PALANGOS GINTARO MUZIEJAUS
EKSPOZICIJA
 Parengė Antanas Tranyzas
 

Danutės Mukienės nuotraukose – Palangos gintaro muziejaus ekspozicijos ir patalpų interjero
fragmentai, eksponatai. 2003 m. birželio mėn.

GINTARO SUSIDARYMAS
IR MORFOLOGIJA (1 salė)
Gintaro formavimosi procesai akivaizdžiai parodyti pirmojoje muziejaus salėje: gintaringojo miško paplitimo arealas ir jo charakteristika – klimatas, reljefas ir hidrografija – visa tai leidžia moksliškai apibūdinti sąlygas, kurios lėmė gintaro susidarymo procesus. Tą iliustruojant nurodomos vitrinos su augalinės kilmės inkliuzais – lapeliais, spygliais, kankorėžio fragmentais, žiedais. Morfologinis gintaro skirstymas pagal tai, kurioje medžio vietoje jis sukietėjo ir formavosi, parodomas remiantis dr. V. Katino atliktu darbu ir iliustruojamas vitrinose eksponuojamais gintaro gabalais – kamieniniu gintaru, varvekliais, lęšiais ir gintaro lašais.
 
GINTARO GYVŪNIJA (2, 3 salės)
Gintaro inkliuzai – populiariausias ir dėkingiausias palentologinių tyrimų objektas. Domėjimasis gintaro inkliuzais, prasidėjęs senovėje, tebesitęsia iki šiol. Palangos gintaro muziejaus rinkiniuose yra apie 15 tūkstančių inkliuzų, kurių tyrimas teikia daug medžiagos gintaro istorijai, daugelio milijonų metų senumo Žemės florai ir faunai pažinti. Aptariama, kokie veiksniai lėmė, kad smulkesni miško faunos pavyzdžiai pateko ir liko sakuose, kokiems biotopams priklauso vienas ar kitas nariuotakojų sisteminis vienetas (voragyviai, šimtakojai, tarakonai, termitai, vabalai, dvisparniai, plėviasparniai ir kt.).
 
GINTARO PALEOGEOGRAFIJA,
SAVYBĖS IR PANAUDOJIMAS
(4 salė)
Gintaro migracija vyko nuo pat jo susidarymo visais geologiniais laikotarpiais. Paleogeno, neogeno ir kvartero metu vykę sudėtingi geologiniai procesai turėjo reikšmės ne tik gintaro paplitimui, bet ir jo radimviečių geologinės sąrangos bei genetinių tipų susidarymo įvairovei. Gintaras (sukcinitas) yra rezenitio tipo fosiliniai eoceno epochos spygliuočių sakai, pakitę dėl mikroorganizmų veiklos, oksidacijos, polimerizacijos bei kitų procesų. Parodomas Sembos pusiasalio radimvietės geologinis pjūvis, gintaro atmainos (štantinitas, bekeritas, glesitas, gedanitas ir kt.). Daug duomenų apie gintarą duoda IR-spektroskopija. Tai pats efektyviausias metodas fosiliniams sakams identifikuoti. Greta parodomos gintaro fizinės savybės, spalvos, perdirbimas ir panaudojimas.
 
GINTARAS IR KITI FOSILINIAI SA-
KAI (4, 5 salės)
Pasaulyje žinoma apie 150 fosilinių sakų rūšių. Dauguma jų randama šiaurės pusrutulyje – Europoje ir Amerikoje. Ekspozicijoje pateikiamos iškasamųjų sakų charakteristikos: Arkties ir Taimyro pusiasalio viršutinės kreidos anglinguose smėlynuose aptinkama fosilinių sakų, Sachalino ir Kamčiatkos iškasamųjų sakų.
Geologiniu požiūriu geriausiai ištirta Europa. Joje randama apie 50 įvairių fosilinių sakų rūšių: rumenitas, aikajitas, simetitas. Parodomi seniausiai žinomi fosiliniai sakai: Azijoje – birmitas, Indonezijos ir Filipinų salose – Indijos kopalas, Šiaurės Amerikoje – sidaritas. Parodoma ponios G. Kazokienės atvežta ir padovanota fosilinių sakų bei jų imitacijų kolekcija, surinkta Indonezijoje, Tibete, Australijoje ir Afrikoje.
 
GINTARO UNIKUMAI (6, 7 salės)
Gintaro unikumai – vertinga mokslinė medžiaga jo susidarymo procesams bei morfologijai tyrinėti. Ekspozicijoje pateikiama daugiau negu 70 natūralaus gintaro pavyzdžių, sveriančių nuo kelių gramų iki 2,5-3,5 kg. Čia eksponuojamas ir didžiausias gintaro gabalas – „Saulės akmuo“.
Susipažinę su gintaro susidarymo procesais ir jo morfologija, lankytojai kviečiami į pirmąjį ekspozicijos aukštą, kur pateikiamos žinios apie gintaro panaudojimą įvairiais istoriniais laikotarpiais.
 
GINTARO ARCHEOLOGIJA IR PA-
NAUDOJIMO ISTORIJA (8, 9 sa-
lės)
Gintaras – viena iš tų negausių naudingųjų iškasenų, su kuriomis žmonija susipažino dar pirmykščiais laikais. Gintaro muziejaus archeologijos skyrius – vienas įdomiausių ir moksliniu požiūriu vertingiausių. Pasaulinėje archeologijos literatūroje daugiau kaip šimtas metų minimi Lietuvos akmens amžiaus dirbiniai. Pirmą kartą apie juos 1882 m. paskelbė R. Klebsas, kuris Kuršių mariose, ties Juodkrante, surinko unikalių akmens amžiaus gintaro dirbinių. Ekspozicijoje parodytos garsiojo „Juodkrantės lobio“ kopijos, pagamintos remiantis R. Klebso moksline publikacija. Eksponuojama ir kito garsaus rinkinio, vadinamojo „Palangos lobio“ išlikusioji dalis. Tuos dirbinius surinko grafas F. Tiškevičius apie 1905-1907 metus pajūrio pelkėse kasant durpes.
1966-1972 m. Šventosios pelkėse buvo aptiktas ir tyrinėtas didžiulis neolito gyvenviečių kompleksas. Hab. m. dr. R. Rimantienės atlikti tyrinėjimai davė neįkainojamos vertės, naujų duomenų apie pamariečių buitį. Vitrinose rodoma atrasta gintaro žaliava, dirbiniai, įvairūs namų apyvokos daiktai. Įdomūs Pervalkoje rasti archeologinio gintaro gabalai. Daug archeologinio gintaro iškasama I-XIII a. po Kr. kapinynuose. Šio laikotarpio radiniai suskirstyti pagal etnokultūrinius Lietuvos regionus, reprezentuojančius gintaro dirbinių svarbą žmogui ir kultūrai Kuršių, Lamatos ir kitose žemėse. Didelė reikšmė gintarui, kaip prekybos objektui, buvo suteikiama jau Senosios Romos laikais. Atskiras tautas jungė vadinamasis „Gintaro kelias“.
 
GINTARO APDIRBIMO TRADICI-
JOS (10-14 salės)
 
Gintaro medžiagos savitumas turėjo lemiamą reikšmę jo apdirbimo būdui. Plintant amatams ir aiškėjant atskirų medžiagų apdirbimo specifikai, IX-XIII a. atsirado meistrai gintarininkai. Meniškais gintaro dirbiniais buvo puošiami didikų rūmai ir bažnyčios. Gintaro dirbiniai tuo metu tampa viena populiariausių dovanų diplomatinių vizitų metu. Stambiausias ir įspūdingiausias gintaro meno kūrinys buvo garsusis Gintaro kambarys. Gintaro apdirbimo ir naudojimo tradicijos Lietuvoje siekia istorinius laikus. Vienas iš svarbiausių gintaro apdirbimo centrų nuo seno buvo Palanga. Ekspozicijoje rodomos garsaus meistro V. Žiliaus gintaro apdirbimo staklės. Daug dėmesio skiriama gintarui taikomojoje dailėje. Parodomi senųjų Palangos dirbtuvių ir „Dailės“ kombinato dirbiniai, kuriuose atsispindi to meto požiūris į gintaro papuošalus ir mados tendencijos. Per daugelį amžių susiformavusias tradicijas kūrybingai perėmė šiuolaikiniai Lietuvos dailininkai profesionalai ir tautodailininkai. Visos dabartinių menininkų pastangos nukreiptos į natūralaus gintaro grožio ir jo estetinių savybių išryškinimą. Muziejuje eksponuojami vieno seniausio gintaro meistro – H. Taleikio – darbai. Dėmesį patraukia ir J. Martinkienės, V. Kurklietienės, A. Jonušo, I. ir F. Pakutinskų darbai. Iš dailininkų profesionalų kūrinių savo meniškumu išsiskiria F. Daukanto, K. Simanonio, B. ir E. Mikulevičių ir daugelio kitų darbai.

 


© Žemaičių kultūros draugijos informacinis kultūros centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija