Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

LAIKO ŠYDĄ PRASKLEIDUS (PLUNGĖS KUNIGAIKŠČIŲ OGINSKIŲ RŪMŲ ISTORIJOS FRAGMENTAI)
 
Stasė Beržonskaitė
 
Prancūzų rašytojas Anatolis Fransua Tibo (1844-1924) yra pasakęs: „Laikas visada gerbs ir palaikys tai, kas tvirta, bet pavers dulkėmis tai, kas netvirta”. Didingas ir nuostabus kunigaikščio Mykolo Oginskio dvaro ansamblis, jį supantis paslaptingas parkas yra ta ypatinga vieta, kur laikas išsaugojo ne tik materialųjį, bet ir dvasinį paveldą.
Čia pateikiamos žinios apie Plungės dvaro architektūrą, papročius, parko tvarkymą, surinktos iš rašytinių šaltinių, esančių Lietuvos valstybiniame istorijos ir Kauno gubernijos archyvuose, Mokslų akademijos ir Vilniaus universiteto bibliotekų rankraščių skyriuose. Įdomių faktų sužinojau iš AB „Paminklų restauravimo institutas” specialistų. Naudojausi ir O. Daugelio, L. Kiauleikytės moksliniais tyrinėjimais apie kunigaikščio Oginskio dvaro architektūrą, turtų likimą, muzikinį gyvenimą, R. Stulpino studija apie Lietuvos dvarus, A. Tauro , K. Labanausko ir Paulaičio darbais apie Plungės parką, O. Pliaterytės-Puidienės, B. Zubavičiaus ir A. Pakalniškio memuarais, kraštotyrininkės E. Ravickienės surinkta medžiaga, meno, graikų ir romėnų mitologijos bei simbolių žodynais. Atrodytų, kad šaltinių yra pakankamai, tačiau jų neužtenka, kad galėtum atsakyti į visus klausimus, kurie kyla gilinantis į Plungės Oginskių rūmų istoriją.
Paslaptis gaubia ir rūmų statybos dokumentus, rastus 1956 m. gegužės mėnesio pradžioje, tikrinant rūmų pamatus. Tų dokumentų, kaip pasakoja liudininkai, buvo daug. Tvirtinama, kad buvo rašyta lietuvių, lotynų ir lenkų kalbomis. Iš jų paaiškėjo, kad rūmai ir parkas baigti pastatyti ir įrengti 1879 m. Juose buvo surašyta visa statybos istorija, vadovai ir autoriai. Minėti dokumentai, pridėjus dar vieną papildomą (apie tolimesnį rūmų likimą), tąsyk buvo sudėti atgal į butelį ir užmūryti toje pačioje angoje – taip buvo prašęs kunigaikštis Mykolas Oginskis.
Tokie faktai. Tačiau iš karto kyla klausimas, negi nė vienam tada dokumentus radusiam žmogui nekilo mintis, jog prieš naujai užmūrijant reikia padaryti jų kopijas? Jeigu tokios kopijos buvo padarytos, tai kur jos šiandien yra?
Lietuvos valstybiniame istorijos archyve saugomi Plungės rūmų statybos dokumentai rašyti vokiečių kalba, tačiau jie nepilni, o parko įrengimo dokumentų iš viso jokių nerasta.
Plungės dvaro sodyba susiformavo XIX a. Nusipirkęs dvarą, M. Oginskis išvyko iš Rietavo ir apsigyveno Plungėje, mediniame nedažytame namelyje, kuris stovėjo netoli malūno (šiuo metu jau nugriautas). Nieko gero čia atvykęs jis neradęs, tik daugybę žvirblių, kuriuos taip pat paskelbęs savo nuosavybe ir liepęs juos įtraukti į inventorių. Aišku, juokais. Po to prasidėjo paruošiamieji dvaro ansamblio statybos darbai. Pirmiausia statė medinius pastatus, Truikiuose plytinę su aukštu kaip fabrikas kaminu (iki 1918-ųjų metų žmonės ją vadino „strykiu” ir tik vėliau ėmė ją vadinti taisyklingai lietuviškai). Plytinei vadovavo kunigaikščio atsivežtas užsienyje mokslus baigęs Kazlauskas. Vienos plytinės neužteko. Plytas statybai gabenosi ir iš Rietavo bei Lekemėje buvusios Cirtautų plytinės. Ansamblį projektavo vokietis Karlas Lorensas, darbų vykdytojas buvo Šramkė. Žinoma, kad dvaro sodyboje buvo 16 pastatų. Autentiško neišliko nė vieno. Dalinai autentiški – 9. Kiti visiškai sunaikinti. Nemažai pastatų kunigaikštis yra pastatęs ir už dvaro sodybos ribų.
Plungės dvaro ansamblis rezidencinio pobūdžio, ūkinė veikla čia neišplėtota. Tai istorizmo epochos kūrinys. Projektuojant tokius pastatus buvo sekama antika, Renesansu ir baroku. Taip gimė eklektiški architektūros stiliai: neorenesansas, neogotika, neoklasicizmas. Plungės dvaro centriniai rūmai, jų rytinė ir vakarinė oficinos bei pagrindiniai parko vartai neorenesansiniai, žirgynas – neogotikinis. Apie pastatų eksterjerą ir interjerą yra plačiai rašyta informaciniame leidinyje „Žemaičių dailės muziejus” (1997), periodinėje spaudoje.
Kunigaikščio M. Oginskio gyvenamuoju laikotarpiu rūmai nebuvo dažyti ir turėjo savo šviesaus tinko spalvą. Kiek šviesesnė langų apvadų, kai kurių fasado detalių spalva.
Rūmų rūsiai buvo anfiladinio išplanavimo, kaip ir visi rūmų aukštai. Nebuvo jokių pertvarų – dabartinės atramos išmūrytos rūmus atstatant po Antrojo Pasaulinio karo. Kam buvo naudojami rūsiai? Pavyko išsiaiškinti, kad ten buvo puikiai įrengti maudymosi kambariai, tualetai, pagalbinės ūkinės patalpos.
Laiptai ir turėklai rūmuose buvo mediniai. Vieni – iš šviesesnio, kiti – iš tamsesnio medžio. Turėklai buvę puošniai drožinėti. Patalpų grindys išklotos gelsvo, rusvo, tamsaus atspalvio parketais. Iš parketinių lentelių sudėlioti puikūs augaliniai ar geometriniai ornamentai. Rūmai būdavo apšildomi kūrenant židinius. Iš jų sienomis buvo išvedžiotos angos, kuriomis sklido šiluma.
Labai mažai rašyta ir kalbėta apie rūmų stogo skulptūras. Tai, ką pavyko apie jas išsiaiškinti, yra tik mano pastebėjimai, analizuojant romėnų ir graikų mitologiją, antikos ir renesanso meną.
Rūmų stogą puošia 19 akademine maniera lipdytų skulptūrų: po 8 skulptūras šonuose ir trijų skulptūrų kompozicija centre. Kunigaikščio gyvenamuoju laikotarpiu yra buvusi dar viena skulptūrinė kompozicija centre, tik iš kiemo pusės. Karlo Lorenso projekte matyti, kad tai turėjo būti kunigaikščio kepurė, kurią iš abiejų pusių prilaikė ereliai. Ar projektas buvo įgyvendintas, neaišku. Iš turimų fotografijų, darytų tarpukario metais, matyti, kad skulptūrinė kompozicija buvo, tačiau negalima įžiūrėti, kokia ji. Dabar stovinčios šoninės skulptūros yra penkių modelių:
1. Moteris su vaisių pintine ant galvos – pintinė prikrauta įvairių vaisių. Tai vaisingumo deivių simbolis. Vaisiai simbolizuoja gausą, derlingumą ir gerovę. Šie požymiai būdingi graikų deivei Artemidei Efesietei.
2. Moteris su gausybės ragu ir laurų vainiku ant galvos. Ragas yra laimės, pertekliaus ir gausaus derliaus įvaizdis. Laurų vainikas – nemirtingumo, pergalės, triumfo simbolis, pasižymėjimo (moksle, mene) ir Dievo išrinktųjų ženklas. Šią moterį galėtume pavadinti romėnų likimo, vėliau laimės deive Fortūna. Ji gali būti tapatinama su graikų deive Tiche. Fortūna dažnai sutinkama Renesanso vaizduojamajame mene. Personifikuodama atsitiktinę svyruojančią laimę dažnai vaizduojama stovinti ant rato ar rutulio; taip pat paplitę vaizdai su gausybės rago atributu. Todėl iš pradžių dar buvo vadinama žemdirbystės, derliaus ir vaisingumo deive.
3. Moteris su lyra. Lyra simbolizuoja dievišką harmoniją, harmoningą dangaus ir žemės ryšį, taip pat tai – muzikos ir poezijos simbolis. Ši moteris yra graikų deivė Terpsichorė – šokio (kartais ir chorinio dainavimo) mūza. Vaizduojama jauna mergaitė su lyra rankose.
4. Moteris su arfa, pastatyta prie dešinės kojos. Kairėje sulenktoje rankoje ji laiko pergamentą. Ją graikų ir romėnų mitologijoje sunku atsekti. Arfa dažnai laikoma lyros sinonimu.
5. Moteris su fleita. Fleita dažniausiai – piemenų gyvenimo atributas, kurio garsai aiškinami įvairiai: angelų ar užburtų būtybių balsai.
6. Skulptūrinės kompozicijos centre esanti moteris su fakelu dešinėje rankoje ir laurų vainiku ant galvos galėtų būti stilizuota romėnų namų židinio ir ugnies deivė Vesta, kurios altoriai buvo beveik kiekvienuose namuose. Vesta paprastai buvo vaizduojama su uždengtu veidu, puodeliu, fakelu ir skeptru rankose. Šalia jos esančias moteris galima būtų laikyti jos vaidilutėmis. Romėnų Vesta jas turėjo. Jos buvo renkamos iš 6-10 metų mergaičių, kurių tėvai turėjo būti gyvi ir priklausyti garsioms giminėms. Jų pareiga buvo kurstyti šventyklos ugnį, dalyvauti švento valgio paruošimo ir aukojimo apeigose. Už ugnies užgesinimą jas plakė, o dėl išminties papročio pažeidimo užkasdavo gyvas. Po 30 metų tarnybos tapdavo laisvos, galėdavo ištekėti. Jų garbė buvo didelė, asmuo neliečiamas. Jeigu ją sutikdavo pasmerktasis mirti, gaudavo laisvę.
Apie kitus centrinius dvaro pastatus žinių išlikę mažai. Vakarinės oficinos pietinė dalis jau buvo nugriauta pirmaisiais XX a. dešimtmečiais. Kiek daugiau naujesnių faktų pavyko rasti apie rytinę oficiną. Kunigaikščio laikais joje buvo miško pardavimo kontora, nemažai kambarių ir virtuvė, skirta nevedusiems dvaro tarnautojams, nakvynės kambariai mažiau kilmingiems svečiams ar iš toli su reikalais pas kunigaikštį atvykusiems žmonėms. 6 kambariai buvo skirti dvaro administracijai.
Kai į dvarą iš kelionių po užsienį sugrįždavo kunigaikščiai, gyvenimas čia virte virdavo. Skambėdavo muzika, vykdavo pokyliai ar šiaip iškilmingi pietūs, nes čia lankydavosi nemažai svečių. Kokie svečiai lankydavosi, galima atsekti iš rūmų Svečių knygos, kurioje kiekvienas ką nors gražaus parašydavo ar nupiešdavo. Lankėsi dvare ir vyskupas Antanas Baranauskas. Kunigaikštienė ir jo paprašė ką nors įrašyti į svečių knygą. Vyskupas žemaitiškai parašė padėkos ir palinkėjimo eilėraštį. Kai pamatė kunigaikštienė, tai baisiai užpyko dėl žemaitiško rašto. Norėjo knygą net į židinį sviesti, tačiau buvo atkalbėta.
Dažnas kunigaikščių svečias buvo Žemaičių vyskupas, Kretingos grafas Tiškevičius, Šateikių – Pliateris. Jie per pietus sėdėdavo šalia kunigaikštienės, o greta kunigaikščio – svečiai iš Peterburgo: senatoriai, ministrai. Kiti svečiai būdavo susodinami gana keistai: šalia šimtamečio dvarininko Sakelio sodindavo 18-19 metų grafaitę Pliaterytę, greta 70-metės netekėjusios Šateikių grafo davatkos sėdėdavo 20-metis kunigaikštis Radvila ir t. t. Nustojus griežti muzikantams, pietūs dažniausiai darydavo slogų laidotuvių įspūdį. Visi tylėdavo, tik viena kunigaikštienė čiulbėdavo. Liokajai pirmiausia paduodavo maistą kunigaikštienei, po to jos mieliausiam tos dienos svečiui, o vėliau jau ir visiems kitiems. Prie stalo beveik niekas negerdavo. Po pietų, griežiant muzikai, svečiai eidavo į salonus. Esant kviestiniams pietums, atvykusiems svečiams būdavo įduodama programa. Vienoje jos pusėjo būdavo nurodyti rūmų orkestro atliekami kūriniai, kitoje – prie pietų stalo sėdima vieta ir meniu. Iš pateikto epizodo galima susidaryti intriguojantį vaizdą apie Plungės dvaro šeimininkų keistoką būdą.
Įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose kunigaikščio laikų parko dydis nurodomas skirtingai – nuo 70 ha iki 43 ha. Šiuo metu taip pat skirtingai: nuo 43 ha iki 56 ha. Vieta Plungės parkui parinkta labai kūrybiškai. Jam puikiai pritaikytas Babrungo upės slėnis ir smulkiai banguotas reljefas. Apie parko kūrimą, augmeniją ir gyvūniją, dekoratyvinius statinius, gėlynus, tvenkinius daug rašyta knygelėje „Žemaičių dailės muziejus”, E. Ravickienės straipsniuose.
Apie parko priežiūrą žinios surinktos iš E. Ravickienės pasakojimų ir Boleslovo Zubavičiaus atsiminimų.
Parkas iš rytų pusės buvo aptvertas metaline tvora, iš šiaurės ir vakarų pusių – 2 metrų aukščio degtų plytų mūrine tvora. Iš rytų į vakarų pusę buvo išpiltas vieškelis (pagrindinė parko alėja). Ant pagrindinių vartų stovinčios meškos labai nepatiko carinės Rusijos valdininkams. Jie įtarinėjo, kad jos vaizduojančios žemaičių herbą. Dieną parko vartai būdavo atviri, kad miestelėnai po parką galėtų vaikščioti laisvai. 10 val. vakaro juos uždarydavo, kad tarnautojai neitų naktimis į miestą latravoti. Tačiau tvora ar užrakinti vartai jų nesulaikydavo. Jaunieji išlipdavo per tvorą, vyresnieji paprašydavo sargo, kad atrakintų vartus. Miestelėnai galėdavo vaikščioti tik iki administracinio pastato (rytinės oficinos). Vasarą kiekvieną dieną parke po pietų, apie 3-4 val., grieždavo orkestras.
Parke nuolat dirbo 10 moterų, 4 vyrai ir 4 arkliai. Pasakojama, kad pati kunigaikštienė Marija Oginskienė kviesdavosi miestelėnų vaikus rinkti kiaulpienių. Šie turėjo su savimi atsinešti krepšelius. Kiaulpienes liepdavo išrauti su visomis šaknimis. Po darbo vaikai nešdavo kunigaikštienei parodyti krepšelius. Ši suskaičiuodavo kiekviename krepšelyje esančias kiaulpienes ir už kiekvieną išrautą kiaulpienę mokėdavo pinigus ir dar papildomai duodavo pietus.
Bažanterininkas čia ne tik augindavo fazanus, bet ir gaudydavo parke valkataujančius šunis, šaudydavo varnas. Užmušto šuns odą ir nušautą varną pristatydavo į dvaro kasą, iš kurios už šunį gaudavo 3 rub., o už nušautą varną – 50 kapeikų.
Jokių archyvinių dokumentų apie parko kūrimą nerasta. Plungės dvaro statyba su nedideliais pakitimais išlaikė beveik visus ansambliškumo komponentus. Kompleksiškai vertinant sodybos pastatų ir parko ansamblį, Plungės dvaras neabejotinai yra vienas iš gražiausių ir vertingiausių Lietuvoje.
 

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija