FUOLKLUORA MUOKĪMS ŽEMAITĖJĖS
 MUOKĪKLUOS
 
Mukaitė-Sungailienė Loreta
 
Kor aug mona mergelė
Kor aug mona jaunuoji.
 
Kor aukštas stobas,
Tėn ī tas lobas,
Tėn aug mona mergelė,
Tėn aug mona jaunuoji.
 
Kor aukštas stobas,
Eglėnēs stuogās,
Sėdabrėnē longelē,
Deimantėnē vazuonā.
 
Gintara grindis,
Klevėnės doris,
Tėn vākščiuo mona mergelė
So auksiniems korpeliems.
 
Tuokėi žemaitėškas dainuos, katrou ėšmuokau vėdorėnie muokīkluo, žuodē monėi vėsam laikou ėšlėka atmintie. Mėslėjo, ka tou dainė aš prisiminsiu ėlgā...

Ramonaitės Danutės portėgrapėjuos: burīs 2003 m. Pasaulė lietoviu dainū švėntės dalīviu ėš Žemaitėjės ėr Klaipiedas miesta 

Pruotings ėr dėdlē ižvalgos īr tas muokītuos, katros sava auklietėnius ėšmuoka nuors vėinuos tuo krašta, katramė ons dėrb, dainuos. Ėr ne bet kuokiuos, vuo meluodingas, tradicėnės, katrou jau rets ė pagīvenės žmuogos beatmėn.

Vāks, katros dainiou, šnek sava tarmė īr išskėrtinis. Pedaguogā, katrėi dėrbdamė so vakās nauduo fuolkluora, akivaizdē mata, ka dainioudams vāks ligo ė geriesnis palėikt. So tou paprasta daina prasėded dėdėlē rimtė dalīkā.
Tradicėnė liaudės kūrība, fuolkluors kaimė nu sena bova vėina svarbiausiu vākū aukliejėma ėr lavėnėma priemuoniu, katra liuob atstuotė šindėinėnė muokīkla. Tradicėnie aplinkuo tautuosaka sava pasakuoms, dainuoms, žaidėmās jungė buočelius so anūkās, tievus ėr vākus, bruolius ėr seseris, tēp pat ėr vėsa kaima bėndruomenė, liuob perdoutė vīriesniu patirti jaunesnėms. Liaudės kūrība īr pati sveikiausė tradicijė, nes ana natūrali, prieinama, ėš prigimtėis pažīstama ėr artėma. Fuolkluors, vuo īpatingā vākū, īr atvėrs vėsėms, ka ė kuokiū to bebūtumi gabomu ėr temperamėnta. Ons tuobolėn fizėnius, dvasėnius, menėnius ėr kūrībėnius sogebiejėmus, sodara galėmībė kuožnam vākou pagal savi pasėreikštė.Ramonaitės Danutės nuotrauka: Jaunoji žemaitė tradiciniu žemaitišku kostiumu
Svarbiausė vėita, katruo dabar vāks, gīvenous Žemaitėjuo, gal tinkamā sosėpažintė so liaudės kūrība, īr muokīkla ėr tonkē pri anuos besėglaudou etnuografėjės, kraštuotīras, fuolkluora būrelē, ansamblē. Dėdlē svarbės pareigas īr patėkietas muokītuojou, kolektīva vaduovou. Ėš anuo daug tėkas tėi, katrėi rūpėnas lietuviu fuolkluora ėšlėkėmo. Žmuogos, katros muoka vākus dainuojemuojė fuolkluora, tor dėdlē gerā ėšmanītė ne tik vākū pedaguogika, psichuoluogėjė, bet ėr vėsas fuolkluora rūšis, žanrus, gerā jaustė ėr pasėrinktė tinkama fuolkluora kūrėnieli.
Muokītuos, vaduovs īr tas žmuogus, katros pėrmiausē torietom būtė vākū vīriesnis draugs, so katrou maluono bėndrautė, pasėtartė, ėr katrus sava natūralė ītaiga (dėrbont so vākās dėrbtėnoms vėsā neprijimtėns), galietom būtė pavīzdio, autuoriteto. Vākā, ipatingā jaunesnė omžiaus, dažniausē miegdžiuo vīresnius, tievus, muokītuojus. Diel tuo etnėnės kultūras, fuolkluora muokītuojē tor būtė gerā pasėrėngė tam darbou ėr isėsavėnė mūsa etnėnės kultūras pagrindus.
Svarbo ne tik muokītėis ėš vaduova, katros tonkē dėrb so ėš knīgu surinkta medžego. Net ėr patis mažiausė vākulelē torietom bėndrautė so tėkrāsēs fuolkluora pateikiejēs, gėrdietė anū dainas, pasakuojėmus. Vīresnė vākā, muokītuojems padedont, torietom patis rinktė Žemaitėjės apīlinkiu tautuosaka. Tėik miesta, tėik kaima vākus rēktom skatintė pasaku, dainū, mīsliu, patarliu ar kėtū fuolkluora kūrėnieliu muokītėis ėš artimūju (senieliu, tievū). Daina vėsumet geriau isėmėn, je par tuokius užsėjiemėmus muokītuos dar papasakuos ėr api darba, šeimuos, švėntiu papruotius, so katrās vėina a kėta daina tor kou nuor bėndra. Koncertā, vakaruonės, mīsliū, žaidėmu, pasaku vakarā, iduomė tautuosakas pateikiejē torietom soduomintė muokīklas vākus mūsa senoujė kultūro.
Vākāms dėdlē patink ne tik stebietė, bet ėr patėms isėtrauktė i veiksma. Žaismingā ėr spalvingā atruodīs fuolkluoro pagražinta muokīklas ar kuoki kalėnduorėnė švėntė, liaudės dailės ėr amatū paruodelė, katruo muokėnē paruodīs patiū pagamintus dėrbėnius. Vaidėnėmus (pvz., Valončiaus „Palonguos Jozė“, Žemaitės apsakīmus) gal poikiausē iliustroutė fuolkluora medžego. Ana ne tik paivairins, bet ėr padies atskleistė vėina a kėta laikuotarpė dvasė, žmuoniū pasauliežiūra.
VĀKŪ PAŽINTĖS SU FUOLKLUORO
Liaudės kūrība vākou torietom atsėvertė palaipsniou. Ta pažintės tor atėtėktė anuo omžio, galėmībės ėr puoreikius.
Pėrmāsis etaps (ikimuokīklėnė ėr jaunesniuojė muokīklėnė omžiaus vākā) torietom būtė sosėejės so žaidėmo. Be didliū pastongū, beveik nesāmuoningā, žaisdams vāks patenk i turtinga fuolkluora pasauli. Žaistė ons gal vėsor – tam nerēk īpatingu pastongū, priemuoniu.
Par ivairės pamuokelės, užsėjiemėmus žaidėma gal keistė dainelė, eilieraštis, pasakuojėms, mīslės ėr pan., nes skirtingas fuolkluora rūšis ogda tus patius dalīkus: kalbuos raiškoma, māstīma, pažėnėma, mozėkėnius igūdius. Geriausē fuolkluora vākā suvuok ėr isėmėn, je kūrėnieliu muokīmuos pruocesos īr derėnams so gamtuos, vėsuomenės reiškėniū pažėnėmo (pvz., paukštiu balsū miegdžiuojėmā torietom padietė skėrtė paukštius, anū gėismelės).
Ontramė etapė, kumet jau atein sāmuonings fuolkluora sovuokėms ėr prijiemėms, vėdotėnė ėr vīresniuojė muokīklėnė omžiaus vākā jau torietom žėnuotė atskėrū fuolkluora rūšiū ėr žanru ipatībės, žemaitiu tautuosakas bruožus. Kuožna fuolkluora kūrėnieli rēktom susietė so tinkamās papruotēs. Muokītuos privala paaiškintė, kumet, dėl kuo ėr kāp konkretė daina liuob atlėktė mūsa pruotievē. Tautuosakas kūrėnieliu sopratėmou dėdlē svarbos īr konteksts, katros sālīguo tuo kūrėnė atsėradėma, gīvavėma. Ne pru šali sosėpažintė ėr so liaudės pasauliežiūro, etiko, gruožė sopratėmo. Vėskou ton iprasmėn poetėnē dainū, pasaku ar uoracėju simbuolē.
Fuolkluora rūšis ėr anū nauda
SMULKIUOJI TAUTUOSAKA
Mīslės – māstīma pratības, vaizdingas, emuociuonaliuos, tonkē jumuoristėnės kalbuos šaltėnis.
Patarlies ėr priežuodiūs īr sodieta liaudės išmintės, pažiūras, gīvenėma patėrtės, katra muoka ivertintė žmuogo, patar, kāp elgtėis, parspie ėr paded formoutėis vāka duoruovėniems nuostatuoms.
Gamtuos garsū miegdžiuojėmā paded isėklausītė i pasauli, kuožna gīva padara, net daikta, skatėn anus pažintė, ogda gamtuos ėr ekuoluogėni pažėnėma. Miegdžiuojėmā atėtink vāka psichika ėr lavėn mozėkėnė klausa, tortėn kalba.
Erzėnėmā – kalbuos pratības, če atsėspind vākū puomiegis rimoutė, jungtė vėsuokius garsus, skombesius.
Skaičiuotės, greitakalbės, atvėrkštėnė kalba mėklėn lėižovi, greitėn reakcėjė, teik daug džiaugsma.
PASAKUOJEMUOJI TAUTUOSAKA
Muokontėis pasakuotė, lavie vāka atmintės, kalba pasėdara turtingesnė, raiškesnė, gīvesnė, taisīklingesnė. Sekont pasaka, rēktom laikītėis raiškiuos, žemaitēms būdingas ramiuos, bet meluodingas, ītaigiuos intuonacėjės, nedėdelies ėr nerīškiuos vaidības. Mažiausė pasakuotuojē torietom vėngtė par dėdėlė artistėškoma, „senoku“ vaizdavėma ėr puovīzas. Kalbietė rēktom sava gimtoujė tarmė.
ŽAIDĖMĀ
Žaidėms īr dėdlē sinkretėška fuolkluora rūšės. Anamė – ėr fizėnės, mintėis lonkstoma pratības, ėr puoetika, mozėka, vaidība, šuokė elemėntā. Žaidėms soteik vākou daug džiaugsma, maluonoma, žaisdams ons panauduo daug energėjės, kūrības, patenkėn puoreiki bėndrautė. Dėl tuo per žaidėmus vākā torietom daug improvizoutė, kortė, nes tik tumet galies paruodītė ėr lavintė sava kūrībėškoma.
Žaidėmā-ratelē ėr ratelē – gera pradė šuokėma ėr dainiavėma īgūdems ogdītė. Vīstuos ritma puojūtis, jodesiū kordėnacėjė.
ŠUOKĒ
Ratelius atlėktė gal ėr mažesnė, ėr dėdesnė vākā, vuo puorėnis šuokis īr skėrts daugiau jaunimou, katros sopront tuo šuokė paskirti.
Ne tik scenėnem, bet ėr liaudės šuokiou īr reikalinga graži laikīsena, grakštoms, tėksloms, vėkroms. Tėi, katrėi šuok, tor gerā gėrdietė mozėka, jaustė ritma, dėl tuo puorėnius šuokius gal pradietė muokītėis tik tėi vākā, katrū mozėkas ėr ritma puojūtē geruokā ėšlavintė. Liaudės šuokis tēp pat tor būtė ėr natūralos, laisvos tou prasmė, ka če īr galėmībė pasėreikštė kuožna šuokontė žmuogaus manierā, karakteriou, tėmperamėntou, ėšradingomou.
Muokontėis šuokiu nebūtėnā rēk „šlifoutė“ judesius ėr žingsnius. Pėrmiausē gerā rēktom ėšmuoktė polkas ėr valsa žingsnius, nes anėi pasėtaika mažne vėsūs šuokiūs. Polkas ėr valsa žingsnelē torietom būtė smolkė, grakštė.
DAINAS
Pėrmāsis dalīks, katrou rēk atlėktė, muokontėis dainioutė liaudės dainas, ta „atėdarītė“ vāka balsa, ėšmuokītė pajostė anuo galėmībės, suformoutė dainiavėma īgūdius.
Klausa pėrmiausē vīstuos klausontėis kalbuos intuonacėju, raiškiuos, rėmoutas kalbuos. Tuokio ritmėško skandavėmo vākā ėšsaka daugeli erzėnėmu, skaičiuotiu, žaidėmu tekstus. Tik nereikietom forsouta riekėma ėš gerklies, nes bet kuoks parspaudėms gal būtė pavuojings balsou. Rēktom isėdiemietė, ka liaudėšks dainavėms – dainavėms naturalio sava balso, be kuokė balsa stīgu itėmpėma ėr kt.
Dainoutė muokītėis geriausē pradietė nu paprastū paukštiu pamiegdiuojėmu, nesodietingu pėimėnū dainieliu, katrū meluodėjės īr siaura diapazuona. Paskiau jau rēktom rinktėis sunkesnės meluodėjės, daug dėrbtė individualē, dainoutė tīlē ėr garsē. Garsos dainavėms paded pajostė balsa stėproma, anuo galėmībės, tīlos – dainuos karakteri, skombėsi, nuotaika. Dainioujint vākū gropelē, pėrmiausē patartėna rinktėis ėr gerā ivaldītė vėnbalsės dainelės, vuo tik jau paskiau pradietė muokītėis dainioutė dvėjēs balsās arba, kāp seniausė dainininkā ka saka, su „toravuojėmo“.
Dėdėlė ītaka dainiavėmou tor kviepavėms. Gera laikīsena garantou gera kvėpavėma. Kviepavėms torietom būtė ramos ėr spėcelē nesoreguliouts – atsikviepėmā nebūtėnā tor sotaptė so frazės pabaiguoms – rēk ikvieptė tėn, kor naturalē pritrūkst uora. Būtom gerā nepamėrštė, ka vākū kviepavėms īr greitiesnis nego soaugusiu, dėl tuo vākāms geriau īr dainoutė greitesnės, linksmesnės, gīvesnės dainelės. Svarbo ėšmuokītė vākus ėr teisingā ėštartė žuodius, skiemenis, balsius, priebalsius. Teisinga, aiški dainū tekstu artikuliacėjė lavėn ėr vėsa kalba, ėštarmė.
REPERTUARS
Jaunesnėms nesunkē „ikondamas“ pėimėnieliu dainelės (šūksnē, oliavėmā, erzėnėmā, dainelės-kreipėnē, dainelės-maldelės), dainelės api gyvulelius – uožieli, kiškieli, paukštelius – žvėrblieli, pelieda, šarka; formulėnės ėr komuliatīvėnės dainas (kas kuožna puosma vės prėaug teksts, kol išdainoujemė vėsė dainuos veikiejē) – „Ėšbieg, ėšbieg pelie ėš mėška“, „Aš toriejau vėšta“, „Slūžėjau pas puona pėrmus metelius“ ėr kt. Vākams artėms ėr soprontams tuokiū dainieliu pasaulis, veikiejē, anū nuotīkē. Dėdlē vākāms patink dainelės so klausėmās ėr atsakīmās.
Vīresnėms repertuara parinktė gal ivairiesni ėr platiesni. Jaunīms gal dainoutė mažne vėsū žanru dainas – darba, kalėnduorėnės, jaunima-meilės. Atskėrėms ansamblems patink ėr karėnės-istuorėnės dainas. Aiško geriau rinktėis tas dainas, katras dainininkā sopront, i katras isėjaut.
INSTRUMENTĖNĖ MOZĖKA
Pėrmamė etapė vākus muokītuos galietom sopažindintė so patēs paprastiausēs pėimėnū instrumėntās – skrabalo, varpelio, terkšlė, švėlpoko, bėrbīnelė, lamzdelio. Paskiau gabesnė nuorē muokuos grėižtė armuoniko, banduonėjė, mergātės – skombintė žemaitėškuoms kankliems. Bėrbīnė, lamzdelio nesunkē gal pagruotė paprastas dainū meluodėjelės, vuo armuonikas ėr smoika repertuars – šuokē.
Pri žemaitėšku vākū dainū tonkē tink kanklės ėr lamzdielis. Dažniausē kanklės pritar muotuorėnė ritma arba lietuoms, bet līgaus ritma dainuoms. Žemaitėškas tēstėnės („lingoutėnės“) dainas kanklioutė neder, nes tumet dings tū tēstėniu dainū specifika, karakteris.
 

© Žemaičių kultūros draugijos informacinis kultūros centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija