Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

JONAS ŠLIŪPAS

Gydytojo, aušrininko, visuomenės veikėjo Jono Šliūpo rašytinio palikimo išsaugojimu, archyvo kaupimu rūpinasi jo sūnus Vytautas Jonas Šliūpas. Gimė jis Palangoje 1930 m., o 1945 m. kartu su tėvais pasitraukė į Vakarus, o nuo 1947 m. gyvena JAV. Bendraudami su Vytautu Jono Šliūp, įgyvendinome seną sumanymą – plačiau papasakoti ŽKD leidinių skaitytojams apie aušrininko Jono Šliūpo ryšius su Žemaitija, geriau nušviesti svarbius jo gyvenimo momentus, gyvenimą Palangoje.

Dr. Jonas Šliūpas 1936 m. ČikagojeJono Šliūpo sūnus Vytautas Šliūpas

­ Žinome, kad Jūs jau esate sukaupęs didžiulį savo tėvo archyvą, tačiau jis vis dar Amerikoje.Ką pasiūlytumėte pirmiausia paskaityti tiems, kurie gyvena Lietuvoje, tačiau norėtų kiek galint plačiau susipažinti su Jono Šliūpo gyvenimu ir darbais?

­ Apie mano tėvą Lietuvoje išleista gana nemažai literatūros. Na, o iš to, kas paskelbta užsienyje, pirmiausia rekomenduočiau perskaityti dr. Juozo Jakšto leidinį „Dr. Jonas Šliupas ­ jo raštai ir tautinė veikla” (išleista Čikagoje 1979 m., perspausdinta 1996 m. Šiauliuose). Nemažai šių ledinių jau yra pasiekę ir Lietuvą.

Tėvas mirė kai man buvo tik 14 metų. Todėl aš pats, rašydamas, kalbėdamas apie jį, remiuosi ne tiek savo prisiminimais, kiek savo motinos pasakojimais, kitų asmenų man atsiųstais laiškais – prisiminimais, tėvo rašytiniu palikimu, na, ir straipsniais iš įvairių periodinių leidinių, kurių daugybę esu surinkęs.

­ Kas dr. Joną Šliūpą sieja su Žemaitija?

­ Jono Šliūpo tėvai yra kilę iš Žemaitijos ­ žinoma, kad jie gyveno Šiaulių apskrities Gruzdžių apylinkėse. Seniausi šaltiniai rodo juos gyvenus

Medsėduose. Kada Šliūpai apsistojo Maniušiuose, Rakandžiuose, dar nėra nustatyta. J. Šliūpui jau išvykus į Ameriką, 1886 metais, jie persikėlė į naują 96 ha dydžio ūkį Auksučiuose, Papilės valsčiuje (Šiaulių apskritis), netoli Kuršėnų. Yra žinių, kad buvo parašyta šeimos istorija, tačiau ji 1876 metais sudegė per gaisrą. Jonas Šliūpas po to šią istoriją, tėvų ir vyresnio brolio padedamas, ėmėsi rašyti iš naujo, tačiau jie jau ne viską begalėjo prisiminti. Tačiau įdomių faktų čia nemažai. Štai pasakojama, kad vienas iš prosenelių ėjęs į Vilnių pas Vytautą bylinėtis su kaimynu. Bylą laimėjęs, tačiau grįžtant jį girioje užklupęs razbaininkas. Prosenelis jį įveikęs ir po to jo dirže radęs nemažai užsiųtų auksinių piningų. Nuo to laiko Šliūpai tapę turtingi: vieni įsigiję dvarus, kiti išsimokslinę ir pradėję tarnauti pas turtingesnius dvarininkus raštininkais ar „užveizdomis”. Tačiau vėliau kitas prosenelis visus savo turtus prauliavojęs ir kortomis pralošęs. Taip jie vėl tapo beturčiais baudžiauninkais. 1861 m. kovo 5 d. (likus vienai dienai iki Jono Šliūpo gimimo), Lietuvoje buvo panaikinta baudžiava. Taip Šliūpai vėl „atsipalaidavo nuo ponų”.

­ Jonas Šliūpas Lietuvoje ir Amerikoje plačiai žinomas ne tik kaip aušrininkas, bet ir kaip laisvamanis. Kas, Jūsų žiniomis, labiausiai lėmė tai, kad jis nusigręžė nuo Bažnyčios?

Jonas Šliūpas gimė 1861 m. kovo 6 d. Rakandžiuose. Jis turėjo du brolius ­ Stanislovą ir Roką. Siekiant mokslo, berniukus materialiai rėmė jų dėdė kunigas Aloyzas Šliūpavičius. Jis savo kunigui netinkamu elgesiu, naudodamas jėgą prieš mažuosius giminaičius padarė itin didelę neigiamą įtaką savo sūnėnams ­ Jonukas ėmė šalintis dėdės ir atsidūrė laisvamanio kelyje. 1880 m. Jonas Šliūpas Latvijoje baigė Mintaujos gimnaziją. Tėvai labai norėjo, kad sūnus taptų kunigu, tačiau Jonas, dar šeštoje klasėje ėmęs skaityti Buchnerį, Draperį ir kitus filosofus, skaudžiai nusivylęs dėde Aloyzu, atsisakė stoti į kunigų seminariją. Baigdamas gimnaziją Jonas Šliūpas jau laisvai kalbėjo penkiomis kitomis kalbomis: latviškai, lenkiškai, rusiškai, vokiškai ir lotyniškai. Žmogus jis buvo labai savarankiškus, imlus. Skaitė daug. 1880 metais išvyko į Maskvą, toliau mokydamasis įsijungė į kultūrinę švietėjišką veiklą, kartu su kitais bendraminčiais ėmėsi leisti pirmąjį hekrografuotą laikraštėlį „Aušra”. 1882 metais studijas tęsė Petrapilyje. Čia jis greitai kartu su kitais prieš valdžią protestavusiais studentais buvo suimtas ir išsiųstas į Lietuvą be leidimo ar vilties būti kada nors priimtam į bet kokį Rusijos universitetą. 1883 metais Jonas Šliūpas, matydamas, kad tęsti studijas jam čia nepavyks ir vengdamas kariuomenės, slapta apleido Lietuvą. Atsidūrė Ženevoje, po to persikėlė į Bitėnus (Rytų Prūsija) ir čia ėmėsi redaguoti „Aušrą”. 1884 m. kovo 15 d., iškilus pavojui, kad gali būti suimtas, pasinaudodamas Martyno Jankaus pasu, slapta grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Marijampolėje. Po to spaudos atgavimo reikalu lankėsi Varšuvoje, vėliau grįžo į Mintaują pas savo sužadėtinę ir būsimąją žmoną Liūdą Malinauskaitę, su kuria netrukus Amerikoje sujungė savo gyvenimą. Lietuvoje, pajutęs, kad yra sekamas, žvejų laiveliu per Palangą pabėgo į Klaipėdą, vėliau pasiekė Hamburgą, o iš ten išvyko į Ameriką. Niujorką jis pasiekė 1884 m. birželio 16 d... Jo kelionės, be abejo, tuo nesibaigė. Apie tai ir jo švietėjišką veiklą šiandien jau galima daug kur pasiskaityti.

­ Įdomus, skaitytojų dėmesį pritraukiantis J. Šliūpo gyvenimo etapas, susijęs su Palanga. Kaip jis atsidūrė šiame mūsų pajūrio kurorte, ką svarbesnio jis nuveikė čia gyvendamas?

­ Susirgus žmonai Liūdai, Jonas Šliūpas apsigyveno Kaune. Ten 1922 metais mirė jo motina, o 1928 m. balandžio 7 d. ir žmona Liūda.

Gyvenimo negandų slegiamas, vaikų apleistas J. Šliūpas ieškojo gyvenimo šilumos. Tuo laiku svarbiu jo gyvenimo įvykiu tampa pažintis su palangiške Grasilda Grauslyte. 1929 metais po vestuvių J. Šliūpas su savo naująja žmona nusprendė įsikurti Palangoje. Ten 1930 metų spalio 24 d. jiems gimė sūnus Vytautas (Jūsų pašnekovas). Gyvendamas Palangoje, J. Šliūpas, nors ir turėdamas jau 70 metų, dirbo toliau. Gyventojų prašomas jis sutiko tapti Palangos miesto burmistru. Jo dėka Palangai buvo iškovotos pilnos miesto teisės. Tuo laikotarpiu jis toliau rašė ir leido knygas. Iš jų vertėtų paminėti „Tikri ir netikri šventieji”, „Lietuvių, latvių bei prūsų mytologija”, „Katalikų bažnyčios veikimas Lietuvoje”, „Senovės ir viduramžių medicinos istorija”, „Palyginamoji pasaulio religijų istorija”, „Du žymiu darbuotoju Lietuvos naudai: Juozas Zauka ir kun. Aloyzas Šliūpavičius”, „Dievų sutemos”, „Dievo idėjos raida arba evoliucija”. 1939 m. tėvas buvo parašęs didelį darbą „Žydija ir talmudas”, tačiau 1940 metais rankraštis dingo spaustuvėje ir darbas nebuvo išspausdintas. Esu surinkęs ir saugau nemažai savo tėvo rankraščių, kurie iki šios dienos dar nėra išspausdinti.

Gyvendamas Palangoje ir Kaune Jonas Šliūpas taip pat rašinėjo straipsnius ir į įvairius periodinius leidinius. Šiuose savo darbuose jis nevengdavo pakritikuoti ir tuometinę valdžią. Tėvas tuo metu įkūrė ir redagavo laikraštį „Laisvoji mintis”, įsteigė Laisvamanių etinės kultūros draugiją, buvo jos pirmininkas, kovojo prieš cenzūrą, pasisakė už Lietuvai, jo požiūriu, būtinas reformas, už sąžinės ir tikėjimo laisvę, civilinės metrikacijos įvedimą.

­ Lietuvoje dar gyvi pasakojimai ir apie tai, kad dr. Jonas Šliūpas nevengdavo „sukryžiuoti iečių” ir su pačiu Lietuvos Prezidentu...

­ Labiausiai įsimintinas jo 1935 metų pasisakymas Lietuvoje per Kariuomenės šventės minėjimą, kai mano tėvas, pačiam Antanui Smetonai ten esant ir girdint, pasakė, kad Prezidentas bando Lietuvą, „kaip supančiotą žirgą šuoliais varyti”. Kalba buvo transliuojama ir per radiją. Kalbant J. Šliūpui, radiją norėta išjungti, tačiau tai padaryti nepavyko, ir Lietuva Jono Šliūpo žodžius išgirdo. Po šios kalbos A. Smetona išsitaręs, kad „Šliūpas Lietuvoje norįs sukelti revoliuciją”. Už tai mano tėvą buvo norima nubausti, bet pabijota galimos Amerikos lietuvių neigiamos reakcijos į tokius veiksmus. Kitoje savo kalboje J. Šliūpas yra pasakęs, kad jis prisibijąs „jog A. Smetona, būdamas pirmasis Lietuvos Prezidentas, nebūtų ir paskutinis...”

­ J. Šliūpas daugelį kartų lankėsi Amerikoje. Antrasis pasaulinis karas jį su šeima taip pat užklupo ten, kai 1939 metų vasaros pabaigoje buvo išvykęs į Niujorko pasaulinėje parodoje. Tačiau ir tąkart J. Šliūpas grįžo į Lietuvą.

­ Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui draugai jam patarė likti Amerikoje. Tėvas jiems atsakė, kad „pavojaus atveju reikia grįžti ir dirbti tėvynės labui”. Lietuvoje jis rado didelę suirutę. Jo mylimoje Palangoje buvo daugybė internuotų lenkų karių. Sugrąžinus Lietuvai Vilnių, J. Šliūpas išskubėjo ten, nes jam labai knietėjo pačiam tokiu lemtingu momentu pamatyti senąjį Gedimino miestą ir pilį.

1940 metais, Lietuvą užėmus Rusų armijai, įvedus Sovietų valdžią, J. Šliūpui buvo pasiūlyta įeiti į naujai sudaromą vyriausybę, tačiau jis griežtai atsisakė. 1941 metais, atėjus vokiečiams, J. Šliūpas Palangoje buvo išrinktas miesto burmistru, tačiau greitai jį įskundė vokiečiams už tai, kad užtarė žydus. Po to J. Šliūpas buvo suimtas. Paleido jį greitai, tačiau su sąlyga, kad burmistru daugiau nebedirbs ir ramiai sėdės namuose. Atsidūręs laisvėje tėvas parašė keletą memorandumų gen. Kubiliūno valdžiai. Buvo parašęs memorandumą ir Hitleriui, kad Lietuvai suteiktų daugiau teisių, tačiau, draugų įkalbėtas, jo neišsiuntė.

­ Kaip J. Šliūpas atsidūrė Vakaruose ir ką galėtumėte pasakyti apie paskutines jo gyvenimo dienas?

­ 1944 m. spalio mėn. J. Šliūpas kartu su šimtais kitų besitraukiančių lietuvių traukiniu išvyko į Vakarus ­ pradžioje į Vieną, vėliau ­ į Bregenzą. Čia vokiečių valdžia jį susirado ir išvežė į Berlyną, kad jis per radiją pasakytų kalbą Amerikos lietuviams. Apie tai liudija ir dokumentas, kurį pasirašė buvęs Lietuvos generalinis konsulas dr. Antanas Trimakas ir Lietuvos ministras Londone Vaclovas Sidzikauskas: „Mes žemiau pasirašiusieji šiuomi liudijame, kad dr. Jonas Šliūpas, karo aplinkybių priverstas apleisti Lietuvą ir laikinai apsistojęs Bregenze, Austrijoj, 1944 m. lapkričio 3 d. buvo iškviestas į Berlyną, kame jis turėjo įkalbėti į plokštelę atsišaukimą į JAV lietuvius. Jo paruošto atsišaukimo teksto Berlynas nepriėmė, gi šio pastarojo pasiūlytus pakeitimus dr. Jonas Šliūpas atmetė. Dėlėi to susijaudinęs dr. Jonas Šliūpas gavo širdies smūgį ir 1944 m. lapkričio 6 d. ryte Berlyne mirė eidamas 84 metus. Iki paskutinės savo gyvenimo valandos dr. Jonas Šliūpas buvo taurus, savo tautai ištikimas ir jai daug nusipelnęs lietuvis patriotas”.

Jo palaikai buvo sudeginti Berlyno Wilmersdorfo krematoriume. Vėliau pelenai buvo pervežti į Ameriką ir palaidoti Lietuvių tautinėse kapinėse prie Čikagos. Lietuvių visuomenė jam pastatė puikų paminklą, kurio papėdėje vėliau prisiglaudė ir jo žmonos palangiškės Grasildos palaikai (Grasilda Šliūpienė mirė Kalifornijoje 1976 m. kovo 5 d., sulaukusi 77 metų amžiaus).

Prof. M. Biržiška yra pasakęs: „Apie Šliūpą, kaip apie didžiulį ugnikalnį, visą laiką sukinėjosi juodi debesys. Žaibai trankė jo viršūnę ir audringi lietūs plovė jo šlaitus. Bet, laikui bėgant, debesys išsisklaidė ir išnyko, o ugnikalnis išliko nepajudinamas, nepasikeitęs. Toks jis ir liks per amžius, kuriuo grožėsis žmonija”.

Buvęs Lietuvos Prezidentas dr. Kazys Grinius prie dr. Šliūpo karsto Berlyne sakė: „geriausias būtų jam paminklas, kaipo tikrajam Lietuvos ąžuolui, supilti piliakalnį su ąžuolu viršūnėje. Jei kiekvienas jo pasekėjas senovės papročiu papiltų kepurę žemės, tai pasidarytų turbūt nemažas kalnas...”

­ Būtų įdomu plačiau sužinoti ir apie dr. Jono Šliūpo archyvą...

­ „Aušrininko dr. Jono Šliūpo vardo archyvas” įsteigtas 1987 metų lapkričio mėnesį. Daugelį metų aš pats rinkau ir kaupiau įvairią medžiagą apie savo tėvą, susirašinėjau su jo buvusiais draugais, bendraminčiais, net priešininkais: Karoliu­Vairu Račkausku, Baravyku, Žyvatu, Dėde Ambraziejum, Matulioniu, Skinderiu, Margeriu, Mikelėnu, Bačiūnu, Biržiška, Mauragiu ir kitais. Beveik visi jie parašė ir savo atsiminimus apie tėvą. Po to, kai būdamas 55 m. amžiaus išėjau į pensiją, visas savo jėgas paskyriau lietuviškai kultūrinei veiklai ir savo tėvo rašytinio palikimo sutvarkymui. Kaupiu visų dokumentų kopijas ­ po 4 egz.. Originalai lieka pas mane, po dvi ar tris kopijas planuoju atiduoti Amerikoje veikiantiems lietuviškiems archyvams, o ketvirtąjį kopijų egzempliorių taupau tam, kad, atėjus tinkamam laikui, galėčiau parvežti į Lietuvą.

Važinėdamas ir rinkdamas įvairius raštus apie savo tėvą, sutikau daug dosnių lietuvių, kurie, papildydami vertingomis knygomis ir dokumentais mano tėvo archyvą, kartu išsakydavo ir nerimą dėl savo bibliotekų, asmeninio archyvų likimo. Jie visi bijojo, kad neatsitiktų taip, kaip su kunigo Miluko biblioteka, kuri, kunigui Milukui mirus, dviems sunkvežimiais buvo išvežta į miesto šiukšlyną... O juk vien medžiagos apie dr. Joną Šliūpą kun. Miluko archyve buvo daugiau, negu kuriame nors lietuviškame archyve... Tos bibliotekos praradimas buvo didžiausias nuostolis visai Lietuvos kultūrai. Dėl to nemažai žmonių ėmė prašyti, kad aš į dr. Jono Šliūpo archyvą priimčiau ir jų išsaugotą kultūriniu požiūriu svarbią medžiagą. Apmąstęs tuos pasiūlymus spaudoje paskelbiau žinią, kad įsteigiu „Aušrininko dr. Jono Šliūpo vardo archyvą”, kurio tikslas ­ priglausti visą lietuvišką, išliekamąją vertę turinčią kultūrinę medžiagą.

Per pirmuosius devynerius mėnesius jam daug knygų, dokumentų ir kitų vertingų daiktų padovanojo apie 366 lietuvių ne tik iš JAV, bet ir iš Australijos, Kanados, Lenkijos, Lietuvos. Palaikau ryšius su keliais Lietuvos ir Amerikos muziejais, bibliotekomis ir archyvais. Šiam archyvui aukojamos senesnės knygos ir žurnalai, istorinės reikšmės straipsniai, laiškai, fotografijos, žemėlapiai, plokštelės, paveikslai, genealoginiai šeimų „medžiai”, pašto ženklai, medaliai.

Šiuo metu archyvas kaupiamas mano namuose, Kalifornijoje, netoli Franinco miesto. Archyvas atviras visiems, kas nori studijuoti čia sukauptą medžiagą. Neprarandu vilties, kad šio archyvo dalį artimiausiais metais galėsiu perkelti ir į buvusius savo tėvų namus Palangoje, kuriuos, tikiuosi, man Lietuvos valdžia sugrąžins.

Parengė Jurga Palangytė
Nuotraukos iš Vytauto Jono Šliūpo archyvo


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras.
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija