Donata Vitkienė: „Parku pavirtusi pelkė“
 
Kai rietaviškės Rožės Sileckienės šeima pasistatė namą ramioje Taikos gatvėje, šalia jų sklypo tvyrojo baisi pelkė, kurioje, rodos, pats kipšas nebūtų vedžiojęs savo vaikų. Dabar, matant, kas iš tos pelkės pasidarė, negali atsistebėti tuo, ką gali darbščios žmogaus rankos.
Prieš du dešimtmečius tuometiniai Rietavo miesto vadovai, pamatę, kad Sileckiai pamažu ima prisijaukinti pelkę, ilgai nesvarstė ir prie Sileckių turimo penkiolikos arų žemės sklypo primatavo ir minėtą pelkę. Turint 24,5 arų žemės gabalą, jau buvo galima šiek tiek išsiplėsti, rankoves kaip reikiant atsiraitoti.
Gamta – kaprizinga dama. Pagal pageidavimus nei saulė šviečia, nei lietus lyja. Tačiau ir ji kai kada paklūsta žmogaus valiai. Sileckių šeima, o daugiau pati Rožė, savo dendrologinį parką pradėjo formuoti sodindama berželius ir kitus nelepius medžius. Kasė tvenkinėlius, jungė juos kanalėliais. Žemė tame pelkyne prasta – baltas molis, dumblas ir mažas sluoksnelis durpių. Daug prakaito reikėjo išlieti sodybos šeimininkei, kol koks augalėlis savo šaknimis įsikabindavo į tą nedosnią žemę. Reikėjo iš durpių, dumblo ir nupjautų žolių formuoti kalveles ir ant jų sodinti augalus. Kitaip buvo neįmanoma – labai jau drėgnos čia žemės. Vieni medeliai prigydavo, kiti sunykdavo. Vietoje jų sodindavo kitus. O dabar medeliai ir krūmai, lyg palenktyniaudami vieni su kitais, stengiasi atsilygini savo šeimininkei žalumu ir įvairiaspalviais žiedais.
Parke dabar jau auga daugiau negu 200 rūšių bei formų sumedėjusių augalų: 10 rūšių klevų, rododendrų, įvairių spalvų raugerškių, buksmedžių, puskiparisių, eglių, pušų, kadagių, akacijų, tujų, kėnių, cūgių, puošmedžių, eleuterekokų, bukų, magnolijų, raganių, kampsių ir kt.
Ūkinius pastatus apsivijusios vynuogės užaugina derlių, kurio pakanka ir pasmaguriavimui, ir vynui užraugti.
Daug prakaito išlieta kasant keturis tvenkinėlius. Jų kraštus reikėjo tvirtinti šakomis, apdedant jas moliu. Visi tvenkinėliai sujungti kanalais. Juose puikuojasi baltosios, rožinės, geltonosios vandens lelijos. Rudenį parke pridygsta rudmėsių, kazlėkų, lepšių, ūmėdžių. Vėlyvą rudenį ant svyruoklio gluosnio gali pamatyti ir juodakočių kreivabūdžių. Parke prieš kurį laiką buvo ir spanguolynas, tačiau jo atsisakyta – nedaug iš jo būta naudos.
Savo „augintinių“ daigelius Rožė Sileckienė atsiveža iš įvairių Lietuvos kampelių, net ir iš užsienio. Daug ką prisiaugina pati. Ir parką pati projektavo – ji miškų specialistė, vien Rietavo miškų urėdijoje dirbta 35 metus.
- Esu miško vaikas, – pasakoja R. Sileckienė. – Užaugau miško apsuptyje. Miškas man buvo ramybė ir paguoda. Per savo gyvenimą prisodinau daug medžių. Gyvendama valdiškame name miške sodinau medžius, o dabar džiaugiuosi savu parku. Smagu, kai anksti pavasarį jame gieda paukščiai, dūzgia bitės, kai vasaros pabaigoje ima smuikuoti žiogai. Rudenį nuo lazdynų nenuskinu visų riešutų – dalį palieku parko gyventojams. Labiausiai mano parkas gražus pavasarį, kai visi krūmai ir tvenkiniai pasidengia margais žiedais.

 


© Žemaičių kultūros draugijos informacinis kultūros centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija