2003 m. vasarą
ketvirtą kartą didelis būrys menininkų -
žemaičių iš viso pasaulio - sugužėjo į savo
muziejų Plungėje. Kunigaikščių Marijos ir Mykolo
Oginskių dvaro rūmai vos sutalpino IV Pasaulio
žemaičių meno parodos dalyvių atsiųstus darbus.
Susijaudinę spaudžiame vieni kitiems rankas,
dalinamės naujienomis, dėkojame muziejaus
direktoriui Alvidui Bakanauskui ir jo puikiai komandai
už sėkmingai parengtą įvairių dailės sričių
kūrinių ekspoziciją. Tvyro Sąjūdžio laikų
dvasia ir nuotaikos. O ir šie metai neeiliniai.
Šventiško parodos atidarymo metu Lietuva minėjo 750
m. Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo sukaktį,
Vilnius gyvenoPasaulio lietuvių dainų ir šokių
šventės MES renginių nuotaikomis. Vis dar
šventiškai kalbėjome ir apie tą faktą, kad
Lietuva referendume patvirtino savo norą būti
Europos Sąjungos nare. Apie tai parodos kataloge (jau
spalvotame!) poetišku žodžiu užsimena tapytojas A.
Stasiulevičius ir buvusi Žemaičių dailės
muziejaus darbuotoja dailininkė A. Dargienė,
sakydami, kad žemaičiai ir XXI amžiuje išliks
savimi, kūrybingi, gerbiantys gimtojo krašto
kultūros tradicijas ir drąsiai pasitiks pasaulinio
meno iššūkius.
Grįžęs iš parodos
į Vilnių, peržiūrėjau buvusių parodų katalogus.
Pasirodė prasminga, kad menotyrininko Viktoro
Liutkaus (žemaičio, kilusio iš Mažeikių) prieš
keletą metų parašyti tų katalogų įvadai tebėra
aktualūs ir šiandien. Savo gyvu, įtaigiu žodžiu
jis kviečia visus neužsnūsti, nenurimti, nusako
galimas žemaičių Versalio veiklos kryptis.
Atrodo, kad jas pagaliau jau įžvelgia ir Plungės
miesto kultūros vadovai. M. ir M. Oginskių dvaro
ansamblis privalo būti išsaugotas! Turi būti
surastos lėšos pastatų priežiūrai, remontui,
parko atgaivinimui, muziejaus išlaikymui ir
plėtojimui! Tai Plungės miesto ir visos Žemaitijos
rūpestis, pareiga. Malonu, kad tam pritarė ir
parodos atidaryme dalyvavę žemaičiai LR Seimo
nariai.
Bevartydamas I Pasaulio
žemaičių meno parodos katalogą, atkreipiau
dėmesį į įdomų faktą, sutapimą. Ši paroda
įvyko 1989 m. rugsėjo mėnesį. V. Liutkus kataloge
rašo: (
) Žemaičių šviesos spindulys -
didžioji viltis - yra Lietuvos nepriklausomybė!
Vilties ugnys jau uždegtos. Šie žodžiai
parašyti, išspausdinti tuo metu, kai Lietuvoje dar
buvo sovietų valdžia! Toks V. Liutkaus
sąjūdietiškas tikėjimas išsivadavimu
neatsitiktinis. Lietuvos dailininkų sąjunga, kurios
sekretoriumi tada buvo V. Liutkus, savo XII
(neeiliniame) suvažiavime 1989 m. kovo 11 d.
paskelbė Lietuvos dailininkų sąjungą savarankiška
ir nepriklausoma organizacija.
Žinoma, po tokios
rezoliucijos kilo triukšmas, bet užtvenkti jau
prasidėjusio išsilaisvinimo judėjimo Lietuvoje
nebebuvo įmanoma. Įdomu tai, kad lygiai po metų -
1990 m. kovo 11 d. - buvo paskelbta Lietuvos
Respublikos nepriklausomybė.
Nuo pirmosios iki
ketvirtosios Pasaulio žemaičių dailės parodos
praėjo 14 metų. Per tą laiką mūsų Tėvynė,
visuomenė išgyveno rūsčius ir tragiškus
išbandymus. Pirmiausia tai Sausio 13-osios naktis ir
muitininkų žūtis Medininkuose, ekonominė blokada,
sunkūs valstybingumo įtvirtinimo metai. Daug jėgų
iš visuomenės pareikalavo valstybingumo atkuriamieji
darbai, ekonomikos veikimo kaita, partijų kūrimasis.
Siekdami išlaikyti nepriklausomybę, pasiprašėme
priimami į NATO ir Europos Sąjungą. Greta minėtų
politinių-ekonominių įtampų vyko (ir tebevyksta)
atviros visuomenės formavimosi procesas. Kultūros,
meno žmonėms atsiveria galimybės dalyvauti
tarptautinėje veikloje, neregėtai išaugo knygų
leidyba, privati spauda, radijo, televizijos tinklas.
Galima mėginti suvokti, ką mato menininkas (ne tik
žemaitis) nuo 14 metų kalvos, kaip jis jaučiasi
toje kaleidoskopinėje politinių-visuomeninių
įvykių kaitoje. Turbūt kiekvienas savaip - pagal
savo prigimtį, charakterį. Patekę į totalinės
laisvės zoną, buvome priversti iš naujo
įvertinti situaciją, kurioje atsidūrėme. O ta
situacija - postmodernioji erdvė. Čia jau kiti greičiai,
kiti apsisukimai. Glumina iškreipti
demokratijos ir laisvės (be atsakomybės!)
postulatai. Kalbos apie savivoką, dvasingumą,
vartojimo manijos apimtą visuomenės dalį - galvoti,
mąstyti - tuščias dalykas, o ir nėra kada, nes
reikia veikti, čia ir dabar, laisvos rinkos laisvė
nelaukia!
Taip ir siautėja,
atrodo, nebevaldoma pasaulyje (Z. Brzezinski)
ciniška, laukinė kova už būvį
Kultūros
srityje taip pat
Pavyzdžių netrūksta net
aukščiausiose valdžios institucijose. Teisingumas
tampa reliatyvia sąvoka, įstatymai interpretuojami
laisvai (pagal naudą sau) - manipuliuojama
žmonėmis, jų pasitikėjimu, naivumu
Išryškėja gamtoje
per milijonus metų nepakitęs dominavimo imperatyvas
- stipresnis ryja silpnesnį! Tai, žinoma, liečia ir
žmogų. Štai vaizdelis (pagal F. Nietzche):
saulėtame slėnyje gyvulėliai ramiai rupšnoja
žolę
Tuo gyvulėlių egzistavimo ciklas pasisotinti
ir veistis užsibaigia
O žmogus, tas
komplikuotas Dievo (gamtos) kūrinys, tas kentauras,
turintis žmogiškumo sandus - sąžinę,
sąmonę, protą, istorinę atmintį, laisvą
valią?! Kaip jis egzistuoja šiame Dievo
pasaulyje? Jeigu jo vitalinės jėgos, energija
tepakyla tik iki juosmens ir išpilamos ant
sekso altoriaus, tada jam suteiktieji žmogiškumo
sandai nepasiekia galvos, širdies
Tokie dalykai
kaip meilė, atjauta, pasiaukojimas jam - migloti
teiginiai. Žmogiškosios vertybės - nepabudintos,
žmogus taip ir lieka savo rupšnojančių gentainių
lygmenyje.
Tokiu rupšnojančių
gentainių snauduliu puikiai naudojasi popkultūros
industrija. Popmuzikos festivaliai, šou, alaus
gėrimo akcijos
Jose dažniausiai akcentuojama tik
tai, kas kūniška, išviešinamas privatumas,
intymumas. Alkoholiu, stimuliatoriais, narkotikais
išdirgintame kūne neatsiranda vietos giliems
jausmams, meilei. Čia triumfuoja energija iki
juostos arba iki adatos. Dvasiškai palūžę
žmonės šliejasi prie kolektyvo (bandos
instinktas), atsiranda vedliai su savais idealais,
reikalavimais, nerašytomis taisyklėmis.
Tariamai nepriklausoma spauda, radijas, komercinės
televizijos afišuoja (ciniškai apsimeta), kad
visuomenės auklėjime, jos kultūros formavime jie
nedalyvauja. Tai esą ne jų uždavinys. Jų
kriterijus - įdomi, profesionali produkcija
O edukacija tegu užsiima tėvai, mokyklos, bažnyčia
Tuo tarpu visiems aišku, kad visa, kas vyksta
gyvenime, yra mokykla (I. Stravinskis). Visi savaip
esame atsakingi. Todėl glumina toks iškreiptas laisvosios
žiniasklaidos demokratijos, laisvės be
atsakomybės traktavimas. Išeliminuojamas
dvasingumas, tarnaujama vartojimo manijai, juslių
tenkinimui. Civilizacija - ne poreikių gausinimas,
o laisvas, apgalvotas tų poreikių ribojimas
(M. Gandi) - tai aktualu ir šiandien.
Suprantama, visuomenė
nėra vienalytė (visais požiūriais). Egzistuoja
kartų problema. Vyresnioji karta, brendusi, gyvenusi
represinėse sąlygose, kiek sutrikusi žvelgia į
jaunimo laisves
Jaunoji karta jau kuris
laikas dalyvauja Europos Sąjungos kultūros vyksme.
Baigiamųjų Vilniaus
dailės akademijos studentų egzaminų metu dažnai
pažymima, kad vienas ar kitas bakalauras, magistras
jau yra dalyvavęs tarptautiniuose konkursuose,
seminaruose, parodose, laimėjęs premijas.
Bendravimas su kitų kraštų menininkais sparčiai
keičia jaunųjų kūrėjų mentalitetą. Atvirumas
pasauliui, nevaržoma veikla svaigina jauną žmogų.
Alternatyva! Iššūkis! Proveržis! - tai
natūralus noras ištrūkti iš buvusių formų,
normų - savarankiškai viską pačiam pajusti,
išgyventi - iš naujo atrasti pasaulį. Liūdniau
būna tada, kai visa tai tampa alternatyva humanizmo
principams, istorinei atminčiai, žmogaus orumui, kai
spjaudoma į savo ištakų šaltinį
Tuo pat metu
mes, vyresnieji amžiumi, suprantame, kad turime
pasitikėti ateinančia karta - tai mūsų vaikai,
vaikaičiai
Viliamės, kad jie laisvoje savo
veikloje, pasižvalgę po pasaulį, laikas nuo laiko
sugrįš prie fundamentalių klausimų ir paklaus
savęs, kokia žmogaus misija šioje žemėje, kas jis
pats, kur jis eina, neužmirš vis dažniau
pažvelgti į geriausią mūsų pamokymų knygą -
sąžinę (B. Paskalis).
Neduota žmogui
aprėpti visko. Gyvename įdomų, bet savaip skaudų,
chaotišką metą. Postmodernus laikas, vertybių
sumaištis kelia dvasios nerimą, dirgina vaizduotę.
Atvira visuomenė, komunikacijų supergalimybės,
informacijos presas verčia menininką netingėti,
įtempti mintį (M. K. Čiurlionis). Turime
sugebėti įsisavinti, valdyti giluminę savo gimtojo
krašto etnoso jėgą, unikalią savastį ir drąsiai
pasitikti jau postpost modernizmo ciklonus.
1999 metais pasirodė
dvi deklaracijos - Pasaulinė etika ir pasaulinė
atsakomybė. Tai bene visą dešimtmetį rengtas
kreipimasis į pasaulio visuomenę. Įdomu tai, kad
šį dokumentą parengę ir pasirašę aukščiausi
įvairių Bažnyčių hierarchai ir valstybių
prezidentai, vyriausybių vadovai - žmonės, kurie
daugelį metų vadovavo valstybėms, kraštams,
tikintiesiems, pastebėjo, kad visų patirtis labai
panaši. Žmogaus teisių deklaracija (1948 m.)
nedavė norimų rezultatų. Visi pajuto, kad norint
veiksmingumo, būtina ją papildyti akcentuojant
žmogaus teises ir žmogaus pareigas, žmogaus laisves
ir atsakomybę. Papildžius žmogaus teises ir laisves
moraliniu aspektu, galima viltis, tikėtis humaniškos
pažangos mūsų chaotiškame pasaulyje. Y. Menuhinas
kalba kategoriškiau, paaiškindamas, kad žmonija
niekada neprogresuos žmogiškąja prasme, jeigu
nepripažinsime šitų dviejų pusių. Apie tai,
manau, reikia kalbėti visose mokyklose, aiškinti ir
taikyti visiems be išimties visuomenės sluoksniams.
Gaila, kad mūsų
šalies Prezidentas ir Kardinolas neatsiliepė į tą
pasaulinės svarbos dokumentą. Tai, manau, būtų
buvęs prasmingas veiksmas siekiant moralinio klimato
pagerėjimo šalyje. Šiandien girdime kalbas apie
būtinumą kelti dvasingumą, laikytis moralės
normų. Tuo pat metu šiuo dokumentu mūsų
valstybėje nepasinaudota! Manau, kad nevėlu jį
prisiminti
