BANGŲ BARAMA
 
Zina Rimgailienė
 
Tik jūra... Ir didelis, baltas ošimas. Tik nukritę lapai, kaip praeinančių metų skubėjimas...
Ikikarinėje Kauno spaudoje žemaičiai minimi nedažnai, o štai Palanga, jūra – nuo pavasario iki rudens, vos ne kiekviename leidinyje ir po kelis kartus. Čia surasi viską, pradedant kronikomis. Net ir tai, kas kaip ir su kuo į Palangą išvažiavo. Yra ir reportažų iš pirmosios Lietuvos gražuolės rinkimų. Dažnai tiek prieškario, tiek ir šių dienų kurorto spaudoje surasi minint ir tą faktą, kad Adomas Mickevičius, žemyno poetas, čia ilsėjosi 1824 metais. Ir ne tik jis... XX a. pradžioje į Palangos kurortą patraukė turtingieji ir iš Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos.
Visi mes išėję iš jūros... Neatsitiktinai mūsų kraujo ir jūros vandens sudėtis tokia artima. Turbūt todėl kartais, išgirdę savo atminty ošiant ją, metame viską į šoną ir skrendame ar važiuojame į Palangą. Bent kartą per metus… Tik dažniausiai nė patys nežinome, ar dėl pačios Palangos, ar dėl jūros – lango į horizontą. O gal ir dėl sūrių vėjų, kurių galioj kartais žymiai daugiau negu mūsų valioj. Skirtingų dalykų ten ieškome. Senutė šeimininkė Maironio gatvėje, pas kurią keletą vasarų buvau apsistojusi, sakydavo, kad Palanga tokia vieta, kur iš gyvenimo savo noru niekas neišeina, nebent jūra pasišauktų...
Su kokiu sielvartu ar nežinia, su kokiu džiaugsmu beįžengtum į jūros auron įsisupusią Palangą, visuomet atsiras kur savo mintis padėti, kaip savo jausmus išlieti. Gali atsisėsti vakarop ant jūros kranto, įsistebeilyti į tariamą ar tikrą taškelį horizonte ir mintyse ištarti septyniolika naivių kodėl?
Vartydamas palangiškio istoriko, dabar jau Klaipėdos universiteto rektoriaus Vlado Žulkaus sudarytą „Palangos istoriją“, kad ir daug atsakymų į tuos tave užplūdusius klausimus rastum, vis tiek galvosi apie tai, kas buvo ir yra ta Palanga, kaip atrodė čia prieš tuos kelis tūkstančius metų gintarą rinkusios moterys ir iš viso, ar jos čia jį rinko, ar buvo tada čia jau gimęs meistras, kuris šlifavo gintaro amuletus – žvėrių ir žmonių figūrėles. Klausimų daug, nes mažai archyvų ir kitokių dokumentų mūsų laikus pasiekė. Žinome tikrai tik tai, kad apie 1880-uosius Palangoje buvo pastatyta gintaro apdirbimo įmonė, kuri po 20 metų tapo viena stambiausių Lietuvoje, per metus apdorojanti iki 20 tonų gintaro. Ar būta panašių įmonių anksčiau? Palangos gyvenvietė formavosi daugelį amžių. Čia užsukdavo ir užjūrio pirkliai, plėšikai. Ne kartą jie siaubė žvejų namus, Palangą pelenais paleido. Palanga buvo ir uostas.
Neperskaityti Livonijos ordino metraščiai – tryliktas, keturioliktas amžius... Kodėl taip dažnai juose minima Palanga? Gyvenvietė ne kartą niokota kryžiuočių ir kalavijuočių...
Žinau, kad naivu, bet vieną vasarą, tyliai ir nuobodžiai lyjant, tarytum atbrido mintis per kopas: ar tik ne protėvių dievybė prisišaukė Latvijos kariuomenę užimti Palangą? Ir tai įvyko, nors tada jau buvo dvidešimtas amžius.
Yra Palangoje ir Naglio kalnas, gilią šio krašto senovę menantis. Nueik, užkopk ant jo dabar. Užsitempk savo zirziantį vaiką, kad jis visą gyvenimą prisimintų, kaip kvepia pajūrio pušys ir kokia yra ta tikroji bangų kalba. Gal jis po to ir Palangos istoriją skaitys atidžiau, ir įsidėmės, kad Palangoje svarbūs įvykiai galėjo nutikti dar 1161 metais, gerokai anksčiau, negu oficialiai Palanga istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta (1253 m.). Apie Palangą 1161-aisiais užsimenama ne todėl, kad ji buvo, kad žvejų žmonos žiūrėjo į jūrą, ar kad Romos imperatoriaus Nerono pasiuntiniai iš šito pajūrio galėjo būti atsivežę tiek neapdirbto gintaro, kad jo pakaktų visam amfiteatrui, kur gladiatorių kautynės vyko, papuošti. Užsimenama todėl, kad čia su kariuomene išsilaipino Danijos karalius Valdemaras I. Ko ir kam? Koks jis buvo, šitas šiaurietis, panoręs pastatyti savo koją ant žemės šiame žvejų kaimelyje? Vis sakiau sau ir sakiau, kad iki ateinančios vasaros būtinai sužinosiu apie jį tiek, kiek įmanoma sužinoti Vilniaus bibliotekose. Bet pažado taip ir neištesėjau. Turbūt ir nereikėjo.
Kiekvienas turime savo langą, pro kurį žiūrime. O Palanga viena ir, ko gero, nedaug Lietuvoje žmonių, kurie bent vieną kartą nebūtų rašę ar kalbėję apie pirmąjį susitikimą su jūra (kažkodėl jūra prie Karklės ar Šventosios nublanksta prieš jūrą prie Palangos)...
Pirmasis mano įspūdis, patirtas susitikus su jūra, jau nugrimzdęs kažin kur. Metų begalybėje... Pamenu tik tai, kad jis buvo sumišęs su ilga kelione prastu, benzinu ir silkėmis pridvokusiu autobusu. O pati Palanga kvepėjo artėjančios vasaros saule, šviežiais pirmaisiais agurkais ir rožiniais ledais. Jūrą pirmiau išgirdau, negu pamačiau. Taip ir liko. Jūra visų pirma – nevaldoma stichija… Paskui kažkas kalbėjo apie kunigaikštienę Birutę, bet man tada dar niekas nesakė, kad čia, ant Birutės kalno, buvo viena svarbiausių Žemaitijos žinyčių. Mes ėjome paliesti seniai ataušusio aukuro akmens, klajojome po parką ir laukėme eilėje į Gintaro muziejų. Buvo labai labai ilga diena.
O vėliau... Vėliau prie jūros buvo važiuota ir važiuota… Ankstyvą pavasarį, kai dangus horizonte dar tamsiai mėlynas, rudenėjant, kai siaučia vario lapų gaisrai, prieš Kalėdas, po Naujųjų metų... Kepinant saulei, beviltiškai lyjant, speigams sustingdžius viską, kas gyva po pušimis prie jūros. O jau Palangos atodrėkiai! Neišbandėt? Šlapio sniego, pušies sakų, tarytum gimstančio gintaro, ir jūros aromato.
Vėjų gaudimas... Kaip keistai jis girdisi dabartinio Gintaro muziejaus rūmuose! O gal ne vėjas, gal grafų likimai vaikšto? Pakyla paskutinė banga su balta ilgesio ketera…Gali ten būti vienas iki skausmo, bet vienatvės nejausi. Ir nereikia nei giminių, nei labai artimų draugų – tik mažyčio švaraus prieglobsčio, malkomis kūrenamos krosnies, naktinės lemputės. Taip prasidės grįžimas į save. Ar ne šito vylėsi ir paskutinysis iš Tiškevičių – grafas Alfredas? Palangoje sutirpo tik keliolika jo gyvenimo vasarų... Nupūtė jas vėjas kaip ir tuos jo tėvų statyto kurhauzo pelenus – kažin kur į kopas.
Tiškevičių šeimai priklausė daugiau nei pusė visų Palangos vasarnamių, kurhauzas, du restoranai, daug gyvenamųjų namų. Puošnūs rūmai ir romantiškas parkas. Tiškevičiai sumanė ir Palangos tiltą į jūrą. Jų laikais čia švartuodavosi garlaivis. Neilgam. Prieplauką jūros bangos užnešė smėliu. Tiltas liko romantiška vasarotojų pasivaikščiojimo vieta. O palaidotas uostas sapnuoja laivus...
Baugios turėjo būti mėnesienos virš Baltijos, kai ateiviai švedai skubėjo smėliu ir akmenimis užpilti Palangos uostą (XVIII a. pradžia).
Palanga traukia daugelį. Mačiau ją gerokai sutrikusią pirmaisiais nepriklausomybės metais. Saldi vata gatvėje, gintariniai rožančiai prie bažnyčios, amuletai iš Kinijos pakeliui į pliažą, mokytoja iš Kauno, piešianti ant jūros akmenukų tušu, ir afišos – KVIEČIA BALTAS NIEKAS. Baltas niekas… Daug kam Palanga atmintin įstringa visai kitokia. Juk būna čia ir toks metų laikas, tokia diena, kai geros kavos kvapas per devynias gatves pakvimpa... O kartais vėsiame rūke čia apgraibomis gali ieškoti buvusio prekybos kelio Karaliaučius-Ryga grindinio ženklų ar buvusio prekių sandėlio, kuriame suvaidintas pirmasis lietuviškas spektaklis (1899 m.).
Labai konkretus vodevilis, visai ne baltas niekas…

 


© Žemaičių kultūros draugijos informacinis kultūros centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija