- Kai rietaviškės
Rožės Sileckienės šeima pasistatė namą ramioje
Taikos gatvėje, šalia jų sklypo tvyrojo baisi
pelkė, kurioje, rodos, pats kipšas nebūtų
vedžiojęs savo vaikų. Dabar, matant, kas iš tos
pelkės pasidarė, negali atsistebėti tuo, ką gali
darbščios žmogaus rankos.
- Prieš du
dešimtmečius tuometiniai Rietavo miesto vadovai,
pamatę, kad Sileckiai pamažu ima prisijaukinti
pelkę, ilgai nesvarstė ir prie Sileckių turimo
penkiolikos arų žemės sklypo primatavo ir minėtą
pelkę. Turint 24,5 arų žemės gabalą, jau buvo
galima šiek tiek išsiplėsti, rankoves kaip reikiant
atsiraitoti.
- Gamta - kaprizinga
dama. Pagal pageidavimus nei saulė šviečia, nei
lietus lyja. Tačiau ir ji kai kada paklūsta žmogaus
valiai. Sileckių šeima, o daugiau pati Rožė, savo
dendrologinį parką pradėjo formuoti sodindama
berželius ir kitus nelepius medžius. Kasė
tvenkinėlius, jungė juos kanalėliais. Žemė tame
pelkyne prasta - baltas molis, dumblas ir mažas
sluoksnelis durpių. Daug prakaito reikėjo išlieti
sodybos šeimininkei, kol koks augalėlis savo
šaknimis įsikabindavo į tą nedosnią žemę.
Reikėjo iš durpių, dumblo ir nupjautų žolių
formuoti kalveles ir ant jų sodinti augalus. Kitaip
buvo neįmanoma - labai jau drėgnos čia žemės.
Vieni medeliai prigydavo, kiti sunykdavo. Vietoje jų
sodindavo kitus. O dabar medeliai ir krūmai, lyg
palenktyniaudami vieni su kitais, stengiasi atsilygini
savo šeimininkei žalumu ir įvairiaspalviais
žiedais.
- Parke dabar jau auga
daugiau negu 200 rūšių bei formų sumedėjusių
augalų: 10 rūšių klevų, rododendrų, įvairių
spalvų raugerškių, buksmedžių, puskiparisių,
eglių, pušų, kadagių, akacijų, tujų, kėnių,
cūgių, puošmedžių, eleuterekokų, bukų,
magnolijų, raganių, kampsių ir kt.
- Ūkinius pastatus
apsivijusios vynuogės užaugina derlių, kurio
pakanka ir pasmaguriavimui, ir vynui užraugti.
- Daug prakaito išlieta
kasant keturis tvenkinėlius. Jų kraštus reikėjo
tvirtinti šakomis, apdedant jas moliu. Visi
tvenkinėliai sujungti kanalais. Juose puikuojasi
baltosios, rožinės, geltonosios vandens lelijos.
Rudenį parke pridygsta rudmėsių, kazlėkų,
lepšių, ūmėdžių. Vėlyvą rudenį ant svyruoklio
gluosnio gali pamatyti ir juodakočių
kreivabūdžių. Parke prieš kurį laiką buvo ir
spanguolynas, tačiau jo atsisakyta - nedaug iš jo
būta naudos.
- Savo augintinių
daigelius Rožė Sileckienė atsiveža iš įvairių
Lietuvos kampelių, net ir iš užsienio. Daug ką
prisiaugina pati. Ir parką pati projektavo - ji
miškų specialistė, vien Rietavo miškų urėdijoje
dirbta 35 metus.
- - Esu miško vaikas, -
pasakoja R. Sileckienė. - Užaugau miško apsuptyje.
Miškas man buvo ramybė ir paguoda. Per savo
gyvenimą prisodinau daug medžių. Gyvendama
valdiškame name miške sodinau medžius, o dabar
džiaugiuosi savu parku. Smagu, kai anksti pavasarį
jame gieda paukščiai, dūzgia bitės, kai vasaros
pabaigoje ima smuikuoti žiogai. Rudenį nuo lazdynų
nenuskinu visų riešutų - dalį palieku parko
gyventojams. Labiausiai mano parkas gražus pavasarį,
kai visi krūmai ir tvenkiniai pasidengia margais
žiedais.
