir Torunę visiškai nebuvo užsiminta. Tai Oginskis Pittui kalbėjo apie tą naudą. Atsiminimuose savo 1790 metų pasisakymus Oginskis perpasakojo kaip Pitto. Lojekas iš to daro labai įdomias, bet klaidingas išvadas. Anot jo, patikima yra tik 1791 m. sausio 21 dienos ataskaita. Tai suprantama. Ji buvo parašyta iš karto po įvykių, priešingai nei atsiminimai, kuriuos Oginskis rašė po 35 metų. Todėl, remiantis 1791 m. sausio 21 dienos ataskaita, Gdansko ir Torunės perleidimo klausimus Pittas nukėlė į sutarties sąlygas. Tai, žinoma, būtų labai svarbu, nes pašalintų vienintelę kliūtį, kliudžiusią susitarti. Toliau, Lojekas pažumi, kad Oginskis, vilkindamas savo ataskaitą, davė priesaiką Jekaterinai ir veikė kaip Rusijos interesų gynėjas. „Sunku būtų pasakyti, kas galėjo atsitikti, jeigu Pitto pasiūlymai būtų buvę perduoti karaliui ir patriotinės grupuotės vadams ir jeigu jie būtų jų entuziastingai priimti. Gal būt...“ – rašo Lojekas. Pasirodo, nieko negalėjo būti, nes Oginskis skrupulingai užsirašinėjo kiekvieną savo pokalbį iškarto po pasitarimų. Vadinasi, jo atsiminimuose parašyta teisingai, o 1791 m. sausio 21 dienos ataskaita yra klaidinanti. Galima daryti prielaidą, kad reikėjo suklaidinti ne tik Middletoną bet ir tuos, kuriuos jis gynė. Paaiškėjo, kad Oginskis nevilkino savo ataskaitos. Apie tai jis rašo 1790 m. gruodžio 25 dieną laiške F. L. Taip kaip ir Seimas, Užsienio reikalų deputacija buvo suskirstyta į tuos, kurie buvo prisijungimo prie koalicijos Gdansko ir Torunės sąskaita ir tuos, kurie buvo prieš koaliciją. Oginskis nenorėjo apsunkinti patriotinės grupuotės pastangas pasiekti, kad būtų pritarta Britų-Prūsų reikalavimams. Taigi,  galima patikslinti Oginskio misijos eigą Londone.

Kaip jau žinome, kelionė iš Dovero į Londoną truko aštuoniolika valandų. Buvo gruodis, atvyko naktį. Patiko geras miesto apšvietimas. Užeiga Pal Mal gatvėje kainavo 50 funtų per mėnesį, karietos nuoma vienai dienai – 50 šilingų. Londono gyventojai nemėgo svetimšalių, todėl pasitaikydavo, kad tuos atvykėlius, kurie būdavo apsirengę užsienietiško stiliaus rūbais, gatvėje apstumdydavo ir apkumščiuodavo. Norėdamas tinkamai apsirengti, Oginskis nuėjo pas kunigaikščio Vali siuvėją, skrybėlininką ir batsiuvį. Pusryčius paduodavo dešimtą valandą. Pavalgęs Mykolas Kleopas apsivilkdavo trumpą švarką, užsidėdavo apvalią skrybėlę ir eidavo pasivaikščioti. Tokią aprangą buvo priimta dėvėti ir po pietų, net ir vizitų metu, o vakare buvo būtina tribriaunė skrybėlė ir špaga.

Tada jau kūreno anglimis. Oginskis rašo apie Londono rūką ir stebisi, kad gruodžio mėnesį Londone nėra sniego. Primaso Poniatovskio bute sutiko Bukatą, ten taip pat buvo Izabelė Čartoriska su sūnumi. Pas generolą buvo lenkiška virtuvė. Visa ta informacija iš Londono yra pateiktuose Mykolo Kleopo gruodžio 15, 20, 25 dienomis rašytuose laiškuose Protazijui Potockiui. Gruodžio 15 dienos laiške jis rašo, kad laikraščiuose perskaitė, jog štormo metu nuskendo kanale. Kai Oginskis buvo  Londone, spauda apie jį rašė daug, dažniausiai pateikdama klaidingą informaciją.

Anglai Oginskį priėmė labai gerai. Mykolas Kleopas Pal Mal iš karto rado Evarto laišką, kuriame šis pranešė, kad susirgo ir gydosi Bate, ou Dovning Street Oginskio laukia premjeras Pittas. Iki pokalbio su Pittu reikėjo dar atlikti tam tikrus formalius vizitus. Bukatas pristatė jį karaliui, kuris paklausė, ar jis lenkas, ar vedęs ir ar ketina grįžti į Varšuvą, „kur, kaip sako, puikiai linksminasi“. Karalienė buvo graži ir kalbėjo apie dėdę Mykolą Kazimierą (etmoną). Oginskis atkreipė dėmesį, kad angliškoje karališkoje šeimoje kunigaikštytės labai mielos, bet negražios, tačiau kunigaikščiai labai patrauklūs. Parlamente klausėsi Pitto, Foxo, Burke‘a ir Šeridano kalbų. Aucklando brolis arkivyskupas Canterbury sudarė galimybę jam dalyvauti parlamento atidaryme. Čia jis susipažino su karalaičiais – kunigaikščiais Vali, Yorku ir Clarence. Po to du kartus kalbėjosi su kunigaikščiu Leed bei užsienio reikalų ministru ir dar iki Kalėdų du kartus dalyvavo pokalbiuose su Pittu. Kalėdų dieną parašė laišką Protazijui Potockiui ir F. L. Pateikiu paskutiniojo laiško santrauką: „Esu pristatytas karaliui – ką man pasakė – esu pristatytas karalienei – parlamento posėdis – Pittas, Foxas, Burke, Šeridanas. – Parlamento uždarymas – mano du  pokalbiai su Pittu – važiuoju į Batą pasimatyti su Evartu“. Reikia pridurti, kad atsiminimuose jis rašo, kad antrasis pokalbis su Pittu įvyko praėjus porai dienų po pirmojo. Mano nuomone, Ježis Lojekas neteisingai kaltina Oginskį dėl to, esą jis parodęs per mažai   stropumo užmesdamas kontaktus su Pittu. Faktas yra tas, kad laikotarpiu tarp gruodžio 12 ir 25 dienos Oginskis užmezgė kontaktą su Bukatu ir buvo pristatytas karaliaus šeimai  (nuo to pradėti jis ir buvo įpareigotas). Tada dalyvavo dviejuose susitikimuose su kunigaikščiu Leed, du kartus buvo parlamente ir turėjo du pokalbius  su Pittu. Kaip jau ankščiau minėjau, Oginskis tuojau po konferencijos užsirašydavo kiekvieno savo svarbesnio pokalbio turinį.  Rašydamas atsiminimus jis pasinaudojo savo užrašais. Taigi, atsiminimai yra teisingi, o ataskaitos versija, kurią jis išsiuntė  Middletonui, – neteisinga, nes Oginskis nenorėjo trišalės koalicijos šalininkams trukdyti gauti Seimo pritarimą. Remiantis atsiminimų versija, Pittas neatšaukė sąlygų dėl Gdansko ir Torunės perleidimo, bet siūlė Lenkijai didelę naudą vystant lenkų-anglų prekybą – ne tik mažinant muitus per Vyslą, bet ir atnaujinus uosto prie Šventosios žiočių veiklą. Prekyba su Rusija anglams nebuvo naudinga (reikėjo žaliavų, daugiausia medienos laivų statybai), todėl Pittas norėjo ją pakeisti prekyba su Lenkija. Oginskis gavo Pitto pritarimą dėl Lenkijos dalyvavimo konferencijoje Siatove. Po Kalėdų Oginskis išvyko į Batą pasimatyti su Evartu. Ten, kaip jis iš Londono sausio 2 dieną rašė Raciborovskiui, patiekdavo puikias austres. Grįžtant iš Batą jo ekipažą užpuolė pėstieji plėšikai. Vežikas profesionaliai vedeliojo, vežimas labai greitai važiavo, tad pavyko pabėgti. Tąsyk tie patys plėšikai apiplėšė kitą ekipažą, kuriame važiavo ponios.

Oginskis Londone pasiliko iki vasario mėnesio. Zofia Libišovska daro prielaidą, kad jis norėjo tapti pasiuntiniu Londone, kadangi Bukatas norėjo grįžti į Lenkiją. Tai gali būti ir tiesa, tačiau gali būti, kad jis norėjo Londone pasilikti dėl to, kad galėtų vėliau dalyvauti pokalbiuose su anglais, jeigu to prireiktų.

Oginskis susipažino su Burke‘a ir opozicijos lyderiu Foxu, kuris jam pasakė, kad reikia būti atidžiam ir nepatekti į Scyllę, vykti aplenkiant Charibdą. Kalba ėjo apie Rusiją ir Prūsiją. Foxas nebuvo aljanso su Prūsija šalininkas. Sausio mėnesį Oginskis aplankė Šv. Povilo katedrą, Vestminsterio vienuolyną, Greenvich. Žinoma buvo Drui Lane teatre. Ten jam nepatiko girtuokliavimas, blogas elgesys ir vagystės. Vakarienių metu mėgavosi prancūzišku vynu (tikriausiai Bordeaux). Jam nepatiko neseniai kompanijose įsitvirtinęs paprotys priimtas, kad po vakarienės ponios išeina,  palikdamos ponus vienus. Tada mažuose, per stalą stumdomuose vėžimėliuose paduodavo sūrį. Keista, kad nepaminėjo vyno Portas, kuris tuo laikotarpiu Didžiojoje Britanijoje buvo populiarus. Jam nepatiko ir anglų kviestiniai priėmimai. Dvi valandas prieš jiems dažniausiai reikėdavo laukti karietoje gatvės kamštyje, vėliau dvi kitas valandas stovėti svečių spūstyje, neturint galimybės pasikalbėti su namų šeimininkais – ponu ar ponia.

Grįžtant pūtė vakarų vėjas. Persikėlimas per kanalą užtruko vos dvi valandas. Iškilo dar vienas klausimas: jeigu Oginskio kelionė į Londoną buvo privati, arba tariamai privati, galima daryti prielaidą, kad Nelubovičius pasiliko Hagoje. Tada kaip atsitiko, kad savo minėtos recenzijos įžangoje Nelubovičius žadėjo pateikti nežinomus faktus apie Oginskio lankymąsi Londone? Cituoju paminėtą Oginskio  žinutę „Visada labai gailėjausi, kad daugiau kaip 500 puslapių Janseno perrašytas rinkinys, taip pat mano slaptas protokolas ir visi mano užrašai ir pastabos, kurias surinkau būdamas Hagoje ir Londone, pasimėtė, kai juos palikau Lenkijos pasiuntinybės sekretoriui Middletonui. Laimei, pasilikau ir pasiėmiau su savimi, išvykstant iš Hagos dalį savo rankraščių kartu su tiksliu mano dviejų pokalbių su ministru Pittu, aprašymu“. Nesinori, žinoma, tikėti, kad Middletonas pametė Oginskio paliktus dokumentus.  Galima įtarti, kad Nelubovičius dėl nežinomų priežasčių juos iš Middletono pavogė.

Iš Hagos Oginskis nuvažiavo į Varšuvą, tada – į Baltarusiją. Į Hagą jis   nebesugrįžo ir nuo diplomatinės karjeros atsisakė. Dar Bate Evartas jam pasakė, kad Lenkijai reikia skubėti priimti sprendimą dėl Pitto pasiūlymo, nes koalicijos valdžia šiuo metu yra gerai nusiteikusi Lenkijos atžvilgiu, bet situacija gali pasikeisti. Tikrai taip ir atsitiko. Kovo mėnesį Rusijai dar grėsė karas su trišale koalicija. Šis karas   jai galėjo tapti lemtingu. Didžioji Britanija turėjo galingą Baltijos jūros laivyną ir kiek mažesnį Juodosios jūros. Prūsų armija turėjo žygiuoti į Sankt Peterburgą. Kontrpuolimu iš Rusijos pusės užsiėmė Jekaterinos ambasadorius Londone Voroncovas. Jį palaikė žinomas triukšmadarys, lošėjas kortomis ir azartinių lošimų mėgėjas Foxas, kuris Devonširo kunigaikštienės Georgianos menėse pralošdavo astronomines sumas. Tuos pinigus jis užsidirbdavo Voroncovo salonuose žaisdamas   vistą. Voroncovas įgijo spaudos simpatijas (gal papirkimu), o per – ir gerą  visuomenės nuomonę apie save. Jeigu Pittas būtų turėjęs galimybę pateikti realią prekybos su Lenkija naudą, galėjo būti kitaip. Tai, kad nebuvo konkrečių Lenkijos sprendimų, pakenkė jo argumentams ir balandžio mėnesį anglai atšaukė ultimatumą, palikdami Prūsus prieš Rusija vienus. Prūsija su Rusija susitarė ir įvyko Antrasis ATR padalijimas. Koalicijos kūrėjas Evartas mirė metais vėliau. Oginskis išvyko į Baltarusiją. Jeigu ten jis davė priesaiką Jekaterinai, tai ją sulaužė, kai prisijungė prie 1794 metų sukilimo.

 

TARGOVICOS

 Julius Villaume savo kūrinyje „Paveldėtas Didžiojo Lietuvos etmono Oginskio turtas“ taip iš prancūzų kalbos išvertė vieną Oginskio atsiminimų fragmentą: Mano dėdė Didysis etmonas Oginskis, jau pagyvenęs ir pavargęs nuo darbų, nutarė per pirkimo kontraktą pervesti visą eilę savo turtų, man užkraudamas jų skolas... Mano dėdė pasikvietė mane, kad jį pavaduočiau ir kad jam padėčiau atgauti labai didelius turtus Baltarusijoje, kuriuos turėjau po jo paveldėti“. Tame trupame Villaume kūrinyje įsivėlė klaida, nes autorius mano, kad Oginskio atsiminimuose kalba eina apie vieną dėdę (tėvo brolį), o čia iš tikrųjų rašoma apie kitą dėdę (motinos brolį), kuris buvo tolimas giminaitis. Originale Oginskis rašo apie „Le grand general Oginski, mon oncle...“ tai yra dėdė (motinos brolis), o tada rašo „Mon oncle paternel“, tai yra dėdė – tėvo brolis Pranciškus Ksaveras. Žinomo istoriko kūrinyje labai kritikuojant Oginskį remiamasi šia pagrindine klaidinga informacija. Apstu jame ir kitų klaidų. Septintame puslapyje pateiktas etmono dvarų sąrašas, kuriame tarp kitų yra išvardyta ir Maladečinas, Rietavas bei Zalesė. Paminėti dvarai niekada nepriklausė etmonui, o tik Pranciškui Ksaverui. Villaume rašo, kad Oginskis 1815 metais bijojo atvykti į Varšuvą, tačiau buvo atvirkščiai – jis atvyko kaip Lietuvos delegacijos, kurios nariais buvo tokie žmonės kaip Lubenskis, Pliateris, Nemcevičius, Vavžeckis, vadovas. Rašo, kad po savo protektoriaus caro Aleksandro mirties, bijodamas likti Lietuvoje, Oginskis išvyko į užsienį visiems laikams. Tuo tarpu jis ten  išvyko dar prieš porą metų iki Aleksandro mirties. Sunku susigaudyti etmono turto paveldėjimo reikaluose, kai šiai temai skirtame leidinyje yra labai daug klaidų. Bet kuriuo atveju žinome, kad etmonas turėjo didžiulius turtus, tačiau buvo prasiskolinęs ir, turėdamas finansinių sunkumų, nutarė tuos turtus parduoti jaunam ir gabiam giminaičiui su sąlyga, kad šis jais pasirūpins, apmokės skolas, o etmonas turės ramybę. Žinome ir tai, kad tas paveldėtas turtas atnešė Oginskiui daug rūpesčių. Apie tai jis pats rašo savo atsiminimuose. Rinkdamas medžiagą galvojau, kad apie tai daugiau ką nors sužinosiu iš dokumentų, esančių Maskvoje, tačiau ten apie tai nebuvo užsiminta nė žodžio. Prie tų klausimų, reikalui esant, dar grįšiu. Senelio Tado ir vėliau Pranciškaus Ksavero palikimas – tai visai kas kita. Rašiau apie tai ankstesniame skyriuje.

Oginskis atvyko iš Hagos į Varšuvą, parengė ataskaitą apie savo veiklą Užsienio reikalų deputacijoje. Gegužės 3-osios konstitucijos dieną jis išvyko į Mogiliavą Baltarusijoje sutvarkyti tai „apie ką jo dėdė prašė“. Ar priesaiką davė ir kaip tai atrodė, nežinome. Atsiminimuose Oginskis rašė, kad pasitraukė iš visuomeninės veiklos ir kad nenorėdamas vyko į Baltarusiją nes bijojo, kad kai kas gali pagalvoti, jog siekia Jekaterinos palankumo. Rašo, kad, nežiūrint į tai, jo sąžinė yra švari. Reikia pridurti, kad kaip didelių turtų savininkas jis norėjo gerai jį tvarkyti. Suprato, kad didėlės žemės valdos uždeda jų savininkui didelius įpareigojimus. Apie tai liudija tas faktas, kad Polesės Sokoluve jis steigė manufaktūras ir apgyvendino ten darbininkus iš užsienio. Šeimos reikalus sutvarkė per nepilnas tris savaites ir ketino vykti į Varšuvą, bet sužinojo, kad Potiomkinas, „tas ypatingas žmogus“, vyks per Mogiliavą. Oginskis nutarė pasinaudoti proga ir kurį laiką likti, kad su juo susipažintų. Taip pat kruopščiai, kaip ir savo pokalbius su Pittu, jis užsirašė pokalbių su Potiomkinu, kurie vyko jam surengtų pokylių metu, turinį. Tikriausiai jis manė, kad draugiškus pokalbius su Potiomkinu buvo verta užsirašyti.

2000 metais Anglijoje pasirodė Simono Sebago Montefioro parašyta labai plati Potiomkino biografija. Autorius mano, kad Potiomkinas tikriausiai buvo Jekaterinos II vyras, kad jie elgėsi kaip XVIII amžiaus sutuoktiniai. Pasibaigus abipusės meilės laikotarpiui, atėjo laikotarpis, kai abu atvirai turėjo daug meilužių, tačiau nepamiršo apie tai, kad juos sieja interesai. Favoritu Potiomkinas tapo jau po pirmojo Lenkijos padalijimo, o vėlesnius du dešimtmečius jis vadovavo Rusijos politikai. Daugiau veiklos turėjo Pietuose, vedant karus su Turkija ir kolonizuojant teritorijas prie Juodosios jūros. Jis norėjo, kad Lenkiją išliktų priklausoma nuo Rusijos ir kad nebūtų daugiau padalijimų.

Potiomkinas buvo kilęs iš teritorijų, kuriuos seniau buvo Lenkijos ir Lietuvos pasienyje. Save laikė lenkų bajoru, o vienos savo santuokos metu jis buvo Branickio svainis. Potiomkinas pasitikėjo Jekaterina, tačiau jį neramino, kad ji gali mirti, nes jis nesutarė su sosto paveldėtoju Pavelu. Jis suprato, kad turi pasirūpinti, jog Jekaterinos mirties atveju jis turėtų tvirtą pagrindą už Rusijos ribų. Jis manė, kad ideali būtų Lenkijos karūna, tokiomis sąlygfomis kokie nors galimi didžiuliai turtai Lenkijoje. Vienu metu kalba ėjo apie Kuršo kunigaikštystę. Montefioras nesutinka su istorikais, kurie tvirtina, kad tuo metu, kai Potiomkinas vyko per Mogiliavą į Turkijos frontą, jis jau buvo praradęs įtaką Jekaterinai, nes ši turėjo naują meilužį Platoną Zubovą. Šis pradėjo kištis į politiką, o Potiomkinas nesugebėjo juo atsikratyti iki išvykdamas iš Maskvos. Anot Montefioro, atvirkščiai, Potiomkinas galėjo veikti savarankiškai spręsdamas karo ir taikos su Turkija klausimus ir Lenkijos, kurioje buvo priimta konstitucija, problemą. Potiomkinas palaikė ryšius su būsimaisiais Targovicos vadais; svarstė porą „Lenkijos reikalų sprendimų“, iš kurių mažiausiai jam patiko Antrasis padalijimas, nes toks  padalijimas galėjo sustiprinti partnerius, ypač Prūsiją. Tuoj po Mogiliavo, vykdamas į Turkijos frontą, Potiomkinas susirgo ir mirė.

Gal dėl tikros o gal ir neegzistuojančios priesaikos Jekaterinai, Oginskis pabrėždavo, kad visa Rusija drebėjo prieš Potiomkino galią, tačiau jis pats – ne. Jis juk buvo nepriklausomos Lenkijos pilietis.

Per pirmuosius pietus kalba ėjo apie Olandiją, Didžiąją Britaniją ir kultūrą. Potiomkinas sakė, kad Didžiojoje Britanijoje niekas neišmano nei apie dailę, nei apie muziką. Potiomkinas garsėjo kontraversiškomis pažiūromis. Vėliau pakeitė temą. Pradėjo nuo nepagarbių atsiliepimų apie Stanislovą Augustą ir apie Gegužės 3-osios konstituciją. Pasakė, kad netrukus ant to reikės „mėtyti neužmirštuoles“. Mano manymu, Potiomkinas „tyrinėjo“ Oginskį. Tikriausiai žinojo apie jo veiklą Hagoje ir Didžiojoje Britanijoje, ir apie jo sugebėjimus. Jam buvo reikalingi savi žmonės Lenkijoje ir norėjo patikrinti Oginskio lojalumą karaliui. Kai pokalbio metu Oginskis pradėjo ginti Konstituciją ir šalį, Potiomkinas atsisakė kontraversiškų temų.

Kiti du pokyliai praėjo palyginti neblogai. Sutapus įdomioms aplinkybėms,   Potiomkinas nuo 1790 metų buvo įdarbinęs pirmąjį Mykolo Kleopo muzikos mokytoją Kozlovskį. Apie tai nebuvo paminėta pokalbio ataskaitoje. Tikriausiai Oginskis apie tai nežinojo. Oginskiui grįžus į Varšuvą, jį pakvietė karalius. Priekaištavo, kad Oginskis lyg tai buvo vienas iš tų, kurie buvo prieš Gegužės 3-osios konstituciją. Pasirodo, kad vienas pasiuntinybės Hagoje pareigūnų, gali būti, kad Middletonas, atidarė Oginskio privatų laišką ir išsiuntė jį generolui Poniatovskiui. Tas, neišsiuntęs viso laiško, pranešė karaliui, kad Oginskis blogai nusiteikęs Konstitucijos atžvilgiu. Laiškas buvo rašytas draugui portugalui d‘Araujo. Kaip žinome, Oginskis turėjo savo laiškų kopijas. Pranešė karaliui, kad savo laiške gyrė Konstituciją, tačiau nuogąstavo dėl jos padarinių. Rašė: „Ar galima žiūrėti be nerimo ir baimės į Rusijos ir Švedijoje suartėjimą; į taiką, kuri turi įvykti tarp Rusijos ir Turkijos, į slaptas intrigas Lenkijai draugiškuose dvaruose (kalbama, visų pirmą apie Berlyną – A. Z.), į siaubą, kurį kelia prancūzų revoliucija visuose Europos kabinetuose“. Savo laiške Oginskis prognozavo sunkius išgyvenimus šaliai ir abejojo, ar „geras bet silpnas karalius“ susitvarkys su tokia situacija. Oginskis rašo, jog karalius netikėjo, kad Frydrichas Vilhelmas pakeis savo nuomonę Lenkijos atžvilgiu. Taip pat netikėjo, kad Prancūzų revoliucija turės įtakos Lenkijai. Tuo metu, kai Varšuvoje Konstitucijos palaikymas buvo visuotinas, o šlėkta ir magnatai masiškai įsirašydavo į miesčionių sąrašus, Lietuvoje dėl Kosakovskių įtakos tas entuziazmas buvo daug mažesnis. Karalius Oginskio paprašė, kad nuvažiuotų į Vilnių sutvarkyti reikalus. Vilniuje, kai Oginskis įsirašė į miesčionių sąrašą tą pati padarė penkiasdešimt magnatų. Savo rūmuose Oginskis surengė priėmimą penkiems šimtams asmenų magnatų ir aukščiausių miesčionių. Gėrė ir kėlė tostus iki vėlyvos nakties. Deja, puotos pabaigoje keli girti asmenys pradėjo kelti prancūziško revoliucinio stiliaus tostus: „Pakarti išdavikus!“ „Vyskupą Kosakovskį į kartuves!“ Oginskis bandė nuraminti šaukiančius, tačiau žala buvo padaryta. Tai atsiliepė Mykolui Kleopui Targovicos metu.

Porą kitų mėnesių jis tvarkė asmeninius reikalus, tikriausiai, rūpindamasis Lietuvoje esančių dvarų administravimu. Nepaisant to, kad to reikalavo Konstitucijos gynėjai, ypač Ignas Potockis ir Kolontajus, į Hagą grįžti nebenorėjo; galvojo, kad nieko naudingo padaryti ten jau negalės. Tikriausiai, kad Oginskis buvo teisus – nedaug būtų naudos jam sugrįžus į Hagą. Tačiau man susidarė nemalonus įspūdis, kad jis žiūrėjo į savo pareigas niekinamai. Tai buvo kritinis momentas Lenkijai. Tuo laikotarpiu diplomatija buvo ypač svarbi. Haga – tai ne Berlynas arba Londonas, tačiau bet kokios pastangos, kad užsienio šalys palaikytų Lenkiją, buvo būtinos. Hagą siejo artimi ryšiai su tuo metu taip svarbiu Berlynu.

Galima daryti prielaidą, kad tuo metu Oginskis rūpinosi paveldėtais etmono turtais. Reikėjo užsiimti jų administravimu, ieškoti galimybių apmokėti skolas.

Oginskis grįžo į Varšuvą tik 1792-ųjų metų balandžio mėnesį ir dalyvavo iškilmėse, skirtuose Konstitucijos priėmimo metinėms. Kaip žinome, džiaugsmas buvo visuotinis, nors jau kurį laiką Lenkiją pasiekdavo nerimastingos žinios. Sausio mėnesį buvo pasirašyta Rusijos-Turkijos taikos sutartis, kovo mėnesį po trumpo valdymo laikotarpio mirė nuosaikusis Austrijos imperatorius Leopoldas. Rusija stengėsi įgyti Prūsijos karaliaus palankumą, o Didžioji Britanija po trišalės koalicijos griuvimo ėmė nebesidomėti Lenkijos reikalais. Seimas žinojo apie Potockio, Branickio, Ževuskio pastangas gauti pagalbos iš Rusijos. Prasidėjus karui, Oginskis kurį laiką pasiliko Varšuvoje. Dažnai matydavosi su karaliumi. Pateikė jam iš Gardino išsiųstą lietuvių laišką, kuriame jie pažymėjo, kad palaiko Konstituciją ir nori kovoti. Karalius vis neapsisprendė, jam  trūko energijos ir tai nuvylė . Jis paprašė leidimo išvykti į Altevasser Silezijoje. Šis epizodas atrodo nelabai garbingas, bet Oginskis rašo, kad keturiasdešimt kitų, nuviltų karaliaus neryžtingumo, taip, kaip ir jis, išvyko taip pat ten. Žinia, kad Kosakovskiai uždėjo sekvestrą jo dvarams, privertė Oginskį grįžti, visų pirma į Varšuvą, kad susitiktų su dabartiniu etmonu ir kartu Rusijos generolu Kosakovskiu, vėliau – į Brestą pasimatyti su jo broliu vyskupu.

Dabar muzikinė digresija: 1792 metais Varšuvoje Oginskis improvizavo savo garsųjį polonezą F-dur, jam gyvam esant visoje Europoje žinomą kaip „Oginskio polonezas“. Įdomiausia tai, kad tas „Oginskio polonezas“ – visai ne tas žinomas „Oginskio polonezas“, kuris buvo sukurtas trisdešimt metų vėliau ir vadinasi „Atsisveikinimas su tėvyne“. Per visą savo gyvenimą Oginskis, kai tik turėdavo  galimybių, užsiiminėdavo muzika. 1791 metų pradžioje Londone, išgirdęs pianisto Klemenčio muziką, pasinaudojo proga ir paprašė Klemenčio kelių pamokų. Grįžęs iš Hagos įdarbino mokytoju Vienos pianistą Volfą. Jis pas Oginskį dirbo penkiolika mėnesių. Dar prieš tai Oginskis sukūrė iki mūsų dienų neišlikusį polonezą B-dur: „Tą akimirką kai pirmą kartą patyriau meilės jausmą, jausmą, kuris truko trumpai, bet buvo tylus, ramus ir laimingas“. Žinant, kad Oginskis, prieš išvykdamas į Hagą, vedė Izabelę Lasocką, šie muzikiniu požiūriu vertingi dūsavimai verčia pamąstyti. Deja, nežinome, kam jie skirti.

Pasikalbėjus su abiem Kosakovskiais paaiškėjo, kad Oginskis privalo važiuoti į Sankt Peterburgą ir ten pasirūpinti, kad būtų panaikintas sekvestraso. Remiantis atsiminimais galima padaryti išvadą, kad, davęs kyšį vyskupui, jis pagaliau sulaukė etmono Kosakovskio palaikymą.

Į Sankt Peterburgą išvyko tik gruodžio mėnesį. Atsiminimuose Oginskis rašo, kad dėl asmeninių priežasčių negalėjo išvykti ankščiau. Galima daryti prielaidą, kad dūsavimai tam tikrai asmenybei, kurie paskatino polonezo F-dur gimimą, turėjo su tuo ką nors bendro. Todėl į Sankt Peterburgą atvyko tik 1792 metų gruodžio 22 dieną. Mykolas Kleopas rašė, kad čia jautėsi žymiai geriau negu ankščiau Breste. Visuose pokyliuose grojo jo polonezą. Buvo pristatytas Jekaterinai. Ypač jam patiko, kad buvo pristatytas su svetimšaliais, o ne su Targovicos nariais. Vis dėlto, norint, kad būtų panaikintas sekvestras, reikėjo to siekti per tuometinį Jekaterinos meilužį Platoną Zubovą. Prisiminkime, kad Potiomkinas jau buvo miręs ir Zubovas laisvai galėjo spręsti Rusijos politinius reikalus. Tikėtina, kad kaip ir kitais panašiais atvejais Oginskis užsirašyti savo dviejų pokalbių su Zubovu turinį, nes atsiminimuose pateikia jų išsamų turinį. Turiu Oginskio pparašytą Zubovo biografiją, kurią gavau Maskvoje. Ji yra visai nežinoma ir joje yra kai kurių įdomių smulkmenų. Būdamas Sankt Peterburge nuo gruodžio 22 iki vasario 17 dienos, Oginskis gana dažnai lankydavosi pas Zubovą. Tas svečius priimdavo (tikriausiai vyriškos giminės) po pietų savo kabinete pasiruošimo vizitams pas imperatorienę metu. Zubovas sėdėdavo fotelyje su pakeltomis ir į židinį atremtomis kojomis. Kadangi vilkėdavo tik chalatą,  atrodydavo gana nekukliai. Zubovas teikė pirmenybę Oginskiui, kadangi, jam įėjus, atsistodavo. To jis kitais atvejais nedarydavo. Pasisveikinęs atsisėsdavo ir kojas pasidėdavo šalia bronzinės židinio puošybos. Tualetas vykdavo ilgai, nes Zubovas vis nutraukdavo savo kirpėjo darbą. Oginskis rašo: „Kartais demonstruodavo mums savo graciją, vieną kartą prašė paduoti flakoną kvepalų, žiūrėjo į veidrodį, kuri laikė liliputas, liepė uždegti prabangią pypkę su ilgu jazmino vamzdeliu, kuria rūpinosi kažkoks jaunas turkas, paduoti stiklinę vandens su cukrumi, atnešti kažkokią knygą, kurią vartė, norėdamas rasti keletą eilių mums pacituoti. Tuo pat metu keletas juokdarių, kuriais mėgdavo būti apsuptas, pasakodavo jam skandalingas istorijas, daugiau ar mažiau tikras, iš kurių jis juokdavosi“. Oginskis, kaip ir kiti autoriai rašo apie Zubovo mažąją beždžionėlę, kuri sukdavo lizdelius svečių perukuose. Visi žavėjosi šio gyvūnėlio inteligencija.

Dviejų privačių pokalbių metu Zubovas pateikė Oginskiui sekvestro panaikinimo sąlygą –  Oginskis turi užsiimti kokia nors naudinga veikla Lenkijoje arba Lietuvoje. Buvo trys galimybės: karaliaus dvarų administravimas, pasirūpinti jaunu giminaičiu Radvilu ir jo didžiuliais dvarais, arba koks nors darbas Vyriausybėje. Oginskis pasirinko paskutiniąją. Jis tada dar nežinojo, kad tai jį pažemins prieš Gardino seimą. Pokalbio metu Zubovas patikino Oginskį, kad Rusijos kariuomenė tik padarys tvarką Lenkijoje, tačiau antrojo padalijimo nebus. Savo nepublikuotoje Zubovo biografijoje Oginskis rašo, kad nors neturi tam įrodymų, Kosakovskiai sumokėjo Zubovui šimtą tūkstančių auksinių dukatų už Rusijos kariuomenės išsiuntimą į Lietuvą. Pats Oginskis prieš sekvestro panaikinimą turėjo sumokėti dešimt tūkstančių į Zubovo sekretoriaus rankas.

Oginskis dar tebebuvo Sankt Peterburge, kai kartu su kitomis žiniomis apie Prancūzijos revoliuciją buvo gauta labiausiai neraminanti žinia apie Liudviko XVI žūtį.

Vasario pabaigoje Oginskis grįžo į Varšuvą. Čia žinios buvo pačios blogiausios. Prūsijos kariuomenė įžengė į Žečpospolitos teritoriją. Oginskis komentuoja Prūsijos karaliaus pasisakymų nelogiškumą: „Yra nesuprantama, kad, apkaltinus Lenkijos tautą dėl per didelių galių suteikimo karaliui Gegužės 3-osios konstitucijoje, dabar jis kaltinamas dėl jakobinizmo“. Jis rašo, kad prancūzų revoliucionieriai nelaiko Lenkijos konstitucijos revoliucine. Varšuvoje, Oginskio, taip pat kaip ir kitų, laukė net tragiška finansinė padėtis. Net iki 1792 metų pradžios Lenkijoje buvo daug pinigų. Nesunku buvo gauti paskolą ir žmonės išmoko išlaidauti, ypač bankininkai. Staigus daugelio bankų bankrotas lemtingai paveikė šalies ekonomiką. Žemės vertė nukrito perpus. Nežinia kiek prarado Oginskis. Reikia prisiminti, kad jis turėjo apmokėti dideles etmono skolas. Jo netikras brolis Protazijus Potockis buvo plataus masto pramonininkas, bankininkas, kuris planavo įsteigti Lenkijos nacionalinį banką, buvo Lenkijos jūreivystės Juodojoje jūroje organizatorius, daugelių įvairių manufaktūrų steigėjas. Tokie žmonės buvo reikalingi vystant šalies ekonomiką.  Reikia, kad tokius žmones lydėtų laimė, nes dažnai jie yra priversti priimti rizikingus sprendimus. Bendrasis bankų bankrotas neaplenkė ir Protazijaus Potockio. Be abejonės, Oginskis taip pat prarado didžiąją dalį savo turtų. Tuo tarpu po dviejų pokalbių su Zubovu, Oginskis tapo Lietuvos iždininku, o tai reiškia, kad jo pareiga buvo dalyvauti Gardino seime. Supratęs, kad dėl to bus pažemintas ir kaip daugelis kitų lenkų numatęs, jog bus antrasis padalijimas, Rusijos ambasadoriui Seversui tarpininkaujant norėjo atsistatydinti. Seversas, taip pat, kaip ir prieš tai Zubovas, žadėjo, kad antrojo padalijimo nebus. Atsistatydinimo nepriėmė ir pagrasino, kad  tuo atveju, jei neis Lietuvos iždininko pareigų, jo turtų sekvestravimas bus tęsiamas. Oginskis buvo priverstas grįžti į Gardiną. Po vėlesnių kelių nemalonumų gavo leidimą „dėl ligos“ išvykti į savo Sokoluvo dvarą. Prieš išvykdamas jis turėjo pažadėti, kad į Gardiną sugrįš. Sokoluve buvo tiek, kiek galėjo. Kurį laiką jam net pavyko pratęsti savo buvimą Sokoluve, nepaisant Severso laiškų, kuriuose jis reikalavo, kad Oginskis grįžtų į Gardiną. Galų gale gavo žinią, kad jį atgabenti siunčiamas karinis dalinys ir kad jo dvarams vėl uždėtas sekvestras. Grįžo į Gardiną, kur jam teko patirti įvairių nemalonumų ir pažeminimų, susijusių su Gegužės 3-osios konstitucijos panaikinimu imtinai.

1793 metais Oginskis dažnai susitikdavo su karaliumi. Atsiminimuose jis komentuoja Stanislovo Augusto silpnumą ir neryžtingumą. Pasibaigus Seimui karalius Oginskiui, pasakė kad norėtų šiek tiek laiko praleisti pas jį Sokoluve ir pailsėti. Kaip visada Mykolas Kleopas tiksliai užsirašė savo pokalbio su juo turinį.

Trijų netikrų brolių – Paulinos sūnų: Felikso Lubenskio, Protazijaus Potockio ir Mykolo Kleopo bendras bruožas buvo tas, kad visi jie kruopščiai tvarkė savo dvarus, steigė manufaktūras, kartais samdydavo darbininkus iš užsienio. Jau po padalijimų Lubenskis į Guzovą atgabeno vokiečių kolonistų. Potockis praktiniu būdu rūpinosi valstiečių dalia. Karaliaus apsilankymo metu Oginskis parodė jam savo fabrikus ir manufaktūras. Ten buvo iš Šveicarijos ir Vokietijos į Lenkiją atviliotų darbininkų    dėl laisvės, kurią garantavo Gegužės 3-osios konstitucija. Tokių darbininkų ir žemdirbių Sokoluve buvo šimtas penkiasdešimt. Po Konstitucijos panaikinimo jų padėtis buvo nestabili. Oginskis pasakė karaliui, kad nori parduoti savo dvarus ir emigruoti. Karalius jį perspėjo: nuogąstavo, kad tokie žmonės kaip Juzefas Poniatovskis, Ignas Potockis arba Hugo Kolontajus nepalankiai priims žinią apie konstitucijos panaikinimą ir gali pradėti sukilimą. Vardindamas lenkų patriotus karalius Kosciuškos nepaminėjo.

 

TADAS KOSCIUŠKA

 Oginskio santykiai su Igelstromu buvo ne patys blogiausi ir tai Oginskiui patiko. Daugiau kaip dvidešimt metų Igelstromas pasižymėjo stačiokišku brutalumu. Lenkų akyse jis užsitraukė nešlovę, kai areštavo ir į Rusiją ištrėmė keletą kenkėjiška veikla neužsiimančių vyskupų, tarp jų ir mano giminaitį aistringą bibliofilą Andrių Zaluskį, tą „bibliotekininką“. Sužinojęs apie Madalinskio žygį, Igelstromas taip išplūdo Nuolatinės tarybos narį kunigaikštį Sulkovskį, kad šį ištiko epilepsijos priepuolis ir jis netrukus mirė. Nors ir nenoromis, būdamas Nuolatinės tarybos nariu, Oginskis negalėjo išvengti kontaktų su Igelstromu. Rusijos ambasadorius Seversas įkyrėjo Gardino seimo deputatams, tačiau Oginskis rašo, kad tai buvo palyginti padorus žmogus, kuris tik vykdė Jekaterinos nurodymus. Trisdešimt metų vėliau Seversas net aplankė Mykolą Kleopą Florencijoje. Tuo tarpu Jekaterina kaltino, kad Seversas yra per daug švelnus lenkų atžvilgiu ir pakeitė jį Igelstromu, kuris prieš tai vadovavo Rusijos kariuomenei Lenkijoje.

Pirmasis Oginskio susitikimas su Igelstromu, kaip ir buvo galima buvo tikėtis, prasidėjo nemaloniai. Igelstromas kalbėjo stačiokiškai. Oginskis davė suprasti, kad nuo Antrojo padalijimo yra pavaldus Jekaterinai ir kad ketina persikelti į Sankt Peterburgą. Gali būti, kad ta 1791 metais duota priesaika turėjo kokį nors efektą. Igelstromas pasidarė mandagus. Oginskis mano, kad bijojo galimų intrigų iš jo pusės Jekaterinos dvare. Tiesą sakant, Mykolas Kleopas buvo Nuolatinės tarybos nariu, atsakingu už Lietuvos iždą. Igelstromas žiūrėjo pro pirštus, kai tas tik retkarčiais dalyvaudavo Tarybos posėdžiuose. Svarbiausia tai, kad Mykolas Kleopas nedalyvavo įvairiuose gėdinguose balsavimuose ir priimant panašius sprendimus. 1794 metų vasario mėnesį jis iš Igelstromo gavo leidimą išvykti į Lietuvą sutvarkyti įvairius šeimyninius ir turtinius reikalus, taip pat gavo „labai inteligentiško puskarininkio“ palydą, atseit, kad jis jam padėtų prasiskverbti per rusų kariuomenės kordoną. Puskarininkio  užduotis, žinoma, buvo saugoti Oginskį. Norėdamas juo atsikratyti, tai padarė davęs didelį kyšį. Kovo mėnesio pabaigoje, būdamas Naugarduke, Oginskis gavo slaptą žinią apie sukilimą Krokuvoje. Jis taip pat sužinojo, kad sukilimas Varšuvoje turėjo prasidėti po dviejų savaičių. Parašė žmonai į Varšuvą, kad ji išvyktų į Vilnių ir kad ten su ja susitiks. Varšuvoje galėjo būti nesaugu, tačiau tada Oginskis negalvojo, kad sukilimas gali kilti ir Lietuvoje. Balandžio 20 dieną Oginskis gavo žinią, kad Vilniuje sukilimo pradžia yra numatyta naktį iš balandžio 23 į 24 naktį. Rusijos įguloje, kaip rašė, buvo 3 000 karių. Numatė, kad vyks kruvinos kovos, žudynės, todėl nutarė išvykti su žmona ir tarnyba dar balandžio 22 dienos vakare. Dalyvavo priėmime, kuriame buvo Rusijos kariuomenės Vilniuje vyriausiasis vadas. Jam pasibaigus, išvyko į Valkininkus pas Granovskį. Sukilimo Vilniuje metu, vadovaujant Jasinskiui, dalis rusų buvo išžudyta, dalis pabėgo, kitus paėmė į nelaisvę. Nepakenčiamas Kosakovskis buvo pakartas. Gyventi kaime pasidarė nesaugu. Rusijos kariuomenės likučiai siautėjo, troško keršto. Oginskis su žmona, tarnais ir Granovskiu grįžo į Vilnių. Ten buvo palyginti ramu. Rusų, išskyrus belaisvius, nebuvo, tačiau lenkų įgula, vadovaujama Jasinskio, buvo per silpna juos išvyti iš Lietuvos. Laukė pastiprinimo iš Varšuvos. Oginskį išrinko Laikinosios tarybos nariu. Jis, žinoma, atsisakė, savo Lietuvos iždininko posto. Iš Vilniaus pagrindinių miesčionių suformavo savo kavalerijos šaulių dalinį. Apmokė juos ir parašė jiems dainą, kuriai ir žodžius  parašė. Cituoju iš „Laiškai apie muziką“: „...1794 metais, atsidūręs kovojančių už tėvynę eilėse, sukūriau maršą mano šaulių būriui, kartu su žodžiais pritaikytais muzikai; tas maršas buvo atliekamas vėliau daugelyje pėstininkų pulkų. Taip pat sukūriau karines patriotines dainas, kurios turėjo didelį pasisekimą, nes tarp mano kovos draugų jos žadino drąsą, energiją ir entuziazmą“. Laikui bėgant  atsirado Rusijos šnipų, riaušių organizatorių. Laikinoji taryba nutarė pakviesti liaudį į „municipalinės gvardijos pasirodymą“. Visas miestas susirinko užmiestyje, lauke, vadinamu Pohulianka. Oginskis ir Vavžeckis, kuris vėliau tapo Maciejovicų viršininku, pasakė kalbą. Pagal dabartinį aprašymą: „Mykolas Oginskis (...) kėlė piliečių vienybės ir bebaimio narsumo jausmą. Atodūsai ir žvilgsnis, kiekvieną perveriantis šventa ugnimi, skelbė, kad kalbėtojo balsas buvo ginkluotos liaudies širdžių balsas, balsas liaudies, kuri į oratoriaus šūkį „Imkim broliai visi iš širdies likviduoti tėvynės priešus ir išdavikus, kad laisvi ir laisvoje žemėje galėtume gyventi ir mirti“, vienbalsiai keletą kartu atsakė „Tegyvuoja tėvynė, mirtis išdavikams“. Aktualu tai, kad Laikinoji taryba, patikėdama Oginskiui pirmam kreiptis į minią, visiškai juo pasitikėjo ir kad toje situacijoje Oginskis tikrai sugebėjo suvaldyti savo klausytojus. Oginskis skundėsi, kad dėl tos kalbos vėliau buvo apkaltintas jakobinizmu.

Iš Oginskio medžiagos, esančios Maskvoje, galima sužinoti, kad dar iki sukilimo pradžios Oginskis visus savo popierius, atsiminimus ir laiškų kopijas paliko patikimam žmogui Adomui Ceplinskiui. Dokumentuose atspindėjo laikotarpis po sugrįžimo iš Hagos ir Gardino seimo veikla imtinai. Tačiau 1794 metų birželio mėnesį,   pralaimėjus prie Višnievo, popierius ir užrašai apie Lietuvos sukilimo pradžią buvo pamesti. Nežiūrint to, minėto laikotarpio aprašyme yra daug informacijos, taip pat ir   Pohuliankoje pasakytos kalbos tekstas. Vis dėlto šių įvykių aprašymuose yra spragų, nes trūksta prie Višnievo pamestos medžiagos. Gali būti, kad dėl to Oginskis  atsiminimuose nieko nerašo apie savo atsišaukimą į rusus. Apie tai rašo Vladislovas Zajevskis.

Visoje savo veikloje Oginskis buvo originalus, taip pat ir karo tarnyboje. „Mykolas Kleopas Oginskis įnešė daug naujų ir originalių idėjų sukilimo metu 1794 metais.“ – rašo Vladislovas Zajevskis. 1794 metų gegužės 13 dienos atsišaukime į rusus jis pabandė susilpninti priešą, praktiškai kalbant, perviliodamas jų karius. Tokio pobūdžio „vagystė“ su didesniu pasisekimu buvo taikoma porą metų vėliau, kuriant lenkų legionus Italijoje. Atsišaukimuose lenkų ir rusų kalbomis kariai buvo įkalbinėjami  palikti „aklų ordų vergų“ eiles „tirono tarnyboje“. Atsišaukimai buvo paremti faktu, kad daugelis Rusijos karių buvo kilę iš iki Antrojo padalijimo buvusių Lenkijos-Lietuvos teritorijų. Oginskio išvyka į Minsko pusę turėjo panašų tikslą: kiek tik įmanoma daugiau surinkti karių iš apylinkių, kuriose buvo Oginskių dvarų žemės.

Prieš aprašant tą išvyką, porą žodžių apie prieštaringai vertinimą incidentą: apie tariamą Oginskio pabėgimą iš Lietuvos į Prūsiją. Kaip ir galima tikėtis, požiūris į tai daug kuo priklauso nuo to, kaip autorius yra nusiteikęs Oginskio atžvilgiu. Julius Villaume, remdamasis Nelubovičiaus pastabomis apie Oginskio atsiminimus, rašo apie „nesėkmingą pabėgimą į užsienį“ ir apie „kartuvių šmėklą“. Prisiminkime, kad Nelubovičius turėjo su Oginskiu kažkokių nesusipratimų Hagoje, kad jis galimai pavogė Mykolo Kleopo to laikotarpio 500 puslapių užrašų ir, kad Nelubovičius Oginskio atžvilgiu buvo priešiškai nusiteikęs. Taip pat ir Julius Villaume. Panašiai nusiteikęs, matyt, buvo A. Voltanovskis, su kuriuo Vladislovas Zajevskis nesutinka: nemano „kad teiginys (...) jog Oginskis su žmona norėjo pabėgti į Prūsiją, būtų suderinama su faktais“. Oginskis apie tai savo atsiminimuose gana plačiai aprašė. Jis nutarė nuvežti žmoną į Sedlcus pas etmono žmoną Oginskienę, kur buvo saugiau. Gavo Laikinosios tarybos leidimą. Dėl plėšikaujančių kazokų būrių  jis buvo priverstas aplenkti Gardiną ir važiuoti aplinkiniu keliu per Ščebro pasienio punktą. Ten sutiko muitininką, su kuriuo ankščiau turėjo reikalų ir kurį atleido, 1786–1788 metais eidamas Lietuvos iždo komisijos nario pareigas. Tas žmogus, norėdamas atkeršyti Oginskiui, padėjo jį areštuoti. Išvežė jį į Gardiną. Ten, padedant draugams, Oginskiui pavyko išeiti iš sunkios padėties ir sugrįžti į Vilnių. Žmona išvyko į Sedlcus. Natūralu, kad revoliucijos metu neretai visų pirma pakaria, o tik vėliau apklausia. Kur yra teisybė – nežinome. Reikia pasakyti, kad prisidėdamas prie sukilimo, Oginskis, praktiškai kalbant, atsisakė galimybės apmokėti skolas savo kreditoriams. Tai tam tikra prasme pateisintų jo bandymą pabėgti.

Dar ankščiau,  maždaug tuo metu, kai Jasinskis buvo kovos lauke, Oginskis siūlė Vavžeckiui suformuoti mažus savanorių būrius po kelis šimtus karių ir pradėti veikti priešo užnugaryje. Vavžeckis tam nepritarė todėl, kad tokie žygiai galėjo būti nesaugūs. Vis dėlto tikriausiai persigalvojo, kadangi, padedant Giedraičio ir Nesiolovskio daliniams, pats tokiam žygiui į Kurliandiją vadovavo. Grįžęs į Vilnių, Oginskis gavo Jasinskio leidimą žygiui į Minsko pusę su savo kavalerijos šauliais. Gavo dar du šimtus kavalerijos. Visų pirmą reikėjo gauti karių iš Baltarusijos teritorijos. Tikėjosi, kad sukilimas Baltarusijoje privers rusus palikti Lietuvą. Trys šimtai šaulių ir du šimtai kavalerijos turėjo perlėkti per Rusijos korpusų užimtas teritorijas. Pradžia buvo sėkminga. Valožine netikėtai susidūrė su priešo postu. Toliau Ivenčiuje be vargo paėmė dideles karines atsargas, visų pirmą šaudmenų. Oginskis vietoje to, kad pasiektų Minską, nutarė grįžti į Lietuvą su visu savo grobiu. Sukilėliams ypač buvo reikalingi šaudmenys. Padedant kaimiečiams ir žemių savininkams, susikrovė visą maistą ir amuniciją į šimtą septyniasdešimt vežimų, traukiamų arkliais. Toks taboras, žinoma, važiavo lietai. Nepavykus po savęs sudeginti tiltą per Bereziną, prie Višnievo, juos pasivijo didelės rusų pajėgos. Oginskiui pavyko kartu su dauguma saviškių ištrukti, tačiau taboras dingo, o kartu ir užrašai apie sukilimo pradžią Lietuvoje.

Vilniuje vyko svarbūs pokyčiai. Kosciuškai pageidaujant, Jasinskį turėjo pakeisti Mykolas Vielhorskis. Atsiminimuose Oginskis rašo: „Kai kas šioms permainoms pritarė, kiti kritikavo, nuomonės buvo skirtingos. Visiems revoliucionieriams buvo gaila Jasinskio, jo egzaltuoti principai jiems patiko ( Oginskiui „egzaltuotas“ reiškia „revoliucinis“ – autorius); visi džiaugėsi nuosaikiu Vielhorskiu, kurio švelnus būdas jiems buvo žinomas ir kuris jau ankščiau porą kartų parodė savo karinį talentą“. Tai visų pirma yra susiję su 1792 metų karu, kuriame Vielhorskis buvo vyriausiasis vadas, Kosciuškos kolega. Kosciuškos požiūriu Jasinskis kėlė problemų. Apie tai rašo Andrius Zahorskis: buvo radikalių jakobiniškų tendencijų atstovas, separatistinių, kai kalbama apie Lietuvą ir Karūną, ir dar jo santykiai su kitais generolais buvo blogi, pavyzdžiui, su Chlevinskiu. Suprantama, kad buvo palyginti jaunas, sukilimo pradžioje buvo tik pulkininkas ir ėmėsi vadovauti laipsniu ir amžiumi vyresniems generolams. Dėl šios priežasties atsistatydino. Panašu, kad ta tradicinė lenkiška nesantaikos liga turėjo įtakos sukilimo eigai Lietuvoje. Vladislovas Zajevskis rašo: „Tokioje situacijoje Kosciuška, pasikalbėjęs su Mykolu Oginskiu, nutarė išsiųsti į Lietuvą vyriausiojo vado pareigoms dorą tačiau ligotą ir be iniciatyvos Mykolą Vielhorskį, kurį pažinojo nuo 1792 metų karo“. Tai neatitinka Oginskio atsiminimų. Pasak Oginskio, į Varšuvą jis išvyko Vielhorskiui atvykus į Vilnių. Tai Vielhorskis išsiuntė Oginskį į Varšuvą pas Kosciušką. Lietuvos kariuomenės būklė buvo tokia apverktina, kad Vielhorskis nenorėjo apsiimti jai vadovauti. Visko trūko, ypač artilerijos. Oginskis turėjo gauti kokį nors pastiprinimą iš Varšuvos. Skaitydami Oginskio atsiminimus, skaitydami viską, ką jis parašė, susiduriame su tam tikrais sunkumais, kurie kyla dėl jo gero auklėjimo ir diskretiškumo. Jis nieko atvirai nekritikavo, išskyrus tikrus niekšus. Daug keblumų man sukėlė noras išsiaiškinti, ką jis turi omenyje vėlesniuose laiškuose rašydamas Chodzkai apie „patarėjus“, nevardindamas jų pavardžių. Rašo, kad buvo tokie, kurie aprobavo Jasinskio pakeitimą Vielhorskiu, taip pat buvo ir tokie, kurie tam prieštaravo. Nežinome, ką Oginskis apie tai galvojo. Šiaip ar taip atsiminimuose Vielhorskis yra atrodo vienintelis apie kurį Oginskis rašo kritiškai, tačiau tik tiesiog  vardindamas faktus. Žodžiai „nerangus“, „ištižęs“, kuriuos naudoja istorikai, tikriausiai remiasi tuo, ką rašo Oginskis, žinoma, nenaudodami epitetų. Oginskis atvyko į Varšuvą birželio 29 dieną. Didelį įspūdį jam padarė puiki kariuomenės moralė ir drausmė.

Vis dėlto Kosciuška neturėjo galimybės pasiųsti pastiprinimo  Lietuvai. Per Oginskį Vielhorskiui patarė nestatyti į pavojų silpnos Lietuvos armijos ir vengti didelių mūšių. Tai gali pateisinti tolesnį Vielhorskio elgesį. Tačiau Oginskis paminėjo smulkmeną, kuri išduoda jo nuomonę apie Vielhorskio vadovavimą. Oginskis valgė Kosciuškos ir kitų karininkų draugijoje. Maistas buvo paprastas ir ne geresnis už tą, kurį gaudavo kiti kariškiai. Grįžus į Lietuvą, Vielhorskio būstinėje maistas buvo prabangus ir gražiai pateiktas, tačiau paprastas karys buvo alkanas, trūko maisto. Oginskis rašo, kad nežino, kas kaltas; išvadas daryti palieka skaitytojui. Liepos 19 dieną rusai užpuolė Vilnių. Savo poemoje „Ponas Tadas“ Adomas Mickevičius paminėjo siaubingą miesto gynybą. Palyginti nedidėlė saujelė karių, vadovaujant Grabovskiui, kartu su miestiečiais gynė miestą. Dalis Oginskio šaulių, būdami tuo metu Vilniuje, dalyvavo kovose ir sėkmingai šaudė į priešą nuo namų stogų. Lietuvos armija stovėjo toliau nuo Vilniaus. Kai Vielhorskis sužinojo apie rusų puolimą, vidury nakties išvyko į pagalbą. Sustojo kitą dieną apie vidurdienį, žinoma, pavargę. Vis dėlto iš atsiminimų susidaro įspūdis, kad šiuo kritišku momentu Vielhorskis svyravo. Nebuvo žinoma, ar Vilnius dar ginasi. Oginskis su dvidešimčia raitelių jam žinomais takeliais pasiekę miesto prieigas. Vilniuje vis dar vyko miesto gynyba. Apie tai sužinojus, vietoje to, kad kariuomenė skubėtų į pagalbą, jai buvo įsakyta sustoti, o kitą dieną Vielhorskis nutarė pasitraukti į Gardino pusę. Vis dar buvo girdima, kad vyksta susišaudymai. Sunkiai kai kuriems karininkams pavyko gauti leidimą su dviem būriais pasukti į Vilnių. Vielhorskis neleido Oginskiui prisijungti prie žygio, motyvuodamas tuo, kad jis jam yra reikalingas. Galu gale,  pamatę artėjantį Lietuvos kariuomenės dalinį, rusai pasitraukė. Tai, kad laiku nebuvo sulaukta pagalbos, labai pablogino santykius tarp miestiečių ir kariuomenės. Net Lietuvos kariuomenės savanoris Kazimieras Sapiega nesugebėjo atremti miestiečių kaltinimų. Tada vėl buvo pasinaudota Oginskio sugebėjimais – šį kartą per Vielhorskį. Mykolas Kleopas suredagavo proklamaciją, kurią atspausdino per šešias valandas. „Oginskis parašė ją labai sumaniai, visą kaltę už dramatišką situaciją liepos mėnesį, ginant miestą, suversdamas ant kažkokių „Maskvos agentų ir šnipų“, rašo Vladislovas Zajevskis.

Jau ankščiau Varšuvoje Kosciuška gyrė Oginskį už jo iniciatyvą dėl žygio į Baltarusiją. Pavedė jam organizuoti panašų žygį į šiaurę – Kurliandijos pusę. Liepos pabaigoje, Oginskiui prašant, Vielhorskis „po ilgo svarstymo“ davė leidimą žygiui. Surinkus pakeliui įvairius dalinius, Oginskio kariuomenėje buvo du su puse tūkstančio blogai ginkluotų karių. Vos trys šimtai iš jų turėjo šautuvus. Turėjo dvi mažas patrankas. Su geriau ginkluotais kariais pasiekė Dauguvą. Daugpilio nepavyko paimti, tačiau žygis turėjo diversinę reikšmę, pritraukiant didesnes Rusijos pajėgas. Mūšių ir praradimų nebuvo. Kai atėjo žinia apie rusų užgrobtą Vilnių, Oginskis nutarė palikti Lietuvą ir prisijungti prie Kosciuškos Varšuvoje. Į Varšuvą atvyko rugpjūčio 18 dieną. Po išgyvenimų, patirtų Lietuvoje, norėjo truputį pailsėti, tačiau, nežiūrint to, rugpjūčio 28 dieną kaip savanoris dalyvavo atakoje prieš prūsus.  Taip kaip ir kitus, jį nustebino Prūsijos armijos atsitraukimas nuo Varšuvos rugsėjo 5 ir 6 dienomis. Tačiau nepritarė tiems, kurie tikėjosi, kad tai įvyko dėl Rusijos ir Prūsijos nesantaikos.

Po dviejų savaičių viršininko paprašė leisti išvykti į Sokoluvą. Kadangi buvo savanoris, leidimą gavo nesunkiai. Pailsėti ilgai neturėjo galimybės. Jį pasiekė žinia apie pralaimėjimą prie Krupčicos ir Bresto. Spalio 12 dieną sužinojo, kad penki šimtai kazokų atvyksta jį suimti ir tuos Tarybos narius, kurie tuo metu buvo Sokoluve. Ten buvo ir įvairūs sandėliai bei atsargos. Pabėgimas buvo nevykęs. Vengrovoje Oginskis vos paspruko. Atrodo, kad prarado atsargas. Varšuvą pasiekė šalutiniais keliais, padedant vedliui, vis persekiojamas kazokų. Tik būdamas Varšuvos Pragoje[6], iš brigados generolo Lazninskio sužinojo apie pralaimėjimą prie Maciejovicų. Varšuvoje, kaip rašo, viešpatavo nesantaika tarp nuosaikiųjų ir „egzaltuotujų“. Paskutinėji reikalavo revoliucijos, kraujo praliejimo. Nesantaika trukdė priimti konkrečius sprendimus. Klausė Oginskio nuomonės, bet jis nenorėjo prisijungti prie jokių grupuočių, nes nematė galimybės suderinti jų skirtingų programų. Generolas Jasinskis, didelis patriotas ir narsus kaip jo kardas, tačiau perdėtai egzaltuotas, ateidavo pas Oginskį kartu papietauti. Pasiūlė jam prisijungti prie jakobinų klubo, atseit, jei neįstos į tą klubą, gali jį pakarti, o Jasinskiui būtų jo gaila. Prieš mirtį, ginant Pragą, Jasinskis pas Oginskį atėjo paskutinį kartą siūlydamas žygį į Prancūziją pėsčiomis, „nes Lenkijoje yra tik išdavikai ir žmonės, neturintys  energijos“. Oginskis paprašė viršininko Vavžeckio, kad leistų jam įsijungti  į su Prūsijos armija kovotojų gretas. Žinojo, kad po žygio į Kurliandijos pusę rusai paskyrė kainą už jo galvą. Tai reiškė Sibirą. Eventuali Prūsų nelaisvė jam iš dalies labiau tiko. Vavžeckis išsiuntė Oginskį į Giedraičio diviziją Tarčine, į pietus nuo Varšuvos. Tarčine Giedraičio jau nebebuvo ir Oginskis prisijungė prie Staraviešo, kur taip pat buvo ir Dombrovskio divizija. Lapkričio 4 dieną iš ryto išgirdo garsią kanonadą. Galvojo, kad vyksta kovos su prusais, bet tai buvo Pragos šturmas. Giedraitis gavo įsakymą grįžti į Tarčiną, arčiau Varšuvos. Pakeliui jis sutikdavo pabėgėlius, gal tuos pačius, kuriuos vakare pakeliui į Staraviešą buvo sutikęs Vybickis. Giedraičio divizija, artėdama prie Varšuvos, tikėjosi pasipriešinti rusų kariuomenei, todėl Giedraitis davė Oginskiui pasą ir leido jam grįžti į Staraviešą į Dombrovskio diviziją. Kitą dieną Dombrovskio ten jau nebebuvo. Oginskis kartu su generolu Lazninskiu prisijungė prie jų tik Tomčicuose – prie Pilicos. Ten tikriausiai buvo ir Vybickis. Ar jie buvo pažįstami, nežinome. Po dviejų su puse metų juos sujungė vienas įvykis. Tuo tarpu Dombrovskio būstinėje buvo kalbama apie jo projektą perkelti kariuomenę per Reiną pas prancūzus. Pasak Oginskio, iš to projekto nieko neišėjo, nes karalius tam prieštaravo. Oginskiui būdinga, kad jis nerašo apie nesantaiką Lenkijos vadovybėje tarp Dombrovskio ir Vavžeckio. Gal todėl, kad prieš subyrėjimą, kai nesantaika tapo ryškesnė, Oginskio jau nebebuvo. Dombrovskis davė jam pasą „Michailovskio“ vardu. Oginskis turėjo prasiveržti į užsienį, kad išsiaiškintų  tolimesnės kovos galimybes. Kartu su Lazninskiu jis išvyko į Radomo ir Galicijos pusę. Prie sienos pripažino tik rusiškus pasus. Prasiveržė padedant poniai Soltan iš Rdvilų giminės – Oginskis ir Lazninskis kartu su Karoliu Prozoru į Galiciją prasiveržė persirengę kaip jos tarnai. Vienoje susitiko su žmona. Iš didelių jų turtų liko tik keli šimtai auksinių dukatų. Nepublikuotoje medžiagoje Oginskis aprašo, kokį įspūdį jam padarė sugrįžimas į Vieną, kurią prisimena nuo vaikystės. Vėl aplankė Šv. Stepono katedrą, princesės Kristinos mauzoliejų, Arsenalą, Schonbrunn, Prater. Problema buvo ta, kad jis buvo pabėgėlis, turintis svetimą pavardę ir negalėjo užmegzti jokių kontaktų su Vienos aristokratais. Dar daugiau, ši aristokratija buvo pasipiktinusi, kad grafienė Oginskienė gyvena su kažkokiu ten „Michailovskiu“. Žmona turėjo „tvarkingą“ pasą. Tai leido jiems važiuoti į Veneciją. Persikėlimas per kalnus, tikriausiai per Brenero tarpeklį, apsunkino ankstyvas sniegas ir galimų lavinų pavojus. Atvyko gruodžio viduryje. Venecijoje rado savo seno pažįstamo Suvorovo laišką. Kartu su laišku gavo pasą ir saugumo garantiją, jei grįžtų at gal. Tai nekėlė pasitikėjimo, nes jau žinojo, kad Vavžeckis, Ignas Potockis ir kiti sukilimo vadai yra įkalinti Sankt Peterburge. Repninas, tarpininkaujant vaivadai Chominskiui, patarė parašyti Jekaterinai nuolankų laišką dėl valdų grąžinimo. Pasielgti taip gėdingai jis negalėjo. Pasirinko tremtinio klajones. Gal skaitytojas žino Stanislovo Smolkos knygą „Lubeckio politika iki Lapkričio sukilimo“. Man įdomu, kokį įspūdį šiam istorikui padaro viena maža detalė. Rašydamas apie Oginskį, Smolka vardina įvairius faktus apie jį, be kita ko, pavadindamas jį „legionų organizatoriumi“! Skaitytojas, žinantis to laikotarpio istoriją, dėl šios smulkmenos gali susimąstyti arba jam gali pasirodyti, kad tai yra klaida. Man tai atrodė kitaip. Kyla tik klausimas, iš kur Smolka  tai žinojo?

 

 EMIGRACIJA

 1829 metų Oginskio laiškai Leonardui Chodzkai patvirtina, kad Oginskis buvo ne tiek legionų Italijoje organizatorius kiek jų iniciatorius. Kaip prisimename, sukilimo Lietuvoje metu Oginskis savo atsišaukime į rusus stengėsi susilpninti priešą, perviliodamas iš jo karius. Legionų projektas buvo parengtas naudojantis tuo pačiu  principu. Ar šio projekto idėja priklauso Oginskiui, nežinome. Pagal Chodzkos „Legionų istoriją“, 1794 metų rudenį Kosciuškas išsiuntė Juzefą Vielhorskį į Paryžių „derėtis su Prancūzijos vyriausybe dėl lenkų karo belaisvių, esančių Prancūzijoje, apginklavimo; to nebuvo padaryta, nes trūko lėšų“.

Ar Legionų projektas buvo svarstomas, kai Dombrovskis davė Oginskiui pasą ir išsiuntė jį į užsienį? Gali būti. Bet kokiu atveju, remiantis Oginskio laiškais Chodzkai, yra neabejotina, kad Oginskis, bendradarbiaudamas su kitais emigrantais, esančiais Venecijoje, sudarė konkretų Legionų projektą, su kuriuo 1795 metų vasario mėnesį Karolis Prozoras išvyko į Paryžių. Šį projektą vėliau Vybickis pristatė Prancūzijos vyriausybei. Oginskis sugebėjo ne tik kreiptis į rusus ir į nuviltus Vilniaus miestiečius. Jis buvo diplomatas, puikiai žinojo prancūzų kalbą ir, žinoma, galėjo tokį projektą parengti. Turimi dokumentai liudija, kad tuo metu jis susirašinėjo su Dombrovskiu ir Vybickiu. Emigravusių sukilėliai 1795 metų pradžioje daugiausia buvo dviejose vietose – Paryžiuje ir Venecijoje. Oginskis vardina svarbesnių emigrantų Venecijoje pavardes: Piotras Potockis (buvęs nevykęs ambasadorius Konstantinopolyje), Soltykas, du Vyškovskiai, generolas Lazninskis, Dmochovskis, generolas Kolysko, Vysogierdas, Nagurskis, kurio našlė vėliau tapo Oginskio antrąja žmona, ir Karolis Prozoras. Turėjo visišką prancūzų palaikymą. Prancūzijos ministras Lalementas Venecijoje gavo instrukciją iš Paryžiaus, kad lenkus reikia traktuoti taip kaip prancūzus. Venecijos Respublika lenkams nedarė kliūčių ir jie galėjo laisvai susitikinėti. Kadangi lenkai bijojo, kad gali būti sekami, Lalementas leido jiems susitikinėti Prancūzijos ambasadoje. Esant progai, jie galėjo padėti prancūzams. Prancūzija ir Ispanija norėjo vesti taikos derybas. Dar iš Varšuvos laikų Oginskis pažinojo buvusį Ispanijos ambasadorių d‘ Yriarte. Dabar jis surengė slaptą d‘Yriarte ir Lallemento susitikimą Soltyko bute. Taikos sutartis buvo pasirašyta vėliau, liepos mėnesį Bazylėjoje. 1795 balandžio 5 dieną sudaryta taika tarp Prancūzijos ir Prūsijos lenkams kėlė rūpesčių. Jie manė, kad Prancūzija gali iškelti kokias nors sąlygas dėl po padalijimų Prūsijos užgrobtų Lenkijos teritorijų. Laikui bėgant emigracijoje buvę tautiečiai nutarė išsiųsti savo atstovą į Konstantinopolį pasirūpinti, kad Turkija  palaikytų Lenkiją. Pasirinko Oginskį. Jis turėjo glaudžiai bendradarbiauti su prancūzais ir Prancūzijos ambasadoriumi Konstantinopolyje Verninaku. Dėl įvairių priežasčių Oginskis atitinkamus dokumentus gavo tik rugsėjo mėnesį. Kadangi trūko  pinigų, iš Venecijos jis išvyko tik lapkričio mėnesį. Tą laukimo laikotarpį praleido gana maloniai. „Daug malonumų 1795 metais Venecijoje man suteikė Grasini. Buvo jauna, graži, turėjo sodrų balsą“, – rašo jis „Laiškuose apie muziką“. Jau nuo vaikystės Vienoje pamėgo Italų operą, ja domėjosi vėliau Varšuvoje ir Londone. Nenuostabu, kad naudojosi proga lankytis operoje Venecijoje. Apie savo turistinius pomėgius rašė nepublikuotuose laiškuose savo pažįstamiems. Laiškuose grafui M. V. (Mykolui Vielhorskiui) iš Vienos sausio 20 dieną, vasario 20 ir 27 dienomis aprašo Veneciją: Prancūzijos ambasadorius Lalementas, Austrijos gr. Briuneris, kanalai, Rialto tiltas, šv. Marko aikštė, karnavalas, priėmimas pas dožą, rūmai, gondolos.

Kovo 18 dieną vėl rašo į Vieną: „Vykstame į Padvą!“ Vienos rūmų aprašymai, įspūdžiai po paplaukiojimo valtimi Brentos upe.

Gegužės 1 dieną iš Padvos rašo Žanui Rolay į Guzovą: Padvos istorijos pradžia. Prato, karietų lenktynės, kiti rūmai (šį kartą – Padvos). Rašo apie Petrarką ir Galilėjų. Ant universiteto mūro pastebėjo Čarneckio ir Jano Zamoiskio pavardes.

Trūko pinigų, todėl žmoną išsiuntė pas uošvį į Lenkiją (į Bžezinus). Važiavo su ja net iki Veronos.

Toliau – rūmai, bažnyčios ir, žinoma, amfiteatras.

Spalio 10 dieną vėl rašo Vielhorskiui apie muziką. Komentuoja italų talentą dainuoti, tačiau nemano, kad italų orkestrai galėtų lygintis su tais, kuriuos iki šiol girdėjo Vienoje ir Drezdene. Rašo apie Venecijos gondolierų dainas – barkaroles. Aprašo nuostabią naktį, kurią praleido gondoloje. Pažymėtina, kad tuo laikotarpiu  tik iki 1797 metų muzikinėmis temomis Oginskis rašo tik Vielhorskiui. Igoris Belza, remdamasis Maskvos medžiagą, prie kurios turėjo neribotą priėjimą, pateikia įdomių detalių iš itališko laikotarpio laiškų. Lenkų emigrantai, susitarę su prancūzais, planavo ne tik išsiųsti Oginskį į Konstantinopolį, bet savo atstovus taip pat išsiųsti ir į Daniją bei Švediją. Oginskis apie savo misiją sužinojo rugpjūčio mėnesį. „Pilietis Oginskis“ turėjo užduotį palenkti Turkiją karui su Rusija. Venecijoje jis susipažino su „piliečiu Verninaku“, kuris ten buvo sustojęs pakeliui į Turkiją. „Pilietis Oginskis“ turėjo glaudžiai bendradarbiauti su piliečiu Verninaku. Pilietis Oginskis turėjo važiuoti kaip prancūzas Žanas Riedelis. Oginskis išsiuntė patikimą pažįstamą į Lenkiją atvežti pinigų kelionei. Tas grįžęs patvirtino, kad Mykolas Kleopas prarado visus savo turtus, tačiau vis dėlto kažkokiais būdais sugebėjo jam atvežti du tūkstančius dukatų. Lapkričio 9 dieną Oginskis iš Loreto rašo žmonai į Bžezinus: pradėjo savo kelionę! To paties mėnesio 20 dieną rašo iš Romos, kad blogai pasijuto pakeliui iš Spoleto. Visa laimė, kad turėjo Romoje giminaitę kunigaikštienę Radvilienę iš Chodkevičių giminės. Ši parūpino jam gydytoją ir pasą į Neapolį, be kuriuo tolimesnė kelionė būtų buvusi neįmanoma. Pasą gavo per pažintis – kažkokį anglų kunigaikštį lordą Actoną. Nesunku įsivaizduoti, kur Oginskis Neapolyje nuėjo jau pirmąjį vakarą – žinoma į San Carlo operą. Čia įvyko veiksmas, vertas operos libreto. Oginskis silpnai matė, todėl nepastebėjo Rusijos ambasadoriaus grafo Golovkino. Tuo tarpu Golovkinas jį pastebėjo ir pažino. Golovkinas žinojo, kad apie Oginskį turi pranešti Jekaterinai ir kad Jekaterina reikalaus jo arešto. Taigi, Golovkinas apie tai pranešė Danijos pasiuntiniui Bourk‘ui, žinodamas, kad šis pažįsta Oginskį dar iš Varšuvos laikų ir kad ten jie draugavo. Reikėjo Oginskį įspėti. Kitą dieną jų bendra pažįstama iš Varšuvos atėjo pas Oginskį pranešti, kad jis yra sekamas.

Kokias išvadas galima iš tos neįprastos istorijos padaryti? Klasinis solidarumas? Ar Golovkinas taip pasielgtų, jeigu tai būtų koks nors kitas lenkų emigrantas, mažesnis aristokratas? Ar Oginskis buvo mėgstamas? Bet kokiu atveju, Oginskis sugebėjo užmegzti naudingus kontaktus. Jau Venecijoje turime, pavyzdžiui, ispaną d‘ Yriarte. Tuo laikotarpiu Prancūzijos ambasadorius Berlyne Caillardas buvo palankus lenkams; jis su Oginskiu susipažino dar Hagoje. Kokie vertingi galėjo būti Lenkijai diplomatiniai Mykolo Kleopo sugebėjimai, jeigu nebūtų padalijimų!

Cituoju jo korespondencijos ir atsiminimų santrauką: „Rusijos ambasadorius Golovkinas pastebėjo mane Neapolyje; buvau apsuptas šnipų; kad išvengčiau  policijos persekiojimų (mane įspėjo prancūzė, užeigos savininkė, sudeginau didesnę dalį dokumentų, kuriuos turėjau su savimi, ir palikau tuos, kurie buvo reikalingi mano misijai Konstantinopolyje. Juos kruopščiai paslėpiau tarp savo lagamino odos ir pamušalo. Taip praradau visą korespondenciją, kurią gavau būdamas Venecijoje ir kurioje buvo daug visuomenei nežinomų faktų ir įdomių detalių apie Legionų kūrimo projektą“. Čia, žinoma, kalbama ne apie „turistinę“ korespondenciją, bet apie slaptą, ypač tą, kurioje kalbama apie Legionų projektą. Oginskis norėjo persikelti per Adrijos jūrą iš Manfredonijos arba kito Adrijos jūros uosto. Jam nepavyko. Gal todėl, kad visą laiką jį sekė keturi agentai. Bet kokiu atveju, svetimšaliams negalima buvo keliauti laivu iš Neapolio karalystės per Adrijos jūrą. Nepaisant to, jis liko Neapolyje dar keletą savaičių. Čia dar šiek tiek apie jo keliones. Važinėjo išnuomotu ekipažu. 1796 m. sausio 15 dieną laiške iš Romos aprašė Vezuvijų. Romoje vėl susirgo, todėl turėjo palikti generolą Kolyską, kuris iki to laiko su juo keliavo. Romą aprašė tik iš Florencijos: „keletas bendrų pastabų, kaip lankyti Romos senovės paminklus“. Florencijoje užmezgė kontaktą su generolu Miotu. Kitą dieną rašė iš Livorno į Veneciją ir tuo pačiu metu pranešė lenkų Deputacijai Paryžiuje apie sunkumus, su kuriais susidūrė, ir kad lipa į prekybinį laivą. Laive sudarė puikų sandėrį. Sumokėjo kapitonui dešimt dukatų už kelionės laikotarpiui paskolintą savo lovą. Kapitonas miegojo kartu su įgula. Skrupulingai rašė kelionės atsiminimus. Du kartus per dieną valgydavo sūdytą avienos sriubą, biskvitus, kuriuos mirkydavo į kavą be cukraus. Prie kapitono stalo sėdėjo keleiviai: du žydai iš Aleksandrijos, du iš Livornos, vienas menkysta ispanų kunigas, į Rodą plaukiantis kurčias vertėjas ir vienas piligrimas. Oginskiui rodė didelę pagarbą; prisiminkime, kad jis vaidino prancūzą Žaną Riedelį. Oginskis mokėjo pelnyti ne tik diplomatų, su kuriais susipažindavo įtakingiausiuose dvaruose, bet ir kitų žmonių simpatijas. Laive jis sugebėjo susidraugauti su jūrininkais. Kelionės metu pamatė Elbą, vėliau – Sardiniją. Naktį gėrėjosi Etna. Galų gale atvyko į Maltos uostą. Ten apsirūpinęs maistu, apsistojo trims savaitėms. Oginskis maltiečiams jautė antipatiją. Tvirtino, kad nors praeityje Maltos ordinas buvo labai nusipelnęs, ši institucija neišsilaikys. Taip ir atsitiko – po dviejų metų Napoleonas pakeliui į Egiptą salą užėmė, o vėliau ją okupavo anglai. Šiaip ar taip, dar Oginskiui ten būnant, maltiečiai prancūzų nemėgo ir, kai prie Valettos uosto nuskendo prancūzų fregata, komendantas negalėjo rasti norinčių gelbėti sudužusio laivo keleivius.

Iš Maltos plaukė toliau. Laive buvo vieną patranka iš kurios šaudė, pastebėjus artėjantį piratų laivą. Prancūzas, kuris pakeliui į Turkiją prisijungė prie jų Maltoje, turėjo dvylika vergų iš Afrikos, ketino Turkijoje juos parduoti ir padaryti gerą biznį. Oginskis gailėjosi tų nelaimėlių, plaukiančių denio apačioje, kur buvo baisios sąlygos. Dėl kažkokios diskusijos apie Lenkiją ir Ispaniją, „menkysta ispanų kunigas“ norėjo Oginskiui durti peiliu. Jūreiviai jį sulaikė. Vėliau tą kunigą norėjo išmesti į jūrą ir tik Oginskio dėka taip neatsitiko. Smarki audra suplėšė bures, todėl, atvykus į Smyrną, laivas turėjo sustoti ilgesniam laikui remontui. Smyrne Oginskis praleido tris savaites, turėjo progą pranešti apie save Verninakui, kuris nerimavo dėl to, kad iš jo ilgai nebuvo žinių. Susidraugavo su dviem prancūzų pirkliais ir su Olandijos konsulu. Aplankė Dianos šventyklą (Artemidės) Efeze ir tiltą-karavaną, kur pagal tradiciją Homeras pasakojo Iliadą ir Odisėją. Kadangi nerado kito į Konstantinopolį plaukiančio laivo, Oginskis kelionę tęsė sausuma, kaip pats rašo, be tarno, bet kartu su dviem janyčarais ir keliais turkais. Didesnėje draugijoje buvo saugiau. Jau buvo pavasaris, upės patvino, todėl tapo sunku per jas persikelti. Po šešių dienų atvyko į Mohalitzą. Čia įsėdo į laivą, kuris jį perkėlė per Marmuro jūrą. Publikuoti atsiminimai – istorinis darbas ir juose „turistinių“ aprašymų nėra.

Čia yra išimtis: pamatęs Seralio bokštą ir Konstantinopolį iš uosto pusės, Oginskis rašo, kad pamiršo visus savo rūpesčius ir sunkumus. Prancūzų ambasadoje Verninakas jam pasakė, kad ir toliau turi naudotis Žano Riedelio pavarde.

Iš korespondencijos, kurią čia rado, sužinojo, kad Paryžiuje tarp emigrantų prasidėjo rietenos. Oficialus Paryžiaus lenkų vadovas buvo advokatas Pranciškus Barsas, kuris dalyvavo formuluojant Gegužės 3-osios konstituciją. Per sukilimą  Barsas buvo Kosciuškos atstovas Prancūzijoje. Lenkai daug tikėjosi iš Prancūzijos. Žinoma, nusivylė. Revoliucinė Prancūzija Lenkijai jautė mažai simpatijų. Žinoma tai nebuvo Barso, kurį Oginskis aukštai vertino, kaltė, bet radikalesnį emigrantai būtent jam priekaištavo, kad jo veikloje dėl Lenkijos gero trūksta stropumo ir efektyvumo. Tokie įtempti santykiai tarp emigrantų didelę įtaką padarė vertinant Oginskį kaip istorinę asmenybę vėlesniu laikotarpiu. Tuo tarpu Barsas rašė, kad jo pozicijas griauna priešai. Kartu su Barso laišku Oginskis gavo žinią iš naujai suformuotos Deputacijos. Jame buvo rašoma, kad ateityje turi palaikyti kontaktus būtent su ja, o ne su Barsu. Deputacijos nariai galvojo, kad geriau už Barsą sugebės palaikyti ryšius su prancūzais. Rezultatas buvo atvirkštinis, labiausiai todėl, kad, kaip vėliau Oginskis rašė, kad nei vienas iš jų gerai nemokėjo prancūzų kalbos. Lenkijos emigrantų Prancūzijoje atmosferai didelę įtaką turėjo Vybickio charakteris. Oginskis pastebėjo, kad tai buvo didelės erudicijos žmogus, lotyniškai rašė taip pat lengvai, kaip ir lenkiškai, tačiau buvo labai išdidus ir nepripažino savo klaidų – „entiche de ses opinions“ (persunktas savo nuomonės).

Vybickio ir vieno Deputacijos vadovo Mnevskio abipusis nepakantumas kilo Didžiojoje Lenkijoje dar sukilimo metu. Mnevskis su kovos draugų saujele sutriuškino Prūsijos įgulą prie Kujavijos Bresto, vėliau prie Vloclaveko paėmė trylika baržų, skirtų Varšuvą apgulusiai Prūsijos armijai, daugumą jų paskandino. Galima daryti prielaidą, kad vėliau, Dombrovskio kampanijos metu, Mnevskis jautėsi menkinamas ir kad Vybickis yra su tuo susijęs. Cituoju 1796 metų rugpjūčio 30 dienos Deputacijos laiško Piotrui Potockiui fragmentą: „Tas Vybickis per prievartą norėtų patekti į Deputaciją. Bet kodėl jis taip mažai pasitikėjimo turi šalyje ir tarp geros reputacijos savo kraštiečių emigrantų, kad nebuvo išrinktas? Gauname įspėjimus dėl jo net iš Didžiosios Lenkijos. Taurūs ir išsilavinę piliečiai pareiškia, kad niekada nenorės dirbti darbo, kuriam vadovaus Vybickisi.“ Paryžiaus emigracija suskilo į dvi susipriešinusias frakcijas: Deputacijos ir taip vadinamosios Agencijos. Pirmosios pagrindiniai nariai buvo Barsas, Vybiskis ir Prozoras, o Agencijos –  Gegužės 3-osios konstitucijos šalininkai. Deputacijos nariai buvo daugiau radikalesni.

Būdamas Konstantinopolyje, Oginskis porą mėnesių palaikė glaudžius ryšius su Verninaku. Tai buvo laikotarpis, kai dar buvo vilties sudaryti aljansą prieš Rusiją. Į jo sudėtį turėjo įeiti Prancūzija, Turkija, Švedija ir Danija. Lenkiją ypač tikėjo Turkija. Tačiau Turkija neskubėjo į karą prieš Rusiją. Oginskis turėjo galimybę stebėti Turkijos armijos paradus, kurie jam nepatiko. Laivynas buvo kiek geresnis. Igoris Belza kiek perdėdamas  rašo, kad Oginskis vedė derybas su sultonu Selimu III. Su pačiu sultonu asmeniškai derybų jis nevedė, nors Lazninskiui į Veneciją rašė, kad susitikti su sultonu nebuvo problemų, apibūdino jo charakterį. Birželio 13 dieną Verninakas sudarė Oginskiui galimybę pokalbėti  su Turkijos užsienio reikalų ministru kunigaikščiu Moruzzi. Mykolas Kleopas, žinoma, kruopščiai užsirašė pokalbio turinį. Nustebo, kaip gerai Moruzzi yra informuotas apie viską, kas vyko Lenkijoje per porą praėjusių metų. Buvo kritiškai nusiteikęs dėl daugelio įvykių,   kaip ir dėl nesutarimo dėl Gdansko ir Torunės, Ketverių metų seimo iššvaistytą laiką, ambasadoriaus Piotro Potockio išsiuntimą į Turkiją su didžiule svita, kurio kelionė tuo laikotarpiu, kai laikas spaudė, truko metus laiko, arba dėl kontaktų su Turkija stokos prieš ir sukilimo metu. Patikino Oginskį, kad Turkija lenkų atžvilgiu yra kuo geriausiai nusiteikusi ir kad lenkai, norėdami patekti į Galiciją, gali laisvai susirinkti prie sienos Turkijos pusėje, tačiau perspėjo, kad jie kad nieko nereikėtų daryti  paskubomis. Patarė būti kantriems ir nuovokiems. Pokalbis su Moruzzi Oginskį įtikino dėl Turkijos palankumo. Į tai jis atsižvelgė vėliau ruošdamas Legionų žygio planą.

Šešis mėnesius Oginskis praleido Konstantinopolyje. Iš ten rašė daug „turistinių“ laiškų: apie klimatą, apie miestus ir gyventojus, apie jaunų graikų ir turkų muštynes, apie opiumo vartojimą ir apie efektą, kurį tas narkotikas sukelia. Rašė ir apie moteris – graikes, armėnes, žydes, turkes.  Čia, kaip ir vėliau Paryžiuje, jam pavyko išsinuomoti fortepijoną. Tada fortepijonai buvo palyginti nedideli instrumentai, todėl čia nėra nieko nuostabaus. Kažkurią dieną du muzikai atėjo pas jį jo pasiskolinti. Kas du mėnesiai jie koncertuodavo sultonui Selimui III ir jo haremui. Taip atsitiko, kad jame atsirado prancūzė. Tikriausiai todėl visada grodavo „Malbrouk s‘en va t‘en guerre“. Be to visada turėjo groti dar vieną Selimo III mėgstamą melodiją. Mykolas Kleopas sutiko paskolinti instrumentą su sąlygą, kad jam po to papasakos, kaip koncertas pavyko. Po koncerto vienas iš muzikantų viena ranka pagrojo sultono mėgstamą melodiją. Kai Mykolas Kleopas pagrojo  improvizuodamas, muzikantai jam pasakė, kad gaila, jog pas Salimą III jis nenuėjo kartu su jais, nes už tokį atlikimą sultonas būtų sumokėjęs daug daugiau.

Oginskiui tradicinė turkų muzika nepatiko, ypač ketvirtiniai tonai. Rašė tais laikais ir apie Konstantinopolyje siautėjusią endeminę džumą.

Tik atvykęs į Konstantinopolį, sutiko prekybininką vergais, su kuriuo prieš tai keliavo tuo pačiu laivu. Šis buvo labai patenkintas ką tik pardavęs savo „prekę“ ir iš to pasipelnęs, ėjo linksmai dainuodamas. Mykolas Kleopas vėliau sužinojo, kad tą pati vakarą prekybininkas skundėsi, jog blogai jaučiasi, o kitą dieną jau buvo nebegyvas.

Metų pabaigoje, kai Oginskis vyko per Balkanus, tuose rajonuose, kur siautėjo užkrečiamoji liga, degino kamparą su paraku, kad išdezinfekuotų kambarius. Lankė turkų kalbos pamokas, išmoko tiek jos, kad galėtų susikalbėti. Gramatika, nors daug jai skyrė laiko, pasirodė per sunki, kad galėtų gerai įvaldyti šią kalbą. Birželio mėnesį  sužinojo apie Prancūzijos ir Prūsijos susitarimą. Tai buvo laikotarpis, kada kai kurie lenkai, tarp jų Dombrovskis ir Vybickis, svarstė susitarimo tarp Lenkijos ir Prūsijos galimybę. Vybickis susitikinėjo su Prūsijos pasiuntiniu Paryžiuje Sandozu ir išleido brošiūrą apie to susitarimo galimybes.

Jaunasis Antanas Radvila tais metais vedė kunigaikštytę Luizą iš viešpataujančios prūsų giminės.

Oginskį liūdino jį pasiekiančios žinios apie lenkų nesantaiką Paryžiuje. Iš pradžių Deputacijos laiškai buvo pasirašomi penkiais parašais, tarp jų buvo ir Prozoro, visuomenėje gerbiamo žmogaus, su kuriuo Oginskis kartu vyko į Galiciją, parašas. Dabar Deputacijos laiškai buvo pasirašomi vieno žmogaus. Oginskis gaudavo laiškus ir iš Barso. Šis jam pranešė, kad pasiūlė prancūzams Legionų kūrimo projektą. Iš Leonardo Chodzkos 1892 m. rugpjūčio 2 dienos laiško, kurį cituoju paskutiniajame skyriuje, žinome, kad Oginskis išsiuntė Legionų kūrimo projektą Barsui. Tai buvo tas projektas, kurį dabar priskiria Vybickiui.

Žinių apie lenkų nesantaiką visų pirma gaudavo iš Sulkovskio. Tai buvo labai įdomi asmenybė – tikras Augusto II proanūkis. Turėjo prancūzę žmoną ir tai jam padėjo įstoti į Prancūzijos armiją. Buvo labai gabus ir geras karininkas. Tuo laikotarpiu – Bonaparto aide-de-camp Italijoje.

Oginskis parašė Sulkovskiui, klausdamas, kaip palenkti Napoleoną į savo pusę dėl Lenkijos reikalų. Sulkovskis patarė parašyti jam asmeniškai. Oginskio laiškas, kuriame daug aukštų revoliucinių kreipinių, mums greičiausiai absurdiškų, yra įrodymas, kaip Mykolas Kleopas sugebėjo pritaikyti savo rašymo stilių konkrečiomis  situacijomis. Atsakymą gavo per Sulkovskį: lenkai privalo ginkluotis ir būti pasirengę kovai.

Oginskis susipažino su prancūzu, kuris nuo seno gyveno Turkijoje. Ibrachimas buvo naudingas informacijos šaltinis. Jis Oginskiui pasakė, kad Verninakas nelabai sugeba tvarkyti reikalus su turkais, kurie dažniausiasi laukia dovanų, tai yra kyšių.

Prancūzų įtaka silpnėjo ir Rusijos ambasadorius grafas Kočubėjus tuo pasinaudojo. Sultono motinos favoritas buvo prorusiškas. Tai taip pat suvaidino svarbų vaidmenį. Ibrachimas pasakė Oginskiui, kad jį apsupo šnipai, tarp jų ir graikų tarnas, kuris visais kitais atžvilgiais yra jam atsidavęs. Visą jo korespondenciją su Verninku ir lenkais Paryžiuje šnipai Prancūzijos ambasadoje perduodavo Kočubėjui. Tuo tarpu švedų-rusų susitarimas susilpnino turkų norą sudaryti bet kokį aljansą prieš Rusiją. Vyriausybė kartu su Moruzzi buvo pakeista į prorusišką. Spalio pradžioje Verninaką pakeitė generolas Aubrey du Bayet, kuris turėjo ambicingus planus vadovauti 30 tūkstančių armijai. Galvojo, kad tai paskatins trkų karui su Rusija. Matė galimybę panaudoti Moldavijoje, Galicijos pasienyje, gyvenančius lenkus. Buvo pilnas optimizmo ir sumanymų ir, aišku, patiko Oginskiui. Deja, du Bayet netrukus išmoko mėgstamą turkišką žodį bakaiym,tai yra pažiūrėsime.

Tokiomis aplinkybėmis Mykolas Kleopas padarė išvadą, kad nedaug gali nuveikti Konstantinopolyje, o dar ir pinigų, kuriais dalinjosi kartu su kitais atvykusiais lenkais, pradėjo trūkti. Lapkričio 4 dieną prancūzų pirklys Monsieur Martin paliko Konstantinopolį. Tai buvo naują slapyvardį gavęs grafas Oginski. Keliavo keturiese: Mykolas Kleopas, du lenkai ir vienas janyčaras. Ėjo per Balkanų kalnus, takeliais praeinamais tik pėsčiomis, arba arkliukais, specialiai naudojamais sudėtingoje vietovėje. Tose apylinkėse siautėjo užkrečiamosios ligos. Keliaudamas  matė naujus kapus. Jam pasakė, kad ten palaidoti keli keliautojai. Priartėję prie kiekvieno kaimo pasiklausdavo, ar ten nėra sergančių užkrečiamosiomis ligomis. Oginskis manė, kad rytietiškas fatalizmas veikia psichiką, sudarydamas geras sąlygas užsikrėsti, o pats faktas, kad nebijai, stiprina imunitetą. Janyčaras jiems išvirdavo geros kavos, be to jie valgydavo pieną ir kiaušinius.

Kaip įprasta, Oginskis to meto laiškuose rašo apie moteris. Iš jų sužinome, kad  bulgarės buvo elegantiškos ir nešiojo iš grandinėlių padarytus auskarus.

Buvo vėlus ruduo, tai Dunojus kėlė sunkumų.  Smarkiai lijo, tai upė patvino, o stiprus vėjas kėlė bangas; persikėlimas per upę valtimi truko tris valandas.

Bukareštas tada buvo didelis miestas, kuriame gyveno keturiasdešimt tūkstančių gyventojų. Namai daugiausia buvo pastatyti iš molio ir medienos. Oginskis užmezgė kontaktą su naujai atvykusiu prancūzų konsulu generolu Cara St. Cyr.

Bukarešte gyveno apie tūkstantis aštuoni šimtai lenkų. Jų vadas buvo Ksaveras Dombrovskis, atvykęs nuo Deputacijos iš Paryžiaus. Oginskiui jis paliko nenuspėjamo žmogaus įspūdį. Turėjo nerealių žygio į Galiciją projektų. Oginskis patarė lenkams, kad veiktų tik pasitarę su St. Cyr. Deja, vėliau, taip vadinamasis Deniskos žygis, kurį pradėjo lenkai, pasibaigė lemtingai.

Oginskis iš Bukarešto kelionę tęsė tik su janyčaru. Būdamas Jasuose sužinojo apie Jekaterinos mirtį ir apie tai, kad naujasis caras Pavelas paleido Tadą Kosciušką, Igną Potockį ir Vavžeckį. Galvojo apie sugrįžimą į namus – į savo šalį. Tačiau nutarė, kad jo pareiga yra ir toliau bendradarbiauti su tautiečiais tremtyje dėl Lenkijos atgimimo.

Paskutinis kelionės į Galiciją etapas vedė per Karpatus, klampų sniegą, spaudžiant kelių laipsnių šalčiui. Tam, kad apeitų Austrijos pasienio postus, turėjo eiti aplinkiniais keliais ir daugiausia naktį. Už Jasų Oginskis paleido savo janyčarą ir ėjo tik su lenkais, kurie pažinojo kalnus. Vienoje troboje miegojo su kaimiečio vaikais ant krosnies. Buvo ankšta, bet šilta.

Paskutiniajam etapui išsinuomojo arklį ir roges. Gruodžio dešimtosios vėlų vakarą atvyko į Jablonovą pas Valerianą Dziedušyckį. Austrijos policija jau žinojo apie Monsieur Martin, nes Kočubėjus Konstantinopolyje visč informaciją gavo iš savo šnipų. Galicija Oginskiui buvo nesaugi. Čia jis pasivadino nauja pavarde –  dabar jis buvo keliaujantis muzikos mokytojas ponas Račinski.

Viskas krypo į gerąją pusę, nes su Valeriano dukterimi Anel, Oginskio nuomone, puikia pianiste, grojo kūrinius smuikui ir fortepijonui. Per visus publikuotus atsiminimus tai vienas iš dviejų atvejų, kai jis rašo apie muziką. Tai jam būdinga; jis nemaišo temų. „Atsiminimai apie Lenkiją ir lenkus“ yra grynai istorinis leidinys.

Oginskio buvimas Dziedušyckiams kėlė pavojų. Mykolas Kleopas negalėjo ten ilgai užsibūti. Ten įvyko susitikimas su vietiniais lenkų patriotais. Parašė laišką Paryžiaus emigracijai, kuriame smerkė nesantaiką ir kritikavo anoniminę, bet Vybickio parašytą brošiūrą „Politikosa peržiūra“ (Apercus Politiques). Tai buvo ryšių tarp Prūsijos ir Lenkijos užrašai.

1797 metų sausio 10 dieną Oginskis paliko Jablonovą. Dziedušyckis lydėjo jį iki Lvovo. Visuose kaimuose matė afišas apie policijos ieškomą Oginskį. Visa laimė, kad tose apylinkėse jo niekas nepažinojo. Iš Lvovo važiavo toliau į vakarus – į Krokuvą; dabar jau turėdamas Valeriano Dziedušyckio pasą.

Krokuvoje jam pasisekė – iš užeigos, kurioje buvo  apsistojęs, suspėjo išvykti  iki policijos patikrinimo. Prūsijos Silezijoje jau buvo saugiau. Susitiko su Feliksu Lubenskiu. Čia jis sužinojo, kad po Jekaterinos mirties ir Pavelo įžengimo į sostą tarptautinė padėtis pasikeitė. Už Rusijos ribų Pavelas buvo vertinamas kaip valdovas, palaikantis švietimo epochą. Prancūzija siekė susitarimo su juo. Lenkijos projektas, vadovaujant Prūsijos karaliui jau nebuvo aktualus. Berlyne iš seno Hagos laikotarpio pažįstamo, dabartinio Prancūzijos pasiuntinio Caillardo, Oginskis gavo pasą savo vardu.

Į Paryžių atvyko vasario 2 dieną. Pasienyje nuteikė prieš save pirmosios Prancūzijos užeigos šeimininkę: nesupratęs, kad situacija jau pasikeitė, į ją kreipėsi citoyenne, tai yra piliete, o tai naujomis aplinkybėmis, jau buvo netaktiška. Laimei, moteris buvo jauna ir graži. Mykolas Kleopas sugebėjo ją kažkaip nuraminti.

 „DAR LENKIJA“

 Publikuotuose atsiminimuose Oginskis rašo, kad apie lenkų nesantaikos priežastis kalbėjo su Agencijos ir Deputacijos nariais, kad visi jam pritarė, ir kad jam nesunkiai pavyko sutaikyti tas dvi frakcijas. Nepublikuotoje medžiagoje, kuri saugoma Maskvoje, jis rašo atvirkščiai: kai abejų frakcijų nariai atsirado tame pačiame kambaryje, tai jie ne tik kad nenorėjo kalbėti tarpusavyje, bet nenorėjo vienas į kitą net pasižiūrėti. Nesunku suprasti, kodėl tie du aprašymai tokie skirtingi.

Oginskiui Paryžiaus emigrantų nesantaika atrodė labai negarbingu, todėl nenorėjo apie tai rašyti tekste, skirtame užsienio skaitytojui. Be to, po kiek laiko Vybickis parašė Mnevskiui ir įsivyravo šioks toks sutarimas. 1797 metų vasario ir kovo mėnesių emigrantų susitikimuose turėjo būti svarstomas Legionų žygio į Galiciją projektas. Vėliau pateiksiu faktus, kurie rodo, kad tikėtina, jog to plano autorius greičiausiai pats Oginskio. Buvo susitarta, kad Oginskis pasistengs pasikalbėti su Prancūzijos užsienio reikalų ministru Charlesu Delacroixu, kad   sužinotų, kokios galimybės, kad Prancūzija padėtų Lenkijai.

Oginskis turėjo Delacroixui perduoti siuntinį iš du Bayeto ir tai jam suteikė galimybę patekti pas ministrą. Pirmas pokalbis truko tris valandas. Ministras norėjo sužinoti apie padėtį Turkijoje ir, kaip Oginskis rašo atsiminimuose, išreiškė susidomėjimą Lenkija ir lenkais, tačiau nieko konkretaus nepažadėjo. Maskvoje esančioje nepublikuotoje medžiagoje Oginskis rašo, kad pokalbiai su Delacroixu buvo sunkus ir nemalonus. Prancūzas buvo antipatiškas, jo pažiūros – kraštutinės revoliucinės. Oginskiui pasirodė tai kaip provokacija, kad Delacroix stengiasi jį ištyrinėti. Mykolas Kleopas pokalbiu liko nepatenkintas, o dar mažiau patenkinti buvo jo tautiečiai. Manė, kad galėjo daugiau nuveikti, juo labiau, kad Delacroix Oginskiui pasakė, jog galėtų susitiktisu juo po dviejų savaičių. Tuo laikotarpiu Oginskis pateikė ministrui ilgą raštą apie situaciją Turkijoje ir apie lenkų reikalus. Tikėtina, kad tame rašte buvo paminėtas Legionų žygio į Galiciją projektas. Delacroix kruopščiai raštą perskaitė, tačiau dėl pokalbio pratęsimo su Oginskiu nesusitarė.

Atsiminimuose Mykolas Kleopas rašo, kad tomis dienomis užsidarė pas save ir su niekuo nesusitiko. Nesusitikdavo su emigracijoje esančiais lenkais, tačiau kitų bendrijoje pasirodydavo. Kovo 10 dieną laiške pažįstamam Mykolui Vielhorskiui jis rašo apie muziką. Buvo kviečiamas į muzikinius vakarėlius pas žinomą pianistę klavesinistę ponią Montgenas. Ji turėjo intymius ryšius su Viočiu (Viotti). Tai padėjo skleistis šių abiejų artistų talentui. Viotis tuose susitikimuose tikriausiai nedalyvaudavo, nes Oginskis didįjį smuikininką pažino tik Hamburge. Tuo laikotarpiu Mykolas Kleopas groti fortepijonu mokėsi pas įžymų pedagogą elzasietį Žaną Luisą Adamą. Adamas ir klarnetistas Lefevre koncertavo pas Oginskį. 1797 metų pavasarį Oginskis taip pat, kaip ir Konstantinopolyje, įsigijo fortepijoną.Pasak jo paties, tautiečių primygtinai prašant, sukomponavo „Maršą legionams“, kurį balandžio 25 dieną išsiuntė Dombrovskiui. Reikia pažymėti, kad tas maršas nėra Dombrovskio mazurka, kaip kai kas manė keturis pirmuosius XX amžiaus  dešimtmečius.

Lankydavosi Oginskis ir pas kitus prancūzus, nors tai, atrodo, buvo vėliau –  1798 metų pradžioje. Savo laiškuose jis aprašo priėmimą pas prekybininką, kuris buvo praturtėjęs tiekdamas  medžiagas kariuomenei. Žinoma, kaip ir reikia tikėtis, jį domino gražios moterys – matė jose Paryžiaus žavesį. Pastebėjo mados tendencijas: moterys tuo laikotarpiu š, atmetusios revoliucinio stiliaus rūbus dėl madingesnių dalykų, šioje srityje aplenkė vyrus. Oginskiui nepatiko parvenių rūbai. Jie  jam atrodė barokiniai.

Balandžio 5 dieną Delacroix jį vėl pasikvietė. Norėjo, kad Oginskis jam parengtų konkretų Legionų žygio į Galiciją planą, o tada nuvyktų į Italiją ir pristatytų jį Bonapartui. Nors abejotina, kad tai buvo Delacroix sumanymas, tačiau jis norėjo žygį į Galiciją paremti sukilimais Balkanuose ir Galicijoje. Netrukus Oginskis gavo trumpą laišką iš Delacroix, kuriame jis rašė, kad pakeitė savo nuomonę. Jis norėjo, kad Oginskis perengtų tikslų žygio planą, kurį turėjo pateikti Prancūzijos ministrui. Oginskio atsiminimai nėra vienintelis Legionų žygio projekto istorinis šaltinis. Chodzka cituoja kovo 25 dieną Dombrovskio rašytą visą laišką Bonapartui apie tą projektą. Planas maždaug tuo pačiu metu turėjo būti žinomas ir Italijoje, ir Paryžiuje. Laikotarpiu nuo kovo 25 iki balandžio 5 dienos Dombrovskio laiškas pirmiau galėjo patekti pas Bonapartą, o tada Paryžiuje į ministeriją. Be abejonės, jis buvo kilęs lenkų aplinkoje. Savo laiške Dombrovskis užtikrino Bonapartą, kad galima tikėtis Turkijos bendradarbiavimo ir visiško palaikymo. Tokius jo poziciją galėjo suformuoti tik   Oginskis. Todėl ir projektas turėjo būti Oginskio, Paryžiaus lenkų apsvarstytas ir vasario antroje pusėje arba kovo pirmoje pusėje iš Paryžiaus laiške pateiktas Dombrovskiui. Oginskis ir Paryžiaus lenkai pastebėjo, kad sukilimas Galicijoje gali sukompromituoti ten esančius lenkus ir kad gali pasiekti priešingą tikslą bei padėti prancūzams taikos derybose su Austrija ir nesuteikti jokių garantijų, kad Lenkija  atgims. Delacroix,Oginskiui pareiškęs, kad prancūzai gali apsieiti be lenkų pagalbos, tas abejones išsklaidė. Jis davė jam tris dienas planui parengti, kad vėliau nereikėtų sau priekaištauti, jog planą parengti lenkai pavedė Oginskiui ir Vybickiui. Kalbėta ir apie parengimą tokio atsišaukimo į Galicijos gyventojus taip parengtą, kuris gautų jų  palaikymą ir nenuteiktų jų prieš save. Oginskis ir Vybickis per 24 valandas parengė planą ir atsišaukimą į Galicijos gyventojus. Pristatyti planą Bonapartui Italijoje, išrinko Oginskį, Mnevskį ir Prozorą. Prozoras pasitraukė, o Oginskis su Mnevskiu jau rengėsi sėsti į ekipažą ir važiuoti į Italiją, kai balandžio 17 dieną atėjo žinia apie paliaubas. Tai buvo baisus smūgis lenkams. Oginskis ir Deputacijos nariai suprato, kad prancūzais jau negalima pasikliauti. Žygio į Galiciją projektas tapo nebeaktualus. Iš tų laikų liko tik vienas atminimas apie Oginskį – daina, kuri tapo mūsų tautiniu himnu.

Vybickis ir Agencija neprarado vilties. Atsirado naujas projektas – sukviesti Seimą Milane. 1829 metų rugsėjo 19 dieną Oginskis laiške Leonardui Chodzkai  rašo, kad „projektą rengė Barsas ir Vybickis. Pirmasis iš jų turėjo išlaikyti ir palaikyti savo seną Direktorato agento poziciją ir, turėdamas asmeninį kontaktą su pačiu direktoriumi Barthelemy, pasakė jam apie Seimą Milane; Vybickis turėjo gerus ketinimus, tačiau entuziazmas lenkė jį prie nepriimtinų projektų rengimo. Dorą,  bet silpną Prozorą Vybickis įkalbėjo pritarti šiam projektui, tačiau po poros dienų jo išsigynė“. Reikia pridurti, kad Seimo projektas svetimoje žemėje nebuvo naujiena, Vybickis apie jį galvojo jau 1795 metų rugsėjo mėnesį, žinoma, nebūtinai Milane. Projektas atnaujino nesantaiką tarp Agencijos ir Deputacijos narių, kurių tarpininkas, galima sakyti, buvo Oginskis. Tuo laikotarpiu, kai Agencijos nariai buvo Gegužės 3-osios konstitucijos šalininkai, Deputacijos nariai buvo radikalesni. Be to Deputacijos nariai laikė save Lenkijos emigracijos atstovais. Jei Seimas būtų buvęs sušauktas, jis juos būtų pakeitęs. Su Oginskiu buvo kitaip. Jo abejonės kilo iš pragmatizmo.. Zofia Libišovska „Lenkų biografiniame žodyne“ rašo: „Gegužės 3-osios konstituciją Oginskis priėmė skeptiškai“. Tai ne visai teisinga. Oginskis manė, kad jeigu konstitucija būtų buvusi priimta aštuoniolika mėnesių ankščiau, Lenkija būtų buvusi išgelbėta. Pagal jį Konstitucijos priėmimas 1791 metų gegužės 3 dieną, kai Rusija nutraukė karus su Turkija ir su Švedija, buvo neįžvalgus. Jis dar nerimavo ir dėl Seimo narių turtinių reikalų. Jis pats buvo pasmerktas klajoklio gyvenimui ir, manau, kad nenorėjo daryti moralinio spaudimo žmonėms, kurie gyveno okupuotose žemėse kartu su savo šeimų nariais ir naudojosi jiems priklausiusia nuosavybe. Kai jis, paprašytas tautiečių, nuvyko pas Delacroix ir pasakė jam apie Seimą, tas, patraukęs pečiais, pasakė, kad projektas yra absurdiškas. Daugiau paskatinimo Oginskis nesulaukė ir iš buvusio konsulo Lenkijoje bei projekto tariamo šalininko Bonneau. Mykolas Kleopas nutarė pasitraukti iš Paryžiaus ir išvykti į Briuselį. Prieš jam išvykstant Barsas ir Vybickis siekė, kad jis pritartų projektui. „Vybickis beveik neišeidavo iš mano kambario“ – rašė Mykolas Kleopas atsiminimuose. Jis norėjo gauti jo parašą. Reikia prisiminti, kad 1786 metais Seime pasakytoje savo kalboje Mykolas Kleopas pasmerkė prūsus už tai, kad buvo sekvestruoti Malachovskio dvarai. Su Malachovskiu jį siejo nuoširdūs santykiai, taip pat, kaip ir su kitais projektuoto Seimo nariais. Laiškas, kurį Vybickis norėjo, kad pasirašytų Mykolas Kleopas, pastarajam buvo nepriimtinas dėl kreipimosi į žmones, kurių pavardės nebuvo nurodytos. Po ilgų diskusijų sutiko jį pasirašyti su sąlygą, kad pats jį paredaguos. Laišką jis pakeitė, išvardydamas pavardes.

Oginskis rašė, kad kurjeris buvo sulaikytas pasienyje. Pasak Askenazio, kurjeris atvyko į Varšuvą, bet pasirodė, kad niekas nenori vykti į Milaną. Malachovskiui buvo namų arešte; pasak Chodzkos, jis galėjo išsipirkti už 60000 frankų.

Pagaliau Oginskis išvyko į Briuselį, kur tarp kitų, susipažino su buvusiu caro Aleksandro auklėtoju Laharpe. Čia Mykolas Kleopas studijavo ten astronomiją. 1797 metų pabaigoje grįžo į Paryžių. Tęsiame pasakojimą apie Seimo reikalus, nes tai yra susiję su Oginskio ir legionierių santykių pablogėjimu.

 Į Italiją pirmas išvyko su Vybickiu susibičiuliavęs Juzefas Vielhorskis, o tada ir pats Vybickis. Į Redžą atvyko liepos pirmosiomis dienomis, tikėdamasis, kad bus galima įgyvendinti jo projektą – sušaukti Seimą Milane. Čia, mano nuomone, klaidingai manoma, kad parašė dainą „Dar Lenkija“. Anot Pachonskio, be abejo, dainą pirmą kartą atliko tarp liepos 7 ir 19 dienos, tačiau, mano nuomone, ši daina jau buvo žinoma pavasarį. Redže sužinojo tautiečiams aktualią naujieną  – lenkai galėtų dalyvauti taikos diskusijose. Liepos pabaigoje tose diskusijose atsirado iš kilo sunkumų ir rugpjūčio mėnesį lenkams vėl grįžo viltis, kad gali susidaryti karinė  situacija. Taikos klausimai vis dėlto susitvarkė ir spalio antroje pusėje Campo Formio buvo pasirašyta taikos sutartis. Per tą laiką Seimo Milane projektas ir projektas dėl lenkų dalyvavimo taikos diskusijose susiliejo į vieną: Didžiojo seimo nariai (turima omenyje visų pirmą Malachovskį) turėjo būti tie, kurie reprezentuos Lenkijos interesus minėtose diskusijose. Tik 1797 metų rugsėjo mėnesį čia atsirado naujas seimo sušaukimo Italijoje projekto entuziastas Knezevičius. Pakeliui, tiksliai nežinoma kada, bet galima daryti prielaidą, kad rugpjūčui mėnesį Karlsbade, persirengęs liokajaus rūbais, jissusitiko su Malachovskiu ir Ignu Potockiu ir įkalbėjo juos, greičiausiai Dombrovskiui pageidaujant, kad atvyktų į Italiją. Ar iš Karlsbado išvyko išvykdamas jau buvo pasiryžęs ten nuvykti,  sunku pasakyti. Į Italiją jis nenuvyko. Koks čia vaidmuo teko tam, kad Oginskis entuziastingai jo neparagino ten vykti, yra taip pat neaišku. Galima daryti prielaidą, kad legionieriai turėjo Oginskiui pretenzijų, kad jis dingo iš jų akiračio labai svarbiu legionieriams metu, kai Seimo projektas buvo pakeistas į projektą dėl lenkų  dalyvautų taikos diskusijose. Tuojau po Knezevičiaus atvykimo, Dombrovskis išsiuntė jį pas Bonapartą tęsti pokalbių Lenkijos klausimais. Susitikimo metu Bonapartas paklausė: „O kur yra Malachovskis?“ Be abejonės, apie numatomą Malachovskio atvykimą, buvo girdėjęs iš legionierių. „Yra pakeliui,“ – atsakė Knezevičius, tikriausiai, pats ne visai būdamas tikras, kad taip yra. Galima daryti prielaidą, kad tuo momentu buvo labai susijaudinęs ne tiek dėl to, kad nebuvo Malachovskio, kiek dėl visos susiklosčiusios situacijos, kurioje savo neigiamą vaidmenį ankščiau suvaidino Oginskis, tuo metu leidžiantis laiką Briuselyje. Taigi, žinome, žinome, kodėl  legionieriai buvo nusiteikę prieš Oginskį. Prie to reikėtų pridėti Sulkovskio klausimą. Sulkovskis, kaip žinome, buvo Bonaparte aide-de-camp. Dėl nežinomų priežasčių jis buvo priešiškas legionieriams, ta prasme darė įtaką Napoleonui ir tikrai kėlė sunkumų Dombrovskiui. Sulkovskis priklausė radikalams, buvo Deputacijos šalininkas, priešiškas Agencijai. Su Vybickiu susidraugavęs Dombrovskis, žinoma, Deputacijos narių buvo nepalankiai vertinamas. Tai, greičiausiai, buvo Sulkovskio priešiškumo legionieriams priežastis arba viena iš priežasčių. 1797 metų rudenį legionieriai bandė Bonaparto šalininką Sulkovskį pakeisti Juzefu Vielhorskiu. Nepavyko. Napoleonas per daug gerai vertino Sulkovskį ir jo karinius sugebėjimus. 1797 metų gruodžio mėnesį, grįžęs iš Briuselio į Paryžių, Oginskis laikėsi toliau nuo susipykusių lenkų, tačiau iki 1798 metų balandžio dažnai susitikdavo su Sulkovskiu. Tai turėjo būti papildoma legionierių nepalankumo Oginskiui priežastis. Legionų iniciatoriaus ir legionierių tiesioginių kontaktų daugiau nebebuvo. Keturis mėnesius Oginskis susitikdavo su prancūzais. Dažnai gaudavo pakvietimų į bankininko Lecuteulx-de-Canteleu namus ir ten susipažindavo su garsiais Paryžiaus politikis. Ten taip pat susipažino ir su Napoleonu. Kažkurį vakarą, dalyvaujant Napoleonui, ponios paprašė Mykolo Kleopo pagroti savo „Maršą Legionams“. Prie jo priėjęs Napoleonas susirinkusiems pasakė: „Pasiklausykime. Kalbama apie lenkų legionus. Kalbant apie narsius lenkų legionus visada reikia pridurti, kad tie lenkai kaunasi kaip velniai“. Kai kuriems autoriams, tai – Oginskio gyrimosi savo bendravimo pasiekimais pavyzdys. Manau, kad yra atvirkščiai. Oginskis, pats būdamas konkretaus Legionų projekto iniciatorius, norėjo pagirti būtent legionierių karingumą.

Tuo metu, kai prancūzai nelaikė Oginskio vienu iš lenkų reikalų atstovu, o tik veikiau privačiu asmeniu, jis lengviau galėjo tyrinėti prancūzų nuomonę. Jau nuo balandžio mėnesio jis abejojo, ar galima tikėtis konkrečios prancūzų paramos. Pokalbiai su įžymiais prancūzais patvirtino šį jo įsitikinimą. Oginskis susitiko su nauju užsienio reikalų ministru Talleyrandu, kuris nuoširdžiai jam pasakė, kad Prancūzijoje jam nėra kas veikti ir kad jis privalo grįžti į savo šalį, šeimą ir kad jis, Talleyrandas pasistengs jam padėti.

1797 metų balandžio pabaigoje Mykolas Kleopas paliko Paryžių ir išvyko į Hamburgą. Publikuotuose atsiminimuose jis rašo: „Širdyje buvau įsitikinęs, šio įsitikinimo niekada nepraradau, kad Lenkija bus atkurta, tačiau nei aš, nei tie, su kuriais iki šiol turėjau ryšių, negalėsime šiame procese atlikti kokio nors  vaidmens; matau išsigelbėjimą su Dievo valia kokioje nors būsimoje istorinėje konjunktūroje ir lenkų legionuose...“

Mykolas Kleopas aiškiai žinojo, kad kuriant legionus jau atliko savo vaidmenį, kad šis jo vaidmuo jau baigtas ir įžvelgė sėkmingą istorinę konjunktūrą. Jo įžvalgumas išsipildė tik po šimtmečio.

Sugrįžti į savo šalį nebuvo paprastas. Valdžia apie jį buvo susidariusi nuomonę kaip apie pavojingą jakobiną. Hamburge jis vėl buvo apsuptas rusų ir anglų agentų. Paskutinieji tikriausiai domėjosi juo dėl buvusių kontaktų su prancūzais. Čia jo veikla buvo tik kultūrinė. Vengdavo asmeninių kontaktų taip pat ir laiškų, kurie galėtų jį sukompromituoti. Susipažino su Viočiu. Jis jį mokė groti smuiku duetus. Susipažino ir su prancūzų leksikografu Rivaroli. Matydavo jį beveik kasdien ir vėliau tuos susitikimus aprašė. Rivarolis buvo šnekus iki tokio laipsnio, kad Oginskis geriau vertino pokalbius su juo, negu jo veikalus. Tiesą sakant, Mykolo Kleopo nuomone Rivarolis buvo labai tingus ir labiau mėgo kalbėti nei rašyti. Oginskis ateidavo pas jį vidurdienį, kai Rivarolis dar būdavo lovoje arba su chalatu. Iš savo namų išeidavo labai retai, nors Oginskis ir rašo apie vakarienę pas vieną bankininką, kurioje dalyvavo Rivarolis. Oginskis kartu su Rivaroliu skaitė Horacijų. Rivarolis sakydavo, kad tik lenkai sugeba suprasti šio senovės poeto eiles.

Oginskiui tai buvo sunkus laikotarpis. Ėmė trūkti pinigų. Greičiausiai Hamburge sužinojęs apie Napoleono žygį į Egiptą, sukūrė, tiesą sakant, labai nevykusią vieno akto operą   „Zelida ir Valkūras, arba Bonapartas Kaire“. Grįžti pas šeimą leidimo negavo. Pagaliau rugsėjo mėnesį naujas jaunasis Prūsijos karalius, viešėdamas Varšuvoje, susipažino su Mykolo Kleopo žmona ir paklausė apie jį. Greitai po to  Oginskis gavo pasą ir pagaliau galėjo grįžti į savo šalį, nors ir ne į savo dvarus,   kadangi buvo praradęs visas savo valdas. Tuo laikotarpiu jis buvo priverstas gyventi pas uošvį prūsų užgrobtuose Bžezinuose[7]. Po poros savaičių išvyko į Berlyną padėkoti karaliui už leidimą grįžti į šalį. Karaliaus šeima nuoširdžiai jį priėmė, bet tuo pačiu laiku gavo savo bičiulio olandų diplomato barono Rheede laišką, kad vyriausybėje ir policijoje turi pavojingo jakobino autoritetą. Asmeniškai apsilankė pas užsienio reikalų ministrą ir pas policijos ministrą tikslu pakeisti jų nuomonę. Dvarų klausimas Lietuvoje buvo neišspręstas. Karalius Frederikas Vilhelmas patarė parašyti carui Pavelui ir laišką išsiųsti per prūsų ambasadą Sankt Peterburge. Pavelas supyko. Jo nuomone, Mykolas Kleopas turėjo kreiptis pas jį asmeniškai. Tikriausiai jo veikla Konstantinopolyje tai pat turėjo su tuo kažką bendro. Pas šeimą grįžo be pinigų, be darbo, priklausantis nuo uošvio malonės. Apie tą laikotarpį porą metų nieko nerašė, o laikotarpis buvo sunkus. Gali būti, kad dėl ilgo buvimo emigracijoje, neaišku dėl kieno priežasties, santuoka šlubavo ir pasibaigė skyrybomis.

 

ALEKSANDRAS

Romano Aftanazio knygoje „Rezidencijos Žečpospolitos istoriniame pasienyje“ (Roman Aftanazy, Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej) Mykolo Kleopo antroji žmona (kapitono Nagurskio našlė, italė iš Neri giminės) pavaizduota kaip „dainininkė... žinoma iš palaido gyvenimo būdo“. Pavadinti Mariją Oginskienę dainininke, tai taip pat, kaip Mykolą Kleopą pavadinti muzikantu. Dainininkė koncertuoja scenoje: operoje, koncertų salėse arba kabarete. Niekur nepaminėta, kad Marija būtų koncertavusi publikai. Mokėjo dainuoti, bet tai visai kas kita. Blogai elgėsi, bet tai nebuvo išimtis. Pavyzdžiui, pasak Gabrielės Paušer-Klonovskos, penki iš septynių Izabelės Čartoriskos palikuonių nebuvo jos vyro vaikai. Čia taip pat galima įžvelgti kažkokius socializmo laikų piktumus, maža to vienos dukros Adomas Kazimieras išsižadėjo. Didžiosios Britanijos aristokratijoje buvo tradicija, kad žmona privalo pagimdyti pirmą santuokinį sūnų. Į tai kas, vykdavo toliau, buvo žiūrima pro pirštus. Melagingas detales apie Mariją Oginskienę savo atsiminimuose, ublikuotuose 1824 metais Varšuvoje, platino kažkoks Moravskis. Anot jo, Marija dirbo padavėja savo tėvo smuklėje prie Vienos, kur jos grožį pastebėjo Kosciuškos sukilimo dalyviai Vyssogierdas ir Nagurskis, buvę emigracijoje Vienoje. Tai patys blogiausi piktybiniai plepalai. Iš 1804 ir 1806 metų laiškų, rašytų prancūziškai seseriai grafienei Scotti, kuriuos išsaugojo vienas iš Marijos palikuonių Armynas Hannessy matosi, kad tos ponios nuo vaikystės buvo pripratintos kalbėti prancūziškai. Tai visai nebūdinga smuklės padavėjai Italijoje. Vėlesni Oginskio ryšiai su Florencija: pusantrų metų (1808–1809 m.) ir nuo 1822 m. iki savo mirties jis ten gyveno. Tai argumentas, kad Marija buvo kilusi iš Florencijos ir, kaip yra manoma, labai tikėtina, kad iš tos šeimos yra kilęs šv. Pilypas Neri.

Dabar grįšiu prie sunkios Oginskio padėties Prūsijos okupacijos metais – sunkios, nepaisant Prūsijos karališkos šeimos palankumo jam.

Grįžimo į Lietuvą viltį atgaivino 1801 metų kovą gauta žinia apie Pavelo mirtį. Tuojau po to Mykolas Kleopas parašė naujam Rusijos valdovui Aleksandrui. Atsakymo vėl negavo. Neturėjo jokių pažinčių Sankt Peterburgo dvare, o tokios buvo reikalingos. Tačiau turėjo priešų, o tiems, kuriems buvo atitekusios Mykolo Kleopo  valdos, paveldėtas iš etmono,  jo sugrįžimas, žinoma, buvo neparankus. Tik spalio pabaigoje Oginskis gavo atsakymą iš Sankt Peterburgo: jaunas kunigaikštis Adomas Jurgis Čartoriskis, caro Aleksandro artimiausios aplinkos narys, gavo jam ir kitiems panašiai nuskriaustiems lenkams ir lietuviams leidimą grįžti į savo dvarus.

1802 metų vasario 5 dieną Oginskis atvyko į Sankt Peterburgą. Vasario 15 dieną jis buvo pristatytas carui. Iš etmono paveldėto turto, taip pat, kaip ir jo dvarų, turėtų iki sukilimo Palesės Sokoluve, grąžinimas jau buvo neįmanoma. Emigracijos metu norėjo iš jo atimti teisę į dėdės Pranciškaus Ksavero palikimą. Tačiau tas dar buvo gyvas (mirė tik 1814 metais). Rietavo, Zalesės, Maladečinos dvarai liko Mykolui Kleopui. Dėdė perleido jam Zalesę, pats persikeldamas į Maladečiną.

Oginskis nutarė visiškai pasitraukti iš viešojo gyvenimo.

Iš Sankt Peterburgo išvyko balandžio pabaigoje, tačiau, kai po poros savaičių sužinojo, kad caras turi atvykti į Baltarusiją, nuvažiavo į Minską, norėdamas vėl su juo susitikti. Šį kartą caro aplinkoje buvo Rusijos ambasadoriaus pareigas Konstantinopolyje Oginskio misijos laikotarpiu Turkijoje ėjęs Kočubėjus ir Lapkričio sukilimo metu buvęs ambasadorius Londone grafas Lievenas. Oginskis užmezgė kontaktus su caru ie su jo dvaru. Iš Baltarusijos gubernatoriaus generolo Rimskio-Korsakovo sužinojo apie karjeros Rusijos caro administracijoje arba Vyriausybėje galimybes. Tačiau Oginskis ir toliau laikėsi savo sprendimo pasitraukti iš viešojo gyvenimo ir apsigyventi Zalesėje.

804 metų sausio 25 dieną Marija Oginskienė rašė savo seseriai į Italiją: „Su vyru ir toliau esame laimingi. Zalesė mums yra žavinga vieta, mus supa sniegas ir šalčiai, nekreipiame į tai dėmesio, nes laimė yra visur, kai širdį turi tyrą ir tikra meilė joje.“ Ji taip pat rašo ir apie dukrelę Ameliją. Marija, matyt, su seserimi susirašinėdavo  dažnai, nes 1806 metų liepos 25 dienos laišką  seseriai ji parašė, kai nuo ankstesniojo buvo praėję  trys mėnesiai. Jame džiaugiasi dėl sesers santuokos Florencijoje. „Ponas Chreptavičius mums pranešė, kad esate ideali pora“. Toliau ji rašo: Taigi esu dviejų žavingų dukrelių mama, labai gaila, kad neturi progos jų pamatyti, todėl, jeigu tau pasakyčiau, kad atrodo, jog  Zosė, kuriai du su puse mėnesio, bus gražesnė už sesę, tai nepatikėtum; tikrai yra dar gražesnė už tokio amžiaus Ameliją. Mažylė turi puikią auklę, o su Amelija dirba anglė. Visi šeimoje mokosi anglų kalbos, tačiau mažoji Amelija greičiau už kitus daro pažangą. Yra žavinga, kai nuleisdama savo juodas blakstienas sveikinasi su manimi sakydama: „I thank you, my dear mama։ („Aš dėkoju, mano miela mama“). Vėliau Oginskių istorijoje nėra jokios žinutės apie Zosę. Tikriausiai ji mirė jauna. Kai 1808 metų pradžioje Oginskis paprašė caro leidimo išvykti į užsienį dėl žmonos sveikatos, tikėtina, kad Marijos liga buvo susijusi su Zosės mirtimi. Tai ypač aktualu kalbant apie jų išvykimą į Marijos gimtąją Florenciją. Pakeliui Mykolas Kleopas sužinojo, kad Napoleonas rengiasi aplankyti Veneciją. Oginskis pasinaudojo šia proga. Apsistojo Venecijoje, kad formaliai būtų pristatytas prancūzų imperatoriui.

Pasitraukęs iš viešojo gyvenimo, Oginskis užsiėmė savo dvarų administravimu, nesėkmingai stengėsi pastatyti savo operą Sankt Peterburge. Tuo laikotarpiu politika plačiai nesidomėjo. Kai jam atsiuntė slaptus pasiūlymus palaikyti Napoleoną, visai į tai nesureagavo. Tikėdamas Aleksandro gera valia, nenorėjo kompromitacijos. Tai, žinoma, sukėlė dar didesnį buvusių legionierių ir kitų Napoleono šalininkų iš Varšuvos kunigaikštystės priešiškumą jo atžvilgiu.

Kada Oginskis nustojo tikėti Napoleono gera valia, – sunku pasakyti. Gal tada, kai legionus išsiuntė į San Domingą, o gal kai Napoleonas pasiskelbė imperatoriumi. Bet kokiu atveju jo abejonės patvirtino Kosciuškos poziciją. Oginskis buvo įsitikinęs, kad Napoleonas nori panaudoti lenkus savo tikslams.

Oginskis su šeima išvyko 1807 metų rugsėjyje, praėjus porai mėnesių po taikos sutarties pasirašymo Tilžėje. Savo susitikimą su Napoleonu Oginskis išsamiai aprašė: Jis pasakoja, kad imperatorius, kuris prieš tai šildėsi prie židinio, priėjo prie Oginskio   ir itališkai paklausė: „Ah! Bravo e un Polacco!“ (Ach! Bravo lenkams!“). .Prisiminkime, kad tai buvo laikotarpis, kai Napoleonas ypač norėjo palenkti lenkus į savo pusę. Pokalbio metu imperatorius pastebėjo, kad Oginskis turi Baltojo erelio ordiną. Nustebo, kad caras leidžia lenkams nešioti lenkiškus ordinus. Mykolo Kleopo atsakymas gal sąmoningai buvo netaktiškas: „Atsakiau jam, kad tai buvo Lenkijos politinės egzistencijos vienintelis prisiminimas, kad imperatorius Aleksandras nenorėjo mums to atimti todėl, jog norėjo išnaudoti kiekvieną progą, kad suteiktų lenkams malonumą.“ Toks atsakymas aiškiai suerzino Napoleoną. Jis šiurkščiai sutiko vėliau jam pristatytus kitus asmenis.

1808 metų vasario pradžioje Oginskiai išvyko į Florenciją ir liko ten iki 1809 metų spalio mėneėsio. Iš to laikotarpio turime nuostabų dailininko Francois Xavier Fabre sukurt mažos Amelijos portretą.

Grįžo per Paryžių. Pavasarį, palikęs šeimą Paryžiuje, Oginskis išvyko į Lietuvą tvarkyti turtinių reikalų. Vilniuje susidūrė su čia susibūrusia bajorija. Ji sundėsi Rusijos administracijos piktnaudžiavimais. Biurokratinė sistema buvo tokia, kad neįmanoma buvo dėl tokių nusiskundim kreiptis pas carą. Tikriausiai buvo žinoma, kad Oginskis turėjo tiesioginį priėjimą pas Aleksandro, todėl bajorai prašė perduoti skundus jo trumpo apsilankymo Sankt Peterburge metu. Oginskis nenorėjo grįžti į politinį gyvenimą, tačiau nenoromis sutiko.

Į Sankt Peterburgą atvyko birželio pabaigoje. Tuo pačiu metu panaši situacija buvo Gardine. Anot Stanislovo Smolkos, buvo nuogąstaujama dėl Pavelo paskelbtos bajorų autonomijos panaikinimo. Gardine taip pat nebuvo nieko, kas turėtų priėjimą prie caro. Pagaliau į Sankt Peterburgą su nusiskundimais išvyko jaunas Lubeckis. Iš jo misijos niekas nieko daug nesitikėjo. Bendram nustebimui, misija buvo sėkminga, kadangi Sankt Peterburge Lubeckis susitiko su Oginskiu. Į Oginskio prašymus caras sureagavo labai greitai. Lietuvos reikalai buvo sutvarkyti per imperijos sekretorių Speranskį. Aleksandras davė leidimą Mykolui Kleopui grįžti į Paryžių pasiimti šeimą ir paskyrė jį senatoriumi ir slaptuoju patarėju. Kokios buvo tokios caro sprendimo  priežastys, Oginskis tada negalėjo suprasti. Prieš keletą metų Aleksandro ir Čartoriskio santykiai palaipsniui pašlijo. Čartoriskis išvyko iš Sankt Peterburgo birželio pabaigoje, praleidęs ten vienerius metus. Išvyko maždaug tada, kai Oginskis į Sankt Peterburgą atvyko. Prieš tai, balandžio mėnesį, Čartoriskis atmetė Aleksandro pasiūlymą dėl autonomijos Lietuvai, atkuriant Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Čartoriskiui to buvo per maža – jis norėjo visos Lenkijos atkūrimo su Lietuva imtinai. Carui toks sprendimas pasirodė labai keblus. Čartoriskiui išvykus, Aleksandras liko be specialisto Lenkijos klausimams. Esant tokiai situacijai netikėtai Sankt Peterburge atsirado į pragmatizmą linkęs Oginskis. Stanislovas Smolka teisingai rašo, kad Oginskis: „Tuo momentu Aleksandrui pasirodė lemtingu žmogumi. Iš Paryžiaus grįžęs Oginskiui turėjo užsiimti Lietuvos reikalais. Be to, caras atkreipė Oginskio dėmesį į straipsnį apie Adomą Čartoriskį – tėvą, jau tada buyvusį Napoleono šalininką. Tuo momentu Aleksandras visiškai negalėjo pasitikėti Čartoriskiais. Paryžiuje Mykolas Kleopas per Rusijos ambasadorių kunigaikštį Kurakiną vėl buvo pristatytas Napoleonui – šį kartą kaip imperijos senatorius. Napoleono nepalankumas buvo matomas ne tik pristatymo metu, bet ir per visą Oginskio buvimą Paryžiuje; imperatorius specialiai pirmumą teikė lenkams iš Varšuvos kunigaikštystės.

Artėjo karas, kurio lenkai, kaip žinoma, norėjo. Ypatingai svarbus Oginskiui buvo pokalbis su maršalu Duroku. Susitiko su juo pas ponią Valevską. Pokalbis buvo vienas iš tų, kurį Mykolas Kleopas užsirašė. Įtariu, kad Durokas turėjo nurodymą sužinoti Oginskio nuomonę ir ketinimus. Durokas pasmerkė jį už tai, kad vietoje to, kad tarnautų tėvynei, sutiko eiti Rusijos senatoriaus pareigass. Į atsakymą, kad tai jam suteikia progą tarnauti tautiečiams, gyvenantiems Aleksandro valdomose teritorijose ir kad Varšuvos kunigaikštystė nesudaro visos nepriklausomos Lenkijos, Durokas atsakė, kad visos nepriklausomos Lenkijos atgimimas yra chimera[8], kad Lenkija niekada nebuvo nepriklausoma, o kad Lenkija praktiškai galėtų gauti nepriklausomybę, lenkai buvo per daug linkę bartis, o bajorai per daug rūpinosi savo privilegijomis. Oginskis padarė išvadą, kad Napoleonas laiko lenkus gerais kariais, bet nesugebančiais valdyti. Buvo įsitikinęs, kad apie tą pokalbį Durokas pranešė Napoleonui, nes imperatorius jo vengė. Oginskis turėjo pasirinkti: arba taip, kaip ir kiti lenkai, eiti paskui Napoleoną, kuriuo nepasitikėjo ir netikėjo, nepaisant bendros nuomonės, kad jam pavyks nugalėti Rusiją, arba likti prie Aleksandro, kurio ketinimai atkurti Lenkiją seniai buvo žinomi. Nutarė likti prie Aleksandro ir prikalbinti jį, kad, pasinaudojęs proga. pasiskelbtų Lenkijos karaliumi ir kol Napoleonas pasirengs karui, suvienytų buvusią Abejų Tautų Respubliką, prijungdamas Varšuvos kunigaikštystę prie Aleksandro valdomų teritorijų, tai yra prie Lietuvos ir Baltarusijos. Netikėjo, kad, atkuriant Lenkiją, Napoleonas apsiribos Daugava ir Dniepru, nes buvo įsitikinęs, kad ambicijos stums jį toliau. Napoleonas taip pat norėjo anglams uždrausti prekybą per Rusijos uostus. Tikslius argumentus savo sprendimui pagrįsti, Oginskis pateikia savo atsiminimų antrojo tomo pabaigoje. Trečiojo tomo pradžioje jis, remdamasis dar ir Kosciuškos nuomone, toliau teisinasi dėl savo sprendimo.

Į Sankt Peterburgą Oginskis atvyko balandžio 9 dieną. Pakeliui apsistojo Drezdene. Lenkijai Paryžiuje, Drezdene ir, be abejonės, Varšuvos kunigaikštystėje žinojo apie jo kelionę ir apie jo pažiūras. Kiek ankščiau caras gavo laišką, kovo 21 dieną išsiųstą iš kunigaikštystės: „Sužinojus, kad M. d‘O (Oginskis) išvyko į Sankt Peterburgą (...) manau, kad mano pareiga yra įspėti jo imperatoriškąją didenybę, kad jis neturi pas mus autoriteto. Manoma, kad yra lengvabūdiškas ir nepastovus, kad jo būdas ir kai kurios jo gyvenimo detalės suteikė jam tokią reputaciją. Jeigu Jūsų imperatoriškoji didenybė kada nors pradės savo projektą įgyvendinti, jo sėkmė labai priklausys nuo pasirinkimo ir žmonių, kuriuos norės panaudoti, todėl manau... “

Tas Čartoriskio laiškas yra įdomus dėl kelių priežasčių. Visų pirmą, ar tai paprasta intriga? Galu gale, jeigu Čartoriskio santykiai su caru pablogėjo, jis galėjo palaikyti Oginskį konkurentu. Antra, ar Čartoriskis buvo teisus, taip vertindamas Oginskį? „Lengvabūdiškas ir nepastovus...“ Tai buvo momentas, kai Aleksandras padėjo Čartoriskiui finansiškai, kuris tuomet turėjo finansinių sunkumų Podolės ir Voluinė dvaruose. Kartu Čartoriskis bijojo „kompromitacijos“ kunigaikštystėje. Nenorėjo palaikyti nei carą nei Napoleoną. Sprendžiant iš laiško, caras reikalavo Gegužės 3-osios konstitucijos teksto. Čartoriskis Lenkijoje negalėjo jo rasti, ypač todėl, kad jo paieškos sukeltų įtarimus. Kunigaikštystėje sklido gandai, kad caras nori pasiskelbti Lenkijos karaliumi. Čartoriskis patarė būti atsargiems: reikia parodyti, kad Rusija gali nugalėti Napoleoną! Tuo pačiu metu Čartoriskis suprato, jog yra  gerai kad tai tik gandai, kurie nesukompromituos caro prieš Napoleoną. Čartoriskis, priešingai nei Oginskis, nebuvo tikras, kad Rusija gali nugalėti prancūzų imperatorių. Tik ką atvykęs, balandžio 13 dieną, Oginskis dalyvavo vakarienėje pas carą. Vėliau  turėjo ilgą pokalbį su juo ir jo metu įspėjo carą, kad Napoleonas ruošiasi karui. Caras  gerai orientuodavosi, tačiau, anot jo, Sankt Peterburge niekas į karo galimybę nekreipia dėmesio. Tada Oginskis pateikė Aleksandrui savo projektą: caras privalo pralenkti Napoleoną  ir pasiskelbti Lenkijos karaliumi, perkelti kariuomenę per Varšuvos kunigaikštystę į Prūsijos teritoriją, pažadėti lenkams, kad Lietuvą prijungs prie Lenkijos, susijungs su Prūsija ir pasipriešins Napoleonui ne Lenkijos teritorijoje. Tokiu atveju jis gaus dvylikos milijonų lenkų palaikymą. Aleksandro atsakyme buvo jaučiamas Čartoriskio laiško efektas: „Tai nėra momentas mokyti juos (tai yra lenkus) sveiko proto.“ Viskas įmanoma, tačiau geriau palaukti. Tuo tarpu caras pasiūlė Oginskiui parengti kažkokį administracinį projektą, kuris pagerintų buvusios Žečpospolitos teritorijoje, kurią jis dabar valdė, gyvenančių žmonių buitį. Oginskis kaip pragmatikas su entuziazmu pasinaudojo proga padėti savo tautiečiams Lietuvoje. Po to pirmojo etapo prie tos sistemos galima bus prijungti Varšuvos kunigaikštystę, kur žmonės kovoja su sunkumais, išlaikant labai brangią kariuomenę, skirtą Napoleono tikslams. Caras pavedė Oginskiui parengti raštą su savo pasiūlymais. Nuo to laiko du kartus per savaitę Oginskis dalyvaudavo vakarienėje pas Aleksandrą. Gaudavo žinių iš Paryžiuje gyvenusios šeimos, kurios laukė atvykstant. Tuo laikotarpiu labai susidraugavo su Lubeckiu. Dabar, kai istorikai pradeda domėtis Oginskiu, visų pirmą atkreipia dėmesį į Lietuvos autonomijos projektą, parengtą 1811 metais. Pagal „Lenkų biografinį žodyną“  įvairius carui pateiktus projektus dažniausiai rengdavo Lubeckis ir Liudvikas Pliateris. Be abejo, jie bendradarbiavo su Oginskiu, tačiau autorės tonas primena „dainininkės“ Marijos Oginskienės charakteristiką. Įdomus yra tas Oginskį niekinamas tonas.

Pliateris ir Lubeckis buvo žinomi ir nusipelnę žmonės, ypač vėlesniu laikotarpiu. Oginskis, kaip tvirtinama Čaroriskio laiške carui, buvo „lengvabūdiškas ir nepastovus“.  Lubeckio šlovė visų pirma rėmėsi jo kaip Lenkijos karalystės finansų ministro darbu. Reikia pastebėti, kad Oginskis domėjosi ekonomika. Autobiografijoje jis pats rašo, kad nuo jaunystės jį domino tautų turtai (richese des nations). Tai patvirtina, kad buvo susipažinęs su Adomo Smitto darbu „Tautų turtas“  („The Wealth of Nations“). Prisimename, kad jis prieštaravo Rusijos ambasadoriaus norams dėl papildomos varinės monetos nukaldinimo Lietuvoje 1887 metais. Jeigu buvo paskutiniuoju Lietuvos iždininku tai ne todėl, kad tai buvo jo pareigos, o todėl, kad tas darbas tikrai jį domino. Žinoma, po Antrojo padalijimo jis nedaug ką galėjo nuveikti šioje srityje. Apie jo mąstymo būdą ekonomikos klausimais galime spręsti iš vieno projekto, pateikto vėliau carui. Ekonomikos srityje Lubeckis tam tikra prasme  buvo Oginskio mokinys.

Oginskio projektų išsamų įvertinimą geriausiai palikti profesionaliems istorikams. Vietoj to panagrinėsiu Oginskio keistą bruožą (o gal trūkumą ar ambicijų stoką), kuris, mano manymu, turėjo reikšmės vėlesniam Lietuvos projektui.

Beveik metus laiko Aleksandras domėjosi Oginskio pasiūlymais ir skatino jį teikti kitus. 1812 metų sausio pabaigoje jis pareiškė Oginskiui, kad yra patenkintas generolo Armfeldo parengtu Lenkijos konstitucijos projektu. Kalba ėjo apie valstiečių reikalus. Mykolas Kleopas jau ankščiau dirbo prie to su Pliateriu ir Lubeckiu. Pasakė, kad tuo užsiims. Cituoju iš Oginskio atsiminimų: „Per sekančius tris mėnesius nieko neįvyko, kas būtų verta aprašyti tuose atsiminimuose apie mano buvimą Sankt Peterburge. Imperatorius buvo visada užsiėmęs; man visada buvo labai malonus ir matydavau jį dažnai, tačiau niekada su manimi nekalbėjo apie projektus,  apie kuriuos ankščiau kalbėdavome, ir niekada jam neparodžiau, kaip buvau dėl to nusiminęs.“

Balandžio pabaigoje caras nutarė vykti į Vilnių. Išvakarėse prieš jam išvykstant Oginskis gavo įsakymą devintą valandą vakare prisistatyti Aleksandrui. Dvi savaites Mykolą Kleopą kankino podagra. Be to, jo žmona laukėsi. Atsakė, kad negali atvykti dėl ligos. Sunku įvertinti, kiek ligonį gali sukaustyti podagra, tikriausiai ji gali būti labai skausminga. Nepaisant to, Oginskio atsisakymas atrodo nesuprantamas. Ar Mykolas Kleopas tada tikrai sirgo, ar, atvirkščiai, kaip minėtoji citata paaiškina, atsisakymas reiškė nusivylimą, apatiją o gal ambicijų stoką? Atsisakymas carui buvo labai neparankus. Iki šiol jo kontaktai su Lubeckiu vyko per Oginskį, o  ne tiesiogiai. Dabar caras arčiau pažino galimą pavaduotoją – gal mažiau išsilavinusį, tačiau taip pat inteligentišką ir labai darbštų. Po tų šešių podagros savaičių Oginskio įtaka carui pradėjo silpnėti. Gegužės 8 dieną Vavžeckis rašo:  „Senatorius ir senatorienė (Mykolas Kleopas ir Marija po gimdymo) jau vaikšto savo apartamentuose“. Birželio 9 dieną, artėdamas prie Vilniaus, Oginskis nustebęs pastebėjo karinius laužus Varšuvos kunigaikštystėje – kitoje Nemuno pusėje. Vilniuje iš Tolstojaus jis sužinojo, kad yra pakviestas į balių Vingyje, į tada dar Benningsenui priklausiusį, vėliau caro nupirktą dvarą. Balius buvo elegantiškas ir linksmas, caras buvo geros nuotaikos. Tas balius, tam tikra prasme primena žinomą balių Briuselyje prieš mūšį prie Vaterlo. Mykolas Kleopas nenutuokė, kad Aleksandras jau žino, jog Napoleono kariuomenė persikėlė per Nemuną. Kitą dieną dalyvavo vakarienėje pas carą, kuris apgailestavo, kad Oginskis neatvyko į Vilnių ankščiau, nes norėjo su juo sutvarkyti tam tikrus reikalus, kuriems jau nėra laiko. Davė jam leidimą išvykti į Zalėsę. Vėliau, prieš išvykdamas į Sankt Peterburgą, Oginskis turėjo prisistatyti į vyriausiąją būstinę Drisoje. Atvykęs į Vilnių, Napoleonas paklausė, ar yra kokie nors išdavikai ir ar senatorius Oginskis išvyko. Neabejotina, kad Napoleonas Oginskį laikė išdaviku, tačiau, kai Deputacija su dabartiniu Poznanės vaivada Vybickiu priešakyje dėjo pastangas, jog būtų atkurta Lenkija, Napoleonas aiškiai atsakė, kad Galicija liks prie Austrijos. Jokios kitos garantijos jis nedavė, tuo sukeldamas didelį lenkų nusivylimą.

Apie planuotą Rusijos kariuomenės pasitraukimą Mykolas Kleopas buvo sužinojęs jau praėjusią žiemą iš generolo Armfeldo. Važiuodamas paskui pasitraukiančią kariuomenę Oginskis matė dideles gurguoles, priklautas iš valstiečių rekvizuotų degtinės ir maisto produktų. Judėjo lėtai, kad galėtų būti greta besitraukiančios kariuomenę; kitais neišvengiamai būtų patekęs prancūzų kariuomenei į rankas.

Oginskis buvo susirūpinęs kaimiečiais. Derlius tais metais buvo menkas, viešpatavo badas. Oginskis išsiuntė pas carą kurjerį su prašymu maisto atsargas išdalinti valstiečiams.

Sankt Peterburge Mykolas Kleopas porą kartų aplankė Kutuzovą, kurį vertino. Ankščiau Kutuzovas buvo teisingas ir nuoširdus Lietuvos gubernatorius. Jis ką tik buvo grįžęs iš Turkijos fronto, kur pasirašė taikos sutartį. Dvariškiai jo šalinosi, manydami, kad yra jo nemalonėje. Buvo žinoma, kad Aleksandras seno kario nemėgsta. Vieną kartą, kai Oginskis atvyko į Kutuzovo namus, rado įėjimą, užstatytą ekipažais. Aleksandras buvo paskyręs jį vyriausiuoju kariuomenės vadu. Nesantaika vadovybėje privertė carą padaryti tokį žingsnį.

Spalio 10 dieną situacija pradėjo keistis. Įvyko kruvinas mūšis prie Borodino, Maskva buvo paimta ir sudeginta, o Napoleono armija turėjo netrukus atsitraukti. Aleksandras vėl pasikvietė pas save Oginskį aptarti Lenkijos atgimimo reikalą Tuo metu Mykolą Kleopą ypač domino du klausimai: caras, anot jo, turėjo pasiskelbti Lenkijos karaliumi ir kad amnestuotų tuos lenkus, ypač Vilniaus, kurie buvo palankūs Napoleono kariuomenei jos žygio į Maskvą metu. Aleksandro amnestija apėmė visus, tačiau Rusijos biurokratija nekreipė dėmesio į caro pageidavimus. Oginskis pasinaudojo galimybe patekti pas carą, kad padėtų tiems, kurie buvo persekiojami. Čia specialiai reikia paminėti Vilniaus universiteto rektorių Sniadeckį. Pokalbio metu Aleksandras pasakė: „Įpareigoju tave pranešti, kad mano pageidavimas yra atgaivinti Lenkiją.“ Oginskis stengėsi įkalbėti carą, kad jis nedelstų ir pasiskelbtų Lenkijos karaliumi. Siuntė jam laiškus, rekomenduotų proklamacijų tekstus ir kitus raštus. Ypač įdomus yra laiško, kurį jis išsiuntė spalio 19 (7) dieną, fragmentas. Jame analizuojama situacija, kuri gali susidaryti, jeigu Lenkija būtų sujungta su Lietuva: „Be to, Didžioji Britanija didelę naudą gautų per prekybą, jai Lenkijos atgimimas būtų naudingas – be skriaudos Rusijai, kadangi konkurencija taps akstinu vystyti naujas pramonės šakas.“  Matyt, Oginskis nepamiršo savo pokalbio su Pittu. Tai konkretus įrodymas, kad Oginskis domėjosi ekonomikos klausimais.Jis net pateikia argumentus, kaip galima įtikinti Austriją, kad ji atiduotų Galiciją. Tas mąstymo būdas, kai Oginskis atkreipia dėmesį ir supranta, kiekvienos pusės interesus, yra jam būdingas. Tarp kitko, įdomu, kas būtų atsitikę, jeigu jis nuvyktų į Vienos kongresą.

Aleksandras viskam pritarė, tačiau manė, kad tinkamas momentas pasiskelbti Lenkijos karaliumi ateis, kai Napoleonas bus nugalėtas ir Rusijos kariuomenė atsidurs Lenkijoje. Pokalbio metu lapkričio 1 dieną jis žadėjo, kad atkurs Lenkiją. Oginskis po to nesusitiko su caru daugiau kaip metus laiko. 1813 metų gruodžio 27 dieną atsiminimų žinutėje jis rašo: „Aleksandras yra visagalis Varšuvos kunigaikštystėje, bet tyli Lenkijos klausimais“  Nepublikuotų atsiminimų paskutinėje dalyje, kurią pavadino „Pastabos apie įvykius Lenkijoje po 1830 metų“, Oginskis rašo: „Nebuvau Aleksandro aplinkoje nei armijoje, nei Vienos kongrese, nei Varšuvoje, nepaisant jo pažadų, kad mane pasikvies, kai tik priešas paliks imperijos sienas.“  Kaip žinome, Čartoriskis atnaujino, galima sakyti, prastūmė savo ryšius su Aleksandru. Oginskis carui jau nebebuvo reikalingas. Dar daugiau, lenkų akyse, kurie ankščiau palaikė Napoleoną, Oginskis buvo susikompromitavęs dėl savo aiškiai prorusiškų pažiūrų 1812 metais. Tačiau Čartoriskis šioje situacijoje apsukriai, nors ir sunkiai, sugebėjo nepalaikyti nei vienos, nei kitos pusės. V. H. Zavadskis (A Man of Honour) rašo, kad Kočubėjus ir Novosilcovas manė, kad Čartoriskis, vienintelis lenkas, dėl savo nepriekaištingos reputacijos gali kreiptis į Aleksandrą Lenkijos klausimais. Šio pasirinkimo vienas iš rezultatų buvo bet kokios Lietuvos autonomijos galimybės praradimas. Čartoriskis matė vienintelę galimybę iki padalijimo buvusios Lenkijos atkūrimą, o tame projekte, žinoma, Lietuvos autonomija nebuvo numatyta.

Aleksandras jau 1813 metais stengėsi paaiškinti Čartoriskiui, kokius sunkumus sudarytų jam, iki padalijimo buvusių Rusijos teritorijų prijungimas prie Varšuvos kunigaikštystės, vėliau – Karalystės. 1815 metų lapkričio mėnesį Lietuvos bajorijos prašymu Oginskis išvyko į Varšuvą kaip Deputacijos vadovas. Norėjo susitikti su caru ir išsiaiškinti jo ketinimus dėl Lietuvos. Į Deputacijos sudėtį įėjo įžymiausi piliečiai,  tarp jų Vavžeckis, Liudvikas Pliateris, Lubeckis, Nemcevičius, Liudvikas Radvila. Lapkričio 12 dieną caras paskyrė Oginskiui privačią audienciją. Mykolas Kleopas pastebėjo, kad caras pasikeitė. Pasidarė rimtesnis, tačiau buvo mažiau palankus. Be abejo, jis žinojo, kad Lietuva nori prisijungti prie Karalystės, bet pabrėžė, kad tokia sąjunga gali įvykti tik jam pageidaujant, o ne dėl lenkų ir lietuvių reikalavimų... Svarbi buvo Rusijos visuomenės nuomonė. Nereikia pamiršti, kad ne tik Aleksandro tėvas, bet ir senelis buvo nužudyti. Aleksandrui tokie reikalavimai buvo nepriimtini. Oficialiame Deputacijos lapkričio 26 dienos kreipimesi į carą Oginskis apsiribojo dėkingumo žodžiais, visų pirma, už 1812 metų amnestiją. Po Oginskio pasisakymo caras pasakė senatoriui Lanskojui: „Teisus, kad manimi pasitiki, padarysiu jiems daugiau, nei šiuo metu gali iš manęs tikėtis.“ Lanskojui ir Vavžeckiui, kuriam Lanskojus tai pakartojo, tai buvo aiškus pažadas, kad Lietuvą prijungs prie Lenkijos. Oginskis suprato sunkumus, su kuriais caras susidurtų, prijungdamas Lietuvą prie Karalystės. Kalba ėjo ne tik apie Rusijos visuomenės nuomonę, bet ir apie Rusijos biurokratijos, kuri buvusios Lenkijos teritorijoje  korupcijos dėka turėjo labai pelningą tarnybą, interesus.

Ankščiau minėtose „Pastabose“ Oginskis rašo: „Paliekant Varšuvą po audiencijos, kuria imperatorius suteikė Lietuvos Deputacijai, nuliūdęs grįžau į Vilnių, liūdnai mąstydamas apie mano tautiečių ateitį. Viską mačiau juodomis spalvomis; ir, deja, mano nuogąstavimai netrukus pasitvirtino.“  Jam „tautiečiai“ tai visų pirma buvo lietuviai. Oginskio nuomone, be didžiojo kunigaikščio Konstantino stačiokiškumo, be kitų piktnaudžiavimų Karalystėje, lenkai neturėjo dėl ko skųstis. Lietuvos gyventojų situacija buvo šimtą kartų blogesnė. Ypač jie kentėjo dėl Rusijos administracijos korupcijos. Oginskis pajuto tai jau kaip naujai paskirtas senatorius 1810–1811 metais. Čia korupcija egzistavo ne tiek tarp senatorių (tik vienas jo kolega buvo nesąžiningas), kiek tarp valdininkų. Senatą sudarydavo Aukščiausiasis teismas, bet jo sprendimai klimpdavo dėl korumpuotos biurokratijos. Panašiai buvo net su Aleksandro sprendimais. Rasti teisingumą Senate Sankt Peterburge Lietuvos gyventojams buvo neįmanomas, todėl Lietuvos autonomijos projekte vienas iš pasiūlymų buvo Senatas Vilniuje.

Tą pati galima pasakyti ir apie biurokratiją Lietuvoje. „Pastabose“ Oginskis pateikia visą eilę pavyzdžių, kai žemės savininkai turėjo mokėti didelius kyšius. 1815 metų lapkričio mėnesį per susitikimą su Aleksandru jam pasakė, kad Vilniuje negalima buvo rašyti apie Karalystės konstituciją. Galima pažymėti, kad Lietuvos biurokratija ir visoje Rusijos teritorijoje tokio „maro“ bijojo. Panaši situacija buvo ir Sankt Peterburge.

Jau 1815 metais Oginskis suprato, kad Lietuva ir Lenkija nebus sujungtos. Oginskis ir toliau rūpinosi, kad  pagerėtų Lietuvos gyventojų gyvenimo sąlygos.  1817 metais susitikimo su Aleksandru metu jis stengėsi įkalbinti carą įgyvendinti  Lietuvos autonomijos projektą. Senatas Vilniuje buvo būtinas. Administracijoje reikėjo įdarbinti jaunimą ir nugalėti Rusijos valdininkų korupciją. Aleksandras tam pritarė, sakydamas, kad tos problemos jam yra žinomos. Pasakė, kad nutarė suskirstyti imperiją į autonominius rajonus, įsteigti Senatus tokiuose centruose kaip Vilnius, Kijevas, Kazanė. Projektą pateikė išsilavinusiems žmonėms, kurie turėjo jį realizuoti. Vėliau Oginskis sužinojo, kad projektas pateko pirmiausiai  Speranskiui, kuris jį perdavė Novosilcovui. Pastarasis pokalbio su Oginskiu metu Vilniuje 1818 metais jam pasakė, kad „pataisė“ projektą iki tokio laipsnio, kad nieko iš jo neišeis o po to  konfidencialiai pasakė, kad Aleksandras buvo per silpnas, kad galėtų kažką prastumti. Pasak Novosilcovo, Karalystės įkūrimas buvo klaida; manė, kad Lenkija, laikui bėgant, taps paprasta Rusijos provincija.

Tais pačiais metais Vilniuje kilo skandalas dėl baudžiavos panaikinimo valstiečiams projekto. Aleksandras buvo jam palankus, tačiau dauguma žemės savininkų iš Rusijos gilumos tam prieštaravo. Todėl reikalas buvo labai delikatus. Oginskio nuomone, visi žemės savininkai Lietuvoje norėjo, kad baudžiava būtų panaikinta, tačiau dauguma jų suprato su tuo susijusias  problemas. Reikėjo laukti caro sutikimo. 1818 metais kai kurie radikaliau nusiteikę piliečiai sukėlė skandalą, reikalaudami, kad  projektas būtų įgyvendintas  neatidėliojant.

  Nepavykus susitarti, paskyrė Deputaciją, kurioje buvo ir  Oginskis. Iš Deputacijos nieko neišėjo. Oginskis parašė carui, stengdamasis pateisinti įvykius Vilniuje. Atsakymo šį kartą negavo. Suprato, Matė, kad savo Lietuvos tautiečiams daugiau nebesugebės padėti. Priėmė sprendimą emigruoti, tačiau į Italiją išvyko tik 1822 metais.

 

ZALESĖ IR FLORENCIJA

 Po Zosės Oginskių šeimoje gimė dar trys vaikai: 1808 m.  – Irenėjus, 1809 m. – Ema ir 1812 m. – Ida (pagal kai kuriuos rašytinius šaltinius – 1813 m.). Vyriausioji Amelija gimė 1803 metais. Šeima daug keliavo, tačiau daugiausiai gyveno Zalesėje. Kai paskutinysis Lietuvos prievaizdas dėdė Pranciškus Ksaveras gyveno Zalesėje, ten jis turėjo medinius rūmus. Prie jų buvo gražus prancūziškas klasicizmo stiliaus, tai yra stačiakampis ir geometrinis, parkas. Tikriausiai Oginskiai pirmiau ten gyveno ir iš ten Marija rašė laiškus seseriai. Vėliau dėdė persikėlė į Maladečiną. Čia 1812 metais pas jį, atsitraukdamas iš Rusijos, svečiavosi Napoleonas. Iš Maladečino į Prancūziją jis išsiuntė savo garsųjį įsakymą, kuriame pranešė apie Didžiosios armijos pralaimėjimą.

Perėmęs Zalesę, Mykolas Kleopas netrukus pradėjo savo rūmų statybą. Vilniaus universiteto architektūros dėstytojo Mykolo Šulco planą parengė, kaip rašo Aftanazis, „po daugelių pataisymų“. Žinant būsimųjų rūmų šeimininko pomėgius ir sugebėjimus, galima daryti prielaidą, kad Oginskis darė nemažą įtaką parengiant jų   projektą. Jį įgyvendinti ėmėsi Vilniaus gubernijos statybininkas Juzefas Pousseris. Nauji Zalesės rūmai nebuvo prabangūs. Atvirkščiai. Tai buvo vienaaukštis dvaro pastatas (tokiems statiniams buvo būdingi dideli L raidės formos rūmai). Trumpesnis sparnas buvo 50 metrų ilgio, ilgesnis – 160. Pagrindinio ilgesnio sparno viduryje buvo dviaukštė dalis su įėjimo portiku, o prie jo abejų kraštų – bokštais vadinami. dviaukščiai paviljonai. Trečiasis buvo ilgesniame pastato sparne, o šalia jo –oranžerija. Paviljonuose buvo gyvenamosios patalpos, o viename iš jų – Mykolo Kleopo kabinetas, kuriame stovėjo mažas fortepijonas. Zalesės grožį visų pirma sudarė romantiškas angliško stiliaus parkas, prie kurio idealiai tiko palyginti kuklūs rūmai. Taigi Zalesėje buvo du parkai: prancūziškas prie senų dėdės rūmų ir angliškas. Parkai buvo išsidėstę tarp Bobrinkos ir Rudnicos upelių netoli Vilijos. Angliškame parke buvo daug romantiškų kampelių ir daug paviljonų ir „antikinių šventyklų“. Nemažai metų reikia, kad subręstų kraštovaizdžio parkas, todėl tik 1820 metais buvo aprašytas Zalesės grožis. Tai padarė du autoriai – Konstantinas Tiškevičius ir poetas Aleksandras Chodzka.

Tuo laikotarpiu Zalesę vadindavo „Šiaurės Atėnais“. Ji buvo pakeliui iš Lenkijos į Sankt Peterburgą ir iš Vilniaus į Minską. Daugelis įžymių svečių aplankė Zalesę, dažnai apsistodami čia porai savaičių. Tarp nuolat čia gyvenančių žmonių e buvo vienas iš sukilimo dalyvių, kuris 1794 metais Mykolui Kleopui išgelbėjo gyvybę. Gyventa čia draugiškai. 1821 metais į Zalesę atvyko pirmas Oginskio muzikos profesorius Kozlovskis. Tai suteikė Oginskiui progą dažniau pamuzikuoti. Kaip sužinome iš Konstantino Tiškevičiaus: „Kunigaikštis, apsigyvenęs kaime, savo gyvenimą padalijo po lygiai: moksliniam darbui ir maloniai pramogai,  jam tai pirmiausia buvo muzika, aistringai ją mėgo ir pats buvo artistas bei kompozicijų meistras, kaip mums tai įrodė: kiekviena diena padalinta dalimis vienodai tekėjo. Rytas praeidavo pasitarimuose su atvykusiais įžymiais svečiais, tvarkant reikalus, įvairias korespondencijas, arba rašant ar diktuojant savo atsiminimus. Pirmą valandą visi susirinkdavo prie pusryčių, vėliau atvykdavo karietos. Iškylauti vykdavo karietomis arba jodavo ant žirgų, dažniausiai į Vilijos pusę, vėliau, grįžus į rūmus, dažniausiai prasidėdavo muzika; atlikdavo kokį nors naujai sukurtą kvartetą, nes tų „transportų” iš užsienio į Zalesę nuolat atvykdavo. Pats kunigaikštis visada grodavo pirmu smuiku, ojis toks vikrus muzikas buvo, kad gautas natas pagrodavo kuo puikiausiai iš karto, iš anksto tam net nepasirengęs. Ispanas Eskudero, labai šaunus smuikininkas, kurio muzika buvo žinoma Vilniuje (..., buvo kunigaikščio apmokamas, sekundas jam grodavo. Violončele grodavo senas mokytojas Kozlovskis.“  Tiškevičius nerašo, kas grodavo altu. Remiantis mano pažįstamais Baltarusijos muzikologais, tai buvo Kozlovskio duktė. Muzikui juokingai skamba tie kvartetų natų „transportai“. Tai nebuvo koncertai, o tik muzikavimas. Svečiai galėjo klausytis arba užsiimti kuo nors kitu. Tuose pamuzikavimuose dalyvaudavo ir dukterų dainavimo mokytojas kompozitorius Paliani. Maistas ir vynas buvo puikus. Užtekdavo vieną kartą svečiui paminėti, kad kažkur Prancūzijoje jam patiko Strasburgo paštetas, kai po kelių dienų tas paštetas atsirasdavo Zalesėje ant stalo. Parke buvo du didžiuliai akmenys – tam tikri paminklai. Viename buvo parašyta „Kosciuškos šešėliams“, kitas buvo skirtas Žanui Rolay. Jau prieš daugelį metų baltarusiai restauravo Kosciuškos akmenį, o tas Rolay skirtas akmuo buvo dingęs. Atrado jį tik 1996 metais.

Panašiai tuo pačiu metu kaip Zalesės rūmus Oginskis pastatė gražius rūmus Vilniuje. Jie kiek toliau nuo XVIII amžiaus rūmų, yra imponuojančio klasicizmo stiliaus. Mykolo Kleopo veiklą Vilniuje apibūdina tokie faktai, kaip tai, kad jis buvo   Topografinės draugijos pirmininkas, aktyviai dalyvavo labdaringos draugijos, kuriai parašė veną savo vokalinį polonezą („Jus, su jautriomis širdimis“), veikloje.

Nuo 1819 metų Leonardas Chodzka buvo Oginskio sekretorius. Tekstų perrašinėjimas, kuris Oginskiui buvo dažna reikalingas, neįėjo į Chodzkos pareigas. Tuo užsiiminėdavo Oginskio įkurtos Maladečinos mokyklos moksleivis, vėliau patarėjas ir garsus gydytojas Janas Moščinskis. 1822 metais jaunas poetas Aleksandras Chodzka su tėvu aplankė Zalesę. Rūmų ir parkų grožio paveiktas Trembeckio „Zofijetės“ ir Voroničiaus „Pulavų“ pavyzdžiu parašė poemą. Joje aprašė Oginskio nuopelnus šaliai, o ypač jo, kaip namų šeimininko, nuopelnus. Aprašė ir parką: Amelijos šventyklą, Emos gėlyną. Ežere buvo gulbių sala, kurioje pagal legendą kažkada gulbė išpranašavo Zalesės grožį. Stebėdamas bites aviliuose, įsivaizdavo,o ką namų šeimininkas mąsto apie šių vabzdžių darbštumą: „Čia prisėdęs savininkas, netoli pastebėjęs, kaip stropi bitelių draugija linksmai dirba, kaip iš smulkios gėlytės maitina geluonėlį, palikusias gėlytę, jas nuneša auksiniai sparneliai. Joje matydamas savo jaunystę vaizdą ir savo darbus šalies labui ir išmintį, joje mato bendro darbo saldų vaisių, atsidūsta, kodėl lenkai nebuvo vieningi!“ Ir čia matome Oginskio veikloje persipinantį leitmotyvą, kurį jis prisimindavo pokalbių metų: lenkų nesantaiką.

Tais metais Oginskis ir toliau daug keliavo. 1818 metais Berlyne su juo susipažino jo būsimasis žentas Karolis Zaluskis. Šios kelionės tikslas nėra žinomas.

1822 metais Oginskis paliko Zalesę ir apsigyveno Florencijoje. Sekančiais metais aplankė Paryžių ir Drezdeną. Žmoną paliko Zalesėje. Ji pasirodė kaip puiki dvarų administratorė. Oginskio minėto išvykimo tema yra daug spekuliacijų. Kaip jis rašo „Pastabose“ sprendimą palikti šalį jis priėmė po skandalo dėl valstiečių paleidimo iš baudžiavos ir po Aleksandro reakcijos. Tai nebuvo nieko nepaprasto. Pasak V.H. Zavadskio, Čartoriskis taip pat buvo nusivylęs 1817 metais norėjo išvykti į užsienį. Florencijoje buvo gana didelė Lenkijos aristokratijos kolonija. Santykiai su žmona nebuvo idealūs. Manoma, kad Ida nebuvo Mykolo Kleopo duktė. Nėra žinoma tiksli Marijos Oginskienės grįžimo į Sankt Peterburgą data 1811 metais. Jeigu Ida gimė 1812 metų balandžio pabaigoje, kaip tai žinome iš Vavžeckio, gal poros mėnesių „pritrūko“, kad Ida galėtų būti Mykolo Kleopo dukra. Ir dar, atvykus Kozlovskiui, Oginskis vėl mėgavosi muzikavimo malonumais. Kozlovskis tikriausiai, laikui bėgant, turėjo išvykti. Florencijoje buvo daugybė muzikų, opera ir įdomi draugija, ne tik lenkų. Oginskis išsirūpino sau palyginti kuklią pensiją. Igoris Belza suklaidino mane ir kitus, rašydamas, kad Mykolas Kleopas išvyko todėl, kad Aleksandras liepė uždaryti masonų ložę. Kuo daugiau turiu žinių apie Oginskio veiklą, tuo labiau abejoju, kad jis buvo masona. Ta ambicijų stoka, tas noras gyventi kaime, toliau nuo politikos, nepakantumas visokioms slaptoms organizacijoms liudija, bent man taip atrodo, kad tikimybė, jog jis priklausė masonams, yra labai maža. Taip, jis buvo aktyviai dalyvavo labdaringos draugijos veikloje Vilniuje, tačiau tai nėra įrodymas, kad jis priklausė masonams. Priešingus teiginius paneigti neturiu  galimybė, nes neturiu galimybės naudotis lenkų bibliotekomis. Todėl, žinoma, galiu klysti.

Oginskis rašė, kad podagra jį kankino ir Lietuvos klimatas jam netiko. Čia taip pat turi būti tiesos. Nepublikuotoje medžiagoje yra „Franklino su podagra dialogas“, tikriausia buvo iš kažkur išverstas.

Pirmaisiais metais Italijoje jis rašė atsiminimus, kuriuos pradėjo Zalesėje. Šiame darbe jam padėjo Leonardas Chodzka. Chodzka tuo metu keliavo, tačiau dar buvo Florencijoje, kai Oginskį 1826 metais aplankė Karolis Prozoras. Tais pačiais metais Chodzka išvyko į Paryžių pasirūpinti Oginskio atsiminimų leidyba. Nepamirškime, kad Florencija buvo miestas sostinė. Oginskiui buvo priimtinas ne tik tenykštis švelnesnis klimatas, bet draugiški kontaktai, kurie jam teikė malonumą. Dažnai būdavo priėmimuose ir baliuose pas Borghesus, ambasadose ir anglų namuose. Susitikdavo su senais pažįstamais, pavyzdžiui su Lucchessini, kuris buvo labai garbaus amžiaus, tačiau ir toliau intelektualiai nuovokus, taip pat su Seversu, kuris prieš mirtį norėjo perskaityti Oginskio atsiminimus. Vylėsi, kad autorius apie jį atsilieps švelniai.

Muzikavimas, žinoma, Mykolo Kleopo gyvenime  atliko didelį vaidmenį. Turėjo pažįstamų, su kuriais  grodavo Haidno ir Mocarto kvartetus. „Laiškuose apie muziką“ jis paminėjo Bethoveno septetus. Tad jis Florencijoje turėjo turėti kokius šešis tokius pažįstamus.

1827 metų gruodžio 8 dieną rengėsi vykti į pokylį pas Borghesus, bet gavo raštelį iš pažįstamų muzikių, o gal dainininkių. Jos turėjo kitą dieną išvykti ir siūlėsi pas jį atvykti pamuzikuoti. Muzikavimų nebuvo, tačiau įvyko šiek tiek pretenzingas pokalbis. Oginskį tai taip pralinksmino, kad taip, kaip ir ankščiau užsirašydavo pokalbius su politikais ir su valdovais, taip ir šį kartą užsirašė visą pokalbį ir sudėjo jį į sceninį dialogą. Parašęs ir Paryžiuje bei Ženevoje išleidęs „Atsiminimus apie Lenkiją ir lenkus“, Oginskis jautė tolesnės autorinės veiklos poreikį. Plačiai susirašinėjo ir rašė nedidelius istorinius kūrinius: Platono Zubovo biografiją, Kurliandijos istoriją. Nežinau, ar jo autorysteiar vertimui galima priskirti Mokronovskio, kunigaikščio Juzefo Poniatovskio, Krasickio biografijas, o gal jų autorius ar vertėjas buvo Stanislovas Potockis 1892 metais gavęs Chodzkos „Legionų istorijos“ egzempliorių, gavo daug įdomių laiškų. Gali būti, kad tai buvo susiję su tuo, ką parašė apie Dombrovskio mazurką. Tai buvo parašyta viename iš turinio sąrašų, kurį mačiau Maskvos archyve. Apie tuos laiškus plačiai parašiau „Dombrovskio mazurkos mįslėje“; atitinkamoje vietoje pateiksiu ilgesnes citatas. Apie „Legionų istoriją“ Oginskis rašo kritiškai. Gali būti, kad po tų laiškų santykiai su Chodzka pašlijo; Chodzka tai patvirtina 1835 metais Oginskio trumpoje biografijoje – skyriuje „Zalesė La Pologne Historique...“. Jau

1830 metais Chodzka buvo susijęs su Lafayettu ir su kažkokiomis „neramiomis liberalinėmis dvasiomis“, kaip jas pavadino Oginskis savo „Pastabose“. Chodzka dalyvavo 1830 metų liepos revoliucijoje, vėliau, prasidėjus sukilimui Lenkijoje, susidėjo su atvykusiais į Paryžių masonais – Knezevičium ir Liudviku Pliateriu. Nepaisant to, dar 1829 metų rugpjūčio mėnesį Oginskis parašė Chodzkai, žadėdamas jam sudaryti galimybę pasinaudoti jo medžiaga, kurią, norėdamas apsaugoti, išsiuntė į Zalesę.

Su caru Nikolajumi Oginskis jokių kontaktų neturėjo. Norėdamas įdarbinti savo sūnų Irenėjų Rusijos ambasadoje Florencijoje, padarė tai per Karalystės ministrą Grabovskį. Pasitaikius progai sužinojo, kad caras nebuvo patenkintas jo „Atsiminimais“, todėl turėjo jam teisintis specialiai tam skirtame laiške.

1829 metais jį aplankė Odynecas. Kartu atsivežė Mickevičių. Prieš tai Odynecas kartu su mokyklos drauguAleksandru Chodzka aplankė Zalesę. Odynecas aprašė vizitą: puikus maistas ir įdomi Oginskio kalba; deja, sutrukdė šachmatai. Mickevičius garsėjo „staigiais matais“, o Oginskis buvo puikus šachmatininkas. Žaidimas šachmatais atėmė iš Odyneco pokalbio, kurio taip troško, galimybę. Nerašo, kas tas partijas laimėdavo. Manau, kad Oginskis. Šachmatininkui „staigūs matai“ figūruoja žemo lygio žaidime. Vėliau Mickevičius rašydamas apie sukilimą Lietuvoje,  Oginskį paminėjo savo poemoje „Ponas Tadas“. Tai, kad kilo sukilimas,   pasak Oginskio, buvo tragedija. Apie tai jis rašo „Pastabose“. Didžiavosi savo tautiečių kovingumu, tačiau įžvelgė, kad sukilimas pralaimėjo dėl jų nesantaikos. Kritiškai vertino Vyriausiojo vado pakeitimą. Nepritarė lenkų iliuzijoms dėl pagalbos iš užsienio. Anot jo, būtent tos „neramios liberalios sielos“ iš Paryžiaus apgaudinėjo lenkus dėl Prancūzijos pagalbos. Reikia pasakyti, kad tuo atžvilgiu situaciją jis vertino taikliau už Čartoriskį. Radoslavas Žuravskis rašė apie Čartoriskio veiklą Didžiojoje Britanijoje 1831–1832 metais. Nepaisant visų pastangų ir asmeninių kontaktų su premjeru lordu Grey, Čartoriskis nepasiekė konkrečių rezultatų. Taip atsitiko todėl, kad pagalba Lenkijai nebuvo Didžiosios Britanijos interesų dalis, nutylint tai, kad Grey sustingdavo dėl Rusijos ambasadoriaus žmonos kunigaikštienės Daratos Lieven bobiško agresyvumo. Pasak Oginskio, Lapkričio sukilimas nukėlė   lenkų klausimą šimtą metų atgal.

Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais Mykolas Kleopas ilgėjosi šeimos. Susirašinėjo su vyriausiąją dukra Amelija ir sūnumi Irenėjumi. 1827 metų kovo 13 dieną pradėjo susirašinėti su Ema. Vėliau jai rašyti laiškai persunkti liūdesiu ir gyvenimo Zalesėje atsiminimais.

Amelija  su Karoliu Zaluskiu susituokė 1826 metais Vilniuje. Po beveik dviejų metų Karolis buvo išrinktas Upytės bajorų maršalka. Tikriausiai apie tai pranešė Mykolui Kleopui, nes yra išlikęs 1828 metų vasario 7 dieną rašytas laiškas, kuriame . Oginskis sveikina žentą, tačiau nerimauja, kad tos aukštos pareigos gali būti priežastimi, kuri neigiamai paveiks jaunos šeimos laimę, taip,  kaip patriotinės pareigos paveikė jo pirmąją santuoką. Pranašiška pastaba: sukilimo metu Karolis pagal profesiją diplomatas, be jokio karinio išsilavinimo, tapo sukilimo vadu Žemaitijoje. Numalšinus sukilimą, Karolis, kaip ir jo brolis generolas, buvo nuteistas mirties bausme, todėl keletą metų turėjo praleisti emigracijoje – toli nuo Amelijos. Tik Amelijos pastangų dėka broliai gavo leidimą apsigyventi Galicijoje. Karolis ir Amelija apsigyveno Ivoniče.

Daug džiaugsmo Mykolui Kleopui suteikė Emos ir jos vyro Ipolito Bžostovskio atvykimas į Italiją 1833 metų pradžioje. Prieš tai paskutinį kartą Oginskis ją buvo matęs dar mergaitę Zalesėje. Bžostovskiai Italijoje praleido metus laiko. Kai liepos mėnesį buvo Viaredže, Oginskis rašė, skųsdamasis, kad lyja. Atrodo, gyveno užmiestyje, į miestą važiuodavo tik tomis dienomis, kai pasirodydavo laikraščiai. Buvo operoje, kur vaidino Donicečio „Aną Boleyn“, ilgėjosi Emos. Kartu su vyru grįžo prieš Elenos (Lenos) gimtadienį – rugsėjo 13 dieną. Prieš mirtį Oginskis matė bent vieną iš savo anūkų. Spalio pradžioje susirgo. Spalio 13 dieną Ema atnešė Leną, kad jam ją parodytų. Mykolas Kleopas turėjo tik tiek jėgų, kad peržegnotų mažylę, tačiau buvo jau per silpnas ką nors pasakyti. Mirė pora dienų vėliau. Kaip Ema rašė Amelijai, po tiek metų kančių dėl podagros „geriausio tėvo“ mirtis buvo palyginti rami ir neskausminga. Palaidotas Santa Croce bažnyčioje, kur gražią marmurinę skulptūrą pastatė jo našlė.

 

KŪRYBA

Aptariant Oginskio kūrybą, reikia prisiminti, kad jis buvo ne bet koks rašytojas. Daugeliui lenkų jis visų pirmą yra polonezo, žinomo kaip „Oginskio polonezas“ arba „Atsisveikinimas su tėvyne“ kompozitorius. Muzikos istorijoje kartais pasitaiko įdomių paradoksų: vieno kūrinio didelis populiarumas sumažina domėjimąsi  kompozitoriaus kitais kūriniais. Klasikinis pavyzdys yra Luidžis Bicherinis (Luigi Boccherini). Jo „Menuetas“ yra vienas puikiausių ir žinomiausių XVIII amžiaus kūrinių. Tam tikra prasme, jo populiarumas lėmė, kad trūksta dėmesio kitam šio kompozitoriaus taip pat puikiam kūrybiniam palikimui. Šiandien muzikologų darbai sudaro mums galimybę susipažinti ir su mažiau žinomais kompozitorių kūriniais. Ankščiau nuo „populiarumo užkeikimo“ kentėjo net toks įžymus kompozitorius kaip Hendelis. Vyresni už mus tikriausiai prisimena, kad vienintelis Hendelio kūrinys, kurį galima buvo išgirsti Lenkijoje, buvo „Largo“. Britų salose, kur Hendelį laiko anglu, prie to dar galima būtų pridėti „Mesiją“ ir porą dainų. Šiandien ne tik dėl muzikologų darbų, bet ir, o tai svarbiausia, tokių atlikėjų, kaip seras Charlesas Mackerras, o taip pat galimybių, kurias teikia muzikinių kūrinių įrašai plokštelėse, galime susipažinti su to kompozitoriaus visu palikimu.

Oginskis yra kompozitoriaus, kuriam kenkia vienos melodijos „užkeiktas  populiarumas“, specifinis pavyzdys. Be to, nenorima pripažinti jo autorystei kitos taip pat populiarios melodijos, pateikiant absurdiškus argumentus, apie kuriuos papasakosiu kitame skyriuje.

Oginskio kaip kompozitoriaus kūrybą, kaip tai apibūdina Baltarusijos muzikologas, bosas, baritonas ir operos režisierius Viktoras Skorobogatovas,  galima padalinti į tris dalis, priskirti trims stiliams: kūriniai fortepijonui, vokaliniai kūriniai, vadinami romansais, ir vieno akto opera „Zelida ir Valkūras, arba Bonapartas Kaire“. Tai trečiajai kategorijai galima priskirti „Maršą legionams“. Jis tiek bendro turi su opera, kaip kad „Zelida ir Valkūras, arba Bonapartas Kaire“ skiriasi nuo fortepijoninių kūrinių ir romansų. Jis yra labai nevykęs. Oginskis visų pirma buvo kompozitorius mėgėjas. Jeigu būtų gimęs šeimoje, kurioje būtų tikėtasi, kad jis muzika turės užsidirbti sau pragyvenimui, be abejo, būtų gavęs gerą muzikinį išsilavinimą ir būtų vienas žymiausių kompozitorių, nes turėjo didelį talentą,  ypač kuriant gražias melodijas. Šiuo požiūriu jis buvo savotiškas lenkų Šubertas. „Laiškuose apie muziką“  Oginskis rašo, kad šiek tiek muzikos teorijos išmoko iš Kozlovskio, tačiau tolimesnės studijos jam kėlė nuobodulį, todėl norėtų kurti pagal savo metodiką. Dėl to tapo kompozitoriumi novatoriumi, dabar mažai žinomu kompozitoriumi, kuris turėjo didelę įtaką vėliau kūrusiems įžymiems kompozitoriams. Jis pirmasis įvertino šokį kaip savitą fortepijoninį kūrinį, tuo nutiesdamas kelią Šopenui. Prieš tai šokiai buvo rašomi šokiams, arba tai buvo didesnių kūrinių sudedamosios dalys. Yra daug panašumų tarp Oginskio polonezų ir Šopeno, kuris netrukus sukūrė savo stilių, įvedė kompozicinių naujovių.

Pirmasis Mykolo Kleopo polonezas B-dur yra dingęs. Oginskis jį sukūrė  1791 arba 1792 metais. Pats rašė, kad šis polonezas turėjo tą privalumą, kad buvo trumpas – kartu su trio vos 20 taktų. Antrąjį, kaip žinome, improvizavo 1782 metais Varšuvoje. Improvizacija buvo Oginskio kūrimo metodas ir, labai įmanoma, kad didesnės dalies savo improvizacijų jis niekada neužsirašė. Bet kuriuo atveju, tas polonezas, Oginskiui dar gyvam esant, tapo labai populiarus visoje Europoje. Jis buvo žinomas kaip „Oginskio polonezas“, „Mirties polonezas“ (Toten Polonaise), „Mėgstamas polonezas“ (Polonaise Favorite) ir taip toliau. „Laiškuose apie muziką“ Oginskis pateikia įdomių anekdotų, susijusių su polonezu F-dur. Gandai skelbė, kad polonezo autorius norėjo atimti sau gyvybę dėl nelaimingos meilės. Iš kur tas gandas atsirado, nėra žinoma. Tikriausiai tai įvyko tada, kai Oginskis pasitraukė iš visuomeninio gyvenimo po 1794 metų sukilimo arba kai 1796 metų vasarą buvo Konstantinopolyje. Rašė, kad po daugelio metų Drezdene sutikti žmonės žavėjosi polonezu, tačiau kai kurie iš jų nusivylė, pamatę Oginskį gyvą! Jiems romantiškiau būtų buvę, jeigu legenda apie jo savižudybę būtų buvusi tikra! Labiausiai jį pralinksmino jo trijų polonezų prancūziškas leidimas, ant kurio viršelio pavaizduotas jaunas žmogus, stovintis prie upelio su pistoletu rankose, atimantis sau gyvybę, o gretimuose rūmuose matosi šokančios poros. „Oginskis neviltyje dėl meilės be atsako atima sau gyvybę, tuo pačiu metu groja jo polonezą, sukomponuotą nedėkingai mylimajai, kuri šoka su jo konkurentu“, – prancūziškai užrašyta ant viršelio. Net tada, kai jis kai 1798 metais Hamburge neturėjo pinigų, jam neatėjo į galvą užsidirbto kuriant muziką. Improvizuodavo, kai turėdavo po ranka fortepijoną. Daug jo vėlesnių kompozicijų buvo pagrįsta ankstesnėmis improvizacijomis. Dėl to jam gyvam esant ir vėliau daugelis jo sukurtų kūrinių leidiniuose buvo pateikta netiksliai. Spausdindavo kūrinius be jo žinios arba be jo pritarimo. Tik 1820 metais draugas iš Milano Rikordis išleido jo kūrinių fortepijonui albumą. Oginskis kruopščiai bendradarbiavo parengiant spaudai šį leidinį; šis faktas liudija apie tai, kad jis norėjo, jog leidinys būtų tikslus, išleistas pagal jo norus ir kad ten išspausdintais kūriniais vadovautųsi būsimi atlikėjai. Šį albumą pakartotinai išleido Lenkijos muzikos leidykla 1994 metais, pasinaudojusi Igorio Belzos pateikta medžiaga iš Maskvos archyvo. Tai, be abejo, vienintelis autentiškas leidinys, kurį turėtų naudoti pianistai.

Tam tikra problema yra su kūriniais fortepijonui, tarp kurių yra polonezų, mazurkų, valsų, menuetų ir kt. Iš jų matyti, kad Oginskis buvo ne geriausias šioje srityje. Kūriniai fortepijonui yra gražūs, bet techniškai nesudėtingi. Oginskio vardo muzikos mokyklos direktorius Mechove Andrius Mordavskis rašydamas puikiai apibūdino juos, pažymėdamas, kad Oginskis siekė nepalikti klausytojo abejingo.. Gdansko muzikos akademijos profesorė Joana Sperska man sakė, kad būtent dėl to jos mokiniai nenori groti Oginskio: kaip pianistai jie yra ambicingi. E. T. A. Hofmanas vertino jo polonezus, tačiau manė, kad pianistas privalo tiems kūriniams pridėti kažkokių iškilmingumo bruožų. Tai vyko XIX amžiaus pirmoje pusėje; tada taip buvo daroma. Šiandien, kai bet kuris jaunas fortepijono kūrinių konkurso dalyvis sugeba susidoroti su tokiais sudėtingais kūriniais kaip Balakirievo „Islamei“ arba Ravelio „Scarbo“ ir kuriam Listo etiudai yra tik žaidimas, dėl jų koreguoti Oginskio polonezus nėra prasmės. Galų gale, niekas neprideda trelių ir pasažų prie Šuberto „Moments Muzicaux“. Su tokia pat pagarba turime žiūrėti tiek į Šuberto, tiek ir į Oginskio autorinius kūrinius.  Turiu vilties, kad pianistai gros Oginskio kūrinius fortepijonų rečitaliuose ir kad jo kūrinius įrašys į plokšteles, tačiau sąžiningai, vadovaujantis kompozitoriaus pageidavimais, tai yra tiksliai, remiantis Lenkijos muzikos leidyklos pavyzdžiu. Klausytojams būtina tokį malonumą suteikti.

XIX amžiaus leidiniuose, išskyrus Ricordžio išleistąjį, Oginskio kūriniai fortepijonui yra iškraipyti. Dėl romansų balsui ir fortepijonui tokių problemų nėra. Labai lengvai juos galima įtraukt į rečitalių programas. Nepelnytai jie tik kenčia dėl polonezų „populiarumo užkeikimo“. Pats Sovinskis rašo, kad jie nesulaukė tokio pasisekimo kaip polonezai. Verta prisiminti, kad XIX amžiuje Šuberto dainos taip pat nebuvo atliekamos koncertuose, nes buvo laikomos blogesnėmis už operų arijas. Tik Listas išpopuliarino tas dainas savo kompozicijose fortepijonui. Šiandien dainų rečitaliai taip pat populiarūs, kaip ir fortepijonų rečitaliai. Oginskio romansai gali būti atliekami kuo geriausiai. Jeigu Oginskis įgytų tokį pripažinimą kaip kompozitorius, koks jam priklauso, tai, mano nuomone, būtų dėl savo romansų, o ne dėl polonezų. Vokalinė melodija čia yra kitokia: vystosi, nuolat suteikdama klausytojui staigmenas.

Pirmąsias dainas Oginskis sukomponavo savo šauliams, tačiau likusias – jau vėliau, kaip brandesnis kompozitorius, po 1807 metų, o didesnę dalį – po 1820 metų. Muzikos akademijos profesorius Dubline Motiejus Smolenskis mano, kad Oginskio romansai primena Bellinį, kuris savo pirmojo didelio pripažinimo sulaukė 1826 metais Neapolyje. Jeigu daugumą savo romansų Oginskis sukomponavo ankščiau, tai šiems jo kūriniams Bellinis negalėjo daryti įtakos. Labai abejotina, ar Bellinis žinojo kokius nors Oginskio romansus. Tai reiškia, kad tiek Oginskio, tiek ir Bellinio kūrybai įtaką darė tie patys itališkos operos kompozitoriai, kurių didelis gerbėjas  buvo Oginskis. Oginskio kūrinių trumpo koncerto metu Gdanske, profesorius Kšištofas Sperskis atkreipė dėmesį į tai, kad Oginskis, o ne Šumanas buvo vokalinių kūrinių fortepijonui iniciatorius. Lenkų muzikos leidykla 1962 metais išleido Vlodzimiežo Pozniako puikiai suredaguotą leidinį, kuriame yra pateikta 17 Oginskio romansų balsui ir fortepijonui, tarp  jų  14 su jo žodžiais. Iš jų 11 yra prancūzų kalba, vienas – italų, du vokaliniai polonezai, kurių žodžiai lenkų kalba yra Maskvoje, o Oginskio leidinyje išversti į italų kalbą, ir viena daina lenkų kalba. Iš trijų likusių su kitų autorių žodžiais vienas kūrinys yra prancūzų kalba, vienas italų ir dar vienas lenkų kalba su Antano Gureckio žodžiais. Tekstus iš prancūzų ir italų kalbų į lenkų kalbą išvertė Vislava Šymborska. Visas leidinio tiražas seniai parduotas, tačiau Lenkijos muzikos leidykloje galima gauti jo tikras kopijas. Tikiuosi, kad tas leidinys kada nors bus vėl išleistas. Man neaišku, kodėl jis nesukėlė suinteresuotumo 60-aisiais metais. Gal neatsirado tinkamų atlikėjų? Šiuo metu plačiai žinomi Baltarusijos artistai dainuoja jo romansus, išverstus į rusų kalbą.

Oginskio įtaka pirmiesiems Šopeno kūriniams yra gerai žinoma ir akivaizdi., i Ši įtaka jaučiama ir Listo polonezuose. Mes žinome ir tai, kad Listas vertino Oginskio polonezus, lygindamas juos su „laidotuvių procesija“. Žinomas XIX amžiaus Rusijos muzikos žinovas Viktoras Skorobogatovas, vis randa įrodymų ir apie Oginskio kūrinių įtaką Rusijos kompozitoriams. Garsiausia arija iš Čaikovskio operos (Lenskio arija iš „Eugenijaus Onegino“) remiasi Oginskio romanso „Nubudimas“ fragmentu, kaip ir Listo „Vallee d‘ Obermann“ pagrindinis motyvas.

Oginskis buvo beveik Šuberto bendraamžis, bent jau kai kalbama apie dainas. Turėjo gražių melodijų kūrimo talentą, bet savitai lenkiškų. Kai kurie romansai, pavyzdžiui kaip „Mes teikiame“ (Livrons nous) yra tokie žavūs, kad jie galėtų turėti panašų pasisekimą kaip „Atsisveikinimas su tėvyne“. Bet kokiu atveju jie nepadarytų gėdos net pačiam Šubertui. Tad yra mįslė, kaip toks talentingas Oginskis sugebėjo sukurti tokius du bjaurius kūrinius kaip „Zelida ir Valkūras, arba Bonapartas Kaire“ ir „Maršas legionams“. „Zelidos“ melodija vietoje to, kad plauktų tolyn, nuolat pateikdama  mums staigmenas, yra stačiakampė, kampuota, matematiškai vienodai pasibaigianti. Susidaro  įspūdis, kad jos autorius visai nežinojo Haidno, Mocarto ir Bethoveno kūrybos. Šios operos muzika įklimpo kažkur 1760 metų laikotarpyje.

„Maršas legionams” yra pretenzingas, pompastiškas ir jame negali pastebėti nė šešėlio Oginskio talento kurti gražias melodijas. Anksčiau taip pat, kaip ir kiti, nenorėjau tikėti, kad ši opera yra Oginskio kūrinys. Tuo mane įtikino Viktoras Skorobogatovas. Jis režisavo operą „Zelida ir Valkūras, arba Bonapartas Kaire“, dainavo joje, studijavo rankraštį. Sutinku su tikro specialisto nuomone. Tas faktas, kad „Maršas legionams“ yra Oginskio, man yra įrodymas, kad silpna opera „Zelida ir Valkūras, arba Bonapartas Kaire“ taip pat yra jo kūrinys. Kaip pamatysime kitame skyriuje, „Maršo legionams“ banalumas suklaidino Stanislovą Hadyną, kai jis spaudai rengė įdomią knygą „Kelias į himną“.

Mano supratimu, tuos du nevykusius kūrinius galima pateisinti tuo, kad 1797–1798 metų laikotarpyje Oginskis stengėsi suformuoti revoliucinį, dirbtinį stilių, nesuderinamą su  jo tikraisiais polinkiais. Apie tai jis užsimena „Laiškuose apie muziką“, kur pažymi, kad  mokėjo komponuoti tik savitu būdu. Kaip rašo „Lenkų muzikos žodynas“, Oginskis yra ir kelių kūrinių smuikui autoriui. Apie tai anksčiau aš nieko nežinojau. Gaila, kad be atsiminimų „Laiškai apie muziką“ yra vienintelis jo kūrinys, išleistas lenkų kalba, be to, išleistas ištisai. Čia pateikiama medžiaga yra įdomi tiems, kurie tyrinėja Oginskį ir nedidelei muzikologų grupei, kurie domisi muzikos atlikėjų istorija: dainininkų ir instrumentalistų. Oginskis aprašė jų atlikimą. Rašė puikiai. Bet kokiu atveju „Pastabas“ (Observations) reikia išversti į lenkų kalbą ir išleisti, tuo labiau, jaunystės laikų autobiografiją (Ma Biographie). Šie kūriniai yra įdomūs ne tik istorikams, bet ir kuriam kitam inteligentiškam skaitytojui. Jeigu kas nors norėtų tuo užsiimti, galiu pateikti fotokopijas. Deja, neturiu įdomiausių fotokopijų: kelionių į Olandiją ir Didžiąją Britaniją aprašymų, o vėliau – į Italiją, Turkiją, į Balkanus ir į Paryžių, 1797 metais – į Briuselį. Tai keliautojų literatūra ir ji yra tiek įdomi, kad būtų verta ją išversta į kitas kalbas.

„Ma Biographie“ Oginskis rašo, kad jis ne poetas. Tačiau rašė eilėraščius ir eiliuotus laiškus savo pažįstamiems. Deja, jų nežinau. Eiliuota satyrinė brošiūra „Papūga“ Belzos nuomone, yra parašyta Mykolo Kleopoo. Oginskio medžiaga iš Edvardo Račinskio rinkinių šiuo metu yra Varšuvoje, deja, saugoma Pilyje ir laikinai yra neprieinama.

 

KELIAS Į HIMNĄ

 Įrodymas po įrodymo, po įrodymo – įrodymas, o po to įrodymo – ar vienas įrodymas. Pradedamas šį skyrių susidūriau su dilema: ar įkyrėti skaitytojui iš karto, tai yra pradžioje, ar vėliau, tai yra pabaigoje. Pirmajame variante planavau iš pradžių pateikti argumentus, kontrargumentus, svarstymus, o tik vėliau nuliūdusiam ir pavargusiam skaitytojui išdėstyti savo išvadas. Dabar padarysiu atvirkščiai: pateiksiu argumentais paremtas išvadas, suprantamas net skaitytojui, nežinančiam nei istorijos, nei muzikologijos. Tada įsigilinsiu į temą, apsvarstysiu argumentus, kontrargumentus, hipotezes, kodėl tai atsitiko, pavyzdžiui, kodėl,tiek daug žinomų istorikų savo knygoje „Kelias į himną“ suklaidino Leonardas Chodzka? Kur Stanislovas Hadyna yra teisus, o kur neteisus, kodėl ir t. t.? Taigi skaitytojas gali susipažinti su pagrindiniais argumentais ir baigti skaityti tada, kai jam viskas pradės nusibosti. Kyla klausimas, koks yra skirtumas tarp argumento ir įrodymo, ir kada argumentas ar argumentų visuma tampa įrodymu? Kas vyksta, kai aiškūs ne tik įrodymai, bet ir įrodymai, pateikti kito žinimo specialisto, įrodantys, kad tas pirmas mokslininkas klydo ir suklaidino kitą n– taip pat žinomą mokslininką.

Taigi grįžtu prie savo pagrindinių argumentų: Daina „Dar Lenkija“ negalėjo atsirasti 1797 metų liepos pradžioje arba viduryje, kaip tai tvirtina žinomi istorikai, todėl, kad kaip jau skaitytojas žino, Vybickis atvyko į Redžą, planuodamas ten  užsiimti Seimo Milane projektu ir reikalais, susijusias su lenkų dalyvavimu svarstant  taikos klausimus. Tokiomis sąlygomis, kokios anuomet buvo, kelionė jūra, tikriausiai Adrijos, ir per Balkanus visiškai netiktų. Tą patį galima pasakyti apie kardo, kalavijo panaudojimą ir bendrai apie kokį nors agresyvų toną numatytose taikos diskusijose. Su tokia nuomone sutinka istorikai Kožonas ir Askenazas. Abu mano, kad daina atsirado vėliau: Askenazas mano, kad porą savaičių vėliau, Kožonas – kad pusė metų vėliau. Abu jie teisūs tuo, kad daina negalėjo atsirasti tarp liepos 7 ir 19 dienos, kaip kad rašė Pachonskis Dombrovskio biografijoje, tačiau jie klysta, jeigu Vybickis tikrai atliko dainą liepos viduryje. Išvada akivaizdi: dainos žodžiai yra skirti Oginskio ir Vybickio balandžio viduryje parengtam Legionų maršo per Balkanus į Galiciją projektui ir tik tada buvo aktualus. Žodžiai atsirado po to, kai buvo parengtas žygio planas, tačiau prieš žinią apie paliaubas, taigi, apie balandžio 15 dieną. Vybickis atliko dainą, kuri jau porą mėnesių buvo neaktuali, maždaug liepos viduryje, būdamas Redže. Kartoju, nenoriu taip greitai įkyrėti skaitytojui, tačiau turiu pateikti pagrindinius kontrargumentus. Visų pirma, turime Dombrovskio įrodymą. Citata iš Dionizos Vavžykovskos-Verciochovos knygos: „Vybickis sukūrė ją tuomet, kai 1797 metais pirmą kartą Italijoje, Redžo mieste, pamatė Lenkijos kariuomenę.“  Problemos  nėra. Žinoma, nėra abejonės, kad Vybickis ją pirmą kartą atliko, tačiau Dombrovskis tiesiog negalėjo žinoti, ar ją sukūrė, tai yra jo parašytiems žodžiams žinomą melodiją pritaikė, ar ji ta melodija jau buvo sukurta iki balandžio mėnesio. Anot Dombrovskio, tas Lenkijos kariuomenės „pamatymas“ turėjo ypatingą reikšmę. Jis bijojo, kad legionus traktuos kaip samdomą kariuomenę. Jam labai rūpėjo, kad legionieriai turėtų savo lenkišką uniformą. Visai natūralu, kad dainos atsiradimas asocijuojasi su lenkų uniformos vaizdais.

Kontrargumentais, kurie yra susiję su  Chodzka ir Knezevičimi,  užsiimsiu vėliau ir tikriausiai nuvarginsiu skaitytoją. O kol kas šiek tiek muzikologijos.

Yra visuotinai priimta teigti, kad „salonų žmogus“ Oginskis nesugebėjo sukurti liaudies stiliaus melodijos, tokios kaip Dombrovskio mazurka. Toks požiūris susiformavo dėl to, kas Oginskio kūryba nebuvo žinoma. Apie tai pateiksiu įrodymus iš Stanislovo Hadynos knygos. Prie to dar grįšiu, o kol kas pateikiu man labai naudingą citatą iš jo knygos antrojo  leidimo125 puslapio: „Reikia palikti muzikalių skaitytojų įvertinimui...“ Tad kreipiuosi į tokius muzikalius skaitytojus, nes nemuzikaliems lengva apsukti galvą, juos sudominant pseudo mokslinėmis nesąmonėmis, su kuriomis teko susidurti kai kurių autorių tekstuose. Prašau atlikti arba pasiklausyti Oginskio G-dur mazurką (LML). Muzikalus skaitytojas iš karto padarys išvadą, kad yra labai tikėtina, kad šios mazurkos autorius yra sukūręs ir   Dombrovskio mazurką. Kalbama apie bendrą įspūdį. Galima nepastebėti tam tikros detalės. Jeigu paimsime priešpaskutinį G-dur mazurkos taktą (5 iliustr.) ir pašalinsime accaciatūrą (6 iliustr.), pastebėsime stebinantį panašumą su Dombrovskio mazurkos priedainio priešpaskutiniuoju taktu dabartinėje versijoje (4 iliustr.). Yra dar ir kažkas visai skirtingo: paimkime Dombrovskio mazurkos pirmuosius aštuonis taktus. Charakteringa antrojo ir šeštojo takto ornamentika. Žinoma, be tos ornamentikos melodija būtų visai banali (A iliustr.). Turime dvi tos ornamentikos versijas: ankščiausioje versijoje, atrastoje Luciano Kamenskio Berlyne, Sovinskio versijoje iš „Legionų istorijos“ (1829) ir Kristino Ostrovskio 1867 metų versijoje antroji nata mažėja vieną tercija (B3). P. Jankovskio iš Edinburgo 1833 m. versijoje, kurią man atsiuntė profesorius Radoslavas Žuravskis vel Grajevskis, antroji ornamentikos nata pakartoja pirmąją. Tokia pati yra Horoškevičiaus versija „Praėjusių metų aiduose“ (B1). Nieko nuostabaus, kad skiriasi. Prisiminkime, kad per daugiau negu 30 metų daina turėjo tik žodinę tradiciją. Kai įvyksta pasikeitimai, tačiau iki tam tikros ribos, dainos pagrindas nesikeičia. Yra trečias tos ornamentikos variantas (B2). Jis yra toks, kad nuleidus antrąją natą tik pusę tono, kūrinys  pasidaro sudėtingesnis, tinka tik gabiam atlikėjui, todėl tokio varianto nėra mūsų populiariose versijose. Panašią žodžių ornamentiką rasime Oginskio vokalinio polonezo „Jūs, turintys jautrias širdys“ trečiojo takto pirmojoje pusėje (C).

Palikdamas šią temą, atkreipsiu dėmesį į tą faktą, kad XIX amžiaus versijose Dombrovskio mazurkos septintas taktas ir priedainio priešpaskutinis taktas yra identiški (7 iliustr.). Ta į mazurką G-dur panaši versija yra nauja, tačiau tai nieko nekeičia. Viskas yra atitinkamose ribose. Oginskis galėjo vieną versiją panaudoti Dombrovskio mazurkai, o vėliau ją pakeisti kita, kuri asocijuojasi su šiandieninio himno versija.

Apibendrinant: istoriniai argumentai rodo, kad daina, bent jau jos žodžiai, galėjo atsirasti tik laikotarpyje tarp Legionų žygio plano parengimo ir žinios apie paliaubas, taigi, Oginskio su Vybickiu bendradarbiavimo metu. Muzikologiniai argumentai rodo, kad ją sukūrė Oginskis. Tie argumentai visapusiškai pasitvirtina. Apibendrindamas tai, ką norių pasakyti, atsisveikinsiu su tais skaitytojais, kurie pradeda nuobodžiauti. Perspėju, kad įsigilinsiu į temą ir esu susirūpinęs dėl skaitytojo, kurio nenorėčiau nuvarginti, bet kuriam noriu suteikti galimybę geriau susipažinti su šia tema. Gali būti tokių, kurie domisi šio klausimo muzikologine puse, kiti –  istorine, gali būti net tokių, kuriuos domina ir viena, ir kita, todėl atskirai aptarsiu muzikologinius ir istorinius argumentus.

 

Muzikologiniai argumentai

 „Kaip ir kada atsirado Legionų daina?“ 1912 metais A. Haideckis rašė, kad Vienos buvusios slaptos policijos bylose yra Radzino seniūno F .von Hehe ataskaita apie tai, kad jo apygardoje dainuoja maištingas dainas, kilusias iš Varšuvos. Tarp jų ir  penkių posmų „Dar Lenkija“. Ataskaita pateikta 1798 metų birželio 15 dieną. 1927 metais dr. Lucianas Kamenskis Berlyne atrado seniausias, jo nuomone, 1800 metų, Dombrovskio mazurkosnatas. Palaikė tai įrodymu, kad mazurkos melodija yra sena – XVIII amžiaus vidurio. Priešingoje versijoje, kuri paplito 1930 metais, Stanislovas Žetovskis tvirtino, kad natos yra parašytos vėliau. Su tuo iš dalies sutinka Vlodzimiežas Pozniakas: „Net jeigu ir perkelsime dr. Žetovskio datą į vėlesnį laikotarpį (Napoleono karų laikotarpį), tai ir taip bus tai vėliausia žinoma versija.“ Tai ne esmė. Jeigu daina su žodžiais iš Italijos pasiekė Liublino kraštą jau 1798 metų birželio mėnesį, tai tuo lengviau 1800 metais galėjo atsirasti dr. Kamienskio atrastajame rinkinyje. Jeigu į tai atsižvelgsime, absurdiškai atrodo dažnai kartojamas teiginys, kad Dombrovskio mazurka kilo iš Paliesės melodijos. Ilgai nežinojau, iš kur atsirado tokia teorija. Sužinojau iš Stanislovo Hadynos knygos „Kelias į himną“. Tai be jokio pagrindo sugalvojo žinomas istorikas Janas Pachonskis, o pakartojo Dioniza Vavžykovska-Verciochova. Jau seniai norėjau Hadynos knygą perskaityti, tačiau, kadangi gyvenu Didžiojoje Britanijoje, mano galimybės tai padaryti buvo  ribotos. Vieną egzempliorių gavau iš žurnalo „Sparnuota daina“ (Pieśń skrzydlata) redaktoriaus Česlavo Skonkos. Esu jam labai dėkingas, nes Hadynos knyga yra man itin įdomi dėl to, kadangi gelbsti mane nuo aiškinimo skaitytojui, kad Dombrovskio mazurkos prototipo  nėra nei liaudies muzikoje, nei XVIII amžiaus kitokio žanro muzikoje. Tiesiog tuo galiu nesivarginti. Galiu atkreipti skaitytojų dėmesį į atitinkamą šios įdomios knygos (II leidimas) skyriaus „Sugrįžimas“ puslapį. Knyga yra gana stora ir veikiau netiksli. Asmuo, kuris ją cituoja, akivaizdu, kad  jos nesupranta; tokių gali būti daug. Galima pradėti nuo skyriaus „Valio“ atmetimo, kuriame Hadyna rašo „kaip tai galėjo būti“. Tai yra veikiau vaizduotė nei hipotezė. Pradedant Hadynos knygos esmės pateikimu, porą žodžių apie tą „asmenį“, kuris knygos nesuprato. Viename iš Dombrovskio mazurkos bičiulių draugijos metraščių (1995 arba 1996 metai, neturiu visų numerių) Vaclovas Panekas rašo: „Romanas Kalieta knygoje „Išsilavinę ir sentimentalūs“ pradėjo, o Stanislovas Hadyna knygoje „Kelias į himną“ išvystė Bellairo laikrodžių istorijos temą.“ Paaiškinsiu, apie ką čia kalbama. Savo knygoje Romanas Kalieta rašo apie Puslovskių šeimos kurantų laikrodį, kuris dingo ir kuris, tariamai, grojo Dombrovskio mazurką. Laikrodį XVIII amžiaus viduryje padarė meistras Pranciškus Bellairas iš Gdansko. Tas nepatikrintas faktas ir dingęs laikrodis buvo paimtas, kaip įrodymas. Pateikiu citatą iš „Lenkų biografinio žodyno“ apie Oginskį: „Daugiametį ginčą dėl himno „Dar Lenkija“ žodžių tariamos Oginskio autorystės, išsprendė Romanas Kalieta, kuris įrodė, kad šio himno melodija yra nežinomos kilmės ir buvo žinoma jau mažiausiai XVIII amžiaus viduryje.“ Ryšium su tokiu „įrodymu“, paremtu dingusiu laikrodžiu, galvoje kyla visa eilė klausimų. Pavyzdžiui, kaip tikri mokslininkai galėjo tokius teiginius priimti rimtai? Ar kas nors to laikrodžio bent ieškojo?

Buvo 1997 metų pradžiaa. Paskambinau į Krokuvą giminaičiui Antanui Bojanovskiui ir paklausiau, ar jis negalėtų man tą laikrodį surasti. Po dviejų parų tas laikrodis buvo rastas Jogailos universiteto muziejuje. Cituoju saugotojo žodžius: „Ankščiau laikrodis grodavo vokiečių religines giesmes (parašyta ant ciferblato). Dabar groja Marijos heinalo melodiją, o tada Dombrovskio mazurką (...). Kada mazurkso melodija buvo įvesta į laikrodį – nėra jokios informacijos. Yra žinoma, kad laikrodžiai su lenkiškomis patriotinėmis dainomis atsirado po Lapkričio sukilimo.“

Žinoma, negalėjau suprasti, kaip tai atsitiko, kad niekas nerado laikrodžio, kurį mano giminaičiui pavyko rasti per 48 valandas. Nuo 1939 metų gyvendamas ne Lenkijoje, tiesiog nežinojau Lenkijos Liaudies Respublikos gyvenimo realybės. Apie visą farsą, daugeliui tragišką, sužinojau iš Hadynos knygos, kuris, žinoma, jokios „tyrimo temos“ neišvystė. Hadyna savo knygos 146–147 puslapiuose labai juokingai aprašo pastangas surasti laikrodį. Jis nurodo, kad vis susidurdavo su sunkumais, muziejininkų pasiteisinimais. Pagaliau po ilgo laiko jam pavyko rasti autoritetingą žmogų. Cituoju: „Nebuvo ir nėra jokios grojančios spintos (...). Negaliu pateikti jokios informacijos.. Nenoriu su tuo turėti jokių reikalų.“  Hadyna, gyvendamas Lenkijos Liaudies Respublikoje, matyt, suprato, kad profesionali informacija apie laikrodį būtų politiškai nepatogi. Tiesiog akivaizdu, kad saugotojas bijojo prarasti darbą, parodydamas, kad laikrodis nesuteikia įrodymo dėl Dombrovskio mazurkos liaudiškos kilmės. „Kelias į himną“, kaip jau minėjau yra netiksli knyga, labiausiai ją tiktų pavadinti „imperialistine“. Norint suprasti, kas joje rašoma, reikia gerai žinoti   temą. Reikia atskirti, kur Hadyna teisus ir kur neteisus, nes inteligentiškas muzikos specialistas Hadyna nebuvo visko, apie ką jis rašė, specialistas.

Įdomu tai, kad visų kontraversiškų teiginių autoriai (jų turime daug) yra iš dalies teisūs ir iš dalies neteisūs, pavyzdžiui Kožonas arba Haideckis ar net Askenazas. Prie šių autorių reikia pridėti Hadyną. Apibūdinant knygą galima pasakyti, kad Hadyna atmeta Oginskį kaip Dombrovskio mazurkos kompozitorių ir siūlo jos autoriumi laikyti Vybickį. Būdamas liaudies muzikos žinovu, jis teisingai įrodo, kad nėra jokio mūsų himno „prototipo“ nei XVIII amžiaus liaudies muzikoje, kaip tai jis pavadina – taikomoje muzikoje, todėl, jei muzikos autorius ne Oginskis ir nėra prototipo, tai tik Vybickis gali būti jos kompozitorius.

Pradėsiu nuo savęs. Šioje hipotezėje Hadyna susiduria su tam tikrais sunkumais. Jo nuomone, kuriai pritariu, Vybickis nebuvo talentingas. Cituoju: „mėgėjas, muzikos mylėtojas,  o bendrai nežymus literatas.“ Jau ankščiau toje pačioje dalyje jis taip pat abejoja, ar Vybickis buvo kompozitorius. Pridursiu nuo savęs: galų gale Vybickis nebuvo kažkoks Jonukas muzikantas; turime jo raštus ir eilėraščius, tačiau neturime jokio jo sukurto muzikos kūrinio. Išvada: jeigu buvo kompozitorius, o tai abejotina, tai jo kompozicijos nebuvo nieko vertos. Hadyna pateikia teiginį, kuris išsilavinusiam muzikui turėtų pasirodyti neįtikinamas, atseit, kad ypatingais atvejais net žmogus, neturintis talento, gali sukurti ką nors ypatingo. Čia jis pateikia du pavyzdžius, kurie tikriausiai įtikino jį patį, tačiau kurių jis, deja, nepatikrino. 105 puslapyje jis rašo apie Marselietės kompozitorių Ruoget de Lisle‘u, kuris buvo karo inžinierius. Hadyna rašo taip, lyg Ruoget de Lisle‘u nebuvo kompozitorius. Iš Grovės muzikos enciklopedijos sužinome, kad tikrai XIX amžiuje buvo abejojama, ar Rouget de Lisle‘u sukūrė Marselietę. Pasirodo, kad jis buvo ne tik poetas, bet ir kompozitorius. Paskutiniuoju metu buvo  surasta daugiau jo kompozicijų – himnų ir dainų. Jo kaip kompozitoriaus palikimas skaičiumi gali net viršyti Oginskio palikimą. „Kelio į himną“ 128 puslapyje Hadyna rašo apie gražią anglišką dainą „Žaliosios rankovės“ „Green sleeves“, jo nuomone, parašytą, Henriko VIII, to savo žmonų galvų kapojimo specialisto, kai jis mylėjo Anne Boleyn ir kai ji dar turėjo galvą ant pečių. Su šia legenda jau buvau kažkada susidūręs ir ji man pasirodė abejotina. Turėjau dvi enciklopedijas „Grove‘s Dictionary of Music and Musicians“ ir „The Oxford Campanios to Music“. Iš Grove‘s Dictionary of Music and Musicians“ sužinojau, kad Henrikas nebuvo kažkoks muzikos bemokslis. Jis turėjo vyresnį brolį Arturą, buvo planuojama, kad taps dvasininku ir gavo puikų muzikinį išsilavinimą. Buvo kompozitorius, jo muzikiniai kūriniai  yra žinomi ir kataloguoti. „Greensleeves“  tarp jų nėra. Iš „Oxford Companion to Music“ sužinojau, kad pirmoji žinutė apie „Greensleeves“ atsirado pas Šekspyrą 50 metų po Henriko mirties, o pirmasis tos dainos natų įrašas padarytas XVII amžiuje. Tai reiškia, kad Stanislovas Hadyna buvo didelis liaudies muzikos ekspertas, tačiau nebūtinai toks pats specialistas tose srityse, apie kurias rašė. Svarbiausia tai, kad jis visai nežinojo Oginskio kūrybos. Suprantama, kad susipažinęs su „Maršu legionams“, kaip jau sakiau, beverčiu kūriniu ar net galima sakyti atstumiančiu, pajuto Oginskiui antipatiją. Nebūdamas Oginskio kūrybos ekspertu, Hadyna remiasi tikru jo ekspertu Vlodzimiežu Pozniaku. Didelis Pozniako nuopelnas yra jo darbas rengiant spaudai Oginskio vokalinius kūrinius (LML, 1962). Leidinys turi puikią įžangą, jame išspausdinta Oginskio biografija. Dar Vienoje Pozniakas atrado „Maršą legionams“. Yra visuotinai priimta, žinoma, tam nepritariu aš, kad tai, ką jis atrado, yra įrodymas, jog Oginskis nėra Dombrovskio mazurkoskompozitorius. Paaiškinsiu, koks čia reikalas.

Pirmus ketverius XX amžiaus dešimtmečius Oginskio, kaip ir Dombrovskio mazurkos kompozitoriaus šalininkų argumentas remiasi Oginskio atsiminimuose ir Dombrovskio 1797 metų balandžio mėnesio laiške paminėtu „Maršu legionams“. Tais laikais buvo diskutuojama, ar maršas gali būti mazurka ir atvirkščiai – ar mazurka gali būti maršas. Kai Vlodzimiežas Pozniakas atrado minėtą maršą, tai, žinoma, į tas abejones buvo atsakyta. Jis puikiai suvokė rašydamas: „Turint dabartinius tyrimų duomenis, nėra pakankamo pagrindo Oginskiui priskirti dainos „Dar Lenkija“ autorystę.“ Tie „tyrimų duomenys“ yra 1939 metų. Mano tezė remiasi visai kitais argumentais, ypač Maskvos medžiaga, kurios Pozniakas nežinojo, arba kitais muzikologiniais jo nepastebėtais argumentais. Nepaisant savo didelių privalumų, Pozniakas niekam nepakenkė ir nieko neįrodė, išskyrus tai, kad maršas nebuvo mazurka. Argumentas, kad faktas, jog Oginskis parašė „Maršą legionams“ yra įrodymas to, kad jis nėra Dombrovskio mazurkos kompozitorius, yra lygus tvirtinimui, kad Bethovenas nėra VI Simfonijos kompozitorius todėl, kad yra V! Apie Oginskį Hadyna rašo (106 psl.): „Buvo maršų, valsų, polonezų, menuetų, romansų, operų kūrėjas, rašė laiškus apie muziką.“ Skaitytojui, susipažinusiam su Oginskio kūryba, atrodo tai labai neaišku ir netikslu. Oginskis čia pavaizduotas kaip salonų žmogus, nesugebantis sukurti liaudiško tipo mazurkos. Ar Hadyna nori nesąžiningai tuo įtikinti skaitytoją? Tikriausiai, kad ne. Jis pats buvo tuo įsitikinęs, todėl nesikabinėsiu prie smulkmenų: prie to, kad nebuvo menuetų, nes buvo tik vienas menuetas, kad nebuvo operų, nes buvo tik viena opera ir tai vienataktė. Tačiau turiu kabinėtis prie to, kad sąrašas yra netikslus ir Hadyna nėra įpareigotas viską tiksliai išvardinti, trūksta čia mazurkų – tų svarbiausių! Klausimas kyla, ar Hadyna norėjo nuslėpti nuo skaitytojo, kad Oginskis komponavo mazurkus, ar apie jas nežinojo, ar – kaip paaiškinsiu – labiausiai tikėtina ir net įrodyta, Hadyna apie jas žinojo, bet nebuvo su jomis susipažinęs. Abejoju net, ar Hadyna bent buvo susipažinęs su Oginskio kūryba. Visai įmanoma, kad buvo susipažinęs tik su „Oginskio polonezu“ ir nelaiminguoju „Maršu legionams“. Tikėtina, kad Hadyna rėmėsi tik garsiuoju Vlodzimiežu Pozniaku. Tas mazurkų nepastebėjimas yra normalus ir suprantamas. Pasak Stanislovo Hadynos, Pozniakas paskelbė savo atradimą 1939 metais dviejuose leidiniuose: „Dainininke“ (Śpiewak) ir „Iliustruotame savaitraštyje“ (Tygodnik Ilustrowany). 1939 metų kovo mėnesio „Śpiewako“ vieną egzempliorių turiu. „Tygodnik Ilustrowany“ man nežinomas. Hadyna pateikia citatą: „Pasirodo, tas maršas neturi nieko bendro su daina „Dar Lenkija“(...). Tą patį galima pasakyti apie likusius Oginskio maršus ir mazurkas. Iš čia paprasta išvada.. .“ ir t. t. Todėl aišku, kad Hadyna žinojo, kad Oginskio mazurkų yra, taiau normalu, kad neteikė tam reikšmės. Matyt, nebuvo susipažinęs su straipsniu, paskelbtu žurnale „Dainininkas“. Cituoju Pozniaką: „Pabaigoje grynai muzikinis argumentas iš stilometrijos srities. Oginskio maršai nerodo, kad autorius galėtų sukurti dainos „Dar Lenkija“ melodiją. Tą patį galima pasakyti apie jo valsus ir menuetus. Tačiau – įdomus klausimas – Oginskio mazurkose atsispindi nuoširdus ir beveik ne „saloninis“ požiūris į liaudies muziką. Tas faktas mūsų atveju nieko neįrodo...“ Kaip jau minėjau, pasiklauisus Oginskio mazurkos G-dur, susidaro įspūdis, kad visai tikėtina, jog Oginskis yra Dombrovskio mazurkos autorius. Matyt, Pozniakas šito dar nepastebėjo, kai rašė tekstą „Iliustruotam savaitraščiui“.  Pastebėjo tai, kai rašė į „Dainininką“,  sąmoningai atmetė tai, kas tuo metu buvo nepatogu... Neišnagrinėjo klausimo. Be to, turiu pasakyti, kad puoselėjau šį jausmą porą metų. Grojau mazurką net iš atminties, kol pastebėjau priešpaskutinių abejų mazurkų taktų stebėtiną panašumą. Įdomu kas būtų, jeigu Stanislovas Hadyna rastų Pozniako straipsnį ne „Iliustruotame savaitraštyje“, o „Dainininke“. Hadyda, kaip ir kiti, laikė įrodymu, kad ne Oginskis yra Dombrovskio mazurkos kompozitorius, kadangi niekada apie tai nerašė. Tam yra paprastas atsakymas: tai pat nieko nerašė ir apie polonezą „Atsisveikinimas su tėvyne“. Oginskio polonezas, apie kurį rašo „Laiškuose apie muziką“, yra visai kitas – F-dur. Be to, kažką apie mazurką parašė. Tačiau apie tai paaiškinsiu skaitytojui, kuris domisi istorine temos puse.

 

istoriniai argumentai

 Kartais susiduriu su kokiu nors straipsniu ar laišku, atsiųstu į redakciją, kuriame autorius apie mane ir mano nuomonę atsiliepia su panieka. Tai suprantama. Pagal išsilavinimą nesu istorikas, gyvendamas tolimoje Anglijoje, turiu nedaug galimybių   sužinoti tai, kas mane domina, be to esu palikuonis – tai mane diskredituoja. Taip sužinojau, kad Pozniakas savo teiginiais jau sugriovė įvairių istorikų kruopštaus darbo rezultatus ... Tokie autoriai negali suprasti, kad viską apie tai seniai žinau, kad pristatau visiškai naujus argumentus, visų pirma remdamasis iki šiol nežinoma medžiaga. Svarbiausi yra Oginskio laiškai, rašyti Leonardui Chodzkai. Be to Oginskio archyve Maskvoje radau įdomų dokumentą – turinio sąrašą, kuriame aiškiai matosi: „Dombrovskio mazurka“. Deja, mikrofilme buvo Krasickio ir Mokronovskio biografijos ir nieko daugiau. Mikrofilmo etiketėje buvo kažkas parašyta ranka, tačiau man nesuprantamos rusų abėcėlės raidėmis. Niekas iš archyvo darbuotojų nežinojo jokios užsienio kalbos, o aš nežinau rusų kalbos, signatūros negalėjau užsirašyti. Tačiau yra Oginskio archyve Maskvoje įrodymas (signatūros  – Igorio Belzos knygoje), kad Oginskis kažką apie mazurką parašė, nors nežinau ką ir kam. Tuo tarpu užsiimsiu Oginskio laiškų Chodzkai klausimais bei kita su tuo siejama korespondencija. Kaip žinome, Chodzka su Oginskiu išvyko iš Lietuvos į Florenciją. Chodzka buvo Oginskio sekretorius ir išvyko į Paryžių tvarkyti jo atsiminimų leidybos klausimus. Po jų išleidimo gavo prancūzo, gimusio Lenkijoje ir turėjusio ryšių su Legionų projektu, Kazimiero de la Roche laišką (turiu jo fotokopiją). Verčiu iš prancūzų kalbos: „Gerbiamas pone! Negaliu jums prieštarauti, kad neteisinga informacija, kurią mūsų tautiečiai skleidžia ir pritaria jai daugelį metų, ir specialiai nuo mūsų nepasisekusios 1812 metų kampanijos, apie grafą Mykolą Oginskį, šiuo metu rusų senatorių ir kunigaikštį, padarė skriaudą jo jausmams, veiklai ir pasiaukojimams, kuriais jis pasižymėjo kaip tikras lenkas (...)“. Toliau de la Roche rašo, kad Oginskis privalo parengti antrąjį leidimą ir daugiau parašyti apie kai kuriuos svarbius reikalus, tarp kita ko, „Legionų pradžią ir organizavimą“. Laiškas rašytas 1828 metų gegužės 19 dieną. Chodzka išsiuntė laišką Oginskiui, kuris liepė jį nukopijuoti. Siųsdamas laišką, rašė apie lenkų nesantaiką Paryžiaus emigracijoje 1796–1797 metais. Kad apie jį blogai kalba Paryžiuje, tai nieko naujo. Seniau taip pat vienas kitą šmeiždavo. Tačiau de la Roche turi tai prisiminti: „Vieną kaltino, kad buvo prūsų šnipu, kitą, kad buvo Rusijos remiamas, tikras aristokratas, dar  kitas –  kad įnirtingas demagogas (...).  Politiniai nusikaltimai, tėvynės išdavikai. Cituoja savo saikingus ir tikrus atsiminimus.

Kodėl Oginskis atsiminimuose nerašė apie savo veiklą legionų tema, nežinau. Manau, kad, 1795–1796 metais Neapolyje pametęs projekto dokumentus ir su juo susijusią korespondenciją, manė, jog netinka rašyti tik iš atminties. Bet kokiu atveju, iš to laiško galima suprasti, kad tais laikais Paryžiuje buvo žmonių, nusiteikusių prieš Oginskį, ir kad Oginskis Legionų projekte tik iš pradžių atliko svarbų vaidmenį. Kaip pamatysime, Chodzkos kontaktai su de la Roche kitais s metais davė rezultatą – Chodzkos „Legionų istoriją“. Tuo tarpu 1828 metų rugpjūčio mėnesį Oginskis rašo Chodzkai ilgą laišką, tiesą sakant, apybraižą. Anot Oginski,o lenkų jaunimas mažai lavinamas ir nemoka kalbų. Atkreipia dėmesį, kad rusų pasiekimai mokslo ir kultūros srityje gerai žinomi užsienyje. Kitaip yra su lenkais. Jie didžiuojasi savo kalba, tačiau silpnai žino užsienio kalbas ir mažai daro, kad supažindintų užsienį su Lenkijos istorija ir su lenkų literatūros bei mokslo pasiekimais. Reikia parengti Lenkijos istoriją prancūzų kalba ir išugdyti vertėjus, kurie išverstų lenkų literatūros šedevrus į užsienio kalbas. Likusiais savo gyvenimo metais Chodzka pasirodė kaip nenuilstamas ir puikus Lenkijos propaguotojas. Jis leido mokyklinius vadovėlius. Kalbant apie geografijos vadovėlius, nepamirškime, kad Oginskis buvo Vilniaus topografijos draugijos pirmininkas. Oginskio pastabos Chodzkai, be abejo, buvo įtikinamos. Bet kuriuo atveju, beveik po metų – 1829 metų gegužės mėnesį – jis informavo Oginskį, kad parašė „Legionų istoriją“. Savo trumpoje knygoje „Dombrovskio mazurkos mįslė“ plačiai aprašiau Oginskio korespondenciją su Chodzka 1829 metais. Čia apsiribosiu citatomis. Bet kuriuo atveju, Oginskis, gavęs abejų tomų egzempliorius, autoriui turėjo rimtų pastabų. 1829 metų rugpjūčio 2 dieną (vertimas iš prancūzų kalbos A.Z.) jis rašė: „Visus savo principus, savo charakterio švelnumą, natūralų kuklumą, savo reputaciją, talentus, kuriuos laikas ir mokslas galėjo tik sustiprinti ir išvystyti, atidavei dviem asmenims, kurie sugebėjo tave išnaudoti kaip lengvai valdomą instrumentą... tapai katinu, kurio letena pasinaudojo beždžionė, kad ištrauktų kaštonus iš ugnies.“ Puslapiu toliau: „Kas tas griežtas cenzorius, kuris stengiasi pabrėžti savo tautiečių kaltę ir klaidas, kuris dažnai kaltina juos dėl bailumo, kuris peikia visus tuos, kurie jam nepatinka, kurie patenka po jo plunksna, kuris duoda pamokas Europos kabinetams, papeikimus tiems, kurie nesusidorojo su savo kaip istorikų užduotimi, kaip pavyzdžiui, Varšuvos draugijos nariai, o ypač tam, kuris iki šiol neišleido „Legionų istorijos“??? – Ar tai gali būti L.O.? Ne, neįmanoma. Galvoje jam negalėjo apsiversti iki tokio laipsnio. Tai yra jo patarėjai, kurie jam pateikė savo mintis, savo tradicijas, savo atsiminimus, savo tekstus. Tai jie jam pasakė, kad M. O. nesusidorojo su savo misija sutaikyti lenkų frakcijas Paryžiuje, kad buvo nepalankiai nusiteikęs prieš Seimą Milane, kurį sudarė trys individai.  Tai jie kažkokiam prancūzui ir lenkui Vybickiui priskyrė nuopelnus dėl Legionų sukūrimo, nutylėdami M. O. korespondenciją su Vybickiu ir Dombrovskiu dėl Legionų projekto ir patį projektą, kurį M. O. išsiuntė piliečiui Barsui. Rugsėjo 19 dieną, perskaitęs antrą „Legionų istorijos“  tomą: „11 puslapio pabaiga, visas 12 puslapis ir 13 puslapio pradžia mane papiktino ir įžeidė. Kodėl reikia rašyti netiesą, iškraipyti citatas iš mano atsiminimų ir daryti netinkamas pastabas? Nenusipelniau to iš autoriaus, kuris galėjo gauti informaciją apie tą laikotarpį  būtent iš manęs.“ Kalbama apie Oginskio pokalbius su Charlesu Delacroixu. Chodzka be pagrindo rašo, kad Oginskis blogai pateikė informaciją  Prancūzijos ministrui apie Lenkijos reikalus. Oginskis skundėsi dėl sakinio iš 22 puslapio: „Pilietis Oginskis, iškviestas iš Konstantinopolio, kad padėtų išvengti lenkų nesantaikos, nesusidorojo su svarbia užduotimi.“ Toliau tame pačiame puslapyje, ryšium su Seimo projektu Milane, vėl kalbama apie kažkokius „patarėjus“. „Arba autorius išgalvojo dalykus, kurie neatitinka tiesos, arba leido juos pasufleruoti savo patarėjams, kurių ištikimas tarnas yra“. Oginskis rašė, kad yra per daug subtilus, kad apie tuos neatitikimus rašytų prancūzų laikraščiams, ir paprašė Chodzkos ištaisyti juos. „Prašydamas autoriaus, kad ištaisytų apie mane viską, ką cituoju, reikalauju tik to, kam turiu teisę: jeigu autorius daugiau pasitikėtų manimi ,o ne savo patarėjais, galėjo nukopijuoti iš mano atsiminimų viską, kas susiję su tuo laikotarpiu,  vietoje to, kad cituoti absurdiškus faktus ir nuomones.“  Nepaisant to, Chodzka nepadarė nieko, ko buvo prašomas,  nors galėjo tai padaryti. Būdamas geras Lenkijos reikalų propaguotoju, jis tokią galimybę turėjo.

 Yra dar vienas keistas reikalas: Chodzka kaupė istorinius dokumentus. Po jo mirties visas jo archyvas pateko į Rappersvilio lenkų muziejų Šveicarijoje. Tarpukariu šis archyvas buvo perkeltas į Varšuvą mir sudegė sukilimo metu. Tačiau šiame archyve buvusi medžiaga buvo gerai žinoma. Žinome, pavyzdžiui, kad ten buvo Oginskio jaunystės laikų autobiografija. Kodėl nebuvo jo 1829 metų laiškų? Iš tų duomenų ir faktų galima suklijuoti įvykių eigą, taip sakant, iįstorinę hipotezę. Primenu, jog pagrindinius argumentus, kad Oginskis yra Dombrovskio mazurkos kompozitorius, jau pateikiau; nepriklauso nuo sekančios hipotezės. Kazimiero de la Roche laiškas kartu su Oginskio ilgu 1828 rugpjūčio mėnesio laišku davė Chodzkai impulsą parašyti „Legionų istoriją“, nes de la Roche su projektu buvo glaudžiai susijęs. Didžioji pirmojo tomo dalis skirta de la Roche ir lenkų patrioto, taip pat prancūzų kilmės, banditų nužudyto tuo metu, kai legionai buvo Italijoje, Eliašo Tremo veiklai. Chodzka su de la Roche turėjo visą eilę interviu. Vėliau  susikontaktavo su „patarėjais“, matyt, su tais, kuriuos de la Roche vadina „mūsų brangiais tautiečiais“. „Pastabose“ Oginskis taip pat juos paminėjo, rašydamas, kad kažkokie lenkų liberalai, siejami su Lafayettu, apgaudinėjo lenkus prieš Lapkričio sukilimą dėl Prancūzijos pagalbos galimybės. Prakeikiu Oginskio gerą auklėjimą. Kas, po velnių, buvo tie „patarėjai“? arba „mūsų brangūs tautiečiai“? Čia Zaluskis tikrai šlubuoja. Gyvendamas užsienyje, neturėdamas galimybių padirbėti lenkų  bibliotekose, turėdamas ribotus kontaktais su lenkų istorikais, nesugebėjau išsiaiškinti, kas jie buvo. Atrodo, kad „liberalai“ ir buvo legionieriai. De la Roche laiške paminėta nesėkminga 1812 metų kampanija, atrodo, jog atkreipia dėmesį į tą faktą, kad Oginskis, pasilikdamas prie Aleksandro, sukėlė jo atžvilgių bendrą atšiaurumą. Galvojau, kad tai buvo susiję su masonais. Tačiau masonas Pliateris taip pat 1812 metais liko Sankt Peterburge, taigi, ši hipotezė atkrenta, tačiau masonų tema vis dėlto pravertė. Sukilimui įsiliepsnojus, tai yra metais vėliau, Chodzka užmezgė artimus kontaktus su dviem iš Lenkijos atvykusiais masonais – su jau paminėtais Pliateriu ir Knezevičium. Nepriklausomai nuo masonų temos, kuri galėjo arba negalėjo suvaidinti reikšmingą vaidmenį, Knezevičius, be abejo, turėjo pagrindo būti  nepalankus Oginskiui. Antipatija prasidėjo nuo Seimo projekto Milane, kurio ypatingu šalininku buvo Knezevičius. Vėliau, 1798 metais, Paryžiuje Oginskis draugavo su legionų ir legionierių priešininku Sulkovskiu, kurį jie 1797 metų rudenį stengėsi pakeisti Vielhorskiu prie Napoleono – visa eilė intrigų ir asmeninės neapykantos. Vėliau Oginskis neatsakė į pasiūlymą palaikyti Varšuvos kunigaikštystę. Paryžiuje1810 metais, kai visi palaikė Napoleoną, atsiliepė apie jį kritiškai. Jeigu to neužteko, tai buvo dar 1812 metų kampanija. Pagal „Lenkų biografinį žodyną“, Knezevičius buvo „impulsyvus“. Legionų didvyrio Knezevičiaus nuomone, koks galėjo būti Oginskio vaidmuo, kuriant legionus? Žinoma, kad joks. Be to, Knezevičius prisijungė prie legionų tik 1797 metų rugsėjį. Dauguma karininkų taip pat nežinojo apie projekto pradžią. Tikriausiai jiems tai mažai rūpėjo. Įdomu tai, kad Oginskio santykiai buvo geresni su Dombrovskiu. „Pastabose“ jis rašo, kaip 1815 metų lapkričio pabaigoje Varšuvoje per priėmimą dalyvavo pokalbyje su Vavžeckiu ir Dombrovskiu, kai prie jų priėjo ant Didžiojo kunigaikščio Konstantino įsiutęs Vincentas Krasinskis. Tačiau Dombrovskis žinojo apie Oginskio veiką Legionų projekto kūrimo pradžioje. Visai kiti Oginskio santykiai buvo su Knezevičiumi. Gali būti, kad jie net asmeniškai nebuvo pažįstami. Galima įsivaizduoti Knezevičiaus reakciją, kai Chodzka parodė jam Oginskio laiškus. Knezevičius apie laiškus atsiliepė nepalankiai, pavadinęs juos plepalais. Apie tai, kad Chodzka nuslėpė Oginskio vaidmenį kuriant legionus, jau žinome, bet kodėl? Yra dvi galimybės: arba patikėjo Knezevičiumi, arba, jausdamas didelę pagarbą didvyriui, nenorėjo jam prieštarauti ir tiesą nuslėpė. Gal tai masonų draugystė suvaidino savo vaidmenį? Jeigu laiškų   nebuvo archyve, tikėtina, kad juos sunaikino. Kokios nuomonės buvo Chodzka, nesvarbu. Svarbu yra tai, kad nepadarė to, ko Oginskis jo prašė. Čia pradeda aiškėti daugelis mįslių. Lenkų istorikų „kruopštus darbas“ remiasi visų pirmąa visai diskredituotu Chodzka. „Dombrovskio mazurkos mįslėje“ rašau, kad Oginskis apie tai, kad Oginskis mazurką parašė po Lapkričio sukilimo. Esu dabar įsitikinęs, kad klydau. Juk „Legionų istorijos“ egzempliorių gavo ir turėjo jame pastebėti: „Dar Lenkija“ – anoniminė. Žinoma, kad turėjo apie tai parašyti Chodzkai, arba, tai taip pat tikėtina, Sovinskiui, nors neradau įrodymo, kad jie buvo pažįstami. Kad Oginskis apie mazurką parašė atskirai, tai panašu į jo metodus. Temų nemaišė. Nepriklausomai nuo to, ar Oginskis išsiuntė savo laišką apie mazurką Chodzkai ar Sovinskiui, tas turėjo žinoti laiško tūrinį. Chodzka tai nuslėpė vėliau, susipažinęs su Knezevičiumi. Kol pradėsiu nagrinėti tai, ką 1835 metais Sovinskis parašė „La Pologne“, turiu dar dvi kitas žinutes.

1833 metais angliškai Napoleono Felikso Žabos ir Piotro Falkenhageno-Zaleskio Edinburge leistame žurnalo „Lenkų tremtis“ (The Polish Exile) pirmame numeryje yra Jankovskio parengta mazurkos versija ir informacija, kad dainą parašė vienas iš legionierių. Kadangi emigracijos autoriai dažniausiai atidžiai vardino nusipelniusius lenkus, matyt, nebuvo žinoma, kas yra dainos autorius – nei žodžių, nei melodijos. Tai 1837 metais patvirtino Stefanas Vitvickis „Piligrimo vakaruose“. Jis taip rašo apie dainą: „daina (...), kurios kūrėjo šiandien niekas įvardinti negali“ (cituoju po Dionizos Vavžykovskos- Verciochovos). Tai reiškia, kad iki Knezevičiaus intervencijos, kai Vitvickis papildomoje žinutėje rašo: „Gerbiamas generolas Knezevičius teigia, kad pirmas šios dainos autorius buvo Juzefas Vybickis, Vitvickis ir visuomenė nieko nežinojo.“  

Žinodami visa tai, priartėkime prie gerai žinomo Savinskio pasisakymo kolektyviniame Chodzkos redaguotame veikale „La Pologne Historigue, Litteraire, Monumentale et Pittoresgue“. Cituoju po Kamenskio: „ČIA TEKSTAS NE LENKŲ KALBA, PSL. 121. [Kai kas tai priskiria Vybickiui, tačiau bendrai manoma, kad tai kyla iš ankstesnio laikotarpio (...). Juzefas Vybickis – vienas pagrindinių legionų organizatorių, paskubomis sukūrė senam mazurkui žodžius, arba kaip sakoma, muzikai, kurią pats sukūrė – Išvertė A. Z.] Tai įdomu. Žabos ir Vitvickio nuomone, žmonės nežinojo, o čia pasirodo, kad atvirkščiai. Žmonės žinojo, nors nuomonės buvo skirtingos. Pirmajame sakinyje klausimas atrodo neaiškus, kitame – aiškus... lyg Sovinskis kažką čia suktų. Ar „muzikologiškai mažai tikėtina, kad Vybickis melodiją sujungė su žodžiais“ pasakė Knezevičius? Žodis „ancienne“ (pranc. – senas) pasako Knezevičiui, kad daina kilusi XVIII amžiaus viduryje, o tai veda prie Kalietos grojančių spintų. Sovinskis parašė „ancienne“ vietoj „anterieure“ (ankstesnis), tačiau ar tai susiję tik su ta saujeleautorių, susijusių su publikacija, o ne su visa visuomene? Vieni žinojo, ką Oginskis rašė apie mazurką, o Knezevičiui tai buvo plepalai. Buvo labai vertinamas, tačiau impulsyvus, todėl negalima buvo jo erzinti. 1839 metais „La Pologne Ilustree“ (Iliustruota Lenkija) Chodzka Vybickiui priskiria ne tik žodžius, bet ir melodiją. 1835 metais „La Pologne Ilustree“ skyriuje „Zalesė“ yra Chodzkos parašyta trumpa Oginskio biografija. Joje yra dvi klaidos – įdomu, bet nekreipiu į tai dėmesio. Chodzka rašo apie Oginskį: „Vėliau mus skyrė politinės aplinkybės, mūsų nuomonės, vienu žodžiu mūsų požiūris į lenkų reikalus.“ Būtent! Visiškai teisingai.

 

 Mykolas Kleopas OGINSKIS IR „DOMBROVSKIO MAZURKA“

Pranešimas, kurį Andžejus Zaluskis perskaitė 2006 m. balandžio 22 d. Torunės rotušėje vykusio mokslo ir meno festivalio metu.

 Pagal tradiciją Vybickis sukūrė „Lenkų legionų Italijoje dainą“ ir pirmą kartą atliko ją 1797 metų liepos viduryje, atvykęs į Dombrovskio būstinę Redže (Italijoja). Nuomonės dėl to, ar Vybickis buvo tos dainos kompozitorius, ar jai tik pritaikė kokią nors liaudies melodiją, skiriasi. Oginskio, kaip „Dombrovskio mazurkos“  kompozitoriaus, autorystė pagal dabartinę tradiciją buvo atmesta 1939 metais, kai Vlodzimiežas Pozniakas atrado Vienoje „Maršą legionams“. Kad Vybickis tikrai 1797 metų liepos mėnesį Italijoje pirmą kartą atliko šią dainą,  neabejoju. Tačiau, remiantis muzikologiniais ir istoriniais argumentais, įrodysiu, kad daina atsirado ankščiau, t. y. balandžio mėnesį, ir kad mazurkos kompozitorius, be abejonės, yra Oginskis. Vėliau, remdamasis Oginskio ir Vybickio muzikiniu bei literatūriniu palikimu ir išanalizavęs žodžius, užsiimsiu autoriaus žodžių analize.

„Dombrovskio mazurkos“ paskutiniai du taktai ir Oginskio mazurkos G-dur paskutiniai du taktai yra praktiškai identiški. Taip pat panašus yra antras „Dombrovskio mazurkos“ taktas ir Oginskio vokalinio polonezo „Jūs, turintys jautrias širdis“. Tokių labai charakteringų motyvų nėra jokiuose liaudies muzikos pavyzdžiuose, kuriuos savo knygoje „Kelias į himną“ pateikia Stanislovas Hadyna. Todėl galima pasakyti, kad minimi motyvai yra tik „Dombrovskio mazurkoje“ ir Oginskio kūriniuose. Turime rimtus muzikologinius įrodymus, kad Oginskis yra „Dombrovskio mazurkos“ kompozitorius. Kodėl iki šiol to niekas nepastebėjo, sunku paaiškinti.

Be plačiai paplitusio polonezo A-mol („Atsisveikinimas su tėvyne“) Oginskio kaip kompozitoriaus palikimas iki šiol buvo mažai žinomas. Be to, tokias smulkmenas (minėtus pasikartojančius taktus) nelengva pastebėti. Teko groti Oginskio mazurką G-dur porą metų net iš atminties, kol pastebėjau neįtikėtiną šių dviejų kūrinių paskutinių taktų panašumą. Jei laikytumėmės tradicinio mąstymo, aš, atrodytų, turėčiau klysti ir sakyti, kad yra kitaip, kad ne tik muzikologų bet ir istorikų yra įrodyta, jog daina atsirado 1797 metų liepos mėnesį Redže Italijoje, kad jos autorius yra Vybickis, kad melodija yra liaudiškos kilmės arba kad  ji sukurta Vybicki. Atvirkščiai, istorinių tyrimų būdu įrodysiu, kad istoriniai argumentai ne tik nepaneigia ano pateiktų muzikologinių argumentų, bet juos net patvirtina. Čia pagrindinį vaidmenį atlieka 1829 metais rašyti Oginskio laiškai Leonardui Chodzkai (Valstybinis archyvas, 12 kat. nr. 266), kuriuos 1996 metais radau Maskvoje. Laiškai, kurių kserokopijas turiu (dabar  jos yra Mikalojaus Koperniko[9] universiteto istorijos institute, kur jas palikau), nežinomos lenkų istorikams, prie jų dar grįšiu, visai sugriauna daugelių istorikų pagrindinio informacijos šaltinio apie „Dombrovskio mazurką“ – Chodzkos teiginių – patikimumą.

Oginskis gimė 1765 metais. Taigi, jis jau buvo dvidešimt devynerių metų amžiaus, kai 1794 metais prisijungė prie Kosciuškos sukilimo Lietuvoje. Įsteigė savo šaulių būrį, kurį apmokė ir kuriems sukūrė maršą ir kovinės dainos žodžius jam. Numalšinus sukilima, Oginskis išvyko į Varšuvą. Lapkričio mėnesį Dombrovskis išsiuntė Oginskį į užsienį Turėjo išnagrinėti ten tolimesnės kovos organizavimo galimybes. 1794–1795 metų žiemą atsirado Venecijoje susitelkusių buvusių sukilėlių grupėje. Iš jo laiškų Chodzkai, apie kuriuos jau minėjau, sužinome, kad ten jis parengė Lenkijos Legionų projektą, kurį išsiuntė į Paryžių Barsui. Paryžiuje ir Venecijoje buvę sukilėliai nutarė, kad Oginskis turi važiuoti į Konstantinopolį prašyti Turkijos pagalbos. Oginskis Konstantinopolyje praleido 1796 metų vasarą. Jau tada jis sužinojo apie Paryžiuje gyvenusių emigrantų nesantaiką. Rudenį paliko Konstantinopolį ir Kalėdų laikotarpyje tris savaites praleido Jablonove (Galicija) pas Dziedušyckį. Išvyko turėdamas Galicijos patriotų kreipimąsi dėl santaikos Paryžiuje ir dėl Vybickio brošiūros, išleistos Paryžiuje apie Lenkijos ir Prūsijos interesų ryšius, kritikos. Oginskis gavo užduotį sutaikyti susipykusias frakcijas Paryžiuje. Pakeliui susitiko su prūsofilais – Račinskiu ir savo netikru broliu Feliksu Lubenskiu, o Berlyne – su prancūzų pasiuntiniu Caillardu, kurį pažinojo dar iš Hagos laikų, kur ankščiau buvo dirbęs pasiuntiniu. Paryžiuje, į kurį atvyko 1797 metų vasario mėnesį, susipažinęs su antiprūsiškais ir proprūsiškais argumentais, užėmė tarpinę poziciją. Visų pirma reikėjo suvienyti susipykusias frakcijas: Agencijos (Barsas, Vybickis, Prozoras) ir Deputacijos (Mnevskis, Tašyckis, Dmochovskis ir kiti).

Atsiminimuose, skirtuose užsienio skaitytojui, Oginskis nenorėjo afišuoti lenkų nesantaikos. Ten rašo, kad su kiekvienu susitiko asmeniškai ir sutaikė be problemų. Medžiagoje, kurią skaičiau Maskvoje, yra rašome atvirkščiai: ten pažymima, kad kai sukvietė abi grupes į susirinkimą, tai jų nariai ne tik kad nesikalbėjo tarpusavyje, bet ir negalėjo vieni į kitus žiūrėti. Nepaisant to, Oginskio pastangų dėka Vybickis parašė Mnevskiui ir įsivyravo šiokia tokia santaika.

1797 metų kovo mėnesį Oginskis Prancūzijos užsienio reikalų ministrui Karoliui de la Crox pristatė savo Legionų perkėlimo per Adrijos jūrą ir žygio į Lenkiją per pietų Galiciją projektą. De la Croix liepė Oginskiui parengti tikslų planą raštu. Oginskis į šį darbą Vybickį įtraukė, mano nuomone, dėl dviejų priežasčių: Vybickis kartu su Dombrovskiu dalyvavo Didžiosios Lenkijos kampanijoje ir žinojo jos metodus, be to, Oginskis stengėsi, kad dėl vienybės visi bendradarbiautų. Vybickis bendradarbiavo, ruošdamas žygio planą, o Mnevskis turėjo vykti su Oginskiu į Italiją ir pristatyti planą Bonapartui.

Oginskis su Vybickiu parengė planą balandžio viduryje (galimai 15 dieną). Tas optimizmo laikotarpis buvo vienintelis, kai galėjo gimti Legionų daina. „Kaip Čarneckis per jūrą“ – Adrijos; Vysla-Varta, žygis iš pietų. Ryšys yra aiškus.

Balandžio 17 dieną atėjo žinia, kad Bonapartas Italijoje sudarė paliaubas. Tuo pat metu žygio projektas ir daina prarado aktualumą. Lenkams tai buvo baisus smūgis, o labiausiai – projekto kūrėjui Oginskiui. Todėl balandžio 25 dieną vietoj neaktualios dainos Oginskis išsiuntė Dombrovskiui „Maršą legionams“ – visai nevykusį kūrinį be žodžių, suabejojo Prancūzijos parama ir po kurio laiko grįžo į Lenkiją.

Vybickis prisitaikė prie situacijos, pasiūlęs savo kontraversišką planą – sukviesti Seimą Milane. Kontraversišką, kadangi Deputacija tam prieštaravo. Todėl iš karto vėl prasidėjo Paryžiaus emigracijoje nesantaika. Vybickis išvyko į Italiją labai susirūpinęs savo projektu, kuriame „Maršas legionams“  negalėjo suvaidinti jokio vaidmens. Į Redžą atvyko liepos pirmoje pusėje. Čia rado Dombrovskį, susirūpinusį dėl lenkų dalyvavimo būsimose taikos derybose. Anot Vladislovo Zajevskio, liepos 10 dieną Bonapartui buvo išsiųstas raštas dėl tokio lenkų dalyvavimo. Redaguojant šį ir keletą kitų vėliau parengtų dokumentų Vybickis suvaidino ne paskutinį vaidmenį (Vladislovas Zjevskis, Juzefas Vybickis, Torunė, 2004). Apie tas taikias nuotaikos, kai jokio vaidmens negalėjo suvaidinti Lenkų legionų perkėlimas per kažkokią jūrą, kažko atėmimas kalavijo pagalba, nei aplinkinis žygis iš pietinės pusės, liudija liepos 15 dienos Dombrovskio pranešimas. Voiciechas Podgurskis cituoja tai savo knygoje „Daina tėvynės pilna“ (Varšuva, 1994): „Su didžiausiu mano širdžiai malonumu pranešu visiems mano Legionų kovos bičiuliams ir kolegoms apie tai, ką sužinojau Vienoje. Užtikrina mus, kad abu carų dvarai (Austrijos ir Rusijos) susitarė perleisti Lenkijai savo užimtus kraštus... žinios suteikia mums vilčių greitai sugrįžti į mūsų mielą tėvynę“.

Muzikologiniai ir istoriniai teiginiai tarpusavyje pasitvirtina: Legionų daina gimė balandžio viduryje. Perkėlimo per jūrą, žygio iš pietinės pusės ir kažko atėmimas kalavijo pagalba projektas buvo visiškai neaktualus situacijoje, kuri susidarė liepos mėnesį. Atsižvelgiant į rūpesčius ir tikslus, kurie tada motyvavo Vybickį ir legionierius, Vybickis pirmą kartą liepos mėnesį atliko dainą, kuri galėjo būti sukurta tik nuo pavasario.

Kyla klausimas, ar Vybickis buvo žodžių autorius. Stanislovas Hadyna apibūdina Vybickį: „Apskritai vidutiniškas literatas“. Tai tiesa. Jo eilėraščiuose galima išskirti du stilius. Iš jo literatūrinio palikimo nesimato jokio požymio, kad jis sugebėtų parašyti kažką tokio, kas betarpiškai prabiltų į karį ir į tautą.

Oginskis yra žinomas kaip polonezų kompozitorius, tačiau jis turėjo ir kitų talentų. Jis buvo dainų kūrėjas, komponavo dainas ir rašė joms žodžius. Iš septyniolikos romansų balsui ir fortepijonui keturiolikai žodžius parašė jis. Dar svarbesnis tas faktas, kad jis rašė dainas savo šaulių būriui. Cituoju iš „Laiškų apie muziką“: „1794 metais atsiradęs kovotojų už tėvynę gretose, sukūriau maršą mano šaulių būriui, muzikai pritaikiau žodžius; tą maršą vėliau atlikdavo daugelyje pėstininkų pulkų. Taip pat sukūriau karines ir patriotines dainas, kurios turėjo didelį pasisekimą, kadangi kėlė mano kovos draugų energiją, drąsą ir entuziazmą“.

Oginskis buvo lenkų Legionų projekto iniciatorius. Jis ištyrinėjo Turkijos  pagalbos galimybes, 1797 metų balandžio mėnesį gavo prancūzų palaikymą dėl savo parengto lenkų Legionų žygio plano. Galima pasakyti, kad Oginskis buvo karinių dainų specialistas. Sunku būtų patikėti, kad visų savo projektų įvykdymo perspektyvos kuliminacinio momento jis negalėjo apvainikuoti daina „Dar Lenkija“.

Kodėl Vybickis 1797 metų liepos mėnesį neparašė dainos, kurį kaip nors būtų galėjusi apibūdinti tada buvusią situaciją? Neparašė todėl, kad nemokėjo, nes nebuvo pakankamai talentingas.

Pažvelkime dabar į dainos žodžius. „Kaip Čarneckis į Poznanę“. Žinoma, kad tai apie Dombrovskį, tačiau negalima paaiškinti, ką reiškia „Vysla-Varta“. 1797 metų balandžio mėnesį tarp Prancūzijos ir Prūsijos jau prieš porą metų buvo įsivyravusi taika. Ginkluotas legionų perkėlimas į prūsų teritorijas negalėjo gauti prancūzų ir imperatoriškų dvarų palaikymo. Vysla-Varta galėjo būti tik svajonėse. Vybickis buvo didžialenkis. Žinome jo eilėraštį „Dar esu lenkas“. Dėl Vyslos-Vartos turime dvi galimybės: autorius buvo Vybickis arba Oginskis-Vybickis. Žodžiai neduoda galutinio atsakymo, tačiau jie traukia dėmesį. „Būsim lenkais“. Vybickiui „lenkas“ –   tas, kuris gyvena „pas save“  – nepriklausomoje Lenkijoje. Žinoma, Vybickio supratimu, jis vėl turėtų tapti lenku savo Didžiojoje Lenkijoje. Bet kodėl daugiskaita? Matyt, Vybickis skatina legionierius būti lenkais. Esmė ta, kad legionieriai ir pats Dombrovskis buvo jau „pas save“ –  Galicijoje, todėl nereikėjo vargintis – keltis per Vyslą-Vartą, kad būtų lenkais. Vybickis buvo dar ir prūsofilas, teksto apie „Prūsijos ir Lenkijos interesų ryšius“ autorius. Anot Vladislovo Zajevskio dar liepos 5 dieną Barsas parašė Vybickiui, suteikdamas vilčių dėl tų tikslų naudingo realizavimo. Po Galicijos užkariavimo ginkluotos jėgos perkėlimas į prūsų teritorijas būtų visiškai nesuderinamas su Vybickio planais dėl Lenkijos prisikėlimo, valdant Hohenzolernams. Jeigu Vybickis negalvojo atkovoti Didžiosios Lenkijos, tai kam jam būtų reikalingi Galicijos legionieriai?

Vybickio autorystė tampa abejotina, būtent dėl daugiskaitos „busime lenkais“. Labai panašu, kad autorius parašė tai Vybickiui, bet kodėl? Galvoju, kad minėti žodžiai – tai dviejų labai skirtingų pažiūrų asmenybių susitikusių ypatingu momentu, rezultatas. „Tėvas sakė...“ . Du kiti žodžiai („apsiverkęs“ ir „būgnai“) taip pat verti analizės: Manau, kad paprastam lenkui tie „būgnai“ gadina gražią ir paslaptingą strofą taip, lyg autorius iš pradžių parašytų „apsiverkęs“, o tada – „būgnai“, nes nieko geresnio nerado rišliai kalbai. Dar daugiau, daugeliui žmonių nepatinka „apsiverkęs“ tėvas (kodėl toks verksnys?), net radau straipsnį, kuriame autorius tvirtina, kad tėvas sako „apsiverkusiai Basei“ . Mano nuomone, autoriui nerūpėjo apsiverkęs tėvas. Atvirkščiai, jam rūpėjo „būgnai“, todėl turime apsiverkusį  tėvą.

Dabar verta paklausti, ar Vybickis kada nors girdėjo turkiškus būgnus? Iš jo biografijos matosi, kad ne. Tiesiog neturėjo progos, o Oginskis turėjo. Net atsiminimuose jis rašė, kad, būdamas Konstantinopolyje, matė Turkijos kariuomenės paradus. Būgnai yra turkų palankumo, kurį Oginskis įgijo, simbolis ir rodo, kad Oginskis yra dainos autorius.

Pagaliau – „Santaika taps visų šūkiu“. Oginskis išvyko į Paryžių, kaip savotiškas „santaikos apaštalas“. Vybickis – atvirkščiai: jis buvo nesantaikos šaltinis iki Oginskio atvykimo ir vėl tapo nesantaikos šaltinis dėl savo Seimo Milane plano, kuriam, kaip žinome, Deputacija nepritarė. Dėl tos lenkų nesantaikos Paryžiuje Oginskis skundėsi visą likusį savo gyvenimą. Apie tai jis rašo ir 1822 metais laiškuose Chodzkai ir 1828 metais komentuodamas laišką, kurį Chodzka gavo iš Kazimiero de la Roche. Tai, kad apie jį (Oginskį) kalba blogai Paryžiuje, nėra nieko naujo. Juk de la Roche turėtų prisiminti: „Vieni apkaltino, kad buvęs Prūsijos šnipas. Kiti kaltino, kad buvo Rusijos palaikomas, tas aristokratas, kitas aršus demagogas... politiniai nusikaltimai, tėvynės išdavikai“.

Tas lenkų nesantaikos klausimas 1797 metais, matyt, vis būdavo prisimenamas ir  jo pokalbiuose. 1822 metais jaunas poetas Aleksandras Chodzka su tėvu aplankė Oginskį Zalesėje. Esame jam dėkingi už poemą „Zalesė“. Joje A. Chodzka aprašo įvairias šios žavingos valdos vietas. Vienai akimirkai sustojo prie avilio. Įsivaizduoja, kokį įspūdį gali padaryti „linksmai dirbanti darbščių bitelių draugija“ jų savininkui Oginskiui. Joje mato bendro darbo saldų vaisių. Atsidūsta. Kodėl tokie vieningi nebuvo lenkai!“. Santaikos motyvas dainos pabaigoje, be abejonės, parodo, kad  dainos autorius buvo Oginskis, kuris 1797 metais turėjo suvienyti Paryžiaus lenkus, o ne Vybickį, kurio sąjungos su prūsais, o vėliau Seimo Milane projektais sukėlė lenkų nesantaiką.

Pagaliau, noriu atsakyti į dažniausiai vardijamus „įrodymus“, kurie tradiciškai turėtų patvirtinti, kad daina gimė 1797 metų liepos mėnesį ir kad jos autorius buvo Vybickis.

Visų pirma – Leonardo Chodzkos liudijimas. 1822 metais Leonardas Chodzka kaip Oginskio sekretorius išvyko su juo į Florenciją. Vėliau, 1826 metais, išvyko užsiimti Oginskio „Atsiminimų“ (Memoires sur la Pologne et les Polonais) leidybos reikalais. Paryžiuje jis buvo nepailstantis Lenkijos reikalų veikėjas.1829 metais išleido savo „Legionų istoriją“ (Histoire des Legions). 1835 metais redagavo kolektyvinį darbą „Istorinė, literatūrinė, paminklų ir vaizdingoji Lenkija“ (La Pologne historique, littéraire, monumetale et pittoresque). Joje yra trumpa Chodzkos parašyta Oginskio biografija.

Sovinskis apie „Dombrovskio mazurką“ rašo labai neaiškiai, daug cituodamas. 1839 metais Paryžiuje išleistą „La Pologne historique, littéraire, monumetale et pittoresque“. Chodzka priskiria Vybickiui ne tik žodžius, bet ir dainos melodiją. Oginskio jau tada nebuvo tarp gyvųjų tarpe (mirė 1833 metais). Daugeliui asmenų, besidominčių Oginskio „Dombrovskio mazurka“, Chodzka yra autoritetas. Tik Kožonas turėjo abejonių.

Kokie vis dėlto stebinantys yra 1829 metų Oginskio laiškai Chodzkai, kuriuos 1996 metais radau Maskvoje?

1829 metų rugpjūčio mėnesį Oginskis gavo „Legionų istorijos“ egzempliorių ir iš karto sukritikavo Chodzkos Paryžiaus šaltinius – prieš Oginskį nusiteikusių „patarėjų“ patikimumą. Aiškiai matosi, kad Chodzka, kuris prikiša autoriui daug kitų klaidų, net nežinojo, kad lenkų Legionų projektas buvo Oginskio. Rugsėjo 15 dieną paskutiniame laiške Oginskis pažymi, kad nenori Chodzkos kompromituoti, rašydamas Paryžiaus spaudai ir prašo jo ištaisyti klaidas. Faktas, kad Chodzka nieko nepadarė, yra jo blogas nusiteikimas dėl kažkokių politinių nesutarimų. Chodzka net turėjo sunaikinti tuos Oginskio laiškus,  nes jų nebuvo jo archyve Rappersvilyje (Šveicarija). Oginskis išsaugojo jų kopijas. Tie laiškai visiškai diskredituoja Chodzką kaip liudytoją. Kitas reikalas – paties Dombrovskio citatos: „... dainą... kurią atliko ponas Vybickis tada, kai pirmą kartą 1797 metais pamatė lenkų kariuomenę Italijoje“, bei laiškas Vybickiui: „Kariams tavo daina vis labiau patinka, o mes ją sau niūniuojame su pelnyta pagarba jos autoriui“. Tai yra įrodymas, kad Vybickis tikrai  tą dainą atliko liepos mėnesį, tačiau Dombrovskis negalėjo žinoti, ar ta daina būtent tada atsirado, ar jau buvo nuo pavasario. Tą patį galima pasakyti ir apie Knezevičių, kurio 1797 metais liepos mėnesį dar nebuvo Italijoje.

1927 metais Lucianas Kamienskis Berlyne rado „Dombrovskio mazurkos“ natas, jo nuomone, parašytas 1800 metais. Tai turėjo būti įrodymas, kad melodija yra liaudiškos kilmės iš XVIII amžiaus vidurio. 1800 metų data neįrodyta. Tuo tarpu jau 1798 metų birželio mėnesį Austrijos valdžia Liublino krašte skundėsi, kad ten pasirodė „maištingos“ dainos, kilusios iš Varšuvos. Tarp jų yra nurodyta ir „Dar Lenkija“ – penki posmai. Taigi, net jeigu natos yra iš 1800 metų, tai nėra joks įrodymas.

Pabaigoje – apie argumentą, kurį sutinku polemikose: Vlodzimiežas Pozniakas, kai Vienoje atrado „Maršą Legionams“, „įrodė“, kad Oginskis nėra „Dombrovskio mazurkos“ kompozitorius. Paaiškinsiu koks čia reikalas: „Atsiminimuose“ ir „Laiškuose apie muziką“ Oginskis paminėjo šį maršą. Dvidešimtojo amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais buvo manoma, kad tas maršas yra „Dombrovskio mazurka“. Kai Pozniakas atrado maršą, pasirodė, kad tai klaida. Tačiau Pozniakas nieko neįrodė, išskyrus tai, kad maršas – tai ne mazurka. Tas tvirtinimas yra įrodymas, kad Oginskis nėra „Dombrovskio mazurkos“ kompozitorius, yra lygus tvirtinimui, kad Šubertas negali būti devintosios simfonijos kompozitorius, todėl, kad neužbaigė aštuntosios.

 

Komentarai

1.             Memories de Michel Oginski sur la Pologne et les Polonais, Paryžius-Ženeva, 1826.

2.             Briukneris Aleksandras, Lenkų kultūros istorija, Krokuva, 1931.

3.             Oginskis Mykolas Kleopas, Laiškai apie muziką, Krokuva 1955.

4.             Belza Igoris, Mykolas Kleopas Oginskis, Lenkijos muzikos leidykla, Krokuva, 1967.

5.             Pozniakas Vlodzimiežas, „Įžanga“ Oginskio romansų balsui ir fortepijonui, Krokuva: Lenkų muzikos leidykla, 1962.

6.             Staniakas Piotras, Kleopas Mykolas Oginskis (1765–1833), Guzovas 1998.

7.             Oginskis Mykolas Kleopas, Mano biografija, Valstybinis archyvas, Maskva.

8.             Belza Igoris, Įžanga albumui per pianoforte, Krokuva: Lenkų muzikos leidykla, 1994.

9.             A Čartoriskis domas Jurgis, Memoires et la correspondance avec I‘Emprereum Alexander I-er, Paryžius, 1887.

10.         Kalinka Valerianas, Ketverių metų seimas, Varšuva, 1894.

11.         Askenazas Simonas, Lenkų-prūsų aljansas, Varšuva, 1897.

12.         Lodge Seras Richardas, Studies in Eighteenth-Century Diplomacy, 1740-1748, Londonas, 1930.

13.         Villaume Julius, Lietuvos didžiojo etmono Oginskio paveldas, Vilnius, 1935.

14.         Montefioras Simonas Sebagas, Prince of Princes. The Life of Potemkin, Londonas 2000.

15.         Zajevskis Vladislovas, „Mykolo Kleopo kreipimasis į rusus 1794 metais“, XVI– XVIII amžiaus žmonės-kontaktai-kultūra, Varšuva, 1997.

16.         Zahorskis Andrius, Trys sukilimai, Varšuva, 1981.

17.         Pachonskis Janas, Generolas Janas Henrikas Dombrovskis, Varšuva, 1981.

18.         SmolkStanislovas a, Lubeckio politika iki Lapkričio sukilimo,...1907.

19.         Chodzka Leonardas, Lenkų Legionų istorija Italijoje, Paryžius.

20.         Askenazas Simonas, Napoleonas ir Lenkija, Varšuva, 1919.

21.         ZajevskiVladislovas s, Juzefas Vybickis, Varšuva 1984, antras leidimas.

22.         Smolenskis Vladislovas, „Lenkų emigracija 1795–1797 metais“, Istorinė apžvalga,  1910, t. 11.

23.         Oginskis Mykolas Kleopas, Memoires de Michel Oginski sur Pologne et le Polonais depuis 1788 jusgu‘a la fin de 1815, Paryžius-Ženeva 1826.

24.         1829 metų rugsėjo 19 dieną Oginskis rašo Chodzkai apie „Legionų istoriją (...)“: Kas yra tas Stanislovo Malachovskio laiškas piliečiui Bonneau, kuris oficialiose citatose pažymėtas 35 numeriu? Jis yra be datos, nes jo niekada nebuvo. Jis padirbtas tų, kurie svajojo apie Seimą Milane. Reikia turėti tik truputį sveiko proto, kad suprastum, jog tas laiškas yra absurdiškas ir kritikuotinas. Kaip galėjo Malachovskis, kuris buvo protingiausias, subtiliausias, labiausiai atsargus, norėti sukompromituoti savo tautiečius ir daryti kvailystes, rašydamas laišką, kuris, žinoma, yra išgalvotas? Tai aš galiu apie tai kalbėti, nes, po emigracijos sugrįžęs į Varšuvą, iš paties Malachovskio lūpų girdėjau nusiskundimą dėl tų, kurie jį sukompromitavo, kurie atsiuntė jam laišką, kurio niekada nerašė, ir dėl kurio be jokio pagrindo jam atėmė laisvę ir turtą. Gerasis Malachovskis, skųsdamasis savo tautiečių lengvabūdiškumu ir neatsakingumu, ašarojo.

25.         Zavadzkis V. H., A Man of Honour. Adam Čartoryski as a statesman of Russia and Poland, Oksfordas, 1993.

26.         Oginskis Mykolas Kleopas, „Observations sur les evenements arrives en Pologne depuis la fin de novembre 1830“, Valstybinis archyvas, Maskva.

27.         Žuravskis vel Grajevskis Radoslavas Pavelas, Kunigaikščio Adomo Jurgio Čartoriskio veikla Didžiojoje Britanijoje 1831– 32, Varšuva: Semper, 1999.

28.         Armyno Hannessy archyvas, Londonas.

29.         Vysockis Jeronimas, Prabilo seni laiškai, Krokuva, 1986.

30.         Kožonas Tadeušas, „Kosciuškos išgydymas ir Legionų klausimas“, Iliustruotas savaitraštis, 1906.

31.         Vavžykovska-Verciochova Dioniza, Dombrovskio mazurka, Varšuva, 1974.

32.         Hajdeckis A., „Kaip ir kada atsirado Legionų daina“, Krokuva: Laikas, 1912 m. liepos mėnuo.

33.         Kamienskis Lucianas, „Kas buvo mūsų tautinio himno kompozitorius“, Muzik, 1934. nr. 6–7.

34.         Žetovskis Stanislovas, „Dar viena polemika dėl lenkų valstybinio himno melodijos“, Dainininkas, 1939, nr. 5.

35.         Pozniakas Vlodzimiežas, „Lenkų tautinio himno genezei“, Dainininkas, 1939.

36.         Valstybinis archyvas, Maskva.

 

 BIBLIOGRAFIJA

Aftanazas Romanas, Rezidencijos istorija buvusios Žečpospolitos pasienyje, Vroclavas 1993, t. 4.

Askenazas Simonas, Napoleonas ir Lenkija, Varšuva, 1919.

Askenazas Simonas, Lenkų-prūsų aljansas, Varšuva, 1897.

Barnett Corelli, Bonapartas, Londonas, 1978.

Belza Igoris, Mykolas Kleopas Oginskis, Krokuva, 1967.

Belza Igoris, Įžanga albumui per pianoforte, Varšuva 1994.

Black Jeremy, British Foreign Policy in an Age of Revoliutions,1783–1793, Cambridge 1994.

Brukneris Aleksandras, Lenkijos kultūros istorija, Krokuva 1931.

Chodzka Leonardas, Lenkų Legionai Italijoje, Paryžius.

Chodzka Leonardas, La Pologne Histirigue Litteraire Monumentale et Pittoresgue, Paryžius, 1835.

Chodzka Leonardas, La Pologne Ilustree, Paryžius, 1839.

Čartoriskis Adomas Jurgis, Memoires et la correspondance avec I‘Empereur Alexander I-er, Paryžius, 1887.

Daviesas Normanas, God‘s Playground. A History of Poland, Londonas, 1981.

Dorabialska Helena, Polonezas iki Šopeno, Varšuva, 1938.

Lordas Eversley, The Partitions of  Poland, 1915.

Ehrmanas Džonas, Younger Pitt – Reluctant Transision, Londonas, 1985, vol. 2.

Haideckis, „Kaip ir kada atsirado Legionų daina“, Laikas, Krokuva, 1912 m. liepos mėnuo.

Finkelis Liudvikas, Apie Legionų dainą, Lvovas, 1894.

Kalieta Romanas, Išsilavinę ir sentimentalūs, Vroclavas, 1971.

Kalinka Valerianas, Ketverių metų seimas, Varšuva,1991.

Kamienskis Lucianas, „Kas buvo mūsų tautinio himno kompozitorius“, Muzika,1934, nr. 6–7.

Krasinska Irena, „Mykolas Kleopas Oginskis“, Gyvenimas ir mintis, 1963, nr. 5–6.

Kukelis Marianas, Lenkų ginkluotės įstorija Napoleono epochoje, Poznanė, 1912.

Libišovska Zofia, „Oginskio misija Londone“, Lenkija ir pasaulis. XVIII amžius, (...), 1974.

Levitter L., „The Partitions of Poland“, History Today, 1958–1859.

Lodge Sir Richard, Studies in Eighteenth-Century Diplomacy, 1740–1748, Londonas, 1930.

Lojekas Jurgis, Genezė ir Gegužės 3-osios konstitucijos nuvertimas, Liublinas, 1986.

Muir Rory, Britain ant theDefeat of Napoleon, Yale, 1996.

Oginskis Mykolas Kleopas, Memoires sur la Pologne et les Polonais, Paryžius-Ženeva, 1836. (Leid. ;lenkų k. 1871).

Oginskis Mykolas Kleopas, Laiškai apie muziką, Krokuva, 1956.

Pachonskis Janas, Generolas Janas Henrikas Dombrovskis, Varšuva, 1981.

Paleologue M., The Enigmatic Tzar, Londonas, 1938.

Pozniakas Vlodzimiežas, „Lenkijos tautinio himno genezei“, Dainininkas, 1939, nr. 3,

Pozniakas Vlodzimiežas, Mykolo Kleopo Oginskio Romansų Įžanga, Krokuva, 1962.

Sebagas Montefioras Simonas, Prince od Princes.The Life of Potemkin, Londonas, 2000.

Smolenskis Vladislovas, „Lenkų emigracija 1795-97 metais“, Istorinė apžvalga,1910, t. 11.

Smolka Stanislovas, Lubeckio politika iki Lapkričio sukilimo, (...), 1907.

Starkhovskis L., Aleksandras I ir Rusija, Londonas,1949.

Staniakas Piotras, Kleopas Mykolas Oginskis, Guzovas,1998.

Troyat Henri, Aleksandras ir Rusija, Paryžius, 1980–1982.

Vavžykovska-Verciochova Dioniza, Dombrovskio mazurka, Varšuva, 1974.

Vysockis Jeronimas, Prakalbo seni laiškai, Krokuva, 1986.

Villaume Julius, Lietuvos Didžiojo etmono Oginskio paveldas, Vilnius, 1935.

Zahorskis Andrius, Trys sukilimai, Varšuva, 1992.

Zajevskis Vladislovas, Juzefas Vybickis, II leid., Varšuva, 1983.

Zajevskis Vladislovas, „Mykolo Oginskio kreipimąsis į rusus 1794 metais“, XVI–XVIII amžiaus žmonės-kontaktai-kultūra, Varšuva, 1997.

Zaluskis Ivo, Zaluski Pamela, Chopin‘s Poland, Londonas, 1996.

Zamoyskis Adomas, The Polish Way, Londonas, 1987.

Zavadzkis V.H., A Man oj Honour Adam Czartoryski as a Stateman of Russia and Poland, Oksfordas, 1993.

Žetovskis Stanislovas, „Dar viena polemika dėl lenkų valstybinio himno melodijos“, Dainininkas, 1939, nr. 5.

Žuravskis vel Grajevskis Radoslavas Pavelas, Kunigaikščio Adomo Jurgio Čartoriskio veikla Didžiojoje Britanijoje 1831–32,, Varšuva: Semper ,1999.

 

Šaltiniai

Mykolo Kleopo Oginskio archyvas, Valstybinis archyvas, Maskva, kat.12 nr. 206– 310.

Duomenys Igorio Belzos knygoje, 76–77 psl.

Laiškai Chodzkai nr. 266.

Armyno Hennessy archyvas, Londonas.

 

Andrius Zaluskis gimė 1929 metais Krokuvoje. Vaikystę praleido gimtajame Ivoničiuje. Į Didžiąją Britaniją atvyko 1940 metais. Benediktinų aklėtas Ampleforte, mokslus baigė Royal College of Muzic ir Londono universitete. Dirbo pedagoginį darbą. Įšėjęs į pensiją, privačiai moko  fortepijono. Oginskiu susidomėjo 1994 metais, būdamas Lenkijoje. Tuo pačiu metu, kaip ir šią knygą, rašė „The Thrid Estate. The Cohabitation of Poles and Jevs“, kuri šiuo metu ruošiama. Gyvena Didžiojoje Britanijoje.

 


 

[1] Slanimas (arba Slanymas, Slonimas) – vakarų miestas Baltarusijoje, Gardino srities pietuose, prie Ščiaros upės, rajono centras, kuris yra priklausęs Oginskiams..

[2] Čia autorius yra neteisingai nurodęs laikotarpį. Turi būti parašyta „socializmo“.

[3] Autorius čia neteisingai nurodo, kad Zalezė yra Lietuvoje. Šiuo metu Zalesė yra Baltarusijos teritorijoje.

[4] It. – Paslaptingai sveikas.

[5] Batas – miestas Somerseto grafystėje, Pietvakarių Anglijoje. Nutolęs 156 km į vakarus nuo Londono ir 21 km į pietryčius nuo Bristolio. 2001 m. duomenimis, mieste gyveno 83 992 gyventojai. 

[6] Varšuvos Praga yra istorinis Varšuvos centras.

[7] Bžezinai – kaimas Lenkijos šiaurės rytuose, Tžcianų valsčiuje, Monkų apskrityje, Palenkės vaivadijoje.

[8] Fantastika.

[9]  Mikalojus Kopernikas (lenk. Mikołaj Kopernik; 1473-02-19–1543-05-24). Lenkų astronomas, matematikas ir ekonomistas.

 

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2015.01.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija