Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

LIUDAS TRUIKYS
(BIOGRAFIJA IR KŪRYBA)
 
Jonas Stakvilevičius

Svarbiausi biografijos faktai
Liudas Truikys gimė 1904 m. spalio 10 d. netoli Platelių (Plungės r.), Pagilaičių kaime. Mokėsi Telšių gimnazijoje, dailę studijavo Kauno meno mokykloje (tapybos studiją čia baigė 1928 m., jo vadovai buvo A. Varnas ir J. Vienožinskis). Vėliau studijavo Berlyne ir Paryžiuje (1934-1935 ir 1937 metais).
Dailės srityje dirbti pradėjo 1931-1932 m., studijuodamas Kauno Meno mokykloje. Tuo laikotarpiu jis kurdavo savaitines Valstybės teatro afišas. Vėliau dirbo Šiaulių dramos teatro dailininku. Čia gimė ir jo pirmosios labiau žinomos scenografijos spektakliams – K. Gocio „Princesei Turandot” (1931), H. Zudermano „Drugeliams” (1931), V. Mykolaičio-Putino „Valdovui” (1932). Pradėjęs dirbti Kauno valstybiniame teatre, sukūrė scenografijas P. Vaičiūno pjesei „Aukso žaismas” (1932) ir „Tikruoju keliu”. Kaip yra rašęs Edmundas Gedgaudas, jau tada jo „įgimtas teatrališkumo pojūtis juose derinasi su virtuozišku žaidimu konstruktyviomis formomis”.
1941-1949 metais L. Truikys dirbo Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Jis – vienas iš instituto Dailiosios tekstilės katedros organizatorių, jos vedėjas, dėstytojas, docentas.
1947-1948 metais L. Truikys buvo Lietuvos Operos ir baleto teatro vyriausiasis dailininkas. 1953-1959 metais dėstė Kauno vidurinėje dailės mokykloje, dirbo Lietuvos valstybinio dailės instituto Kauno skyriuje. 1979 m. jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo vardas, 1980 m. – Lietuvos valstybinė premija.
Liudas Truikys labiausiai žinomas kaip teatro dekoracijų kūrėjas. Pirmą kartą tarptautinio pripažinimo jis susilaukė dar 1937 m. – tarptautinėje parodoje Paryžiuje gavo diplomą už A. Raičiūno operos „Trys talismanai”, kuri buvo pastatyta Valstybės teatre Kaune, maketą. Įsimintinos jo sukurtos dekoracijos ir kitiems šio teatro pastatymams: G. Verdžio operoms „Kaukių balius” ir „Otelo”, G. Pučinio operai „Mirusios akys”, B. Smetanos „Parduotoji nuotaka”, Minkaus baletui „Don Kichotas”(tai vienintelis jo apipavidalintas baletas), kt. Kurdamas dekoracijas naudodavo plačias dekoratyvines dėmes, jas paįvairindamas stilizuotu ornamentu. Kaip rašoma „Lietuvių enciklopedijoje” (T. XXXII, p. 528), „Spalvų darnoje ieškodamas mistiškos išraiškos, L. Truikys naudojo labai ribotą spalvų skaičių, tenkindamasis dažniausiai keliais dominuojančiais tonais, kaip juodas, raudonas ir pilkas, arba mėlynas, pilkas ir baltas. Didesnį spalvingumą scenoje išgaudavo šviesų pagalba”,
L. Truikys taip pat kūrė akvarele ir paliko nemažai įdomių impresionistinių peizažų. 1939 m. sukūrė Benediktinių bažnyčios altoriaus projektą.
1999 m. minime L. Truikio 85-erių metų sukaktį. Ta proga vienas iš III-osios Pasaulio žemaičių dailės parodos renginių – paroda menininko gimtuosiuose Plateliuose – skirta L. Truikiui.
Dailininkas apie save:
„Kaip tapytojas augau M. K. Čiurlionio ir naujojo meno kūrėjų mintimis, kad ateities menas neišvengiamai bus formų, muzikos, spalvų, gal ir judesių sintezė, kuriai atsirasti realios priemonės yra operos scenoje. Aiškiai mačiau, kaip libretą iliustruojančios dekoracijos ir dramos dekoratyviniai atradimai savo formų sąskambiais ir muzika sukelia tik chaosą.
Verždamasis tarnauti mūsų kultūrai, 1935 metais iškėliau savo gyvenimo uždaviniu iki amžiaus pabaigos rasti konkrečius vaizduojamojo meno ir muzikos sintezės pagrindus vien tam, kad mūsų mažytis kraštas pirmas ištartų tą ateities žodį, kurio nerandama nuo mūsų šimtmečio pradžios.
Tik po trisdešimt septynerių metų (1972) Metropoliteno opera, ieškodama sintezės kelio, paskelbė savo kredo, kad „Opera neturi jokių bendrų šaknų nei su drama, nei su baletu, opera yra m u z i k a ir jos pastatymams turi vadovauti pati muzikos dvasia”. (…) „Menų sintezė – ateities kūrybos neišvengiamybė, nes mokamai harmonijos pagrindais organizuotų aplinkos formų ir garsų jėga didi, kelianti žmogaus dvasią.”
(Liudas Truikys. 1979 m. Parodos katalogas)
Irena Kostkevičiūtė apie Liudą Truikį ir jo kūrybą:
„Liudas Truikys, visą gyvenimą pašventęs lietuvių scenografijai, iškyla kaip vienas originaliausių mūsų dailės kūrėjų, savo reikšmingu įnašu įgijęs dailininko klasiko vardą.
Jau kūrybos pradžioje, apie 1930 metus užsiangažavęs aiškiu novatoriumi, pasirodęs kaip ryškus buitinio scenovaizdžio antagonistas, L. Truikys kūrė stipriai plastiškai išplėtotą teatrinę viziją, kuri nuosekliai iškėlė dailininkui labai ambicingą ir sunkų uždavinį – atrasti plastinių ir muzikinių formų jungtį. Apipavidalinęs nemaža lietuvių XX a. scenografijos istorijai reikšmingų dramos spektaklių – V. Mykolaičio-Putino „Valdovą” (1932). P. Vaičiūno „Aukso žaismą” (1932), F. Šilerio „Vilhelmą Telį” (1935), Sofoklio „Edipą Kolone” (1939) ir kt., dailininkas savo likimą neatidalomai surišo su opera, ir realizavo čia pagrindinę jau minėtą plastikos ir muzikos sintezės problemą. Tas kelias prasidėjo nuo ypač originaliai traktuotų A. Raičiūno operos „Trys talismanai” dekoracijų (1936), kurios Pasaulinėje Paryžiaus parodoje gavo garbės diplomą ir plačiai nuskambėjo užsienio spaudoje kaip naujas muzikinės scenografijos žodis. (…)
Tačiau ypatingų rezultatų, nugrynintos ir ištobulintos technikos, maksimalios išraiškos L. Truikys pasiekė pastaruoju savo kūrybos dvidešimtmečiu, nuo 1959 m. sukurtų dekoracijų Dž. Verdžio „Don Karlui”. Po jų sekė darbai Dž. Verdžio „Traviatai” (1966), J. Karnavičiaus „Gražinai” (1968), Dž. Verdžio „Aidai” (1975) ir pagaliau naujoji to paties „Don Karlo” spektaklio interpretacija (1978).
Tai drauge su muzika skambantis vientisas plastinis simfonizmas, kaip ir muzika nepaprastai matematiškai tikslus ir darnus vidine logika, kompozicine sandara ir kartu emocingas, kerintis savo turtingu formų žaismu, ritmų polifonija, sąskambių harmoningumu. Liudo Truikio spektakliai – tai galinga regėjimo ir klausos įspūdžio manifestacija, teikianti žiūrovui tikrą ir gilų dvasinį katarsį.
Dailininko kūryba yra maitinama sudėtingų kūrybos klodų: čia įdomiai transformuojamos XX a. dailės formos ir Rytų menas, lietuvių liaudies ir pasaulinės kultūros asociacijos.”
(Liudas Truikys. 1979 m. Parodos katalogas)
Edmundas Gedgaudas apie Liudą Truikį ir jo kūrybą:
(…) „Interpretavimo meną romantikai ypač iškėlė muzikoje, įteisindami jį kaip savarankišką kūrybos sritį, o tai neregėtai akcentavo ir interpretuojančio artisto asmenybę, darė jį savotišku bendraautoriumi. Šitų dalykų atgarsį jaučiame ir L. Truikio pozicijoje. Jo scenovaizdžiai siekia ne tik „užsklęstos darnos, kurią kartais architektūros ar tapybos kūrinyje vadiname muzikalumu, o tendencingai, interpretuodami ir akomponuodami, veržiasi į muzikos kūrinį. Pabrėždamas esminių partitūros fragmentų išraišką, L. Truikys juos tarsi išplečia, priverčia veikti ne vien tuomet, kai jie skamba. Jis žino mūsų atmintį esant pakankamai užmaršią. Žino, kad muzikai realizuojantis laiko sekoje, vis naujos garso formos nuplauna, nuneša tas, kurių išraiška galėtų išlikti dominuojančiu kontekstu. „Užlaikomi momentai parenkami dailininko nuožiūra. Tai yra interpretavimas, kai kur gal ir muzikos autoriaus sumanymo keitimas – „užlaikomos” išraiškos sąveikų su kitais partitūros elementais kompozitorius gal visai nepageidautų. Bet tai – vienas pagrindinių truikiškosios sintezės bruožų. (…)
L. Truikio kūryboje apstu nepraeinamumo, begalybės įvaizdžių. Kai kur jie primena M. K. Čiurlionio metaforas. Primena bendriausia prasme, nes šių dailininkų stilistika, išraiškos priemonės yra labai skirtingos. Bet tiek vienas, tiek kitas naudoja erdvės begalybę pabrėžiančias kompozicijas, gigantiškos visumos fragmentus, kuriuos žiūrovo pagava linkusi horizontaliai arba vertikaliai pratęsti. Aptinkame ir artimesnių paralelių (prisiminkime M. K. Čiurlionio ciklą „Rex” ir variacijas skulptūros tema „Aidoje”) atskleidžiant žmoguje glūdinčių dalykų sąskambius su metaforiškai pateiktomis jų ištakomis. Tai gal sietina ir su L. Truikio kūrybos priešistorija – šimtmečių ribos dvasine atmosfera, palankia menų sąveikai ir saitams (neretai tyčia pabrėžiamiems) su filosofija. Kūrėjas vėl universalėja, nelyginant Renesanso laikais. Tik universalumas šį sykį įgyja kitokį atspalvį. Jį rodo ne tiek menininko kultivuojamos skirtingos kūrybos šakos (nors, kaip žinia, yra ir to), kiek saitų su jomis atspindėjimas pasirinktoje srityje. (…) Į griežtą L. Truikio kompozicijų simfoniją nepaprastai organiškai įsilieja įvairių stilių formos. (…)
Operoje L. Truikys neigia siužeto pirmavimą. Pripažįsta jį tiek, kiek jo randa muzikoje, kur garsų formos labiau iš nuotolio laikosi veiksmo sekos tarsi bendriausio plano. Savaip pratęsdamas šį procesą, dailininkas pabrėžia muzikos prasmių saitą su siužetą pranokstančiais dalykais.
L. Truikys neigia ir kompromisą, iki kurio jį verstų nusileisti nusistovėjusi teatro specifika (o gal rutina?)”
(Liudas Truikys. Parodos katalogas. V., 1984)

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija