Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

 SVEČIUOSE PAS PAMARIO KAŠUBUS (LENKIJOS RESPUBLIKA)


Žemaičiai svečiuose pas Pamario kašubus (Lenkijos Respublika) 

Svečiuose pas kašubus
Mintys sugrįžus iš kašubų žemė

Svečiuose pas Pamario kašubus (Lenkijos Respublika)

Libertas Klimka

Akademinio žemaičių jaunimo korporacija „Samogitia”, kurios veikloje dalyvauja nemažai ir Žemaičių kultūros draugijos, Žemaičių akademijos narių, prieš porą metų užmezgė bendradarbiavimą su Lenkijos Pamario kašubų kultūriniu susivienijimu. Savo žemę, plytinčią į vakarus nuo Gdansko, kašubai nuo seno vadina Pomeranija. Rytine dalimi ji siekė kitados baltų genčių apgyvendintą teritoriją. Šiandien kašubiškai kalba apie 170 tūkst. Antra tiek gyventojų – kašubiškos kilmės. Tai savita etninė bendrija, savo istorine praeitimi, kalba ir buitimi gerokai besiskirianti nuo kitų Lenkijos regioninių kultūrų. Etnografinius skirtumus pagilino ir beveik pusantro šimto metų trukęs priklausymas Prūsijos valstybei.Konferencijos prezidiumas

Galima sakyti, kad kašubų kultūra susiformavo įtakojama tiek germaniškosios, tiek slaviškosios kultūros, taigi yra paribinė. Kašubų visuomeninės kultūrinės organizacijos stengiasi gaivinti tautinę savimonę, puoselėti etninį paveldą, išlaikyti kalbą (tai nėra tarmė!), išryškinti krašto kultūrinį savitumą. Ypač jų veikla sustiprėjo po 1987-ųjų metų. Gdansko senamiestyje įkurtas stiprus kultūros centras. Čia, gražiose patalpose, veikia žurnalo šio centro leidžiamo mėnesinio žurnalo „Pomeranija” redakcija. Veikia ir biblioteka, renginių klubas, institutas, vienijantis mokslininkus, tyrinėjančius kašubų kraštą ir jo problemas. Kašubų kalba jau išėjo du Šv. Rašto leidimai. Šia kalba leidžiama nemažai ir grožinės literatūros kūrinių, išspausdintas ir akademinis septynių tomų kašubų kalbos žodynas. Kašubų kalbos mokoma daugelyje pamario kašubų mokyklų; vienoje iš pradinių ji yra ir dėstomoji. Mokytojai kašubų krašto mokykloms rengiami Gdansko universitete.

Žemaičiai su kašubais suranda bendrą kalbą jau vien dėl daugelio problemų panašumo. Bendraujama ne vien oficialiuoju ar akademiniu lygiu. Daug bendrų reikalų jau sieja šių dviejų regionų kultūrinėje veikloje dalyvaujantį jaunimą. Kartu su kašubais ir vokiečiais „Samogitia” korporacijos nariai baidarėmis keliavo po Mozūrų ežeryną, dalyvavo ekspedicijoje, kurioje tyrinėti senieji Žemaitijos dvarai ir miesteliai. Šiemet spalio mėnesį Gdanske surengtas seminaras-konferencija „Žemaičiai ir kašubai vieningoje Europoje”. Pavadinimas nusako ir kaimyninių regionų pagrindinius tolesnio bendradarbiavimo tikslus, klausimus, į kuriuos, matyt, laikas atsakyti dirbant kartu: kaip nueiti įMokykla, kurioje dėstoma kašubų kalba suvienytą Europą neprarandant etniškumo, tradicijų, papročių, kalbos ir istorinės atminties? Tikslai ir siekiai – bendri, todėl susitikimai, pasikeitimai mintimis, idėjomis prasmingi ir reikalingi. Pristačius abiejų etninių bendrijų istoriją, kalbą ir literatūrą, etnologijos ir etnopsichologijos savitumus, šiandienos kultūros bruožus (apie žemaičius pranešimus skaitė prof. V. Daujotytė, dr. A. Butrimas, D. Mukienė, I. Seliukaitė, dr. L. Klimka, diskutuota apie regioninės kultūros plėtros ypatybes, jos reikšmę nūdienos visuomenei ir perspektyvas ateičiai. Konferencijos dienomis veikė kašubų ir žemaičių kultūrinių organizacijų išleistų knygų, periodinių leidinių, taip pat spausdinamų ir kašubų bei žemaičių kalbomis, paroda. Vakaronėse skambėjo ir abiejų regionų liaudies dainos. Renginių dalyviai vieni kitus vaišino tradiciniais valgiais: kašubai stebino biguzo (savitai troškintais kopūstais), o žemaičiai net Gdanske sugebėjo pakviesti prie turtingo žemaitiško stalo, ant kurio buvo žemaitiškos cibulynės, kastinio, spirginės, pusinės košės, bulvių su lupenomis, žemaitiško sūrio, medaus, grybų ir daug kito gero…

Pasistengta plačiau su žemaičių istorija, kultūra supažindinti ir Gdansko visuomenę. Gdanske veikiančiame Baltijos šalių kultūros centre, kuris įsikūręs senamiesčio rotušėje, seminaro-konferencijos dienomis buvo atidaryta ir veikė žemaičių paroda, kurioje eksponuotos fotomenininko Jono Danausko fotonuotraukos, kuriose buvo įamžinti įdomiausi Žemaitijos gamtos, istorijos ir kultūros paveldo objektai. Siužetinius karpinius parodoje eksponavo Skuodo Pr. Žadeikio vidurinės mokyklos mokytoja dailininkė Laima Vaitulevičienė. Turėjo galimybę šio miesto gyventojai pasižiūrėti ir Lietuvoje garsios žemaitiškų raštų audėjos palangiškės Emilijos Černeckienės audinių: skarų, lovatiesių, rankšluosčių. Atidarant parodą, visus susirinkusiuosius maloniai nuteikė žemaitiška daina – ją užvedė į renginį atskubėję AŽJK „Samogitia” dabininkai, susibūrę į „Virvytės” folkloro ansamblį (vadovė Loreta Mukaitė). Šis ansamblis konferencijos-seminaro metu kašubų krašte surengė du koncertus ir buvo maloniai priimtas. Tą patį vakarą dalis seminaro-konferencijos dalyvių turėjo galimybę dalyvauti ir toje pačioje Gdansko rotušėje įvykusiame didelį ažiotažą sukėlusiame miesto visuomenės susitikime su Nobelio literatūrinės premijos laureatu Česlovu Milošu. Tą vakarą rašytojui daugiausia buvo pateikta klausimų, vienaip ar kitaip susijusių su mūsų kraštu, beje, įvardijant Č. Milošą „Lietuvos advokatu”. Bene drastiškiausiai nuskambėjo šis klausimas: „Ar galima tikėti šiandienos lietuvių nuoširdumu?” Na, o poetas savo kūrybą pradėjo skaityti nuo Vilniuje parašytų jaunystės eilių…

Žemaičių viešnagė Lenkijoje neapsiribojo Gdansko konferencija. Nemažai keliauta po vaizdingą Pomeraniją. Gamta čia išties nuostabiai įvairi: ir pajūrio lygumos, ir nerija… Kalvotoji bei ežeringoji šio krašto dalis vadinama tiesiog Lenkijos Šveicarija – ir ne be pagrindo. Po bendro košubų ir žemaičių koncerto Pamario kašubų krašte

Per trumpą laiką gana plačiai su senųjų laikų kašubų buitimi galima susipažinti Kartūzuose veikiančiame kašubų istorijos muziejuje ir ir etnografiniame muziejuje-parke (skansene) Kosciežyne. Buvo sudaryta galimybė apsilankyti ir milžiniškame Gdynės uoste. Įdomu čia. Užtenka prisiminti jau vien tai, kad šiame uoste gimė ir Lenkijos „Solidarumo” sąjūdis, pirmasis pradėjęs klibinti komunizmo imperijos pamatus.

Didelį įspūdį paliko toli nuo pagrindinių kelių gamtos prieglobstyje įsikūręs Sarbienino dvaras. Rūmų centrinis pastatas puikiai restauruotas. Čia dabar veikia Kašubų liaudies universitetas. Tai tradicinių papročių ir amatų, ekologinio ūkininkavimo, savivaldos ir ekonomikos pagrindų mokymo visuomeninė mokykla. Įsikuriant pasinaudota danų parama – jiems padedant įrengta labai efektyvi dvaro šildymo sistema, vėjo jėgainė, saulės energijos kolektorius. Provincijos gilumoje atsiradęs veiklus kultūros ir švietimo centras – puikus apgalvotai plėtojamos regioninės politikos pavyzdys.

Pakeliui – dar keletas įdomybių. Chmelno miestelyje pastatytas didžiulis reklaminis ąsotis kiekvienam atvykstančiam parodo, kur čia veikia puodžių dirbtuvės. Joms jau 15 metų. Prie žiedimo rato čia kasdien triūsia dešimtoji meistrų Neclų karta – štai kokia amato tradicija! Dirbtuvės turi ir savo muziejų. Jame – po keletą dirbinių iš kiekvienos puodžių kartos palikimo. Kažkada čia šis amatas buvo itin populiarus. Laikui bėgant, puodų paklausa sumažėjo. Dabar dirbinių asortimentas visai kitoks, negu anksčiau, tačiau puodų dekoro elementai išliko tie patys, tradiciniai. Malonu stebėti, kaip greitai iš molio gabalo tikro meistro rankose išauga grakštus ąsotėlis. O šalia lentynose išrikiuoti jau išdegti gaminiai – rinkis patikusį. Dirbtuvių ir muziejaus durys atviros kiekvienam smalsaujančiam, netgi į degimo krosnį, jei tik ji neužkurta, galima žvilgtelėti.Košubų abecelė

Na, o kašubų moterys garsėja siuviniais. Net pakelės užeigas puošia tradiciniais raštais išsiuvinėtos užuolaidėlės, staltiesės, o patarnautojos pasirėdžiusios tautiniais rūbais, stalo indai išmarginti tradiciniais siuvinėjimo raštais – tai, kas šiame regione savita, iš kartos į kartą perduodama, branginama kaip reta ir kitiems nesibodima parodyti. Kašubai didžiuojasi tuo, ką jiems pasisekė savito išlaikyti ir laiko tai didele vertybe, kuri jų etniniam regionui gali padėti išlikti.

Siuvinėjimo meno ištakos kašubuose skaičiuojamos šimtmečiais. Tuo įsitikinome apsilankę Žukovo parapijos tautinių ir bažnytinių rūbų muziejuje, kuris įkurtas viename iš buvusiame norbertiečių vienuolyno pastatų. Nepaprasto grožio ir sudėtingumo medžio drožinių altoriais, sakykla nustebino vietinė bažnyčia. Visos šio grožybės – iš XV-XVI amžiaus.

Šiandien Pomeranija – tai ir pažintinių kelionių, aktyvaus poilsio kraštas. Vasarą – baidarėmis, jachtomis, žirgais, žiemą – slidėmis. Dažnas kaimo žmogus čia gana puikiai pragyvena net iš agrarinio turizmo. Poilsiautojus vilioja ne tik kaimiško gyvenimo natūralumas, bet ir galimybė išgirsti liaudies dainų, smagaus muzikavimo.

Beveik savaitę pamario kašubų krašte užtrukusios žemaičių viešnagės ir vykusių renginių įspūdžiai bei dviejų regionų tolesnio bendradarbiavimo galimybės buvo aptartos paskutiniąją renginio dieną, itin akcentuojant etninių bendrijų identiteto išsaugojimo svarbą nūdienos Europoje. Visų šios diskusijos dalyvių išvada buvo tokia: „Mažoji tėvynė – tradicija ateičiai”. Neabejotina, kad XXI amžiaus Europa taps etninių bendrijų, kultūrinės regionų įvairovės žemynu.

Dėkojant už turtingą viešnagės programą ir atsisveikinant su svetingais šeimininkais, iš kurių itin išsiskyrė Gdansko pranciškonų Šv. Maksimilijono M. Kolbės namų direktorius tėvas Romanas Deyna, susitarta ir dėl tolimesnių bendrų žemaičių ir kašubų veiksmų bei siekių.

Kelionę į namus paįvairino ekskursija į Marienburgo pilį. Ar kur nors ir kada nors dar kitur Europoje būta tokios galingos ir neįveikiamos tvirtovės?! Labai jau neramiai ir nerangiai turėjo jaustis baltų žemėje ateiviai riteriai, jei jiems reikėjo tokių storų mūro sienų. Ne kur nors kitur, o čia, šioje pilyje, buvo sumanyti ir klastingi žygiai, kurie tiek kartų buvo užgriuvę Žemaičius. 

Mintys sugrįžus iš kašubų žemės

Vaida Vaitkutė

Sakoma, kad ir paprasčiausiame kasdieninei buičiai naudoti skirtame daikte yra dalelytė jį kūrusio žmogaus dvasinio pasaulio. Jei taip, tai etnografiniai muziejai – vos ne to pasaulio visuma.

Senoji tradicinio kašubų kaimo architektūra, amatai, buitis ir gyvenimo būdas gražiai parodomas Kosciežyno muziejuje po atviru dangumi. Atsidūręs čia, iš pradžių pasijunti lyg būtum visą šimtmetį į praeitį nukakęs.

... Žvyruotas kaimo keliukas suka pro XIX a. vidurio pradžios mokyklą. Joje – žemi mokykliniai suolai, nedidukė lenta, ant aukšto ir plataus mokytojo stalo – skambutis, skaičiukai ant medinio stovo. Visa tai – praeitis. Ir tuo pat metu ant palangės lyg niekur nieko auga gyvos gėlės. Viskas taip, lyg ką tik čia būtų nuščiuvę vaikų balsai...

Ant gražaus ežero kranto čia išsidėstęs visas kaimas: bažnytėlė, vėjo malūnas, valstiečių kiemai, trobesiai. Vienas iš jų – su įspūdingomis medinėmis barokinėmis prieangio kolonomis. Čia gyventa turtingesnių kašubų. Erdviuose prieangiuose šeimininkai sutikdavo svečius. Už laukujų durų – priemenė, patalpos buities rakandams susidėti bei erdvūs gyvenamieji kambariai. Jie šviesūs, nes langai didoki ir pro juos valiūkiškai veržiasi saulės spinduliai. Akį patraukia pagaminti baldai – matyti, kad meistrai buvo ne tik nagingi, bet turėjo ir subtilų skonį. Šie baldai pasakoja ir apie tų laikų kašubų šeimos papročius, šeimose gyvavusias taisykles, šeimininkų išmonę. Štai komodų lentynose išpjaustyti vertikalūs grioveliai – juose laikydavo šaukštus ir šakutes. Kiekvieno šeimos nario stalo įrankiai būdavo laikomi tik jiems paskirtoje vietoje. Sėsdami prie stalo kiekvienas pasiimdavo savo, todėl pagal tai, kokie įrankiai liko lentynoje iš karto galėjai pasakyti, kokio šeimos nario troboje nėra.

Neturtingų kašubų šeima dažnai gyvendavo vienoje patalpoje (kambaryje). Tokios gyvenimo sąlygos juos vertė buitį tvarkyti itin kūrybingai. Kašubai sugebėdavo iš paprastos gyvenamosios trobos nakčiai be didelio vargo padaryti visai puikų miegamąjį, kuriame neblogai jausdavosi visi šeimos nariai. Pasirodo, pasukus galvą, geras meistras net komodai gali suteikti keletą funkcijų: ištrauki apatinį jos šėpą (stalčių), o šis tau akyse ima lankstytis ir vietoje stalčiaus – lova vyresniajai dukrai. Na, o mažutę kūdikio lovelę galima padaryti taip, kad, augant vaikui „augtų” ir ji. Tai padaroma lovelės galus ištraukiant į abi puses. Naktį lova tapdavo ir troboje stovintis suolas – reikėdavo tik nukelti dangtį ir iš po jo ištraukti vaikams miegoti pritaikytą dėžę.

Na, o tėvai miegodavo lovoje su baldakimu. Lininės užuolaidos, pakabintos ant baldakimo rėmo, esą saugodavo miegančius tėvus nuo muselių, ko gero, ir nuo pašalinių žvilgsnių. Tėvas Romanas ir vertėja Halina

Kašubai labai išradingi ne tik tvarkydami savo namų buitį, bet ir gamindami žaislus. Mažylių akis labai pamalonindavo žaislai-vėtrungės. Skirtinguose ašies galuose meistrai pritvirtindavo malūnėlio sparnus ir lėles. Sukant sparnus, lėlės atlikdavo tai, ką jas meistras būdavo „išmokęs”. Sakoma, kad vaikais tokiais žaislais galėdavo džiaugtis tik iš tolo, nes šiuos žaislus labai taupė – juos juk ne taip paprasta padaryti.

Įspūdingos ir kašubų gaminamos lazdos. Kad jauno medžio stiebas, iš kurio rengtasi daryti lazdą būtų lankstus, jį įmerkdavo į verdamų bulvių vandenį. Ištraukę dar karštą stiebą įstatydavo į medines stakles (lenta, kurioje puslankiu sukaltos medinės vinys). Taip dirbant nesunkiai būdavo suformuojama lazda lenktu galu.

Kašubai labai išradingai sukonstruotus „namus” ręsdavo net ir naminiams paukščiams, kartais tuos paukščius savo būste ir įkurdindavo.

Etnografinio kaimo pastatuose surinkta daug kašubų krašto keramikos dirbinių. Saviti ir išradingai pagaminti tiek moliniai ąsočiai, tiek ir lygintuvai, indai, po antklode dedami šaldikliai bei kiti dirbiniai. Bet bene įdomiausia tai, kaip visa tai tie šio, tiek ir kitų muziejų šeimininkai moka pateikti lankytojams. Žiūri į eksponatus, klausaisi tave lydinčio vadovo komentarų ir atrodo, kad visa tai, kas tave supa, gyva, kad tu pats čia gyveni ir kad jokio šimtmečio nepraėjo....

Danutės Mukienės, Jono Danausko nuotraukos


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras.
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija