Donata Tytuvaitė. Alfonsas Dargis

1999 metais pažymime daugelį metų užsienyje (JAV, Vokietijoje) gyvenusio, kūrusio dailininko Alfonso Dargio 90-ies metų sukaktį. Ta proga menininko tėviškėje veikiančiame Mažeikių muziejuje III-osios Pasaulio žemaičių dailės parodos dienomis atidaryta Alfonso Dargio, kuris paskutiniais metais globojo šį muziejų ir jam padovanojo nemažai savo paveikslų bei asmeninio archyvo, kūrybos paroda. Tai vienas iš III-osios Pasaulio žemaičių dailės parodos renginių.

Alfonsas Dargis gimė 1909 m. tuometinės Mažeikių apskrities Reivyčių kaime. 1929-1936 metais studijavo dekoratyvinę tapybą ir grafiką Kauno meno mokykloje. Čia jo dėstytojai buvo Stasys Ušinskis, Adomas Smetona, Kajetonas Sklėrius, Petras Kalpokas, Adomas Galdikas, Vladimiras Dubeneckis, Juozas Mikėnas, Juozas Zikaras. Jau tada A. Dargis pasuko į modernizmo pusę, kartu su bendraminčiais įkūrė tuo laiku garsią dailininkų „Formos” grupę. Gerai buvo įvertintas jo diplominis darbas „Lietuviškos vestuvės” - už jį A. Dargis gavo Lietuvos valstybinę stipendiją studijoms Vienos meno akademijoje. Čia jis studijavo scenografiją ir meno istoriją.

Vėliau, 1940-1951 metais, A. Dargis dirbo scenografu Vokietijos ir Čekoslovakijos teatruose. Nuo 1951 m. gyveno JAV, Rochesteryje, čia turėjo savo studiją „Forma Art Studio”. 1985 metais įsikūrė Vokietijoje ir čia gyveno iki mirties (mirė Alfonsas Dargis 1996 m. sausio 20 d.)

Menininkas yra sukūręs daugiau negu pusantro tūkstančio tapybos ir grafikos darbų, surengęs apie 50 personalinių parodų. Jo kūrinių šiandien galime rasti Niujorko Modernaus meno, Dallaso, Filadelfijos, Bostono, Lietuvos dailės ir daugelio kitų pasaulyje garsių meno muziejų fonduose. Kaip yra nurodęs jo kūrybos tyrinėtojas Danas Lapkus, „išskirtinis Alfonso Dargio kūrybos bruožas yra moderniai archaiškas formos primityvizmas. Iš elementarių, kartais nueinančių į dar kubistų naudotas geometrines figūras elementų Dargis modeliuoja savo paveikslų herojus - juokingai liūdnus Žemaitijos medinukų ir Vakarų Europos modernistų vaikus. Kiekvienas Dargio kūrinys prasideda nuo abstrakčios formos, linijų ritmo, proporcijų santykio ir baigiasi sukrečiančia elegiška nuotaika. Išeivio dvasinis nerimas kiekviename Dargio paveiksle deda paskutinį potėpį ar štrichą, kurį groteskiškas, sakytume liaudiškas, kūrinių humoras tik paryškina.

Dauguma Alfonso Dargio paveikslų sukurta tapybos arba grafikos technika. Jo grafika tapybiška, o tapyba - grafiška. Linijos lenktyniauja su spalvomis, kas mandagiau užleis ir pabrėš kito svarbumą. Dailininkas naudoja nedaug spalvų: tamsiai raudoną, plytinę, rudą, samaninę. Tapybinio turtingumo pasiekta įgimtai jautrių įvairių pustonių derinimu.

Dargio kompozicijos artimos scenografinėms fantazijoms su scenos aikštele, pakiliomis, kartono dekoracijomis ir užkulisiais. Keistai svaiginančioje erdvėje dailininkas apgyvendina minimalų skaičių aktyvių formų. Neutralus, dekoratyvus fonas. Koncentruota išraiškos jėga paveikslai, nelyginant geri plakatai, rodos sustabdo praeinantį žiūrovą. Šių kūrinių pasaulis yra karnavalas. Dargio personažai asocijuojasi su spektaklio veikėjais ar Užgavėnių kaukių procesijos dalyviais. Jie - mūsų aistrų bei polėkių simboliai ir atspindžiai.” (Parodos katalogas „Dargis. 1994”. Lemontas, 1994.)

Būdamas gyvas, A. Dargis artimai bendravo su skulptoriumi Gediminu Jokūboniu, kuris yra pastebėjęs, kad pats dailininkas savo kūrybą labai kukliai vertino, jį visada jaudino ta didelė laiko distancija, atitolinusi jį nuo Lietuvos, ir menininkas visada, pradėjus kalbą apie planuojamas jo kūrybos parodas Lietuvoje, pirmiausia keldavo klausimą, ar supras žmonės ten jo meną…

Paskutiniais savo gyvenimo metais dailininkas palaikė glaudžius ryšius su įvairiomis Žemaitijos kultūros įstaigomis. Matyt, nujausdamas artėjančią mirtį, ypač po to, kai 1994 metais mirė jo gyvenimo draugė Lee, jis didelę dalį savo asmeninio archyvo ir kūrinių persiuntė į Lietuvą, padovanodamas juos įvairiems muziejams, jam brangiems žmonėms.

Žemaičių kultūros draugijos redakcija tais metais iš A. Dargio taip pat gavo nemažai jo paties darytų grafikos kūrinių atspaudų, 1990 metais parašytus prisiminimus „Šis tas apie save”. Jie itin gyvi ir vaizdingi. Dalis šių atsiminimų jau paskelbta spaudoje. „Žemaičių žemės” skaitytojams siūlome trumpą Alfonso Dargio pasakojimą apie jo mokslus Mažeikių gimnazijoje, pirmuosius kūrybinius bandymus.

Pirmoje klasėje buvom virš 50 mokinių. Man sekėsi neblogai - buvau 8 mokinys. Sunkumų man sudarė lietuvių kalba. Kodėl visokie taškeliai, nosinės, vienos raidės - y, j, i, ir t. t. To nesupratau tada, nesuprantu ir šiandien.

Per Kalėdų švenčių atostogas išspausdinau (...) laikraštuką „Mokinukas” - 12 puslapių sąsiuvinio didumas, su piešiniais ir pavadinimais. Kai po švenčių savo spaudą atgabenau į gimnaziją, gal 25 egz., gimnazijoje buvo sensacija. Pirmas laikraštis gimnazijoje! Direktorius Melchioras Račkauskas mano „Mokinuką” nupirko ir mane pagyrė. To, ką dariau, reikėjo!

Būdamas trečioje klasėje, toliau leidau „Mokinuką”, piešiau, lošiau futbolą. Tuo laiku pradėjau du kartus per savaitę imti smuikos pamokas - mokiausi groti. Tėvas smuiką buvo atvežęs iš Anglijos - nuo Japonų-rusų karo buvo ten išvažiavęs. Žmonės, žinovai, sakė, kad smuikos balsas yra labai geras.

Kol antrus metus lankiau trečiąją klasę, „Mokinukas” ėjo toliau - išleidau dvi laidas. Piešimas nebuvo užmestas, taip pat ir smuika - gimnazijos mokinių orkestrėlis priėmė mane į savo grupę; jeigu Dargis grojo - buvo gerai, jei negrojo - dar geriau.

Rudenį, prasidedant mokslui, vyko gimnazijos mokinių rekolekcijos. Atvažiavęs rekolekcijas vedė vienuolis Kudirka (su barzda). Po pietų turėjome eiti į bažnyčią klausytis jo pamokslo - vienuolis Kudirka tiek daug griekų mums pripasakojo, kad ir pats velnias jį bijotų įsileisti į savo patalpas.

Eidamas išpažinties, savo griekus, išmokęs juos iš sąrašo, papasakojau kunigui. Kunigas, iš pradžių spaviednyčioje snūduriavęs, staiga tik sujudo taip, lyg jam kokia bitė į nosį būtų įkandusi, o aš jam toliau aiškinu, sakau, kad skaičiau knygą - Bokačio „Dekameroną”. Kunigas čia jau nebeištvėrė ir pradėjo balsu šaukti. Ar žinai, sako, kad tai yra bloga knyga, už tai tave ekskomunikuosime! Aš nežinojau, ką reiškia tas ekskomunikuosime. Supratau tik, kad tai kažkas baisaus. Pradėjau kunigui meluoti, kad nežinojau, jog ta knyga yra bloga, ją gavau iš draugų ir t. t. Kunigas po to kiek atvėso, davė biesų, bet jau iš palengva. Už manęs stovėjusiems draugams nereikėjo aiškinti, kodėl kunigas balsiai šaukė - jie viską girdėjo.

Gavęs iš kunigo kortelę, kad buvau išpažinties, sušilęs pakilau nuo klausyklos - kortelę reikėjo atiduoti gimnazijos kapelionui (rodos, tai buvo Tautkus, kuris vėliau persikėlė į JAV). Kapelionas pasižymėdavo į klasės dienyną, kas ėjo išpažinties. Po tos išpažinties prie Komunijos nebėjau.

Dar būnant Mažeikių gimnazijos VI klasės mokiniu Vladas Punis įsteigė Senovės pažinimo mėgėjų kuopelę, kuri vėliau peraugo į Mažeikių muziejų. Kuopelės steigiamajame susirinkime buvo V. Punis (vėliau akių daktaras), A. Dargis, broliai Valtai ir dar keletas kitų žmonių. Senovės pažinimo mėgėjų kopelės tikslas buvo rinkti liaudies meną. Registravom istorines vietoves. Mūsų kuopelę buvo įregistravęs Mažeikių apskrities viršininkas, tai galėjome rinkti aukas, netrukdomai dirbti.

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija Tinklalapis atnaujintas 2003.10.28 . Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt