Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

SUGRĮŽTAME Į GIMTĄSIAS VIETAS
(PASAULIO ŽEMAIČIŲ DAILĖS PARODOS)
 
Aloyzas Stasiulevičius
Dešimt metų prabėgo nuo pirmosios parodos, kuri įvyko 1898 m. Klaipėdos parodų rūmuose, vėliau buvo perkelta į Vilnių. Su Algiu Švažu, Albinu Olbutu, Viktoru Liutkumi teko dalyvauti organizuojant ją, todėl įspūdžiai dar labai gyvi iki šiol, vis dar prisimenu ir ką tais laikais reikėjo nuveikti, kad tokia paroda įvyktų.
I-oji Pasaulio žemaičių dailės paroda sutapo su Sąjūdžiu. Tai buvo ne tik politinio, bet ir kultūrinio pakilimo metas – jungėsi kūrybinės pajėgos, griuvo užtvaros, stiprėjo ryšiai su emigracijoje gyvenančiais menininkais, kurių daugelis norėjo savo kūrybą eksponuoti gimtajame krašte. Lietuvoje gyvenantys dailininkai žemaičiai suvežė, sunešė savo kūrinius (menus), menininkai iš kitų pasaulio pasviečių šiai reikšmingai žemaičių parodai atsiuntė savąją dalį. Ta proga įvairūs Lietuvos muziejai atvėrė savo fondus ir parodai paskolino nemažai jau mirusių žemaičių dailininkų kūrinių. Tai buvo didelis sujudimas. Jautėmės vieningi ir stiprūs – Atgimimo sąjūdis žygiavo per Lietuvos žemę. Parodos atidaryme dalyvavo labai daug žmonių, buvo giedama, dainuojama, sakomos kalbos. Po parodos atidarymo didelė dalis renginyje dalyvavusių menininkų ir kitų kultūros žmonių kartu išsirengė į kelionę po Žemaitijos kultūrine vietas. Lankėmės Mosėdyje, Telšiuose, Plateliuose, Papilėje ir kitur. Visur vyko malonūs susitikimai, buvo daug šypsenų, gėlių, kalbų, diskusijų.
Pirmoji Pasaulio žemaičių dailės paroda buvo reikšmingas bandymas sugrąžinti į tėvynę po įvairiausius pasaulio kraštus išsibarsčiusią iš Žemaitijos kilusių menininkų kūrybą. Eksponuodami išeivijos kūrybą greta okupacijos sąlygomis kūrusių menininkų darbų turėjome galimybę įvertinti pastarųjų kūrybos gyvastingumą, nenutrūkusią prieškario nepriklausomos Lietuvos dailės tradiciją, kuri turėjo tiesioginių ryšių su visos europinės ir ypač prancūziškos mokyklos menu. Buvome ne tik žemaičiai, bet ir europiečiai. Greta Liudo Truikio scenovaizdžių, Jono Švažo, Antano Gudaičio tapybos drobių eksponavome išeivijos dailininkų Kazimiero Varnelio, Romo Viesulo, Antano Mončio, Vytauto Igno, Prano Lapės kūrybą. Tai ryškūs menininkai, asmenybės. Eksponavome ir abstrakčių plastinių formų Romualdo Lankausko, Vladislovo Žiliaus, Prano Lapės drobes, Leonardo Tuleikio, Adomo Galdiko ekspresionistinius kūrinius, įvairias realistinio daiktiškojo Algimanto Švėgždos, Romo Vilkausko meno interpretacijas. Daugelio menininkų kūryboje buvo ryški lietuviškos meno mokyklos tradicija, dargi su žemaitišku rupumu. Tai buvo ryšku ir pasaulio pasvietėse gyvenusių žemaičių dailininkų kūryboje – tarsi anie nebuvo niekur iškeliavę iš gimtosios Žemaitijos, o tik laikinai prisiglaudę svetimuose kraštuose. Atrodė, kad jų meno, o dažnai ir gyvenimo būdo nepalietė svetima aplinka – kaip buvo taip ir liko žemaičiai…
II-oji Pasaulio žemaičių dailės paroda įvyko jau Plungėje, kunigaikščių Oginskių rūmuose įkurtame svarbiame Žemaičių kultūros centre – Žemaičių dailės muziejuje. Nuo šiol žemaičiai dailininkai jau turėjo savo namus (trobą), nuolat čia galėdavo susirinkti, rengti parodas, plenerus, kitokio pobūdžio suėjimus – čia tarsi buvo atgaivinama muziejininko ir poeto Prano Genio dar nepriklausomos Lietuvos laikais brandinta idėja turėti žemaitiško meno centrą, kuriame būtų kaupiami, renkami žemaičių dailininkų kūriniai. Šie rūmai turi garbingą praeitį – jie mena čia, kunigaikščio Oginskio orkestre, grojusį M. K. Čiurlionį, čia buvo puoselėjama daug Lietuvai svarbių kultūros tradicijų.
II-oji Pasaulio žemaičių dailės paroda pavyko. Šviesiose, restauruotose rūmų salėse tąsyk eksponuota nemažai brandžių, meniškų kūrinių.
Prieš III-ąją Pasaulio žemaičių dailės parodą ne vienas savęs klausėme, ar ji reikalinga žemaičiams dailininkams, visai visuomenei.
Lietuvoje šiuo metu rengiama gana daug personalinių, grupinių meno parodų – šalyje vyksta intensyvus kūrybinis gyvenimas. Trečioji Pasaulio žemaičių dailininkų kūrybos paroda Plungėje ir kitose šio krašto vietose, manau, paskatins menininkus kūrybai. Įdomu bus pamatyti, ką nuveikė (kon padėrba), ko pasiekė žemaičiai menininkai nuo vieno jų susitikimo iki kito. „Pasauly nėr. Padariau – ir pasauly yr”, – sakydavo medžio meistras tautodailininkas Stanislovas Riauba. Tikiuosi, kad trečiojoje Pasaulio žemaičių dailės parodoje jos lankytojai turės galimybę pamatyti stiprių kūrinių ir kad pagrįstai galėsime pasakyti: Žemaitija turtinga ne tik premjerais, pasaulyje yra ir gerų menininkų, kilusių iš žemaičių krašto.
Menas, kad ir labai geras, norint, kad jis pasiektų žmones, jam būtinas dėmesys, reklama, geros ekspozicijos, katalogai, straipsniai spaudoje, televizijos laidos ir kt., t. y sudėtingas ir daug laiko reikalaujantis organizacinis darbas. Jeigu jis atliekamas, paroda sureikšminama, tampa svarbiu visuomeninio kultūrinio gyvenimo faktu. Turime daug pavyzdžių, kai didelės ir turiningos parodos praeidavo tylomis, ir vien todėl, kad nebūdavo žmonių, sugebančių ją tinkamai pristatyti.
Žemaičių dailės muziejus turi puikias ekspozicines sales. Čia vyksta įvairios parodos. Tačiau šio muziejaus fondai vis dar labai kuklūs. Muziejaus dailės kūrinių kolekciją daugiausiai sudaro Plungėje plenerų metu sukurti ir muziejui padovanoti darbai.
III-oji Pasaulio žemaičių dailės paroda yra puiki proga šio muziejaus fondus papildyti naujais reikšmingais kūriniais. Reikėtų rasti žmones, organizacijas, galinčias skirti lėšų tam, kad būtų galima tokių kūrinių įsigyti. Manau, kad žemaičių žemėje šiais laikais yra daug turtingų žmonių, organizacijų, kurie gali prisidėti prie šio renginio organizavimo. Naujoji Žemaičių dailės muziejaus direkcija yra pajėgi organizuoti šią žemaičių dailininkų šventę, rasti lėšų leidiniams, kūriniams įsigyti.
 

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija