Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

LIŪDNOJO PAVEIKSLO RITERIS
(VYTAUTAS MONCEVIČIUS: APIE SAVE IR SAVO LAIKĄ)
 
Pirmas etapas: 1951-1956 metai
 
Kiekvienas gyvenimo kelias turi savo etapus, o etapas – savo trukmę. Dabar jau tos laiko atkarpos suvestos į tam tikrus simbolius, metaforas ar tam tikras intencijas.
Tolstojus rašė: „Pirminis vaiko patyrimas vyksta pirmųjų penkerių metų laikotarpyje, toliau vyksta pirminio patyrimo transplantacija”. Mano pasaulio suvokimas prasideda nuo Sibiro, su čigonų virtinėmis, šaltomis, giliomis žiemomis, kelių lietuvių tremtinių gailesčio ar užuojautos žodžiais, rusiška kalba. O dvasia, plevenanti Savrasovo paveikslų reprodukcijose, arba atsispindinti Puškino pasakų motyvais sukurtuose spalvotuose piešiniuose, kuriuos ant sienų pakabindavo mama. Taip formavosi vaizduotė.
Antras etapas: 1956-1969 metai
Grįždamas į Lietuvą – tai kažkokia keista metamorfozė, kurios niekaip negalėjau suprasti. Aš nebuvau dar pajėgus suvokti tokios pasikeitimo prasmės. Vis norėjosi grįžti atgal. Tačiau laikas darė savo, viskas pamažu tapo suprantama, ir žmonės, kuriuos sutikau Lietuvoje, man tapo artimi. Ėmiau lankyti mokyklą. Pradinę baigiau Akmenalių kaime. Po to mokiausi Darbėnuose. Čia sutikau pirmus žmones, kurie mane veikė kaip asmenybės. Tai – mokytojai. Jie formavo mano pasaulėžiūrą, skatino mąstyti.
Savaip veikė ir gyvenimas kaime. Tėviškė buvo paskendusi vešlioje žalumoje. Atskiras vienkiemis. Kažkada buvusi turtinga prabočių sodyba šalia Akmenos upės skleidė savo kvapą ir nuotaiką. Gyvenau gamta, tai ir pirmieji mano piešiniai tos gamtos peizažų atspindys.
Nuolat mane tėvai vesdavosi į bažnyčią, nežiūrint, kad valdžia to ir netoleravo. Didelį įspūdį man visada palikdavo Kretingos bažnyčia, kitose parapijose vykstantys atlaidai, įvairios religinės šventės. Mane labiausiai traukdavo bažnyčiose buvę paveikslai, inkrustacijos, skulptūros. Sugrįžęs aš visa tai „apgyvendindavau” paveikslėliuose – nupieštose pilyse ir rūmuose. Tada jau labai mėgau iliustruoti perskaitytas knygas. Ir visą laiką neaiškus virpulys kirbino – vis bandžiau suprasti, kas aš ir kur mano kelias.
Trečias etapas: 1970-1973 metai
Šis laiko tarpas iš esmės pakeitė pirmesnį mano būvį. Tuo metu mokiausi Vilniaus statybos technikume ir visus metus gyvenau bendrabutyje, kuris buvo ant Neries upės kranto. Vaizdas tiesiai į Nerį – aš vėl šalia upės.
Keičiasi aplinka, žmonės, mokytojai. Ilgokai sirgau nostalgija kaimui, tačiau pamažu apsipratau, nes žinojau, kad taip reikia. Technikume susipažinau su labai puikiais dėstytojais: Vaineikyte, Čepiene, Amžinos atminties Batkevičiene. Jos man padėjo suprasti architektūros pagrindus. Čia ir prasidėjo mano pirmosios tikresnės piešimo pamokos. Susipažinau su gipsu, piešimo metodika, akvarele. Kartais visa tai būdavo nuobodu ir atrodė, kad nelabai to imsiuosi. Sostinės įspūdis ir dvasia labai veikė vaizduotę. Stulbino senamiesčių architektūra, bažnyčių puošnumas, įvairūs renginiai, parodos ir, žinoma, muziejai.
Svarbiausia ir lemiama gyvenimo akimirka buvo ta, kai susipažinau su Maestro Vytautu Ciplijausku. Jo kūryba man buvo labai artima, iš jo sužinojau, ką reiškia senoji ir tikroji klasikinė muzika. Jo dėka pradėjau suvokti tikrąją meno prasmę.
Mokymasis technikume, Vilnius ir čia sutikti žmonės suformavo manyje norą toliau gilintis į architektūros ir meno paslaptis. Nutariau Kaune mokytis interjero ir įrenginių specialybės.
Ketvirtas etapas: 1973-1982 metai
Manau, kad šiuo laikotarpiu galutinai susiformavo supratimas, ko man reikia ir kuriuo gyvenimo keliu turiu eiti. 1973 m. pradėjau studijuoti Kaune (vakariniame skyriuje). Dirbau techniku-architektu ŽŪSPI. Iš pradžių nesisekė. Reikalavimai čia buvo dideli, daugiau užduočių ir daugiau atsakomybės. Tik trečiame kurse įvyko persilaužimas – kitaip suvokiau dalyko esmę.
Vakariniame skyriuje nebuvo daug galimybių saviraiškai, tačiau skulptorės Mozūraitės-Klemkienės žodžiais tariant, iš to pačio katilo vieni sėmėsi didžiaisiais šaukštais, kiti – mažaisiais. Piešimo mokė prof. Kalpokas, Mikalauskas, specialybės – dekanas Bujauskas. Šalia jo jautėmės kaip už sienos.
Kaunas – senų, susiformavusių tradicijų miestas, su savo teatrais, muziejais, parodų rūmais, plastišku senamiesčiu. Ypatingą nuotaiką skleidžia Pažaislis – daugelio menininkų įkvėpimo vieta. Kaunas mano gyvenime paliko ar tik ne patį didžiausią pėdsaką. Jaunystė...
Šiame mieste teko laimė pažinti dvi dideles asmenybes – Truikį ir Samulevičienę. Šių žmonių dėka suvokiau, kas tai yra individualus mąstymas, kuris susiformuoja kasdieniniuose ieškojimuose – per gamtą, žmogų, muziką, meną. Pradėjau suprasti, ką reiškia plastinė kalba, išraiškos savitumas, kas yra pastovios vertybės. Savo kūrybine veikla šie žmonės mane skatino kurti, netgi pažinti save.
Šiuo laikotarpiu sukūriau šeimą. Pradėjau dirbti dailininku-apipavidalintoju Palemono keramikos gamykloje. Gyvenau netoli S. Nėries muziejaus, to įstabaus poezijos aukuro ant marių kranto – taigi vėl prie vandens...
Baigiau institutą ir tarsi viskas nutrūko, prieš akis – tuštuma. Tada pradėjau galvoti apie grįžimą į Žemaitiją, į Palangą.
Tada jau buvau pradėjęs tapyti, tačiau mano darbų į parodas dar nepriimdavo – per silpnas buvau. Pasitaikius galimybei, išvykau į Palangą dirbti į kurorto vyr. architekto Mardosos vadovaujamą architektų grupę.
Penktas etapas: 1982-ieji metai
Begalinė, plati jūra ir šalta Palanga gana nesvetingai pasitiko mane ir mano šeimą, kurioje jau augo dukra. Pirmą kartą išvykęs toliau iš namų sirgau nostalgija kaimui. Dabar analogiškai ilgėjausi Kauno. Tačiau gamtos grožis ir puikūs žmonės padėjo apsiprasti ir būti pastovesniam priimant sprendimus.
Įsikūręs Palangoje, jau pirmąją vasarą dalyvavau Klaipėdoje organizuotoje dailės parodoje. Tai man buvo didelis išbandymas, savęs patikrinimas. Toli nuo didžiųjų miestų aš galėjau labiau susikaupti ir atsiduoti tapybai. Klaipėda jau ir tuo metu nebuvo provincija – čia virė įdomus kultūrinis gyvenimas, čia atvažiuodavo ir Ciplijauskas, Truikys, menotyrininkė Tumėnienė. Stengiausi su jais palaikyti ryšius, lankytis jų renginiuose, nes šie žmonės mano kūrybiniame kelyje daug reiškė.
Toli jau tas laikas, kai turėjau galimybę pažinti dailininką Bronių Uogintą ir jo šeimą. Su juo žadėjome pasikeisti paveikslais, bet to neįvyko, nes netikėtai nutrūko jo gyvybės siūlas.
Atšiaurus šitas kraštas, ypač man, tačiau aš kūriau ir žingsnis po žingsnio priartėjau prie Klaipėdos dailininkų sąjungos organizacijos. Čia iš pradžių buvau priimtas į Jaunųjų dailininkų sąjungos sekciją, o toliau – įvairios parodos, susitikimai, darbas. Nežiūrint to, kad tapyba man priimtiniausia išraiškos priemonė, architektūros taip pat neapleidau. Tada nusišypsojo laimė susipažinti su kultūros globėju palangiškiu Vitaliu Litvaičiu. Jis man suteikė didžiulę paramą, už ją aš jam visada dėkingas.
Mano tapybos darbai, manau, nepasižymi kažkokiu tai ypatingu braižu. Tik kiek liūdnoka vidinė tektonika. Aš tapau tai, ką matau, jaučiu, taip, kaip suvokiu.
Turėjau nuostabią galimybę matyti ir pažinti Amžinos atminties skulptorių Antaną Mončį. Jis man padėjo suprasti, kad svarbiausia visada ir visur yra mintis. Jis man parašė ir rekomendaciją į Lietuvos dailininkų sąjungą, kurios nariu esu nuo 1992 m.
Šis mano gyvenimo etapas tęsiasi. Tai, kas patirta, pamatyta, suprasta, bandau perkelti ant drobės, į kitus savo darbus.
 

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija