Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

KUNIGAIKŠČIAI OGINSKIAI

LIETUVOS DVARŲ MUZIKOS KUTŪRA TAUTINIO ATGIMIMIO IŠVAKARĖSE

(Fragmentai iš to paties pavadinimo Laimos Kiauleikytės straipsnio, išspausdinto „Menotyros” žurnalo 1998 m. Nr. 1, p. 58-62)

„(…) Patyrinėjus išlikusią dokumentinę medžiagą apie XIX a. dvarų muzikos kultūrą, matyti, jog jo poveikio būta nemenko. Net ir netiesioginio.
Priimti į dvarininkų muzikos mokyklas dar mažamečiai vaikai, įgiję čia muzikos mokslo pagrindus ir globėjų lėšomis neretai baigę aukštuosius mokslus, nemaža lietuvių muzikų po kurio laiko sėkmingai įsiliejo į lietuvių profesionaliosios muzikos kultūros struktūras. Žinome, jog kunigaikščių Oginskių Rietavo muzikos mokykloje yra mokęsis kompozitorius, pedagogas ir kapelmeisteris Emerikas Gailevičius (1874-1949), Varšuvos konservatorijos vargonų klasės profesorius, kurį laiką Rietavo muzikų kapelmeisteris Aloyzas Butkevičius (1840-1896), kompozitorius, kapelmeisteris, pirmojo lietuvių vaikų choro ir pirmojo lietuviško karo orkestro įkūrėjas Juozapas Gudavičius (1872-1939), klarnetininkas ir kompozitorius Petras Stankevičius (g. 1874), daug puikių vargonininkų ir chorvedžių – Aleksandras Baltikauskas, Vladislovas Krasauskas, Antanas Montvila, Liudvikas Liutikas, kapelmeisterių, pedagogų, atlikėjų – Pranas ir Mikas Olšauskai, Mykolas Ženstavičius, Adomas Šalkauskas, Mykolas ir Steponas Butkevičiai, Jonas Kudokas, Pranciškus Dovydavičius ir kiti. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis yra buvęs Plungės muzikos mokyklos auklėtinis (1889-1892 m.).”
„ (...) Galima sakyti, jog dvarų muzikos sąjūdis praturtino lietuvių muzikos kultūrą profesionaliuoju požiūriu. Net ir kiekybės atžvilgiu žymiai daugiau lietuvaičių įgijo muzikinį išsilavinimą, būtent dvarų muzikos mokyklose nei, tarkim, amžiaus pabaigos Vilniaus muzikos mokykloje. Jei pažvelgsime į išlikusius Rietavo orkestrų, simfoninio ir pučiamųjų, muzikų sąrašus, pamatysime juose daug lietuviškų pavardžių, net nepakeistų rusiška ar lenkiška maniera: Dailidė, Gentvila, Jakštas, Pocius, Šimkūnas, Vaitkus, Daukantas, Druktenis ir kt.”
„(…) Tiek Rietavo bei Plungės, tiek Rokiškio mokykla gyvavo maždaug trisdešimtį metų ir orkestrų muzikų sudėtis gerokai keitėsi, galima įsivaizduoti, kiek lietuvių čia įsigijo muzikinį išsilavinimą ir muzikavimo pradžios įgūdžius.”
„(...) Ilgaamžės aristokratiškųjų šeimų – Oginskių, Tyzenhauzų, Platerių, Tiškevičių – muzikos tradicijos lėmė, jog rezidencijų reperezentatyvumą tapo įprasta paremti muzikų ansamblio arba orkestro išlaikymu. Ne mažiau svarbus buvo tradicinis krikščioniškosios labdaros motyvas – steigiant muzikos mokyklas šis faktorius turėjo itin didelės reikšmės. Priimant kandidatus, būdavo atsižvelgiama ir į tai, jog moksleiviui kurį laiką bus suteikta materialinė globa, jog jis įgis ateityje pragyvenimą pelnysiančią specialybę. Net ir materialioji muzikos paveldo pusė – bibliotekos, natotekos, muzikos instrumentai – turėjo reikšmės, nors šiuo atveju ir neesminės.”
„(...) Pakanka bent kiek susipažinti su anuometinėmis finansinėmis muzikos mecenavimo sąlygomis, kad paaiškėtų realioji išteklių svarba. Pagal anuometinius įkainius 35-erių pučiamųjų instrumentų komplektas kainavo per 2000 sr. rb., nedidelė geros kokybės styginių instrumentų grupelė – 6-10 kartų brangiau. Turint galvoje, kad įprastinei orkestro sudėčiai reikia keliasdešimties styginių ir pučiamųjų, taip pat prisiminus, jog orkestrams gyvuojant instrumentų sudėtį reikėjo kelissyk atnaujinti, maža to – buvo perkami geriausi Vienoje, Paryžiuje, Drezdene pagaminti instrumentai, tampa aišku, kad vien instrumentams buvo išleidžiamos milijoninės sumos. Beje, neretai paisyta ir vizualaus reprezentatyvumo – buvo perkami ne vien geri, brangūs, bet ir puošnūs instrumentai – kunigaikščio Bogdano Oginskio pučiamųjų orkestras puikavosi specialiomis spalvingomis virvelėmis puoštais instrumentais. Jei dar pridursime uniformą, natas, muzikų ir kapelmeisterių atlygį, išlaidas moksleivių išlaikymui, studijoms Varšuvos muzikos institute, neteks abejoti, jog feodališkų užmojų, archaiškai prabangi XIX a. Lietuvos mecenetų gyvensena muzikos kultūrai išėjo tik į naudą.”
„(...) Žinome, jog XVIII a. buvo vadinamas „muzikuojančių monarchų” laikais, taip pat žinome, jog šį užsiėmimą itin mėgo XVIII a. Lietuvos aristokratai, pavyzdžiui Mykolas Kazimieras (1730-1800) arba Mykolas Kleopas (1765-1833) Oginskiai. Kai aukščiausiosios aristokratijos sluoksniuose ėmė blėsti mada viešai koncertuoti, Lietuvos aristokratai taip pat pamažėle nutolo nuo aktyvaus muzikavimo ir ėmė tenkintis kameriniu muzikavimu namuose, diduomenės sambūriuose, tiesiog rėmė muzikos kultūrą. Muziko profesija šiuo požiūriu, kaip ir vakarų Europoje, tapo pripažinta vidutiniosios klasės savastimi. Tačiau Lietuvoje tai tiko nebent orkestrų kapelmeisteriams, chorų solistams. Eilinio muzikos profesijos prestižo ir teisių nebuvo paisoma. Muzikos padėtis Lietuvos dvaruose liko beveik nepakitusi, LDK laikų tipo.
Vienas svarbiausių veiksnių, suformavusių aukštą XIX a. dvarų muzikos lygį, iš dalies vėlgi sąlygotas LDK tradicijų, buvo pačių mecenatų muzikinis išprusimas. Pavyzdžiu gali tapti Oginskiai. Jei prisiminsime kunigaikštį Irenėjų Oginskį (1808-1863), kuriam turime būti dėkingi už vėliau tokio reikšmingo mūsų kultūrai Rietavo muzikos centro įkūrimą, teks pastebėti, jog tai buvo žemės ūkio ir socialinėmis reformomis besidomintis žemvaldys, galima sakyti, visiška priešingybė savo tėvui kompozitoriui kunigaikščiui Mykolui Kleopui (1765-1833). Tačiau ir jis, be luomui derančio tradicinio muzikinio išsilavinimo, jaunystėje papildomai mokėsi dainavimo – mat turėjo gražų balsą, pamuzikuodavo ir su muzikais profesionalais Józefu Wielhorskiu (1816-1892), būsimu kompozitoriumi Edwardu Wolffu (1814-1880). Jaunystėje keliaudamas po vakarų Europą buvo aplankęs žymiausius teatrus, koncertų sales. Kunigaikščio Irenėjaus pirmoji žmona Juzefina (mirė 1844 m.), kurios atvykimas į Rietavą 1843 m. sutampa su pirmosiomis konkretesnėmis žiniomis apie Rietavo muzikų ansamblį, galima sakyti, buvo muzikė profesionalė: puikiai skambino fortepijonu, dainavo. Taip pat muzikuodavo su muzikais profesionalais. (…) Antrosios kunigaikščio žmonos, žymiųjų mecenatų motinos Olgos Oginskienės (mirė 1899 m.) muzikinį skonį suformavo Sankt Peterburgo aukštuomenės aplinka. Jai teko klausytis daugelio itin žymių tuomet Sankt Peterburge gasrtroliavusių atlikėjų, stebėti nemaža pagarsėjusių muzikinių premjerų, tarp jų – rusų muzikai reikšmingą M. Glinkos (1804-1857) operos „Gyvenimas už carą” premjerą 1836 m. Jaunoji Olga, talentais ir grožiu atkreipusi net Aleksandro Puškino dėmesį (jai teko būti poeto mirties aplinkybių gana artima liudininke), gyvendama sostinėje įgijo nemenką muzikavimo patirtį, išsilavinimą. Vėliau tai buvo lygmuo, turėjęs įtakos Rietavo muzikos centro gyvavimui.
Kunigaikščio Irenėjaus sūnūs – Rietavo ir Plungės mecenatai Bogdanas (1848-1909) ir Mykolas (1849-1902) Oginskiai – nors patys ir mažiau linko muzikuoti, buvo neeiliniai muzikos žinovai. Muzikos renginiai neretai tapdavo kelionių į užsienį pretekstu, aprašyti muzikos įspūdžiai išlikusiuose šaltiniuose rodo, jog buvo sukaupta solidi melomaniškoji patirtis. Broliai kunigaikščiai patys rūpinosi Rietavo ir Plungės orkestrų repertuaru, muzikos instrumentais. Jų orkestrų profesionalumas, be abejonės, buvo jų pačių išlavėjusio muzikinio skonio atspindys.”
„(...) Tai, kad XIX a. rezidencijose buvo teikiamas prioritetas instrumentinei muzikai, be abejonės taip pat sieja Lietuvos muzikos kultūrą ir Vakarų Europos romantizmą. Nors griežta daug sceninės muzikos, tačiau dažniausiai įvairiausi perdirbimai, popuri, taip pat aiškiai vyravo instrumentiniai sceninių kūrinių fragmentai: uvertiūros, preliudijos, interliudijos. Pirmenybė buvo teikiama instrumentinės muzikos kolektyvams, kitaip sakant, styginių, pučiamųjų, simfoniniams orkestrams, ne operos ir baleto trupėms, kaip dažniausiai būdavo XVIII a., ir tai gali būti laikoma romantizmo kultūros apraiška. Verta pridurti, jog orkestrų instrumentinė sudėtis buvo itin šiuolaikiška tiems laikams. XIX a. Lietuvos dvaruose gyvavo pilnaverčiai romantizmo laikų orkestrai su romantinei muzikai būdingais instrumentais – patobulintos konstrukcijos pučiamaisiais, gausia mušamųjų grupe. Kai smarkauti itin mėgusiam kunigaikščiui Bogdanui Oginskiui pageidaujant orkestro sudėtis išaugdavo iki 80 ir daugiau atlikėjų, tai taip pat buvo romantinės muzikos kultūros kuo aiškiausias požymis, mat ankstesnėms epochoms didelės orkestrų sudėtys , jei atmesime didelio akustinio efekto momentus, nebuvo itin būdingos.
Kartkartėm dar sugriaudėdavo praeities didybė. Kunigaikštis B. Oginskis vienu metu mąstė apie operos trupės subūrimą. 1878-1880 m. Rietavo rezidencijos valdinių sąrašuose figūruoja operos trupės solistų pavardės: Vladislovas Krasauskas, Stefanija Brejer, Karolina Stankutė, Ona Vaikuvienė-Šakytė, minimi taip pat Adolfas Jankus, Milius, Antanas Montvila, Rekšytė, Šližys, Šovinytė. Šie muzikai veikiausiai buvo ir Rietavo bažnyčios choro solistai, su simfoniniu Rietavo orkestru padainuodavę sceninės muzikos žanrų fragmentų, kurių itin gausu išlikusiuose rietaviškių repertuaro sąrašuose, tačiau akivaizdžiai turėjo sudaryti ir nematomos operos trupės pagrindą, realiai gyvavusį keletą metų.”


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras.
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija