Į pradžią

 

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2003 m. Nr. 3

 

 

2003 m. birželio 28 d. Plungėje, kunigaikščių Marijos ir Mykolo Oginskių rūmuose, iškilmingai atidaryta ketvirtoji Pasaulio žemaičių meno paroda. Tai ypatingas ženklas, kalbantis apie žemaičių kūrybines galias ir norą toliau tęsti tradiciją - kas ketveri metai rengti pasaulio žemaičių dailės parodas.

Šioje parodoje koncentruojasi įvairios meno šakos: vaizduojamoji, taikomoji dailė, skulptūra, fotografija, video menas. Kūrinius pristato 124 dailininkai profesionalai ir 53 fotografai iš Lietuvos, Australijos, JAV, Vengrijos, Danijos.

Akivaizdu, kad iš vieno regiono kilusių menininkų kūrybinę savimonę vis dar įkvepia stiprus dvasinis ryšys su gimtuoju kraštu. Skirtingų kartų kūrybos darbų vidinis turinys kalba apie krašto meno tradicijų dvasią, būdingus etnografinius bruožus, turtingą kultūros patirtį.

Galima sakyti, kad menininkus auginusi ir brandinusi Žemaitijos kultūra paliko neištrinamą pėdsaką menininkų pasąmonėje, kuri dabar ryškėja jų kūryboje. Vytautas Tamoliūnas („Žolinės“) tapyboje kaligrafiniu raštu įprasmina nuotaikingą etnografinės šventės charakterį. Tautiškumu spinduliuoja Vytauto Ušpalio gipso skulptūra „Šokis”. Vytauto Igno kūryboje pagoniški vaizdiniai (saulė, mėnulis, medis, ugnis, jautis) persipina su krikščioniškos kultūros ženklais (kryžiai, bažnyčios). Organiškos formos Petro Šaulio medinis „Suolas dviems” išreiškia giliai įaugusias žemaitiško charakterio šaknis. Vienas menininko paveikslų net prabyla šio regiono žmonių kalba. Žemaičių liaudies dainos fragmentai tarsi įgarsina kūrinio turinį („Ėr paauga žalė lėipa”).

Foto menas (ekspozicija Plungės kultūros rūmuose) taip pat išryškina krašto etnokultūros ypatumus. Trumpiausios metų nakties paslaptis Sigito Varno „Joninėse” atveriama naktinio laužo motyvu. Tai lyg pražydęs paparčio žiedas, nešantis sėkmę kiekvienam, kuris neabejoja jo stebuklinga galia. Algimantas Darangauskas („Žemačių Kalvarijos atlaidai”) dokumentiškai pristato Žemaitijos maldininkų „meką”.

Įvairios temos interpretuojamos naudojant skirtingas plastinės raiškos priemones. Spalviniai deriniai, perspektyvos taikymas kompozicijoje, formų modeliuotė, ritminis sprendimas leidžia apibendrintai kalbėti apie stilistinį kūrinio charakterį, meninės idėjos originalumą. Mitologinius ir religinius siužetus iliustruojantys simboliai (kiaušinis, saulė, gyvybės medis, angelai, kryžius) kūryboje įgauna sakralų pobūdį. Amžinas tiesas ir tikrąsias vertybes teigiantys mitai, legendos, sakmės randa vietą vaizduojamojoje dailėje ir įrodo savo neįkainojamą vertę laiko atžvilgiu. Plačios erdvės reikalaujantis Severijos Inčirauskaitės „Paukštis” žaidžia mitologiniais provaizdžiais. Kiaušinis - gyvybės pradžia, pasaulio modelis. Švelni ir lengva atlikimo priemonė (plunksnos, putoplastas, medžiaga) atskleidžia neiškreiptą autorės santykį su realybe užpildančia būtimi. Pradžių pradžios įprasminimui populiari ir Gyvybės medžio, dangaus kūnų simbolika. Adelės Genovaitės Zinkevičiūtės („Metai I, II, III, IV”), Ilonos Kavaliauskaitės („Saulės ratas“), Stanislavos Darijos Maleckienės („Dvyniai”), Valerijono Galdiko („Krikštas - pasaulio medis”) - kūrybos darbų įvairios atlikimo technikos (kalinėtas metalas, šilkografija, ofortas, lino raižinys) lemia įvairiaspalvį nuotaikos spektrą. Krikščionybę reprezentuojanti atributika akivaizdi Pauliaus Normanto fotografijų cikle „Kryžių kalnas”.

Retesnis žanras parodoje, įrodantis pagarbą krašto gamtai, kultūros paveldui yra peizažas. Leonardo Černiausko tapybos intensyvių spalvų dominantė, aiškus, pastozinis potėpis, tam tikrų elementų išryškinimas kompozicijoje žymi susitapatinimą su sezoniškai besikeičiančios gamtos nuotaikomis. Osvaldas Jablonskis („Seda“, „Žemaičių Kalvarija“) nostalgiškai žavisi Žemaitijos etnografiniu palikimu bei jos sakralųjį turinį pristatančia bažnyčia. Subjektyviai perteiktų kraštovaizdžių estetinė vertė, užkoduota individualiai pasirinktomis išraiškos priemonėmis, atsiveria tik akistatoje su paveikslu (Lino-Julijono Jankaus, Česlovo Banio, Giedrės Bulotaitės-Jurkūnienės, Adelberto Nedzelskio peizažai). Gamtovaizdžių subtilumas užfiksuotas, užkoduotas ir fotografijose.

Pasaulietinį mąstymą pristatantys darbai bando atsakyti į svarbiausius egzistencijos klausimus. Vandos Miežanskienės „Nostalgija“ žvelgia praeities kryptimi, gyvena šiltais (minkštais) atsiminimais. Loreta Zdanavičienė - („Laiškas V“ iš ciklo „Laiškai į praeitį“) - su praeitimi kalba laiškų pagalba. Atmintyje likę praeities pėdsakai Jūratės Petrulytės cikle „Liekantys ženklai“ įgyja amžinumo pobūdį. Antano Visockio pointilistiškai sudaryti nerealūs vaizdiniai, pavidalai ir vientisi atspalviai („Šviesa“, „Vizija”, „Nuojauta“) kelia įvairių nuojautų, įspėjimų ir vizijų nuotaikas.

Kęstutis Vaitkus fotografijų cikle „Civilizacijų efemerija” apie žemą materialinės kultūros lygį prabyla metafizine kalba. Sąlygiškos formos ir achromatinių spalvų kontrastas kuria protu nesuvokiamos, mįslingos erdvės įspūdį.

Originali ir išsiskirianti parodoje Vytauto Mockaičio erdvinė instaliacija „Skraidantys objektai”. Specifinė aplinka ir kūriniai, konceptualiai atitinkantys vienas kitą, mistifikuoja erdvę ir suteikia jai nežemišką pavidalą.

Kiti menininkai egzistencinę tikrovę pažįsta gilioje susikaupimo būsenoje. Krikščioniškai pasaulėžiūrai svetimų meditacijų įforminimas mene byloja apie atvirumą pasaulietiniams reiškiniams. Zinaidos Dargienės „Meditacijos”, Martyno Lukošiaus „Žaislai. Meditacijos objektas”, Romano Vilkausko ciklas „Metafizinės meditacijos” žymi toleranciją kitą religiją išpažįstančioms kultūroms. Plėtojamos ir kitiems lietuviams (ne tik žemaičiams) aktualios temos.

Prano Grušio triptikas „Durbės mūšis” patraukia novatorišku idėjos komponavimu. Kontinuacinė darbo kompozicija vienu metu pristato kelias įvykio vietas. Eduardas Urbanavičius („Sibiro Gulagų Madona” iš ciklo „Sibiro Gulagų atmintis”) kruopštumo reikalaujančia akvarelės technika išreiškia nuoširdžią užuojautą lietuviams, paliečia skaudžią tremties temą. Kultūros užterštumą matuoja Vytautas Valius (nacionalinės premijos laureatas) „Kultūros ekologijos“ cikle. Asociatyvius vaizdinius kuriančios kristališkai modeliuotos formos, diagonali kompozicija efektingai dekonstruoja erdvę, kurios potekstėje užkoduota filosofinė idėja įgyja dekoratyvią išraišką. Aloyzo Stasiulevičiaus koliažuose tikrovė transformuojama. Urbanistiniu peizažų fone autorius metaforiškai perteikia idėją apie individo, kaip visuomenės nario, būties apsileidimą („Menininkas ir mūza“, „Kiaulės virš Vilniaus“). Artimas lietuvio savimonei ir Valerijos Vijos Tarabildienės ciklas „Baltų ratas”, Linda Skrolys „Mano tėvui, Viktorui, dovanojusiam man Lietuvą”, Bronė Mockūnas „Nepriklausomybės atgavimas” (arba „Laisvės angelas”), Antano Krištopaičio „Išsikraustymas”.

Ketvirtosios Pasaulio žemaičių dailės parodos kūrinių gausa suteikė formą kolektyvinei patirčiai ir įrodė kūrybinių erdvių neapibrėžtumą. Paroda, subūrusi Žemaitijos menininkus, surinkusi išblaškytus jų darbus, džiugina nesenkančiu kūrybos šaltiniu, kuris, reikia manyti, ir naujajame tūkstantmetyje malšins žemaičių kultūros troškulį.