Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

 
 
ELEONORA RAVICKIENĖ
(1916 01 24-2004 01 06)
 
Sausio 6 d. mus amžinai paliko mokytoja kraštotyrininkė Eleonora Ravickienė (Chainauskaitė). Viena iškiliausių Lietuvos kraštotyrininkių, nusipelniusi mokytoja, visuomenininkė, Žemaičių akademijos, Simono Daukanto bibliofilų klubo garbės narė, Plungės miesto garbės pilietė. Už įnašą į lietuvių-prancūzų draugystę 1994 m. padėką jai pareiškė Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje Philipas de Suremainas, už nuopelnus Lietuvos kultūrai 1996 m. ji apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino Pirmojo laipsnio medaliu. 2002 m. apdovanota Lenkijos Respublikos medaliu „Už nuopelnus lenkų kultūrai“. Buvo poliglotė – mokėjo lotynų kalbą, laisvai kalbėjo lenkiškai, prancūziškai, vokiškai, rusiškai, skaitė itališkai, ispaniškai ir čekiškai.
Gimė 1916 m. sausio 24 d. Aukštaitijoje, Rokiškio apskrityje, Obelių valsčiuje, Junkūnų kaime. Išsimokslinimą įgijo nepriklausomoje Lietuvoje. 1935 m. baigė Rokiškio gimnaziją, 1938 m. – vokiečių kalbos studijas Klaipėdos pedagoginiame institute. Po studijų mokytojavo Klaipėdos krašte, vėliau Kuršėnuose. Bėgdama nuo karo baisumų, ji atsidūrė Žemaitijoje, mokytojavo Kontaučiuose, Plungėje. Dirbo vakarinėje mokykloje, Plungės 3-ojoje vidurinėje mokykloje, vėliau – Statybos technikume, kur dėstė vokiečių ir prancūzų kalbas. Be pedagoginio, aktyviai dirbo visuomeninį darbą. Septynerius metus buvo Plungės Raudonojo Kryžiaus draugijos pirmininkė, įkūrė medicinos seserų kursus.
Ypatingą vietą Mokytojos gyvenime užėmė kraštotyros veikla. Šį darbą ji pradėjo pokaryje, jau gyvendama Plungėje. Žemaičių žemė su savo įdomia ir garbinga istorija tapo jai pažadėtąja žeme. Šis pomėgis anksti peraugo į didžiulį norą iš naujo atrasti ir sugrąžinti pamirštą praeitį. Ieškojimai nusidriekė iki Italijos, Prancūzijos, Lenkijos, Latvijos, Baltarusijos, Šveicarijos ir kitų šalių. Dirbdama kunigaikščių Oginskių rūmuose įsikūrusiame Statybos technikume, pradėjo rinkti šio dvaro istoriją, įkūrė kraštotyros muziejėlį, buvo nepakeičiama ekskursijų po Žemaitijos kraštą vadovė. Jos dėka ne tik Plungei, bet ir Rietavui, Plateliams, Gegrėnams, Šateikiams ir daugeliui kitų vietovių buvo atvertas didžiulis ir neįkainojamas istorijos klodas. Profesorius Česlovas Kudaba švelniai ją vadino „kraštotyros bitele“ . Mokytoja išleido dvi knygas – „Atsisveikinimas su Tėvyne“ ir „Šimtmečių takais“, parašė daugybę straipsnių, kurie buvo publikuoti Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos spaudoje. Visą savo turtingą darbų ir asmeninį archyvą ji padovanojo Žemaičių dailės muziejui, Plungės miesto bendruomenei.
Eleonora Ravickienė dažnai kartodavo, kad meilė Tėvynei, kurią jai įskiepijo mokytojai, buvo pagrindinis stimulas, įprasminęs visą jos gyvenimą ir veiklą. Šį jausmą stengėsi perduoti visiems, o ypač jaunimui. Ji labai mylėjo žmones, kiekviename pastebėdavo geriausius bruožus, buvo tolerantiška. Buvo puiki moteris, rūpestinga žmona. Drauge su vyru Jonu Ravicku užaugino sūnų Joną ir dukrą Reginą. Savo širdies šiluma ji dalinosi ir su savo keturiais anūkais.
Miela mokytoja, tegul į paskutinę kelionę Jus palydi Mykolo Kleopo Oginskio polonezas „Atsisveikinimas su tėvyne“, kurį Jūs taip karštai mylėjote…
 
Plungės rajono savivaldybė,
Žemaičių dailės muziejus

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija