LIAUDIES MENAS, TAUTODAILĖ

Žemaičių skulptūros Medžio drožybos tradicijų tąsa telšiškių medžio drožėjų darbuose J. Daniliauskienė. Karpiniai Medžio drožėjas Stanislovas Riauba Tautodailininkų seminarai, kūrybinės stovyklos, juose sukurti darbai

Skaidrė Urbonienė

Įžanga
Ilgą laiką viena išraiškingiausių lietuvių liaudies meno šakų buvo skulptūra.
Skulptūrą kūrė savamoksliai kaimo dievdirbiai iki XX a. penkto dešimtmečio. Įvairios šventųjų statulėlės buvo talpinamos daugiausia lauko architektūros paminkluose: koplytėlėse, koplytstulpiuose, stogastulpiuose, kryžiuose. Atskiruose Lietuvos regionuose šie paminklai turėjo savo specifinius bruožus, skyrėsi ir skulptūrėlių stilistika. Dauguma muziejų savo kolekcijose saugo tradicines liaudies skulptūras, datuojamas XIX-XX a. pirmąja puse. Viena kita skulptūrėlė pasitaiko ir iš XVIII a. Archyviniuose dokumentuose taip pat daugiausia pateikiama duomenų apie XIX a. viduryje-XX a. pirmoje pusėje gyvenusius meistrus dievdirbius. Apie ankstyvesnę nei XIX amžiaus liaudišką skulptūrą žinių nepakanka, todėl šiame straipsnyje apibūdinsiu ir aptarsiu XIX-XX a. pirmosios pusės žemaitiškų skulptūrų siužetus bei ypatybes.

Žemaitija – kryžių ir koplytėlių žemė
Žemaitija pasižymėjo ypatinga paminklų gausa. Dar XIX a. L. Jucevičius rašė: „Prie kiekvienų namų, lygiai pono, lygiai prasto žmogelio, yra darželis bei sodelis ir stovi medinis kryžius, tikėjimo vėliava, to krašto žmonių dievobaimingumo ženklas. Kryžius paprastai stovi gale trobos, figūra į langus; tatai mūsų sodžiaus žmonėms akivaizdžiai primena, jog visus darbus, ir blogus, ir gerus, visada regi Dievas. Pakelėse taip pat yra kryžių (...). Kryžių palei kelią taip tanku, jog nuo vieno ligi kito vos kelios dešimtys žingsnių. Teisingai tą šalį galima pavadinti kryžių ir kunigų kraštu” [1].

Ignas Končius – kryžių ir koplytėlių tyrinėtojas
Laikui bėgant, paminklai nyko. Profesorius I. Končius 1912-1938 m. keliavo po Žemaitiją ir registravo pakelėse stovinčius paminklus. Tuo laiku jų buvo gausu. Pagal jo pateiktus duomenis vienam pakelės kilometrui teko 1,3 memorialiniai architektūros objektai. Pridėjus toliau nuo kelio esančių sodybų, kapinių paminklus, šis skaičius dar padidėtų. Tačiau jau ir jis pastebėjo ryškų paminklų nykimą. Palyginęs 1912 m. ir 1932 m. surinktus duomenis, I. Končius priėjo išvados, kad per tuos 20 metų dingo 48 proc. paminklų [2]. Kiek daugiau paminklų išsilaikė senose sodybose, bažnyčių šventoriuose ir veikiančiose kapinėse, nes jie čia buvo šeimininkų ar fundatorių saugomi bei prižiūrimi. Ypač sumažėjo memorialinių paminklų skaičius po Antrojo pasaulinio karo. Tai lėmė ne tik gamtinės priežastys (medis, veikiamas atmosferos, greitai nyksta), bet ir politinės sąlygos. Labai daug memorialinių architektūros paminklų buvo sunaikinta 8-ajame dešimtmetyje. Norėdami apsaugoti paminklus nuo sunaikinimo, žmonės stengdavosi juos iš pakelių ir kitų pastebimų vietų perkelti į sodybas. Deja, daugumos paminklų nepavyko išsaugoti. Kartu su paminklais nyko ir skulptūros. Daug jų sutrūnijo, dalis pateko į muziejus ar privačias kolekcijas. Labiausiai sunykusias kaimo žmonės patys sudegindavo, nes gyvavo paprotys, draudžiantis išmesti „šventą dalyką” ­ jį, atseit, reikia sudeginti. Žemaitijoje nuo seno vyravo koplytėlės, nors buvo statoma nemažai ir koplytstulpių bei kryžių.

Žemaitiškų kryžių ir koplytėlių išskirtiniai bruožai

Žemaitijai būdingos medinės koplytėlės, statytos ant žemės. Jos būdavo įvairaus plano (apvalios, keturkampės, kryžminės, su kolonėlėmis ir be jų pagrindiniame fasade) ir skirtingų stogo formų (kūginės, dvišlaitės, keturšlaitės, kryžminės), skyrėsi uždarumo laipsniu (atviros tik iš priekio arba iš trijų šonų, visai atviros), aukštų skaičiumi (vieno, dviejų) ir pamatų konstrukcija (pastatytos ant akmens, lauko akmenų arba plytų mūro, medinio rentinio).

Žemaitiškų koplytstulpių stiebo aukštis siekė 2-4 metrus, o koplytėlės viršuje būdavo įvairios konstrukcijos: atviros iš vienos arba keturių pusių, keturkampio ar daugiakampio plano, statmenomis arba nuožulniomis sienelėmis, jų stogeliai dvišlaičiai, kūginiai, piramidiniai, keturšlaičiai, lenkto profilio, kryžmiškai sujungti.

Mažosios architektūros paminklų statymo priežastys ir vietos

Kiekvienas mažosios architektūros paminklas buvo statomas tam tikromis progomis, kurių priežastys buvo įvairios: susijusios su asmens, šeimos gyvenimu ir ūkine veikla; su kaimo bendruomenės ar jos dalies pasaulietinių ir religinių sambūrių veikla; su atskirų tautos dalių ar visos tautos gyvenimo tarpsniais, ypač istorinių lūžių metais.

Pirmosios paminklų grupės didžiausią dalį sudaro žmogaus ar šeimos palaidojimo vietą žymintys antkapiai. Paminklai statyti ir tragiško žuvimo vietose ­ „kad žuvusiojo siela ilsėtųsi ramybėje ir negąsdintų praeivių” [3]. Kryžiais, koplytėlėmis įamžindavo vestuves, gimtuves bei krikštynas, statydavo juos laukiant, bet nesulaukiant vaikų arba mirus kūdikiui. Vaiko gimimo proga sodyboje pastatydavo kryžių ar koplytstulpį ir pašventindavo per naujagimio krikštynas. Žemaičiai mėgdavo sodybų paminkluose turėti tokių šventųjų statulėlių, kokiais vardais buvo pakrikštyti šeimos nariai. Prašydami sveikatos šeimos nariams ar atsidėkojdami už išgijimą taip pat statydavo paminklą. Norėdami apsiginti nuo nelaimių, nederliaus, gyvulių kritimo, įkurtuvių proga arba išsikraustydami kitur gyventi kaip riboženklius taip pat statydavo paminklus..

Kaimo bendruomenės ar atskiros jos dalies paminklų statymo priežastys panašios: trokšta ūkinės sėkmės ir sveikatos, nori išvengti nelaimių, pažymi svarbesnius įvykius. Kaimo jaunimas paminklus dažnai statydavo per Sekmines.

Trečioji paminklų grupė yra susijusi su atskirų tautos dalių ar visos tautos gyvenimo tarpsniais, ypač istorinių lūžių metais. Pvz., paminklų statymu buvo pažymėta vyskupo M. Valančiaus blaivybės akcija, paminėti 1863 m. sukilime žuvę žmonės. Žemaitijoje jaunuomenė ne vieną kryžių yra skyrusi Pirmojo pasaulinio karo pergyvenimams prisiminti.

 

Paminklų šventinimas

 

Pastatytą paminklą būtinai reikėjo pašventinti. Nešventintą pažymėdavo: prie jo pririšdavo gėlių puokšteles ar kadugio, eglės šakeles. Ir tik pašventinus tą raištį nuimdavo [4].

Paminklų šventinimas buvo svarbus įvykis. Tada giminės ir kaimynai turėdavo gerą progą ir pasisvečiuoti. Pirmiausia paminklo šeimininkai namie iškeldavo vaišes, paskui su kunigu eidavo arba važiuodavo į šventinamąją vietą. Ten kunigas pašventindavo paminklą, žmonės pagiedodavo, o vėliau grįždavo namo baigti pobūvio [5].

Paminklą šventindavo neatsižvelgdami į tai, ar šventųjų bei Nukryžiuotojo statulėlės pašventintos ar ne. Pačios skulptūrėlės turėjo būti atskirai pašventintos. Kartais pardavėjas dievdirbys sakydavo jas jau pašventinęs, tačiau žmonės ne visada tuo tikėdavo ir šventindavo jas iš naujo. Naują paminklą šventindavo neatsižvelgdami ir į tai, ar jis statomas senojoje jau šventintoje, ar naujoje vietoje. Būdavo šventinamas ne tik vienas paminklas, bet ir aptvarėlis, pamato akmenys, aplink jį augantys medžiai, gėlės, t. y. visa pastato „sodyba” [6]. Į paminklą kaimo žmogus žiūrėjo tik kaip į statulėlių būstą, apsaugantį jas nuo lietaus ir sniego. Todėl šie paminklai būdavo vadinami „sodybomis”. Valstiečiai šventomis laikė tik paminkluose esančias skulptūras. Jei paminklui kildavo koks nors pavojus, tai valstietis gelbėdavo tik skulptūras, o koplytėlę palikdavo likimo valiai. Įvairių šventųjų skulptūros buvo reikšmingas paminklų akcentas, dažnai reiškęs pagrindinį viso paminklo turinį.

 

Skulptūrų parinkimas

 

Į koplytstulpius būdavo keliamos nedidelės skulptūrėlės ­ 15-70 cm aukščio. Didesnės skulptūros būdavo talpinamos į ant žemės statytas koplytėles. Tokios skulptūros siekdavo 1 metrą ir net daugiau. Dar aukštesnių skulptūrų (net 170-200 cm aukščio) randama bažnyčių altoriuose. Į bažnyčias retai būdavo įsileidžiamos paprastų dievdirbių statulos. Bažnyčioms kurdavo kiek labiau pasimokę meistrai. Tarp skulptūrų vyrauja atskirai išdrožtos apvaliosios statulos, bet pasitaiko ir bareljefų. Dievdirbiai drožė statulėles iš medžio (beržo, alksnio, kartais ąžuolo, bet dažniausiai iš liepos), o atributams, karūnoms, aprangos dalims panaudodavo vielą, skardą ar kartoną.

Dievdirbys jau iš anksto žinodavo, kur skulptūra stovės, todėl atitinkamai ją ir droždavo. Kadangi Žemaitijoje vyravo koplytėlės ir koplystulpiai, o jų skulptūros matomos iš trijų pusių, todėl žemaičiai dievdirbiai rūpestingiau modeliuodavo priekį ir šonus, o nugarą palikdavo plokščią arba išskobdavo, kad nesuskiltų. Veidus dažniausiai ypatingai nugludindavo, nulygindavo, todėl jų paviršiuje dažniausiai nesimato įrankių žymių.

Įrankius dievdirbiai naudojo paprasčiausius. Jie turėdavo keletą peilių, 2-3 skaptelius (vieną mažą, kitą stambesnį), kirvį, kaltą.

 

Skulptūrų spalvinimas

 

Visos skulptūrėlės buvo polichromuojamos, dažniausiai aliejiniais dažais, tačiau pirminė polichromija ne visur gerai išsilaikiusi. Drabužiams vartojamos kontrastingos spalvos: raudona. mėlyna, žalia, ruda, įvedant papildomas spalvas (gelsvą, baltą, aukso ir sidabro) detalių ir ornamentų paryškinimui. Veidas, plaštakos, pėdos dažniausiai buvo dažomos baltai, gelsvai, rausvai. Visada juodai ar mėlynai paryškinamos akys, juodai ar rudai ­ blakstienos ir antakiai, raudonai ­ lūpos. Plaukai dažomi įvairių atspalvių ruda, rečiau juoda ar gelsva spalvomis.

Bažnytinė ikonografija atskiriems šventiesiems nustatydavo tam tikras spalvas, pvz., Marijos Maloningosios suknelė balta, apsiaustas melsvas, Skausmingosios suknelė raudona, apsiaustas mėlynas, Jėzaus Nazariečio rūbas raudonas. Meistrai, dažydami Marijos ir Kristaus siužetų skulptūrėles, stengdavosi laikytis nustatytų spalvų, tačiau ne visada. Spalvos dažnai priklausė ir nuo to, kokius dažus turėdavo. Laisviau dievdirbys galėdavo pasireikšti dažydamas kitų šventųjų skulptūrėles. Polichromija skulptūroms suteikia didesnį išraiškingumą, papildo formą, prideda naujų dekoro elementų, kurių negalima išgauti drožiant, dažnai sustiprina veido išraišką.

Ilgainiui lietus ir sniegas nublukino spalvas, dažai nubyrėjo, tik kur ne kur liko jų kruopelės. Geriau išsilaikė tų skulptūrų polichromija, kurios buvo laikomos uždarose koplytėlėse. Žemaitijoje tokių koplytėlių daugiausia, todėl žemaitiškos skulptūrėlės visai neblogai išlaikiusios polichromiją. Dalis senų skulptūrų būdavo „atnaujinamos”, t. y. perdažomos, nes kaimo žmogui labiau patiko spalvingas „dievukas”. Perdažydavo dažniausiai patys šeimininkai arba paprašydavo apylinkės dievdirbį. Perdažant stengtasi laikytis buvusių spalvų, bet kartais nudažydavo ir viena spalva (“kokią turėjau, tokia dažiau” [7]).

 

Šventųjų skiriamųjų bruožų parinkimas

 

Dievdirbiai, droždami statulėles, rėmėsi bažnyčiose matytais kūriniais, maldaknygių paveikslėliais, paveikslėliais-žymekliais. Skaitydami įvairius „Šventųjų gyvenimus”, dievdirbiai sužinodavo, kokių esama šventųjų, kokia jų kilmė, kurią sritį globoja ir t. t. Norėdami tiksliau pavaizduoti atskiras kūno dalis ­ rankas, veidą ar netgi pozą ­ žiūrėdavo į savo šeimos narius, kaimynus. Pvz., Juozapas Paulauskas (1860-1945, gyvenęs Grūšlaukės k., Darbėnų valsčiaus, Kretingos apskrityje) laisvu laiku studijuodavo savo paties rankų ir kojų anatomiją [8]. Meistrai ieškodavę tarp pažįstamų ir išraiškingesnių veidų. Kartą meistras Antanas Skurdelis (1892-1955), gyvenęs Pažiuržmožio k., Šilalės valsčiaus Tauragės apskrityje), pasakęs savo kaimynui: „Pagal tavo veidą išeitų geras šventasis” [9].Meistras Antanas Skrinskis (apie 1870-1925), gyvenęs Vankių kaime, Laukuvos valsčiuje, Tauragės apskrityje) moteris šventąsias dirbdavo pasižiūrėdamas į savo dukteris ­ Barborą ir Sofiją [10]. Jaunieji meistrai mokydavosi iš senų dievdirbių. Petras Klemanskis (gyvenęs XIX a. pab.-XX a. vid. Šilalės apylinkėse), sakydavęs: ”Amžiną atilsį Domininko Esulo tėvas mane išmokė kaip reikia smakras teisingai išdrožti” [11]. Žmonės dievdirbių darbuose neretai atpažindavo savo kaimo ar apylinkės gyventojus. Nors siužetus meistrai ir ėmė iš bažnytinės ikonografijos, tačiau prototipu nuosekliai nesekė, o perkurdavo į savą, artimą simbolinę ir meninę kalbą. Vieni iš kitų nusižiūrėdavo temas, kompoziciją, atributiką. Nors ir laisvai interpretuodami bažnytinį tipažą, dievdirbiai dažniausiai laikydavosi ikonografinių atributų, kaip svarbaus faktoriaus, atpažįstant šventuosius. Tuo labiau, kad ir kunigai atsisakydavo šventinti negražiai išdrožtas, neatpažįstamas šventųjų statulėles, o nepašventintos statulėlės, žmonių įsitikinimu, neturėjo jokios galios. Be to, ir žmonės vertino būtent tuos dievdirbius, kurių statulėles kunigai neprieštaraudami šventindavo. Apie dievdirbį Augustiną Potockį (1844-1945), gyvenusį Maudžiorų kaime, Luokės valsčiuje, Telšių apskrityje) taip sakydavo: „O, Potockis, puikus dievdirbys. Kunigai šventina jo padarytus kryžius. Balvonų jis nepadaro” [12]. Dievdirbys Kazimieras Razma (1851-1931), gyvenęs Venckų kaime, Žemaičių Naumiesčio valsčiuje, Tauragės apskrityje, pradėjo dirbti dievukus būdamas 17-18 metų. Tada klebonas, apžiūrėjęs juos, pasakęs: „Dievukai nedailūs. Nešk namo ir mesk į krosnį tuos balvonus”, o paskui pridūręs, kad jam dar anksti būti dievdirbiu [13]. Tačiau po kelerių metų jo padirbtus dievukus klebonas jau šventinęs. Antra vertus, kaip paprastas meistras benorėtų, jis vis dėlto negali tiksliai pakartoti prototipo, nes jį varžo riboti įgūdžiai, profesionalumo stoka, todėl rezultatas išeina individualus, priklausąs tik nuo autoriaus sugebėjimų.

Paprastai kiekvienas dievdirbys turėdavo savo mėgiamus siužetus. Pasakojama, kad A. Skrinskis atsisakydavęs priimti užsakymus drožti šventųjų Jono, Juozapo, Jurgio skulptūrėles. Taip būdavę, atseit dėl to, kad jaunystėje meistras norėjęs vesti merginą Barborą, bet jam tuo metu konkuravo trys minėtųjų šventųjų vardus turėję vaikinai. Vis dėlto Barbora ištekėjusi už Skrinskio, tačiau ir po to jis nemėgęs tų vardų šventųjų ir vengęs jų statulėles dirbti. Kadangi žmonės tų vardų šventųjų gana gausiai užsakydavo, tai meistras dirbdavęs daugiausia moteris šventąsias [14].

 

Dievdirbiai

 

Dievdirbiai dažniausiai būdavo mažažemiai ar bežemiai valstiečiai. Vieni gyvendavo savo ūkeliuose, kiti, kaip Juozas Piaulokas (gyvenęs XIX a. pab.-XX a. pirmoje pusėje Plungės apylinkėse), Petras Klemanskis, klajodavo po apylinkes, dirbdami kryžius, koplytėles ir šventuosius, neturėdavo jokio turto, gyveno skurdžiai, bet buvo laisvi. Petras Klemanskis įrankių tiek turėjo, kad susikrovęs juos į maišelį, lengvai per dieną nueidavo 20-30 kilometrų [15]. Pardavinėdami dievukus ar droždami juos pagal užsakymus, meistrai užsidirbdavo sau pragyvenimui. Dauguma jų buvo beraščiai, kiti mokėjo šiek tiek rašyti bei skaityti. Retas kuris buvo mokęsis mokykloje. Dievdirbys Jeronimas Rimša (1863-1911), kilęs iš Jucaičių kaimo, Švėkšnos valsčiaus, Tauragės apskrities) buvo baigęs Švėkšnos pradinės mokyklos dvi klases ir apylinkės žmonės jį laikė „mokyčiausiu kaime” [16]. Žmonės dievdirbius gerbė, nors dažnai laikė keistuoliais.

Dievdirbiai droždavo ne tik skulptūras. Dažnai jie būdavo žinomi ir kaip gabūs dailidės, staliai, statybininkai, šaltkalviai, net batsiuviai. Jie tapydavo paveikslus, raižydavo bei platindavo raižinius, mokėdavo daryti muzikos instrumentus ir patys būdavo neblogi muzikantai. Pvz., J. Rumša netgi grojo grafo B. Oginskio Rietavo dvaro kapelos pučiamųjų orkestre [17].

Vieni dievdirbiai statulėles parduodavo perpardavinėtojams, o šie per atlaidus jas išparduodavo. Kiti dievdirbiai patys vykdavo į prekymečius ir atlaidus, kur pardavinėjo savo dirbinius. Žymus Kretingos apylinkių dievdirbys Juozapas Paulauskas į prekymečius ruošdavosi tarsi į nepaprastą kelionę. Pardavimui skirtas skulptūras jis sudėdavo į dėžes ir veždavo jas į Kretingą, Skuodą, Plungę, Žemaičių Kalvariją, Alsėdžius. Savo prekystalį dažniausiai įrengdavo prie pat šventoriaus. Prekystalio viduryje išstatydavo pagrindinius siužetus: Rūpintojėlį, Madoną, šv. Joną, šv. Jurgį. Populiariausių siužetų turėdavo po kelis egzempliorius. Be šventųjų skulptūrų, J. Paulauskas visada turėdavo ir medinių drožtų žaisliukų. Jo prekystalį visada apstodavo smalsuolių būrys. Statulėlių kainos būdavo įvairios. Paulauskas dažnai nuleisdavo kainą, nes jam svarbiausia būdavo kuo greičiau išparduoti [18]. Į muges ir atlaidus suvažiuodavo daug dievdirbių iš viso krašto, bet netrūkdavo ir pirkėjų. Prieš parduodami dievukus, meistrai nešdavo juos į bažnyčią pašventinti ir parodyti kunigui, ar tinkamai padaryti. Sustatydavo eilėmis, kaip kokioje parodoje. Taip kartais pilną zakristiją prinešdavo įvairių šventųjų. Kunigas visus dievukus apžiūrėdavo. Vienus išgirdavo ir pašventindavo, o kitus, išpeikęs: „Tas pagoniškas, tų neškies bulbom apvirint”, atmesdavo šalin [19].

 

Pagrindiniai šventųjų skulptūrėlių siužetai

 

Dievdirbiai dirbo įvairių siužetų statulėles. Bet dažniausiai yra sutinkami Kristaus ir Marijos siužetai. Liaudies skulptūroje gausu ir kitų šventųjų. Tai toli gražu ne visi šventieji žinomi krikščioniškoje ikonografijoje, bet lietuvių valstiečių labiausiai garbinami, savo simboline prasme labiausiai atitikę liaudies psichologiją, o kartais gal ir senovinę tikėjimo dvasią, kaip pvz., šv. Agota, primenanti mitologinę Gabiją. Dažniausiai sutinkami yra šie žemaitiškos skulptūros siužetai: įvairių atmainų Kristaus, įvairių atmainų Marijos siužetai, šv. Jonas Nepomukas, šv. Rokas, šv. Barbora, šv. Antanas, šv. Jurgis, šv. Juozapas, šv. Izidorius, šv. Florijonas, šv. Agota, šv. Ona. Rečiau pasitaiko šv. Jono Krikštytojo, šv. Pranciškaus, šv. Marijos Magdalietės, šv. Kazimiero, šv. Mykolo Arkangelo, šv. Veronikos, šv. Petro, šv. Apolonijos, šv. Daratos ir kitų siužetų.

 

Nukryžiuotasis

 

Iš Kristaus temos labiausiai paplitęs Nukryžiuotojo siužetas. Tai būdinga visai Lietuvai. Jų buvo tiek daug dėl to, kad kryžiai visada turėdavo Nukryžiuotojo skulptūrėles. Be to, Nukryžiuotasis dažnai talpinamas ir į koplytėles, koplytstulpius, stogastulpius kartu su kitų siužetų šventaisiais. Beveik kiekvienoje troboje garbingiausioje vietoje ant sienos kabodavo Nukryžiuotasis ant kryžiaus arba šventas paveikslas. Tačiau Nukryžiuotieji meniniu traktavimu nėra įvairūs ir mažai įdomūs.

 

Rūpintojėlis

 

Gana daug yra ir Rūpintojėlio skulptūrų. Jis vadinamas „Smūtkeliu”, „Mūkiuku”, „Rūpestėliu”, „Aprūpintojėliu”. Kristus čia vaizduojamas sėdintis, dešine ranka parėmęs galvą, apsirengęs ilgu raudonu rūbu arba nuogas, tik su apsiaustu ir perizonijumi per klubus, jo galvą visada vainikuoja erškėčių vainikas. Rūpintojėlio skulptūrėlės nedidelės (20-40 cm), nes dažniausiai būdavo įkeliamos į mažas koplytėles, kabinamas prie medžio. Jis visuomet vienas. Kaip rašo I. Končius: „Vargą jis primena, gyvenimo nepasisekimą jis vaizduoja: širdies skausmui aptramdyti, ašaromis švelninti, liūdesiui mažinti. O gal skausmui priminti žmonės jį statydina, kad širdis neatbuktų, kad sunkius išgyvenimus prisimindamas, tobulėtumei, vis geresnis darytumeis. Atmink, kas atsitiko. Žiūrėk, kad taip nebepaklystumei” [20]. Žemaičiai sako, kad Kristus čia vaizduojamas ne per savo kančias, bet po prisikėlimo nužengęs žemėn - „Jėzus nuliūdo, tvaną padaręs, gailėjos žmones nubaudęs” [21]. Tai parodo ir kiti Rūpintojėlio liaudiški apibūdinimai: „Smūtkiuks patopo metų” [22], „Smūtnas Ponas Jėzusas gailisi patapą padaręs” [23].

 

„Kristus kalėjime”

 

Artimas Rūpintojėliui siužetas ­ tai „Kristus kalėjime”, kur Jėzus Kristus vaizduojamas sėdintis, surištas virve rankas sudėjęs ant kelių. Jis apsirengęs ilgu rūbu, apsisupęs apsiaustu, galvą vainikuoja erškėčių vainikas. Toks siužetas gana retas. I. Končius palei Platelių ežerą pakelėse rado prie medžių prikaltas koplytėles, su „Kristaus kalėjime” siužeto skulptūromis. Iš žmonių pasakojimų sužinojo, kad tose vietose buvo plakti ar gal net negyvai užplakti baudžiauninkai. Baudžiavą panaikinus, tie plaktieji patys arba jų vaikai ir prikaldinę tų koplytėlių su „Kristum kalėjime” prie dvare augusių medžių [24].

 

„Kristaus šermenų”

 

Įdomios „Kristaus šermenų” (“Kristaus apraudojimo”) ir „Kristaus guldymo į karstą” grupinės kompozicijos. Tai Žemaitijai būdingi siužetai. Pirmuoju atveju Kristus vaizduojamas gulįs karste arba ant drobule uždengto stalo, aplink sėdi ar stovi apaštalai, Marija Skausmingoji, angelai. Antruoju atveju mirusį Kristų du apaštalai guldo į karstą.

 

Švč. Mergelė Marija

 

Jėzaus Kristaus temą liaudies skulptūroje skaičiumi vejasi, o populiarumu lenkia Švč. Mergelės Marijos tema. Švč. Mergelė Marija vaizduojama viena (Marija Maloningoji, Marija Skausmingoji, Nekalto Prasidėjimo Marija, Marija Karalienė), kartu su Jėzumi (Pieta, Marija su Kūdikiu), kartu su kitais šventaisiais (šv. Ona, šv. Juozapu).

 

„Pieta”

 

Iš Marijos temų įspūdingiausia ir labiausiai paplitusi ­ „Pieta”, vadinama ir „Sopulingąja Dievo Motina”. Marija čia sėdinti, ant kelių laikanti nuimtą nuo kryžiaus Jėzų Kristų. Jėzus dažniausiai vaizduojamas gulintis ant Marijos kelių. Dievadirbys J. Piaulokas yra sukūręs ir kitokią „Pietos” kompoziciją: Jėzų Kristų jis pavaizdavo suklupusį, skausmingai atsilošusį atgal, prilaikomą Marijos [25]. „Pietos” kompozicijoje Jėzus dažniausiai vaizduojamas gerokai sumažintų proporcijų, nes Marija čia ­ pagrindinis personažas. Kompoziciją dažnai papildo du angelai su žvakėmis. Marijos galvą gaubia balta skraistė. Ją vainikuoja stambi karūna su kryžiumi viršuje, juosia 12-os žvaigždučių nimbas arba aureolė. Yra atvejų, kai Marijos galvą puošia ir karūna, ir nimbas, ir aureolė. Marijos krūtinėje įsmeigti 7 arba 1 kalavijas, o dažnai pritvirtinama arba iškiliai išdrožiama širdis su 7 kalavijais. Marijos suknelė tamsiai raudona, apsiaustas tamsiai mėlynas. Žemaičių meistrai mėgdavo Mariją papuošti ir prijuoste, taip ją dar labiau priartindami prie paprastų kaimo moterų.

„Pietos” kompozicijos dažnai būdavo statomos kapinių paminkluose, nes simbolizavo skausmą dėl mirusių artimųjų, ypač motinos skausmą dėl mirusių vaikų.

 

Marija Maloningoji

Marija Maloningoji, žmonių švelniai vadinama „Šv. Motinike”, labai mėgstama Žemaitijoje. Ji vaizduojama stovinti, pamynusi žaltį ir pusmėnulį, nuleidusi rankas, iš kurių sklinda malonės spinduliai. Marijos suknelė balta, apsiaustas mėlynas, galvą juosia 7 arba 12 žvaigždučių nimbas.

 

Marija Skausmingoji

 

Trečias pagal populiarumą Marijos siužetas ­ Marija Skausmingoji („Sopulingoji”). Marija čia vaizduojama stovinti, rankas sudėjusi maldai. Ant krūtinės pritvirtinama arba iškiliai išdrožiama širdis su 1 arba 7 kalavijais arba kalavijai tiesiog įsmeigti į krūtinę. Jos suknelė tamsiai raudona, apsiaustas tamsiai mėlynas.

Meistrai, dažydami Švč. Mergelės Marijos siužetų statulėles, stengėsi išlaikyti bažnytinės ikonografijos reikalaujamas spalvas. Tik labai retai kur pasitaiko kitomis, nei priimta, spalvomis dažytų Marijos rūbų. Dažnai Švč. Mergelės Marijos skulptūrėlės būdavo aprengiamos iš audinių pasiūtais rūbeliais, papuošiamos stiklo karolių vėriniais. Jų koplytėlės yra su užuolaidomis, viduje žydi pamerktos gyvos gėlės arba koplytėlę puošia dirbtiniai žiedai

Vienos ar kitos temos Švč. Mergelės Marijos skulptūrėlė beveik visuomet būdavo kiekviename paminkle. Dažnai toje pačioje koplytėlėje pastatydavo kelis Mergelės Marijos siužetus. Sodybų paminklai visuomet turėdavo Mergelės Marijos skulptūrėlę. Visų pirma jos prašydavo padėti ūkio reikaluose. Vakare dėkodavo už dieną. I. Končius rašė: „Rytmetį tuo tik iš gryčios išėjus, kreipiamasi pagalbos išaušusiai dienelei nepagailėti savo malonės, savo namiškiams palengvinti vargą, suteikti sveikatos, kad vakare ar rytdieną vėl galėtų padėkoti, sumesti poterėlį. Savoji už visas kitas geresnė. Su ja gulama. Su ja keliama. Pirmasis pagalbos šauksmas į ją nukreiptas” [26].

Žemaitis tikėjo, kad jo sodyboje esanti Švč. Mergelė Marija visuomet žino, kas jo šeimoje vyksta, ji teisingai sprendžia. Todėl ir mylėjo žemaitis Švenčiausiąją Mergelę, todėl ir puošė ją, gėlių atnešdavo. Taip atsidėkodavo už malones, prašymų patenkinimą. Tiesa, kartais ir bausdavo už neišpildytus prašymus: „Sako, Kumšlytis su žmona, norėdamu ko išprašyti iš Karalienės Dangaus, jei taip geruoju, įmerkdavo gėlių ar naują rūbelį pažadėdavo. Jei tai nepadėdavo, tai išnešę ant skiedryno, plakdavo rykštėmis ir grasindavo dar žiauriau pasielgti, jei statulėlė jų prašymo nepatenkins” [27].

Švč. Mergelės Marijos įžadinės koplytėlės būdavo statomos norint susilaukti vaikų ar kad vaikai sveiki augtų. Viena šeima pastatė Sopulingąją Dievo Motiną prie kelio, kad praeivių maldos ar Dievo Motinos pasveikinimai padėtų jiems išprašyti malonės ir bent dukrelės susilaukti [28]. Statydavo ir visas kaimas bendrai koplytėles su Švč. Mergelės Marijos statulėle ir melsdavo visą kaimą globoti, užtarti. Išeiviai į JAV ar kitas šalis iki Pirmojo pasaulinio karo laimingos kelionės prašydami darydavo Marijos koplytėles ar Marijos paveikslo įžadus kuriai nors bažnyčiai.

Taigi žemaičio įsitikinimu ypatingoje Švč. Mergelės Marijos globoje buvo visa valstiečio šeima, sodyba, gyvuliai ir laukai su javais.

 

Šv. Jonas Nepomukas

 

Liaudies skulptūroje vaizduojami ir kiti šventieji. Tai įvairūs globėjai, užtarėjai, turto saugotojai. Iš jų Žemaitijoje populiariausias buvo šv. Jonas Nepomukas. Nepriklausomai nuo to, ar šventojo skulptūrėlė didelė ar maža, žemaičiai jį vadino „Šventu Joneliu” arba tiesiog „Joneliu”. Jis vaizduojamas kunigo rūbais, su biretu ant galvos, rankose laikanti krucifiksą ir palmės šakelę. Jo vieta dažniausiai prie upelių, vandens telkinių, prie tiltų. Retai pasitaiko jų pamatyti sausoje vietoje. Jis talpinamas koplytėlėse ant žemės ir koplytstulpiuose. Žemaičiai dažnai šv. Joną Nepomuką vadindavo tilto sargu ­ jis ne tiltą sergsti, bet saugo žmones, įspėja, jog tiltas gali būti menkas, papuvęs. Jis saugo nuo nelaimės vandenyje. Pastatydavo šv. Jonelį ir tose vietose, kur nelaimingai žūdavo žmonės arba atvirkščiai ­ važiuojant per tiltą arkliai pasibaidė, vežimas nuvirto, bet viskas gerai baigėsi; tokiai laimingai nelaimei atminti taip pat pastatydavo šv. Jonelį. Žemaičiai šv. Jonelį laikė savu. Todėl kartais galėdavo ir nenusiimdami kepurės pro jį praeiti.

 

Šv. Jonas Krikštytojas

 

Šv. Jonas Krikštytojasįeina į „Jėzaus krikšto” grupinę kompoziciją. Ji statoma prie vandens. Šv. Jonas Krikštytojas vaizduojamas iškėlęs ranką su vandens dubenėliu virš Kristaus galvos. Kitoje rankoje jis laiko ilgastiebį kryžių su vėliavėle. Kristus stovi arba priklaupęs meldžiasi. Kompozicijos viršuje neretai įtvirtinama šventoji dvasia ­ balandis. Tikėta, kad šv. Jonas Krikštytojas saugo nuo piktų patiltės dvasių. Jis laikytas ir geru sargu nuo vaiduoklių nelaimingų atsitikimų vietose. Ten, kur vaidendavosi mirę kūdikiai, taip pat pastatydavo šv. Joną Krikštytoją ­ tuomet nustodavo vaidentis.

 

Šv. Rokas

 

Populiarus Žemaitijoje buvo ir šv. Rokas, vaizduojamas kaip keliautojas, rodantis savo sužeistą koją. Šalia jo tupi šuo su duona nasruose. Jis buvo labiau gerbiamas nei pvz.,šv. Izidorius. Galbūt todėl, kad jis paslaptingesnis, neįprastas, ne šios padangės žmogus, „svetimas”. Šv. Roko koplytėles statydavo kryžkelėse, prie mažų keliukų, miškuose, toli nuo gyvenamųjų vietų, kur nėra ko pasiklausti kelio. Daugiausia jis būdavo keliautojų globėjas, bet kartu ir ir žaizdų, ligų gydytojas. Žmonės statydavo šv. Roko koplytėles atsidėkodami už išgijimą bei norėdami apsaugoti gyvulius nuo kritimo. Kražių parapijoje Kasčiukų kaime žmonės nešdavo sergančius vaikus prie šv. Roko koplyčios, kuri būdavo laikoma šventa, o bažnyčioje aukodavo šv. Rokui pinigus, prašydami sveikatos [29]. Pasitaikydavo, kad šv. Roko prašydavo ir geresnio sodo derliaus. I. Končius mini šv. Roko koplytėlę ant žemės Varnių medinės bažnyčios šventoriuje. Toje koplytėlėje buvo įtaisyta didoka skylė, kur žmonės per šv. Roko atlaidus priberdavo vaisių ­ obuolių, kriaušių. Visa tai darė norėdami, kad sodai geriau užderėtų, kad obelys, kriaušės pavasarį žydint nebijotų nei žaibų, nei vasarą kirmėjimo, nei žiemą šalčių. [30].

 

Šv. Jurgis

 

Labai mėgstamas Žemaitijoje ir šv. Jurgis. Jis laikomas antruoju Lietuvos globėju. Šv. Jurgis vaizduojamas raitas ant žirgo, smeigiantis ietį į išžiotus slibino nasrus. Netoliese jo stovi karalaitė. Jurgis apsirengęs romėnų kario rūbais. Krikščioniškoje ikonografijoje jis vaizduojamas rankoje laikantis baltą vėliavą su raudonu kryžiumi. Tačiau liaudies skulptoriai nutoldavo nuo bažnytinės ikonografijos ir niekados nevaizduodavo šv. Jurgio su vėliava rankoje. Galbūt vėliavos kryžius nukeliamas ant šv. Jurgio apsiausto. Kryžiai ant apsiausto būna apsupti apskritimais, nutapyti ar išpjaustyti, kartais įgavę keturlapės segmentinės žvaigždės formą. Šiaulių „Aušros” muziejuje saugoma šv. Jurgio skulptūra iš Telšių apskrities Varnių valsčiaus Burbiškių kaimo, kur jis vaizduojamas ne raitas, o stovintis ant slibino ir smeigiantis ietį jam į nasrus [31].

Šv. Jurgio koplytėlę statydavo prie vartų, pro kuriuos kasdien praeidavo gyvuliai, nes šv. Jurgis laikytas gyvulių globėju. Tikėta, kad taip jis kasdien matys gyvulius, globos juos, saugos nuo ligų. Tikima, kad jis globoja ir karves, kelia pieno riebumą. Todėl jo paveikslą kabindavo kamarose, kur laikė pieną. Viekšnių apylinkėje buvo paprotys Jurginių dieną (balandžio 23 d.) varyti gyvulius aplink kryžius [32]. Dėl to dažnai lauke ar ganyklose būdavo statomi kryžiai ar koplytėlės. Jei kur nors žmonėms įvykdavo nelaimės su gyvuliais arba nelaimė atsitikdavo žmogui prie vartų, ten taip pati statydavo šv. Jurgį.

 

Papročiai, susiję su Šv. Jurgio diena

 

Šv. Jurgio šventė yra pirmoji gyvulių išginimo į ganyklas diena. Šv. Jurgiui, kaip gyvulių globėjui, reikia pamatyti, kiek ūkininkas turi gyvulių, su jais pasikalbėti. Išgenamus gyvulius šeimininkė apšlakstydavo švęstu vandeniu, parūkydavo šventintomis verbomis, kad vilkai nepjautų. Išlydint piemenį su banda prašydavo šv. Jurgio palaimos:

Joja švintas Jurgis par lygius laukus, par lygias girias,

Vis laumes, avikirpes vaikydams,

Vis piktus, nelabus aitvarus ir miškinius baidydams.

Jok, švintas Jurgi, par mūsų laukus, saugok ir dabok mūsų gyvulalius. Amin. (33)

Jurginių dieną su gyvuliais buvo draudžiama dirbti, reikėdavę jiems leisti pailsėti, geriau juos pašerti, antraip šv. Jurgis galįs supykti ir pasiųsti ligas ar vilkus ant gyvulių.

Šv. Jurgis laikytas ne tik naminių gyvulių globėju, bet taip pat tikėta, kad jo žinioje yra ir didžiausi pastarųjų priešininkai - vilkai. Sakoma, kad vilkai - tai šv. Jurgio kurtai. Todėl pirmojo išginimo metu ir buvo stengiamasi tam tikromis apeigomis bei magija tuos du priešingumus (šv. Jurgis – ir gyvulių globėjas, ir vilkų šeimininkas) suderinti.

Šv.Jurgis, kaip ir mitologinis dievas Pergubrius, laikytas ir pasėlių globėju. Alsėdžių apylinkėse žmonės aplink savo laukus apnešdavo duonos ir lašinių, kuriuos paskui namie šeima suvalgydavo, ir tikėjo, kad taip padarius gali tikėtis gero derliaus, žvėrys gyvulių ir naminių paukščių nekliudys (34). Paprotį apvaikščioti laukus per šv. Jurgio dieną mini ir L. Jucevičius (35).

Per Jurgines būdavo statomos naujos koplytėlės su šv. Jurgio skulptūromis, o senąsias puošdavo vainikais, melsdavosi prie jų. Kadangi manyta jog nuo šv. Jurgio malonės priklauso ūkininko didžiausio turto - gyvulių - likimas, todėl jam buvo gausiai aukojama: į bažnyčią per Jurgines nešdavo kiaušinius, sviestą, mėsą arba aukodavo pinigus. Šv. Jurgio prašydavo sveikatos bei stiprybės gyvuliams, o jei šie sirgdavo, tai meldė, kad kuo greičiau pagytų, prašė ir gero derliaus bei laimės sau.

Taigi šv. Jurgį lietuvių valstiečiai laikė gamtos žadintoju, laukų ir gyvulių bandos globėju. Tikėtina, kad šv. Jurgis krikščionybės laikais perėmė dievų Pergubriaus ir Ganyklinio funkcijas.

 

Šv. Izidorius

 

Su laukų ir javų globa susijęs ir šv. Izidorius, žemaičių vadinamas "Zidoriumi". Jis globoja ir artojus. Šv. Izidorius vaizduojamas dvejopai: kaip sėjėjas ir kaip artojas. Skulptūrinėje grupėje "Šv. Izidorius Sėjėjas" šventasis sėja, o šalia jo angelas aria dviejų jaučių jungu. Tokios kompozicijos labiausiai paplitusios. Rečiau pasitaiko "Šv. Izidoriaus Artojo" kompozicijų, kur šventasis vaizduojamas ariantis, o angelas sėja. Labai retai Izidorius vaizduojamas besimeldžiantis, o šalia jo aria angelas. Nors šv. Izidorius - XII amžiaus ispanų šventasis, tačiau jis lietuvių valstiečiams buvo labai artimas, ir dievdirbiai droždavo jį apsirengusį lietuviška sermėga ar trinyčiais, su "šiaudine" skrybėle ant galvos, per petį persimetusį sėtuvę. Net užuominos į ispanų valstietį nebeliko. Izidorius tapo savu lietuvišku - žemdirbio globėju. Jo statulėlės statomos paminkluose laukuose, toliau nuo sodybų. Jis kelia javų daigumą, apsaugo pasėlius nuo kenkėjų, nuo sausrų ar per didelio lietingumo. Tikėta, kad artojai šv. Izidoriaus dieną (gegužės 15 d.) turi nusivalyti žagrės noragus, tada jais suartose dirvose augsią vešlūs javai. Žemaičių Kalvarijos apylinkėse buvo paprotys per šv. Izidorių šventinti laukus, saugant juos nuo sausros ir ledų (36).

 

Šv. Juozapas

 

Iš dažniau sutinkamų šventųjų dar paminėtini šv. Juozapas ir šv. Antanas. Šv. Juozapas dažniausiai vaizduojamas rankose laikantis kūdikėlį Jėzų, o kartais ir vienas su žydinčia lazda rankose. Šv. Juozapas įeina į išraiškingas grupines kompozicijas, tokias kaip "Šv. Šeima", "Bėgimas į Egiptą", "Prakartėlė". Šventojo skulptūrėlės būdavo įkeliamos į paminklus sodybose, kapinėse. Tikėta, kad paminklas su Šventosios Šeimos grupe atneš ramybę į šeimininko šeimą.

 

Šv. Antanas

 

Šv. Antanas vaizduojamas kaip pranciškonų vienuolis, dažniausiai rankose laikantis kūdikėlį Jėzų ir lelijos šakelę. Daug rečiau pasitaiko grupė "Šv. Antano stebuklas", kur šventasis rankose laiko monstranciją, o prieš jį klūpo netikintis žmogus ir asilas. Nuo seno žmonės melsdavosi į šv. Antaną, prašydami padėti surasti pamestą ar pavogtą daiktą, gauti atlyginimą už skriaudą, nes šv. Antanas - pamestų ar pavogtų daiktų grąžintojas, saugotojas nuo vagių. Į jį melsdavosi ir moterys, ilgai nesulaukdamos vaikų, taip pat ir vildamosi lengviau pagimdyti.

 

Šv. Florijonas

 

Nuo gaisrų saugo šv. Agota ir šv. Florijonas. Paminklai su šv. Agota būdavo statomi kaimuose, sodybose, prie gyvenamųjų namų, o šv. Florijonas dažniausiai statomas miesteliuose, nors pasitaiko ir kaimuose. Žemaičiai Florijoną vadina "Pliurijonu". Jis vaizduojamas stovintis, dešinėje rankoje laikantis dubenėlį arba kubilėlį su vandeniu, kairėje - ietį arba vėliavą. Šalia stovi degantis namelis arba bažnyčia, ant kurios šventasis ir "lieja" vandenį. Apsirengęs jis romėnų kario rūbais, su šalmu arba kepure ant galvos. Tikėta, jog kartą ištikus gaisrui, būtinai reikia pastatyti koplytėlę su šv. Florijono skulptūra taip, kad šventasis matytų sodybos trobesius, ir daugiau gaisrų nebūsią (37).

 

Šv. Agota

 

Šv. Agota vaizduojama stovinti, vienoje rankoje laikanti duonos kepalėlį arba lėkštelę su duona, o kitoje - palmės šakelę. Šventoji apsirengusi puošniais rūbais, galvą vainikuoja karūna arba gėlių vainikas. Šv. Agota laikoma ugnies globėja, saugotoja nuo gaisro. Jos dieną (vasario 5 d.) bažnyčiose šventinama duona, vadinama šv. Agotos duona, kurią anksčiau šeimininkės rūpestingai saugodavo, nes žmonių įsitikinimu ji esanti stebuklinga ir padedanti apsisaugoti nuo gaisro, o kilusį kuo greičiau užgesinti (38). L. Jucevičius mini, kad kilus gaisrui, idant ugnis neišplistų, žmonės apnešdavo šv. Agotos duoną aplink degantį trobesį ir mesdavo į ugnį (39). Dar XIX a. pabaigoje dauguma šeimininkių, užžarsčiusios ugnį nakčiai, sakydavo: "Šventa Agota su šventu Gabetu keravokit mumi nuo ugnies" (40). Arba, norėdama apsaugoti namus nuo gaisro, šeimininkė, stovėdama lauke prie savo trobos durų ir rankose aukštai iškėlusi šv. Agotos duonos gabaliuką tris kartus balsu sukalbėdavo tokią maldelę:

"Šventa Gabija,

Rusėk savo vietelėj,

Ateik, šventa Agota,

Aplankyk šventą Gabiją." (41)

Liaudies pagarba šv. Agotos duonai ir papročiai primena istorinių šaltinių minimą Lietuvoje ugnies kultą bei ugnies deivę Gabiją, šventą Panikę. Šv. Agota krikščionybės laikais bus perėmusi senovės lietuvių deivės Gabijos funkcijas.

 

 

Šv. Barbora

 

Viena populiariausių moterų šventųjų buvo šv. Barbora. Liaudies skulptūroje ji vaizduojama stovinti, vienoje rankoje laikanti taurę su ostija, kitoje - kalaviją arba palmės šakelę. Ji apsirengusi puošniais rūbais, galvą vainikuoja karūna. Šv. Barbora laikyta geros mirties išprašytoja tiems, kurie mirė nespėję priimti šv. Sakramento, saugotoja nuo žaibo, ugnies, staigios mirties. Be to, mūsų kaime šv. Barbora laikyta ir avelių globėja. Pagal tradiciją, dar XIX a. pabaigoje šv. Barboros dieną (gruodžio 4 d.) moterys vengė ką nors daryti su avies vilnomis, antraip kito kirpimo vilnų būsią nedaug (42). Paminklai su šv. Barboros skulptūrėlėmis būdavo statomi įvairiose vietose: sodybose, pakelėse, laukuose, kapinėse.

 

 

Šv. Ona

 

Šv. Ona kaime taip pat buvo populiari. Ji liaudies skulptūroje vaizduojama dvejopai: kartu su Marija ir kompozicijoje "Šv. Ona pati trečia". Gausiausiai yra pirmos grupės skulptūrų. Ši kompozicija dar vadinama "Ona moko Mariją", "Ona mokytoja". Šv. Ona čia vaizduojama sėdinti, laikanti rankose arba ant kelių atverstą knygą. Šalia - Marija, vaizduojama kaip maža mergaitė, klūpo besimelsdama arba stovi palinkusi prie knygos, iš kurios šv. Ona ją moko skaityti. Dievdirbiai šv. Oną vaizdavo apsirengusią ilga suknele, apsisupusią apsiaustu, galvą apsigobusią skraiste ar skara. Bažnytinėje ikonografijoje nusistovėjusių spalvų čia dažnai nepaisoma ir šv. Onos suknelė dažoma ne tik reikalaujama raudona, bet ir mėlyna, gelsva, žalia spalvomis, o apsiaustas vietoj žalios spalvos, dažomas ir mėlynai bei geltonai. Marijos suknelė ilga, dažniausiai raudona. Kartais šv. Onos ir Marijos galvas vainikuoja karūnos. Kompozicijoje "Šv. Ona pati trečia" Ona vaizduojama sėdinti su kūdikėliu Jėzumi ant kelių, o šalia sėdi arba stovi Marija.

Šv. Ona - moterų, našlių globėja - kai kur Lietuvoje buvo laikoma ir saugotoja nuo gaisro, ugnies. Tikėta, kad namuose nekils gaisrų, jeigu šv. Onos dieną (liepos 26 d.) prie šventosios statulėlės ar paveikslo uždegsi grabnyčią. Šv. Onos diena XIX a. kaime buvo laikyta ir šviežios duonos diena, kada būdavo kepama naujo derliaus bandelė. Liaudies priežodžiai nusako šį laikotarpį: "Šventa Ona - duonos ponia", "Šventa Ona - gera žmona: atvažiavo su šviežiu ragaišiu" (43).

Šv. Onos, mokančios Mariją, siužetas naują prasmę įgijo spaudos draudimo metais. Tada jis ėmė reikšti liaudies meilę knygai, mokslo troškimą. Paminklai su šv. Onos statulėlėmis dažniausiai būdavo statomi sodybose.

 

 

Kitų siužetų skulptūros

 

Be aptartų siužetų, Žemaitijoje buvo ir kitų siužetų skulptūrų. Gražios skulptūrinės kompozicijos: "Šv. Vincentas", "Šv. Mykolas Arkangelas", "Šv. Pranciškaus stigmatizacija". Iš pavienių skulptūrų pasitaiko šv. Kazimieras, šv. Kotryna, šv. Veronika, šv. Petras. Visai reta tokių siužetų, kaip šv. Cecilija, šv. Darata, šv. Apolonija, šv. Agnietė, šv. Elena, šv. Morta.

 

 

Šventųjų skulptūrėlių apdarai

 

Žemaitijoje gyvavo paprotys aprengti šventuosius. Rengdavo daugiausia Švč. Mergelės Marijos ir šventųjų moterų skulptūrėles. Jas puošdavo šilko, atlaso ar drobinėmis suknelėmis, pagražintomis mezginiais, papuošdavo ir stiklo karoliukų vėriniais. Norėdami išgyti ar prašydami kokios nors kitos paramos, skulptūrėles juosdavo kaspinais ar raišteliais arba sujuosdavo tik skaudamas vietas. Tais atvejais, kai prašoma išgyti, kaspinus parišdavo ir šventųjų vyrų, ir Jėzaus Kristaus statulėlėms. Plungės kapuose buvo Nukryžiuotasis, kurio visas kūnas, ypač liemuo, būdavo apraišiotas šilkiniais kaspinėliais (44). Į koplytėles dėdavo ir veidrodėlius, popierines gėles, seges. Skulptūrų puošimas rūbais, karoliais, apraišiojimas kaspinais, veidrodėlių dėjimas į koplytėles buvo tam tikri votai, aukos, aukojamos atsidėkojant už sulauktą paramą.

 

 

Žemaičių šventųjų skulptūrėlių savitumai

 

Žemaičių skulptūra, palyginus su stilizuota, prailgintų formų aukštaitiška skulptūra, yra realistiškesnė, konkretesnė. Žemaičių dievdirbiai labiau išryškindavo atskiras detales, rūpestingiau drožė veidus, drabužius, jų detales. Žemaičių skulptūros pasižymi kresnomis proporcijomis, išdidintomis, sustambintomis galvomis. Statulėlės tvirtai suręstos, tarsi įaugę į žemę.

Paminklai su skulptūrėlėmis atspindėjo valstiečių pasaulėjautą, religijos supratimą, išreiškė valstiečių etinių ir estetinių pažiūrų sistemą bei tam tikras XIX-XX a. I p. kaimo socialines ir kultūrines problemas, istorinius įvykius.

 

Literatūra:

 

1. Jucevičius L. A. Raštai. V., 1959. P.367-368.

2. Žemaičių kryžiai statistikos šviesoje // Gimtasai kraštas. 1934. Nr.1. P.45.

3. Milius V. Kodėl statyti ir statomi kryžiai ir koplytėlės // Liaudies kultūra. 1992. Nr.5. P.22.

4. Končius I. Žemaičių kryžiai ir koplytėlės. Chicago. 1965. P.25.

5. Ten pat. P.26.

6. Končius I. Žemaičio šnekos. V., 1996. P.224.

7. Žemaitytė Z. Senoji Žemaitijos liaudies skulptūra ir jos meistrai // Dailėtyra. V., 1981. P.251.

8. Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvas. Aprašomoji medžiaga (toliau LNM A Apr. m.). Byl.Nr.81. L.11.

9. Lietuvos nacionalinės bibliotekos rankraščių skyrius (toliau LNB RS). F127-16. L.166.

10. LNB RS F127-16. L.162.

11. LNB RS F127-16. L.82.

12. Mingaila S. Gyvieji dievdirbiai // Lietuvos aidas. 1938.XII.1. Nr.546 (4355).

13. LNB RS F127-16. L.138.

14. LNB RS F127-16. L.161.

15. LNB RS F127-16. L.82.

16. Petrulis J. Jeronimas Rumša // Kraštotyra. V., 1963. P.106.

17. Ten pat. P.107.

18. Petrulis J., Žemaitytė Z. Tūkstančio skulptūrų meistras // Kultūros barai. 1966. Nr.12. P.24.

19. Buračas B. Lietuvos kaimo papročiai. V., 1993. P.467.

20. Končius I. Žemaičių kryžiai ir koplytėlės. P.50.

21. Galaunė P. Lietuvių liaudies menas. V., 1988. P.173.

22. Lietuvos nacionalinis muziejus. EM 8699.

23. Čilvinaitė M. Iš mūsų dievdirbių gyvenimo // Gimtasai kraštas. 1938. Nr.3-4. P.408.

24. Končius I. Žemaičių kryžiai ir koplytėlės. P.53.

25. Lietuvių liaudies menas. Skulptūra. I. V., 1963. Il.459.

26. Končius I. Žemaičių kryžiai ir koplytėlės. P.100.

27. Ten pat. p.101.

28. .Ten pat. P.15.

29. LNM A Apr. m. B.101. L.113.

30. Končius I. Žemaičių kryžiai ir koplytėlės. P.57.

31. Lietuvių liaudies menas. Skulptūra. II. V., 1965. Il.328.

32. Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės. V., 1993. P.169.

33. Buračas B. Lietuvos kaimo papročiai. P.43.

34. Vyšniauskaitė A. Mūsų metai ir šventės. K., 1993. P. 74.

35. Jucevičius L. A. Raštai. P.199.

36. Vyšniauskaitė A. Mūsų metai ir šventės. K., 1993. P.49.

37. Ten pat. P.78-79.

38. Šis tas iš gruzdiečių (Šiaulių ap.) praeities // Gimtasai kraštas. 1940. Nr.3-4. P.319.

39. Jucevičius L. A. Raštai. P.201.

40. Dundulienė P. Namų židinio kultas Lietuvoje // Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija. V., 1964. T.4. P.132.

41. Tarvydas J. Gabija // Kraštotyra. V., 1971. P.254.

42. Vyšniauskaitė A. Mūsų metai ir šventės. P.132.

43. Ten pat. P.103.

44. Končius I. Žemaičių kryžiai ir koplytėlės. P.160.

Nuotraukose (iš viršaus į apačią):

1. Žemaitiška koplytėlė;
2. Purplių kaimo koplytėlė;
3. Šv. Ona. Purpliuose;
4. Jezaus Krikštas. Purpliai;
5. Marija Maloningoji. Purpliai;
6. Šv.Antanas. Purpliai;
7. Bėgimas į Egiptą;
8. Rūpintojėlis;
9. Kristus kalėjime;
10. Pieta;
11. Šv. Marija Maloningoji;
12. Šv. Marija Skausmingoji;
13. Šv. Jonas Nepomukas;
14. Šv. Jonas Krikštytojas;
15. Šv. Jurgis;
16. Šv. Ona. Kretingos raj. Salantų apylinkė;
17. Šv. Izidorius;
18. Šv. Florijonas;
19. Šv. Agota;
20. Šv. Barbora;
21. Šv. Ona pati trečioji.

Nuotraukos Danutės Mukienės, Sigito Varno ir iš Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų

---

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 1998-2002. Tinklalapis atnaujintas 2007.03.18 . Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt