Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

Išsamiau: „Žemaičių žemė“. 2005 m. Nr. 2 >

IŠ MOSĖDŽIO ISTORIJOS

Parengė Danutė Mukienė

1997 metų vasarą Mosėdyje vyko Akademinio žemaičių jaunimo korporacijos „Samogitia” suorganizuota kompleksinė ekspedicija, kurioje dalyvavo tiek korporacijos nariai, tiek ir Mosėdžio istorija besidomintys vietos moksleiviai, keletas kraštotyrininkų iš Skuodo. Mosėdis
Savaitė, praleista Mosėdyje, buvo darbinga, tačiau kai jau reikėjo atsisveikinti su šiuo unikaliu miesteliu, kurį bene labiausiai garsina gydytojo Vaclovo Into įkurtas akmenų muziejus, paaiškėjo, kad nespėta aplankyti daugybės žmonių ir objektų. Išvažiavome turėdami viltį bent savaitei-kitai sugrįžti čia ateityje. Buvo aišku ir tai, kad, norint parengti bent kiek platesnį leidinį apie Mosėdį (tai padaryti planavome pradėdami organizuoti ekspediciją), reikės dar ilgai dirbti didžiausiose Lietuvos bibliotekose ir archyvuose, nes šiandien pačiame Mosėdyje archyvinių dokumentų, galinčių bent kiek daugiau papasakoti apie šios gyvenvietės istoriją ir jos žmones, nelikę.
Lankantis Mosėdyje, tikras atradimas buvo Mosėdžio bažnyčioje saugoma 1976 m. buvusio parapijos klebono L. Šarkausko parengta trumpa dvidešimties mašinračių apimties „Mosėdžio Šv. Mykolo archangelo Romos katalikų bažnyčios ir parapijos kronika”. Daugelį metų bent jau Skuode apie ją nieko nebuvo žinoma. O darbas gana solidus ir parašytas kvalifikuotai, jaučiasi, kad autorius turėjo beletristinių sugebėjimų, domėjosi Žemaičių krašto istorija.
 
L. Šarkauskas pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad Mosėdis – labai sena gyvenvietė, įsikūrusi Bartuvos upės kalvotose pakrantėse. Nuo čia iki Salantų – 13 kilometrų, tiek pat iki Skuodo ir Šačių, na, o Lenkimai – už 18 km. Manoma, kad Mosėdyje pirmieji gyventojai atsirado jau akmens amžiuje, o pirmosios rašytinės žinios apie šį miestelį mus pasiekia iš 1253-ųjų metų: kryžiuočių žvalgai, rengdamiesi žygiams į pagonišką žemaičių kraštą, jau tada čia rado gyvenvietę. Mosėdžio Bažnyčios vargonai
L. Šarkauskas savo darbe pateikia tris šiose apylinkėse labiausiai paplitusius Mosėdžio vardo atsiradimo paaiškinimo variantus. Vaizdžiausias ir rečiausiai sutinkamas – pirmasis:
„Apie Mosėdį yra daug didelių įvairių formų ir spalvų akmenų. Riedulių grupėmis nukloti ištisi plotai. Pagonys žemaičiai manydavo, kad tie įvairių formų akmeniys – suakmenėję žmonės, kuriuos vadino „mokais” (mokytojais). Tie žili, seni, apsamanoję mokai sėdi grupėmis susirinkę ir pasakoja žmonėms apie savo gyvenimą ir sunkią dalią. Tą vietovę, kur mokai sėdi, posėdžiauja, kalbasi, moko gyvuosius, vietiniai žmonės ir pavadinę Mosėdžiu (mokų sėdėjimo vieta).”
Šiose apylinkėse, anot L. Šarkausko, dar neseniai buvo gyvas ir toks vietovės pavadinimo aiškinimas:
Senovėje Bartuvos upės pakrantėse ošė didžiuliai miškai. Toje vietoje, kur dabar Mosėdžio vidurinė mokykla, geras medžiotojas žemaitis, iškirtęs nemažą miško plotą, įsikūrė savo sodybą. Per medžiokles čia susirinkdavo gausus būrys medžiotojų, susitemdavo savo laimikį, jį rūšiuodavo, dalindavosi tarpusavyje.a Nulupę žvėrių kailius, juos parduodavo Baltija į Šventosios upės žiotis atplaukusiems pirkliams, o po to viensėdyje ant laužų žvėrieną kepdavo, aukodavo dievams ir puotaudavo iki kitos medžioklės. Vasarą, paskerdus žvėris, čia susirinkdavo debesys įkyriai besikandžiojančių musių. Pagal tai šią vietovę palaipsniui ir imta vadinti Mosėdžiu – vieta, kur, anot žemaičių, musės ėda (kanda).Mosėdžio bažnyčioje
Anot trečiojo varianto, senovėje, ant Bartuvos upės kranto, prie kelio, gyveno labai svetingas žemaitis, kuris per gūdžius miškus keliaujančius žmones visada maloniai sutikdavo ir, pamatęs juos, iš tolo modavo, kviesdamas užsukti į viensėdį pailsėti. Pagal tai – moja iš savo sėdėjimo (gyvenimo) vietos – ir atsiradęs Mosėdžio pavadinimas.
Barokinė Mosėdžio bažnyčia – viena iš gražiausių šiame krašte. Balta, didinga ji ir atrodo taip, lyg čia stovėtų nuo neatmenamų laikų. O iškilo ji (užbaigta statyti) tik 1783 m. Ši bažnyčia Mosėdyje jau trečioji. Kaip rašo L Šarkauskas, iki 1544 m. arti bažnyčių nebuvo, todėl mosėdiškiai katalikai, norėdami pasimelsti bažnyčioje, turėdavo vykti į Alsėdžius, Joniškį ar Jurbarką.
Pirmąją medinę bažnytėlę Mosėdyje 1544 m. pastatė pats Žemaičių (Medininkų-Varnių) vyskupas Vaclovas Viežbiskis. Anot L. Šarkausko, „Žemaičių vyskupystėje” M. Valančius neteisingai nurodo, kad Mosėdžio parapija ir bažnyčia įsteigta 1551 m. Ši klaida įsivėlė dėl to, kad M. Valančius, rašydamas minėtą knygelę, nepasinaudojo vadinamuoju „Babinovskio kodeksu”, kurį Varniuose sudarė vyskupijos notaras Motiejus Babinovskis. (Šį kodeksą kur kas vėliau Vilniaus universiteto mokslo bibliotekos rankraščių skyriuje surado istorikas J. Matusas.) Kodekse nurodoma, kad pirmasis besisteigiančios Mosėdžio bažnyčios fundatorius buvo Užvenčio tijūnas (tėvūnas) Kasparas Bilevičius, dovanojęs jai 33 dešimtines žemės. Na, o kurį laiką Mosėdyje gyvenęs ir vikaravęs Tumas Vaižgantas „Tėvynės sarge” yra paskelbęs duomenis, kad ką tik įsikūrusi Mosėdžio parapija apėmė didelį Žemaitijos plotą: jos ribos siekusios Jurbarką, Jūrą ir Joniškį.
Pirmoji Mosėdžio bažnytėlė, kaip rašo L. Šarkauskas, stovėjo ant dešinio Bartuvės upės kranto, prie kelio, kuris dabar veda į Šates. Apie bažnyčią buvo didelis šventorius, kapinaitės. Dar iki 1974 m. šią vietą tikintieji labai brangino. Čia stovėjo kryžius, koplytėlė, anksčiau per atlaidus iki šios vietos ateidavo ir Dievo kūno procesijos. Vėliau čia buvo paskirtas sklypas naujai statybai ir greitai iškilo mosėdiškių Budų sodybos pastatai. Tebestovi jie čia iki šiol.
Pastačius pirmąją šv. Kotrynos Mosėdžio bažnytėlę, klebonija įsikūrė kairiajame Bartuvos upės krante, ten, kur dabar stovi vidurinė mokykla. Kleboniją ir bažnyčią jungė per Bartuvą pastatytas tiltas. Mosėdžio kapinėse. Mokytojo Povilo Kuprio kapas
Mosėdis ilgą laiką priklausė Varnių vyskupų dvarui, o Mosėdžio bažnyčios klebonas buvo kartu ir vyskupo dvaro administratoriaus įgaliotinis. Jis privalėdavo iš kaimų gyventojų surinkti mokestį „čin豔 ir kartu su parapijos žemės pajamomis perduoti vyskupo iždui. Činčas nelabai vargindavo vietinius žmones, nes jie gyveno gana pasiturinčiai.
Kiek ilgai tarnavo ši pirmoji bažnytėlė, nežinoma. Kai ji ėmė smukti į žemę, Mosėdžio gyvenvietė jau buvo gerokai išaugusi, todėl naująją nutarta statyti gerokai erdvesnę ir jau kitoje vietoje – miestelio centre, ant kalniuko, šalia senųjų kelių, vedančių į Skuodą, Šates ir Salantus, sankryžos (dabar toje vietoje įrengtas baseinėlis, stovi keli dideli akmenys, priešais – parduotuvė). Sunykus šiai bažnytėlei, jos vietoje buvo pastatytas kryžius, kuris čia stovėjo apie du šimtus metų (nupjautas 1948 m.). Ši bažnyčia taip pat buvo medinė, pailga, kryžiaus formos. Vadinosi ne šv. Kotrynos, o Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo vardu. Kokiais konkrečiais metais pastatyta antroji Mosėdžio bažnyčia, duomenų nerandama. Nežinoma, kur tada buvo ir klebonija: senojoje vietoje ar kur nors atokiau. Tuo laiku Mosėdžio bažnyčia, valsčius, miestelis ir parapija taip pat priklausė Varnių vyskupų dvarui ir tik vyskupo Geišos Elaševičiaus vyskupavimo laikais (1630-1633) kapitulos kanauninkai Mosėdį iš vyskupo buvo išvilioję ir iškeitę į Lokšičius, bet vyskupas Jurgis Tiškevičius 1633 m. Mosėdį susigrąžino vyskupo dvarui). Mosėdžio bažnyčia nebuvo uždaryta ir protestantizmo laikais, nes parapijos teritorijoje didžiausią įtaką tais laikais turėjo katalikų bažnyčia, čia nebuvo dvarų, kuriuose gyventųMosedžio kapinėse uolūs protestantizmo skleidėjai.
Po to, kai iškilo antroji bažnyčia, miestelio kapinės buvo iškeltos ant aukštesnės kalvos, už 400 metrų, ten kur vėliau pastatyta trečioji, jau mūrinė, Mosėdžio bažnyčia.
1702 m. karalius Augustas II, tarpininkaujant Varnių vyskupui Jonui Jeronimui Krišpinui Krišenšteinui, leido Mosėdyje rengti turgus. Jie pradėjo vykti greta bažnyčios. Jomarkai būdavo tiukšmingi, žmonių į juos susirinkdavo daug. Visa tai trukdė normaliam bažnyčios darbui. Todėl, kai antroji bažnyčia sunyko, parapijiečiai nutarė jos nebeatstatinėti, o statyti naują kitoje vietoje – buvusiose kapinėse. Šį faktą savo rašiniuose, paskelbtuose „Tėvynės sarge” yra paminėjęs ir Juozas Tumas-Vaižgantas. Dabartinė mūro bažnyčia, kuriai buvo paskirtas naujas globėjas – šv. Mykolas Archangelas, pastatyta per trejus metus (1780-1783). M. Valančius apie Mosėdžio bažnyčios statybą „Žemaičių vyskupystėje” rašo: „1780 m. vyskupas Steponas Giedraitis, esant klebonu Pranciškui Virševičiui, įsteigė mūro bažnyčią”. Šie žodžiai paaiškina, kad ir tuo laiku Mosėdis dar tebebuvo vyskupo globoje. Bažnyčia statyta pačių parapijiečių jėgomis ir už jų paaukotus pinigus.
Tai renesansinio stiliaus bažnyčia, kuri turi nemažai ir barokinio stiliaus bruožų, ypač tai ryšku viduje. Architektas nežinomas. Anot L. Šarkausko, senieji mosėdiškiai pasakoja, kad tai buvęs prancūzų architektas ir, be Mosėdžio bažnyčios, Lietuvoje pastatęs dar tris bažnyčias. Miręs jis taip pat Lietuvoje.
Žmonių kaulai, kurie buvo iškasti statant naująją bažnyčią, palaidoti po bažnyčia, kur yra erdvūs, sklautuoti rūsiai. Bažnyčios pamatai įleisti gialiai į žemę, tvirti. Sienos nuo 1 m iki 1,2 m. storio, sumūrytos iš geros kokybės plytų, kurios bažnyčios statybai buvo perkamos Latvijos Priekulėje, iš Azolu muizes” dvaro, kuris yra už 40 km nuo Mosėdžio. Bažnyčios ilgis – 38 m. plotis – 20 m., aukštis nuo stogo šelmens – 21 m.
Nuo 1971 m. Mosėdžio bažnyčia – respublikinės reikšmės architektūros paminklas. Šventoriuje – devyniolika 1901 m. pastatytų erdvių „Kalvarijos kalnų” koplytėlių. Jos iš raudonų plytų. Anksčiau vietoje jų buvo medinės.Mosėdžio kapinėse
Dėmesį patraukia ir Mosėdžio miestelio dabartinių kapinių koplyčia. Pastatyta ji 1845 m. Tada čia buvo įrengtas ir medinis šv. Roko altorius. Prie jo ilgą laiką Vėlinių dieną būdavo laikomos šventos Mišios. Nuošalesnėse vietose gyvenančių tikinčiųjų patogumui nuo neatmenamų laikų Mosėdžio parapijoje veikė ir dvi bažnytėlės-koplyčios. Viena iš jų – Šatraminių kaime, kur įrengtas Švč. Mergelės Marijos altorius ir vykdavo Šv. Marijos atlaidai, o antras – Erslos kaime, kur šventadieniais žmonės rinkdavosi prie Šv. Aloyzo altoriaus. Sekmadieniais į šias koplyčias laikyti pamaldų atvykdavo kunigas iš Mosėdžio. Daukšių kaime tikintieji taip pat buvo pasistatę bažnytėlę, tačiau nebespėjo jos įsirengti – darbus nutraukė prasidėjęs karas. Vėliau šis pastatas buvo nugriautas. Erslos ir Šatraminių koplyčios išliko.
Mosėdžio parapijai nuo seno priklausė šie kaimai: Ersla, Baksčiai, Bobeliškė, Budriai, Burniškiai, Būdvietė, Daukšiai, Daukšių Medsėdžiai, Giršinai, Gaubės, Gondlaukė, Igariai, Kernai, Krakės, Kusai, Kulaliai, Ledžiai, Mikulčiai, Naujukai, Nevočiai, Palaukė, Plaušiniai, Palšiai, Paaiškūnis, Rukai, Šakaliai, Šatraminiai, Šaukliai, Šekai-Margiai, Šerkšniai, Šilalė, Šniukščiai, Tauzai, Tėveliai, Udraliai, Virbalai, Žalgiriai, Žebrokai.
1922 m. Mosėdžio klebono Povilo Venckavičiaus pateiktomis žiniomis, parapijoje gyveno 6408 katalikai (šios žinios derintos su 1891 m. statistiniais duomenimis). 1933 m. kalėdodamas klebonas J. Aperavičius parapijoje surašė 7447 asmenis. Vėliau gyventojų skaičius gerokai sumažėjo. L. Šarkausko klebonavimo laikais parapijoje gyveno apie 5 tūkst. žmonių. Ši parapija buvo gana pamaldi ir nuo 1880 m. iki 1940 m. išugdė 15 kunigų.
Iš seniau Mosėdyje dirbusių kunigų bene ryškiausią pėdsaką paliko P. Venckavičius, dirbęs čia apie 50 metų. Tuo laiku, kai jis atvyko vikarauti į Mosėdį, čia klebonavo Statkevičius. Pastarajam mirus, P. Venckavičius buvo paskirtas klebonu. Jis Mosėdyje sutiko ir čia iš Mintaujos vikarauti atsiųstą Juozą Tumą-Vaižgantą, kuris 1895-1899 metais gyveno Mosėdyje, čia leido ir redagavo „Tėvynės sargą”. Klebonas Venckavičius globojo Juozą Tumą, gynė jį nuo žandarų, rėmė materialiai. Vaižgantui išvykus, Mosėdyje vikaravo kunigas Kazimieras Gabrielaitis. Jis buvo sukaupęs labai vertingą biblioteką, iš savo lėšų į mokslus leido Homero „Odisėjos” vertėją Ralį.Mosėdžio kapinėse
1922 m. Mosėdyje vizitavo Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius. Iš vizitacijos akto matyti, kad parapijai tebevadovauja P. Venckavičius, prie bažnyčios veikia gana didelė senelių prieglauda, Blaivybės ir Krikščioniškojo mokslo draugijos, Šv. Rožančiaus, Tretininkų, švč. Sakramento brolijos. Bažnyčia ir kiti jai priklausę pastatai suremontuoti.
1926 m. balandžio 4 d. įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją, Mosėdžio bažnyčia, kaip ir dabar, priklausė Skuodo dekanatui. Tada kun. P. Venckavičius jau buvo senyvo amžiaus, tad jam į pagalbą atsiųstas vikaras kun. St. Mažeika. Tuo laiku čia veikė turtingas pavasarininkų knygynas. 1931 m. P. Venckavičius pasitraukė į altariją, o jo vietoje klebonauti pradėjo kun. Juozapas Aperavičius. Už gerą darbą Mosėdyje jam buvo suteiktas garbės kanauninko vardas. Dirbo jis čia iki mirties – 1946-ųjų metų. Palaidotas Mosėdžio šventoriuje. Po to čia klebonavo kunigai L. Avižienis, A. Novodzelskis, J. Grabauskas, J. Jokubauskas, A. Ivanauskas, Br. Racevičius. Iš jų kiek ilgiau (aštuonerius metus) klebonavo tik kun. Novodzelskis), o kiti dėl įvairiausių priežasčių – vos po metus ar du. 1967 m. Mosėdžio klebonu paskirtas L. Šarkauskas, kurio parašytos mosėdžio parapijos kronikos ištraukas šiame rašinyje nuolat ir cituojame. Kaip yra nurodęs L. Šarkauskas, minėtą kroniką jis paskyrė Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo 50-mečiui.
Gedimino Žilinsko nuotraukos

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras.
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija