TEN, KUR ŽEMAIČIAI SEMIASI STIPRYBĖS ARBA 
KUO MES PANAŠŪS Į JAPONUS…

Tautodailininko A. Gedgausko sodyboje dailininkė Dalia Dokšaitė

2003 m. Žemaitijoje vykusio plenero dalyviai prie Pavirvytės dvaro ąžuolų 

2003 m. Žemaitijoje vykusio plenerio dalyviai Telšiuose

Kryžių kalno (Šiaulių rajonas) fragmentas. Ilistracijos iš teksto autorės archyvo

Plenerio dalyviai ant didžiausio Lietuvoje akmens – Barstyčių apylinkėse (Skuodo rajonas)

2003 m. Žemaitijoje vykusio plenerio dalyviai prie Vembūtų piliakalnio, spėjama Vykinto miesto

Dailininkė Dalia Dokšaitė vilnietė. Vilniuje ji ir gimė (1955 m.). Tačiau, kalbėdama apie Žemaitiją, visada jaučiasi taip, lyg ją pirmą kartą būtų aplankęs stiprus meilės jausmas. Šį kartą tai pačiai Žemaitijai, žemei, kurioje gimė jos tėvelis Bronius Dokšas. Jis kilęs iš Mažeikių apylinkių. Šiemet, sugrįžusi iš Žemaitijoje liepos 917 dienomis vykusios dailininkų kelionėsseminaro (organizavo D. Dokšaitės vadovaujama VŠĮ „Tušo kelias“), Dalia kalbėjo: „Japonija yra nuostabi. Tačiau Žemaitija... Tai, ką mes ten pajutome, žodžiais nenusakoma. Žemaitijoje mes radome, patyrėmė ir kūrybiškai pasikrovėme daugiau negu Japonijoje...“. Apie tai išsamiau pati Dalia Dokšaitė.
 
2003 metų pavasarį telšiškė Elė Kakanauskienė Žemaitijos sostinėje surengė japonų kultūros dienas „Paukščio sparnas danguj...”. Ta proga Žemaičių muziejuje „Alka“ buvau paprašyta surengti sumie tapybos parodą bei seminarą. Į šiuos renginius susirinko nemažai žmonių, besidominčių tolimąja šalimi. Telšiuose Alfredas Jonušas net yra įkūręs japonišką sodą...
Kuo ir kodėl mus traukia ši šalis?
Aš pati japonų kultūra pradėjau domėtis beveik prieš 30 metų, dar būdama Vilniaus dailės akademijos studente, o paskutiniuosius 15 metų beveik ištisai paskyriau būtent šiai šaliai. Turiu daug gerų draugų Japonijoje, o Vilniuje įkūriau japonų kultūros bei sumie ir kaligrafijos studiją „Tušo kelias“. Gilindamasi į Tolimųjų Rytų kultūrą, filosofiją, estetiką, lygindama ją su lietuvių, vis daugiau randu panašumų.
Japonija vienintelė šiuolaikinė šalis, išsaugojusi nepakitusį, gilią praeitį siekiantį santykį su gamta. Iš Kinijos atėjęs budizmas, Konfucijaus mokymas neišstūmė nuo amžių ten esančio šinto („Dievų kelias“).
Budizmas pasaulį vienijančiu pradu laiko Budos prigimtį, konfucionizmas žmoniškumą, šintoizmas grožį, kuris yra nepakartojamas, natūralus ir besimainantis. Šintoizmas sudvasina bei sudievina visa, kas nepaprasta, nestandartiška ir ypatinga gamtoje: kalnus, medžius, gėles, įdomios formos akmenis, gyvūnus, krioklius, lietų, vėją, griaustinį, t.y. visa, kas kelia susižavėjimą ir kartu didžią pagarbą, o kartais baimę ir siaubą, nes tai gražu, didinga ir šventa. Šintoizmo požiūriu dvasinė esmė glūdi visur ir viską sujungia. Ji lemia dangaus ir žemės harmoniją, saulės ir mėnulio, žvaigždžių ir planetų judėjimą.
Gamtos grožio kultas, emocinis bendravimas su gamta yra neatskiriama japonų gyvenimo dalis. Ne kartą būtent Japonijoje kartu su draugais japonais teko gėrėtis raudonų klevų lapų žydėjimu, mėnesiena, pirmosiomis snaigėmis, akmeniu, tuo, kas kiekvieną dieną yra šalia mūsų. Tik neskubėk, sustok, įsiklausyk, įsižiūrėk, pamatyk ir pajausk. Manau, kad būtent šis dvasinis ryšys su gamta labiausiai ir sieja mus lietuvius ir japonus. Mes, baltai, turėjome tą ypatingą ryšį su žeme, augalu, akmeniu, paukščiu, tikėjimą į gyvybės energijos nemirtingumą, jos ciklišką atsinaujinimą, į kosminės gyvybės tapatumą tarp žmogaus, augalo, gyvulio, vabalo, gyvatės. Mes iki šiol tai dar saugome, dar nenukirtome šaknų su mūsų tautos dvasine praeitimi.
Studija „Tušo kelias” savo būstinę yra įkūrusi Lietuvos nacionalinio muziejaus patalpose, kur mus supa tolimosios Lietuvos praeities liudytojai.
2003 m. rudenį mūsų studija rengia tarptautinę parodą „Medis“. Į ją pakviesti menininkai iš Japonijos, Kinijos ir Lietuvos.
Gamta neišsemiamas įkvėpimo šaltinis. Viso Tolimųjų Rytų meno pagrindinis mokytojas yra Gamta.
2003 m. vasarą studijos „Tušo kelias” nariai surengė kelionęseminarą po Žemaitiją. Laiko samprata šioje kelionėje dingo. Mes tiesiog buvome. Buvome kartu su piliakalniais, medžiais, šaltiniais, ežerais, upėmis. ...Pavirvytė, Vembūtai, Girgždutė, Moteraitis, Sprūdė, Žasūgala, Plateliai, Šarnelė, Varnelė, Virvytė, Šatrija... Vakare stebėdavome mėnulį, kylantį iš Biržuvėnų vandenų... ir rūkai apgobdavo mus kartu... Mes buvome.
Buvome kartu su tikrais žemaičiais, kuriems rūpi kiekvienas medelis, kalnelis, upelis, dvaras, dvarelis, trobelė viskas, kas sudaro žemaičio savastį. Dėkui Telšių žemaičių vyriausiajam Andriui Daciui už pabuvimą kartu, už rūpestį, už mums parodytus Biržuvėnų bei Pavirvytės dvarus, kurie jo ir kitų šį kraštą mylinčių žmonių milžiniškų pastangų dėka vėl pradėti saugoti ir tampa kultūros židiniais.
Dėkui šviesuolei Aldonai Simonavičiūtei, kurios dvasinė šviesa siekia toli už Biržuvėnų kaimo bibliotekos sienų.
Dėkui Elei ir Antanui Kakanauskams, kurių meilė Japonijai ir žemaičių kalnams sušildė ir mūsų širdis.
Dėkui Žemaitijai!
 

© Žemaičių kultūros draugijos informacinis kultūros centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija