- Palangos parkas gražus tiek vasarą, tiek žiemą.
Jei vaikščiodamas po jį būsi atidesnis, čia net
ankstyvą rytą, vos saulei prašvitus, jau pamatysi
dirbančius žmones. Be abejo, reikia ir gėlynus, gulbes,
kitus paukščius prižiūrėti, laiku žolę nupjauti, želdynus,
parko peizažus tinkamai suformuoti. O kas Jūsų darbe
svarbiausia?
- Mums, dirbantiems parke, viskas, kas susiję su juo,
yra svarbu ir aktualu. Problema, kokia ji bebūtų, yra
kompleksinė, t. y. jos sprendimas - kompleksinis. Tai
galima paaiškinti tuo, kad parkas - sudėtingas gamtos
ir žmogaus kūrybos vaisius, darnos ir harmonijos
objektas. Apnuoginus bet kurią parko problemą, tuoj išryškėja
jos ryšiai su žmogaus veiklos ir egzistavimo aplinka.
Lietuvoje yra susiformavusi nuomonė, kad mūsų parke
viskas gražu, gera ir lengva. Iš tikrųjų čia yra
kiek kitaip. Jis šiek tiek panašus į teatrą. Scena
yra scena, o praskleidus jos uždangą, pasižvalgius
pro užkulisius, visko gali pamatyti. Problemų ir pas
mus netrūksta.
Į parką nereikėtų žiūrėti taip, kaip į
dailininko nutapytą paveikslą, kuriame menininkas
sukuria vaizdą, nuotaikas, jausmus, užbaigia darbą ir
po to jau čia niekas nesikeičia. Parkas nuolat kinta.
Mes dalyvaujame tame kitimo procese, darome įtaką jam,
vykdome parko priežiūrą, eksploatuojame jį. Laikui bėgant
pokyčiai parke kaupiasi, daro įtaką jo struktūrai,
keičia vaizdą.
- Analizuodami parko istorijos etapus, matome, kad
daugiausiai esminių parko pertvarkymo projektų buvo
parengta ir tvarkymo darbų atlikta XX a. septintajame
dešimtmetyje. Galima net sakyti, kad dabartinis parko
vaizdas ir yra suformuotas minėtu periodu. Nuo to laiko
praėjo jau daugiau negu 30 metų. Kas dabar?
- Tas parko kitimo procesas, apie kurį kalbėjome
anksčiau, visą tą laiką vyko ir paliko savo pėdsaką.
Ateina laikas, kai reikia įvertinti pasikeitimus,
susiformavusius naujus poreikius, padarytas klaidas,
gamtos stichijų ir kitų padarinių pasekmes. Tokį
naują įvertinimą Palangos botanikos parkas (E. F.
André suprojektuotas parkas iki II-ojo pasaulinio karo
vadintas Birutės vardu, šį pavadinimą parkui sugrąžinti
1997 m. rekomendavo jo įkūrimo 100-mečio proga
Palangoje įvykusios mokslinės konferencijos dalyviai,
priėmę atitinkamą rezoliuciją) inicijuodamas
kompleksinį Birutės parko renovacijos projektą. Mūsų
tikslas, kad minėtas projektas apimtų ne tik takų
tinklo ir želdynų patvarkymą, bet ir kitus jo
naudojimo aspektus, pavyzdžiui, parko erdvių
panaudojimą kultūriniams renginiams, atskirų parko
fragmentų, dalių restauravimą ir kt.
Prieš keletą metų Paryžiuje buvo surastas ilgą
laiką mūsų ieškotas E. F. André sukurtas Birutės
parko projektas (Palangos botanikos parke šiandien jau
turime projekto faksimilinę kopiją). Jei būtų
sumanyta dabartiniam botanikos parkui suteikti daugiau
autentiškumo, projekto rengėjams tektų apsispręsti,
kokiu laipsniu restauruoti parką (lyginant su E. F.
André projektu), nes kai kurie parko struktūroje bei
kompozicijoje įvykę organiški pakitimai jau lyg ir
prigijo, įteisino save. Pailiustruodami šį
teiginį, galime išvardinti nemažai pavyzdžių:
Štai Tiškevičių rūmų parkas buvo suprojektuotas
kaip privatus. Dabar jis viešas (tikimės, kad toks ir
išliks). Paskutiniaisiais dešimtmečiais nepalyginamai
išaugo parko lankytojų skaičius. Tai suformavo naujus
poreikius, iškilo gėlo vandens problema ir nemažai
kitų.
Pastarąjį dešimtmetį parko plotas buvo padidintas
iki 101,3 ha, įjungiant į jį pajūrio paplūdimio
plotus iki pat vandens. Tuo siekta sudaryti geresnes sąlygas
vientisam jo formavimui, išryškinant parko ryšius su
jūra, o ne atskiriant jį nuo jos. Tokio tipo parką
Lietuvos Baltijos jūros pakrantėje turime tik vieną.
Vertas dėmesio vietoje parko gruntinių šiltnamių
planuojamas įrengti žiemos sodas, kuris turėtų užimti
apie 500 m² ploto. Palangoje ištisus metus lankomų
objektų trūksta, todėl, daugelio mūsų bičiulių ir
kurorto bendruomenės nuomone, toks sodas čia turėtų
būti populiarus. Tai rodo ir Kretingos muziejaus, kuris
garsėja Kretingos Tiškevičių rūmų žiemos sodu,
pavyzdys.
- Ko pirmiausiai reikia, kad parkas egzistuotų?
- Parkas negali egzistuoti savaime ir pats sau. Jis įvairiais
ryšiais, įvairiu stiprumu susietas su miesto,
bendruomenės, visos valstybės gyvenimu, kultūros
lygiu ir kt. Tai gerai iliustruoja ir mūsų parko
istorija.
Vienoje tarptautinėje konferencijoje teko klausytis
p. Tony Hibbert iš Cornwallio pranešimo. Jis
dalinosi patirtimi, kaip savo jėgomis atkūrė ir sėkmingai
prižiūri anksčiau buvusį apleistą sodą (parką),
kuris sulaukė didelio populiarumo. Šis praktiko pranešimas
iš kitų išsiskyrė tuo, kad jame buvo išryškintos
parko geros priežiūros nuostatos.
Pirmiausia tai parkų priežiūros pastovumas. Jis būtinas.
Visada sakiau ir sakysiu, kad geriau išlaikyti bent
vieną prižiūrėtoją, negu metų metus kalbėti apie
tai, kad parką reikia prižiūrėti, parengti
brangiausius projektus, kurie dažnai po to neįgyvendinti
atgula šalia kitų anksčiau padarytų. Epizodinės
talkos ir panašios akcijos parką mažai gelbsti.
Eksploatuojant parką pirmiausia jame būtina garantuoti
švarą, vėliau - tvarką. Visa kita eina po to. Labai
svarbu, kad parkas būtų reikalingas žmonėms ir,
svarbiausia, kad jie jį mėgtų. Tuo tikslu žmonės,
atsakingi už jo priežiūrą, turi sugalvoti tūkstančius
įdomybių, išdėstyti jas taip, kad jos atsiskleistų,
išryškėtų, dominuotų įvairiais metų
laikotarpiais, kad pirmą kartą parko visumos ir atskirų
jos detalių maloniai paveiktas lankytojas, atvykęs čia
kitą kartą, kitu ar net tuo pačiu metų laiku čia vėl
rastų kažką naujo, įsimintino, malonaus.
- Ar būsiu teisi sakydama, kad itin svarbu parke rūpintis
ir jo lankytojų komfortu?
- Be abejo. Jeigu parkas gausiai lankomas, būtina čia
sukurti ir atitinkamą infrastruktūrą, pradedant
parkavimo aikštelėmis, tualetais, baigiant
informacija, telefonais, arbatinėmis.
Nuotaiką lankytojui galima sugadinti labai greitai, iš
pirmo žvilgsnio ir visai nereikšmingais dalykais. Tačiau
dėl to, kad išsaugotum parką ir lankytojų komfortą,
dažnai kai kurias lankytojų laisves tenka ir apriboti.
Štai, pavyzdžiui, pas mus neleidžiama vedžioti šunų,
laužyti augalų, žvejoti, gulėti pievose, važinėti
dviračiais, automobiliais, statyti palapines, kūrenti
laužus, jodinėti žirgais, kelti triukšmą (baisu,
kiek tų draudimų!). To galėtų nebūti, jeigu turėtume
aukštą ekologinę ir moralinę kultūrą. Tačiau yra
kitaip, todėl ir parke apribojimai neišvengiami.
Mums daugiausiai konfliktų kyla su dviratininkais.
Parko takeliais maloniau važinėti nei pilnomis
automobilių gatvėmis. Pastaraisiais metais buvo leista
važinėti dviračiais, apribojus jų greitį iki 10
kilometrų per valandą. Kartais dviratininkų parke
priskaičiuojama iki 10 proc. nuo bendro lankytojų skaičiaus.
Pagal paskirtį mūsų parkas yra ramaus poilsio parkas,
skirtas pėstiesiems. Važinėjimas dviračiais labai išpopuliarėjo
po to, kai kurorte pradėjo steigti dviračių nuomos
punktus (apie parką jų yra bene daugiausiai).
Dviratininkai taip pat yra parko lankytojai, tačiau jie
kelia ir daug problemų. Didžiąją dviratininkų dalį
sudaro jaunimas. Jie važinėja greitai, kartais elgiasi
net chuliganiškai, yra išprovokavę net keletą
nelaimingų atsitikimų.
Sovietmečiu sudrausminti pažeidėjus buvo lengviau
(tuo metu lyg ir pažeidimų buvo mažiau, ir žmonės
buvo drausmingesni).
Kaip minėjau, mes neleidžiame lankytojams gulėti
pievose. Kodėl? Pas mus dažnai sausra, dirvožemis smėlinis,
žolė greitai žūsta. Pasakius tai lankytojams, dažnai
tenka išklausyti priekaištų, kad kituose parkuose tai
leidžiama. Bet yra ir kita tiesa - ten žolynai
kitaip įrengti, jie yra atsparesni mindžiojimui.
Parkas neapsaugotas ir nuo vandalų. Jų siautėjimo
pasekmes lankytojai iki pat šiol mato ant Birutės
kalno ir kai kuriose kitose vietose.
Sunku nustatyti tą ribą, kur baigiasi lankytojo
komfortui būtinos sąlygos, o kur jo užgaidos peržengia
ribas.
Parkas skirtas žmonėms. Jie įvairūs ir elgiasi
skirtingai. Daugelį metų stebėdamas lankytojus
padariau išvadą, kad didžioji dalis jų nusipelno
pagarbos. Savo lankytoją galime atskirti iš
tolo. Jis savotiškai orus, besigrožintis parku,
besidomintis supančia aplinka, žinantis gero elgesio
taisykles. Kaip bebūtų keista, bet dažniausiai tai
miestiečiai. Egzistuoja ir toks lankytojų skirtumas:
tie, kurie lipa ant Eglės žalčių karalienės skulptūros,
ir tie, kurie ant jos nelipa. Pirmieji visame parke
elgiasi iššaukiančiai. Jie pagaliu ir paukščius
pabaidys, ir lazdyną riešutaudami aplaužys, ir gėlių
parke prisiskins....
Gaila, bet tenka pripažinti, kad po Lietuvos
nepriklausomybės atgavimo parko lankytojų kultūra
nepakilo. Liūdna, bet taip yra.
- Sakome, kad kiekvienas žmogus turi savo lemtį. Na,
o kaip su parkais?
- Parkai taip pat turi savo likimą. Mūsų parkui iki
šiol jis buvo palankus. Išbandymų patyrėme daug ir
įvairių, bet juos išlaikėme, parkas išliko ir šiandien
palyginti neblogai gyvuoja. Apie parko ateitį kalbu
optimistiškai - jis stovi ant tvirtų pagrindų ir turi
geras perspektyvas.
Užsiminėme apie parko atnaujinimo projektą. Jei jis
bus parengtas, turėsime dokumentą, įgalinantį mus
imtis parko pertvarkymo, jo atnaujinimo darbų. Jau
dabar kai kurie žingsniai daromi. Džiaugiamės, kad
baigiamos įteisinti parko ribos, kad atlikti
geodeziniai matavimai, statomi dar du nauji tualetai,
restauruojama Birutės kalno koplyčia, prie
administracinio pastato (Vytauto g. 15) baigiamas įrengti
dekoratyvinių augalų kiemelis, atliekama nemažai kitų
darbų.
Parką finansuoja Palangos miesto savivaldybė. Kaip
jau minėjau, svarbiausia - garantuoti parko priežiūros
pastovumą. Tam lėšų kurorto valdžia iki šiol net
ir sunkiausiais metais visada surasdavo. Tai labai
svarbu.
Parko rūmai (Gintaro muziejus) priklauso Lietuvos
dailės muziejui. Manau, kad tokiais atvejais, kai
vienas didžiulis kultūros paveldo kompleksas priklauso
dviems šeimininkams, labai svarbus jų sutarimas,
geranoriškumas, bendras rūpinimasis istorinėmis
vertybėmis ir tinkamas požiūris į tas vertybes.
Neperdėsiu, jei pasakysiu, kad problemų šioje srityje
neturime.
Mąstydami apie ateitį, mes suprantame, kad reikės
keistis. Keisis ir mūsų darbo kokybė, aptarnavimo
kultūra. Tam pagrindus dedame jau šiandien.
Paskutiniais metais įsigijome modernesnės parko priežiūrai
skirtos technikos. Visiems darbams jos neužtenka, todėl
vis dar daugelį darbų atliekame senais metodais. Pas
mus sezoninis darbų pobūdis. Tai sąlygoja didelę
darbuotojų kaitą. Tai nėra gerai. Trūksta patyrusių
darbuotojų. Parkui nuolat keliami aukšti reikalavimai
- dirbti bet kaip mes neturime teisės.
Palangiškiai, miesto svečiai parką myli. Tai
garantija, kad jis išliks ir prireikus bus apgintas.
Užbaigdamas pokalbį siūlau: jei turėsite kada nors
laiko, praeikite S. Dariaus ir S. Girėno gatve nuo
Vytauto gatvės iki pajūrio. Čia jūs pamatysite, kad
nėra likę nė vieno laisvo žemės lopinėlio - viskas
užstatyta. Išvada? Įžvalgūs buvo parko kūrėjai,
patraukę parką nuo miesto pagarbiu atstumu. Būtų jis
arčiau Birutės parko, ko gero jo jau nebeturėtume,
kaip nebeturime ir senojo Palangos miesto parko, ilgą
laiką Kurhauzo parku vadinto. Norisi tikėti, kad
miesto statybos ateityje neperžengs S. Dariaus ir S.
Girėno gatvės, kad čia ne vieną šimtmetį išliks
poilsio, susikaupimo, grožio oazė, kuri trauks žmones,
bus jiems reikalinga.
