Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2005 m. Nr. 2

Jie garsina Mosėdį ir jo apylinkes 

Parengė Judita Galdikienė, Nijolė Vyniautienė, Danutė Mukienė 

Andrijauskas Petras. Drožėjas. Gimė 1917 m. rugpjūčio 10 d. Gondlaukės kaime. Iš molio lipdyti pradėjo dar vaikystėje, ganydamas ūkininko bandą. Dešimt metų tarnavo ūkininkams, 1940 m. vedė ir apsigyveno Plungės rajone. Vakarais vis drožinėdavo. Pirmieji jo drožiniai buvo žvėrys, paukščiai ir naminiai gyvuliai. Į tėviškę vėl sugrįžo 1944 m. Tuo metu, be gyvūnėlių, jau droždavo ir šventųjų figūrėles koplytėlėms, pasakų veikėjus, raganas, velnius.  Nuo 1952 m. gyveno Žalgirių kaime, dirbo paštininku. Surengė keletą savo kūrybos parodų. Palaidotas Mosėdžio kapinėse. 

Bakšys Jonas Vytautas. Gydytojas, biomedicinos mokslų daktaras (1955), profesorius (1990), ilgametis Kauno klinikinės ligoninės Vidaus ligų skyriaus vedėjas (1959–1995). Nuo1960 m. dėstė KMA. Gimė 1923 m. gegužės 28 d. Mosėdyje. Gimnaziją baigė 1941 m. Biržuose. Kartu su kitais bendraautoriais  yra parašęs vadovėlių: „Vidaus ligos“ (II dalis, 1967), „Vidaus ligos“ (1973), „Vidaus ligos“ (I dalis, 1996). Yra išleidęs ir keletą kitų knygų medicinos temomis: „Profesinės ligos“ (1976), „Klinikinė pulmonologija“ (1986), „Kvėpavimo organų ligos“ (1990), parašęs ir įvairiuose leidiniuose paskelbęs mokslinių straipsnių (124 vnt.). Gyvena Kauno mieste.

Bertašius Justinas. Kunigas, prelatas, visuomenės veikėjas. Gimė 1915 m. kovo 21 d. Šauklių kaime, Mosėdžio parapijoje. 1942 m. baigė Telšių kunigų seminariją, per karą pasitraukė į Vakarus, 1945–1949 m. studijavo Bažnyčios istoriją. Atvykęs į Kanadą, 1951 m. pabaigoje buvo paskirtas lietuvių parapijos klebonu Winnipege. Ten suorganizavo talką ir pastatė Šv. Kazimiero bažnyčią su sale. Švenčiant 35 metų kunigystės sukaktį, 1977 m. miesto burmistras, įvertindamas lietuvio kunigo paslaugas miesto visuomenei, įteikė jam nusipelniusio asmens žymenį. Prelatas mirė 1999 m. spalio 9 d. Kanadoje.

Brencius Kazimieras. Agronomas. Gimė 1908  m. gruodžio 11 d. Šauklių kaime, Mosėdžio parapijoje. 1925 m. baigė Skuodo progimnaziją. Atlikęs karo tarnybą, dirbo Klaipėdos krašte, o vėliau Vilniaus krašte. 1942–1944 m. studijavo Žemės ūkio akademijoje Dotnuvoje. Pasitraukęs į Vokietiją, 1946–1949 m. studijavo agronomiją Pabaltijo universitete Hamburge-Pinneberge, 1950 m. – Giesseno universitete. Apsigyvenęs JAV, vertėsi komercine veikla. Mirė 1986 m. gruodžio 31 d. Čikagoje.

Brencius Vytautas. Poetas. Gimė 1945 m. lapkričio 15 d. Šauklių kaime, Mosėdžio parapijoje. Baigė Belomorsko techninę jūreivystės mokyklą, Maskvos liaudies meno universitete mokėsi fotografijos, neakivaizdžiai baigė M. Gorkio literatūros institutą. Dirba Klaipėdoje, laivyne. Išleido keletą eilėraščių rinkinių: „Sugrįžimų šviesa“ (1976), „Gėlių lietus“ (1980), „Žemė jūros taurėj“ (1984), „Yra likimo bangos“ (1987), „Po klajonių ženklu“ (1994), išleido eiliuotą pasaką „Banginukas žemę suka“ (1994), apybraižų knygą „Jūra – mūsų duona“ (1987).

Brenciūtė Regina. Europos merginų rankų lenkimo čempionė, pasaulio vicečempionė. Gimė 1984 m. sausio 20 d. Nevočių kaime, Mosėdžio seniūnijoje. Mokėsi Mosėdžio vidurinėje mokykloje.

Bručas Rimantas. Fizikos mokslų daktaras, fizikas. Gimė 1965 m. Mosėdyje. Baigęs Mosėdžio vidurinę mokyklą, studijavo Kaune. 1990 m. baigė KPI Radioelektronikos fakultetą. Dar studijuodamas pradėjo mokslinius tyrimus Fizikos katedroje, kuriuos tęsė dirbdamas inžinieriumi. 1999 m. apgynė daktaro disertaciją. Yra paskelbęs 6 straipsnius prestižiniuose žurnaluose ir 13 darbų Lietuvos ir užsienio mokslinių konferencijų leidiniuose. R. Bručas dirba KTU Fizikos katedroje.

Bružas Kazimieras. Prieškario metų Mosėdžio fotografas, savo darbuose nurodydavęs datą ir autorystę. Kazimieras yra lankęs Skuodo gimnaziją.

Būda Sigitas. Matematikos ir informatikos instituto doktorantas. Gimė 1975 m. Mosėdyje, baigė Mosėdžio vidurinę mokyklą.

Būdienė-Šaudytė Valė. Mosėdžio seniūnijos seniūnė. Gimė 1948 m. Lazdijų rajone. 1963–1966 m. mokėsi Vilniaus kooperatiniame technikume. 1972 m. baigė Maskvos kooperatinį institutą, įsigijo ekonomistės profesiją. Mosėdžio apylinkės taryboje pradėjo dirbti 1970 m. 1995 m. paskirta Mosėdžio seniūne. Jai vadovaujant 1999 m. Mosėdis pripažinta gražiausia gyvenviete apskrityje. 2000 m. išrinkta metų seniūne. Nuo 1966 m. gyvena Mosėdyje.

Čiapas Pranas. Ilgametis Mosėdžio vidurinės mokyklos fizinio lavinimo mokytojas, išugdęs didelį būrį gabių sportininkų. Pirmą kartą jo auklėtiniai savo pasiekimais mokyklą išgarsino dar 1995–1956 m. Apie P. Čiapo mirtį sužinota 1987–1988 mokslo metais.

Čižienė-Šimkutė Danutė Ona. Nusipelniusi baidarių ir kanojų irklavimo trenerė. Gimė 1935 m. lapkričio 29 d. 1943–1952 m. mokėsi Mosėdžio vidurinėje mokykloje, 1954–1959 m. studijavo VPI. Yra buvusi daugkartinė Lietuvos čempionė, Lietuvos rinktinės narė, sporto meistrė, paruošė daug Lietuvos ir buvusios Sovietų sąjungos čempionų ir prizininkų. Klaipėdos vaikų ir jaunių sporto mokyklos „Vėtrungė“ irklavimo trenerė.

Dabrienė Laima. Gimė Laiškonių kaime (Pakruojo r.). Gyvena Mosėdyje. Atvykusi į Mosėdį, dirbo Mosėdžio vidurinėje mokykloje, kultūros namuose, vaikų lopšelyje-darželyje, daugelį metų vadovavo suaugusiųjų ir moksleivių chorams. Su suaugusiųjų chorais 1960, 1965, 1975, 1980, 1985 metais sėkmingai dalyvavo respublikinėse dainų šventėse. Jos parengti moksleivių chorai respublikinėse dainų šventėse gražiai pasirodė 1960, 1964, 1969, 1977 metais. Už gerą darbą L. Dabrienė ne kartą buvo įvertinta aukštais apdovanojimais. Mokytojos pėdomis pasekė jos auklėtinės Dangiruta Narvilaitė-Stonkuvienė (Kuršėnų muzikos mokyklos mokytoja), Plungėje dirbanti chorvedė Stasė Malūkaitė-Žilienė, mosėdiškė Alina Petrošiūtė-Gadeikienė, daukšiškė Kristina Būdaitė-Petrauskienė, Klaipėdos muzikinio teatro solistė Jadvyga Dimaitė-Grikšienė ir nemažai kitų. Apie L. Dabrienę rašoma 1999 m. išleistame B. Zubricko žinyne „Pasaulio lietuvių chorvedžiai“.

Dambrauskas Liudas. Mosėdžio parapijos klebonas, parapijos vaikų globos namų vadovas. Gimė 1940 m. gruodžio 28 d. Kunigu įšventintas 1967 m. gegužės 24 d. Dirbti Mosėdžio parapijoje pradėjo 1990 m. kovo mėnesį. Buvusiose Mosėdžio vaikų darželio patalpose įkūrė parapijos vaikų globos namus (1994).

Dunauskaitė Danutė. Žurnalistė, literatė, mokytoja, visuomenės veikėja. Gimė 1951 m. rugpjūčio 19 d. Pakruojyje. 1966–1970 m. mokėsi Mosėdžio vidurinėje mokykloje, 1970–1971 m. – Vilniaus kultūros mokykloje, studijavo LVK Klaipėdos fakultete. 1997 m. apdovanota LR švietimo ir mokslo ministerijos padėkos raštu už geriausiai parengtą moksleivių rašinių konkursą, skirtą karaimų ir totorių 600-ųjų įsikūrimo Lietuvoje metinių progai, jubiliejiniu raštu už gerą ilgametį pedagoginį ir metodinį darbą Lietuvos mokyklos 600 m. jubiliejaus proga. Šiuo metu gyvena ir dirba Kretingoje.

Dimaitė-Grikšienė Jadvyga. Klaipėdos muzikinio teatro operos solistė. Gimė 1955 m. spalio 12 d. Skuode. 1970–1974 m. mokėsi Mosėdžio vidurinėje mokykloje, studijavo Klaipėdos S. Šimkaus muzikos mokykloje, studijas tęsė LVK Klaipėdos fakultete (1985–1991). Gyvena ir dirba Klaipėdoje.

Eidėjus Rimantas. Skulptorius. Gimė 1967 m. rugsėjo 20 d. Mosėdyje. Gyvena Mosėdyje, dirba Skuodo meno mokyklos dailės mokytoju. Nuo 2000 m. dirba Vilniaus dailės akademijos Telšių taikomosios dailės skyriaus skulptūros specialybės dėstytoju. Jis yra 4 proginių monetų autorius (1 lito monetos, skirtos Lietuvos banko 75-mečiui, 10 Lt monetų, skirtų Kauno ir Klaipėdos miestų jubiliejams, 50 Lt. monetos, skirtos M. Valančiaus 200-ųjų gimimo metinių jubiliejui).

Eidėjutė-Kasputienė Adelė. Dailininkė tekstilininkė. Gimė 1966 m. gegužės 29 d. Mosėdyje. Gyvena ir dirba Lentvaryje. Skulptoriaus Rimanto Eidėjaus sesuo.

Gadeikienė Bronislava. Ilgametė Mosėdžio kultūros centro direktorė, daugelio miestelio kultūrinių renginių organizatorė.

Gadeikis Liudvikas. Lietuvos rašytojų sąjungos narys, savaitraščio „Veidas“ redaktorius. Gimė 1954 m. spalio 14 d. Žebrokų kaime. 1970–1973 m. mokėsi Mosėdžio vidurinėje mokykloje, studijavo VU Filologijos fakultete (1973–1978), VU Tarptautinio verslo mokykloje (1999–2001). Yra dirbęs „Literatūros ir meno“, „Pergalės“, „Lietuvos aido“ redakcijose. Kaip prozininkas respublikinėje spaudoje debiutavo 1979 m. Išleido novelių knygą „Basas“ (1988). Gyvena Vilniuje.

Galdikaitė Ona, slapyvardis Vynmedžio šakelė. Vienuolė, poetė, dailininko Adomo Galdiko sesuo. Gimė 1898 m. rugsėjo 17 d. Giršinų kaime, Mosėdžio parapijoje. 1920–1921 m. studijavo Munsterio universitete teologiją, filosofiją, pedagogiką. 1922 m. įstojo į Krikščioniškos meilės ir atgailos pranciškonių vienuolyną Nonnenwerthe (Vokietija). Vienuolės vardas – sesuo Marija Augustina. Dėdė arkivyskupas P. Karevičius pakvietė ją įkurti vienuoliją Lietuvoje. 1930 m. Padvariuose įsteigė Dieviškosios Jėzaus Širdies seserų pranciškonių kongregaciją, kuri turėjo bažnytinių drabužių siuvyklą, vaikų darželį, vaikų katekizacijos mokyklą, vadovavo senelių prieglaudoms. 1935 m. įkūrė vienuolyną Kaune, kur veikė uždarų rekolekcijų namai, vaikų darželis (dirbo pagal M. Montessori auklėjimo sistemą). 1949 m. sovietų saugumo darbuotojų suimta, kalinta Kaune, Kretingoje, Vilniuje, nuteista kalėti 10 metų. 1955 m. amnestuota. Grįžusi rūpinosi vienuolijų gyvenimu, iš lenkų, vokiečių, prancūzų kalbų vertė ir savilaidos būdu leido teologų ir mistikų darbus. Parašė eilėraščių, giesmių, kurių daugelis įtraukta į maldynus, išvertė šv. Teresės Avilietės knygą. Pati savo gyvenimą aprašė 1998 m. Dalyvavo leidžiant pogrindžio žurnalą Rūpintojėlis (1977–1990).

Galdikas Adomas. Tapytojas, grafikas, scenografas. Gimė 1893 m. spalio 18 d. Giršinų kaime, Mosėdžio parapijoje. Tapybos ir grafikos mokėsi Petrapilyje ir Berlyne. Vėliau studijavo Švedijoje, Italijoje ir Prancūzijoje. 1923–1940 m. buvo Kauno meno mokyklos grafikos studijos vedėjas, o karo metais profesoriavo Kauno taikomosios dailės institute. 1946–1947 m. dirbo profesoriumi Friburge, 1947–1952 m. gyveno Paryžiuje, o nuo 1952 m. – JAV (Niujorke). Nuo 1920 m. dalyvavo daugelyje Lietuvoje ir užsienyje surengtų lietuvių meno parodų. 1937 m. pasaulinėje parodoje Paryžiuje už triptiką „Lietuva“ gavo Grand Prix. Dirbo tapybos, grafikos srityse, yra iliustravęs keletą knygų, sukūręs nemažai dekoracijų 17 Valstybės teatro Kaune spektaklių. Už V. Krėvės dramos „Šarūnas „dekoracijas 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje apdovanotas aukso medaliu. Dailininkas mirė 1969 m. gruodžio 7 d. Niujorke. 1976 m. Brukline atidaryta A. Galdiko galerija.

Gedrimas Konstantinas. Gimė 1936 m. spalio 10 d. Erslos kaime, mokėsi Tėvelių septynmetėje mokykloje (1944–1952). Studijavo Klaipėdos žemės ūkio technikumo Veterinarijos skyriuje (1953–1957) ir Lietuvos veterinarijos akademijoje (1960–1965). Nuo 1970 m. buvo Žemės ūkio ministerijos Veterinarijos valdybos inspekcijos viršininkas, nuo 1982 m. – šios inspekcijos viršininko pavaduotojas. Mirė 2003 m. gegužės 20 d.

Gineikienė Liucija. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja. Gimė 1945 m. Mosėdyje, baigė Mosėdžio vidurinę mokyklą, studijavo VU Istorijos-filologijos fakultete. 1977 m. įsikūrė Klaipėdoje. Gyvena Bachmeno dvaro teritorijoje.

Granauskas Romualdas. Prozininkas. Gimė 1939 m. balandžio 18 d. Mažeikiuose. Mokėsi, o vėliau mokytojavo Mosėdžio vidurinėje mokykloje, keletą metų dirbo „Mūsų žodžio“ redakcijoje. Parašė apsakymų rinkinius „Medžių viršūnės“, „Duonos valgytojai“, „Baltas vainikas juodam garvežiui“, „Vakaras, paskui rytas“, „Gyvulėlių dainavimas“, „Raudoni miškai“, apysakas „Gyvenimas po klevu“, „Jaučio aukojimas“, „Raudonas ant balto“, kino scenarijus „Vasara baigiasi rudenį“, „Sodybų tuštėjimo metas“, pjesę „Rožės pražydėjimas tamsoj“, esę „Žodžio agonija“, du romanus: „Duburys“, „Erezija“. Yra Žemaitės, J. Paukštelio, A. Vaičiulaičio, S. Daukanto, G. Petkevičaitės-Bitės, LR Vyriausybės meno (1999), Rašytojų sąjungos, Nacionalinės premijos laureatas (2000), Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino 4 laipsnio ordino kavalierius (1999).

Granauskienė–Skruibytė Alma Regina. Žurnalistė, filologė, tautodailininkė. Gimė 1937 m. gruodžio 23 d. Mosėdyje, 1955 m. baigė Mosėdžio vidurinę mokyklą, 1961 m. – VU Istorijos-filologijos fakultetą. 1961–1968 m. mokytojavo Mosėdyje, dirbo Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ redakcijoje skyriaus vedėja (1968–1972) Nuo 1972 m. gyveno Vilniuje, dirbo Lietuvos aklųjų draugijos bibliotekoje, Kino studijos reklamos ir informacijos redaktore, laikraščio „Tarybinis mokytojas“ korespondente. 1978 m. – žurnalo „Buitis“  vyr. redaktoriaus pavaduotoja, nuo 1991 m. – žurnalo vyr. redaktore. Redagavo „Prūsos“ klubo, Vydūno draugijos, Ramuvos, Mažosios Lietuvos bendrijų almanachą „Ramuva“, organizavo jo leidybą. Parašė ir išvertė į rusų kalbą knygą „Matau visą pasaulį“ (apie liaudies tapytoją M. Bičiūnienę). Nuo 1976 m. buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos narė, Tautodailininkų sąjungos narė. Žuvo 1999 m. liepos 22 d. Plateliuose. Palaidota Mosėdžio kapinėse.

Grigalauskas Juozas. Agronomas, Žemės ūkio mokslų kandidatas. Gimė 1917 m. lapkričio 18 d. Plaušinių kaime, Mosėdžio parapijoje. 1950 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją. Nuo 1956 m. Žemdirbystės instituto Vokės filialo mokslinis bendradarbis, apgynė žemės ūkio mokslų kandidato disertaciją apie Nemuno žemupio užliejamų pievų gerinimą ir naudojimą. Paskelbė mokslo darbų iš žolininkystės, žolės miltų gamybos, pievininkystės, yra knygos „Nemuno žemupio užliejamos pievos“(1955) bendraautorius. 1971 m. gavo respublikinę premiją už žolės miltų gamybos organizavimo pagrindimą Nemuno užliejamose pievose. Mirė 1979 m. sausio 5 d. Vilniuje.

Intas Vaclovas. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino 5 laipsnio ordino kavalierius, gydytojas, Respublikinio unikalių akmenų muziejaus įkūrėjas. Gimė 1927 m. lapkričio 14 d. Kivylių kaime. Baigė Aleksandrijos pradinę (1936), Klaipėdos suaugusių gimnaziją (1949), KMI (1955). Baigęs mokslus, gydytoju dirbo Skuodo, Mosėdžio ligoninėse. Respublikinio unikalių akmenų muziejaus įkūrėjas ir direktorius (1979–2000). Akmenų muziejų Mosėdyje pradėjo kurti 1957 m. V. Intas – Indijos Respublikos aplinkos apsaugos asociacijos garbės narys (1987), Lietuvos nusipelnęs gamtos apsaugos darbuotojas (1988), Valdo Adamkaus premijos laureatas (1994). Gyvena Mosėdyje.

Jablonskis Ignas. Vienas iškiliausių Lietuvos kraštotyrininkų, muziejininkų. Gimė 1911 m. gegužės 26 d. Mosėdžio valsčiaus  Budrių kaime. Daugelį metų gyveno Kretingoje. Mirė 1991 m. gruodžio 6 d. Vilniuje. Palaidotas Kretingos senosiose kapinėse. 1993 m. Mokslo ir enciklopedijų leidykla išleido jo knygą „Budrių kaimas“ (mokslinis redaktorius ir straipsnio „Apie Igną Jablonskį“ autorius – Vacys Milius).

Jablonskis Juozas. Rainių miškelio kankinys. Gimė 1911 m. Udralių kaime. 1932–1938 m. tarnavo eiliniu policininku, paskui iki  suėmimo gyveno Mosėdyje, laikė arbatinę. Bolševikų laikais veikęs prieš juos, persekiotas ir gaudytas, slapstėsi pasienyje. Suimtas pas kaimyną Udralių kaime 1941 m. balandžio 27 d. naktį, gegužės 2 d. perkeltas į Telšių kalėjimą, kaltintas šnipinėjimu. Nukankintas 1941 m. naktį iš birželio 24 į 25. Liko žmona su 4 vaikais.

Jablonskis Tadas. Lietuvos karo laivyno karinės fregatos F 12 „Aukštaitis“ kovinės dalies 2 vado pavaduotojas. Gimė 1977 m. sausio 27 d. Mosėdyje, baigė Skuodo Bartuvos vidurinę mokyklą (1995), mokėsi Klaipėdos jūreivystės mokykloje. 1997 m. pradžioje išvyko į Švediją, kur pusę metų mokėsi švedų kalbos, paskui – seržantų mokykloje. Nuo 1998 m. sausio mėn. pradėjo mokytis Švedijos karališkoje karo jūrų akademijoje, kurią baigė 1999 m. gruodžio mėn. Jam suteiktas pirmasis leitenanto karinis laipsnis. Nuo 2001 m. paskirtas į flotilės štabą, kur dirba Lietuvos karo laivų flotilės operacijų ir planavimo poskyrio viršininku. Dirbdamas studijuoja Klaipėdos universitete laivovedybą. Vyr. leitenantas.

Jankus Ambraziejus. Literatas, visuomenės veikėjas. Gimė 1919 m. lapkričio 12 d. Nevočių kaime (Mosėdžio sen.). 1944 m. rudenį sukūrė šeimą ir apsigyveno uošvių ūkyje Jedžiotų kaime. Sužinojęs, kad gali būti išvežtas į Sibirą, pasitraukė į Liepoją, 22 metus dirbo prie Marteno krosnių. Lietuvai ir Latvijai atgavus nepriklausomybę, kartu su kitais tautiečiais pasirūpino, kad Liepojoje būtų įsteigta lietuviška mokykla, biblioteka, atgauti prieš karą „Rūtos“ draugijai priklausę  kultūros namai, vadovavo Liepojos lietuvių kultūros draugijai. Yra išleidęs 2 savo kūrybos rinkinėlius: „Būrų kalno papėdėje“ (1994), „Dvi Tėvynės = Divas Tevzemes“ (2004).

Jasmontaitė Irena Vincenta. Mokytoja. Gimė 1929 m. Jos mama Aleksandra Leknaitė buvo daraktorė, 1914 m. Maskvos mokslo apygardoje įsigijusi pradinių klasių mokytojos specialybę. Mama mokytojavo Salantuose, Skuodo progimnazijoje, nuo 1922 m. – Udraliuose, kur pati pasirūpino naujo namo, kuriame ilgą laiką veikė mokykla, statyba. Tėvelis Vincas Jasmontas buvo ūkininkas.
Irena Jasmontaitė nuo mažens buvo silpnos sveikatos, vaikystėje sirgo tuberkulioze. Sveikatai sustiprėjus, studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, kur įsigijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybę. Iš pradžių vienerius metus mokytojavo Trakų rajono Vieštartonių aštuonmetėje mokykloje. Tėvams pasistačius namus Mosėdyje, Irena įsikūrė čia ir nuo 1953 m. dirbo Mosėdžio vidurinėje mokykloje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Mokiniai I. Jasmontaitę prisimena kaip vieną iš labiausiai savo darbui atsidavusių, apsišvietusių mokytojų, visą gyvenimą savo žinias, gerumą dalinusią kitiems. Per savo gyvenimą turtų nesusikrovė – sukaupė tik didžiulę asmeninę biblioteką. Savo šeimos nesukūrė. Gyvenimo saulėlydžio sulaukė Mosėdyje. 

Jazbutis Gediminas. Kretingos r. Batakių parapijos kunigas. Gimė 1968 m. vasario 4 d. Gaubių kaime (Mosėdžio sen.). Mokėsi Mosėdžio vidurinėje mokykloje, vėliau – Varnių profesinėje technikos mokykloje. 1992 m. įstojo mokytis į Telšių kunigų seminariją. 1997 m. įšventintas į kunigus.

Jonušas Justinas. Kapelmeisteris, Lietuvos kariuomenės majoras, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordino kavalierius, Lietuvos muzikų sąjungos narys. Gimė 1938 m. gegužės 10 d. Mikulčių kaime, Mosėdžio parapijoje. Muzikos mokėsi Klaipėdos muzikos mokykloje (chorinis dirigavimas, 1953–1958), studijavo VPI Muzikos fakultete (1958–1963). Nuo 1991 m. KAM Garbės sargybos orkestro kapelmeisteris. Gyvena ir dirba Vilniuje. Tarptautinio orkestrų festivalio „Auksinė lyra“ konkurse 1996 m. gavo Didįjį prizą. Baltijos šalių studentų dainų švenčių „Gaudeamus“, 1994 ir 1998 m. Pasaulio lietuvių dainų švenčių dirigentas.

Jurgaitis Enrikas. Dailininkas, revoliucinio judėjimo dalyvis, nuo 1932 m. LKP narys, dirbęs NKGB (1940–1945), nuo 1945 m. sovietinis darbuotojas, LTSR nusipelnęs kultūros švietimo darbuotojas. Gimė 1912 m. sausio 26 d. Mosėdyje. Sukūrė sovietmečio tematikos kompozicijų, nutapė peizažų, išdrožė medinių skulptūrų.

Jurgutis Rokas. Gimė 1905 m. liepos 14 d. tuometinės Kretingos apskrities Šakinių kaime, ūkininko šeimoje. 1927 m. baigė mokytojų kursus. 1927–1928 m. mokytojavo Kaukolikų pradžios mokykloje, 1928–1929, 1930–1934 m. dirbo kaip atsarginis mokytojas Kretingos II rajone. 1929–1930 m. vadovavo Skuodo rajono Lenkimų pradžios mokyklai, 1934–1940 m. – Mosėdžio mokyklai, 1937–1940 m. – dar ir Mosėdžio viešajai bibliotekai.
1934 m. Mosėdyje sukūrė šeimą. Jo žmona Veronika Razgaitytė. 1938 m. jiems gimė dukra Vida. 1940 m. R. Jurgutis persikėlė gyventi į Darbėnus. Iš pradžių dirbo Darbėnų pradžios mokyklos mokytoju, o 1941–1942 m. – mokyklos vedėju. Susirgęs džiova, 1942 m. iš šių pareigų pasitraukė. 1944 m., artinantis rusų kariuomenei, sužinojęs, kad 1940 m. sovietų valdžia planavo jį išvežti į Sibirą, pasitraukė į Vakarus. 1945–1948 m. mokytojavo pabėgėlių stovyklose Geislingene, Nurtingene ir Schwabisch Gmunde. 1948 m. lapkričio mėnesį išvyko gyventi į Kanadą. Negalėdamas gauti darbo pagal savo profesiją, iš pradžių įsidarbino lentpjūvėje, vėliau dirbo mokyklos sargu. Mirė 1952 m. vasario 22 d., susirgęs vėžiu.

Jurkšas Juozapas. Pedagogas, ilgametis Mosėdžio vidurinės mokyklos direktorius. Gimė 1936 m. kovo 14 d. Skuodo rajono Klauseikių kaime. Nuo 1970 m. gyvena Mosėdyje. 25-erius metus vadovavo Mosėdžio vidurinei mokyklai. Jo rūpesčiu pastatytas vidurinės mokyklos priestatas, aktų salė. J. Jurkšas savo nuoširdžiu darbu pelnė didžiulę mokytojų, mokinių ir jų tėvų pagarbą.

Kalenda Petras. Liaudies skulptorius. Gimė 1904 m. gruodžio 30 d. Šatraminių kaime. Baigęs pradžios mokyklą, talkino savo tėvui staliui, mėgo drožti, skaityti, pasigamino medinį dviratį, įvairių muzikos instrumentų, namų apyvokos daiktų, žavėjosi lėlių teatru. Kaukes išdroždavo be didelio vargo: paukščius, gyvulėlius, žvėris, elgetas, girtuoklius, davatkas. 1930 m. jo drožiniai buvo eksponuojami Kauno žemės ūkio parodoje, Šiauliuose ir kitur. Sulaukęs įvertinimo, dirbo Kauno „Marginių“ kooperatyve, gyvendamas Salantuose, tęsė savo skulptūrinę kūrybą ir dalyvavo liaudies meno parodose. Yra išdrožęs Žemaitę, vyskupą M. Valančių, Palangos Juzę, Žemaičių vestuves, Neringą ir Naglį, vysupo A. Baranausko klėtelės modelį. Mirė 1986 m. Salantuose.

Karevičius Pranciškus. Knygnešių pagalbininkas. Gimė 1825 m. Giršinų kaime, Mosėdžio parapijoje. Mokėsi Mosėdyje ir 4 metus Žemaičių kunigų seminarijoje Varniuose, tačiau apsisprendė netapti kunigu. Seminarijoje talkino vyskupui M. Valančiui renkant medžiagą veikalui „Žemaičių vyskupystė“. Sugrįžęs į ūkį, vedė Petronėlę Pocevičaitę iš Ylakių parapijos, susilaukė dviejų vaikų: sūnaus Pranciškaus (būsimojo arkivysklupo) ir dukters. Spaudos draudimo metais talkino knygnešiams. Mirė 1907 m.

Karevičius Pranciškus. Arkivyskupas, marijonas (vienuolis). Gimė 1861 m. rugsėjo 30 d. Giršinų kaime, Mosėdžio parapijoje. Pradžios mokyklą baigė Mosėdyje, toliau mokėsi Liepojos gimnazijoje, 1881 m. vasario 2 d. įstojo į Peterburgo seminariją, po metų perėjo į akademiją, po 4 metų gavo teologijos magistro laipsnį. Mirus žemaičių vyskupui Gasparui Cirtautui (1913 m. rugsėjo 4 d.), jo įpėdiniu popiežius Pijus X 1914 m. vasario 27 d. paskyrė P. Karevičių. 1926 m., sudarant Lietuvos bažnytinę provinciją ir vietoje vienos Žemaičių vyskupijos steigiant tris, P. Karevičius balandžio 24 d. įstojo į Marijonų vienuolyną Marijampolėje. Per 12 vyskupavimo metų pašventino 39 naujas bažnyčias. 1918 m. su aukščiausiais Vokietijos atstovais tarėsi dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo. Mirė 1945 m. rugsėjo 30 d. Marijampolės mieste.

Doloresa Kazragytė. Aktorė, eseistė, dramaturgė. Gimė 1942 m. rugsėjo 27 d. Gariuose (Jaroslavlio sritis). Vaikystėje kurį laiką gyveno Mosėdyje, Telšiuose. Ilgametė Kauno valstybinio akademinio dramos teatro aktorėIšleido eseistikos knygas „Tiltas be turėklų“ (1987), „Gyvenimas prieš gyvenimą“ (1994), lyrinės prozos rinktinę „Kasdienybės rožinis“ (1999), rašo ir stato scenos veikalus. Valstybinės premijos laureatė.

Kirsenko Sergiejus. Gimė 1966 m. Ukrainoje. 1972 m. su tėvais grįžo gyventi į Lietuvą. Mokėsi Krakių pradinėje, vėliau – Mosėdžio vidurinėje mokykloje. Lankydamas ketvirtąją klasę, pradėjo mokytis Skuodo meno mokykloje akordeono specialybės. 1982 m. įstojo į S. Šimkaus konservatoriją tūbos specialybę, o 1986 m. pradėjo studijuoti Lietuvos muzikos akademijoje ir čia baigė magistro studijas. 1991 m. S. Kirsenko tapo J. Jonušo vadovaujamo Lietuvos kariuomenės garbės sargybos kuopos orkestro nariu. Ten grojo 7 metus. 1996–1997 m. tobulinosi Švedijos Malmės muzikos koledže. Pastaraisiais metais groja Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoniniame orkestre, įvairios sudėties pučiamųjų ansambliuose, dalyvauja tarptautiniuose naujosios muzikos festivaliuose. 1994 m. S. Kirsenko tapo respublikinio B. Jonušo konkurso laureatu, 1995 m. paskatintas B. Jonušo vardo premija kaip aktyviausias metų atlikėjas.

Kleiva Vidmantas. Tautodailininkas. Gimė 1963 m. birželio 7 d. Radviliškio rajone. Baigęs vidurinę, įstojo į Plungės statybos technikumą, kurį baigė 1986 m. Vedęs apsigyveno Mosėdyje. Iš medžio  drožti pradėjo 1997 m. Tautodailininkų sąjungos narys nuo 1999 m. Dalyvavo kūrybiniame plenere Lenkijoje. Mosėdžio pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 750-ųjų metinių proga išdrožė stogastulpį, kuris pastatytas Mosėdžio skverelyje, priešais bažnyčią.

Kryževičius Kazys. Tautodailininkas (kryžių meistras). Gimė 1922 m. Imbarių kaime (Kretingos r.). Nuo 1958 m. gyvena Šatraminių kaime. Iš medžio drožti pradėjo išėjęs į užtarnautą poilsį.

Kubilius Jonas. Kunigas jėzuitas, visuomenės veikėjas, filosofijos daktaras (1933). Gimė 1906 m. birželio 25 d. Šerkšnių kaime, Mosėdžio parapijoje. 1925 m. Baigęs studijas ir apgynęs mokslo daktaro laipsnį, 1933 m. grįžo į Lietuvą. Kauno jėzuitų gimnazijoje dėstė graikų, lotynų kalbas ir pats jas toliau studijavo VDU, Lyono universitete Prancūzijoje (1937–1940).
1940 m. įšventintas kunigu. Dėstė tikybą mokyklose, buvo skaučių kapelionas. Parūpindavo žydams krikščionių metrikus, už tai nacių suimtas, kalintas. Rezistentų išlaisvintas iš kalėjimo, išėjo pas partizanus. Karui pasibaigus, studijavo Sorbonos universitete Paryžiuje ir apgynė antrą filosofijos doktoratą. Buvo Prancūzijos lietuvių katalikų misijos direktorius, rūpinosi Vatikano pagalba lietuvių pabėgėliams. 1950 m. persikėlė į Kanadą. Montrealyje rūpinosi įsteigti antrąją lietuvių parapiją, 1951–1957 m. buvo jos pirmasis klebonas. 1955 m. pastatydino Aušros vartų bažnyčią. Apsigyveno JAV. 1957–1967 m. Čikagoje buvo Jaunimo centro direktorius. Su kunigu V. Gutausku rinko aukas ir 1972 m. pastatydino papildomus šio centro rūmus. Vėliau grįžo į Montrealį, buvo skautų dvasios vadas. Mirė 1991 m. kovo 3 d. Verdune (Kanada). Palaidotas Čikagoje (JAV).

Kubilius Valerijonas. Kretingos rajono savivaldybės meras. Gimė 1939 m. spalio 27 d. Skuodo rajono Šerkšnių kaime. Yra baigęs Rietavo žemės ūkio technikumą. 2000 m. išrinktas Kretingos rajono  savivaldybės meru.

Kudarauskaitė Meilė. Poetė, pedagogė. Gimė 1932 m. rūgpjūčio 15 d. Klausgalvių kaime (Kretingos r.). Mokėsi Mosėdžio pradžios mokykloje (1944). 1955 m. baigė VU, kur studijavo lituanistiką, 1975 m. – Leningrado teatro, muzikos ir kinematografijos institutą, lankė dramos studiją, vaidino Vilniaus ir Kauno teatruose, dėstė VPI, Lietuvos konservatorijoje. Išleido eilėraščių rinkinius „Rymojimai“, „Po dangaus kepure“, „Tako šviesa“, „Žodžio valanda“, „Sekundė smėlio karaliene“, „Vorų žemėlapiai“, beletristinį pasakojimą apie kalbą „Ar vingri kalbos gaida“, poetinių apmąstymų knygą „Kęstaičių žemaičiai: vaizdai istorijos paraštėse“.

Kudarauskas Sigitas. KU Jūrų technikos fakulteto Elektrotechnikos katedros profesorius, habilituotas technikos mokslų daktaras. Gimė 1936 m. Klaipėdoje. 1942–1944 m. mokėsi Mosėdžio pradžios mokykloje.

Kvietkauskas Apolinaras. Buvęs ilgametis Mosėdžio kolūkio pirmininkas. Gimė 1933 m. liepos 7 d. Skuodo rajono Notėnų kaime. Nuo 1971 m. iki pat kolūkių reorganizacijos dirbo Mosėdžio kolūkio pirmininku ir savo nuoširdžiu darbu pelnė didelę mosėdiškių pagarbą. Būdamas kolūkio pirmininku, daug padėjo steigiant Mosėdyje Respublikinį unikalių akmenų muziejų. Jam vadovaujant, už gražiai tvarkomą aplinką Mosėdžio kolūkis buvo apdovanotas Didžiuoju gintaro prizu.

Laureckis Bronius. Tautodailininkas, kalvis. Gyvena Virbalų kaime, savo tėviškėje. Liaudies meistrą garsina jo padaryti sietynai Mosėdžio svečių namams „Kaštonas“, originalus stovas žvakėms, naudojamas Skuodo Švč. Trejybės bažnyčioje ir daugelis kitų kūrinių, buičiai skirtų gaminių.

Kuprys Povilas. Tautodailininkas, pedagogas. Gimė 1926 m. rugpjūčio 1 d. Mosėdyje, valstiečių šeimoje. Baigė Skuodo vidurinę mokyklą, 15 metų mokytojavo Mosėdyje ir Lenkimuose, dėstė fiziką, matematiką. 1962 m. įstojo į Liaudies meno draugijos Kauno skyrių. Liaudies meno parodose eksponuodavo papuošalus iš metalo, gintaro, medžio. Apie 1969-uosius P. Kuprys išrinktas šios draugijos Klaipėdos skyriaus Skuodo sekcijos pirmininku ir šias pareigas ėjo 30 metų. Mirė 1987 m. vasarą. Palaidotas Mosėdyje.

Leonavičius Edmundas. Šiaulių netradicinio teatro klubo studijos „Edmundo studija 3“ aktorius, Šiaulių netradicinio teatro klubo pirmininkas. Gimė 1955 m. gruodžio 5 d. Mosėdyje. 1962–1973 m. mokėsi  Mosėdžio vidurinėje mokykloje, studijavo LVK (1973–1977). Svarbiausi sukurti vaidmenys: Povilas Višinskis, P. Blinkevičius, senelis ir kt. Kartu su žmona režisiere A. Bagatyryte įkūrė „Edmundo studiją 3“ (1991). Dalyvavo Lietuvos teatrų festivalyje „Kelias“ (Panevėžys, 1995), Kairo tarptautiniame ekspermentinių teatrų festivalyje (Egiptas, 1996), festivalyje „Šv. Kristupo vasaros muzika“ (Vilnius, 1999) ir kt. Stažavosi Toubab Dialao kaimelyje (Senegalas, 1994). Dalyvavo tarptautiniuose teatro simpoziumuose Olandijoje, Suomijoje, Danijoje. Kartu su žmona ir Lietuvos nacionaline UNESCO komisija pirmą kartą Lietuvoje surengė Afrikos dienos minėjimą Vilniuje (1999 m.). Gyvena Šiauliuose.

Lygutaitė-Bucevičienė Stasė.  Poetė, žurnalistė. Gimė 1936 m. birželio 15 d. Lenkimuose (Skuodo r.). Vėliau su tėvais persikėlė gyventi į Mosėdžio parapiją, lankė Mosėdžio vidurinę mokyklą. Dirbo Skuodo rajono „Mūsų žodžio” laikraščio ir „Buities” žurnalo redakcijose. Išleido eilėraščių rinkinius „Žalios žolės žaidimai“ (1971), „Žiburys tamsoj žibėjo” (1975), „Lengva saulė migloj“ (1979), „Medis raudonom uogom” (1983), „Danguje kaštonas žydi” (1985), „Amžinoji žolynų šviesa” (1988), „Rožė viduržiemio naktį (1991), „Vakaro nendrė” (1996), „Visada rudenį” (2001), „Iš buvusio dangaus“ (2003), nemažai savo kūrybos paskelbė periodinėje spaudoje. Gyvena Vilniuje.

Markaitis Vincas. Medžio drožėjas. Gimė 1950 m. balandžio 24 d. Tėvelių kaime, Mosėdžio sen. Baigė vakarinę vidurinę mokyklą. Drožia dekoratyvines skulptūrėles, bereljefo kompozicijas. Dalyvauja medžio drožėjų kūrybinėse stovyklose. Jo darbai buvo eksponuojami Vengrijoje, pasaulio jaunimo festivalyje Berlyne, Danijoje, Maskvoje ir daugelyje kitų parodų. 1974 m. vasarą jis dalyvavo Rokiškyje vykusioje kūrybinėje stovykloje-seminare, sukūrė legendos motyvais Ramintos ąžuolinę skulptūrą, kuri pastatyta Obelių miestelyje. 1976 m. Varėnos rajone, M. K. Čiurlionio kelyje, sukūrė „Smuikininką“, dalyvavo liaudies talentų šventėje Maskvoje. 1979 m. vasarą iš ąžuolo išskobė „Kastytį“, kuris rymo Juodkrantėje, Raganų kalne.

Markauskas Mečislovas. Advokatas, visuomenės veikėjas, Steigiamojo Seimo narys. Gimė 1891 m. spalio 3 d. Giršinų kaime. Mokėsi Palangos progimnazijoje ir Šiaulių gimnazijoje, kurią baigė 1912 m. Teisės mokslus baigė Maskvos universitete prieš Pirmąjį pasaulinį karą. 1913–1915 m. dirbo „Lietuvos ūkininko“ redaktoriumi. Studijuodamas priklausė socialdemokratams, pogrindyje veikė prisidengęs slapyvardžiu Morkus Borkus. Grįžęs į Lietuvą, iš pradžių vertėsi advokato praktika Marijampolėje, Šiauliuose. 1923 m. socialdemokratai išrinko jį į Seimą. Nuo 1925 m. apsigyveno Šiauliuose. Bolševikams okupavus Lietuvą, jo turtą konfiskavo, o patį su šeima išvežė į Sibirą – Krasnojarsko kraštą. Po 10 metų grįžo į Lietuvą. Tuo metu jo sveikata jau buvo gerokai pašlijusi. Apsigyveno netoli Palangos. Dar prieš karą bendradarbiavo „Aušrinėje“, „Lietuvos žiniose“, „Socialdemokrate“. Mirė 1979 m. sausio mėnesį netoli Palangos.

Markavičienė-Tamašauskaitė Dalia. Žurnalistė, Žemaičių kultūros draugijos narė, literatė. Gimė 1973 m. balandžio 23 d. Mosėdyje. Vidurinį mokslą baigė Mosėdyje (1980–1991), Kretingos šv. Antano kolegijoje – religinio folkloro ir etnomuzikavimo 3 metų kursus. Šiuo metu studijuoja ŠU. Baigusi vidurinę, įsidarbino „Mūsų žodžio“ redakcijoje. Nuo 1995 m. čia dirba Laiškų skyriaus vedėja, korespondente, teminių puslapių vaikams ir jaunimui rengėja. Savo kūrybą yra publikavusi leidinuose „Nemunas“, „Literatūra ir menas“, „Metai“, „Žemaičių žemė“, „Varpai 2004“, „Klaipėda“. Žurnalistų kūrybos konkurse žurnalisto S. Boriko premijai gauti laimėjo II laipsnio diplomą (1998), rajonų spaudos žurnalistų konkurso „Lietuvos integracija į ES“ laureatė, žurnalistų konkurso, skirto Pasaulinei AIDS dienai, laimėtoja (1999, 2001), diplomantė (2003). Lietuvos Žurnalistų sąjungos skelbtų rašinių konkursų apie žmogaus teises laureatė (2002, 2003).

Meškauskas Algimantas. Respublikinio unikalių akmenų muziejaus direktorius. Gimė 1963 m. Skuode, vidurinę mokyklą baigė Skuode, studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje (1986), įsigijo miškų ūkio inžinieriaus specialybę. Dirbo MSV, Agropramoniniame susivienijime, Skuodo telekome, pašte, Žemės ūkio banke apsaugos darbuotoju. 2000 m. balandžio 17 d. Aplinkos ministro įsakymu paskirtas Respublikinio unikalių akmenų muziejaus direktoriumi.

Meškys Jurgis. Technologijų mokslų daktaras, AB „Vilniaus garsas“ direktorius. Gimė 1935 m. rugsėjo 8 d. Palšių kaime  (Mosėdžio sen.).

Metrikas Povilas. Gimė 1937 m. rugsėjo 8 d. Šiauliuose. 1963 m. baigė Kauno medicinos institutą. Jam suteikta aukščiausia gydytojo chirurgo kvalifikacinė kategorija. P. Metrikas yra apgynęs medicinos mokslų kandidato disertaciją. Tobulinosi Vilniaus, Maskvos, Sankt Peterburgo, Kijevo, Varšuvos, keliose kitose mokslo ir gydymo bazėse. Šiuo metu dirba Klaipėdos apskrities ligoninės Skuodo padalinyje chirurgu, gyvena Mosėdyje.

Milius Vacys. Etnonologas, bibliografas, kultūrologas, humanitarinių mokslų daktaras, VDU profesorius, Lietuvos Didžiojo knigaikščio  Gedimino IV laipsnio ordino kavalierius. Gimė 1926 m. gruodžio 8 d. Šauklių kaime. Mokėsi Šačių, Skuodo gimnazijoje, Telšių mokytojų seminarijoje. Studijavo Vilniaus universitete etnografiją ir muziejininkystę (1946–1951), TSRS MA Etnografijos institute aspirantūroje (1951–1954). Nuo 1947 m. pradėjo dirbti Lietuvos istorijos institute. 1992–1999 m. –  VDU profesorius. Daugelio knygų autorius, bendraautorius, sudarytojas, kelių periodinių leidinių redkolegijų narys. Apdovanotas Lietuvos mokslo premija už darbų ciklą „Lietuvių etninės kultūros tyrinėjimai 1956–2002 m.“ (2003), J. Basanavičiaus premijos laureatas.

Nezabitauskis Adolfas. Gimė 1901 m. liepos 6 d. Baidotų k. (Skuodo r.). Mirė 1968 m. Telšiuose (paskutiniosiomis savo gyvenimo dienomis gyveno Telšiuose, Plungės g. 15). Palaidotas Gargždelės kapinėse (šalia brolių ir tėvų). Buvęs Mosėdžio vidurinės mokyklos direktorius, „Lietuvos aido” korektorius, stilistas. Nuo 1941 m. dirbo kultūros paminklų įstaigos viršininku. Suimtas 1949 m., kai dirbo Mosėdžio mokyklos direktoriumi. Kalėjo Vorkutoje, Abezės lageryje. Į Lietuvą grįžo 1956 m. Reabilituotas. Mokėjo senąsias lotynų, graikų, gotų, lenkų kalbas. Visą gyvenimą norėjo dirbti istoriku. Dirbo ekspeditoriumi, vėliau – rinkinių saugotoju Šiaulių „Aušros“ muziejuje. 1968 m. perėjo dirbti į Žemaičių muziejų „Alka”. Tais pačiais metais ir mirė. Žemaičių muziejuje „Alka“ saugoma dalis Adolfo Nezabitauskio archyvo. Pagrindinė jo archyvo dalis yra Vilniaus universiteto bibliotekoje. 

Norkūnienė Stanislava. Bibliografė. Gimė 1948 m. sausio 4 d. Igarių kaime, Mosėdžio parapijoje. 1972 m. baigė Vilniaus universitetą (bibliotekininkystės spec.), dirbo Lietuvos Mokslų akademijos centrinės bibliotekos bibliografijos, fondų, aptarnavimo skyriuose. Parengė bibliografijos rodykles: „Lietuvos botanika“, „Dendroklimatochronologija, 1971–1980“.

Pajarskienė Vita. Gimė 1964 m. birželio 1 d. Klaipėdoje. 1983 m. baigė Klaipėdos S. Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą, kur įsigijo chorinio dirigavimo specialybę. 1987 m. baigė Lietuvos muzikos akademiją. 1987 m. pagal paskyrimą pradėjo dirbti Mosėdžio kultūros namuose meno vadove ir tapo aktyvia etnokultūros puoselėtoja. Nuo 1988 m. vadovauja Mosėdžio folkloro ansambliui, kuris yra Pasaulio lietuvių dainų švenčių (1994, 1998, 2003) dalyvis, tarptautinių folkloro festivalių „Baltica“ (1993, 1996, 1999, 2002) dalyvis. V. Pajarskienė – pagrindinė tradicinių, kasmet Mosėdyje organizuojamų folkloro švenčių „Bieg opelė vingordama“ organizatorė. 2003 m. apdovanota  Skuodo 750-mečio jubiliejiniu medaliu.

Pakalniškis Kazimieras-Dėdė Atanazas. Kunigas, rašytojas apysakininkas. Gimė 1866 m vasario 22 d. Salantų valsčiuje. Mokėsi Mosėdyje, Liepojoje, baigė Kauno kunigų seminariją. 1889 m. buvo Mosėdžio vikaras, redagavo „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą“. Dėdės Atanazo, Tetulės Onos slapyvardžiais paskelbė „Obrusitelius“, „Paveikslėlius iš sodos“, „Kandidatą į kunigus“ ir keletą kitų apysakų. Mirė 1933 m. liepos 1 d. Raudėnuose (Šiaulių r.).

Pakalniškis Ričardas (1935 09 03–1994 05 12). Literatūrologas. Gimė 1935 m. rugsėjo 3 d. Skuodo rajono Rukų kaime. Mokėsi Mosėdžio vidurinėje mokykloje. Baigė Vilniaus universitetą. 1959–1961 m. mokytojavo, o nuo 1964 m. dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Parašė studiją apie Justino Marcinkevičiaus kūrybą „Poezija, asmenybė, laikas“ (1969), nemažai mokslo darbų apie lietuvių poemą, poeziją ir kitais klausimais. Jis buvo vienas iš 1977 m. rusų kalba išleistos „Lietuvių literatūros istorijos“ autorių. 1990 m. išleido knygą „Lietuvių poema“. 1994-aisiais, jo mirties metais, Vilniuje išleista R. Pakalniškio sudaryta knyga „Poezijos kryžkelės“, kurioje išspausdinti dialogai apie dvi poezijos šakas Lietuvoje ir išeivijoje. Šiai knygai jis parašė ir įvadą, dialogų pratarmes. Buvo pradėjęs rašyti knygą apie žemaičių poezijos patriarchą, Žemaičių rašytojų sambūrio vieną iš steigėjų Stasį Anglickį, tačiau jos užbaigti nebesuspėjo.

Paulikas Aloyzas. Skuodo rajono savivaldybės administracijos direktorius. Gimė 1950 m. lapkričio 29 d. Šauklių kaime (Mosėdžio sen.). Yra baigęs Lietuvos veterinarijos akademiją. 15 metų dirbo Skuodo rajono žemės ūkio valdybos zootechniku, nuo 1995 m. – Skuodo rajono savivaldybės administracijos direktorius.

Audronė Pitrėnienė. Pedagogė, politikė. Gimė 1958 m. liepos 21 d. Lenkimų kaime (Skuodo r.). 1984 m. Vilniaus valstybiniame pedagoginiame universitete įsigijo Biologijos ir žemės ūkio pagrindų mokytojos specialybę, 2004 m. Klaipėdos universitete baigė edukologijos magistrės studijas. Nuo 1997 m. dirbo Mosėdžio vidurinės mokyklos direktore, nuo 1999 m. vadovavo Skuodo P. Žadeikio gimnazijai. 2004 m. išrinkta Lietuvos Respublikos Seimo nare.

Prialgauskas Kazimieras. Religinio turinio knygų autorius ir vertėjas. Gimė apie 1801 m. Raseinių paviete. Mokėsi Kražiuose, studijavo Vilniaus dvasinėje akademijoje (1832–1833). Iki 1843 m. kunigavo Švėkšnoje, 1843–1850 m. kunigavo Mosėdyje. Mirė Pandėlyje 1856 m. vasario 9 d. (Rokiškio r.)

Prialgauskas Romas. Mokytojas, publicistas, tremtinys. Gimė 1929 m. Mosėdyje, 1947 m. pateko į lagerį, iš kurio sugrįžo 1952 m. į Klaipėdą. Baigė VPI, mokytojavo Klaipėdoje. Po jo mirties išleista atsiminimų knyga „Paženklintas“.

Pušinskas Jonas. Tautodailininkas, medžio drožėjas. Gyvena tėvų ūkyje Mikulčių kaime (Mosėdžio sen.). Baigė Mosėdžio vidurinę mokyklą. Medžio drožyba – jo pagrindinis užsiėmimas ir pragyvenimo šaltinis. J. Pušinsko kryžiai, antkapiai, stogastulpiai, skulptūros puošia Mosėdį, S. Daukanto gimtinę Kalviuose, Skuodą, o  skulptūrinė ąžuolo kompozicija su Rūpintojėlio figūra pastatyta prie Lindos komunos administracinio pastato Norvegijoje. Kuria ir baldus. Vieną iš didesnių savo darbų (spintą-barą) drožė ketverius metus.

Puškorius Stasys. Profesorius, karo mokslų habilituotas daktaras, LTU Valstybinio valdymo fakulteto Valdymo teorijos katedros vedėjas, Lietuvos kariuomenės dimisijos pulkininkas. Gimė 1935 m. lapkričio 18 d. Nevočių kaime (Mosėdžio sen.). Mokėsi Mosėdžio vidurinėje mokykloje (1943–1952), Jaroslavlio ir Taškento moto šaulių karinėje mokykloje (1955–1958), 1962–1967 m. studijavo Kijevo aukštojoje zenitinės artilerijos inžinerinėje mokykloje, 1970–1972 m. – Kijevo aukštojoje zenitinėje raketinėje inžinerinėje mokykloje aspirantūroje, 1980–1982 m. – Kijevo priešlėktuvinės gynybos karo akademijos doktorantūroje. Dirbo Šiaulių dviračių gamyklos kontrolieriumi, kuopos vadu Klaipėdoje, Tolimuosiuose Rytuose, Orenburgo mokymo centro inžinieriumi tyrinėtoju, Kijevo priešlėktuvinės gynybos karo akademijos dėstytoju (1972–1991 m.). 1991–1993 m. buvo Kijevo naujų fizinių ir taikomųjų mokslų MTI vyr. mokslo darbuotojas, 1994–1998 m. – LKA prorektorius mokslui, nuo 1998 m. –  LTU Valdymo teorijos katedros vedėjas. Apgynė technikos, karo mokslų disertacijas(1974, 1983). Parašė 7 vadovėlius aukštosioms karo mokykloms, paskelbė 120 mokslo tiriamųjų darbų ir straipsnių, surengė 18 mokslinių konferencijų, perskaitė daugiau negu 60 pranešimų. Monografijų „Viešojo sektoriaus institucijų administravimas“ (2002), „Veiklos auditas“ (2004) autorius.

Rudys Edvardas. Ekonomistas, ekonomikos mokslų kandidatas, žemaičių prozininkas. Gimė 1936 m. gruodžio 15 d. Mosėdyje. Baigė Mosėdžio vidurinę mokyklą (1944–1955), studijavo LŽŪA Ekonomikos fakultete. Dirbo Mosėdžio, Luknės kolūkiuose, 1964–1965 m. – LŽŪEI aspirantas, 1971–1976 m. – LŽŪ EI mokslo darbuotojas. Apgynė ekonomikos mokslų kandidato disertaciją (1975). Jam suteiktas vyr. mokslo darbuotojo vardas (1986). Parašė 150 mokslinių straipsnių, vadovėlius „Bendroji ir žemės ūkio statistika“, „Žemės ūkio ekonomisto žinynas“. Išleido žemaičių tarme parašytus du apsakymų rinkinius – „Kuotrė“(1996), „Sėmuona malūnā“ (2001) ir bendrine lietuvių kalba apybraižą „Žemės žalumoj, dangaus žydrumoj“ (2000). Gyvena ir kuria Vilniuje.

Ruika Vaclovas. Rajono literatas. Gimė 1937 m. Nevočių kaime (Mosėdžio sen.), kur dabar ir gyvena. Mosėdžio vidurinėje mokykloje baigė 7 klases (1947–1954), vėliau dirbo privačiai pas žmones Lietuvoje ir Latvijoje. Daugiausia meistrauja. Eilėraščius pradėjo rašyti 1989 m. Pastaruoju metu rašo ir žemaitiškai. Jo kūryba ne kartą spausdinta „Mūsų žodyje“, eilėraščių paskelbta leidinyje „Prie Bartuvos ir Luobos“, Žemaičių poezijos rinktinėje „Sava muotinu kalbo“. Klaipėdos „Žemaičių alkierius“ žemaitiškų skaitymų varžytuvėse V, Ruika įsteigė prizą „Roikas keporelė“.

Sendrauskienė-Verbliugevičiūtė Laima. Žurnalistė, literatė, „Mūsų žodžio“ laikraščio darbuotoja. Gimė 1966 m. kovo 17 d. Kazachijoje. 1984 m. baigė Radviliškio Gražinos vidurinę mokyklą, 1994 m. – Vilniaus universitetą. „Mūsų žodis“ redakcijoje dirba nuo 1987 m. Jos kūryba spausdinta Skuodo literatų poezijos rinkinyje „Prie Bartuvos ir Luobos“ (1993), Radviliškio krašto almanache „Takai prie šaltinio“ (1999). Gyvena Mosėdyje.

Šalčius Matas. Mokytojas, spaudos darbuotojas, visuomenės veikėjas, keliautojas. Gimė 1890 m. spalio 20 d. Marijampolės apskrityje. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, „Saulės“ draugijos mokytojų kursuose, kuriuos baigęs 1908–1914 mokytojavo Skuode, Mosėdyje, keliose kitose Žemaitijos vietose. 1914 m. dalyvavo Rusijos mokytojų suvažiavime Petrapilyje, kur griežtai pasisakė prieš Lietuvos rusinimą per mokyklas. Už tai buvo pašalintas iš mokytojų. Per Sibirą, Tolimųjų Rytų šalis atvyko į JAV (1916), įsitraukė į išeivių visuomeninę veiklą. Grįžo į Lietuvą 1919 m. Buvo vienas Šaulių sąjungos organizatorių ir vadovų, redagavo žurnalą „Trimitas“. Eltos direktorius, rašytojų ir žurnalistų sąjungos pirmininko pavaduotojas (1924–1925), dirbo „Lietuvos“ ir „Lietuvos aido“ redakcijose (1626–1929). Išgarsėjo 1929–1933 m. kelionėmis po Europos, Afrikos ir Azijos šalis. Iš viso nukeliavo 60 tūkst. km, aplankė 35 valstybes. Kelionės metu populiarino Lietuvą, skaitė paskaitas, rašė straipsnius spaudos leidiniams. Kelionės įspūdžius aprašė knygoje „Svečiuose pas 40 tautų“. 1936 m. išvyko į Pietų Ameriką su misija organizuoti ir stiprinti lietuvių bendruomenes. Buenos Airėse įsteigė ir redagavo laikraštį „Išvien“ (1936–1938), keliavo po Pietų Amerikos šalis. Mirė Bolivijoje 1940 m.

Šarpnickaitė Liucija. Istorikė, Mažosios Lietuvos muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja.

Šileikis Alfonsas. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, muzikantas. Mosėdžio vidurinėje mokykloje mokė poetę Stasę Lygutaitę, rašytoją Romualdą Granauską, literatūrologą Ričardą Pakalniškį, žurnalistę Almą Granauskienę, prozininką, kunigą Algirdą Vaserį, kalbininkę, tekstologę Birutę Vanagienę. Mosėdyje dirbo 1944–1956 m. Mirė būdamas 34 metų amžiaus.

Šimkus Algis Pranas. Inžinierius. Gimė 1935 m. sausio 19 d. Krakių kaime (Mosėdžio sen.). Australijoje, Gordono Technologijos institute įsigijo statybos inžinieriaus diplomą. Aktyviai dalyvavo lietuvių sportinėje veikloje, vaidybos būrelyje, tautinių šokių grupėje, „Dainos“ sambūryje. Dalyvavo Australijos lietuvių bendruomenės veikloje. Skelbė savo straipsnius „Mūsų pastogėje“.

Šimkutė-Pocienė Lidija. Poetė, vertėja, dietologė. Gimė 1942 m. sausio 24 d. Krakių kaime (Mosėdžio sen.). Su tėvais, karo pabėgėliais 1949 m. persikėlė gyventi iš Vokietijos į Australiją. Technologijos institute Geelonge baigė dietetikos studijas. 1975 m. su savo kūryba (4–8 eilučių miniatiūromis) debiutavo „Metmenyse“. Išleido poezijos rinkinius „Antrasis ilgesys“ (1978), „Prisiminimų inkarai“ (1982), „Vėjas ir šaknys“ (1991), „Tylos erdvės“ (1999), „Vėjo žvilgesys“, „Iš toli ir arti“ (abi 2003). Išvertė anglų rašytojų kūrinių. Užsienyje išleistos 8 jos kngos, poezija išversta į devynias pasaulio  kalbas. Aktyviai dalyvauja įvairiakalbių Australijos rašytojų sambūriuose. Yra aplankiusi 40 valstybių. 1973–1998 m. tobulino lietuvių kalbos įgūdžius Lietuvių kalbos institute Čikagoje. Lietuvą po ilgo laiko pirmą kartą aplankė 1976 m.

Šopa Eugenijus. Istorikas. Gimė 1939 m. kovo 18 d. Mosėdyje. 1956 m. E. Šopa baigė Telšių Žemaitės vidurinę mokyklą, įstojo į VU Istorijos ir filologijos fakutetą stidijuoti istoriją. Baigęs universitetą, nuo 1961 m. dirbo Istorijos institute jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, tyrinėjo žemės ūkio problemas. Šia tema 1973 m. apgynė istorijos mokslų kandidato disertaciją. Nuo 1975 m. dirbo vyr. moksliniu bendradarbiu, agrarinės istorijos klausimais skelbė mokslinius straipsnius inistituto leidžiamuose žurnaluose. Aktyvus visuomenininkas. Skaitė paskaitas, dirbo konsultantu kraštotyros draugijoje, talkino Lietuvos enciklopedijos redakcijai, redagavo jaunųjų istorikų darbus. Nuo 1984 m. E. Šopa dirbo Lietuvos mokytojų kvalifikacijos kėlimo institute docentu, o paskutiniaisiais savo gyvenimo  metais – Socialinių mokslų katedros vyr. moksliniu bendradarbiu. E. Šopa mirė 1994 m. birželio 28 d. Vilniuje. Palaidotas Telšiuose.

Teišerskytė Dalia. Poetė, visuomenės, politikos veikėja. Gimė tremtyje. 1962 m. grįžusi iš tremties, vienerius metus gyveno Mosėdyje, po to išvyko į Kauną. Jos mama Mosėdyje gyveno 10 metų.

Vaitkevičienė Alina. Medikė. Gimė 1955 m. kovo 23 d. Krakių kaime (Mosėdžio sen.). Baigusi Mosėdžio vidurinę mokyklą, studijavo Kauno medicinos institute. Įsigijusi gydytojos profesiją, pradėjo dirbti gydytoja Mosėdžio ambulatorijoje. Šiuo metu A. Vaitkevičienė vadovauja Mosėdžio pirminės sveikatos priežiūros centrui.

Tumas-Vaižgantas Juozas. Kunigas, knygnešių rėmėjas, „Tėvynės sargo“ redaktorius, rašytojas, literatūros istorikas. Gimė 1869 m. Anykščių rajone. Mokėsi Daugpilio realinėje mokykloje, 1893 m. baigė Kauno kunigų seminariją, Nuo 1895 m. vasaros pabaigos iki 1898 m. rugpjūčio 10 d. dirbo kunigu Mosėdyje. Savo publicistinius straipsnius, grožinius kūrinius skelbė dažniausiai pasirašydamas slapyvardžiais – Juozapo iš Popšutės, Taučius, Vaižgantas ir kt.  Išleido knygas „Vaizdeliai“ (1902), „Šis tas“, „Sceniškieji vaizdeliai“ (abu 1906), „Ten gera, kur mūsų nėra“ (1912), „Scenos vaizdai“, „Monologai ir dialogai“, „Karo vaizdai“ (1915), „Alegorijų vaizdai“, „Lietuvos žodis“, „Kvailių ašaros“, „Apie asilus“ (1916), „Pragiedrulius“ (I–2, 1918–1920), apysakas „Dėdės ir dėdienės“, „Išgama“ (1929), „Nebylys“ (1930), „Žemaičių Robinzonas“ (1932),  romaną „Šeimos vėžiai“ (1929).  Nuo 1920 m. gyveno Kaune, buvo Vytauto Didžiojo bažnyčios rektorius. Mirė 1933 m. balandžio 29 d.

Valavičius Antanas. Gimė 1924 m. kovo 3 d. Udralių k. (Mosėdžio sen.). Yra baigęs Palangos gimnaziją. Karo metais pasitraukė į Vakarus, o vėliau įsikūrė JAV, kur gyvena iki šiol. Antanas Valavičius materialiai remia Mosėdžio parapijos vaikų globos namus, Udralių pradinę mokyklą, seniūniją, Mosėdžio biblioteką.

Vanagienė-Rokaitė Birutė. Kalbininkė, tekstologė. Gimė 1934 m. lapkričio 9 d. Mosėdyje. Baigė VPI (1960), dirba Lietuvių kalbos insitute. Viena iš Lietuvių kalbos atlaso (1–3, 1977–1991), chrestomatijos „Lietuvių kalbos tarmės“ (1970) autorių. Suredagavo nemažai  XIX a. rašytojų kūrybos, mokslinių leidinių. Paskelbė straipsnių žemaičių tarmės, lingvistinės geografijos klausimais. Jos seserys Adelė Rokaitė ir Adelė Strakšienė gyvena Mosėdyje.

Vaseris Pranas. Kunigas, prozininkas. Gimė 1915 m. kovo 29 d. Igarių kaime (Mosėdžio sen.). Mokėsi Skuodo vidurinėje mokykloje, vadovavo ateitininkams. Baigė Telšių kunigų seminariją (1940), kunigavo Tirkšliuose. 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos, 1950 m. emigravo į Australiją, kur 1953–1955 m. redagavo „Švyturį“, 1964–1973 m. – savaitraštį „Tėviškės aidai“. Slapyvardis – Erlėnas. Išleido apsakymų ir apysakų knygas „Padangių keliai“ (1962), „Kaimo muzikantai“ (1969), „Girių sargai“ (1973), „Vėjo vartai“ (1985).

Vaškys Alfonsas. Technologijos mokslų daktaras, docentas. Gimė 1945 m. rugsėjo 5 d. Naujukų kaime (Mosėdžio sen.). Mokėsi Tėvelių septynmetėje, 1960–1964 m. – Mosėdžio vidurinėje mokykloje. Studijavo KPI (1964–1966), Maskvos energetikos institute (1966–1970), KPI aspirantūroje (1972–1975). Dirbo KPI (1970–1992), KTU – nuo 1992 m. Yra daugiau kaip 50 mokslinių darbų, tarp jų 10 išradimų, apšvietimo technikos temomis autorius. Apgynė daktaro disertaciją (1983 m., nostrifikuota – 1993 m.). 1987 m. jam suteiktas docento vardas.

Vaškys Petras. Keramikas, skulptorius. Gimė 1921 m. sausio 1 d. Mosėdyje. 1939–1944 m. mokėsi Kauno meno mokykloje. Baigiantis karui, pasitraukė į Vokietiją. 1945 m. persikėlė gyventi į Italiją, čia studijavo Florencijos, Romos dailės akademijose (1945–1947, 1947–1948), įsigijo skulptoriaus specialybę. Vėliau persikėlė gyventi į JAV. Dekoravo bažnyčias, sinagogas, privačius namus, kūrė antkapinius paminklus, dirbo dėstytoju. Amerikoje labiausiai išgarsėjo savo kūriniais iš vaško. 1976 m. kovo 21 d. atidarytame Filadelfijos vaškinių figūrų muziejuje eksponuotos 75 jo padarytos Amerikos valstijų istorijai nusipelniusių žmonių vaškinės skulptūros. Iš viso jis yra 108 JAV prezidentų, jų  žmonų, iškilių mokslininkų, rašytojų, dailininkų skulptūrų iš vaško autorius. Mirė 2001 m. balandžio 14 d. Palaidotas Filadelfijoje.

Vaškys Petras. Mosėdžio knygnešys ir milo spaudėjas. Gimė 1873 m. Mosėdyje. Gyveno Skuodo gatvėje. Buvo artimai pažįstamas su Juozu Tumu-Vaižgantu. P. Vaškio, kaip knygnešio, kelionių maršrutas ėjo per Plungę, Babrungo upelį į Tilžę ir atgal. Jo bendrakeleivis dažnai būdavo knygnešys Valteris. Draustų knygų savo namuose nelaikė, jas slėpdavo kaimynų rejėse (daržinėse). Jis Mosėdžio apylinkėse buvo žinomas kaip geras milo spaudėjas. Tam reikalui savo namuose jis buvo paskyręs vieną nemažą kambarį. Viską, ko reikėjo darbui, buvo pasidaręs pats iš ąžuolo, taip pat ir didžiulį stalą – spaudimo stakles. Jo sūnus Petras išgarsėjo savo padarytomis vaškinėmis figūromis Filadelfijoje. Anūkas Rimantas Eidėjus – skulptorius, dirba Skuode ir Telšiuose. Mirė P. Vaškys 1952 m. Po to milą spaudė jo dukra Adelė Vaškytė-Eidėjienė. Vaškio namas Mosėdyje nugriautas 1987 m.

Vilimas Vladas. Jūrininkas, saksofonistas. Yra baigęs muzikos mokyklą Klaipėdoje. Yra kilęs iš Mosėdžio. Jo senelis – buvęs  Mosėdžio muzikantas Ferdinandas Valantinas.

 Viršilas Liudas Mindaugas Rimantas. Statybos inžinierius, ekonomistas, literatas. Gimė 1935 m. gegužės 18 d. Mosėdyje. Jo kūryba publikuota Lazdijų rajono literatų kūrybos knygoje „Esame dzūkai“ (1997). Gyvena Veisiejuose (Lazdijų r.).

Vytartas Antanas. Vienas žymesnių religinių raštų rengėjų ir platintojų lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo metais Lietuvoje. Poeto Maironio mokslo draugas. Gimė 1863 m. Ramygalos valsčiuje. 1886–1888 m. kunigavo Mosėdyje ir redagavo „Šviesą“. Mirė 1932 m. vasario 8 d. Suvalkų Kalvarijoje (Marijampolės r.).

Zūbė Pranas. AB „Pieno žvaigždės“ filialo (Mažeikių pieninės Skuodo cecho) viršininkas, LVP Skuodo skyriaus pirmininkas.

Zūbė Pranciškus. UAB „Šilutės melioracija“ generalinis direktorius, valdybos pirmininkas. Gimė 1937 m. birželio 7 d. Udralių kaime (Mosėdžio sen.). Mokėsi Tėvelių septynmetėje (1946–1953), Skuodo vidurinėje (1953–1957), studijavo LŽŪA (1957–1962). Nuo 1962 m. dirba Šilutės melioracijojs valdyboje. Jam suteiktas nusipelniusio melioratoriaus vardas. Apdovanotas LŪPP bronzos ir aukso medaliais, Darbo Raudonosios vėliavos ordinu. Už nuopelnus Šilutės rajonui jam įteikta „Sidabrinės nendrės“ premija (2003).

Žaranskytė-Mockūnienė Bronė. Rašytoja, tapytoja. Gimė ir augo Virbalų kaime, Mosėdžio parapijoje. Mokėsi Skuode, Panevėžyje, Rokiškyje. Humanitarinius mokslus studijavo Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, vėliau – į Australiją. Bendradarbiauja Australijos ir užsienio lietuvių spaudoje. Apysaka „Saulėlydis“ išspausdinta JAV.  B. Mockūnienė savo jėgas bando ir  tapyboje. Yra dalyvavusi grupinėse parodose, surengė dvi personalines kūrybos parodas.

Žvirblis Povilas. Mokytojas. Dirbo Mosėdžio pradinėje mokykloje. Jį KGB suėmė 1940 m. birželio pabaigoje, o 1941 m. birželio 16 d. išvežė į Šiaurės Pečioros stotį (Komija). Mirė 1943 m. kovo 31 d. iš bado, sirgdamas skorbutu, išsukinėtomis kojomis ir rankomis ant prof. Laucevičiaus rankų.

Antanas Žvinklys. Gimė 1912 m. spalio 27 d. Mosėdyje. Baigė Skuodo gimnaziją ir Telšių kunigų seminariją. 1939 m. birželio 3 d. įšventintas į kunigus. Pastoracinį darbą dirbo Pikeliuose, Palangoje, Žvingiuose, Šilalėje, Vaitimėnuose. Gyvendamas Vokietijoje aptarnaudavo lietuvių ir latvių katalikus, dirbo kapelionu stovyklose. Nuo 1950 m. gyveno JAV, dirbo Čikagoje, lietuvių parapijose. 1974 m. paskirtas Šv. Jeronimo, Wonewoc ir Šv. Teresės parapijos par. Unijon Center klebonu.

 

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.29 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija