Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2005 m. Nr. 1

Neperskaityti XIX a. Lietuvos moterų kūriniai
 
Danguolė Želvytė
 
„Žemaičių žemės“ žurnalo leidėjai kartu su Akademinio žemaičių jaunimo korporacija „Samogitia“ 2003–2004 m. iš prancūzų į lietuvių kalbą išvertę ir išleidę pirmąją Sofijos Tyzenhauzaitės (ji žinoma kaip pirmoji moteris rašytoja istorinėje Lietuvoje) knygą „Reminiscencijos“, 2005 m. tęsia XIX a. moterų rašytojų, rašiusių ir leidusių knygas užsienio kalbomis, kūrybos tyrinėjimus ir svarbiausių jų knygų vertimus į lietuvių kalbą. Vienas iš tų leidinių – Sofijos Tyzenhauzaitės dukterėčios Gabrielės Giunterytės-Puzynienės knyga „VILNIUJE IR LIETUVOS DVARUOSE. 1815–1843 metų dienoraštis“. Dienoraštis, kuriame užfiksuota itin daug XIX a. pirmosios pusės Lietuvos kultūrinio gyvenimo įvykių, buvo parašytas ir išleistas lenkų kalba. Šia knyga kaip vienu iš pagrindinių minėto laikotarpio rašytinių šaltinių dabar naudojasi istorijos ir kultūros tyrinėtojai. Deja, plačiajai visuomenei, ypač tai jos daliai, kuri neskaito lenkų kalba, šis leidinys vis dar neprieinamas. Knygą iš lenkų į lietuvių kalbą šiemet pradėjo versti Irena Aleksaitė. Mūsų žurnalo skaitytojams siūlome jos vertimo fragmentą, na o tuos, ką sudomins šis projektas, kas turi galimybę jį paremti, prisidėti prie naujų, lietuviams iki šiol dar mažai žinomų vertingų grožinės ir memuarinės literatūros vertimų į lietuvių kalbą, laukiama redakcijoje. Telefonas Vilniuje – 2619670, el. paštas – samogit@delfi.lt.
 
VILNIUJE IR LIETUVOS DVARUOSE. 1815–1843
 
Gabrielė Giunterytė-Puzynienė
 
Iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė
 
1829 metai
 
Tą pačią žiemą įvyko dar vienas svarbus dalykas: Mykolo Abramavičiaus šeima užbaigė savo naująjį namą Vilniaus gatvėje, perstatytą iš Oskierkos mūrinio namo, ir persikraustė ten. Namas buvo perstatytas su dideliu skoniu, garsėjo komfortu, kurio ir siekė ponas Mykolas Abramavičius. Vilniuje tai buvo pirmasis namas su rąstais grįstu įvažiavimo grindiniu. Pro vartus įvažiuodavai tyliai, sklandžiai ir maloniai. Apačioje buvo šildomas ir lempa apšviestas prieškambaris, jame – laiptai, kurie patys jau buvo beveik salonas – išvaškuotomis pakopomis, puošti veidrodžiais ir gėlėmis. Pagrindinis salonas turėjo keturis langus ir nemažą erdvę, skirtą jaunimo šokiams. Reikėjo matyti poną Abramavičių, vedantį savo svečius į tą dailų ir vienintelį tokį apartamentą Vilniuje. Džiaugėsi ir jo garbioji žmona, tačiau nesididžiavo ir nesipūtė, tik, girdėdama atvykstančių svečių pagyrimo žodžius, nuolat kilnojo prie akių lornetą, kad nuslėptų džiaugsmą savo veide. Be viso to gražumo, kiemo gilumoje buvo įrengtas maniežas, kur dailioje tarsi salonas jojimo mokykloje, apšviestoje lempomis, su salonėliu šalimais, kur būdavo geriama arbata ir lošiama kortomis, vykdavo arklių kadriliai. Su gerai išjodinėtais arkliais pasirodydavo ir damos: panelė Antanina Sulistrovskytė, panelė Liudvika Sniadeckytė ir panelė Flora Laskarytė. Būdavo, kad vyrai, prie kurių prisijungdavo ir mano tėvas, šešiais ar aštuoniais arkliais rodydavo akrobatikos pratimus. Įdomiausias tų pasirodymų numeris būdavo raitomis, paties pono Abramavičiaus voltižiravimas. Arkliui lekiant šuoliais, jis lengvai tarsi paukštis nuo žemės užšokdavo ant jo, o jodamas šuoliuojančiu arkliu surinkdavo nuo žemės nosines.
Tais metais Celina Sulistrovskytė, tada jau kunigaikščio Konstantino Radvilos žmona, su motina lankė visus pažįstamus, vilkėdama baltą atlasinį apsiaustėlį ir užsidėjusi tokią pat skrybėlaitę, o panelė Antanina Sulistrovskytė, smulkaus, bet įsimenančio veidelio, neslepianti savo 27 metų amžiaus ir slėpdama savo mažutę kojelę po ilgesne nei pas kitas suknele, visada šoko nuleistomis akimis, sakytum verčiama, ir tuo ji labai skyrėsi nuo mano sesers, kurią šokis visada pradžiugindavo.
Iš jaunimo daugiausia lankydavosi studentų, keli kariškiai, o frakuotų būdavo mažiausiai. Tarp naujai pasirodžiusių buvo ponas Juozas Sniadeckis. Stabtelėkime prie jo, juk Andriaus sūnus, o Jono anūkas negalėjo būti abejingas Vilniui. Grįžo iš užsienio, o kadangi buvo smulkaus sudėjimo, gavo Angliškos adatos pravardę. Atvykęs į Vilnių, apsilankė visuose namuose, ir buvo įvertintas gerai. Jo tėvas, žvelgdamas tai į sūnų, tai į dukterį Sofiją (vėliau tapusią Balinskiene), ne kartą atsidusęs ištardavo: „Zose, kodėl tu ne Juozas, Juozai, kodėl tu ne Zosė?“, bet apie tai dar nebuvo žinoma, ir kai ponas Juozas su Antanina Sulistrovskyte be pertraukos šoko visus kotiljonus, niekas jo nesmerkė. Prie tų dviejų būtybių, turinčių tiek mažai panašumo (tai paaiškėjo vėliau) suartėjimo prisidėjo pono Juozo sesuo – panelė Liudvika, kuri, prisiskaičiusi Bairono ir kamuojama kažkokio širdies kataklizmo, pasirodydavo baliuose tarsi tragedijos įasmeninimas, vilkinti arba vien tik juodais, arba vien tik baltais drabužiais, su karūna, kurią sudarė dideli auksiniai plaukų smeigtukai, susijuosusi stora šilko virvele; ji niekada nešokdavo, stovėdavo prie lango užuolaidos tokia paniurusi, kad suskleista vėduoklė jos rankoje atrodydavo tarsi durklas...
Tos Šekspyro dukters ir Paryžiaus eleganto motina buvo didžiulis kontrastas savo vaikams, ji niekaip nederėjo prie jų – su maža skrybėlaite, su podėlio raktais prie juosmens, kurių net per balių nepaleisdavo iš rankų, su bažnyčios elgetos veideliu. Tokia, deja, buvo protingų brolių Sniadeckių žmona ir svainė, garbingos dukters ir dukterėčios, ponios Balinskienės motina! Ji buvo tarsi prancūzų dofinas – apie jį buvo sakoma, kad buvo karalių sūnus, tėvas ir dėdė, bet niekada nebuvo karalius, tad ir toji ponia buvo tik protingųjų žmona, motina ir sesuo.
Kunigaikštis Pranciškus Sapiega mėgo ekscentriškus pokalbius su panele Liudvika. Jis leido laiką Vilniuje, dairydamasis į turtingą paveldėtoją Tiškevičiūtę, kurią norėjo gauti savo sūnui Eustachijui. Tas senas magnatas, Paryžiuje pravalgęs 15 milijonų, vaikštinėdamas po Vilnių už parankės su turtuoliu ponu Samueliu Medekša, kuris pats save taip menkai vertino, jog ateidavo į balių nekviestas, su didžiausiu malonumu kalbėdavo apie šykštumą ir šykščius žmones.
Ponia Kosakovska vadino jį „imbieru meduje“, bet kunigaikštis jį mėgo, sakydavo: „Jaučiu jame žvangant pinigėlį“. Kunigaikščio Sapiegos kalba buvo kaip tie XVII amžiaus piktinantys romanai, kurių motinos nė už ką neduodavo skaityti dukterims, tačiau perpasakodavo kai kurias vietas, kad atgrasintų nuo tokios lektūros. Kaip skyrėsi nuo jo kunigaikštis Konstantinas Liubomirskis, tuo metu buvęs Vilniuje su kariuomene! Jis dažnai lankydavosi pas mus, atnešdavo savo vaikų ir žmonos (mergautinė pavardė Tolstova) portretus, apie žmoną su jauduliu sakydavo, kad tai ji atvertė jį. Jis labai mėgo mano seserį Matynę, o pamatęs, kaip mes atminimui pešame plunksneles nuo jo generolo munduro, kiekvienai atnešė po dailiai įrištą dievobaimingą knygelę; man atiteko „Apie sektinus pavyzdžius“.
Prie 1829 metų epizodų priklauso staigi Baikovo mirtis – Baikovo, kurio, kaip ir Novosilcevo, vilniečiai nemėgo. Abu tapo įamžinti Adomo Mickevičiaus „Vėlinėse“. Jis mylėjo gražiąją Sofiją Chlopicką, buvo su ja susižadėjęs ir kasdien lankydavosi pas jos tetą ponią Bagnievską, už Aušros vartų, kur gyveno gražioji Sofija. Užgavėnių vakaras ėjo į pabaigą. Ji skambino fortepijonu, jis susimąstęs klausėsi, klausėsi iki vėlumos... Kai jau derėjo atsisveikinti, palinkėjo jai labos nakties, išėjo ir vėl grįžo atsisveikinti dar kartą, ir čia nėra kuo stebėtis, nes kas yra matęs tas nuostabias akis ir patyręs jų žvilgsnio galią, lengvai supras, kad sužadėtiniui buvo nelengva išeiti. Kitą dieną, o tai buvo trečiadienis, Pelenų diena, mano tėvas, kuris ruošėsi iškeliauti į Minską, buvo bebaigiąs valgyti kelioninius pietus. Gatve pralėkė rogės, ir mes puolėme prie lango... Tose rogėse sėdėjo moteris, apsigobusi galvą juodais ir raudonais langeliais išmarginta skara. Tai buvo Sofija Chlopicka, skubanti pas daktarą Sniadeckį. Ir tuojau pat kažkas atskubėjo pas mus su žinia, kad Baikovą, važiuojantį iš sužadėtinės pro Aušros vartus, trenkė apopleksija, ir jis be sąmonės buvo nugabentas pas ją atgal... Išgelbėti jo nepavyko! Prie jo krūtinės rado ant virvelės kabantį šilkinį maišelį, o jame dantį. Sužadėtinė atpažino, kad tai jos dantis, o išsitraukė jį tuomet, kai Baikovas pasakė, kad tas dantis gadina jos išvaizdą. Tad jo atsisveikinimas vakare su sužadėtine buvo padiktuotas nuojautos, kad daugiau jos nepamatys, o važiuodamas pro Aušros vartus liepė vežėjui „skubėti, nes jam blogai“ – tokie buvo jo paskutiniai žodžiai. Kaip tik palei tuos vartus prieš keletą metų akademinis jaunimas traukė tremtin į Sibiro stepes, o vienas iš tų, kurie pridėjo prie to savo ranką, buvo Baikovas!
Artėjant žiemai, kai ji dar nebuvo prasidėjusi, Vilniuje mirė garbi matrona ponia Gorecka, pasakėčių rašytojo Antonio motina. Ji buvo viena iš senųjų Lietuvos damų, užkietėjusi patriotė. Geresniais laikais išmokyta ir įpratusi karštai mylėti Tėvynę ir apie tai drąsiai ir garsiai kalbėti, atprasti nuo to negalėjo ir nenorėjo – nepaisant kitos valdžios. Tiesą sakant, Aleksandro I laikais už kiekvieną žodį nebuvo baudžiama, bet gana to, kad buvo tokių kaip Novosilcevas ir Baikovas, o jiems ponia Gorecka rėždavo visą tiesą į akis. Kartą, kai Novosilcevas, puikiai žinodamas jos principus, aplankė sergančią ponią, toji mandagiai paklausė apie jo sveikatą. Jis tarė:
– O ką, sukčiaus maskolio ir velnias neima!
– Žinai ką, generole, – atsakė neįbauginamoji matrona, – aš taip baisiai kenčiu, kad ne kartą būčiau sutikusi būti sukčiuvienė, net maskolė, kad tik vėl būčiau sveika!
Kadangi viena koja jau buvo karste, jai tuos žodžius dovanojo. Jos liga prasidėjo kojos paralyžiumi (tai šeimos liga, kurią iš motinos paveldėjo ponia Zamžycka); kartą ji liepė vežimėliu užvežti ją į Trijų kryžių kalną, iškrito iš vežimėlio ir susilaužė abi kojas.
– Gal norėjote pastatyti ant kalno ketvirtąjį kryžių? – paklausė pakviestas pas ligonę Sniadeckis.
Netrukus po šio įvykio matrona mirė. Kadangi mūsų panelė Rybicka gerai pažinojo ponios Goreckos tarnaitę, kasdien išgirsdavome visokių smulkmenų apie tą kelias dienas trukusį merdėjimą! Senutė turėjo sąmonę iki paskutinės akimirkos, pati užsisakė įkapėms juodą suknią ir kyką, papuoštą tautinių spalvų kaspinais, o po paskutiniojo patepimo iki pat galo juokavo ir pokštavo. Ji vis prašydavo pakelti aukščiau pagalvę.
– Aukščiau jau nebegalima, – atsakė tarnaitė, – nebent iki dangaus!
– Kad tik ne iki pragaro, – atsakė ligonė, – jo pakankamai turėjau žemėje!
Kai išgirdo mišparų varpus, tarė:
– Rytoj šitaip skambins man!
Kitą dieną ji ir mirė.
Be Antonio, pasakėčių rašytojo, ir ponios Rožės, tada dar Vysogerdienės, ji turėjo dar vieną sūnų – Juzefą, kurį mylėjo labiau už kitus vaikus, o tas naudojosi jos meile ir gerumu, nuolat prašė apmokėti jo kortavimo skolas, nes tos ydos niekaip neįstengė atsikratyti. Motina mokėjo ir mokėjo, bet kai visi maldavimai liautis nuėjo perniek, kai sūnus vėl ir vėl ateidavo pas motiną su pistoletu rankoje grasindamas paleisti kulką sau į kaktą, galiausiai ji pasakė daugiau neduosianti nė skatiko, nes tai būtų skriauda kitam sūnui, kuris buvo rimtas ir turėjo daug vaikų. Nepataisomas sūnus lošė ir toliau, o prasilošęs atlėkė pas motiną kaip visuomet su pistoletu, bet motina laikėsi savo žodžio ir pinigų nebedavė, o sūnus taip pat ištesėjo savo žodį ir puolė į upę... Nuskendo Vilijoje (Neryje)! Motinos širdis krauju apsipylė, bet ką kita ji galėjo padaryti?
Tai nutiko 1826 metais, o dabar pasakoju apie tai norėdama paprašyti lošėjų, kad jie nestatytų savo motinų į tokį pavojų! Bet jaučiu, kad tokie yra linkę kaltinti motiną, o ne patys save.
Kasmet viskas aplinkui keičiasi, bet keičiasi taip pamažu, kad tų pasikeitimų nė nesimato, tik po kelerių metų pastebime, kad senus veidus pakeitė nauji – tarsi diaramoje, kurioje vienas vaizdas nejučiomis pereina į kitą, ir, nors nenuleidžiame akių, nepastebime, kaip tai atsitinka. Taip per 1928–1929 metus iš Višnevo išnyko Celina Sulistrovskytė, ištekinta už kunigaikščio Konstantino Radvilos, kuris, tapęs našliu tuo pačiu metu kaip ir mūsų dėdė Voinilovičius, ir būdamas bevaikis, o dar neturėdamas nė keturiasdešimties, pagalvojo apie antrąją santuoką. Komarovščyznoje 1825 metais likęs našliu ponas Paškevičius 1828 metais turėjo vesti panelę Emiliją Chominską iš Olševo. Buvo paskirta vestuvių diena, sužadėtinė apžiūrinėjo sidabrą, kurį brolis jai atsiuntė iš Peterburgo, ir staiga – žinia apie netikėtą sužadėtinio mirtį vestuves pavertė laidotuvėmis. Po metų panelė Emilija jau buvo ponia Bučinskienė Volkove ir Lintupiuose, o ten gyvenančios trys seserys Bučinskaitės visos beveik vienu metu susižadėjo. Vyriausioji, Emilija, dar tėvui Danieliui Bučinskiui esant gyvam, buvo ištekinta į Žemaitiją už Zalevskio, kuris, kaip paaiškėjo rašant santuokos liudijimą, buvo vyresnis už uošvį. Su dviem jaunesnėmis buvo daug vargo. Viena iš jų, panelė Domicelė, prie mirštančios sesers Julijos lovos davusi įžadus netekėti, staiga užsimanė iš jų išsivaduoti. Kai jai šitai pavyko, ištekėjo už pono Aleksandro Bychovco į Gardiną. O trečioji, susižadėjusi su ponu Aleksandru Lenskiu, vieną naktį nubudo apimta didžiausio pasibjaurėjimo sužadėtiniu ir nenugalimu noru nutraukti tą ryšį. Apie tą savo rūpestį su seserėčiomis labai juokingai pasakojo jų teta, šambeliono Sulistrovskio žmona, mat niekaip negalėjo sugalvoti, ką daryti su tokios prieštaringos dvasios panelėmis, bet galop viską pavyko sutvarkyti.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.29 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija