 |
 |
 |
 |
||
   |
|
|
|
|
|
||
|
ŽEMAITIJOS KULTŪRINIS GYVENIMAS ANTROJO PASAULINIO KARO METAIS
Antrojo pasaulinio karo metų laikotarpis Žemaitijoje mūsų istorikų, kultūros tyrinėtojų iki šiol mažai analizuotas. Laikas buvo sudėtingas ir prieštaringas, tad ir kultūrinių įvykių fiksacija tuo metu beveik nevyko.
Atkurti to meto kultūrinio gyvenimo vaizdą šiek tiek padeda vokiečių okupacijos metais Žemaitijoje leisti laikraščiai, gana plačiai rašę ir apie šią visuomenės veiklos sferą.
Karas yra karas, tačiau tvirtinti, kad 1941-1945 metais kultūrinis gyvenimas, švietimas Žemaitijoje visiškai merdėjo, nėra pagrindo. Jis čia buvo gana gyvas ir įvairiapusis.
Antrojo pasaulinio karo metais( vokiečių okupacijos laikotarpiu) lietuviai naudojosi šiokia tokia kultūrine savivalda (iki to laiko, kol 1943 metais vokiečiams pradėjo nesisekti Rytų fronte). Tai net ir karo sąlygomis skatino kultūros žmones dirbti ir kurti.
Svarbiausias Žemaitijos švietimo-kultūros centras karo metais, kaip ir Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, buvo Telšiai.
1941-ųjų metų pabaigoje atkurta Telšių kunigų seminarija viena aukštoji mokykla iš dviejų veikusių Telšiuose tarpukario metais.
1942-ųjų metų antroje pusėje Telšiuose įkurtas Lietuvos Žemaičių meno ir mokslo centras.
Lietuvos Žemaičių meno ir mokslo centro skyriai per gana trumpą laiką įsikūrė Plungės, Skuodo, Sedos, Salantų, Nevarėnų, Rietavo, Žarėnų, Tauragės, Šilalės ir kituose regiono miestuose bei miesteliuose.
Lietuvos Žemaičių meno ir mokslo centrui Telšiuose vadovavo K.Mockus.
Sąlygos centro veiklai Žemaitijoje, be abejo, buvo ne pačios geriausios: vargino susisiekimo, elektros, kuro, patalpų bei daugelis panašių karo laikmečiui būdingų problemų. Vis dėlto šis centras ir jo skyriai Telšiuose ir kituose regiono miestuose rengdavo tuometinėmis sąlygomis gana aukšto meninio lygio kultūrinius renginius, skatino krašte meno saviveiklą, turiningą gyventojų laisvalaikio organizavimą. Sugebėdavo jie prisikviesti į tolimą žemaičių kraštą ir profesionalius muzikantus, dainininkus iš Vilniaus bei Kauno.
Gana aktyviai karo metais Žemaitijoje veikė ir Lietuvos blaivinimo sąjungos, Savitarpio pagalbos tarybos skyriai, Žemaičių rašytojų sambūris, didelį kultūrinį darbą tuo metu atliko ir Žemaitijos spauda.
Daug ką apie kultūrinio gyvenimo situaciją Žemaitijoje tais metais pasako ir toks faktas, kad būtent tada Mažeikiuose įsikūrė ir veikė simfoninis orkestras (vadovas Juozas Remys).
Apskrityse, valsčiuose didžiausią kultūrinį darbą dirbo gimnazijos, kitos švietimo įstaigos. Čia veikdavo pučiamųjų instrumentų orkestrai, chorai, scenos mėgėjų kolektyvai (vaidintojų rateliais vadinami), tautinių šokių kolektyvai.
Daug žmonių pagal anksčiau gyvavusią tradiciją sutraukdavo švietimo įstaigų organizuojami vakarai, koncertai visuomenei, tėvams. Tai būdavo viena iš populiariausių mokyklos atsiskaitymo visuomenei formų.
Chorus, pučiamųjų instrumentų orkestrus dažnai turėdavo ne tik mokyklos, bet ir didesnės regione veikusios įmonės (pvz. Plungės "Linų audiniai"), apskričių ir valsčių Savitarpio pagalbos tarybos kolektyvai, skyriai, kurie Žemaitijoje užsiėmė ne tik pagalba nuo karo nukentėjusiems, bet ir kultūrine, švietėjiška veikla, profesinių sąjungų biurai, ugniagesių kolektyvai. Daugelyje miestų ir miestelių veikė mėgėjų teatrai.
Karo laikotarpiu įdomiausias ir intensyviausias kultūrinis gyvenimas Žemaitijoje vyko 1943-aisiais metais. Vėliau, artinantis frontui, jis apmirė, ir pokario pirmaisiais metais tam sąlygos kultūrinei veiklai, kuri būtų skatinusi puoselėti šio krašto savitumą, tradicijas, buvo itin nepalankios.
|
© Žemaičių
kultūros draugijos redakcija, 1998-2000. |
|
|
|
|
|