PARKAS – RAMYBĖS IR GROŽIO OAZĖ
 
Interviu su Palangos botanikos parko direktoriumi Antanu Sebecku
Palangos botanikos parko vaizdai. Danutės Mukienės nuotraukos
- Palangos parkas gražus tiek vasarą, tiek žiemą. Jei vaikščiodamas po jį būsi atidesnis, čia net ankstyvą rytą, vos saulei prašvitus, jau pamatysi dirbančius žmones. Be abejo, reikia ir gėlynus, gulbes, kitus paukščius prižiūrėti, laiku žolę nupjauti, želdynus, parko peizažus tinkamai suformuoti. O kas Jūsų darbe svarbiausia?
- Mums, dirbantiems parke, viskas, kas susiję su juo, yra svarbu ir aktualu. Problema, kokia ji bebūtų, yra kompleksinė, t. y. jos sprendimas – kompleksinis. Tai galima paaiškinti tuo, kad parkas – sudėtingas gamtos ir žmogaus kūrybos vaisius, darnos ir harmonijos objektas. Apnuoginus bet kurią parko problemą, tuoj išryškėja jos ryšiai su žmogaus veiklos ir egzistavimo aplinka.
Lietuvoje yra susiformavusi nuomonė, kad mūsų parke viskas gražu, gera ir lengva. Iš tikrųjų čia yra kiek kitaip. Jis šiek tiek panašus į teatrą. Scena yra scena, o praskleidus jos uždangą, pasižvalgius pro užkulisius, visko gali pamatyti. Problemų ir pas mus netrūksta.
Į parką nereikėtų žiūrėti taip, kaip į dailininko nutapytą paveikslą, kuriame menininkas sukuria vaizdą, nuotaikas, jausmus, užbaigia darbą ir po to jau čia niekas nesikeičia. Parkas nuolat kinta. Mes dalyvaujame tame kitimo procese, darome įtaką jam, vykdome parko priežiūrą, eksploatuojame jį. Laikui bėgant pokyčiai parke kaupiasi, daro įtaką jo struktūrai, keičia vaizdą.
- Analizuodami parko istorijos etapus, matome, kad daugiausiai esminių parko pertvarkymo projektų buvo parengta ir tvarkymo darbų atlikta XX a. septintajame dešimtmetyje. Galima net sakyti, kad dabartinis parko vaizdas ir yra suformuotas minėtu periodu. Nuo to laiko praėjo jau daugiau negu 30 metų. Kas dabar?
- Tas parko kitimo procesas, apie kurį kalbėjome anksčiau, visą tą laiką vyko ir paliko savo pėdsaką. Ateina laikas, kai reikia įvertinti pasikeitimus, susiformavusius naujus poreikius, padarytas klaidas, gamtos stichijų ir kitų padarinių pasekmes. Tokį naują įvertinimą Palangos botanikos parkas (E. F. André suprojektuotas parkas iki Antrojo pasaulinio karo vadintas Birutės vardu, šį pavadinimą parkui sugrąžinti 1997 m. rekomendavo jo įkūrimo 100-mečio proga Palangoje įvykusios mokslinės konferencijos dalyviai, priėmę atitinkamą rezoliuciją) inicijuodamas kompleksinį Birutės parko renovacijos projektą. Mūsų tikslas, kad minėtas projektas apimtų ne tik takų tinklo ir želdynų patvarkymą, bet ir kitus jo naudojimo aspektus, pavyzdžiui, parko erdvių panaudojimą kultūriniams renginiams, atskirų parko fragmentų, dalių restauravimą ir kt.
Prieš keletą metų Paryžiuje buvo surastas ilgą laiką mūsų ieškotas E. F. André sukurtas Birutės parko projektas (Palangos botanikos parke šiandien jau turime projekto faksimilinę kopiją). Jei būtų sumanyta dabartiniam botanikos parkui suteikti daugiau autentiškumo, projekto rengėjams tektų apsispręsti, kokiu laipsniu restauruoti parką (lyginant su E. F. André projektu), nes kai kurie parko struktūroje bei kompozicijoje įvykę organiški pakitimai jau lyg ir prigijo, „įteisino“ save. Pailiustruodami šį teiginį, galime išvardinti nemažai pavyzdžių:
Štai Tiškevičių rūmų parkas buvo suprojektuotas kaip privatus. Dabar jis viešas (tikimės, kad toks ir išliks). Paskutiniaisiais dešimtmečiais nepalyginamai išaugo parko lankytojų skaičius. Tai suformavo naujus poreikius, iškilo gėlo vandens problema ir nemažai kitų.
Pastarąjį dešimtmetį parko plotas buvo padidintas iki 101,3 ha, įjungiant į jį pajūrio paplūdimio plotus iki pat vandens. Tuo siekta sudaryti geresnes sąlygas vientisam jo formavimui, išryškinant parko ryšius su jūra, o ne atskiriant jį nuo jos. Tokio tipo parką Lietuvos Baltijos jūros pakrantėje turime tik vieną.
Vertas dėmesio vietoje parko gruntinių šiltnamių planuojamas įrengti žiemos sodas, kuris turėtų užimti apie 500 m² ploto. Palangoje ištisus metus lankomų objektų trūksta, todėl, daugelio mūsų bičiulių ir kurorto bendruomenės nuomone, toks sodas čia turėtų būti populiarus. Tai rodo ir Kretingos muziejaus, kuris garsėja Kretingos Tiškevičių rūmų žiemos sodu, pavyzdys.
- Ko pirmiausiai reikia, kad parkas egzistuotų?
- Parkas negali egzistuoti savaime ir pats sau. Jis įvairiais ryšiais, įvairiu stiprumu susietas su miesto, bendruomenės, visos valstybės gyvenimu, kultūros lygiu ir kt. Tai gerai iliustruoja ir mūsų parko istorija.
Vienoje tarptautinėje konferencijoje teko klausytis p. Tony Hibbert iš Cornwall‘io pranešimo. Jis dalinosi patirtimi, kaip savo jėgomis atkūrė ir sėkmingai prižiūri anksčiau buvusį apleistą sodą (parką), kuris sulaukė didelio populiarumo. Šis praktiko pranešimas iš kitų išsiskyrė tuo, kad jame buvo išryškintos parko geros priežiūros nuostatos.
Pirmiausia tai parkų priežiūros pastovumas. Jis būtinas. Visada sakiau ir sakysiu, kad geriau išlaikyti bent vieną prižiūrėtoją, negu metų metus kalbėti apie tai, kad parką reikia prižiūrėti, parengti brangiausius projektus, kurie dažnai po to neįgyvendinti atgula šalia kitų anksčiau padarytų. Epizodinės talkos ir panašios akcijos parką mažai gelbsti. Eksploatuojant parką pirmiausia jame būtina garantuoti švarą, vėliau – tvarką. Visa kita eina po to. Labai svarbu, kad parkas būtų reikalingas žmonėms ir, svarbiausia, kad jie jį mėgtų. Tuo tikslu žmonės, atsakingi už jo priežiūrą, turi sugalvoti tūkstančius įdomybių, išdėstyti jas taip, kad jos atsiskleistų, išryškėtų, dominuotų įvairiais metų laikotarpiais, kad pirmą kartą parko visumos ir atskirų jos detalių maloniai paveiktas lankytojas, atvykęs čia kitą kartą, kitu ar net tuo pačiu metų laiku čia vėl rastų kažką naujo, įsimintino, malonaus.
- Ar būsiu teisi sakydama, kad itin svarbu parke rūpintis ir jo lankytojų komfortu?
- Be abejo. Jeigu parkas gausiai lankomas, būtina čia sukurti ir atitinkamą infrastruktūrą, pradedant parkavimo aikštelėmis, tualetais, baigiant informacija, telefonais, arbatinėmis.
Nuotaiką lankytojui galima sugadinti labai greitai, iš pirmo žvilgsnio ir visai nereikšmingais dalykais. Tačiau dėl to, kad išsaugotum parką ir lankytojų komfortą, dažnai kai kurias lankytojų laisves tenka ir apriboti. Štai, pavyzdžiui, pas mus neleidžiama vedžioti šunų, laužyti augalų, žvejoti, gulėti pievose, važinėti dviračiais, automobiliais, statyti palapines, kūrenti laužus, jodinėti žirgais, kelti triukšmą (baisu, kiek tų draudimų!). To galėtų nebūti, jeigu turėtume aukštą ekologinę ir moralinę kultūrą. Tačiau yra kitaip, todėl ir parke apribojimai neišvengiami.
Mums daugiausiai konfliktų kyla su dviratininkais. Parko takeliais maloniau važinėti nei pilnomis automobilių gatvėmis. Pastaraisiais metais buvo leista važinėti dviračiais, apribojus jų greitį iki 10 kilometrų per valandą. Kartais dviratininkų parke priskaičiuojama iki 10 proc. nuo bendro lankytojų skaičiaus. Pagal paskirtį mūsų parkas yra ramaus poilsio parkas, skirtas pėstiesiems. Važinėjimas dviračiais labai išpopuliarėjo po to, kai kurorte pradėjo steigti dviračių nuomos punktus (apie parką jų yra bene daugiausiai). Dviratininkai taip pat yra parko lankytojai, tačiau jie kelia ir daug problemų. Didžiąją dviratininkų dalį sudaro jaunimas. Jie važinėja greitai, kartais elgiasi net chuliganiškai, yra išprovokavę net keletą nelaimingų atsitikimų.
Sovietmečiu sudrausminti pažeidėjus buvo lengviau (tuo metu lyg ir pažeidimų buvo mažiau, ir žmonės buvo drausmingesni).
Kaip minėjau, mes neleidžiame lankytojams gulėti pievose. Kodėl? Pas mus dažnai sausra, dirvožemis smėlinis, žolė greitai žūsta. Pasakius tai lankytojams, dažnai tenka išklausyti priekaištų, kad kituose parkuose tai leidžiama. Bet yra ir kita tiesa – „ten“ žolynai kitaip įrengti, jie yra atsparesni mindžiojimui.
Parkas neapsaugotas ir nuo vandalų. Jų siautėjimo pasekmes lankytojai iki pat šiol mato ant Birutės kalno ir kai kuriose kitose vietose.
Sunku nustatyti tą ribą, kur baigiasi lankytojo komfortui būtinos sąlygos, o kur jo užgaidos peržengia ribas.
Parkas skirtas žmonėms. Jie įvairūs ir elgiasi skirtingai. Daugelį metų stebėdamas lankytojus padariau išvadą, kad didžioji dalis jų nusipelno pagarbos. „Savo lankytoją“ galime atskirti iš tolo. Jis savotiškai orus, besigrožintis parku, besidomintis supančia aplinka, žinantis gero elgesio taisykles. Kaip bebūtų keista, bet dažniausiai tai miestiečiai. Egzistuoja ir toks lankytojų skirtumas: tie, kurie lipa ant Eglės žalčių karalienės skulptūros, ir tie, kurie ant jos nelipa. Pirmieji visame parke elgiasi iššaukiančiai. Jie pagaliu ir paukščius pabaidys, ir lazdyną riešutaudami aplaužys, ir gėlių parke prisiskins....
Gaila, bet tenka pripažinti, kad po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo parko lankytojų kultūra nepakilo. Liūdna, bet taip yra.
- Sakome, kad kiekvienas žmogus turi savo lemtį. Na, o kaip su parkais?
- Parkai taip pat turi savo likimą. Mūsų parkui iki šiol jis buvo palankus. Išbandymų patyrėme daug ir įvairių, bet juos išlaikėme, parkas išliko ir šiandien palyginti neblogai gyvuoja. Apie parko ateitį kalbu optimistiškai – jis stovi ant tvirtų pagrindų ir turi geras perspektyvas.
Užsiminėme apie parko atnaujinimo projektą. Jei jis bus parengtas, turėsime dokumentą, įgalinantį mus imtis parko pertvarkymo, jo atnaujinimo darbų. Jau dabar kai kurie žingsniai daromi. Džiaugiamės, kad baigiamos įteisinti parko ribos, kad atlikti geodeziniai matavimai, statomi dar du nauji tualetai, restauruojama Birutės kalno koplyčia, prie administracinio pastato (Vytauto g. 15) baigiamas įrengti dekoratyvinių augalų kiemelis, atliekama nemažai kitų darbų.
Parką finansuoja Palangos miesto savivaldybė. Kaip jau minėjau, svarbiausia – garantuoti parko priežiūros pastovumą. Tam lėšų kurorto valdžia iki šiol net ir sunkiausiais metais visada surasdavo. Tai labai svarbu.
Parko rūmai (Gintaro muziejus) priklauso Lietuvos dailės muziejui. Manau, kad tokiais atvejais, kai vienas didžiulis kultūros paveldo kompleksas priklauso dviems šeimininkams, labai svarbus jų sutarimas, geranoriškumas, bendras rūpinimasis istorinėmis vertybėmis ir tinkamas požiūris į tas vertybes. Neperdėsiu, jei pasakysiu, kad problemų šioje srityje neturime.
Mąstydami apie ateitį, mes suprantame, kad reikės keistis. Keisis ir mūsų darbo kokybė, aptarnavimo kultūra. Tam pagrindus dedame jau šiandien. Paskutiniais metais įsigijome modernesnės parko priežiūrai skirtos technikos. Visiems darbams jos neužtenka, todėl vis dar daugelį darbų atliekame senais metodais. Pas mus sezoninis darbų pobūdis. Tai sąlygoja didelę darbuotojų kaitą. Tai nėra gerai. Trūksta patyrusių darbuotojų. Parkui nuolat keliami aukšti reikalavimai – dirbti bet kaip mes neturime teisės.
Palangiškiai, miesto svečiai parką myli. Tai garantija, kad jis išliks ir prireikus bus apgintas.
Užbaigdamas pokalbį siūlau: jei turėsite kada nors laiko, praeikite S. Dariaus ir S. Girėno gatve nuo Vytauto gatvės iki pajūrio. Čia jūs pamatysite, kad nėra likę nė vieno laisvo žemės lopinėlio – viskas užstatyta. Išvada? Įžvalgūs buvo parko kūrėjai, patraukę parką nuo miesto pagarbiu atstumu. Būtų jis arčiau Birutės parko, ko gero jo jau nebeturėtume, kaip nebeturime ir senojo Palangos miesto parko, ilgą laiką Kurhauzo parku vadinto. Norisi tikėti, kad miesto statybos ateityje neperžengs S. Dariaus ir S. Girėno gatvės, kad čia ne vieną šimtmetį išliks poilsio, susikaupimo, grožio oazė, kuri trauks žmones, bus jiems reikalinga.

 


© Žemaičių kultūros draugijos informacinis kultūros centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija