ČESLOVAS KONTRIMAS
1999 metų gegužės 27 d. sukanka 10 metų kaip mirė žymus žemaičių dailininkas
ir pedagogas Česlovas Kontrimas (1902-1989).
Eilutės iš autobiografijos
- Č. Kontrimas gimė 1902 m. gegužės 23 d. Mažeikių apskr. Židikų valsčiaus
Dapšių kaime. Pirmuosius meno pažinimo pagrindus įgijo pas žymų lietuvių
akvarelistą
K. Sklėrių, dar besimokydamas Liepojos gimnazijoje Po I-ojo pasaulinio karo
grįžęs į gimtuosius Dapšius (Žemaitiją), tapo, ko gero, pirmuoju lietuviško kaimo
daraktoriumi, mokiusiu vaikus ne tik rašto, bet ir piešimo.
- Vos septyniolikos sulaukęs, Č. Kontrimas jau Lietuvos kariuomenės savanoris,
- Išskirtiniai jo gyvenime ir 1921-ieji metai, kai Telšių gimnazijoje jis artimai
bendravo su filosofu ir rašytoju Vydūnu, parengė jo dramos spektaklio scenovaizdį.
- Č. Kontrimas vienas pirmųjų Kauno meno mokyklos auklėtinių. Studijuodamas
grafiką pas dailininką A. Galdiką, jis čia vėl susitiko su K. Sklėriumi, kuris jį
paskatino lieti akvareles.
- Ilgus metus mokytojaudamas Kauno, Pasvalio, Mažeikių gimnazijose, o po karo Kauno
vidurinėje dailės mokykloje, jis čia buvo įkūręs dailės būrelius ir išugdė daug
žinomų dailininkų. Jo mokinių būryje V. Jonynas, A. Savickas (Kauno J. Tumėno
brandos kursuose), A. Lūkštas (Pasvalyje), J. Švažas, B. Jokūbonienė (Mažeikiuose),
V. Ajauskas, V. Antanavičius, A. Martinaitis (Kauno vidurinėje dailės mokykloje) ir
daugelis žinomų kitų menininkų.
- Česlovas Kontrimas yra Kauno vidurinės dailės mokyklos, dabartinės Dailės
gimnazijos įkūrėjas, organizatorius ir pirmasis direktorius.
- Daugiau nei 60 metų su pertraukomis gyvenęs ir kūręs Kaune, Č. Kontrimas 1986 m.
persikėlė į Vilnių. Jis ilgus metus buvo bene vienintelis dailininkas Lietuvoje,
visiškai pasišventęs akvarelės menui. Jaunystėje linko į impresionizmui artimą
stilių. Ilgainiui kūrybinis braižas keitėsi ir tobulėjo.
- Pamėgtos dailininko temos gamtos panoramos, senieji paminklai, gimtosios
Žemaitijos vaizdai. Kūrybinė jėga ypač išryškėjo po 1965-ųjų metų, kai jis
pradėjo lieti plačiais potepiais, kurdamas apibendrintus vaizdus. Pažymėtina, jog tuo
pačiu metu tapė tiek realistines temines kompozicijas, tiek ekspresyvias fantazijas -
improvizacijas, įkvėptas senųjų tautos padavimų ir netgi abstrakčias akvareles.
- Nuo 1926 m. Česlovas Kontrimas dalyvavo daugelyje parodų, surengė apie 100
personalinių. Dailininko kūrinių yra įsigiję žymiausi Lietuvos muziejai, privatūs
asmenys, užsienio kolekcionieriai. Įdomu tai, kad po 1930 m. pirmosios
Nepriklausomųjų dailininkų draugijos parodos, kuri vyko Kaune, metu pirmąją
menininko akvarelę įsigijo įžymus poetas ir kunigas Maironis, tuo įkvėpdamas
jaunuolį tolimesnei kūrybai.
- Č. Kontrimo interesų ratas buvo labai platus. Itin vertingas jo rašytinis palikimas.
Įdomi jo dokumentinė gimtojo kaimo kronika. Na, o Č. Kontrimo piešti lietuviškų
kryžių saulučių atvaizdai (dailininkas juos rinko daugelį metų) yra
bene gausiausias tokio pobūdžio rinkinys Lietuvoje (daugiau kaip 1700 grafikos darbų).
Itin vertinga 1991 m. (jau po Č. Kontrimo mirties) išleista jo knyga Lietuvos
geležiniai kryžiai. Rankraščiuose liko atsiminimai apie tarpukario Lietuvą,
žymiausius kultūros žmones. 1990 m. dalis šių memuarų išspausdinta Mažeikiuose.
- Medžiagą memuarams Č. Kontrimas rinko nuo pat jaunystės. Tai datuoti
dienoraščiai, kelionių įspūdžiai, dokumentinė bei foto medžiaga. 1960 m. jis
ėmėsi rašyti išsamius memuarus Gyvenimo kelionė. Tai bent 10 tomų
rankraščių su paties Č. Kontrimo iliustracijomis bei fotografijomis. Rankraščiai
apima ne tik dailininko gyvenimo ir kūrybos kelią, bet ir ištisą istoriją apie
gimtąjį kaimą, Kauno meno kūrimosi istoriją, jo paties pedagoginę veiklą. Aprašomi
amžininkai, su kuriais jam teko bendrauti ar susirašinėti žymūs Lietuvos
žmonės. (...)
- Nuo 1986 m. Č. Kontrimas gyveno Vilniuje, Žvėryno rajone. Čia kūrė toliau, tęsė
gėlių ciklą, nutapė S. Daukanto, Vydūno, Maironio portretus.
- Mirė būdamas 87-erių metų amžiaus. Palaidotas Antakalnio kapinėse.
Mintys apie Česlovo Kontrimo kūrybą
- Nijolė Tumėnienė 1972 m. Vilniuje išspausdintame leidinėlyje Akvarelė. 20
spalvotų reprodukcijų
- Ekspresionistinis potėpis ir disonansinis spalvų derinimas praturtino jo kūrybą
karo metais. Tai padėjo išreikšti dramatiškus pergyvenimus, tapant vėjuotą dieną
peizaže
- Tėviškė, suteikti slegiančio sielvarto nuotaiką Ketūnų bažnytkaimy.
-
- Jonas Vaitys. 1962 m. Vilniuje išspausdintame akvarelių parodos kataloge:
- Kiek skirtingos savo koloritu ir tapysena yra jo kompozicijos iš Žemaičių XIX
a. papročių ciklo. (
) Dailininko kūriniuose realybės atvaizdai jungiami su
fantastiniais reiškiniais, išplaukiančiais iš mūsų liaudies padavimų ir pasakų.
Kai kurios tos kompozicijos atliktos ypač meistriškai ir stipriai.
-
- Vytenis Rimkus 1972 m. gruodžio 16 d. Literatūros ir meno savaitraštyje
išspausdintoje publikacijoje Akvarelių aplankas:
- Maždaug nuo 1965 m. Č. Kontrimas ima keisti savo meninę kalbą akvarelės
patamsėja. Koloritas pasidaro vientisesnis, dažnai priartėja prie rusvos sidabrinės
monochromijos. Senų architektūros ansamblių vaizdai drauge su sutemose skendinčiais
miškais ir ežerais dramatiški, išreiškiantys autoriaus susimąstymą. Dar labiau šis
susimąstymas ir net paslaptingas ryškėja pastarųjų metų peizažuose,
vaizduojančiuose vėjuotą jūrą, ežerus su tamsiomis, nepermatomomis vandens
gelmėmis, lyg sugeriančiomis kranto kalvų ir medžių kontūrus. (...) Č. Kontrimas
sukūrė šimtus lakštų, kuriuose apdainavo gamtą, žmones, jų kasdienybę; jis nuėjo
ilgą kūrybinį kelią 0 nuo lengvo gėrėjimosi gamta iki jos ryšio su žmonėmis
ieškojimo, nuo šviesių pavasario spalvų iki paniukusio rudens, susimąstymo apie
praeinantį ir amžinąjį gyvenimo pradą. Č. Kontrimo kūryba toji grandis, kuri
jungia ne tik praeitį su nūdiena, bet ir įvairius ieškojimus bei kryptis
šiandieninėje lietuvių akvarelėje.
-
- Nijolė Tumėnienė. 1972 m. gruodžio 16 d. Literatūros ir meno
savaitraštyje išspausdintoje publikacijoje Akvarelių aplankas:
- Č. Kontrimui tenka svarbi vieta lietuvių akvarelės plėtotėje. Lietuvių dailė
anksti neteko akvarelės tėvo K. Sklėriaus. Iš jo mokinių tik J. Buračas, J.
Martinaitis ir Č. Kontrimas paskyrė akvarelei visą gyvenimą.
- (
) Č. Kontrimas veikė šiuolaikinės akvarelės raidą ne tik kaip kūrėjas, bei
ir kaip pedagogas: jis paruošė dirvą akvarelės vystymuisi, 1952 m. įsteigęs Kauno
vidurinėje dailės mokykloje akvarelistų sekciją. (
) Sekcijoje akvarelės
įgūdžių sėmėsi daug gabaus jaunimo: J. Mildažytė, A. Martinaitis, G.
Kariniauskaitė, M. Rožanskaitė, L. Drazdauskaitė, O. Jablonskis ir kt. Č. Kontrimas
jungia K. Sklėriaus tradicijas su nūdiene lietuvių akvarele, suteikdamas joms ryškų
šiuolaikiškumo atspalvį. Dailininkas sukuria epinį tikrovės vaizdą, kuris
išreiškiamas ir prislopintais artimų spalvų sąskambiais, ir stipriu formų
apibendrinimu, ir emocijų pakilumu. Jo peizažuose vyraujanti spalvinė gama nuostabiai
perteikia mūsų krašto žemės, saulės, oro ir vandens pojūtį.
Česlovo Kontrimo memuarų fragmentas
- (Apie Vydūno darbą Telšiuose. Kalba taisyta)
- 1920 metais bene didžiausias įvykis Telšių padangėje buvo žinomo filosofo Viliaus
Storostos-Vydūno atvykimas iš Mažosios Lietuvos, Tilžės miesto. Matyt, telšiškiai
jį specialiai pakvietė kultūriniam darbui. Na, o jis jau pasirinko mūsų gimnaziją.
Tokių žmonių kaip jis kultūrinė veikla buvo itin reikalinga atstatant kraštą.
Vydūnas Telšiuose rengėsi perskaityti visą pluoštą paskaitų, kuriose pateikti
faktai skiepytų jaunų žmonių sąmonėje dvasingumą, aukštą moralę ir padėtų
geriau ir giliau suprasti gyvenimą. (...)
- Vydūnas nedėstė pagal iš anksto sudarytą programą ir į klases neidavo. Vienu ar
kitu metu jis didesnėje patalpoje suburdavo vyresniųjų klasių moksleivius ir
pradėdavo su jais šneką pasirinkta tema. Buvo jis nedidelio ūgio, kalbėti pradėdavo
labai ramiai, visiems priimtinu tonu. Jis stovėdavo tiesiai, prieš auditoriją daug
nejudėdavo ir negestikuliuodavo, tik lengvai pakėlęs ranką retkarčiais pabrėždavo
svarbesnę mintį. (...) Kalbančiojo žodžiai ir žvilgsnis pasiekdavo klausytojų
širdis ir auditorija suklusdavo, apkerėta lektoriaus iškalbos.
- Prisimenu jo cituotas Getės eiles: Uzmiigo zeme, tik diangaus negęsta aaakys
sidabriiines, ir spaaarnas mieeego malionaus neuzmigdys nakties ramyyybės... Minkšta
prūsiška tarsena įtikinamai piešė nakties paveikslą, o intonacija buvo tartum
migdanti, ilgesinga ir atrodė, kad jis skaitydamas kreipiasi lyg į visą jį supantį
pasaulį, prašydamas poilsio ramybės valandą.
- Ištisus šešis mėnesius klausėmės Vydūno pasakojimų. Jis su mumis būdavo ne tik
gimnazijoje. Daug laiko su juo praleisdavome ir gamtoje. Kartais prie Germanto ežero
išsiruošdavo visa mokykla. Vydūnas mus stebino didžiule ištverme. Bėgimo takelyje
taip pat nedaug kas iš mokinių jį aplenkdavo, nors tuo metu Vydūnui jau buvo daugiau
kaip penkiasdešimt. Prisimenu, vieną kartą Germanto ežero pakrantėje su juo
nusifotografavo atskirai berniukai ir mergaitės. Vydūnas sėdėjo jaunimo vidury ant
žolės, ranka apkabinęs mažą mergaitę.
- Kiek prisimenu, Vydūnas mėgo sportuoti. Žiemą jį matydavome čiuožykloje,
atliekantį įvairias figūras. Kaklą apsivyniojęs šaliku jis vis sukiodavosi kartu su
į čiuožyklą atėjusia jaunuomene. Jį ir gatvėje dažnai galėjai pamatyti apsuptą
jaunimo, kuriems jis nuolat dėstydavo savo mintis filosofijos ir žmonių elgesio
temomis. Kartą Vydūnas kažkaip susidraugavo su dviem mokinėm, kurios gyveno tame
pačiame name kaip ir aš (Navarėnų gatvėje, pas Rafalavičius red. p.) . Tai buvo
mano pusseserė ir jos draugė. Jis dažnai palydėdavo mergaites į namus, taip
atsakydamas į jų nedrąsius klausimus. Ir visada dorybė, švelnumas buvo jo kalbų
akcentas. Apie blogį jis atsiliepdavo minoriškai. Kartais, kai laukdavome ateinant
Vydūno, namuose jausdavosi didelis sujudimas. Mergaitės, sužinojusios, ką Vydūnas
mėgsta, ruošdavo vaišes. Vydūnas buvo vegetaras, apie savo meniu pasakodavo ir per
paskaitas. Jis nepripažino mėsiškų valgių. Labai mėgo gamtą. Pavasarį pakvėpuoti
grynu oru jis ateidavo ir į mūsų žydintį sodelį.
- Per paskaitas klausimus jam pateikdavome raštu. Vydūnas, analizuodamas savo kūrinius,
filosofijos darbus, aiškindavo jų turinį ir pagrindines idėjas bei mintis. Kadangi jis
buvo sukūręs nemažai scenai skirtų dramų, savaime iškilo klausimas, ar nevertėtų
kurį nors jo kūrinį pastatyti Telšiuose. Vydūnas parinko pjesę Žvaigždžių
takai. Tuo likome labai patenkinti ir iš karto ėmėmės darbo. Pats Vydūnas parinko
būsimus aktorius kiekvienam vaidmeniui. Scenoje aš buvau kareivis. Vaidmuo trumpas,
tačiau, norint jį gerai suvaidinti, reikėjo pramokti vydūniškos arba
rytprūsiškos tarsenos. Be to, man buvo patikėta sukurti scenografiją. Reikiamų
medžiagų ir priemonių dekoracijoms pagaminti nebuvo ir dėl to aš iš pradžių labai
nusiminiau. Vydūnas man padėjo išsisukti iš šios padėties. Radę kelis gofruoto
popieriaus rulonus, per sceną ištiesėme šį popierių kaip juostas ir jų fone buvo
vaidinama. Mokiniams ir miestelio visuomenei spektaklis buvo rodomas Džiugo
salėje.
- Dažnai Vydūnas pokalbiuose su mumis pabrėždavo, kad žmogaus sugestija pakils taip
aukštai, jog žmogaus mintys galės susisiekti per didelį atstumą. Užbaigdamas
paskaitas jis sakydavo, kad ketina uždegti idėjos ugnį, kuri pavirs gaisru.
- Vieną vėjuotą popietę, vaikščiodamas su moksleiviais palei mokyklos pastatą, toje
vietoje, kur atsiveria vaizdas į banguojantį ežerą, tarp šėlstančių bangų jis
pamatė valtį, kurioje buvo sausakimša mokinių. Pamatę valtelę, prie kranto susirinko
daugybė žmonių ir visi pastirę žiūrėjo, kuo visa tai baigsis. Vydūnas susikaupęs
ir tylus žvelgė į bangų blaškomą laivelį, tarsi stebuklingu būdu bandydamas juos
priversti kuo greičiau priartėti prie kranto. Taip jis išstovėjo beveik visą valandą
kol valtis pasiekė krantą. Kitą dieną per paskaitą jis ilgai kalbėjo apie gyvybei
pavojingus neatsargius jaunuolių žaidimus. (...)
- Metų pabaigoje Vydūnas atsisveikino su Telšių gimnazija. Ta proga susirinkusiems
mokytojams ir mokiniams Vydūnas pasakė trumpą ir jaudinančią prakalbą, kuri
skambėjo maždaug taip: Klausėtės, mokinotės. Tai darėte noriai, atsidėję,
kartais ir prieštaraudami. Gyvenote gražiai su mokytojais, kartais susipykdavote ir
atleisdavote. Gyvenimas virė kaip koks verpetas. Atėjo metų pabaiga, ir jūsų
gyvenimas į jus žvelgia tarsi iš kelių parašytų žodžių. Savo siela ir dvasia
norėjau pasiekti Jūsų dvasią ir jūsų sielą. Norėjau sužadinti Jūsų gerus,
kilnius pasiryžimus. Dauguma tai, ką teigiau, suprato gyvai. Suteikėt man daug
džiaugsmo. Žiūriu į Jus kaip į Žemaitijos žiedą. Turite daug vidinio grožio ir
gėrio. Kiekvieno iš jūsų savybės rodo, kad lietuviai išliks lietuviais. Bendraujant
su jumis man patiko tai, kad niekada mokiniai vienas apie kitą nepasakodavo blogo. Reikia
gyventi taip, kad kiekvienas savo pavyzdžiu skatintų atsiskleisti kito
- talentams ir siekiams. (Ši Vydūno kalba 1921 m. buvo išspausdinta
Darbymetyje. Česlovo Kontrimo sūnus Raimondas Kontrimas, pagal kurio pateiktą
medžiagą parengta ir ši publikacija, Literatūros ir meno savaitraštyje 1992 m.
gegužės-birželio mėnesiais išspausdintoje savo tėvo gyvenimo ir kūrybos apžvalgoje
yra rašęs, kad Vydūnui išvykus iš Telšių, Č. Kontrimas dar ilgai susirašinėjo su
Vydūnu, o 1930 m. lapkričio mėnesį lankėsi jo namuose Tilžėje.)
-
Rengiant puslapį naudotasi Raimondo Kontrimo pateikta
informacine medžiaga
Iliustracijos iš Raimondo Kontrimo archyvo
