Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

ŽEMAIČIAI RAŠYTOJAI PO MAIRONIO NAMŲ STOGU

Aldona Ruseckaitė

Šis mano darbas apie kelis naujosios kartos žemaičius rašytojus, nes visa senųjų Žemaičių rašytojų plejada reikalautų labai ilgų studijų ir ne vienos publikacijos, o kelių knygų. Kalbėsiu apie tai, kas įdomaus ir vertingo saugoma po Maironio namų stogu, t. y. Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose Kaune. Maironio paminklas
Archyvai dažnai atveria netikėtas erdves, papildo žinias apie asmenybes, jų gyvenimus, skverbiasi į kūrybines ištakas.
Kaip prisimena rašytojas Mykolas Vaitkus, Maironis, paklaustas, ar laikąs save žemaičiu, atsakydavęs: „Saugojo mane Dievas nuo tokios nelaimės!” – ir daugiau nieko nepaaiškindavęs. Taip ir liko mįslė šis Poeto posakis. Toks pat mįslingas Žemaičių žemės pakraščio žmogus yra Stasys Santvaras, kurio gimtinę Seredžiaus apylinkėse nuo Maironio Pasandravio teskyrė keliolika kilometrų. Išleidęs pirmąją eilių knygelę „Saulėtekio maldos” (1924), S. Santvaras, jo paties žodžiais tariant, „išdrįso pasibelsti į Maironio rūmų duris Kaune” ir padovanoti knygelę Poetui. Buvo tada maloniai priimtas, pavaišintas ne tik arbata, bet ir skaniu stipresniu gėrimu.
Santvaras Maironį laiko savo kūrybos didžiuoju Mokytoju. Galbūt todėl prieš mirtį gavome 1990 m. lapkričio 2 d. rašytą S. Santvaro laiškutį, kuriame jis svarsto: „Kelis dešimtmečius rinkome lietuviškąsias knygas, o dabar susirūpinom, kad jos neatsidurtų tarp išmetamų daiktų. Savo bibliotekėlės dalį siunčiu Maironio muziejui”. Ta dalis bibliotekėlės – tai daugiau kaip 400 knygų. S. Santvaras padovanojo muziejui tik autografuotą bibliotekos dalį. Jau po Vyro mirties garbioji ponia Alė Santvarienė persiuntė ir Poeto epistolinį palikimą, kuris istorine, kultūrine ir literatūrine prasme yra ypatingai informatyvus. Laiškų susidarys keli tūkstančiai. Juos parašė daugiau kaip 150 korespondentų. Tai beveik visi žymūs Lietuvos ir išeivijos žmonės: rašytojai, aktoriai, muzikai, dailininkai. Ši epistolinė gausybė atveria 1944–1991 metų kultūrinę literatūrinę panoramą, supažindina mus su išeivijos rašytojų kasdienybe ir šventėmis.
Stebina iškili S. Santvaro asmenybė: su visais suspėta širdingai ir dalykiškai bendrauti, padėti, suprasti. Pirmaisiais okupacijos metais Vokietijoje S. Santvaras buvo Lietuvių tremtinių bendruomenės pirmininkas ir Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas, todėl rūpesčių turėjo nemažai. Jo visuomeninė veikla buvo didžiai vertinama. K. Požeraitė laiške, rašytame 1948 m. lapkričio 30 d., svarsto: „Pirmininko našta yra sunki, bet geresnio mes negalėjom išrinkti, nes tokio kito ir nebuvo. Todėl tenka Jum pasiaukoti”. Ankstyvaisiais emigracijos metais rašytuose laiškuose skaudžiai dilgsi viltis sugrįžti į Tėvynę. 1948 m. laiške Vaičiulaitis rašo: „(...)gyveni žmogus ir lauki, kada vėl galėsi vaikščioti po Vilnių ar Panemunės šilus...” Brazaitis 1952 m. laiške svarsto: „ O tenai, toje šalyje, pilstyti iš saujos į saują tekančio smėlio srovelę bus didesnė laimė negu čia kapitalą sklaidyti.”
Pagarba, meilė, draugiškumas, pasitikėjimas – šie jausmai itin dažnai išsakomi laiškuose, rašytuose S. Santvarui. Dailininkas Jurgis Okunis prisipažįsta, kad į jauną sielą yra įstrigusi pilna orumo Poeto išvaizda ir pranašiškas dainiaus žodis. Marija Gimbutienė rašo glaudžianti prie savo širdies S. Santvaro laiškus ir traukianti iš jų nuostabią, nemeluotą, tikrą, neapskaičiuotą šilumą. O Mykolas Vaitkus laimingas džiaugiasi radęs gerą bičiulį.
Ponia Alė Santvarienė skausmingai atsisveikino su Vyro archyvu. 1995 m. liepos 12 d. laiške straipsnio autorei ji rašo: „kartais atrodo, kad kažką be galo brangaus ištremiu iš namų. Tai skaudus jausmas. Ką muziejininkai dažniausiai priima kaip dokumentus, man dar yra gyvas, su konkrečia asmenybe susijęs gyvenimas, arba ir pati asmenybė. Vien žinojimas, kad viskas buvo skirta Lietuvai, mane šiek tiek nuramina”.
Kita žemaitė yra Nelė Mazalaitė iš Darbėnų (Kretingos krašto). Rašytoja mirė 1993 m. spalio 31 d. Brukline. Po jos mirties į muziejų užsuko kaunietis pensininkas Vladas Kupris ir atnešė nemažai rašytojos Nelės Mazalaitės bei jos vyro poeto Juozo Krumino rankraščių, laiškų, fotografijų, albumėlių. 1944 m., traukdamiesi į Vakarus, šie rašytojai Kaune savo kaimynui Vladui Kupriui paliko pasaugoti archyvą – kol jie sugrįš. Dorasis žmogus viską sąžiningai saugojo, slėpė ir atėjo į muziejų po penkių dešimčių metų, kai sugrįžti nebebuvo kam... Deja, nemažą dalį archyvo laikas ir sąlygos jau negailestingai, negrąžinamai sugadino... Tačiau iš to, kas išliko, labai vertingas yra pluoštas nuotraukų. Jose – savito, originalaus grožio Nelė su draugais, giminėmis, su pavasarininkais gimtuosiuose Darbėnuose, Kaune, Palangoje, Jugoslavijoje, kitur su eksperantininkais, rašytojais, bendradarbiais. Yra užfiksuota akimirkų ir iš piknikų, ungurių žvejybos, medžioklių, vaizdų iš ligoninių. Nors tarp draugų ji save vadino „mažuoju kudliuku”, portretinėse fotografijose Nelė Mazalaitė visur skrybėlėta, elegantiška dama. Daugelyje nuotraukų ji įsiamžinusi kartu su mylimuoju, vėliau vyru tapusiu Juozu Kruminu. Juos siejo didžiulė, šviesi ir abipusė meilė. Tą atspindi ne tik fotografijos, bet ir laiškai, J. Krumino eilėraščiai.
Vlado Kuprio perduotą archyvą kol kas muziejininkai tvarko ir tyrinėja.
Iš anksčiau saugomo archyvo muziejuje yra išlikę du Nelės Mazalaitės laiškai Stasiui Anglickiui. Juose aptariama spaudai tuo metu ruošta „Žemaičių” antologija. Šiuos laiškus norėčiau daugiau pakomentuoti.
Kai S. Anglickis 1937 m. rengė „Žemaičių” antologiją, kiekvieno šioje knygoje sutikusio savo kūrybą skelbti rašytojo prašė atsiųsti fotografiją, autobiografiją ir pluoštelį kūrybos. Nelė nusiuntė novelę „Pajūrio moterys”, dvi fotografijas, tačiau trečiojo prašymo niekaip negalėjo išpildyti – autobiografijos antologijai neparašė. Štai kaip ji tai paaiškino S. Anglickiui 1937 m. vasario 2 d. laiške: „Liūdniausia su autobiografija. Tikrai, tai puikus dalykas ir įdomus, bet aš nieko neturiu apie save pasakyti. (...) Prašau nelaikyti tai kokiu kaprizu, bet turbūt niekuomet gyvenime neparašysiu autobiografijos” Tačiau S. Anglickis „paleido į talką” visą vyrišką gražbylystę, nes vis dar turėjo vilties autobiografiją iš N. Mazalaitės išprašyti. Deja... 1937 m. vasario 19 d. laiške ji rašo: „Tamsta taip gražiai ir nuoširdžiai moki įstikinti, kad ir akmens dūšia pasiduotų, bet – – – Nieko neišeina, aš negaliu. Man tai yra per sunku. Gal dėl to, kad mano giminėje visi, kiek atsimenu, baisiai kieti buvo dėl kiekvieno žodžio ir nemėgo pasakoti apie save. Iš tikro, nerandu nė vieno tinkamo sakinio. Baisiai gaila, bet jeigu kitaip negalima apsieiti be tos išpažinties, gal jau imkite mane ir išbraukite iš brangių Žemaičių knygos...”
Tačiau S. Anglickis to nepadarė – ji liko „Žemaičiuose” tik jos autobiografija neišspausdinta.
Taip mes priartėjome dar prie vieno žemaičio – Stasio Anglickio. Mūsų muziejuje Stasio Anglickio archyvas yra gana turtingas ir įvairus. 1936 metais Šiauliuose organizuodamas Žemaičių rašytojų konferenciją ir leisdamas 1938 metais išėjusią „Žemaičių” antologiją Stasys Anglickis su žemaičiais rašytojais dažniausiai susisiekdavo, reikalus aptardavo, tvarkydavo laiškais. Jis iš tų laikų išsaugojo apie 50 laiškų. Keletą metų susirašinėjau su Stasiu Anglickiu, lankiau jį namuose, vis „viliojau” tuos laiškus perduoti į muziejų. Perdavė, berods, 1985 metais, tik po to, kai pats pagal tuos laiškus paruošė keletą publikacijų. Šis laiškų archyvas gali būti pagrindas atskirai didelei temai.
Norėčiau paminėti kitą muziejuje saugomą epistolinį „duetą” – tai S. Anglickio susirašinėjimą su kitu žemaičiu – poetu, kritiku (tik mažai kam žinomu) Benediktu Babrausku. Jis yra gimęs 1910 metais Kelmės rajono Akeliškės kaime, o mirė JAV Cicero mieste 1968 metais.
O tada, jaunystėje, du bičiuliai susirašinėjo ir savo laiškuose dažnai dalindavosi mintimis literatūros, kultūros ir gyvenimo temomis. Iš to susirašinėjimo yra išlikę tik S. Anglickio laiškai, kuriuos jam rašė iš Šiaulių į Kauną. Tad „išduokime” vieną kitą paslaptį iš tų laiškų. Štai 1933 m. lapkričio 7 d. S. Anglickis pasakoja bičiuliui apie netikrą „ligą”, nes turėjęs labai greitai savo dramą „Rūmai be pamato” pritaikyti teatro scenai ir kuo skubiausiai perduoti į Kauną režisieriui Olekai–Žilinskui. Vėliau dažnai klausinėja B. Babrausko apie dramos likimą, liepia apie tai pasiteirauti teatre, jam pranešti naujienas. Drama taip ir nebuvo pastatyta. Tame pačiame laiške S. Anglickis džiaugiasi B. Brazdžionio lyrikos knyga „Krintančios žvaigždės”: „Negaliu čionai visų įspūdžių pasakyti – atrodo puikiai! (...) Man dabar atėjo mintis, kad lietuviai skundžiasi neturį savo literatūros, tuo momentu, kai joje patys įdomiausieji dalykai darosi, kurie bus ilgai minimi ir laikomi pačiu šviesiausiu įvykiu mūsų literatūroj.
Gaila tik, kad tikriems vertingiems kūriniams kuriantis, dar visai nėra literatūrinės aplinkos”. Kitame laiške, rašytame 1934 m. sausio 5 d., S. Anglickis prašo savo bičiulio diplomatiškai pašniukštinėti po Kauno poetinę aplinką ir parašyti, kas ruošiasi leisti naują lyrikos knygą, kokia galinti būti kūrybinė konkurencija, mat, jis pats jau parengęs naują eilių knygą „Kova su slibinu” (Knygą „Sakalo” leidykla tais pačiais metais išleido, tačiau pavadinta ji buvo „Kraujo auka”). Tame pluošte laiškų nuo 1933 m. iki 1940 m. iškyla daug įdomių S. Anglickio kūrybinių ir asmeninio gyvenimo peripetijų. Šiauliuose gyvendamas jis domėjosi visos Lietuvos literatūriniu gyvenimu, sambūriais, spauda. Kur galėjo ir suspėjo, buvo kviečiamas – dalyvavo. Kartais B. Barauskui pasiguodžia dėl piktos jo kūrybos kritikos, dėl spaudos atmestų eilėraščių. Čia ir nutraukiame laiškų komentarą, nes galime pasklaidyti pluoštą kaip tik tokių neskelbtų, atmestų eilėraščių. Šiuos rankraščius S. Anglickis perdavė šio teksto autorei kartu su jau minėtais laiškais paaiškindamas, kad eilėraščiai nespausdinti dėl bodleriško stiliaus, nes jis buvo sumanęs sukurti įvairių moterų portretus: Motinos, Nuskintosios, Nesenstančiosiosios ir kitų. Kokie buvo tie „nuodėmingieji”, nespausdintieji eilėraščiai, kurie galėjo, ko gero, būti atmesti ir dėl meniškumo stygiaus? Pacituosiu keletą posmelių iš „Senstančiosios” portreto:
Dar sukrešėjusių dažų, dar tiršto grimo,
Dar nežaboto jausmo ir širdies –
Ir bus mozaika likimo,
Kuriam rankas užlaužusi meldies.
 
Kai dar buvai jauna, buvai audringo būdo,
Griebei viską ne saujom, o glėbiais –
Tie potroškiai tavy ir šiandien neužsnūdo,
Nors jau ne šitie metai, kaip žinai...
 
Gyvenimas – krūva klaidų ir spąstų...
O tu apsvaigusi ir šen, ir ten skraidai.
Dabar, kad paslapties kas nesuprastų,
Atremontuoji veidą sau – dažais.
 
Ir vis neprarandi vilties įpūsti ugnį
Ugniavietėj, kurioj tik šaltos plėnys.
Nesupranti, kad jau neperlipsi bedugnės,
Takų nebesurasi į jaunystės slėnį.
Čia tiktų pacituoti eilutes iš kito S. Anglickio rankraščio, jo straipsnio „Pasisakymas”, saugomo Maironio literatūros muziejuje. Šiose eilutėse jis kalba apie kūrybą: „Mūsų pagrindas yra gyvas, siekiantis, kenčiantis žmogus. Žmogus su visais instinktais, su savo prigimties chaosu ir su įgimta aistra išsivaduoti. Ne katalikas, ne bernas, ne komunistas, ne partijos robotas, bet kartu ir katalikas, ir bernas, ir komunistas, ir partijos robotas, ir kiek jų bebūtų – tiktai tiek, kiek jie yra žmonės. Suschematintos žmogystos iš vienos ir antros pusės yra mūsų neapykantos objektas. (...) Mūsų kūryba yra viso mūsų buvimo žodis. Ji yra natūrali ir nėra natūralizmas.“
Toliau reikėtų pakalbėti apie kitus du žemaičius – Paulių Jurkų ir Vytautą Mačernį. Jiedu buvo dvasios broliai, kaimynai iš Žemaičių Kalvarijos. Sekmadienio popietėmis jaunimas, tarp jų ir Vytautas, pas Jurkus valgydavo morkų blynus, diskutuodavo, bendraudavo. Mūsų fonduose yra išlikęs V. Mačernio autografas, užrašytas ant „Vizijų” mašinraščio: „Mano mielam Pauliui, einančiam tuo pačiu žingsniu šioje ašarų pakalnėje, tenešie tie gimtosios žemės žiburėliai širdin kūrybinę ugnį”. Galbūt Mačernis ir žuvo vydamasis besitraukiantį į Vakarus bičiulį Paulių Jurkų... Galbūt... Tačiau šiuos kūrėjus siejo tikri bičiulystės ryšiai. Paulius Jurkus, gyvendamas Amerikoje, stengėsi rašyti apie Vytautą, prisiminti jį, populiarinti. Jau 1946 metais „Aidų” žurnale jis pažėrė pluoštą atsiminimų, apibūdindamas Mačernį taip: „Savo ateitį jis matė tautos filosofo rolėje, kurioje jis praskleistų žmonėms kelius”. P. Jurkus, gyvenantis Brukline, niekada nepamiršo Vytauto. Mūsų muziejaus fonduose yra pluoštas P. Jurkaus laiškų rašytojui Jurgiui Jankui. 1968 m. gegužės 5 d. laiške P. Jurkus rašo: „Sirgdamas daugiau skaičiau, šį tą rašinėjau. Dabar dirbu prie knygos apie poetą Vytautą Mačernį. Turėjau seniau parašyti, bet buvo sunkinančių aplinkybių. Jo labai nemylėjo motina. Ir kaip apie tai rašysi? Teko vis nudelsti, kol motina mirė. Rašau ranka, dar tik juodraštį. Jau turiu nemažą pluoštą. Man rodos, kad teko pačiam jį sutikti. Gal galėtum parašyti kokių atsiminimų, impresijų, kaip atrodė pačiam, ką kalbėjai ir t.t. Rodos, čia minima knyga dar nėra išėjusi.
Vytauto Mačernio archyvas mūsų muziejuje nedidelis, tačiau labai įdomus. Apie jį jau yra nemažai rašyta. Daug ką gavome iš Vytauto sužadėtinės Bronės Vildžiūnaitės. Be to, 1983-ųjų metų ekspedicija poeto gimtosiose vietose buvo sėkminga ­ ir patys dar suradome keletą knygų iš V. Mačernio asmeninės bibliotekos su jo autografais. Tai F. Dostojevskio „Idiotas” ir M. Meterlinko „Nežinomas svečias”. Turime Vytauto studijų knygelę, kurioje užfiksuoti aštuoni mokymosi semestrai. Knygelę puošia autoritetingų asmenų(M. Biržiškos, V. Mykolaičio–Putino, B. Sruogos, V. Sezemano) parašai. Paskutiniame studijų knygelės lapelyje V. Mačernis pieštuklu yra užrašęs tokią kažkada iš kažkur jam atklydusią į galvą mintį: „Kaitroje gėlė atrodo kaip skausmo iškreipti veidai.” V. Mačernio lotynų kalbos žodynėlis, pradėtas rašyti 1939 m. spalio mėnesį į nedidelio formato storą sąsiuvinį, gal būtų neypatingai įdomus eksponatas, jeigu ne jo pabaigoje poeto rankraščiai, beje, rašyti pieštuku. Tai eilėraščių juodraščiai, pirmieji variantai, daugybė subraukymų, žodžio ieškojimai. Kelios tos pačios eilutės, posmo, eilėraščio redakcijos rodo, koks sudėtingas kūrybinis procesas. Ir mes turime galimybę žvilgtelėti į jo kūrybinę laboratoriją. Čia yra „Žiemos sonetų” ciklo kai kurių eilėraščių, rašytų 1944 m. pradžioje, kai gyveno Šarnelėje, rankraščiai.
Kitas sąsiuvinis – graikų kalbos žodynėlis, rašytas 1942 metų vasarą.
Tačiau bene vertingiausias eksponatas – V. Mačernio literatūrinis dienoraštis. Tai storas sąsiuvinis rausvais viršeliais, į kurį poetas rašė nuo 1940 m. gruodžio 20 d. iki 1941 m. balandžio 10 d. Čia yra skaitytų knygų konspektai, citatų išrašai. Kadangi V. Mačernis mokėjo daug kalbų, tai užsienio rašytojų knygas dažniausiai skaitydavo originalo kalba, o konspektavo, žinoma, lietuviškai. Kokios tai buvo knygos? D. Džoiso „Ulisas” (anglų kalba), G. de Mopasano „Pjeras ir Žanas” (prancūzų kalba), F. Dostojevskio „Broliai Karamazovai” (rusų kalba), H. V. Longfelo eilėraštis ir R. Tagorės „Sodininko” fragmentai (anglų kalba), J. P. Jakobseno „Nilsas Liūnė” (vokiečių kalba), Š. Bodlero „Eilėraščių proza” fragmentai (prancūzų kalba).
Literatūriniame dienoraštyje minėtų knygų konspektai yra tarpusavyje susipynę, nes knygas poetas skaitė tarytum visas iš karto. Tyrinėdami šį dienoraštį matome, kad vieną dieną skaitomas vienas rašytojas, kitą – jau kitas, paskui vėl grįžtama prie pirmojo ir t. t. Tačiau įdomiausios šiame dienoraštyje yra paties V. Mačernio mintys, pamąstymai, įsiterpę į vienos ar kitos knygos konspektą. Kai kurios mintys yra susijusios su skaitomomis knygomis ar jos autoriais, kitos – tik poeto dvasinio veidrodžio švystelėjimai. Štai pati trumpiausia mintis įrašyta 1941 m. vasario 1 d.: „Nuobodu nuo tada, kai žmogus pradeda suprasti ir skaityti laiką. Jis iš anksto žino, kiek kurio džiaugsmo jam užteks”.
Vienas mylimiausių V. Mačernio poetų, padariusių jo kūrybai didelę įtaką, buvo O. Milašius. Gerai mokėdamas prancūzų kalbą, V. Mačernis vertė šio poeto kūrybą į lietuvių kalbą. Muziejuje yra O. Milašiaus „Pažinimo giesmės” vertimas. Penkiolikos puslapių rankraštis tvarkingas, nesubraukytas, matyt, jau perrašytas ir skirtas spaudai.
O jeigu dar kalbėti atskirai apie Paulių Jurkų, turiu pasakyti, kad tai yra gana uždaro būdo rašytojas, nelabai mėgstantis susirašinėti. Iš dalies ir dėl šių priežasčių muziejuje gana mažai ką apie šį žmogų teturime. Jo fonde tiktai kelios fotografijos, pora autografuotų knygų S. Santvarui. Abu autografai yra su iliuzija į Tėvynę, kur kvepia liepos ir menasi svajingi, gražūs pasakų laikai. Ir jau minėtieji Pauliaus Jurkaus laiškai Jurgiui Jankui. Citatomis iš laiškų ir užbaigiu šį rašinį. 1960 m. spalio 24 d. laiške P. Jurkus rašė: „Šiaip gyvename. Skubame daugiau nei gyvename. To laiko taip maža, kad baisu. Jei nori sau padaryti, tai turi dar labiau skubėti. Bepiga tiems, kurie mėgsta televiziją ir kortų vakarus. Tie turi laiko. Mes gi turime ir dieną, ir vakare plaktis po visokius sūkurius”. 1991 m. vasario 24 d. laiške kviesdamas Jurgį Jankų į Brukliną, į literatūros vakarą, P. Jurkus apoibendrina amerikietiškąją lietuvių rašytojų situaciją, kuri artima šiandieninei Lietuvai: „Mūsų biudžetai labai kuklūs. Publikos nereikia daug tikėtis, visa eina tik sporto labui, tik madoms, o ne literatūrai. Bet aš manau, kad ir tose sąlygose reikia rašytojams byloti į tautą”.

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras.
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija