Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

ANTANO MONČIO SUGRĮŽIMAS Į LIETUVĄ
 
Genutė Paulikaitė

Liepos 10 dieną Palangoje atidarytas skulptoriaus Antano Mončio muziejus. Tą dieną kaip tik sukako šešeri metai, kai skulptorius, palikęs Lietuvai vertingą savo kūrybinį palikimą, atsisveikino su šiuo pasauliu.
Vartai, pro kuriuos išėjo kaimas
Matyt, taip buvo lemta, kad Antanas Mončys augo Mončių kaime. Vėliau jis pats tvirtindavo, jog jų protėviai – ateiviai iš Italijos, o jų gyventoms vietoms suteikę savo vardą. Ir šiandien prie Palangos glaudžiasi Monciškės, o kiek tolėliau būta ir Mončių kaimo, kuriame 1921 metų birželio 8 dieną ir gimė būsimasis skulptorius Antanas Mončys.
Jo tėvai turėjo 30 hektarų žemės. Šviesių būta Barboros ir Antano Mončių, visus savo keturis vaikus leidusių į mokslą. Dukros ir dabar prisimena mamos sekmadienius, praleistus su knyga.
Su tėviške Antanas Mončys išsiskyrė 1944 metais.
- Konkretaus atsisveikinimo nebuvo. Tik jutome. Paskutinį kartą lankydamasis tėviškėje Antanas mums parvežė vilkinį šuniuką. Jį pavadinome Duda. Visi jį labai mylėjome, labai saugojome, nes jis buvo ir Antano prisiminimas. Kai mūsų kaime pradėjo rodytis kareiviai, pradėjome bijoti Dudą namuose laikyti. Nuvedėme jį į tvartą, bet vis tiek mūsų šuniuką paėmė, – apgailestauja jauniausioji Antano sesuo Stasė Pilibaitienė. Nubraukusi ašarą, priduria: – Būdavo, žiūrime į kelią, nuo Kretingos ateinantį, tikėdamiesi pamatyti sugrįžtantį Antaną. Nieko. Bėgo mėnesiai, o jis vis nesirodė. Ir jokios žinios.
Viena po kitos Mončių kaimą paliko sodybos. Liko niūrokas tuščias laukas.
- Kai nuvažiuoju į tėviškę, apima keistas jausmas. Lyg kažkur žemai atsiduri. Pavydėdavau tiems, kurie prie upelio ar ežero gyveno. Mūsų kaimo gamta nebuvo graži. Gal tą grožio trūkumą ir užpildė būtinybė patiems grožį kurti, – susimąsto kita Antano Mončio sesuo Birutė Turauskienė.
1994 metais tuometinio Darbėnų apylinkės Tarybos pirmininko Rimanto Kviklio iniciatyva sunykęs Mončių kaimas buvo paženklintas didžiuliais vartais, simbolizuojančiais Antano Mončio ir viso Mončių kaimo išėjimą.
Netikėtas Antano sugrįžimas
Bėgantys metai vis labiau tirpdė viltį, kad Antanas gyvas. Ir staiga, rodos, 1952 metais Barbora Mončienė, klausydamasi „Amerikos balso”, išgirdo žinią, kad skulptorius Antanas Mončys padarė Kryžiaus kelius Marcelio bažnyčioje.
- Tuomet visi lengviau atsikvėpėme. Vėl įsižiebė viltis jį pamatyti, – sako Birutė Turauskienė. O paklausta, ar labai giminė nustebo sužinojusi, kad Antanas – skulptorius, tęsė:
- Ne, nenustebome. Nors didelių planų nepuoselėjome, bet Antano talentą nuo jo mažų dienų jutome. Už mane jis buvo šešeriais metais vyresnis. Mus, mažesniuosius, jis visada rasdavo kuo pradžiuginti, ką nors gražaus padarydamas. Tai lėlę su gėlių puokšte iš popieriaus iškirpdavo, tai atviruką nupiešdavo. Kai man sukako dešimt metų, jis padovanojo albumą, – Birutė Turauskienė priešais padeda pilkais viršeliais, Antano tapytomis rožėmis papuoštą albumą. – Po daugelio metų sugrįžęs į Lietuvą, nusistebėjo, kad aš iki šiol jį tebesaugau.
Kiek seserys prisimena, jų tėviškėje buvo labai daug Antano piešinių. Mėgęs kopijuoti, piešti gėles ir vaizdelius, portretus.
- Kai Antanas buvo sugrįžęs į Lietuvą, mudu aplankėme tėvų ūkyje dirbusią moterį. Ji su mūsų mama kaip geros draugės susitikdavo.
- Žinai, rupūžiok, baisiai išdykęs buvai, – pamačiusi Antaną, pajuokavo moteris.
- Nespėji apsidairyti, o jis, žiūrėk, pjūklelį paėmęs jau ir pjausto suolo ar kėdės koją. Pasidėjai krepšį bulvių ar burokų, ir jau išskaptuota, išpjaustinėta, – pasakoja Birutė Turauskienė ir tęsia toliau:
- Kiek aš prisimenu Antaną, turėdamas laisvą minutę, jis vis piešdavo ir piešdavo. Jis visur siekdavo grožio ir tai įvairiomis formomis pasireikšdavo. Prisimenu tokį nutikimą:
Mūsų visų, išskyrus Staselę, plaukai buvo garbiniuoti. Vieną kartą, kai tėvai išvažiavo į bažnyčią, Antanas įkaitino virbalą ir ėmė Staselę garbiniuoti. Tokiom smulkiom garbanėlėm susuko. Mums buvo labai gražu, tik sugrįžusi mama neištvėrė:
- Ne, Ontuonėli, į kon panašė ton Staselė padėrbā!
Birutės Turauskienės įsitikinimu, Antano talentas – tai iš kartos į kartą perduodamas turtas. Polinkį menui turėjo abu jo tėvai. Mama visas užuolaidas, staltieses nusinerdavo ir išsiuvinėdavo pati. Tėvas gražius namų apyvokos daiktus išdroždavo. Mamos brolis buvo labai gabus baldžius. Iki pat šiol Stasės Pilibaitienės namuose tebesaugoma jo padaryta ir ornamentais išpuošta spinta.
Ir jauniausioji Mončių dukra – Stasė Pilibaitienė – mėgsta grožį. Ji turi buhalterės specialybę, tačiau, sužinojusi, kad Klaipėdoje atidaryta vakarinė dailės mokykla, nusprendė mokytis ten. Ketverius metus trukęs mokslas perniek nenuėjo – ji dirbo dailininke-atlikėja įmonėje, o išėjusi į pensiją pradėjo austi juostas.
- Man buvo pasiūlyta austi rankšluosčius arba juostas. Aš iškart nusprendžiau imtis juostų. Įdomiau. Gali spalvas paderinti, – pasakoja Stasė Pilibaitienė. – Juostas austi pamokė klaipėdiečiai Juzefa ir Vladas Mickevičiai. Vladas net stakles man padarė.
Stasė Pilibaitienė sakosi per tūkstantį juostų išaudusi. Pati raštus kuria, o kai pritrūksta reikalingos spalvos, siūlus vėlgi pati nusidažo.
Abi Stasės Pilibaitienės dukros dirba mokykloje – moko vaikus piešti.
Meno kelią pasirinko ir Antano Mončio vaikai. Vyriausiasis sūnus Žanas Kristofas, nors ir yra baigęs istoriją, susidomėjo teatro menu. Andrius studijuoja architektūrą, Sabina – teatro rūbų modeliavimą.
Susitikimas
- Sužinoję, kad Antanas gyvas, ėmėme sukti galvas, kaip čia su juo užmegzti ryšius. Buvo sovietinės valdžios metai, todėl kai ko teko ir prisibijoti – juk visada anketose nurodydavau, kad giminių užsienyje neturiu, – prisimena Birutė Turauskienė.
Tada mokytojavau Juodupėnuose. Kartu su manimi dirbo ir viena mokytoja iš Panevėžio. Kažkaip tarp mūsų atsirado pasitikėjimas. Pasirodo, jos brolis ir sesuo gyvena Amerikoje. Ji su jais susirašinėja. Paprašiau, kad padėtų surasti Antaną. Nurodėme, kad jis skulptorius ir gyvena Paryžiuje. Šiaip taip pavyko sužinoti jo adresą. Pirmąjį laišką parašiau ne savo vardu, nurodžiau ne savo adresą, bet jis suprato, kas jam rašo. Atsiuntė atsakymą, bet ir jis savo vardu laiško nepasirašė. Nurodė Žano vardą. 1982 metais Birutė Turauskienė nuvažiavo į Paryžių pas Antaną. Tai buvo pirmasis brolio ir sesers susitikimas po kelių dešimtmečių išsiskyrimo.
- Jis labai ilgėjosi Lietuvos. Ant lango augino tėviškę primenančias gėles. Nuvažiavome pas Algirdą Greimą. Antanas pamatė pas jį augančias rūtas, paprašė, kad kelmelį leistų jam išsirauti ir namo parsivežti. Labai nuoširdus ir jautrus žmogus jis buvo, – pasakoja Birutė Turauskienė. – Kai pagalvoji, niekas niekur nedingsta. Mūsų tėvai, kiek prisimenu, vienas kitam labai nuoširdūs būdavo. Net senatvėje, žiūrėk, sėdi, o tėvas mamai rankas glosto. Man būnant Paryžiuje apsirgo Antano žmona. Nešu aš jai arbatą ir matau: Antanas sėdi šalia jos ant lovos ir glosto rankas...
Kai reikėjo įamžinti tėvo atminimą, seserys paprašė Antano sukurti paminklą. Parašė jos laišką, o atsakymo kaip nėra taip nėra. Nėra ir paminklo projekto. Galiausiai Antanas parašo: „Žinai, negaliu. Atsisėdu kurti, pradedu ašaroti”. Tuomet Birutė jam priminė tėvų rankas. Netrukus gavo būsimo paminklo maketą. Kai Antanas atvažiavo į Lietuvą ir Grūšlaukės kapinėse pamatė jo įgyvendintą projektą, pasidžiaugė, kad gerai padaryta.
- Ir aš čia norėčiau atsigulti, – prasitarė tada. Tie žodžiai vėliau, Antanui mirus, giminėms ir tapo jo valia.
- Antanas galvojo sugrįžti į Lietuvą. Prancūzijoje nebegalėjo ramiai gyventi. Kai jis buvo atvažiavęs, mes labai daug vaikštinėdavome po Palangą.
- Žinai, ta Palanga – pasakiška, – sakydavo jis.
- Aplankėme tada ir Kretingą – juk čia jis mokėsi Pranciškonų gimnazijoje. Nuėjęs į Žiemos sodą, nusistebėjo, kad beveik viskas išlikę. Tik kažkokios palmės pasigedo. Dar labiau nustebo išgirdęs, jog viskas čia atkurta, nes anksčiau ir už Lietuvos ribų garsėjęs grafų Tiškevičių Žiemos sodas per karo ir pokario suirutes buvo sunaikintas, – pasakoja sesuo Birutė.
A. Mončio dovana Lietuvai – jo kūriniai
Vaikštinėjant po Palangą ir kilusi Antanui mintis savo kūrinius padovanoti šiam nuostabiam Lietuvos kampeliui. Čia jis tikėjosi praleisti ir paskutiniąsias savo gyvenimo dienas.
- Pirmoji mintis padovanoti darbus Lietuvai buvo kilusi anksčiau, svečiuojantis Paryžiuje. Tuomet profesorius Algirdas Greimus patarė man užmegzti kalbą su broliu dėl jo darbų palikimo.
Profesoriaus paskatinta su broliu pradėjau tą kalbą. Tada Antanas nė negalvojo važiuoti į Lietuvą. Bijojo. Pasiklausęs manęs jis tada tiek tepasakė:
- Žinai, pasiimk gruzoviką, susikrauk ir vežkis.
Po tokio atsakymo sesuo nebedrįso su juo nė kalbėti apie jo kūrinių parvežimą į Lietuvą. O po to, apsilankęs tėviškėje, jau niekieno neraginamas jis apsisprendė savo darbus padovanoti Lietuvai.
- Prisimenu, buvo pirmoji Naujųjų metų diena. Grįždami iš parko užėjome į sanatorijos „Jūratė” buvusią biblioteką, kur aš dirbau. Prasitariau, kad jo darbus būtų galima eksponuoti šioje bibliotekoje. Apie dėdės muziejų tuomet dar net negalvojome. Dėdei ta vieta patiko, – pasakoja Loreta Birutė Turauskaitė, ilgai kurto ir pagaliau šiemet duris atvėrusio A. Mončio muziejaus direktorė.
Skulptūros į Palangą atkeliavo 1993 metais. Tada skulptorius dar buvo gyvas ir tikėjosi netrukus pats atvažiuoti į Lietuvą. Tačiau tuo pat metu Lietuvą pasiekė žinia, jog Antano sveikata sušlubavo, ir jis paguldytas į ligoninę.
- Paprastai jis mums niekada neskambindavo. Brangu buvo. O tąsyk paskambinęs labai ilgai kalbėjo. Pasakojo, kas jo vazonuose jau sudygę. Sakau, tu tiek ilgai nekalbėk, o jis: „Juk kartą galima atsišnekėti”.
1993 m. liepos 10 dieną Antanas Mončys mirė. Vėžys...
Jis ir anksčiau laiškuose užsimindavo, jog prastai jaučiasi, kad kažkas skauda, – pasakoja Birutė Turauskienė. – Mums jo žodžiai, pasakyti prie tėvo kapo, buvo testamentas.
Rudenį urna su skulptoriaus Antano Mončio palaikais iš Prancūzijos parkeliavo į Lietuvą. Jis atgulė šalia tėvų, ten, kur stovi jo paties sukurtas paminklas.
 
Muziejaus kūrimo sunkumai
 
Pirmiausia dalis Antano Mončio Palangai dovanotų darbų buvo eksponuojama Vilniuje ir Kaune, o kai Lietuvą pasiekė kita dovanos dalis, viskas buvo sukrauta į vieną didžiulę mašiną ir atvežta į Palangą, minėtą buvusią „Jūratės” sanatorijos biblioteką. Prasidėjo didysis kraustymasis: iš pirmojo aukšto į antrąjį, o iš ten – į sandėlį. Pasak skulptoriaus dukterėčios Loretos Birutės Turauskaitės, darbų buvo daug, o dar daugiau įvairiausių biurokratinių barjerų. Kai kuriems Palangos valdininkams kartais atrodydavo, jog Antano Mončio dovanoti darbai – per didelė našta kurortui, kad juos reikėtų išdalinti poilsio namams, o gal perduoti saugoti deponavimo pagrindais ar išvežti į kitą vietą. Antano Mončio dovanota kolekcija, kurią sudarė 58 kūriniai, buvo įvertinta 2 mln. litų. Vienintelis kelias skulptoriaus valiai įgyvendinti buvo įsteigti muziejų, kur galėtume eksponuoti jo darbus, padovanotus Lietuvai. Kadangi Loreta žinojo, jog buvusios „Jūratės” sanatorijos bibliotekos pastatas neturi paveldėtojų, ėmėsi žygių, kad čia būtų įsteigtas Antano Mončio muziejus.
- Dėdė už kolekciją nieko nereikalavo, išskyrus tai, kad ji būtų eksponuojama, – sako Loreta Turauskaitė. – Palangos verslininkė – Angelina Zelenauskienė – pasiūlė įsteigti Antano Mončio kūrybinio palikimo išsaugojimo fondą. 1993 metų spalio 27 dieną toks fondas buvo įregistruotas Teisingumo ministerijoje.
Tačiau, pradėjus steigti muziejų, atsirado net trys pretendentai į jam numatytą pastatą. Tada reikėjo įrodyti, kad jie nėra jokie paveldėtojai. Mums padėjo advokatė Zita Šličytė, dabartinė Palangos valdžia ir konkrečiai miesto meras Pranas Žeimys. Kuriamam muziejui aukojo nemažai užsienyje gyvenančių lietuvių.
A. Mončio muziejaus steigėjas yra jau minėtas fondas, Kultūros ministerija, Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir Palangos miesto savivaldybė. Pasak Loretos Birutės Turauskaitės, Palangos savivaldybė muziejui įsteigti jau skyrė 300 tūkst. litų. 200 tūkst. litų pernai buvo skirta iš rezervinio Vyriausybės fondo. Kultūros ministerija ir Klaipėdos apskrities viršininko administracija iki šiol nevykdo savo, kaip muziejaus steigėjų, įsipareigojimų ir nepervedė žadėtų 5 tūkst. litų, reikalingų įstatiniam kapitalui formuoti.
Pagal sąmatinę vertę muziejaus steigimui reikia 1,1 mln. litų. Tačiau išlaidas koreguoja augančios medžiagų, energijos ir kitos kainos.
Antano Mončio muziejui skirto pastato rekonstrukcija rūpinasi architektas Petras Lapė. Amerikoje gyvenantis jo brolis Pranas pažinojo skulptorių Antaną Mončių, buvo su juo susitikęs. Tai ir nulėmė architekto Petro apsisprendimą padėti įkurti muziejų.
- Apšvietimas, pastato apšildymas buvo pirmasis rūpestis, rengiant muziejų, – muziejaus kūrimo patirtimi dalijasi architektas ir paaiškina:
- Muziejus susideda lyg iš trijų dalių: A. Mončio darbų ekspozicija, kilnojamoms parodoms skirta vieta ir administracija. Iki liepos mėnesio sutvarkysime tik antrąjį aukštą, kuriame eksponuojama Antano Mončio kūryba. O planai, kaip sakė Petras Lapė, didžiuliai. Pirmame aukšte planuojama įrengti kilnojamą parodų salę. Kad nereikėtų darbų nešioti per paradinį įėjimą, rengiamas įėjimas iš kiemo pusės. Prie muziejaus numatyta mašinų stovėjimo aikštelė. Mąstoma ir apie kavinukę bei viešbutuką. Ateityje tikriausiai pasikeis ir muziejaus fasadinė pusė. Čia bus pastatytos iš plastiko ar aliuminio atlietos A. Mončio skulptūrų kopijos. A. Mončio kūryba puikuojasi pastato fasadinėje pusėje – jo skulptūros kopija panaudota tradicinių žirgelių vietoje. Durų rankenos – A.Mončio sukurtos švilpynės kopija. Užklaustas, kodėl pastatui parinkta ryškiai mėlyna spalva, P. Lapė paaiškina, kad siekta kelių tikslų.
- Mano nuomone, medį dažyti reikia intensyvia spalva. Kodėl medį daryti panašų į tinką? Šio krašto gyventojai pastatus dažydavo pačių pasigamintais dažais, nes tik tokie atlaikydavo pajūrio klimatą. Todėl būdingiausios pajūrio spalvos – ochra, ultramarinas, balta, tamsiai ruda. Žvejai kartais savo namelius dažydavo ir derva, – pasakoja Petras Lapė.
Daugialypės asmenybės atšvaitai
Antano Mončio asmenybės turtingumą atskleidžia jo kūryba. Tapyba. Keramika. Medžio ir akmens skulptūros.
- Jaunystėje, prisimenu, jis ir eiles rašė. Bet kur tie sąsiuviniai su eilėraščiais dingo, neaišku. Gal išvykdamas iš Lietuvos juos išsivežė? – susimąsto sesuo Birutė. Antano Mončio kūrybinio palikimo išsaugojimo fondas rūpinasi, kad kuo daugiau skulptoriaus darbų sugrįžtų į Lietuvą. Šiuo metu muziejuje jų jau yra 137. Paieškos nesiliauja, nes, pasak Birutės Turauskienės, jų turėtų būti žymiai daugiau, negu surasta. Pats Antanas jai yra sakęs, kad anksčiau per metus labdarai padaryti prašydavę tik vieno darbo, o vėliau tekdavę po du daryti. Sužinoję, kad kuriamas muziejus, nemažai žmonių patys parašė, atsiuntė pirktus ar dovanomis gautus A. Mončio kūrinius.
- Prieš kurį laiką gavome Vlado Vaitkaus, gimnazijoje Frikiu vadinto, laišką. Jis mums persiuntė 1973 metais Paryžiuje įsigytus du Antano darbus, – rodydama neseniai gautus brolio kūrinius, pasakoja Birutė Turauskienė.
- Kadangi dėdė vasaromis dėstytojaudavo Vokietijoje buvusioje vasaros akademijoje, kurią globojo turtinga verslininkė Anė Liza Rivier, nemažai darbų buvo pas ją. Tuos kūrinius ji mums iš karto perdavė. Yra, be abejo, ir tokių žmonių, kurie nenori su dėdės darbais atsisveikinti. Kiek žinau, nemažai A. Mončio darbų yra pas Karoliną Paliulienę. Jų šeima labai globojo dėdę. Dabar šie darbai, atrodo, puošia Jono Masiulo knygyną Panevėžyje, o pati Karolina džiaugiasi, kad Antano Mončio darbų esama ir kitame Lietuvos pakraštyje, – mintimis dalijasi Loreta Birutė Turauskaitė. Pora darbų buvo pas arkivyskupo Audrio Bačkio tėvus. Ir pats Audrys Bačkis turi A.Mončio sukurtą skulptūrėlę, kurią jam brolis padovanojo jo įšventinimo į kunigus proga. Tai iš seno namo seno rąsto išskaptuota skulptūrėlė, ant kurios iškalti Evangelijos pagal Matą žodžiai. Kur bevažiuotų, su šia skulptūrėle arkivyskupas nesiskiria. Daug neaiškumų dėl A. Mončio sukurtos šv.Pranciškaus skulptūros, kurią iš Amerikos ruošiamasi perkelti į Vilniuje besikuriančią Pranciškonų meno galeriją. Birutės Turauskienės nuomone, jei ši skulptūra negali būti perduota muziejui, ji turėtų būti įkurdinta bent Kretingos pranciškonų vienuolyne, kuris dar mena gimnazisto Antano Mončio žingsnius.
Nepavyksta surasti Antano Mončio jaunystėje nupieštų portretų.
- Antanas į savo darbus labai daug šilumos įdėdavo. Ne kartą rašė, kad jam visada labai sunku su savo darbu atsisveikinti, – apie brolio kūrybą pasakoja Birutė Turauskienė. – Pirmiausia jis susigyvendavo su medžiaga, kad vienas kitą pajustų. Paskui atsiduodavo medžiagai. Prisimenu, kartą pasakojo jis apie „Retežio” sukūrimą. Sakėsi, kad tada, kai tą darbą kūręs, prisiminęs mamos ratelį. Jai brolis buvo padaręs labai gražią verpstę ir smeigtuką, prie kurio buvo pritvirtinta grandinėlė. Kai mama verpdavo, grandinėlė judėdavo. „Dirbau kaip pašėlęs, nei valgyti, nei miegoti benorėjau. Rodos, net iškritusius spalius matau. Viskas taip vieningai susijungė”, – laiške seseriai apie skulptūros sukūrimą rašė Antanas.
- Man visi jo darbai patinka, visi man jie mieli. Kai buvau nuvažiavusi į Paryžių, nueidavau į jo kūrybines dirbtuves, žiūrėdavau ir neatsižiūrėdavau į brolio kūrinius,- pasakoja skulptoriaus sesuo Birutė.
- Pirmuosius dėdės darbus pamačiau, rodos, 1965 metais. Neprisimenu konkrečiai kas, bet iš Paryžiaus parvežė mums kelis dėdės dovanotus darbelius. Labai neįprasti ir saviti jie man tada atrodė. Ir dar, prisimenu dėdės padarytą gintarinę sagę. Ji visai ne tokia, kokias kūrė mūsų meistrai. Nuo kiekvieno dėdės darbo sklinda šiluma. Todėl man labai gera, kad, atėjusi į darbą, pirmiausia pamatau dėdės kūrinius. Išeidama – vėl aš juos matau, – džiaugiasi A. Mončio muziejaus direktorė Loreta Birutė Turauskaitė.

 


© Žemaičių kultūros draugijos redakcija
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija