Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

EDMUNDAS ŽIAUBERIS
(Biografija ir kūryba)
 
Živilė Kavaliauskaitė
Edmundas Žiauberis gimė 1932 m. kovo 11 d. Kražiuose. Mokėsi Kražių vidurinėje mokykloje ir kartu dirbo miestelio bibliotekoje. 1951 m. išvyko mokytis į Vilnių. Keliaudamas traukiniu susipažino su dailininku A. Kuču, kuris jam patarė stoti į grafikos specialybę. E. Žiauberis taip ir padarė.
1952 m. kaip Lietuvos dailės instituto studentas E. Žiauberis atliko praktiką Anykščiuose. Čia jis susidraugavo su rašytoju A. Vienuoliu. Jų draugystė įamžinta popieriaus lakštuose, knygoje „Antanas Vienuolis šiandien”.
A. Vienuolio muziejuje, jo darbo kabinete, ant sienos kabo E. Žiauberio nupiešta A. Baranausko klėtelė, atlikta neskiestu tušu. Šį paveikslą rašytojas Lietuvos dailės institute išsirinko iš eksponuotų studentų vasaros darbų parodėlės, kuri čia vyko po vieno literatūrinio susitikimo su rašytojais.
1957 m. baigė Lietuvos dailės institutą. Diplominis darbas – iliustracija P. Cvirkos „Meisteris ir sūnūs”.
Baigęs institutą, E. Žiauberis pradėjo dalyvauti dailės parodose Lietuvoje ir už jos ribų. Dažniausiai jis parodas rengdavo kaip portretistas grafikas. Buvo itin pamėgęs baltos ir juodos spalvos kontrastą. Yra surengęs ir pastelių bei akvarelių parodą.
E. Žiauberį graži draugystė siejo ne tik su A. Vienuoliu, bet ir su daugeliu kitų lietuvių literatūros klasikų. Jis iš natūros nupiešė P. Širvio portretą, kurį kaip tikrą relikviją, ant kurios buvo pasirašęs pats poetas, saugojo. Ievos Simonaitytės paragintas, domėjosi Mažosios Lietuvos praeitimi. Jis 37 grafikos darbais iliustravo „Aukštujų Šimonių likimą”. Dailininkas kelis kartus piešė I. Simonaitytės portretą, piešė tol, kol abu liko patenkinti rezultatu.
Dailininkas yra lankęsis daugelyje lietuvių rašytojų ir poetų gimtinių ir sukūręs raižinių ciklą apie vietoves, susijusias su S. Nėries, J. Biliūno, V. Mykolaičio-Putino, A. Baranausko ir kitų rašytojų gyvenimu.
Dar būdamas studentas E. Žiauberis pradėjo bendradarbiauti „Lietuvos pionieriuje”. Savo kūrinėlius jis publikuodavo ir „Genyje” (nuo 1969 m. iki pat mirties jis dirbo šio žurnalo meniniu redaktoriumi).
Daugeliui E. Žiauberio kūryba pirmiausia asocijuojasi su vaikų leidiniams skirtais piešiniais. Jie labai gyvi, be didelių pagražinimų, tačiau kartu paslaptingi. Tai ypač akivaizdu iš jo sukurtų lietuvių liaudies pasakų iliustracijų. Iš viso E. Žiauberis iliustravo apie 80 knygų. Iš jų būtų galima išskirti O. Sedelskytės „Užuoežerių Antaniukas”, V. Petkevičiaus „Didysis medžiotojas Mikas Pupkus” ir „Gilės nuotykiai Ydų šalyje”, V. Misevičiaus „Vaikelio Kukoriaus nutikimai”, V. Bubnio „Ajerai kvepia”, M. Valančiaus „Mikė melagėlis” ir kt. Jis taip pat sukūrė nemažai estampų-kompozicijų, draugiškų šaržų, piešinių spaudai aktualiomis to laikmečio temomis. E. Žiauberis nuolat bendradarbiaudavo Kelmės rajono laikraštyje, „Tiesoje”. Čia dažniausiai būdavo spausdinami jo straipsniai, kuriuos papildydavo autoriaus piešiniai.
Apie E. Žiauberio sukurtus draugiškus šaržus kritikė D. Liansbergaitė yra rašiusi: „Draugiški šaržai atlikti dažniausiai skubia, eskiziška maniera. Kiekvienam herojui dailininkas suranda išraiškingą ir taiklią detalę, apibūdinančią personažo profesiją ar polinkį” (D. Liandsbergaitė. Ištikimas lietuvių liaudies grafikai. „Pergalė”, 1983 m., Nr. 9, p. 182-183).
Jonas Sidaravičius 1979 m. „Kultūros barų” 1-ame numeryje (p. 80) rašė: „Savo užmoju sprendžiama problematika Edmundo Žiauberio kūriniai gal ir nepretenduoja į monumentalius apibendrinimus, tai pirmiausia nuoširdi kūryba, vertinga savo betarpiškumu ir tikrumu”.
Kokie darbai buvo patys brangiausi pačiam dailininkui, sužinome iš jo jubiliejinio interviu (kalbėjosi R. Skučaitė): „Džiaugsmą turiu – tokio dar gyvenime nesu turėjęs: „Vaga” patikėjo man iliustracijas „Dievų miškui”. Sruogos „Miškui”, Dieve mano, tai džiaugsmas! Darysiu ne iliustracijas, kursiu paveikslus – 10 ar 15 paveikslų. Nebus jokio buitiškumo, tik simboliai…”
Paklaustas, ar tai jo vienintelis džiaugsmas, dailininkas atsakė:
„(…) Tiesą sakant – trečias! Pirmas buvo prieš porą metų, kai į Tretjakovo galeriją pateko mano kartono raižinys „Pirčiupių tragedija”. Jau tada galvojau apie „Dievų mišką”. Dabar supratau: tai ir buvo ištaka!
- O antras džiaugsmas?
- Antras? Su tuo juk jau ausis būsiu išūžęs: I. Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimas”.
E. Žiauberis niekada neatitrūko nuo savo gimtinės, nuolat bendradarbiavo su kražiškiais, kelmiškiais, ne vieną jų įamžino grafikos lakštuose, sukūrė Kelmės herbą. Kelmėje dailininkas surengė nemažai parodų – kelmiškiai pirmieji pamatė ir jo sukurtas B. Sruogos „Dievų miško” iliustracijas. Šios parodos atidaryme dalyvavo ir pats autorius. Tačiau, vos praėjus kelioms dienoms po šios parodos, nustojo plakusi dailininko širdis. Edmundas Žiauberis mirė 1985 m. Palaidotas Vilniuje.

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija