Žemačių fotografija

Laikas - kaip Dubysos upės vanduo. Bėga. Jis taip pat bėga ir į vakarus nuo Dubysos, per žemaičių sodybas, valstiečių veidus, per trobose sudėtus daiktus, įsliuogia į medį ir smilgą, išlenda iš vaikiūkščio smalsaus žvilgsnio, kuris jau, žiūrėk, pakimba ir lekia ant debesų pajūrio link. Laikas nusklendžia ir virš kopų, rausiasi į smiltis, stabteli ant bangos skiauterės. Ir saulė bejėgė, kasdien prieš žemaičių akis grimzdama į jūrą, ir jai laikas nepavaldus.
Bet štai regiu tą pačią žemaičių sodybą ir valstiečio veidą, pamatau lyg užmirštus ir nereikalingus, savo uždarą gyvenimą gyvenančius daiktus. Stebiu kopų grožį ir per jas nubėgusių linijų raštą. O vaikiūkštis dar įstrigęs atmintin iš basakojės vasaros laikų, regėtas jo vaizdas, regis ir vėl kartojasi akyse.
Regiu fotonuotraukas. Jose sustabdytas laikas, įspausta jo nepakartojama žymė. Kaip žemaičiai fotomenininkai sugeba tai padaryti ir yra įdomiausia. Nemanau, neginčysiu, kad yra kažkas ypatingo, specifiško jų nuotraukose, kas juos skirtų nuo kitų fotomenininkų. Net solidžiame fotomeno metraštyje skaitau pirmą sakinį: „Šiuolaikinės Lietuvos fotografijos nebegalime laikyti grynai nacionaline, apribota geografijos ar mokyklos” (Lietuvos fotografija vakar ir šiandien. 1998, p. 7). Tas „nebe” lyg sakytų, kad kažkada dar „galėjome” būti „gryni”. Dabar - ne. Ir tai apie Lietuvos fotografiją. Kartu su žemaitiškąja jos dalimi. Net geografija ir mokykla nebesulaiko nuo fotografijos skaidymosi, išėjimo į pasaulio pašalius. Ar reiktų galvoti, kad su tuo ir sustabdytas fotografijose laikas kažkur iškeliauja? Taip nemanau. Tas sustabdytas, į objektyvą pakliuvęs laikas ir sulaiko nuo išsisklaidymo. Ir tuomet nėra taip svarbu, kad jau gerokai nusitrynęs nuotraukose etniškos pasaulėjautos sluoksnis, kad žemaitis fotomenininkas kuria tarsi „virš-laikę” nuotrauką. Amžius baigiasi, baigiasi, blėsta ir etniškasis foto objektyvo regėjimas. Jame lieka individas, asmuo, nuspaudžiantis fotoaparato mygtuką. Man, gal ir kitam, įdomu, ką ir, svarbiausia, kaip pasaulį aplink save mato žemaičiai Rimantas Dichavičius, Alfonsas Būdvytis, Kazimieras Mizgiris, Romualdas Rakauskas, jų kolegos. Jie „gamtiški”, kad ir ką bepaveiksluotų: mergaitės kūną, Nidos kopos keterą ar irstančią bulvę. Gamtos gali net nebūti vaizde, bet jauti jos kvėpavimą, savotišką erdvės estetiką. Ir daiktai toje erdvėje atsistoja tokie pastoviai ramūs, monologus šnekantys (Audrius Zavadskis, Remigijus Treigys, Alvydas Laukys). Argi šiuose daiktuose ne svarbiausias veikėjas ir yra į juos įsismelkęs laikas, jo ant daikto palikta patina?
Taip ir su žmonių gyvenimais, tokiais atvirais ir tiesiais, kaip Jono Strazdausko ir Petro Katausko spalvinguose kadruose. Griebiama iš pašaknų, kas gal ir ne visai malonu akiai, kam gi tas operacinių kvapas teikia optimizmo? Bet taip yra. Ir kasdien yra. Tas dedasi šalia mūsų ir su mumis.
Netekčių daugiausia istorijoje, ir Raimundo Urbono į miglas nugrimzdę apniukusio, sugriuvusio Karaliaučiaus vaizdai kalba apie tai ir be gailesčio, ir be agitacijos („gelbėkime!”). Tai irgi tiesa. Kaip tiesa yra visų paminėtų ir nepaminėtų žemaičių, iš Žemaitijos kilusių ar šiame krašte įsikūrusių fotomenininkų užfiksuotas gyvenimas. Jo gausybė akimirkų, nesuskaičiuojama, nepakartojama įvairovė yra geriausias paliudijimas, kad žemaičiai fotomenininkai regi tą gyvenimą. Mūsų reikalas sugauti jų žvilgsnį. Išmokti įsižiūrėti ir pamatyti.
Nežinau, ar kada nors po vienu stogu yra buvę susirinkę vien žemaičiai fotomenininkai. Trečioji pasaulio žemaičių dailės paroda tokią progą suteikė. Būdami greta fotomenininkai, padėjo mums geriau suprasti laiko žvilgsnio prasmę.

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija Tinklalapis atnaujintas 2003.10.28 . Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt