MINTYS PARAŠTĖSE 

Vytautas Valius

Dailininkas Vytautas Valius

Dailininkas Aloyzas Stasiulevičius

Iš kairės: dailininkas Anicetas Jonutis ir 
Aloyzas Toleikis

Dailininkas Algimantas Snarskis

2003 m. vasarą ketvirtą kartą didelis būrys menininkų – žemaičių iš viso pasaulio – sugužėjo į savo muziejų Plungėje. Kunigaikščių Marijos ir Mykolo Oginskių dvaro rūmai vos sutalpino IV Pasaulio žemaičių meno parodos dalyvių atsiųstus darbus. Susijaudinę spaudžiame vieni kitiems rankas, dalinamės naujienomis, dėkojame muziejaus direktoriui Alvidui Bakanauskui ir jo puikiai komandai už sėkmingai parengtą įvairių dailės sričių kūrinių ekspoziciją. Tvyro „Sąjūdžio“ laikų dvasia ir nuotaikos. O ir šie metai neeiliniai. Šventiško parodos atidarymo metu Lietuva minėjo 750 m. Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo sukaktį, Vilnius gyvenoPasaulio lietuvių dainų ir šokių šventės MES renginių nuotaikomis. Vis dar šventiškai kalbėjome ir apie tą faktą, kad Lietuva referendume patvirtino savo norą būti Europos Sąjungos nare. Apie tai parodos kataloge (jau spalvotame!) poetišku žodžiu užsimena tapytojas A. Stasiulevičius ir buvusi Žemaičių dailės muziejaus darbuotoja dailininkė A. Dargienė, sakydami, kad žemaičiai ir XXI amžiuje išliks savimi, kūrybingi, gerbiantys gimtojo krašto kultūros tradicijas ir drąsiai pasitiks pasaulinio meno iššūkius.
 
 
Grįžęs iš parodos į Vilnių, peržiūrėjau buvusių parodų katalogus. Pasirodė prasminga, kad menotyrininko Viktoro Liutkaus (žemaičio, kilusio iš Mažeikių) prieš keletą metų parašyti tų katalogų įvadai tebėra aktualūs ir šiandien. Savo gyvu, įtaigiu žodžiu jis kviečia visus neužsnūsti, nenurimti, nusako galimas „žemaičių Versalio“ veiklos kryptis. Atrodo, kad jas pagaliau jau įžvelgia ir Plungės miesto kultūros vadovai. M. ir M. Oginskių dvaro ansamblis privalo būti išsaugotas! Turi būti surastos lėšos pastatų priežiūrai, remontui, parko atgaivinimui, muziejaus išlaikymui ir plėtojimui! Tai Plungės miesto ir visos Žemaitijos rūpestis, pareiga. Malonu, kad tam pritarė ir parodos atidaryme dalyvavę žemaičiai LR Seimo nariai.
Bevartydamas I Pasaulio žemaičių meno parodos katalogą, atkreipiau dėmesį į įdomų faktą, sutapimą. Ši paroda įvyko 1989 m. rugsėjo mėnesį. V. Liutkus kataloge rašo: „(…) Žemaičių šviesos spindulys – didžioji viltis – yra Lietuvos nepriklausomybė! Vilties ugnys jau uždegtos.“ Šie žodžiai parašyti, išspausdinti tuo metu, kai Lietuvoje dar buvo sovietų valdžia! Toks V. Liutkaus sąjūdietiškas tikėjimas išsivadavimu neatsitiktinis. Lietuvos dailininkų sąjunga, kurios sekretoriumi tada buvo V. Liutkus, savo XII (neeiliniame) suvažiavime 1989 m. kovo 11 d. paskelbė Lietuvos dailininkų sąjungą savarankiška ir nepriklausoma organizacija.
Žinoma, po tokios rezoliucijos kilo triukšmas, bet užtvenkti jau prasidėjusio išsilaisvinimo judėjimo Lietuvoje nebebuvo įmanoma. Įdomu tai, kad lygiai po metų – 1990 m. kovo 11 d. – buvo paskelbta Lietuvos Respublikos nepriklausomybė.
Nuo pirmosios iki ketvirtosios Pasaulio žemaičių dailės parodos praėjo 14 metų. Per tą laiką mūsų Tėvynė, visuomenė išgyveno rūsčius ir tragiškus išbandymus. Pirmiausia tai Sausio 13-osios naktis ir muitininkų žūtis Medininkuose, ekonominė blokada, sunkūs valstybingumo įtvirtinimo metai. Daug jėgų iš visuomenės pareikalavo valstybingumo atkuriamieji darbai, ekonomikos veikimo kaita, partijų kūrimasis. Siekdami išlaikyti nepriklausomybę, pasiprašėme priimami į NATO ir Europos Sąjungą. Greta minėtų politinių-ekonominių įtampų vyko (ir tebevyksta) atviros visuomenės formavimosi procesas. Kultūros, meno žmonėms atsiveria galimybės dalyvauti tarptautinėje veikloje, neregėtai išaugo knygų leidyba, privati spauda, radijo, televizijos tinklas. Galima mėginti suvokti, ką mato menininkas (ne tik žemaitis) nuo 14 metų kalvos, kaip jis jaučiasi toje kaleidoskopinėje politinių-visuomeninių įvykių kaitoje. Turbūt kiekvienas savaip – pagal savo prigimtį, charakterį. Patekę į „totalinės laisvės“ zoną, buvome priversti iš naujo įvertinti situaciją, kurioje atsidūrėme. O ta situacija – postmodernioji erdvė. Čia jau kiti „greičiai“, kiti „apsisukimai“. Glumina iškreipti demokratijos ir laisvės (be atsakomybės!) postulatai. Kalbos apie savivoką, dvasingumą, vartojimo manijos apimtą visuomenės dalį – „galvoti, mąstyti – tuščias dalykas, o ir nėra kada, nes reikia veikti, čia ir dabar, laisvos rinkos „laisvė“ nelaukia!
Taip ir siautėja, atrodo, „nebevaldoma pasaulyje“ (Z. Brzezinski) ciniška, laukinė kova už būvį… Kultūros srityje taip pat… Pavyzdžių netrūksta net aukščiausiose valdžios institucijose. Teisingumas tampa reliatyvia sąvoka, įstatymai interpretuojami laisvai (pagal naudą sau) – manipuliuojama žmonėmis, jų pasitikėjimu, naivumu…
Išryškėja gamtoje per milijonus metų nepakitęs dominavimo imperatyvas – stipresnis ryja silpnesnį! Tai, žinoma, liečia ir žmogų. Štai vaizdelis (pagal F. Nietzche): saulėtame slėnyje gyvulėliai ramiai rupšnoja žolę… Tuo gyvulėlių egzistavimo ciklas „pasisotinti ir veistis“ užsibaigia… O žmogus, tas komplikuotas Dievo (gamtos) kūrinys, tas kentauras, turintis „žmogiškumo“ sandus – sąžinę, sąmonę, protą, istorinę atmintį, „laisvą valią“?! Kaip jis egzistuoja šiame Dievo pasaulyje? Jeigu jo vitalinės jėgos, energija tepakyla tik iki „juosmens“ ir išpilamos ant sekso altoriaus, tada jam suteiktieji „žmogiškumo sandai“ nepasiekia galvos, širdies… Tokie dalykai kaip meilė, atjauta, pasiaukojimas jam – migloti teiginiai. Žmogiškosios vertybės – nepabudintos, žmogus taip ir lieka savo rupšnojančių gentainių lygmenyje.
Tokiu „rupšnojančių gentainių“ snauduliu puikiai naudojasi popkultūros industrija. Popmuzikos festivaliai, šou, alaus gėrimo akcijos… Jose dažniausiai akcentuojama tik tai, kas kūniška, išviešinamas privatumas, intymumas. Alkoholiu, stimuliatoriais, narkotikais išdirgintame kūne neatsiranda vietos giliems jausmams, meilei. Čia triumfuoja energija „iki juostos“ arba „iki adatos“. Dvasiškai palūžę žmonės šliejasi prie „kolektyvo“ (bandos instinktas), atsiranda vedliai su savais „idealais“, reikalavimais, nerašytomis „taisyklėmis“. Tariamai nepriklausoma spauda, radijas, komercinės televizijos afišuoja (ciniškai apsimeta), kad visuomenės auklėjime, jos kultūros formavime jie nedalyvauja. Tai esą ne jų uždavinys. Jų kriterijus – „įdomi, profesionali“ produkcija… O edukacija tegu užsiima tėvai, mokyklos, bažnyčia… Tuo tarpu visiems aišku, kad „visa, kas vyksta gyvenime, yra mokykla“ (I. Stravinskis). Visi savaip esame atsakingi. Todėl glumina toks iškreiptas „laisvosios žiniasklaidos“ demokratijos, laisvės be atsakomybės traktavimas. Išeliminuojamas dvasingumas, tarnaujama vartojimo manijai, juslių tenkinimui. „Civilizacija – ne poreikių gausinimas, o laisvas, apgalvotas tų poreikių ribojimas…“ (M. Gandi) – tai aktualu ir šiandien.
Suprantama, visuomenė nėra vienalytė (visais požiūriais). Egzistuoja kartų problema. Vyresnioji karta, brendusi, gyvenusi represinėse sąlygose, kiek sutrikusi žvelgia į jaunimo „laisves“… Jaunoji karta jau kuris laikas dalyvauja Europos Sąjungos kultūros vyksme.
Baigiamųjų Vilniaus dailės akademijos studentų egzaminų metu dažnai pažymima, kad vienas ar kitas bakalauras, magistras jau yra dalyvavęs tarptautiniuose konkursuose, seminaruose, parodose, laimėjęs premijas. Bendravimas su kitų kraštų menininkais sparčiai keičia jaunųjų kūrėjų mentalitetą. Atvirumas pasauliui, nevaržoma veikla svaigina jauną žmogų. „Alternatyva! Iššūkis! Proveržis!“ – tai natūralus noras ištrūkti iš buvusių formų, normų – savarankiškai viską pačiam pajusti, išgyventi – iš naujo atrasti pasaulį“. Liūdniau būna tada, kai visa tai tampa alternatyva humanizmo principams, istorinei atminčiai, žmogaus orumui, kai spjaudoma į savo ištakų šaltinį… Tuo pat metu mes, vyresnieji amžiumi, suprantame, kad turime pasitikėti ateinančia karta – tai mūsų vaikai, vaikaičiai… Viliamės, kad jie laisvoje savo veikloje, pasižvalgę po pasaulį, laikas nuo laiko sugrįš prie fundamentalių klausimų ir paklaus savęs, kokia žmogaus misija šioje žemėje, kas jis pats, kur jis eina, neužmirš „vis dažniau pažvelgti į geriausią mūsų pamokymų knygą – sąžinę“ (B. Paskalis).
Neduota žmogui aprėpti visko. Gyvename įdomų, bet savaip skaudų, chaotišką metą. Postmodernus laikas, vertybių sumaištis kelia dvasios nerimą, dirgina vaizduotę. Atvira visuomenė, komunikacijų supergalimybės, informacijos „presas“ verčia menininką „netingėti, įtempti mintį“ (M. K. Čiurlionis). Turime sugebėti įsisavinti, valdyti giluminę savo gimtojo krašto etnoso jėgą, unikalią savastį ir drąsiai pasitikti jau postpost modernizmo ciklonus.
1999 metais pasirodė dvi deklaracijos – „Pasaulinė etika ir pasaulinė atsakomybė“. Tai bene visą dešimtmetį rengtas kreipimasis į pasaulio visuomenę. Įdomu tai, kad šį dokumentą parengę ir pasirašę aukščiausi įvairių Bažnyčių hierarchai ir valstybių prezidentai, vyriausybių vadovai – žmonės, kurie daugelį metų vadovavo valstybėms, kraštams, tikintiesiems, pastebėjo, kad visų patirtis labai panaši. Žmogaus teisių deklaracija (1948 m.) nedavė norimų rezultatų. Visi pajuto, kad norint veiksmingumo, būtina ją papildyti akcentuojant žmogaus teises ir žmogaus pareigas, žmogaus laisves ir atsakomybę. Papildžius žmogaus teises ir laisves moraliniu aspektu, galima viltis, tikėtis humaniškos pažangos mūsų chaotiškame pasaulyje. Y. Menuhinas kalba kategoriškiau, paaiškindamas, kad žmonija niekada neprogresuos žmogiškąja prasme, jeigu… nepripažinsime šitų dviejų pusių. Apie tai, manau, reikia kalbėti visose mokyklose, aiškinti ir taikyti visiems be išimties visuomenės sluoksniams.
Gaila, kad mūsų šalies Prezidentas ir Kardinolas neatsiliepė į tą pasaulinės svarbos dokumentą. Tai, manau, būtų buvęs prasmingas veiksmas siekiant moralinio klimato pagerėjimo šalyje. Šiandien girdime kalbas apie būtinumą kelti dvasingumą, laikytis moralės normų. Tuo pat metu šiuo dokumentu mūsų valstybėje nepasinaudota! Manau, kad nevėlu jį prisiminti…

Vidos Mažrimienės ir Danutės Mukienės nuotraukos

 

© Žemaičių kultūros draugijos informacinis kultūros centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija