Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

DARNOS ŽAIDIMAI ALFONSO ČEPAUSKO KŪRYBOJE
 
Auksė Kuckaitė
 
Alfonsas Čepauskas
Asambliažas
Asambliažas
Asambliažas
Vilniuje, Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje, atidaryta Alfonso Čepausko asambliažų paroda. Dailininkas, geriausiai žinomas kaip ekslibriso meistras, yra sukūręs kelis šimtus lakštinės grafikos, tapybos, medžio skulptūros kūrinių. Mėgstantis eksperimentuoti, ieškoti naujų išraiškos formų bei techninių ir žanrinių sprendimų dailininkas neseniai surengtoje parodoje Mokslų akademijos bibliotekoje šalia grafikos kūrinių pristatė ir naujausius savo eksperimentus – miniatiūrines skulptūrėles: vienas plastiškai išlankstytas ir sukniedytas iš pilko metalo, kitas – išraižytas iš akmens. Šlapelių name-muziejuje eksponuojami Čepausko asambliažai – dar vienas netikėtas jo kūrybos štrichas.
 
Asambliažo terminas kilęs iš prancūzų kalbos, reiškia rinkinį, tad asambliažas – toks meno kūrinys, kurį sudaro įvairiai sujungti objektai ir medžiagos. Asambliažo užuomazgų galima aptikti jau XX a. I pusėje, dada bei siurrealizmo dailėje. Tačiau suklestėjo jau antroje XX amžiaus pusėje: jį įvardijo dailininkas Jeanas Dubuffet, 1953 m. sukūręs darbų seriją „ Atspaudų asambliažai“, o išpopuliarino 1961 m. Niujorko Modernaus meno muziejuje surengta paroda „Asambliažo menas“. Parodoje buvo pristatyti tokių žymių menininkų, kaip europiečių Pablo Picasso, Marcelio Duchampo, George Braque, Kurto Schwitterso, amerikiečių Man Ray’aus, Roberto Rauschenberg’o bei daugelio kitų kūriniai.
 
Septintajame dešimtmetyje, kai Vakaruose asambliažo žanras klestėjo, Lietuvoje jis nebuvo labai paplitęs ir plačiai žinomas. Daugiausia šia technika eksperimentavo ir chrestomatinius darbus sukūrė Valentinas Antanavičius ir Vincas Kisarauskas; įdomių ir savitų asambliažų yra sukūrusi Marija Teresė Rožanskaitė. Tačiau jaunesnioji tapytojų karta rinkosi kitas modernias technikas, ir iki šiol asambliažas parodų salėse nėra dažnai sutinkamas.
 
Alfonsas Čepauskas savo asambliažus konstruoja iš rastų niekam nereikalingų ir nenaudingų medžiagų – senų polietileno plėvelių, vielos gabalų, siūlų atplaišų, vinių, išmestų ir sugadintų žaislų, surūdijusių ar tiesiog neveikiančių aparatų, įrankių ir mechanizmų detalių ir t. t. Menininko tikslas – beprasmybę transformuoti į prasmę, beverčius daiktus paversti estetiniu objektu. Komponuodamas turimas medžiagas ir turimus objektus jis kuria šiek tiek fantastinio turinio, šalta mechanine futuristinės antiutopijos šviesa persmelktus peizažus. Juodas, nejaukiai blizgantis plastmasės plėvelės fonas kuria nerimo ir budrumo atmosferą – tai neįprasta žmogaus pasauliui aplinka, kelianti asociacijas su prievarta ir katastrofomis. Plėvelė – vienas iš globalaus vartotojų amžiaus simbolių ir problemų, primenanti didžiulius neperdirbamų atliekų (prekių vakuuminiai įpakavimai, spalvota prekių pakuotė, atliekų maišai ir kt.) kiekius, besiasocijuojanti su globaliniu atšilimu ir žudančiais pasikeitimais planetoje. Tačiau kartais juodą foną perskrodžianti spalva ar kokį pažįstamą humaniškesnį pavidalą primenanti formą vis dėlto teikia ir šviesesnių vilčių. Asambliažai kelia technologinius ir filosofinius klausimus apie pasaulio ir daiktų kaitą, apie daiktų transformaciją, daiktus-mutantus ir, žinomą, apie žmogaus vietą pasaulyje.
 
Tačiau nors šiuose paveiksluose apsigyvenę pavidalai ir skatina susimąstyti apie jų galimai pasakojamas istorijas, ne mažiau įdomu stebėti, kaip asambliažas „kalbasi“ pats su savimi, kaip žaidžia medžiagos galimybėmis sukurti vienokią ar kitokią vaizdo ar jausmo iliuziją. Matyti, jog menininkas savo darbą sprendžią it rebusą – derindamas plokštumas su erdvinėmis detalėmis, mažus ir smulkius elementus su didžiuliais ir traukiančiais dėmesį, organines medžiagas su industrinėmis, aštrias ir kampuotas formas su aptakiomis ir švelniomis, o taip pat prie jų derina ir spalvas, linijas, faktūras.  Ir vėl viskas čia tarsi sukasi apie idėjinį ir medžiaginį menininko pamėgtą asambliažų centrą – juodąjį polietileną. Jo faktūrų fonas, priklausomai nuo šviesos šaltinio, atsispindį, žybsi ir, žiūrovui keičiant poziciją, tarsi juda, transformuojasi, skatina įsitraukti į šį paslaptingą ir dar nepažįstamą formų pasaulį.
 
Tekstas pirmą kartą paskelbtas laikraštyje „Gimtinė“
2007 m. lapkričio 1–30 d., Nr. 11 (223).
Šiame leidinyje publikuojamas autoriaus pageidavimu

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.31 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija