Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

ŽEMAIČIŲ AKADEMINIO JAUNIMO IR KITI KULTŪRINIAI SAMBŪRIAI
XVI-XX AMŽIAIS

 ŽEMAIČIŲ KULTŪRINIAI SAMBŪRIAI XVI-XIX AMŽIAIS

Juozas Girdzijauskas

I II III IV V VI VII VIII IX X

  I

Vienas pirmųjų kultūrinių sambūrių Žemaičiuose buvo toji žmonių grupė, kuri XVI amžiaus viduryje (trečiame–penktame dešimtmetyje) telkėsi apie Žemaičių seniūną Joną Biliūną – Bilevičių (toliau jį vadinsime Biliūnu).
Konstantino Jablonskio duomenimis1, Biliūnai į Žemaičius atvyko iš Vilniaus krašto (nuo Maišiagalos) pačioje XVI amžiaus pradžioje. Pagrindinis jų turtas buvo Biliūnų dvaras, esantis apie 18 km nuo Raseinių.
Jonas Biliūnas buvo Beržėnų ir Didžiųjų Dirvėnų valsčių tijūnas – taigi didžiojo kunigaikščio vietininkas. Mirus Jono Biliūno pusbroliui Jurgiui Biliūnui, Jonas Biliūnas drauge su Jonu Kmita buvo viso Žemaičių krašto valdytojas2.
Jonas Biliūnas, vyriausias tarp Žemaičių tijūnų, geriausiai pažinojo Žemaičių kraštą ir žmones. Neatsitiktinai su juo susibičiuliavo Albrechtas Brandenburgietis, paskutinis kryžiuočių ordino magistras, priėmęs Martyno Liuterio tikėjimą ir pasiskelbęs Prūsijos kunigaikščiu. Jonas Biliūnas, kunigaikščio Albrechto palaikomas bei skatinamas, tapo uoliausiu reformacijos skleidėju Žemaičiuose. Savo Viduklės dvare jis telkė tuos žmones, kurie į lietuvių kultūros istoriją įėjo kaip lietuviškos raštijos pradininkai. Tai buvo Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Martynas Mažvydas, Jurgis Zablockis, Aleksandras Rodūnionis Vyresnysis ir kt.
Abraomas Kulvietis, kaip mano Vaclovas Biržiška3, buvo rengiamas studijuoti aukštojoje mokykloje būtent Jono Biliūno dvare prie Viduklės. Jį mokęs ten Stanislovas Rapolionis. 1528 m. liepos 6 d. Abraomas Kulvietis imatrikuliuotas Krokuvos universitete. O 1528 m. rugpjūčio 3 d. (taigi beveik po mėnesio) tame pačiame Krokuvos universitete buvo imatrikuliuotas Stanislovas Rapolionis su kitais savo mokiniais, irgi atvykusiais iš Viduklės – iš Jono Biliūno dvaro. Tai buvo: 1. Jurgis Zablockis; 2. Jono sūnus Motiejus iš Ašmenos (Mathias Johannis de Oszmiana); 3. Jono sūnus Kasparas iš Užuguosčio (Caspar Johannis de Zugoszcz); 4. Povilo sūnus Mikalojus iš Drūkšių (Nicolaus Pauli de Dnyszyathy); 5. Petro sūnus Adomas iš Drohičino (Adam Petri de Drohobycz). Vaclovas Biržiška mano, kad jie visi buvo surinkti Jono Biliūno Viduklėje ir ten drauge rengiami studijoms. Be Biliūno, juos galėjęs suburti ir kuris kitas tų laikų mecenatas, kuris vėliau parėmė jų studijas Krokuvoje. Tokie mecenatai galėję būti: 1. Bona Sfora; 2. Vilniaus vyskupas Jonas (nesantuokinis Žygimanto Senojo sūnus); 3. Lucko (vėliau Vilniaus) vyskupas Povilas Alšėniškis; 4. Lietuvos kancleris ir Vilniaus vaivada Albertas Goštautas ir jo sūnus Stanislovas. Tačiau svarbiausias vaidmuo, suburiant tuos žmones, tekęs Jonui Biliūnui.4
Vėliau, po 15 metų, Abraomą Kulvietį su Jonu Biliūnu suvedė kunigaikštis Albrechtas. Lietuvoje pradėjus persekioti protestantus, A. Kulvietis 1542 m. išvyko į Karaliaučių. Ten Albrechtas jį paskyrė įsteigto partikuliaro vicerektoriumi. Tuo tarpu Lietuvoje buvo persekiojama A. Kulviečio motina ir kiti jo šalininkai. Dėl to Albrechtas, 1543 m. gegužės mėnesį nuvykęs į Krokuvą, į Žygimanto Augusto ir Elzbietos Habsburgietės vestuves, Kulviečio prašomas ir Bonos palaikomas, iš Žygimanto Senojo gavo apsaugos laišką, su kuriuo Kulviečiui buvo leista nuvykti į Lietuvą. 1543 m. rudenį Kulviečio pareigas partikuliare (vicerektoriaus pareigas) perėmė Bretshneideris, o Kulvietis iškeliavo į Lietuvą. Jis pasiėmė ir 1543 m. spalio 7 d. Albrechto parašytą rekomendacijos laišką Žemaitijos vietininkui Jonui Biliūnui. Tame laiške Albrechtas paveda Kulvietį Biliūno globai5.
Šį kartą Lietuvoje, daugiausia pas motiną tėviškėje, A. Kulvietis išbuvo apie 6 mėnesius. Po to grįžo į Karaliaučių. 1545 m. pradžioje jis vėl išvyko į Lietuvą. Birželio 6 d. mirė savo gimtinėje – Kulvoje.
Praėjus savaitei po A. Kulviečio mirties, 1545 m. birželio 13 d. Žemaitijos seniūnas Jonas Biliūnas drauge su Jonu Kmita, kuris su Biliūnu valdė Žemaitiją, iš Viduklės išsiuntė kunigaikščiui Albrechtui bendrą pranešimą apie Kulviečio mirtį. Prie pranešimo jie pridėjo Elzbietos Kulvietienės laišką, kuriame ji prašo grąžinti Karaliaučiuje likusius sūnaus daiktus ir knygas6.
Įdomu tai, kad Kulvietienei tarpininkavo ne Kauno seniūnas, kurio administracinėje žinioje buvo Kulviečio tėviškės centras Kulva, o Žemaičių žemės valdytojas Jonas Biliūnas ir Jonas Kmita. Savo tarpininkavimą jie motyvavo tuo, kad Kulvietienė esanti jų administracinėje globoje. Matyt, turėta galvoje tai, kad vienas Kulvietienės dvarelis buvo Čekiškėje ( Ariogalos valsčius), kuri yra Žemaičių žemėje. Taigi Elzbieta Kulvietienė buvo ir Žemaičių bajorė. Tuo remdamiesi Žemaičių žemės valdytojai ir ėmėsi ją globoti.
Jono Biliūno ir Jono Kmitos pranešimą apie Abraomo Kulviečio mirtį ir Elzbietos Kulvietienės laišką kunigaikščiui Albrechtui į Karaliaučių nuvežė Stanislovas Ukmergietis. Jis prieš metus buvo grįžęs į Lietuvą su A. Kulviečio laiškais ir po to likęs tarnauti pas Joną Biliūną. 7
Kunigaikštis Albrechtas 1545 m. birželio 29 d. atsakė į Biliūno ir Kmitos pranešimą ir kartu parašė ilgą užuojautos laišką Kulvietienei. Kartu su laišku (matyt, per tą patį Stanislovą Ukmergietį) Albrechtas atsiuntė kuklią A. Kulviečio mantą ir biblioteką (su knygų sąrašu), kurioje buvo 80 knygų (daugiausia graikų ir lotynų klasikų). Biblioteka buvo atgabenta į Kulvą, tačiau gana greitai nežinia kur pradingo8.
 
Stanislovas Rapalionis irgi buvo Jono Biliūno dvare, rengė jaunuolius į aukštąją mokyklą, 1528 m. drauge su jais nuvyko studijuoti į Krokuvos universitetą. Greičiausiai Jono Biliūno rekomenduotas S. Rapolioniui gavo Albrechto stipendiją ir 1542 m. kovo 22 d. įsiimatrikuliavo Vitenbergho universitete9.
 
Martynas Mažvydas taip pat patyrė Jono Biliūno globą. 1542 m. uždarius Vilniuje A. Kulviečio ir jo bendraminčių (S. Rapolionio, M. Mažvydo ir J. Zablockio) mokyklą (kolegiją), Mažvydas liko Lietuvoje ir buvo persekiojamas. K. Jablonskis spėja, kad jis buvo „suimtas, kalinamas ir verčiamas pripažinti savo „klaidas”, tik vėliau kurių nors įtakingų evangelikų globėjų rūpesčiu paleistas” 10.
Tarp Lietuvos evangelikų jis buvo pramintas „pirmuoju kankiniu” (Protomartyr) 11.
Mažvydas LDK išgyveno ligi 1546 m. K. Jablonskis mano, kad, vengdamas persekiojimo, jis glaudėsi Žemaitijoje, kadangi Žemaičių vyskupas nepersekiojo evangelikų, o Žemaičių žemės valdytojai Jonas Biliūnas ir Jonas Kmita juos net užtarė12.
Išvykęs iš Vilniaus, Mažvydas apsigyveno greičiausiai pas Kulvietienę Butkiškėje, kur skelbė protestantizmą, nes Butkiškės klebonas, Mažvydui išvykus į Karaliaučių, jau buvo aiškus evangelikas 13.
Tuo tarpu į Vilnių 1546 m. atvyko kunigaikštis Albrechtas. Čia jis vėl prisiminė savo seną pažįstamą Joną Biliūną. 1546 m. gegužės 8 d. Albrechtas parašė Jonui Biliūnui laišką, kurį įdavė tuo metu Vilniuje buvusiam Jono Biliūno sūnui, kad šis įteiktų jį savo tėvui14. Laiške prašoma, kad Jonas Biliūnas kaip galima greičiau atsiųstų Albrechtui kelis mokytus ir gerai lietuvių kalbą mokančius vyrus, kurie galėtų būti evangelikų kunigais Prūsų žemėje. Albrechtas prašo Joną Biliūną, kad šis padėtų žiniomis ir patarimais savo sūnui nurodyti tinkamus tam asmenis. Matyt, Jonas Biliūnas tarp kitų kandidatų kunigaikščiui nurodė ir M. Mažvydą, kadangi 1546 m. birželio 8 d. kunigaikštis kreipėsi laišku jau į patį Mažvydą 15. Laiškas rašytas iš Karaliaučiaus į Vilnių, kur tada jau buvo Mažvydas. Laišką jam perdavė Albrechto patikėtinis Jonas Bretschneideris, kuris su reikalais atvyko į Vilnių. Kunigaikščio laiške Mažvydas vadinamas „garbingu ir išmokslintu” (honeste et erudite). Jis kviečiamas kuo greičiausiai atvykti į Karaliaučių ir kreiptis į kunigaikščio fiziką, medicinos daktarą Joną Bretschneiderį, kuris jam pranešiąs kunigaikščio vardu tai, kas rūpi ir kunigaikščiui, ir pačiam Mažvydui. Mažvydas tuoj nuvyko į Karaliaučių ir 1546 m. rugpjūčio 1 d. įstojo į universitetą16.
 
Jurgis Zablockis, kaip spėja Vaclovas Biržiška, irgi studijoms rengėsi Jono Biliūno dvare Viduklėje drauge su kitais jaunuoliais. Paskui visi nuvyko į Krokuvą ir ten įstojo (1528 m. rugpjūčio 3 d.) į universitetą17.
Taigi Jonui Biliūnui tenka išskirtinė vieta lietuvių kultūros istorijoje. Savo dvare Viduklėje jis subūrė ir globojo tą žmonių grupę, kuri parengė spaudai pirmuosius lietuviškus raštus ir tuo padėjo pamatą tautinei, gimtąja kalba plėtojamai lietuvių kultūrai.
 
II
Antras, jau nebe protestantiškas, o katalikiškas kultūrinis sambūris Žemaičiuose buvo toji žmonių grupė, kuri XVI a. pabaigoje telkėsi apie vyskupą Merkelį Giedraitį. Kai 1574 m. mirė Žemaičių vyskupas Jurgis Petkūnas-Petkevičius, Varnių kanauninkai norėjo, kad vyskupu būtų paskirtas M. Giedraitis18.
Tačiau į Žemaičių vyskupus pretendavo ir turtingos Geranainių parapijos (Vilniaus vyskupija) klebonas Jokūbas Voroneckis, kurį palaikė jo giminaitis Gniezno arkivyskupas ir Lenkijos princas Jokūbas Uchanskis bei popiežiaus nuncijus Vincentas Laureo19. M. Giedraitis 1575 m. pavasarį nuvyko į Paryžių kaip LDK atstovas, kad pakviestų pabėgusį Henriką Valua grįžti į Lenkijos–Lietuvos valstybę. Visiems LDK luomams rekomenduojant, H. Valua nominavo M. Giedraitį Žemaičių vyskupu, o Žemaičių kapitula tą nominaciją parėmė ir prašė popiežių ją patvirtinti20.
Vienas iš didžiausių M. Giedraičio pranašumų prieš J. Voroneckį buvo tas, kad jis mokėjo lietuviškai 21. M. Giedraičio kandidatūrą parėmė ir Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius, jį taip pat palaikė jezuitai 22. Tokiu būdu 1576 m. Merkelis Giedraitis tapo Žemaičių vyskupu23. Reziduodamas Alsėdžiuose, jis steigė naujas katalikų parapijas, 1587 metais padalijo vyskupiją į tris dekanatus: Virbalio (Užnemunės), Viduklės ir Luokės. Ingės Lukšaitės duomenimis, vyskupas rūpinosi lietuvių kalbos vartojimu Žemaičių ir Vilniaus vyskupijose, lietuviškai mokančių dvasininkų rengimu, pats lietuviškai sakė pamokslus. Kaip Ponų tarybos narys jis siekė LDK valstybinio savarankiškumo, priešinosi, kad lenkai būtų skiriami į Lietuvos katalikų bažnyčios vadovaujančias pareigas24. (Jis, pvz., vadovavo Vilniaus kapitulos ir Lietuvos didikų pasipriešinimui prieš lenko B. Macejovskio paskyrimą Vilniaus vyskupu 25).
M. Giedraitis jaunystėje buvo glaudžiai susijęs su protestantais. Jis studijavo protestantų universitetuose (Karaliaučiuje, Vitenberge, Tiubingene), jo mokytojas (praeceptor) buvo protestantas J. Zablockis. Todėl M. Giedraitis gerai žinojo apie pirmųjų Lietuvos protestantų veiklą, jų išleistas pirmąsias lietuviškas knygas. Grįždamas iš studijų užsienyje, M. Giedraitis parsigabeno nemažai ne tik katalikiškų, bet ir protestantiškų leidinių, paskui visą laiką mokėjo ne tik taikiai, bet ir draugiškai sugyventi su reformatais (skolino jiems pinigų, globojo jų šeimas ir panašiai). Todėl J. Lebedys mano, kad M. Giedraitis, stiprindamas katalikybę, tapdamas žymiu kontrreformacijos veikėju, pasinaudojo protestantų patirtimi26. Jis irgi skatino, globojo ir rėmė galinčius rašyti lietuviškai, rūpinosi lietuviškų knygų leidimu. Užėmęs aukštą padėtį visuomenėje ir turėdamas pakankamai lėšų, M. Giedraitis tapo pirmuoju lietuviškos knygos mecenatu LDK-ėje. O be mecenato tada Lietuvoje jokia knyga negalėjo pasirodyti 27.
Į M. Giedraičio globos akiratį pirmiausia pateko Motiejus Strijkovskis 28. Kilęs iš Lodzės vaivadijos, jis baigė Krokuvos universitetą, paskui tarnavo LDK kariuomenėje, kur susidomėjo Lietuvos istorija. Nuo 1575 m. M. Strijkovskis gyveno Slucke pas kunigaikštį Jurgį Olelkaitį, o šiam mirus, 1578 m. jį ėmėsi globoti M. Giedraitis. Vyskupui rūpėjo Lietuvos istorija, kurią M. Strijkovskis dar Slucke buvo pradėjęs rašyti. M. Strijkovskis buvo karys, keliautojas, nuotykių mėgėjas, istorikas, bet ne dvasininkas. Todėl jam suteikti žemesnieji (akolito) šventimai, ir jis paskirtas Žemaičių vyskupijos kanauninku (vienu iš šešių), taip pat Jurbarko klebonu. Gyvendamas daugiausia Varniuose, M. Strijkovskis lenkų kalba parašė „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kroniką”, kuri M. Giedraičio pastangomis ir lėšomis buvo išleista Karaliaučiuje 1582 m. Tai buvo pirmoji spausdinta Lietuvos istorija, pakeitusi rankraštinius Lietuvos metraščius.
Dar 1572 m., kai Žemaičių vyskupu buvo J. Petkūnas, Žemaičių kanauninku paskirtas Krakių klebonas Mikalojus Daukša. Nuo tada jis persikėlė iš Krakių į vyskupystės sostinę Varnius. Kai Žemaičių vyskupu tapo M. Giedraitis, jis ėmė globoti M. Daukšą. J. Lebedžio tvirtinimu, M. Giedraitį ir M. Daukšą siejo artimi draugiški ryšiai, daug bendrų siekių, vienodos pažiūros, panaši veiklos programa29. M. Daukša pasidarė vienas artimiausių vyskupui žmonių, jo bendradarbiu, jo sumanymų bei planų vykdytoju30. O M. Giedraitis tapo M. Daukšos mecenatu. Jis skatino, palaikė ir rėmė M. Daukšą, sudarė jam palankias darbo sąlygas, rūpinosi išspausdinti jo parengtus leidinius31. 1595 m. Vilniuje buvo išleistas M. Daukšos išverstas Jokūbo Ledesmos Katekizmas – pirmoji spausdinta lietuviška knyga Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, o 1599 m. – Jokūbo Vujeko Postilė. J. Lebedys spėja, kad M. Daukša ėmėsi versti J. Vujeko Postilę ne tiek savo iniciatyva, kiek skatinamas M. Giedraičio. Lotyniškoje Postilės prakalboje, skirtoje M. Giedraičiui, M. Daukša kelis kartus pabrėžia, kad Postilė išversta ir išleista vyskupo sumanymu, įsakymu, rūpesčiu ir lėšomis. O Postilės išleidimu gimtoji kalba esanti išgelbėta nuo pražūties, ir tas nuopelnas taip pat priskiriamas M. Giedraičiui32.
Taigi Merkelis Giedraitis, Motiejus Strijkovskis ir Mikalojus Daukša buvo svarbiausi kultūros darbuotojai Žemaičiuose XVI a. pabaigoje. Jie glaudžiai bendradarbiavo, todėl šią trijulę, taip pat kitus jų bičiulius ir bendraminčius irgi galime laikyti kultūriniu sambūriu, davusiu Lietuvai pirmąsias katalikiškas knygas, kurios kartu buvo ir pirmosios spausdintos lietuviškos knygos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
 

III

Ilgalaikio kultūrinio sambūrio vaidmenį Žemaičiuose XVII–XIX a. atliko Kražių kolegija 33. Ji buvo įsteigta 1614 m. (nuo 1773 m. – apygardos mokykla, nuo 1817 m. – gimnazija, 1844 m. perkelta į Kauną). Kražių kolegijoje XVII–XVIII a. veikė mokyklinis teatras (žinoma 30 jame surengtų vaidinimų – dviejuose iš jų kalbėta lietuvių kalba)34.
XIX a. Kražių mokykloje telkėsi Vilniaus universiteto auklėtiniai, filomatų ir filaretų bendraminčiai (Stanislovas Malcužinskis, Juozapas Narkevičius, Zigmantas Bartaševičius, Jonas Sobolevskis) 35 , veikė „Juodieji Broliai” (Kiprijonas Jančiauskas, Jonas Vitkevičius, Feliksas Zelenavičius ir kt. ) 36. Čia mokėsi būsimieji kultūros veikėjai bei rašytojai (Dionizas Poška, Simonas Stanevičius, Liudvikas Adomas Jucevičius, Antanas ir Jonas Juškos, Aleksandras Fromas–Gužutis). Kražių gimnazija XIX amžiuje buvo švietėjiškas, o iš dalies ir lietuvių tautinės minties židinys Žemaičiuose.
 
IV
 
XIX a. pradžioje žemaičius kultūriniam darbui Alsėdžiuose ir Varniuose subūrė Žemaičių vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis. Jis 1812 m sudarė komitetą, kuris turėjo parengti Šv. Rašto vertimą į lietuvių kalbą 37 . Komitetui vadovavo pats vyskupas, jam priklausė trys Vilniaus universiteto auklėtiniai – prelatas Bonaventūras Gailevičius, kanauninkas Dominykas Mogėnas, kunigas Juozapas Januškevičius , taip pat Žemaičių kunigų seminarijos regentas Ignas Paškevičius, kunigai Stanislovas Ovsianas ir Emerinas de Eredanas 38 . Komiteto nariai buvo ir du pasauliečiai – Leonas Uvainis ir Dionizas Poška, kurie taisė bei redagavo vertimo kalbą 39 ,
To sambūrio darbo rezultatas buvo pirmas lietuviškas katalikiškas Naujojo Testamento leidimas (Naujas Įstatymas Jėzaus Christaus...), pasirodęs Vilniuje 1816 m. Be to, iš bendravimo su vyskupu gimė pasaulietinės literatūros kūriniai – Dionizo Poškos ir Antano Klemento eiliuoti laiškai, Antano Stazdo eilėraštis „Ei Dieve Dievulaitis”.
Pats vyskupas J. A. Giedraitis domėjosi kalbos dalykais, literatūra, poezija, vertė ir rašė eilėraščius. Išliko jo iš italų kalbos versta ištrauka iš Torquato Tasso pastoralinės dramos „Aminta” 40 . Ištrauka (96 eilučių), pavadinta „Kupidinas piemenų rūbuose”, buvo duota peržiūrėti ir pataisyti D. Poškai, kuris ta proga 1809 m. parašė vyskupui eiliuotą literatūrinį laišką („Šviesiai skaistus Kunigaikšti geradėji”) 41 . Su vyskupu D. Poška, matyt, dažnai ir artimai bendravo, abu iš rievių skaičiavo Baublio amžių. D. Poška padovanojo vyskupui vieną to ąžuolo atpjovą 42 , skolinosi iš jo knygų, siuntinėdavo pasirodžiusius lietuviškus leidinius 43 , rašė jam žemaičių kalba ne tik eiliuotus, bet ir prozos dalykinius laiškus 44 .
Kitais, 1810 m., Juozinių proga eiliuotą laišką „Donis priedero” įteikė vyskupui Alsėdžiuose Antanas Klementas 45 . Laiške plačiai apibūdinama lietuvių kalbos situacija, nusiskundžiama sunkumais, su kuriais susiduria autorius rašydamas lietuviškai, iškeliami Giedraičių giminės ir ypač vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio nuopelnai lietuvių kultūrai.
Vyskupas J. A. Giedraitis buvo didžiausias autoritetas ir poetui Antanui Strazdui, kuris XVIII a. priešpaskutiniame dešimtmetyje mokėsi Varnių kunigų seminarijoje. 46 Ten jis suartėjo su lietuvių kultūros mecenatais Giedraičiais. Baigęs seminariją, A. Strazdas visą laiką dirbo Aukštaitijoje, bet jo simpatijos Žemaičiams ir jų vyskupui niekad neišblėso. Pirmąjį savo eilėraščių rinkinį „Giesmės svietiškos ir šventos”, išleistą 1814 m., A. Strazdas dedikavo Gasparui Giedraičiui, Žemaičių kapitulos kanauninkui 47 . Antrąjį rinkinį, dėl kurio bylinėjosi su cenzūra 1824–1828 metais ir kuris nebuvo išleistas, paskyrė vyskupui Juozapui Arnulfui Giedraičiui 48 . Vyskupas minimas (į jį šaukiamasi pagalbos) autobiografiniame Strazdo eilėraštyje „Ei Dieve Dievulaitis” 49 .
Strazdas, nors ir būdamas toli nuo Alsėdžių ir Varnių, su Žemaičių vyskupu palaikė ryšius, matyt, neretai su juo susirašinėjo. Tai rodo Vilniaus vyskupui Andriejui Klongevičiui poeto siųsti raštai iš Pažaislio vienuolyno, kur jis buvo prieš savo valią uždarytas. 1829 m. gegužės 12 d. rašte, turėdamas galvoje vyskupą J. A. Giedraitį, Strazdas sako: „Šviesiausias kunigas vyskupas dažnai primena, kodėl kunigas Drazdauskas negrįžtąs namo, ar jam nepakyrėję tokios ilgos misijos svetimoje diecezijoje tarp mažiau pažįstamų žmonių. Ar ne geriau dirbti namie ir gausinti žemaitišką literatūrą negu trinti svetimas pakampes be mažiausio atpildo” (pabraukta J. G.) 50 . Vyskupas jau seniai turįs „moralines giesmes žemaičių kalba” (t. y. Strazdo rinkinį „Giesmės svietiškos ir šventos”), o dabar gavęs du egzempliorius jo išversto Belarmino katekizmo. Tarp kitų Strazdo dainelių vyskupas labiausiai mėgstąs „Ey Dieve Dievulaytis” (taigi eilėraštį, kuriame jis minimas). Strazdas nuolankiausiai prašo vyskupą A. Klongevičių atsiųsti jam leidimą išvykti į Žemaičius, kadangi Varnių seminarijai esąs skolingas 150 sidabro talerių 51 . Rašte vyrauja tokios pačios mintys ir nuotaikos, kaip ir eilėraštyje „Ei Dieve Dievulaitis”: Žemaičiai – tai poeto dvasios namai, kuriuose gali laisvai skleistis jo kūrybinės jėgos, o kraštas, kuriame gyvena, – tai „svetimos pakampės”. Žemaičių ilgesys pasiekė kulminaciją po kelių mėnesių (1829 m. rugpjūčio 5 d.) tam pačiam vyskupui A. Klongevičiui rašytame Strazdo rašte 52 . Jame poetas praneša, kad jau užbaigęs paskirtas rekolekcijas ir apibūdina apgailėtiną savo padėtį. Jo kentėjimas pasiekęs ribą. Akys taip nusilpusios, jog vos bematąs kelią prieš save. Greitai gal reikėsią vedlio, kuriam neturįs lėšų. Likęs visų užmirštas, atskirtas nuo pažįstamų, bičiulių, geradarių. Poetas vėl pabrėžia, kad kraštas, kuriame gyvena, jam yra svetimas, kad čia jo niekas nepripažįsta ir nevertina: „Nublokštas į svetimą kraštą quasi ignotus [tarytum nežinomas], nebeturiu nei dalelės savo gero, pasiekto per karčią kančią ex sudore vultus [savo veido prakaitu ”] (pabr. J. G.) 53 . Pagaliau Strazdas maldauja vyskupą A. Klongevičių: „Jūsų ganytojo Malonybės nieko daugiau neprašau, tiktai patvirtinti, kad buvau šioje diecezijoje, ir nors keliais vilksiuosi elgetaudamas į savo dieceziją, į Žemaičius” (pabr. J. G.)54. Iš to matyti, koks savas A. Strazdui visą gyvenimą liko Žemaičių kraštas, kaip jį visą laiką traukė Žemaičių vyskupas J. A. Giedraitis, kaip jis buvo pritapęs prie Žemaičių kultūrinio sambūrio.
 
V
 
Kas buvo vyskupas J. A. Giedraitis Alsėdžiuose ir Varniuose, tas pats tuo metu buvo Dionizas Poška Bardžiuose – Bijotuose. Jis telkė apie save visus – tiek lietuvius, tiek kitataučius, kurie domėjosi Lietuva ir lietuviais. Jis bendravo su Vilniaus universiteto profesoriais Joachimu Leleveliu, Ivanu Labojka, istoriku Tadeuszu Czackiu, su lietuviais – vyskupu Juozapu Arnulfu Giedraičiu, Antanu Klementu, Leonu Uvainiu, Silvestru Valiūnu, Simonu Stanevičiumi, Kajetonu Nezabitauskiu, Jokūbu Šimkevičiumi ir kt 55 . Šis sambūris ėmė ryškėti nuo 1808 m. Tais metais lenkų kalba pasirodo dvi svarbios knygos: Ksavero Bogušo „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę” bei J. Lelevelio „Žvilgsnis į lietuvių giminių senovę ir jų ryšius su heruliais”. D. Poška, išgirdęs apie jų pasirodymą, iškart jomis susidomi ir pradeda jų ieškoti, pagaliau gauna jas pasiskolinti iš savo kaimyno (greičiausiai Leono Uvainio). Perskaitęs jas, 1810 m. D. Poška rašo eiliuotą laišką tų knygų autoriams 56 , abiem leidiniais vienodai žavėdamasis, nors J. Lelevelis 1808 m. savo recenzijoje K. Bogušo knygą buvo labai sukritikavęs. 1809 m. D. Poška rašo laiškus vyskupui J. A. Giedraičiui: vieną eilėmis (dėl T. Tasso vertimo), kitą proza (apie įvairius literatūrinius reikalus) 57 . 1810 m. sutvarkomas sąsiuvinis, į kurį surašytas J. A. Giedraičio atliktas ir D. Poškos taisytas Torqunato Tasso dramos „Aminta” prologo vertimas58 . Tais pačiais 1810 m. D. Poškos verstinių eilėraščių sąsiuvinį prof. Zacharijus Nemčiaskas (Niemczewski) įteikia svarstyti Vilniaus universiteto mokslinėje sesijoje59. Apie 1811 m. D. Poška siunčia eiliuotą laišką T. Czackiui60. Taip įsibėgėjama, kol pagaliau 1812 m. D. Poška žengia dar vieną žingsnį – įsteigia pirmąjį Lietuvoje senienų muziejų – Baublį, tapusį D. Poškos kultūrinių interesų ir Lietuvos dvasinio atsparumo simboliu. Sambūrio, susitelkusio apie D. Pošką, veiklos rezultatai ­ daug pasaulietinio turinio lietuviškų eilėraščių bei vertimų (paties D. Poškos, J. A. Giedraičio, S. Valiūno, J. Šimkevičiaus), Baublio steigimas, lietuvių tautinio sąmoningumo pakilimas, kultūrinių kontaktų tarp įvairiataučių (lietuvių, lenkų, rusų) rašytojų sustiprėjimas. Simonas Stanevičius 1823 m. rugpjūčio 3 d. parašė odę („aukštą dainą”) „Šlovė Žemaičių”, o tų pačių metų rugpjūčio 24 d. vienas nežinomas filomatas lenkų kalba sukūrė D. Poškai skirtą eiliuotą legendą („Žemaičių apsakymą”) „Baublys” 61 .
Tame kūrinyje D. Poškos Baublys įprasminamas kaip tautos gyvybingumo, valstybės tvirtumo ir tęstinumo, vyriškos garbės ir tėviškos meilės simbolis. Tais pačiais 1823 m. apie D. Poškos Baublį „Vilniaus dienraštyje” („Dziennik Wilenski”) rašė I. Lobojka ir Kajetonas Nezabitauskis 62 . 1823 m. Baublio istoriją pats D. Poška plačiai papasakojo savo laiške I. Lobojkai 63 . 1826 m. tas laiškas buvo sutrumpintas ir išspausdintas „Varšuvos dienraštyje” („Dziennik Warszawski”) ir išleistas atskiru atspaudu 64 . Tai padėjo išpopuliarėti Baubliui už Lietuvos ribų. O 1834 m. Paryžiuje išleistoje poemoje „Ponas Tadas” Baublį mini Adomas Mickevičius. Jis klausia, ar gyvas dar Baublys, kurio liemens ertmėje, susėdę už stalo, galėję vakaroti dvylika žmonių 65 . Taigi D. Poškos ir apie jį susitelkusių žmonių dėka gerokai ūgtelėjo autentiškos lietuvių kultūros želmuo.
 
VI
 
Apie Žemaičių kultūrinį sambūrį Vilniuje kalba Simonas Stanevičius minėtoje „aukštoje dainoje” (t. y. odėje) „Šlovė Žemaičių”, parašytoje 1823 m. Joje sakoma, kad Vilnių apsėdę žemaičiai, sutartinai veikdami, atgaivino tėvų garbę ir gimtąją kalbą, pradžiugino lietuvius ir taip išgelbėjo senas Lietuvos gimines nuo pražūties. J. Lebedys ir jam pritariantys istorikai bei literatai tvirtina, kad to Žemaičių sambūrio siela buvo pats S. Stanevičius. Be jo, tam sambūriui priklausė S. Daukantas, Kajetonas Nezabitauskis, taip pat Jurgis Plioteris, Kiprijonas Protasevičius, Pranas Zatorskis, Adolfas Pšeciševskis (Przeciszewski) ir kiti, daugiausia Kražių gimnazijos auklėtiniai 66 . Tuo metu buvo parašyta ir išleista daugiausia lietuviškų knygų, imtasi kitokių lituanistinių iniciatyvų: 1822 m. S. Daukantas rašo pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba „Darbai senųjų lietuvių ir Žemaičių”; K. Kontrimas siūlo dėstyti Vilniaus universitete lietuvių kalbą; 1823 m. pasirodo lietuviškai parašytas pirmas prozos veikalas – iš lenkų kalbos išversta Jano Chodzkos apysaka „Jonas ir Svisločės”; S. Stanevičius išleidžia M. Daukšos Postilės ištraukas, išspausdina du verstinius leidinius („Apie darymą valgio iš kerpių islandų”, „Istorija šventa”), parašo odę „Šlovė Žemaičių”, kai kurias pasakėčias, nežinomas filomatas sukuria D. Poškai skirtą poemą „Baublys”; 1824 m. Kajetonas Nezabitauskis išleidžia elementorių „Naujas mokslas skaitymo” su pridėtu lietuviškų knygų sąrašu; S. Daukantas parengia spaudai Fedro pasakėčių rinkinį; A. Strazdas pradeda bylinėtis su cenzūra dėl antrojo savo eilėraščių rinkinio, o Aleksandras Butkevičius – dėl lietuvių kalbos gramatikos; 1829 m. pasirodo svarbiausi S. Stanevičiaus darbai: gramatika („Trumpas pamokymas kalbos lietuviškos arba žemaitiškos”), dainų rinkinys („Dainos Žemaičių”), pasakėčios („Šešios pasakos Simono Stanevičiaus, žemaičio, ir antros šešios Krizo Donelaičio, lietuvninko prūso”). Taigi XIX a. trečias dešimtmetis buvo vaisingiausias sutelktinės Žemaičių kultūrinės veiklos Vilniuje tarpsnis.
 
VII
 
Žemaičių kultūriniam sambūriui reikšminga buvo Simono Daukanto ir Motiejaus Valančiaus veikla Peterburge 1835–1850 m. Artimiausi S. Daukanto bendraminčiai čia buvo Ignas Onacevičius ir Vasilijus Anastasevičius67. Po jų mirties (1845) jis bendravo su Peterburgo dvasinės kolegijos ir Dvasinės akademijos lietuviais, tarp jų ir su M. Valančiumi 68 . Drauge su jais S. Daukantas rūpinosi lietuvių kalbos ugdymu, tautosakos rinkimu, Lietuvos istorijos tyrinėjimu, telkė kultūriniam darbui Lietuvos gyventojus 69 . Peterburge S. Daukantas baigė rašyti „Istoriją Žemaitišką” (prieš 1838), išleido „Būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių” (1845), parengė pirmą lietuviškų pasakų rinkinį „Pasakos masių” (1835), išleido rinkinius „Dainės Žemaičių” ir „Pasakos Fedro” (abu 1846), K. Nepoto „Gyvatos didžiųjų karvaidų senovės” (1848), vadovėlius „Prasma lotynų kalbos” (1837), Ch. F. Lomono „Epitome historiae sacrae” (1838), „Abėcėlė lietuvių–kalnėnų ir žemaičių kalbos” (1842), žemdirbiams skirtus leidinius: B. Grunerdo „Parodymas kaip apynius auginti” (1847), D. Strukovo „Pamokymas apie auginimą tabokų” (1847), „Pamokymas kaip rinkti medines sėklas” (1849), „Ugnies knygelė” (1849), J. H. Cigros „Pamokslas apie sodnus arba daiginius vaisingų medžių” (1849 m.). Daugumą jų išleido tas pats leidėjas – Ksaveras Kanapackis 70 . Gyvendamas Peterburge, ryšius su Lietuva S. Daukantas daugiausia palaikė per Kretingos vienuolį bernardiną Jurgį Pabrėžą. Didelis talkininkų būrys Lietuvoje (daugiau kaip 50 žmonių) užrašinėjo S. Daukantui tautosaką. Drauge su savo bendraminčiais S. Daukantas padėjo legalizuoti ir steigti Lietuvoje pradines mokyklas, stengėsi parūpinti lietuviškų vadovėlių. Peterburge S. Daukanto aplinkoje „subrendo ne tik pradinės lietuvių mokyklos sukūrimo idėja, bet ir vidurinio mokymo bei savos „Žemaičių akademijos” planas” 71 . Taigi S. Daukanto bičiulių būrelis Peterburge per keliolika metų išjudino svarbiausius lietuvių kultūrinio darbo barus ir padėjo pagrindus tolesnei lietuvių tautinės kultūros plėtotei 72 .
 
VIII
 
Bręsti Žemaičiuose kultūriniam sąjūdžiui padėjo ir XIX a. viduryje Maskvoje studijavę žemaičiai, kurie iš pradžių telkėsi apie Juozą Želvį – Želavičių ir Vladimirą Andriejauskį, po to apie Dominyką Bociarskį, vėliau apie Joną Koncevičių 73 . J. Želvys-Želavičius, baigęs Peterburgo dvasinę akademiją, 1847–1857 m. gyveno Maskvoje (buvo katalikų vikaras ir kadetų korpuso kapelionas). Jis susirašinėjo su M. Valančiumi, S. Daukantu. Jo bute rinkdavosi lietuviai studentai, iš kurių veikliausias buvo mediciną studijavęs žemaitis Vladimiras Andriejauskis. Jo bičiulių būrį sudarė daugiau kaip šimtas maskviškių lietuvių. 1857 m. J. Želvys – Želavičius išsikėlė į Saratovą, kur dirbo dvasinės seminarijos rektoriumi, išleido du lietuviškų eilėraščių rinkinius: „Giesmės arba poezija” (1858) ir „Pasakos” (1863 m.; 25 Krilovo pasakėčių vertimas). Jo knygas Vilniuje leido J. Zavadskis, su kuriuo autorius taip pat susirašinėjo. Tais pačiais 1857 m. V. Andriejauskis, atsisakęs pelningos tarnybos Rygos karo ligoninėje, M. Valančiaus rūpesčiu persikėlė į Varnius. 74
Išvykus iš Maskvos J. Želviui–Želevičiui ir V. Andriejauskiui, Maskvos universiteto studentų gretas papildė nauji atvykėliai iš Lietuvos, kurių branduolį sudarė Jokūbas Daukša, Bonaventūras (Vladimiro brolis) Andriejauskis ir pagrindinis tenykščių lietuvių studentų organizatorius Dominykas Bociarskis. Maskviškių lietuvių studentų veikla dabar įsiliejo į studentiškųjų žemietijų veiklą. XIX a. 6-ojo dešimtmečio viduryje Maskvos universiteto studentai iš buvusios LDK ėmė burtis į žemietijas (grminas), kurias vienijo bendrija „Visetas” („Ogól”). Vienas iš aktyviausių bendrijos steigėjų buvo Boleslovas Dluskis (vėliau 1863 m. sukilimo dalyvis). 1861 m. bendrija jungė 10 žemietijų, tarp kurių buvo ir Žemaičių žemietija. Bendrija turėjo 350 narių. Žemaičių žemietijai 1862–1863 m. priklausė 48 studentai 75 . Jie žavėjosi čekų tautos atgimimu, svajojo įkurti nepriklausomą „Telšių karalystę” 76 , šlovino didingą Lietuvos praeitį, didžiavosi senoviška lietuvių kalba. Svarbiausiu savo veiklos uždaviniu maskviškiai lietuviai laikė pasirengti savarankiškam kultūriniam darbui Lietuvoje, remti Varnių kultūros židinį, padėti vykdyti M. Valančiaus kultūrinę programą 77 . Pagrindinis to meto lietuvių studentų organizatorius Maskvoje D. Bociarskis pasekė V. Andriejauskio pavyzdžiu: baigęs universitetą, nuo 1861 m. jis dėstė rusų kalbą ir Rusijos istoriją Varnių dvasinėje seminarijoje, padėjo rengti 1863 m. sukilimą 78 . Vėliau su kitais sukilėliais buvo suimtas ir ištremtas į Tobolską, kur vadovavo slaptai tremtinių organizacijai, o grįžęs nuo 1876 m. dirbo advokatu Kaune 79 .
Maskviškių studentų lituanistinę veiklą dar toliau pastūmėjo Jono Koncevičiaus grupė, kurią sudarė apie 20 narių 80 . J. Koncevičius buvo kilęs iš Šeduvos, baigęs Šiaulių gimnaziją. Antano Juškos paskatintas, jis rinko tautosaką, užrašinėjo lietuviškus žodžius ir visą medžiagą perdavė Jonui Juškai. 1858–1862 m. jis studijavo Maskvos universiteto Istorijos ir filologijos fakultete. Nuo ankstesnių (J. Želvio-Želvavičiaus ir V. Andriejauskio, D. Bociarskio) grupių J. Koncevičiaus sambūris skyrėsi tuo, kad perėjo „nuo savišvietos prie savarankiško švietėjiško darbo” 81 . Sambūris leido rankraštinį laikraštį, rengė švietėjišką literatūrą. Jo veiklą nutraukė po 1863 m. sukilimo prasidėjusios represijos. Sambūrio perengti leidiniai, J. Koncevičiaus išsaugoti, buvo išspausdinti tik XIX a. pabaigoje 82 .
 
IX
 
Didelis kultūrinis sambūris Varniuose išryškėjo XIX a. viduryje, kada (1845) Motiejus Valančius tapo Varnių kunigų seminarijos rektoriumi, o vėliau (1850 m.) Žemaičių (Telšių) vyskupystės vyskupu. Jis bendravo su buvusiais savo mokiniais Kražių gimnazijoje, su savo auklėtiniais iš Peterburgo Dvasinės akademijos. M. Valančius stengėsi Varniuose sutelkti ir inteligentus pasauliečius, pasikvietė iš Peterburgo Simoną Daukantą. Kražių gimnazijos auklėtiniams Andriui Ugianskiui, Pranciškui Ambraziejui Kašarauskui, Jeronimui Kiprijonui Račkauskiui, Vladimirui Andriejauskiui, Jonui Juškai, Jonui Zenkevičiui Valančius buvo „mokytojas, patarėjas, kai kada ir mecenatas” 83 .
Valančiaus pakviesti, Varnių Dvasinėje seminarijoje dėstė J. K. Račkauskis, Aleksandras Beresnevičius, Juozapas Silvestras Dovydaitis, Ferdinandas Stulginskis, P. A. Kašarauskas buvo kunigų pataisos namų prižiūrėtojas. Kiti vyskupo nusižiūrėti dvasininkai tapo konsistorijos tarnautojais. Minėtasis Maskvos lietuvių studentų organizatorius D. Bociarskis dėstė seminarijoje rusų kalbą ir Rusijos istoriją. V. Andriejauskis buvo seminarijos gydytojas 84 .
Prie Varnių kultūrinio sambūrio pritapo ir Rietave mokytojavęs Laurynas Ivinskis su savo bendradarbiais 85 . Ivinskis talkininkavo Varnių knygynui, padėjo prie jo įrengti skaityklą, kurioje buvo kaupiama vis daugiau lietuviškų knygų 86 . Ivinskis galvojo persikelti į Varnius ir atsidėti knygininko veiklai 87 . Tokiam žingsniui jį skatino ir Valančius. Tačiau Ivinskis savo ketinimo atsisakė. Likęs Rietave, jis toliau leido kalendorius, kurie ėjo jau nuo 1846 m. M. Valančiaus ir M. Akelaičio remiamas sudarė pirmo lietuviško laikraščio „Aitvaras” programą, parengė jo leidimo projektą. Pirmas laikraščio numeris turėjo išeiti 1857 m. sausio 1 d. Tačiau tas sumanymas nebuvo įgyvendintas. 1859 m. Rietave apsigyveno M. Akelaitis, kuris tikėjosi su dvaro šeimininko Irenejaus Oginskio parama Rietave arba Varniuose įsteigti spaustuvę, leisti lietuvišką laikraštį „Pakeleivingas”, kurio sumanymą rėmė M. Valančius ir S. Daukantas 88 .
L. Ivinskio kultūrine veikla, ypač jo kalendoriais, visą laiką domėjosi M. Valančius. Jis peržiūrėdavo kalendorių rankraščius, patardavo jų leidėjui, o kalendorių bendradarbiai daugiausia irgi buvo dvasininkai – M. Valančiaus kultūrinių akcijų dalyviai 89 .
Su M. Valančiaus veikla dideles viltis siejo S. Daukantas. Dar Peterburge Daukantas paskatino Valančių lietuviškai rašyti „Žemaičių vyskupystę”, kuri buvo išspausdinta Vilniuje 1848 m. Valančius savo knygoje naudojosi Daukanto istorijos darbais, jo pasidarytais Lietuvos Metrikos nuorašais 90 .
Daukantas visaip rėmė Valančiaus kultūrinę veiklą: padėjo jam turtinti Varnių seminarijos biblioteką lietuviškomis ir lituanistinėmis knygomis, siuntinėjo jam Peterburge išleistas savo paties knygas, skubino jį pakartotinai išleisti M. Daukšos Postilę 91 . Varniuose Daukantas baigė rašyti paskutinį (ketvirtąjį) savo istorijos darbą –„Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje” tikėdamasis , kad vyskupas padės jį išleisti. Kai Daukantas 1855 m. išvyko iš Varnių, „pagrindiniu lituanistinių studijų organizatoriumi” 92 čia tapo P. A. Kašarauskas, kuris sutelkė didelį tautosakos užrašinėtojų būrį 93 . Su M. Valančiumi ir kitais Varniuose gyvenusiais kultūros veikėjais susirašinėjo Peterburge ir Maskvoje studijavę lietuviai, taip pat už Lietuvos ribų atsidūrę J. Čiulda, K. Nezabitauskis–Zabitis, A. Ugianskis 94 .
Taigi XIX a. viduryje Žemaičių kultūrinė veikla, nors ir labai varžoma, išsiplėtė ir sukonkretėjo, tapo organizuotesnė. Tuo metu Varniuose buvo atidarytas knygynas, prie jo įsteigta skaitykla, kaupiamos lietuviškos knygos, norima leisti lietuviškus laikraščius, turėti savo spaustuvę, steigiamos lietuviškos pradžios (parapinės) mokyklos, galvojama apie Žemaičių Akademiją, vykdoma blaivystės akcija, suklesti didaktinė lietuvių literatūra.
Varnių kultūrinį sambūrį išardė po 1863 m. sukilimo prasidėjusios caro valdžios represijos.
 
X
 
XIX a. viduryje lietuvių inteligentų būrelis buvo susitelkęs Žemaičių pašonėje – Jaunsvirlaukos dvare prie Jelgavos (Kuršo gubernijoje). To būrelio vadovas buvo Petras Smuglevičius, rūpinęsis finansine parama Lietuvos inteligentams pasauliečiams95. Būreliui priklausė Simonas Daukantas, Mikalojus Akelaitis, dailininkai Feliksas Smuglevičius, Boleslovas Dluskis, Eliziejus Liudkevičius, poetas Jokūbas Daukša ir kt. Manoma, kad „P. Smuglevičiaus užsibrėžto darbo kryptis buvo nuosekli S. Daukanto kultūrinės veiklos tąsa”96. Tačiau kai 1859 m. iš Jaunsvirlaukos nežinia kodėl išvyko S. Daukantas ir M. Akelaitis, tas besiformuojąs kultūrinis sambūris iširo, nespėjęs realizuoti vertingų sumanymų.

XI

Uždraudus lietuvišką spaudą, didžiausias Žemaičių kultūrinis sambūris buvo Motiejaus Valančiaus vadovaujama draudžiamos spaudos rėmėjų bei platintojų organizacija, suburta 1867–1870 m. 97 Jos veikloje daugiausia dalyvavo jauni kunigai, valstiečiai, kaimo amatininkai. Lietuviškas knygas Tilžėje leido Jonas Zabermanas. Ryšiams su juo palaikyti ir leidiniams per sieną gabenti buvo įrengtas tarpinis punktas Ropkojuose (Šilutės raj.) – Prūsijos pusėje, pasienyje. O nuo Jurbarko kone iki pajūrio buvo išsidėstę leidinių pergabenimo punktai, kuriuose dažniausiai dirbdavo paties vyskupo paskirti jauni kunigai. Kartu su nelegalia spauda per juos buvo gabenami ir M. Valančiaus raštai. Nuo to laiko Žemaičiuose vis labiau plito knygnešių veikla, kuri buvo tęsiama ir XX a. pradžioje (iki spaudos atgavimo 1904 m.)

_______________________________________

1 K. Jablonskis, "Mažvydo gyvenimas ir aplinka", K. Jablonskis. Lietuvių kultūra ir jos veikėjai (Vilnius, 1973), p. 23.
2 Ten pat, p. 23–24.
3 V. Biržiška, ”Abraomas Kulvietis”, V. Biržiška, Aleksandrynas, t. 1 (Čikaga, 1960), p. 38.
4 Ten pat, p. 37–39.
5 Ten pat, p. 51.
6 Ten pat, p. 54; K. Jablonskis, ”Duomenys M. Mažvydo biografijai”, K. Jablonskis, Lietuvių kultūra ir jos veikėjai (Vilnius, 1973), p. 69.
7 Biržiška, ”Abraomas Kulvietis”, p. 54.
8 Ten pat, p. 54–55.
9 V. Biržiška, ”Stanislovas Svetkus Rapalionis”, V. Biržiška, Aleksandrynas, t. 1, p. 5–6.
10 K. Jablonskis, ” Duomenys M. Mažvydo biografijai”, K. Jablonskis, Lietuvių kultūra ir jos veikėjai, p. 52.
11 Ten pat.
12 Ten pat, p. 53.
13 Ten pat.
14 Jablonskis, ”Duomenys M. Mažvydo biografijai”, p. 23–24.
15 Ten pat, p. 24.
16 Ten pat, p. 25.
17 V. Biržiška, ”Jurgis Zablockis”, V. Biržiška, Aleksandrynas, t. 1, p. 23–24.
18 J. Lebedys, Mikalojus Daukša (Vilnius, 1963), p. 109.
19 Ten pat.
20 Ten pat.
21 Ten pat, p. 42, 109–110.
22 Ten pat, p. 110
23 Ten pat, p. 42.
24 I. Lukšaitė, ”Giedraitis Merkelis”, Tarybų Lietuvos enciklopedija, t. 1 (Vilnius, 1985), p. 612.
25 J. Lebedys, Mikalojus Daukša, p. 274.
26 Ten pat, p. 42–43, 157, 161, 209.
27 Ten pat, p. 43.
28 Ten pat, p. 117–119.
29 Ten pat, p. 240–297.
30 Ten pat, p. 127.
31 Ten pat, p. 231.
32 Ten pat, p. 244.
33 SJ. kun. dr. A. Liuima, "Kražių kolegija", Kražiai (Vilnius–Kaunas, 1993), p. 35–52.
34 V. Zaborskaitė, “Kražių kolegijos teatras”, Kražiai, p. 70–77.
35 J. Lebedys, Simonas Stanevičius. (Vilnius, 1955), p. 67–68.
36 A. Janulaitis, “Juodieji broliai Kražiuose”, A. Janulaitis, Praeitis ir jos tyrinėjimo rūpesčiai (Vilnius, 1989), p. 152–236; P. Vitkevičius, “Kražių “Juodieji broliai” ir jų likimai”, Aitvarai, nr. 2 (Vilnius, 1991), p. 59–65.
37 A. Prašmantaitė, “1816 metų “Naujojo Įstatymo” vertimas”, Lituanistica, 1992: 4, p. 10–11.
38 Ten pat, p. 11–12.
39 Ten pat, p. 12; A. Prašmantaitė, “Dėl J. A. Giedraičio Naujojo Testamento vertimo”, Lituanistica, 1992: 3, p. 70–73.
40 A. Kaupuža, “Nežinomas XIX a. pradžios rankraštis lietuvių ir lenkų kalbomis”, Literatūra, VIII (Vilnius, 1965), p. 233–236, 242–248, 248–250.
41 D. Poška, Raštai (Vilnius, 1959), p. 46–47.
42 V. Vanagas, Dionizas Poška (Vilnius, 1994), p.104.
43 D. Poška, Raštai, p. 547.
44 Ten pat, p. 438–439.
45 A. Klementas, Žemaitiška giesmelė (Vilnius, 1972), p. 39–46.
46 V. Vanagas, Antanas Strazdas (Vilnius, 1968), p. 58–64.
47 Ten pat, p. 135.
48 Ten pat, p. 141.
49 A. Strazdas, Giesmė apie siratas (Vilnius, 1974), p. 43–44.
50 Ten pat, p. 80.
51 Ten pat, p. 81.
52 Ten pat, p. 82–83.
53 Ten pat, p. 82.
54 Ten pat, p. 83.
55 Vanagas, Dionizas Poška, p. 42, 58–59.
56 D. Poška, Raštai, p. 48–53.
57 Ten pat, p. 46–47, 438–439.
58 A. Kaupuža, “Nežinomas XIX a. pradžios rankraštis lietuvių ir lenkų kalbomis”, Literatūra, VIII (Vilnius, 1965), p. 233.
59 M. Lukšienė, Lietuvos švietimo istorijos bruožai XIX a. pirmoje pusėje (Kaunas, 1970), p. 92–93
60 D. Poška, Raštai, p. 54–59.
61 J. Riškus, “Dionizas Poška ir filomatai”, Aitvarai, nr. 2 (Vilnius, 1991), p. 12–27.
62 D. Poška, Raštai, p. 730.
63 Ten pat, p. 507–543.
64 Ten pat, p. 731.
65 A. Mickevičius, Ponas Tadas arba Paskutinis antpuolis Lietuvoje. Bajorų nuotykiai iš 1811 ir 1812 metų dvylikoje eiliuotų knygų (Vilnius, 1978), p. 108.
66 J. Lebedys, Simonas Stanevičius, Vilnius.
67 V. Merkys, Simonas Daukantas (Vilnius, 1991), p. 75–81.
68 E. Aleksandravičius, Kultūrinis sąjūdis Lietuvoje 1831–1863 metais. Organizaciniai kultūros ugdymo aspektai (Vilnius, 1989), p. 67–77.
69 Ten pat.
70 E. Aleksandravičius, “S. Daukanto knygų leidėjas Ksaveras Kanapackis”, E. Aleksandravičius, XIX amžiaus profiliai (Vilnius, 1993), p. 104–118.
71 Aleksandravičius, Kultūrinis sąjūdis Lietuvoje, p. 75.
72 Ten pat, p. 76.
73 Ten pat, p. 78–83.
74 Ten pat, p. 79.
75 Ten pat, p. 82; R. Mikšytė, Antanas Baranauskas (Vilnius,1993), p. 143.
76 R. Mikšytė, Antanas Baranauskas, p. 144.
77 E. Aleksandravičius, Kultūrinis sąjūdis Lietuvoje, p. 82–83.
78 Ten pat, p. 82.
79 Mikšytė, Antanas Baranauskas, p. 145.
80 E. Aleksandravičius, Kultūrinis sąjūdis Lietuvoje, p. 83; E. Vidmantas, “Inteligentijos vaidmuo. Jos idėjinė diferenciacija”, Lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimas (iki 1904 metų) (Vilnius, 1987), p. 144.
81 E. Aleksandravičius, Kultūrinis sąjūdis Lietuvoje, p. 83.
82 Ten pat; p. 83; E. Vidmantas, “Inteligentijos vaidmuo”, p. 144.
83 E. Aleksandravičius, Kultūrinis sąjūdis Lietuvoje, p. 84–85.
84 Ten pat, p. 85–86.
85 Ten pat, p. 86.
86 D. Petkevičiūtė, Laurynas Ivinskis (Vilnius, 1988), p. 40–41.
87 Ten pat, p. 41.
88 Ten pat, p. 58.
89 E. Aleksandravičius, Kultūrinis sąjūdis Lietuvoje, p. 86.
90 V. Merkys, Simonas Daukantas, p. 255.
91 Ten pat, p. 156–157.
92 E. Aleksandravičius, Kultūrinis sąjūdis Lietuvoje, p. 88.
93 Ten pat, p. 89.
94 Ten pat, p. 87.
95 Ten pat, p. 94.
96 Ten pat, p. 99.
97 V. Merkys, “Masinės nacionalinio judėjimo formos. Valstiečių vaidmuo”, Lietuvių nacionalinio
išsivadavimo judėjimas, p. 121–123.

 

AKADEMĖNĖ ŽEMAITIU JAUNIMA KORPORACĖJĖS LIETOVUO TARPUKARĖ METĀS

Tītovātė Donata

Žemaitiu stodėntu korporacėjė „Samogitia”

„Samogitia” – žemaitiu stodėntu korporacėjė – bova īsteigta 1926 metu kuova 17 d. Kauna (Lietovuos) universitetėtam, ka būtom atsėmintas žemaitiu kultūrininku Stanevičė Sėmuona, Puoškas Diuonīza, Daukonta Sėmuona, Valončiaus Motiejaus, veikla. I korporacėjė sosėspėitė stodėntā. Anū pruogramuo bova rašuoma: „Susibūrėm vardan bendros savo žemaitiškos kilmės, vardan bičiuliško akademinio bendravimo, mes susitelkėme krūvon korporacijoje „Samogitia” pasistatę sau tikslu palaikyti ir ugdyti gerąsias žemaičių savybes ir sukurti tvirtą žemaičio studento asmenybę. Korporacėjės šūkis bova: „Unita, virtus, scientia”, vuo spalvas: geltuona, žali, mielėna. Īsteigė korporacėjė 13 vīru. Kelė iš anū bova atvažiavė stodėjoutė iš Klaipiedas krašta. „Samogitia” prėklausė vėsuokė tėkiejėma ėr vėsuokiausiu puolitėniu pažiūrū žemaitē stodėntā. Anuos narē stuoruojies i sava būri pritrauktė kū daugiau stodėntėjės, ragėna sava narius iduomautėis Lietovuos pajūrė ėr Mažuosės Lietovuos pruoblemuoms. Klaipieduo liuob būtė organizoujemė metėnē korporacėjės sovažiavėmā, katrūs liuob dalīvautė pu kelis šimtus stodėntu ėr daug Klaipiedas miesta vėsuomenės atstuovu. Par tuokius sosėspėitėmus anėi liuob platē sosėpažintė so Klaipiedas miesto, paplaukiuotė pu jūra. Par sovažiavėmus liuob būtė skaituomas paskaitas, vīka iškilmingė puosiedē, koncertā, pasilinksmėnėmā. Dalīvē, tvarkingā išsirikiavė, eisėnuo liuob aplonkītė kapėnės, katruos ėlsas žovė Klaipiedas krašta sokėlielē. Eisėna vėsumet liuob atruodītė poikē: plazdiejė korporacėjės vieleva, grajėjė polka uorkestros. Tuokius „Samogitia” sovažiavėmus Klaipieduo vuokītē liuob laikītė puolitėniems demonstracėjuoms.
Korporacėjės sovažiavėmā īr vīkė ėr telšiūs (1934 m.), Varniūs.
„Samogitia” pavīzdio isėkūrė „Jūras” korporacėjė.
„Samogitia” korporacėjės pirmininkās īr bovė: K. Alminauskis (Almėns), J. Bagduons, K. Januta, S. Konstavičė (Kēsgaila), A. Konstavičė, J. Duomarks, V. Puoškos, B. Vaikuosos, A. Daugėns. Šiuos korporacėjės veikla riemė senuosės kartuos intėligėntā žemaitē. Korporacėjė toriejė daug mecenatu ėr garbies nariū. „Samogitia” veikluos pavīzdīs paokatėjė isteigtė ėr Kauna stodėntu korporacėjė „Filiae Samogitiae”.
Korporacėjės veikla bova nutraukta 1940 metu lėipuo.

Kauna stodėntu korporacėjė „Filiae Samogitiae” ėr kt.

Korporacėjė „Filiae Samogitiae” isėkūrė 1930 m. gegožės 30 d. Tou laiko Lietovuo isėkūrė ėr daugiau žemaitiu stodėntu korporacėju: „Fraternitas Samogitia” (Duotnuvuos žemės ūkė akademėjės stodėntu mišri korporacėjė), „Terra Samogitia” (Klaipiedas pedaguogėnė instituta korporacėjė).

„Fraternitas Samogitia”

Ta korporacėjė veikė Lietovuos žemės ūkė akademėjuo (tumet dā Duotnovuo). Mintės isteigtė če tuokė korporacėjė bova kėlusi jau 1926 metu pavasari. Bet… Praejė daugiau kap pėnkė metā kol P. Zelba i būri sovadėna Akademėjės žemaitius stodėntus ėr tou korporacėjė īsteigė. Korporacėjės steigamasis sosėrinkėms ivīka 1932 metu balondė 31 d. Iš karta bova patvirtintė īstatā. Susirinkėmė dalīvava 8 narē. 1932 m. bėržėlė 5 d. vīka spalvū uždiejėma švėntė. Anuo dalīvava ėr pruofesuorios J. Tonkūns, Vītauta Dėdliuojė universaiteta „Samogitia” korporacėjės pirmininks J. Bagduons.
„Fraternitas Samogitia” korporacėjės tėkslos bova jungtė akademėjės žemaitius stodėntus, sodarītė anėms geras bėndravėma sālīgas, ugdītė tvėrtas žemaitiu asmenībės. Tuos korporacėjės šūkis skombiejė tēp: „Labor, scientia, virtus”. Ana toriejė sava vieleva ėr žėnklieli. 1934 metās korporacėjuo jau bova 23 narē: 15 sėnjuoru, 4 pilisterē, 4 junjuorā (ėš vėsa 13 stodėntu ėr 10 stodėntiu).
 

ŽEMAITIU STODĖNTU S. DAUKONTA DRAUGĖJĖ

Žemaitītė Jurga

Tuokė draugėjė Kauna Vītauta Dėdiuojė universitetė bova iregistrouta 1925 m. gegožės 14 d. Anuos tėkslos bova ugdītė geruosės žemaitiu būda savībės, palaikītė žemaitiu tradicėjės, draugėškoma ėr aktīvoma.
Dingsti ikortė tuokė draugėjė davė nu 1922 metu vasaruoms vīkosės Žemaitiu muoksleiviu ateitininku konfėrėncėjės (1922 metās vīka Žemaitiu Kalvarėjuo, 1923 m. – Kretinguo, 1924 m. – Mažeikiūs). Apsėsprēsta bova puosiedie, katruo bova svarstuoma skirstītė ar ne dėdliuos stodėntu ateitininku draugėjės narius i atskėras gropelės pagal tou, ėš kuokiū regėjuonu anėi īr kėlė. Tuoks pasiūlīms nebova prijimts. Tumet Jurkos Duoms ėr pradiejė kortė tou draugėjė. Anam padiejė A. Petreikis, A. Jucīs, Nezebitauskaitė ėr kėtė. Veikėma pagrinds bova Žemaitiu krašta ėr vakarietėškā katalėkėška kultūra. Tuo draugėjuo dalīvautė galiejė ėr kėtū korporacėju narē.
1932 metās draugėjuo bova 51 narīs. Daug kas ėš anū tou patio laiko bova ėr ateitininkā. Dėl tuo stodėntu atstuovībės rinkėmūs S. Daukonta draugėjė bluokavuos karto so ateitininku korporacėjė. 1928 metās draugėjės atstuovībė toriejė 2, 1929, 1930 metās – pu vėina sana atstuova.
Sosėrinkėmūs liuob būtė nagrėniejemas vėsuokės žemaitėškas veikluos (daugiausē – tautuotīras) temas.
Z. Slavinkis rūpėnuos, ka veiktom draugėjės kuors. Kuora repertuarė bova ėr žemaitėšku dainū. Anū tou laiko Lietovuos žmuonės jau liuob ėšgėrstė ėr par radiuopuona. Kol nebova bėndra Universiteta kuora, žemaitiu stodėntu kuors gėiduojė ėr par Universiteta imatrikulecėjės iškėlmės.
Draugėjė kuožnās metās liuob ruoštė dėdėli balio–koncerta ėr anamė liuob kėtus stodėntus, Kauna vėsuomenė sopažindintė so sava veiklo. Ana pasėrūpėna, ka būtom padarītė ėr pardaviniejemė skulptuoriaus B. Pundzė sokortė S. Daukonta ėr Žemaitiu vīskopa M. Valončiaus biustā.
1926 metās bova īsteigta Lietovuos bažnītėnė pruovincėjė. Draugėjės delegacėjė pateikė memorandoma Šv. Suostou, ka naujē ikorta Telšiū vīskopėjė būtom pavadinta senoujo Žemaitiu vīskopėjės vardo, ka pri anuos būtom prijungtas Kauna arkivīskopėjės žemaitėškas sritīs.
Draugėjės garbies narē bova kan. Pruofesuorios B. Čėsnīs, dr. A. Salīs, pruofesuorios I. Končios, kun. G. Beržanskis–Klausutis, konėgs, pruofesuorios P. Vėnckos, konėgs dr. P. Malakauskis ėr kėtė.
Pradiuo draugėjės pirmininks bova anuos ikūries D. Jurkos. Pu anuo draugėjē vaduovava A. Petreikis, A. Jucīs, S. Laniauskis, K. Kojelis, Alekna, J. Jurkos ėr kėtė.

 

ŽEMAITIU AKADEMĖNĖ JAUNIMA KORPORACĖJU, ŽEMAITIU STODĖNTU DRAUGĖJU 
AKTYVIAUSĖ NARĒ

Čižiūns Gintauts

Konkulevičienė–Kerpītė Cėcėlėjė

Stodėntu korporacėjės „Filiae Samogitiae” pirmininka pavaduotuojė. Vītauta Dėdliuojė universitetė ana muokies nu 1934 metu: gumanėtarėnemė fakoltetė stodėjava prancūzu kalba, literatūra ėr bėbliuograpėjė. Tās laikās anuos pruofesuorē bova Biržiška Vacluovs, Duba, V. Gudaitis, V. Krievie Mickevičios. 1935 metās p. Cėcėlėjė stažavuos Belgėjuo. Stodėntaudama vėsa laika aktīvē dalīvava „Filiae Samogitiae” stodėntu korporacėjės veikluo.

Jurkos Duoms

Bova ons ne tik žemaitiu stodėntu S. Daukonta draugėjės steigies, bet ėr vėns ėš pėrmūju ėr aktīviausiu „Samogitia” korporacėjės nariū.
Gėmė ons Kretinguos apskrėtėis Skouda valsčiaus Kaukuolėku kaimė. Muokies ėr 1924 metās bėngė Telšiū gimnazėjė. Kauna universitetė stodėjava matematikas–gamtuos fakulteta matematikas–fizikas skīriou. Pabėngė universiteta 1929 metās. Nu 1929 m. dėrba Lietovuos banka Klaipiedas skīriou, nu 1933 m. – Pasvalie, nu 1934 m. – Telšiūs. Bova Telšiū banka dėrektuorios.
1919 m. D. Jurkos iš tretiuos klasės bova išejės savanuorio. Anou vėsė pažėnuojė ėr kap aktīvi ateitininka. Klaipiedo ons karto so konėgo P. Bajerčio īsteigė lietoviu katalėku jaunima draugėjė „Neringa”. Telšiūs bova vėns iš „Žemaitiu žemės” leidieju. Nu 1950 m. gīvena Kanaduo. Bova vėns iš Lietuviu bankelė „Lits” steigieju. Platėna lietovėškas kningas.

Jucīs Adolpis

Vėns iš aktīviausiu Žemaitiu stodėntu S. Daukonta draugėjės nariū ėr vaduovu.
Gėmė 1906 m. Kretinguos apskrėtėis Salontū valsčiaus Klausgalvū viensiedie. 1926 m. bėngė Plungės gimnazėjė ėr pu tuo pradiejė muokītėis Kauna Vītauta Dėdliuojė universiteta Matematikas–gamtuos fakoltetė. Fiziks. Universiteta bėngė 1931 m. ėr pasėlėka dėrbtė fizikas katedras labuoratuorėjuo. Tuoliau stodėjava Anglėjuo. Kara metās parvažiava i Lietova ėr Vėlniaus universitetė apgīnė disertacėjė. Če anam bova soteikts duocėnta laipsnis, če ons dėrba Teuorėnės fizikas katedras vediejo. Pu kara Vėlniaus universitetė pruofesuoriava.

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras.
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija