Į pradžią 
Į pradžią

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2003 m. Nr. 3

BAŽNYTINĖ VĖLIAVA: DAILĖS TRADICIJA IR
 ŠIŲ DIENŲ SPRENDIMAI
 

 Bažnytinės vėliavos kilmė, funkcija ir paplitimas

Jurgita Eidėjienė

Skuodo rajono Ylakių bažnyčios XX a. pradžioje sukurta siuvinėta, aplikuota vėliava. Reverse – „Šv. Stanislovas”, averse – „Šv. Barbora”.

Plungės rajono Platelių bažnyčia. Averse – „Nukryžiuotas Kristus”, reverse – „Švč. Sakramentas”.

Skuodo rajono Ylakių bažnyčios rinktinių juostų vėliava, sukurta XX a. antroje pusėje, su „Šv. Antano” paveikslo aplikacija

Skuodo rajono Mosėdžio bažnyčios vėliava su „Šv. Kazimiero” paveikslo aplikacija, sukurta XX a. aštuntajame dešimtmetyje

Vėliava – skiriamasis ženklas, išreiškiantis stiprią heraldinę, simbolinę spalvinę informaciją. Tai audinys, pritvirtintas prie koto ar skersinio, naudotas ir šventėse, ir kovose. Vėliava atsirado senovės egipte ir mesopotamijoje kaip kariuomenės simbolis. Vėliau, formuojantis valstybėms, ji tapo šalies skiriamuoju ženklu. Nuo x a. Plito bažnytinės vėliavos.
Jau viduramžių dailėje Kristus vaizduojamas laikantis baltą vėliavą su raudonu kryžiaus ženklu. Ši vėliava simbolizuoja pergalę prieš mirtį ir žymi Kristaus prisikėlimą. Su ja vaizduojamas ir Dievo Avinėlis. Bažnytinė vėliava dalyvauja liturginėse apeigose, nešama procesijose prieš monstranciją su Švč. Sakramentu, simbolizuoja ypatingą maldininkų pagarbą jam, tuo pačiu tarsi atstovauja tikinčiuosius, jų brolijas, bažnyčias, parapijas apeigose.
Bažnytinės vėliavos puošiamos religinio turinio įrašais, šventųjų atvaizdais, simboliais. Jos dažniausiai siuvinėtos, aplikuotos, arba su įsiūtais tapytais paveikslais. Cechų vėliavos puoštos amatų globėjų atvaizdais, emblemomis, darbo įrankiais.
Brolijų ir cechų vėliavos paplito XVII a.
Anksčiausiai rašytiniuose šaltiniuose paminėta Vilniaus Šv. Onos brolijos vėliava (1501 m.). 1675-aisiais Romą aplankiusi Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Penkių Kristaus žaizdų brolija iš šios kelionės parsivežė ir vėliavą.
Anksčiau vėliavos buvo gaminamos ir Lietuvoje. Viena jų – Vilniaus bernardinų bažnyčios Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo brolijos procesinė vėliava.
Šventosios vietos buvo sunkiai pasiekiamos. Iš piligriminių kelionių atgabentos šventųjų relikvijos, skulptūros bei paveikslai Lietuvoje ėmė garsėti stebuklais, susilaukė atitinkamos pagarbos ir maldingumo.
Brolijos daug nuveikė organizuodamos vietines piligrimines keliones, į kurias vykdavo iškilmingomis procesijomis. Nuo 1604 metų imta rengti iškilmingas procesijas iš Vilniaus į Trakus prie stebuklingojo Dievo Motinos paveikslo. Žemaitijoje lankydavo stebuklingą Švč. Marijos paveikslą Šiluvoje ir Tveruose.
Norėdamas pavaizduoti Jėzaus kelią į Golgotą, 1639 metais pirmąją LDK kalvariją Garduose įsteigė Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius, vietovę pavadinęs Naująja Jeruzale. 1664 metais per Didįjį penktadienį pirmąsyk apeitos Vilniaus vyskupo Jurgio Bialozoro įsteigtos Kalvarijos Verkiuose. Daugeliui tikinčiųjų Kalvarijos atstodavo „tikrąją kelionę į Šventąją Žemę” .
Per atlaidus ar kitas šventes rengiamose gausiose procesijose kiekviena brolija norėdavo atrodyti kiek galima puošniau. 1604 metais Šv. Kazimiero kanonizacijos iškilmių procesija stebino iškilmingumu ir puošnumu. Vėliavas nešė 32 profesinės ir 11 bažnytinių brolijų.
XIX a. vid. Rusijos carui uždarius vienuolynus, brolijų veikla buvo apribota, tačiau procesijos Lietuvoje liko puošnios: jose buvo nešamos vėliavos, įvairiai gėlėmis išpuošti paveikslai (altorėliai), kaspinai, mergaitės barstydavo gėles. Tai – būtinas lietuviškas procesijų atributas. Jų neturi kitos tautos.
Baroko bažnytinės vėliavos ir jų dekoro simbolinės, meninės ir technologinės ypatybės
Iš minėto laikotarpio seniausia išlikusi yra XVII a. vidurio Vilniaus bernardinų bažnyčios Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo brolijos vėliava. Iš rašytinių šaltinių žinoma, kad jų buvo daug ir labai įvairių.
XVI-XVIII a. amatininkų cechų ir brolijų vėliavose būdavo vaizduojami šventieji globėjai. Gausiausiai tarp brolijų vėliavų paplito Švč. Mergelės Marijos atvaizdai. Minėtoje 1604 metų Šv. Kazimiero kanonizacijos iškilmių procesijoje neštos raudonos, mėlynos, violetinės, žalios ir žalsvos, geltonos, baltos brolijų ir cechų vėliavos. Reiktų pažymėti, kad liturginės spalvos: balta, raudona, žalia, violetinė, juoda ir rožinė, buvo patvirtintos Romoje XVI a. pabaigoje, bet vėliavoms šios taisyklės nebuvo griežtai taikomos. Iš aprašymo galima spręsti, kad vėliavose naudojamos spalvos atspindėjo ne liturginę, o platesnę spalvinę simboliką. Vilniaus bernardinų bažnyčios Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo brolijos procesinė vėliava siuvinėta aukso ir sidabro gijomis. Aukso spalva liturgijoje galėjo pakeisti baltą spalvą.
Simboline prasme brolijų ir cechų vėliavos procesijose išreiškė pagarbą eisenoje nešamam Švč. Sakramentui ir buvo su juo tiesiogiai susijusios. Kita vertus, vėliava buvo lyg odorantas, procesijoje atstovaujantis visą broliją, jos narius. Ją simbolizavo vėliavoje vaizduojama cecho emblema, darbo įrankiai, brolijos šventųjų globėjų atvaizdai. Kontrreformacijos metu vėliava išreiškė ir lojalumą Katalikų Bažnyčiai.
Barokinėms vėliavoms artimos baroko tekstilei būdingos ypatybės. Jos pasižymi puošnumu, vyrauja iškilūs, stambūs ornamentai su augalų motyvais, aukso ir sidabro dekoras, kartais ištisai dengiantis audinį. Siuvinėtosios figūros dinamiškos, jų rūbų klostės reljefiškos, banguotos. Veidai, rankos, kojos kartais ne siuvinėjami, o ištapomi ant drobės ar pergamento ir įsiuvami kaip aplikacija. Tokiu būdu atlikta ir minėta Vilniaus bernardinų bažnyčios vėliava. Šis aplikavimo būdas įdomus tuo, kad dažniausiai būna kimštas, tuo išgaunant išgaubtą reljefinį paviršių. Tokie siuviniai standūs, sunkūs, todėl vėliavos nebūdavo didelės. Minėtoji vėliava yra 191x116 cm dydžio, siuvinėta plona vielute ir gijomis.
Iki XVIII a. gijos buvo verpiamos iš aukso ir gryno ar paauksuoto sidabro, vėliau iš sidabruoto ar paauksuoto vario. Gijos galėjo būti įvairios: blizgančios ir matinės, pagrindinis siūlas ištisai apvyniotas metalu arba tik įvijai apsuktas, kad šilkas taip pat teiktų savo atspalvį. Siuvinėjimas aukso ir sidabro gijomis yra specifinis: gijos ne veriamos į adatą, bet dažniausiai jos lygiai klojamos ant audinio ir iš blogosios pusės pridaigstomos šilkiniu ar lininiu siūlu. Dygsneliai blizgančiame paviršiuje sudaro geometrinius raštus: įstrižas linijas, tinklelį, rombelius, rozetėles ir kt. Bernardinų bažnyčios vėliavoje Švč. Mergelės Marijos ir Kūdikėlio Jėzaus drabužiai pridaigstyti taip, kad sudarytų rombelių bei bangelių raštą. Daigstymas spalvotu šilku, kuris teikė atspalvį, buvo vadinamas „šešėliuotu auksu” .
Baroko laikotarpiu gijos buvo tiesiamos ant paaukštinto dugno: storos drobės, siūlų, virvelės, net kartono, odos, pergamento ar kamščio. Ant šių klojinių gijos pridaigstomos daugiau ar mažiau priveržiant, o kraštuose net įtraukiant į audinį. Taip pasiekiamas didesnis reljefiškumas ir šešėlių efektas. Kad siuvinėjamas audinys būtų tvirtesnis, po juo tiesiama drobelė ir siuvinėjama per juos abu. Kartais stambūs ornamentai išsiuvinėjami atskirai ant drobės, iškerpami ir užsiuvami ant šilko, jų kontūrai apvedžiojami metalinių gijų virvele. Tai matome ir Bernardinų bažnyčios vėliavoje: paveikslo fonas ištisai dengtas sidabro gijomis, retai pridaigstytas. Vėliavos kraštai – šilkinio ripso, išsiuvinėti stambiais iškiliais stilizuotais gėlių žiedais, įterpiant ovalius medalionus, kuriuose buvusi tapyba išlikusi tik fragmentiškai.
XVII a. buvo gausiai siuvinėjama siuvėjų, baltušnikų bei pirštinių dirbėjų cechuose. Atskiro vėliavų siuvėjų cecho nebuvo, nors Lenkijoje keletas tokių cechų veikė. Nemažai liturginių rūbų ir bažnytinių reikmenų išsiuvinėta dvarų dirbtuvėse ir moterų vienuolynuose. Siuvinėjimu itin pasižymėjo vienuolės vizitietės.
Nuo XVIII a. miestuose ir dvaruose pradėtos steigti manufaktūros. Plito ir mėgėjiškas siuvinėjimas. Siuvinėjimui naudotos įvairesnės medžiagos – metalo spiralės, įvairių dydžių metalo plokštelės, žvyneliai, juostelės, odos dirželiai, pergamento gabaliukai, ašutas, perlai, ir kt. Daugiau siuvinėjama švelnių atspalvių šilku. Amžiaus viduryje stambų barokinį ornamentą pakeitė smulkesnis vingiuotas rokoko stiliaus ornamentas.
Bažnytinių vėliavų tradicijos pokyčiai XIX amžiuje
Carizmo laikotarpiu, ypač po 1831 m. sukilimo, rusų valdžia Lieuvoje uždarinėjo vienuolynus, buvo apribojusi brolijų veiklą, draudė statyti ir remontuoti bažnyčias, viešai sakyti pamokslus bei rengti procesijas. Tačiau Žemaitijos regione, kur gyveno nemažai smulkiųjų bajorų, mažiau suvaržytų valstiečių, religinė praktika galėjo laisviau plėstis. Bažnytinėmis tradicijomis uoliai rūpinosi paprasti parapijiečiai.
XIX a. vėliavų palikimas žymiai gausesnis, nei ankstesnių amžių. Vėliavų siužetai pasižymi plačia temų įvairove. Tai daugiausia vėliavos su šventųjų globėjų atvaizdais, Kristaus Kančios Kelio stotimis, įvairiomis Šv. Rašto temomis. Daugelį vėliavų paveikslų temų lėmė bažnyčiose įsteigti atlaidai. Kai kurių vėliavų paveikslai ikonografiškai artimi bažnyčiose esantiems paveikslams. Taip pat nemažai yra ir gedulingų vėliavų.
XIX a. vėliavos randamos dviejų dydžių. Mažesnio formato vėliavos (apie 1 m²) daugiausia vaizduoja Kristaus Kančios stotis. Vienoje jų pusėje išsiuvinėjami siužetai, o kitoje – įvairūs krikščioniški simboliai (Kryžius, Ostija, Jėzaus Kristaus ar Marijos monogramos). Didžiosios bažnytinės vėliavos: 4 ir daugiau metrų ilgio, daugiau negu 2 metrų pločio. Šių vėliavų abi puses puošia siužetiniai paveikslai.
Vėliavos dažniausiai siūtos iš mėlynos, raudonos, žalios spalvos kašmyro. Vertikalaus stačiakampio formos vėliavų apačia užbaigiama keliais dantytais iškirpimais, kraštai apsiūti vilnonių siūlų kilpelėmis, į kurias įverti stikliniai karoliukai, galus puošia įvairiaspalviai spurgai ir kutai. Vėliavų laukas puoštas siuvinėtais ritmiškai išdėstytais augalinio ornamento motyvais. Centre įsiūti siūvinėti ar tapyti ikonografiniai krikščioniški paveikslai. Paveikslų apačioje išsiuvinėjami pavadinimai, įvardijantys vaizduojamą siužetą. Įrašai būna lietuviški – „JĖZUSAS NUKARUNAU”, „SZIRDIS JEZUSA”, o kartais lenkiški – „ZWIASTOWNIEP”, „ZNALEZIENIE”.
Technologiniu požiūriu XIX a. bažnytines vėliavas sąlyginai galima skirstyti į dvi pagrindines grupes:
1. Pagal įsiūto paveikslo atlikimo būdą – į tapytas bei siuvinėtas-aplikuotas;
2. Atskirą, neskaitlingą grupę sudaro tinklinės-ažūrinės vėliavos.
Vėliavų su tapytais dvipusiais paveikslais lauko puošyba identiška vėliavoms su siuvinėtais paveikslais. Jos pasižymi ypač plačia temų įvairove. Šių vėliavų paveikslų tapyba turi profesionaliajai dailei būdingų bruožų: figūros proporcingos, modeliuotos, išlaikyta toninė perspektyva, perteikiamas rūbų medžiagiškumas. Kai kuriose vėliavose asmenys vaizduojami pagal svarbą mažėjančia tvarka.
Unikalios yra Pavandenės bažnyčios gedulingos vėliavos, kuriose, kaip pastebi menotyrininkė U. Radzevičiūtė, mirtis vaizduojama siužetiškai tapybos pagalba, o ne ženkliškai išreikšta siuvinėjimu. Šių vėliavų paveiksluose yra užrašas „POMIENTAI NA SMIERC”, o kitoje pusėje – „SKAISTYKLOJE KENČIANČIOS SIELOS”. Jos ir stilistiškai skiriasi nuo kitų. Jų laukas nesiuvinėtas, kutai ne tokie ryškūs. Vėliavų aprašymas sutampa su 1845 metų bažnyčios vizitacijos aktuose minimomis gedulo procesijų vėliavėlėmis. Tai liudija apie jų senumą. Nėra žinoma, koks autorius ar dirbtuvės jas sukūrė, tačiau jas galėjo ištapyti ir Kolainių karmelitų vienuolyno vienuoliai.
Siuvinėtas vėliavas siuvo ir siuvinėjo vienuolės bei pasaulietės moterys. Siuvinėtoms vėliavoms būdingi stiliaus ypatumai, artimi liaudies raižiniams bei skulptūrai. Figūros deformuotos, piešinys plokščias, primityvus, rūbų klostės modeliuojamos spalvų perėjimais, tačiau tik apibendrintais plotais. Kadangi siuvinėtojos neretai naudodavosi pavyzdžiais, dažnai randamos vėliavos, kurių siužetai, piešinys ir ornamentai panašūs. Vėliavos taip pat siūtos pagal senesnių bažnytinių vėliavų pavyzdį.
Ant kai kurių vėliavų randamos išsiuvinėtos datos ir donatorių pavardės, kurios leidžia sužinoti, kada jos buvo padarytos ir kas jas dovanojo. Pvz., Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Taikomosios dailės skyriaus rinkiniuose saugoma Žemaičių Kalvarijos Švč. Marijos Rožančinės vėliava, po kurios paveikslu yra užrašas „Nais Wietssa Pana Maryia”, žemiau – „AVE MARJS STELLA”, apačioje kampuose – „1868” ir „R,P”; Lietuvos dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus vėliavoje „NUKRYŽIAVOJIMAS” prie volelio išsiuvinėta „Ona Kodrotienė 1882”. Ant vėliavos „Nešamas kryžius” volelio išsiuvinėta „F. Antona Vaijciula 1882”. Kai kada išsiuvinėjamas visas žodis – „FUNDATOR” arba raidė „F”.
Siuvinėta tuo metu plačiai kaime paplitusia pirktine ryškiaspalve vilna, vadinamąja skaistgija. Siūlai stori, suteikiantys siuviniui gruboką faktūrą. Siužetai siuvinėti nesudėtingais satininiais dygsniais. Šventųjų figūros nemodeliuojamos. Siuvinėtojos darniai jungė grafišką liniją su įvairiaspalviais siūlais užpildytomis plotmėmis. Nors primityviai, bet nepaprastai jautriai, spalvų perėjimais modeliuojamos rūbų klostės, plaukai, spalvų kontrastai puikiai suderinti. Dvipusiais dygsniais siuvinėtos aplink paveikslus vynuogių, lelijų bei kitų gėlių šakos. Vėliavų siuvinėjimui, be vienpusių, dvipusių dygsnių, panaudoti pumpurėliai, pynutė, eglutė. Auksinės gijos, blizgantys žvyneliai vėliavoms suteikia ypatingo puošnumo, dekoratyvumo. Dr. Mikalojus Vorobjovas apie bažnytines siuvinėtas aplikuotas lietuvių vėliavas rašė: „kai kuriose vėliavose yra panaudoti kuo ne barbariški puošimo efektai: spalvoti stiklagaliai, metalo blizgučiai ir pan. Bet ir tokiomis priemonėmis atsiekiama ne tiktai rafinuotas įspūdis: ritmo pajutimas raštų išdėstyme, o spalvų derinime lyriniai laisvas fantazijos polėkis sukuria, pavyzdžiui, tokius šventadieniškai puošnius audinius”.
Kai kuriose bažnyčiose dar galima rasti senesnių ar naujesnių ažūrinių tinklinių vėliavų. Jos nertos iš baltos medvilnės ar lino. Piešinys išbertas pilnai užpildžius akutes ar išsiuvinėjamas. Vėliavos dažniausiai baltos, tačiau būna ir spalvotų. Telšių rajono Janapolės bažnyčios ažūrinės vėliavos siuvinėtos spalvotais vilnoniais ir šilkiniais siūlais. Ši vėliava datuojama XIX a. antra puse. Ažūrinės vėliavos puoštos įvairiais krikščioniškais simboliais, Kristaus ir Marijos monogramomis, apipinant jas augalinio ornamento motyvais. Jas nešdavo ne tik švenčių procesijose, bet ir lydint mirusiuosius į kapus.
Bažnytinių vėliavų, kurių ilgis siekia 4 metrus, kotai turi savitą konstrukciją. Pagrindinio koto viršuje atsilenkia dar du kotai, sujungti metalinėmis kilpomis. Tokia koto konstrukcija leidžia didžiulę ir sunkią vėliavą nešti trims vyrams.
Vėliavos dažniausiai buvo laikomos pačioje bažnyčioje, prie sienų ar piliorių prikabintos specialiomis sklendėmis, kurias atkabinus vėliavas galima lengvai išimti. Manyčiau, kad tokį didelį bažnytinių vėliavų mastelį galėjo sąlygoti Žemaičių Kalvarijoje įsteigti atlaidai, į kuriuos gausiomis procesijomis iš gretimų parapijų keliaudavo maldininkai. Kiekviena parapija stengėsi padaryti kuo geresnį įspūdį. Ir iš tiesų tokios eisenos, lauko keliais traukiančios į Kalvariją, nešinos didelėmis, tarsi burės vėliavomis, turėjo daryti nemažą įspūdį. Pažymėtina, kad procesijos Žemaitijoje turi ir kitų išskirtinai šiam regionui būdingų bruožų. Vienas jų – dar ir dabar kai kuriose bažnyčiose per procesijas mušami didžiuliai variniai būgnai.
XIX a. pab. – XX a. vid. vėliavų dekoras: masinės liturginių reikmenų gamybos padariniai
 
XIX a. pab.-XX a. pr. išradus siuvinėjimo mašinas, pradėta sparčiai ir pigiai gaminti tekstilės dirbinius. Bažnytinius rūbus, vėliavas ir kitus bažnytinius reikmenis gamino profesionalūs amatininkai. Varšuvoje jau nuo XIX a. veikė dvi didelės Norblin ir Fraget meninių metalo dirbinių firmos, gaminusios dar ir kielikus, monstrancijas, relikvijorius, žvakides ir kt. Varšuvoje buvo išplėtota ir standartizuotų liturginių rūbų bei jų atskirų puošybos detalių, turinčių simbolinę reikšmę, masinė gamyba. Tokios „manufaktūros“ buvo plačiai paplitusios ir kitose Europos šalyse. Gamintojai leisdavo savo dirbinių katalogus, kuriuose galima buvo išsirinkti norimą prekę. Be abejo, šiose dirbtuvėse dirbo gabūs meistrai. Tačiau beveik vienintelis bažnytinių reikmenų užsakovas Lietuvoje, kaip rašo G. M. Martinaitienė, buvo šio to pasiekęs valstietis, miestelėnas, turtingesnis parapijietis ar jų grupė. Tad Lietuvoje paplito pigūs abejotino estetinio skonio, masinės gamybos liturginiai reikmenys.
XX a. pradžioje Lietuvos šviesuomenės rūpesčiu šias problemas bandyta spręsti 1907 metais įkūrus Lietuvių dailės draugiją (LDD). Dailės draugijos veiklos kryptis nulėmė tautinio išsivadavimo judėjimo idėjos. Lietuvių dailininkų kuriama bažnytinė dailė, anot Petro Rimšos planų, turėjo būti svarbus LDD orientyras, o kartu ir bažnyčios lituanizacijos dalis. Ir dailininkai, ir dvasininkai ieškojo bendrų interesų, siekė skatinti lietuviškos bažnytinės dailės plėtotę, ugdyti švietėjišką veiklą meno srityje, rinkti liaudies meno eksponatus, skatinti tautodailę. Kaip rašo menotyrininkė S. Smilingytė, liaudies meno ekspozicijų rengimas peraugo į savotišką meninį, kartu ir tautinį judėjimą parapijose. Šis dailininkų, kunigų ir kitų inteligentų inspiruotas tautiškai meninis judėjimas buvo ženklus veiksnys lietuvių atgimime.
Bandyta suformuoti lietuvišką tautinį stilių remiantis liaudies audinių, juostų, kryžių ornamentikos stilizavimu. Būta gražių pasiūlymų lietuvišką stilių naudoti bažnytiniame mene, ieškoti savitų architektūros bruožų, bažnyčių vidų dekoruoti lietuviška ornamentika, naudojant juostų motyvus.
Rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana sumanė margučių bei priejuosčių raštus pritaikyti liturginių drabužių siuvinėjimui. Tačiau šios gražios idėjos nebuvo pilnai įgyvendintos. Per aštuonias draugijos surengtas parodas bažnytinių eksponatų buvo mažai, tik vienos bažnytinės vėliavos projektus buvo pateikęs dailininkas Antanas Jaroševičius.
Šioje srityje iš dailininkų labiausiai pasidarbavo tapytojai, dekoravę bažnyčių interjerus (Vytautas Bičiūnas, Adolfas Valeška, ir kt.).
Profesionalios tekstilės Lietuvos bažnyčiose buvo nedaug, todėl paplito liturginė tekstilė, pagaminta Europos manufaktūrose arba pagal pavyzdžius siūta vietinėse dirbtuvėse. Atvežtiniai liturginiai reikmenys dažniausiai būdavo aukštos techninės kokybės, imituojantys istorinį stilių – gotiką, baroką. Vietinių dirbtuvėlių darbai, imituojantys manufaktūrų produkciją, nepasižymėjo aukštu meniniu lygiu.
Galima aptikti manufaktūrų katalogams beveik identiškų pavyzdžių. Tokiu būdu vėliavose susimaišė vietinės tradicijos išugdytas stilius su naujai atėjusia kultūra.
Ylakių bažnyčios procesinė vėliava su šv. Barboros ir šv. Stanislovo atvaizdais atspindi senąsias tradicijas, susiklosčiusias iki XX a. Net nešiojama vėliava, pritvirtinta prie trijų kotų – tokių kotų vėliau nebenaudodavo.
XIX a. pab.-XX a. pr. vėliavos – dažniausiai su įsiūtais paveikslais. Jie tapyti vietoje, taip pat pradėtos vežti ir manufaktūrose spausdintos litografijos. Nusistovėjo vidutinio dydžio (apie 3 metrų ilgio) vėliavos.
Vėliavų laukas dažniausiai šviesių tonų, siuvinėtas sentimentaliais neorokokiniais ar secesiniais raštais augaliniais gėlių, vynuogių ir kviečių varpų ornamentais. Apačia užbaigiama dantytais iškirpimais, kurių kartais būna ir daugiau nei trys. Kraštai puošti gamyklinio audimo kutais.
Bažnytinių vėliavų tradicijos išsaugojimas ir praradimai 1940-1991 metais
Mažai ką galime pasakyti apie profesionalų bažnytinių vėliavų kūrimą ir gaminimą sovietmečiu. Bažnyčiai dirbti ryžosi vos vienas kitas dailininkas ir tai slapta. Autoriai, dvasininkai bendradarbiavimo neviešino. Jei menotyrininkai ir užsimena apie vieno kito skulptoriaus ar tapytojo kūrinius Bažnyčiai, sukurtus okupacijos metais, tai bažnytinė tekstilė net nepretendavo į meno pavadinimą. Šiais laikais vis dažniau prabylama apie kičo kultūrą bažnytiniame mene, tad reikėtų aptarti situaciją, į kurią buvo patekusi ši taikomosios bažnytinės dailės sritis.
Okupacijos metais bet koks viešas religinis pasireiškimas buvo savita rezistencijos forma. Bet kokios eitynės už šventoriaus ribų buvo uždraustos, maldininkai persekiojami. Taigi vėliavos įgavo naują simbolinę prasmę su religinės tautinės rezistencijos atspalviu.
Pirmiausia Sovietų okupacija nulėmė senų bažnytinių vėliavų likimą – nemažai senų susidėvėjusių ir jau nebenešiojamų vėliavų buvo sunaikinta. Kaip ir visi seni nebenaudojami bažnytiniai reikmenys jos dažniausiai buvo deginamos. Apie tai yra pasakojęs ir Skuodo rajono Ylakių parapijos klebonas Antanas Putramentas. Anot jo, nenorėta, kad bažnytiniai reikmenys pakliūtų į muziejų. Tad reikia apgailestauti, jog netekome daug vertingų taikomojo meno pavyzdžių. Tačiau dalis vėliavų vis dėlto atsidūrė muziejuose arba buvo surinktos pačių kunigų (pvz., tėvo Stanislovo rinkinys). Vėliavų išsaugojimas arba jų sunaikinimas priklausė nuo to, kaip jos buvo traktuojamos. Jei kaip susidėvėjęs kulto objektas – sudeginama, jei ir kaip meninė vertybė – išsaugoma.
Kita vertus, mažiau susidėvėjusios vėliavos, dažniausiai sukurtos XX a. pirmoje pusėje, buvo saugomos, tvarkomos, naudojamos visus tuos 50 metų ir sulaukė mūsų dienų. Neretai jas „restauruodavo”, siuvinėjimus bei tapybą iškirpę ir priklijavę ar prisiuvę prie naujos medžiagos. Galime pasidžiaugti tokiu būdu išlikusiomis įvairių draugijų ir brolijų vėliavomis, nors pačios brolijos savo veiklą sovietmečiu jau ir buvo nutraukusios. Čia galima paminėti kad ir tos pačios Ylakių bažnyčios Šv. Klaros tretininkių bei Švč. Sakramento brolijų vėliavas.
Naujos vėliavos buvo siuvamos pogrindyje. Vyravo vėliavos su įsiūtais tapytais paveikslais. Paveikslai pertapomi arba pagal senų išlikusių vėliavų pavyzdžius, arba pagal mažus paveikslėlius, kurie buvo traktuojami kaip šventi, tačiau perspausdinti, perfotografuoti, praradę netgi savo pirmykštę išvaizdą. Dauguma vėliavų nepasižymėjo aukštu meniniu ir technologiniu lygiu, nes savamoksliui tapytojui, neturinčiam akademinių pagrindų, tai buvo sunki užduotis.
Vėliavas siūdavo net patys parapijiečiai iš tų audinių, kurie atrodė jiems tinkami ar kokius gaudavo įsigyti. Ylakių klebono A. Putramento liudijimu, kunigas J. Giedra iš Skuodo rajono mokėjęs siūti, tad, įsigijęs audinių, laisvais vakarais pasiuvo savo bažnyčiai vėliavas. Tad ar verta būtų smerkti ir kalbėti apie prastą skonį? Džiugu, kad buvo išsaugota iki mūsų dienų ši religinė tradicija, turinti unikalią lietuvišką formą, kad bažnytinės vėliavos buvo siuvamos, tvarkomos ir restauruojamos.
Bet kurioje kaimo bažnytėlėje, taip pat ir mieste, gausu dailių užtiesalų, skirtų altoriams uždengti. Jie išausti paprastomis kaimo staklėmis. Tarp jų autorių yra nagingos lietuvės audėjos Teklė Lipinskienė iš Labanoro, Emilija Černeckienė iš Palangos, vilnietė Veronika Zaronskienė, Adelė Kasiulienė iš Varėnos rajono ir kt.
Audėjos ausdavo ne tik altorių užtiesalus, bet ir vėliavas. Dauguma jų sukurtos dimine technika, kai audžiama iš vienerių metmenų ir dviejų sistemų ataudų. Viena ataudų grupė, susipynusi su metmenimis drobiniu pynimu, sudaro audinio foną, o kita ataudų grupė, nuo fono besiskirianti spalva, sudaro ornamentą iš nesupintų stačiakampių pluoštelių. Vietomis šiuos figūrinius ataudus drobiniu pynimu supinant su fonu gaunami pustoniai. Skirtingo nyčių skaičiaus – keturnyčio, aštuonianyčio dimai turi tik jam būdingus ornamento raštus.
Diminiai audiniai paplito liaudies tekstilėje XX a. pradžioje. Iki XX a. vidurio jų populiarumas labai išaugo. Bažnyčiose jie pasirodė 5-ajame dešimtmetyje. Ši technika paranki norint surinkti ir išausti įvairius geometrinius, augalinius ornamentus ir netgi stilizuotus portretus ar kitokius pakankamai sudėtingus piešinius. Altorių užtiesalams raštai renkami su eucharistiniais simboliais – vynuogėmis, kviečių varpomis. Šia technika išausta ir nemažai gedulo vėliavėlių. 6-7 dešimtmetyje, kai Dzūkijoje dar audė beveik kiekviena kaimo moteris, šiame regione buvo išausta itin įdomių darbų.
Vėliavas projektavo ir Kaune gyvenusi vienuolė dailininkė Anelė Mironaitė. Žinoma ir nemažai kitų vėliavas kūrusių dailininkų, audėjų.
Diminėse vėliavose geriausiai atsispindi tautinio stiliaus jungtis su bažnytiniu menu. Atsirastų ir daugiau pavyzdžių, rodančių tautinio stiliaus panaudojimą vėliavų puošyboje. Ylakių bažnyčios vėliava su įsiūtu tapytu „Šv. Antano” paveikslu susiūta iš rinktiniu raštu austų juostų, kurios austos būtent šiai vėliavai, nes raštas išrinktas su kryžiaus ornamentu. Toks unikalus sprendimas dar kartą įrodo, kad XX a. pradžioje paskleistos idėjos apie tautinio stiliaus naudojimą bažnyčių dailėje yra gyvos ir laikas nuo laiko pritaikomos.
Bažnytinės vėliavos ir jų dekoro pobūdis po 1991 metų
Pastarąjį dešimtmetį, statant bažnyčias, steigiant naujas parapijas, bažnytinio meno paklausa didėja. Nemažai sukurta ir naujų bažnytinių vėliavų. Lietuvos krikščioniškoji ikonografija pasipildė naujomis temomis. Naujos vėliavos sukurtos kanonizavus arkivyskupą palaimintąjį Jurgi Matulaitį, taip pat 2000 m. įvykusiam II Lietuvos Eucharistiniam kongresui.
Bažnytinių vėliavų stilistikoje ir atlikime pokyčių nedaug. Bažnyčios vis dar įsigyja vėliavas, kurių forma ir atlikimo technika artima senoms, pasiūtoms pagal senus šablonus. Greta jų jau yra ir kitų, t. y. pagal nusistovėjusius bažnytinius kanonus sukomponuotos vėliavos, atliktos naudojant naujas medžiagas arba netradiciškai pritaikant jau žinomas tekstilines technikas. Išskirtinos vėliavos, kurių simbolinė prasmė išlieka nepakitusi, tačiau vėliavos techninis atlikimas, medžiagos ir komponavimo būdai yra visai nauji. Tokių vėliavų nėra daug. Dėl informacijos stokos ar nepakankamo dvasininkų ir dailininkų bendradarbiavimo autorinės vėliavos užsakomos retai.
Kurdami šiuolaikines bažnytines vėliavas dailininkai dažnai neranda reikalingos informacijos apie bažnytinių vėliavų kanonus, todėl dabartinėse bažnytinėse vėliavose ne visada meniniai kriterijai suderinami su bažnytiniais reikalavimais.
Per pusę amžiaus trukusią okupaciją atotrūkis nuo pasaulyje vykstančių bažnytinio meno pokyčių buvo pernelyg ilgas, kad keliolika metų kompensuotų patirtus kultūrinius nuostolius. Pavyzdžiais tapusios vėliavos, kurių formą bei išraiškos būdus lėmė amžiaus pradžioje išsivysčiusi masinė liturginių reikmenų gamyba, neatitinka šių dienų poreikių. Reiktų pripažinti, kad kuriant naujas bažnytines vėliavas jaučiamas atotrūkis ir nuo tradicinės krikščioniškos simbolikos – tiek spalvinės ikonografinės, tiek ženklinės. Nepaisoma visoms vėliavoms taikomų funkcinių ir heraldinių reikalavimų, formos bei komponavimo principų. Antra vertus, visi nauji ieškojimai, bandant surasti naują šiuolaikinę bažnytinės vėliavos formą, sveikintini.
Tradicinių sprendimų panaudojimas naujai sukurtose bažnytinėse vėliavose
Labiausiai bažnyčiose paplitusios vėliavos primena dar visai nesenus laikus, kai profesionalus menas sunkiai pasiekė bažnyčias. Net ir dabar bažnytines vėliavas dažnai siuva tie patys meistrai, kurie anksčiau dirbo pogrindyje, tad šių dienų vėliavos mažai kuo skiriasi nuo tų, kurios pasiūtos iki 1991 m.
Šalia meistrų, nuo seno siuvančių ir siuvinėjančių bažnytines vėliavas, šiuo amatu užsiima ir siuvinėtojų cechai. Vienas toks vėliavų siuvimo ir siuvinėjimo cechas Kaune nuo seno priklausė fabrikui „Mada” . Jame nuo 1965 m. siuvamos ir siuvinėjamos vėliavos. Dabar cechas vadinasi UAB „Kranto alėja” . Naudojami šablonai nėra pakankamai meniški, jie naudojami mažai ar visai nemodifikuojant, ne visada suderinant su krikščioniškąja ikonografija. Tad vėl susiduriame su masine gamyba, kuri jau XX amžiaus pradžioje padarė ne itin gerą įtaką bažnyčių menui. Šių vėliavų forma ir atlikimo būdas nepasižymi meniškumu, įsiūti paveikslai neretai turi liaudiško kičo bruožų. Vėliavų laukas išsiuvinėjamas, tačiau puošybos elementai komponuojami tiesmukai: įvairios gėlės (pvz. mėlyni katilėliai ir kt.) ne visuomet atspindi krikščionišką ikonografiją.
Kita vertus, šios vėliavos pasižymi funkcionalumu, jos yra patvarios. Vėliavų dydis ir konstrukcija, kurios dalį sudaro kaspinai, turintys ne tik puošybinę, bet ir funkcinę paskirtį (padeda išlaikyti pusiausvyrą pučiant stipresniam vėjui), yra gerai apgalvoti.
16 puslapio iliustracijoje matome Mosėdžio bažnyčios procesiją per Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo (Žolinės) atlaidus. Šviesių spalvų vėliavų koloritas sukuria džiugų šventiškumo įspūdį, vėliavos darniai įsipina į provincialią kaimo žmonių aplinką. Šios vėliavos geriausiai atspindi mažų miestelių bažnyčiose išlikusią atlaidų procesijų tradiciją. Tai mūsų senelių palikimas, išsaugotas per visas istorijos negandas.
Sugretinus tradicinių vėliavų gerąsias savybes ir naujus kūrybinius sprendimus būtų galima tikėtis neblogų rezultatų. Taikliai galima naudoti ir mašininį siuvinėjimą.
Šiuolaikinių sprendimų poveikis bažnytinių vėliavų dekoro technologinėms ir simbolinėms ypatybėms
Dabartinis bažnytinis menas naujai grįžta prie krikščionybės pradžios ženklų, prie jos meno aiškumo ir paprastumo. Meno kalba vis dažniau siekia simbolizmo, ženkliškumo – bendros kalbos visoms tautoms liudyti apie Dievo buvimą. Šie meniniai simboliniai išraiškos būdai kuriant vėliavas sėkmingai taikomi ir šiandien.
Vertinga vėliava sukurta Palaimintajam Jurgiui Matulaičiui (dailininkė Stefanija Hanalda Gravrogkaitė). Verta dėmesio ir dailininkės tekstilininkės Salvinijos Giedrimienės sukurta Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnytinė vėliava Vilniaus Šeškinės bažnyčiai.
Pastaruoju metu gobeleno technika vėliavose tampa vis populiaresnė. Šią techniką pritaikyti bažnytinių vėliavų audimui imasi vis daugiau dailininkų.
Gobeleno technika turi savų privalumų ir trūkumų: audžiant išgaunami spalvų pustoniai, norimas piešinio stilius nuo abstrakčių iki smulkių realistinių detalių, audime atsiskleidžia plačios meninės galimybės. Tačiau austinės vėliavos yra sunkios, joms reikalinga ypatinga priežiūra, jos nepatvarios drėgmei, dulkėms. Kuo storesnis audinys, tuo mažesnės tampa jo funkcinės galimybės.
Ne vieną vėliavą gobeleno technika yra išaudusi tekstilininkė Jonė Paulauskienė. 1994 m. išausta šv. Mykolo Arkangelo vėliava pasižymi įdomia simbolio traktuote, švelnių pustonių deriniu.
Siuvinėtos aplikuotos vėliavos pasižymi didesniu funkcionalumu, tad ši atlikimo technika pasirenkama dažniau. Parodose eksponuotos Vilniaus Akikatedros bazilikos vėliavos, kurių autorė Margarita Čiapukienė pasirinko būtent šią techniką. Dailininkės sukurtos vėliavos nenutolsta nuo tradicinės vėliavų formos. Dailininkė pasirenka savotišką retro stilių, traktuote primenantį romantišką lietuvių liaudies meną, tačiau ji sunkiai laviruoja tarp meniškumo ir kičo, kai kur prasilenkdama su krikščioniškąja ikonografija ir liturginių spalvų reikalavimais.
Įdomi Kauno Įgulos bažnyčios vėliava, atlikta siuvinėjimo aplikavimo technika. Ši vėliava puikiai dera prie bizantinės architektūros. Vėliavos komponavimas heraldiškas, tinkamas spalvų derinys – mėlyname fone auksinis skritulys su Jėzaus ir keturių evangelistų simboliais bei angelais. Siuvinėta auksu blizgančiais siūlais. Ši vėliava procesijoje nešama gulsčia, tad kotai įmauti ir viršuje, ir apačioje. Eisenoje vėliavos centras tarsi atspindi bažnyčios kupolą. Technologiniu požiūriu yra trūkumų: siuvinėtas centras pernelyg sunkus plonam vėliavos laukui – toks svoris sutraukia audinį, nors vėliavos apačią ir prilaiko apatinis vėliavos kotas.
Nemažai vėliavų sukurta II Lietuvos Eucharistiniam Kongresui. Vėliavos su bažnyčių atvaizdais vertintinos dvejopai. Kaip šventės atributai, skiriamieji ženklai jos savo funkciją, be abejo, atlieka gerai, tačiau, kita vertus, jos nepriskirtinos prie liturginių bažnytinių vėliavų.
Literatūros sąrašas:
1. Liturgikos apžvalga. – Kaunas: Tarpdiecezinės katechetikos komisijos leidykla, 1996.
2. Dailės žodynas. – Vilnius: VDA leidykla, 1999.
3. Gaigalienė L. XVI-XIX a. siuviniai LTSR istorijos ir etnografijos muziejaus fonduose: katalogas // Vilnius: LTSR istorijos ir etnografijos muziejus, 1988.
4. Jurkuvienė T. Liaudies tekstilė Lietuvos bažnyčiose // Menotyra. 1997. Nr. 3.
5. Kajackas A. Bažnyčia liturgijoje (Liturgijos raida istorijoje). – Kaunas, 1997.
6. Krikščioniškosios ikonografijos žodynas. – Vilnius: VDA leidykla, 1997.
7. Kuzminskaitė J. Vėliavos pakeitė spalvas ir simbolius, tačiau jas siuvinėja tos pačios rankos // Kauno diena. 1996 lapkričio 26.
8. Lietuvių Enciklopedija. – Bostonas, 1958.
9. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūra. Tyrinėjimai ir vaizdai / Sud. V. Ališauskas, L. Jovaiša, etc. – Vilnius: Aidai, 2001.
10. Maceina A. Didžioji Padėjėja. – Putnam, Connecticut: Imanukulata Press, 1958.
11. Martinaitienė G. M. XX a. I pusės bei vidurio dailė Vilkaviškio vyskupijos Marijampolės ir Vilkaviškio dekanatuose // Menotyra. 1997. Nr. 3.
12. Meldytė R. Sedos, Pievėnų ir Renavo bažnyčių vėliavos // Seda. Žemaičių praeitis. 5. Vilnius: VDA leidykla, 1997.
13. Mikėnaitė A. Siuvinėtos bažnyčių vėliavos (XIX a. antroji pusė ) // Lietuvos dailės muziejaus metraštis. 2. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.
14. Radzevičiūtė U. Bažnyčios vėliavos ir paveikslai // Pavandenė. Žemaičių praeitis. 6. Vilnius: VDA leidykla, 1996.
15. Smilingytė S. Apie lietuvių dvasininkiją ir dailininkus XX a. pradžioje // Menotyra. 1997. Nr. 3.
16. Šapoka A. Lietuvos istorija. – Vilnius: Mokslas, 1990.
17. Šinkūnaitė L. Blogį nugalėk gerumu // Katalikų pasaulis. 1994. Nr. 9. P. 12.
18. Trumpas teologijos žodynas. – Vilnius: Logos knyga, 1992.
 
 

© Žemaičių kultūros draugijos informacinis kultūros centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija