 |
 |
 |
 |
||
   |
|
|
|
|
|
||
|
Kretinga vienas iš seniausių vakarų Lietuvos miestų, įsikūręs prie Akmenos upės.
Jame gyvena daugiau kaip 21 tūkst. žmonių.
Legendiniu Kretingos įkūrėju laikomas gotų karalius Armonas, kilęs iš Grutingų giminės. 1253 m. Kuršo
vyskupo rašte pirmąkart paminėtas Kretingos vardas ir istoriniai jos valdovai Veltūnas
bei jo broliai Reiginas, Tvertikinis ir Saveidis. XV a. istorinę Kretingos sritį
pasidalino Vokiečių Ordinas ir 
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Vokiečiams
atitekusios žemės centru tapo Kretingalė.
Lietuvai atitekusioje žemėje XV a. įsikūrė Kretingos kaimas ir
dvaras, kurį valdė Žemaičių seniūnai Kęsgailos. 1532 m. valda atiteko didžiajam
kunigaikščiui Žygimantui Senajam. Didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas mainais
Kretingą 1572 m. atidavė Žemaičių seniūnui Jonui Jeronimui Chodkevičiui. Jo sūnus
Jonas Karolis Chodkevičius buvo žymiausias XVII a. pr. LDK karo ir valstybės veikėjas.
1599 m. jis paskirtas Žemaičių seniūnu, o 1616 m. tapo Vilniaus vaivada. Vadovavo LDK
kariuomenei karuose su švedais, rusais ir turkais.
Visoje Europoje jį išgarsino 1605 m.
Kirchholmo (Salaspilio) mūšyje pasiekta triuškinanti pergalė prieš žymiai gausesnę
švedų karaliaus Karolio IX kariuomenę. Jo dėka 1614 m. Skuode atidaryta mokykla, o
Kražiuose jėzuitų kolegija, šalia kurios 1621 m. pradėta jėzuitų bažnyčios
statyba.
Kretingoje J. K. Chodkevičius 1602 m. pastatė pirmąją, medinę bažnyčią ir vienuolyną bernardinams, kuriems 1605-1617 m. išmūrijo naujus vienuolyno rūmus ir bažnyčią. Šalia vienuolyno jis įkūrė Karolštato miestą (taip Kretinga vadinosi XVII-XVIII a.), kuriam 1609 m. suteikė Magdeburgo savivaldos teisę. Bažnyčioje jis įrengė mauzoliejų. Jame palaidoti abu J. K. Chodkevičiaus sūnūs, sesuo ir žmona. Greta žmonos sau vietą buvo pasirinkęs ir jis pats. Deja, jo valia amžinam poilsiui atgulti Kretingoje liko neįgyvendinta, kadangi garsusis karvedys buvo palaidotas Ostroge (Ukraina).
Po J. K. Chodkevičiaus mirties jo valdas 1621 m. paveldėjo dukra Ona Scholastika, kuri savo turtus užrašė vyrui, LDK maršalkai Jonui Stanislovui Sapiegai. Jis buvo bevaikis. Tad, jam mirus, Kretinga atiteko jo broliui, LDK pakancleriui Kazimierui Leonui Sapiegai. Pastarąjį ištiko brolio likimas, o didžiuliai jo turtai atiteko sūnėnui, vienam iš galingiausių LDK didikų, Vilniaus vaivadai Kazimierui Jonui Sapiegai. Nuo 1720 m. Kretingą valdė jo sūnus Jurgis Sapiega. Jis Kretingą užrašė savo dukrai Kristinai, kuri 1745 m. ištekėjo už Kazimiero Andrijano Masalskio.
1756 m. Kretingą už 100000 auksinių nusipirko LDK didysis etmonas
Mykolas Juozapas Masalskis. 1769 m. dvaras jau priklausė jo sūnui, LDK raštininkui,
senatoriui, Edukacinės komisijos pirmininkui
, Vilniaus vyskupui Ignotui
Jokūbui Masalskiui. Jis rūpinosi dvaro atnaujinimu, įsakė jame ir mieste statyti
mūrinius namus, dvare užveisė vaismedžių sodą, kelią nuo dvaro iki bažnyčios
užsodino liepomis, 1775 m. Kretingoje įsteigė vidurinę mokyklą. Manoma, kad vyskupas
į Kretingą atvežė šiltųjų kraštų augalų, kurie davė pradžią dvaro žiemos
sodui. 1794 m. Kretingą paveldėjo vyskupo dukterėčia Elena Apolonija de Lin, kuri
dvarą užrašė vyrui Vincentui Potockiui.
1806 m. Kretingą nusipirko Rusijos valstybės ir karo veikėjas
Platonas Zubovas, 1822 m. palikęs savo valdas dukrai Aleksandrai. Ji netrukus mirė. Po
to dvarą trumpai administravo jo pusbrolis Aleksandras Zubovas. 1827 m. dvaras buvo
perduotas P. Zubovo broliui, generolui Dimitrijui Zubovui. Jo palikuonys susigiminiavo su
Lietuvos bajorais, pasižymėjo švietėjiška ir kultūrine veikla. 1839 m. Kretingą,
Plungę ir kai kurias kitas valdas paveldėjo Rusijos tikrasis patarėjas, imperatoriaus
rūmų hofmeisteris Mykalojus Zubovas. Jis 1864 m. Kretingą užrašė savo sūnui,
atsargos pulkininkui Gabrieliui Zubovui. Dvare Zubovai įkūrė peizažinį parką, kuris
1839 m. minimas tarp penkių gražiausių angliško stiliaus parkų Telšių apskrityje.
Zubovai prie tvenkinio pastatė mūrinius, angliškos gotikos (tiudoru) rūmus, o šalia
bažnyčios medinį namą mokyklai. G. Zubovui paskendus skolose, dvaras buvo
aprašytas. 1874 m. pabaigoje varžytinėse jį nusipirko Palangos, Lentvario, Užtrakio,
Kairėnų
ir kai kurių kitų dvarų savininkas, Rusijos
kariuomenės kazokų papulkininkis, imperatoriaus rūmų kamerheris Juozapas
Tiškevičius, kuris Kretingą nuomojo iš Zubovų maždaug nuo 1862 m. G. Zubovas turėjo
teisę per metus dvarą išsipirkti, tačiau to nepadarė. J. Tiškevičius į Kretingą
perkėlė savo šeimos rezidenciją, rekonstravo dvaro rūmus, prie kurių pristatė
stiklinę oranžeriją ir joje įkūrė žiemos sodą, kuriame augo egzotiškų kraštų
augalai, nuo dirbtinės olos krito krioklys, upeliukuose nardė dekoratyvinės žuvelės,
sienas puošė koralai ir vijokliniai augalai. Dvaro daržininkas Haidukas pertvarkė
parką ir vaismedžių sodą. Visa tai pavadinta vasaros sodu. Čia tyvuliavo pagal
matininko Šostako projektą iškasti 3 kaskadiniai tvenkiniai su kriokliu, puikavosi
kaštonų ir karpomų liepų alėjos, svetimų kraštų medžiai, grakščių formų
altanos, prancūziškojo stiliaus parkams būdingi fontanai, skulptūros, gėlynai, tarp
kurių buvo ir rožynų. Sode buvo auginami fazanai ir vynuoginės sraigės. Parke ir
rūmuose vasaromis grieždavo kazokų karinis orkestras, o nuo 1882 m. rūmų
orkestras, kuriame grojo iš Čekijos pakviesti muzikantai.
Rūmuose puošnumu pasižymėjo baltoji, žalioji ir raudonoji
salės, 3 valgomieji, pora kabinetų ir portretų salė. Jas puošė Liudviko XV epochos
bei empyro, secesino ir kitų stilių baldai. Portretų salėje ir kambariuose kabojo
daugiau kaip 100 žymesnių giminės atstovų portretai, Bušė, van Deiko, de Bulonė ir
kitų autorių tapyti paveikslai. Koplyčioje buvo nukryžiuotojo paveikslas, kurį J.
Tiškevičius parsivežė iš Vilniuje rusų uždarytos bažnyčios ir laikė stebuklingu.
1882 m. rūmuose įvestas telefonas, kuris sujungė Kretingą su Plunge ir Rietavu. Jau 1890 m. rūmuose vakarais įsižiebdavo elektros lemputės. Elektros energiją gamino prie tvenkinio pastatyta turbina. Netoli rūmų, prie antrojo tvenkinio, buvo pastatyta pirmoji Kretingoje ligoninė, kurioje nemokamai gydėsi dvaro samdiniai ir tarnai, veikė našlaičių ir senelių prieglauda.
1891 m. Kretinga atiteko vyriausiajam J. Tiškevičiaus sūnui Aleksandrui Tiškevičiui. Jis apie 1911 m. rekonstravo rūmus ir oranžeriją, o 1908-1911 m. perstatė katalikų bažnyčią. Su valstiečiais A. Tiškevičius kalbėdavo lietuviškai. 1897 m. jis raštu kreipėsi į Kauno gubernatorių, prašydamas grąžinti lietuviams spaudą. Dvare išlaikė mokyklą, o 1898 m. įkūrė pirmąjį lietuvišką darželį.
Lietuvos žemės reformos metais dvaro žemės buvo smarkiai
apkarpytos. Dėl to sumažėjo pajamos, atsirado skolų. Siekdamas iš jų išbristi,
dvaro ūkinius pastatus A. Tiškevičius nuomojo verslo žmonėms, įkūrė kalkių
degyklą bei medaus, saldainių ir cukraus gamybos įmonę Šatrija, kurios
produkciją parduodavo mieste veikusioje firminėje parduotuvėje.
Visuomenėje A. Tiškevičius buvo populiarus. Jį rinkdavo katalikiškų organizacijų valdybų ir šventinių komitetų nariu, 1919 m. jis buvo pirmasis Kretingos valsčiaus tarybos pirmininkas. Skatindamas kretingiškius aktyviau dalyvauti savivaldybių rinkimuose. A. Tiškevičius parašė ir išleido brošiūrą, kurioje įrodinėjo savivaldybių svarbą sprendžiant visiems gyventojams aktualius klausimus. 1944 m. jis pirmasis Kretingoje įstojo savanoriu į Lietuvos vietinę rinktinę.
Patriotiškai buvo nusiteikęs ir jo sūnus Kazimieras Tiškevičius, kuris turėjo paveldėti Kretingos dvarą. Jis buvo Lietuvos kariuomenės savanoris. Po demobilizacijos gyveno Kretingoje. Tai buvo agronomas, aktyvus visuomenininkas, apskrities valdybos narys. 1941 m. K. Tiškevičius įstojo į sukilėlių gretas ir sukilimo metu tragiškai žuvo netoli Skuodo.
Paskutinysis Kretingos dvaro savininkas A. Tiškevičius 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, kur 1945 m. mirė. Jo rūmuose Kretingoje po karo veikė žemės ūkio mokykla, o 1992 m. restauruotuose rūmuose įsikūrė Kretingos muziejus, kurio eksponatai pasakoja apie šio krašto praeitį ir dvaro savininkų nuveiktus darbus. Itin daug lankytojų sulaukia muziejuje veikiantis gražiai prižiūrimas žiemos sodas.
Parengė Danutė Mukienė
Nuotraukos autorės
|
© Žemaičių
kultūros draugijos redakcija, 1998-2000. |
|
|
|
|
|