Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2005 m. Nr. 1

Mykolas Kleopas Oginskis ir jo projektas
 atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę

    Giedrė Rutkauskaitė
     
    MYKOLAS KLEOPAS OGINSKIS
    SVARBIAUSI BIOGRAFIJOS AKCENTAI (iki 1810 m)
     
    Kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis (1765–1833) – viena ryškiausių Lietuvos asmenybių XVIII a. pab. –XIX a. pr. Jis – kompozitorius, visuomenės ir politikos veikėjas, Vilniaus universiteto garbės narys, žymus diplomatas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininkas, vienas iš 1794 m. sukilimo vadų.
    M. K. Oginskis gimė 1765 m. rugsėjo 25 d. Jo tėvas Andrė Oginskis buvo Ašmenos seniūnas, Lietuvos didysis kancleris, Trakų vaivada ir kaštelionas, 1769 m. apdovanotas Baltojo erelio ir Šv. Stanislovo ordinais. Buvo ATR pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Sankt Peterburge, o 1772 m., suteikus jam ypatingojo pasiuntinio rangą, pradėjo dirbti Vienoje. Iki mirties (1787 m.) buvo Trakų vaivada.
    M. K. Oginskio motina Polina buvo kilusi iš Šembekų giminės.
    Septynmečiui sūnui auklėti tėvai pakvietė prancūzą Jean Rolay. Auklėtojas į Guzovą, M. K. Oginskio gimtinę netoli Varšuvos, atvyko iš Vienos ir daugeliui metų savo likimą susiejo su Oginskių šeima.
    Tai buvo pats laimingiausias laikas berniuko gyvenime. Jis labai prisirišo „prie savo guvernieriaus“, mokiusio jį ne tik prancūzų ir vokiečių kalbų, gamtos mokslų, istorijos ir geografijos, bet ir supažindinusio su žemdirbystės pagrindais1, įskiepijusio užuojautą, pagarbą vargingiau gyvenusiems žmonėms, valstiečiams2. Savo memuaruose M. K. Oginskis auklėtoją prisimena kaip vieną iš tų žmonių, kurie pelnytai vadinami vaikščiojančiomis enciklopedijomis3.
    Groti smuiku būsimąjį kompozitorių mokė garsūs smuikininkai, o muzikos teorijos, dainavimo ir grojimo fortepijonu – muzikas J. Kozlovskis. Be to, Varšuvoje Mykolas Kleopas mokėsi ir matematikos, kaligrafijos. Lavino vokiečių ir romanų kalbų įgūdžius, studijavo antikinę literatūrą. Jis laisvai kalbėjo keliomis kalbomis, rašė eilėraščius, piešė, grojo klavesinu, fortepijonu, smuiku. Buvo labai apsiskaitęs. Puikiai žinojo Europos istoriją, ypač savo Tėvynės praeitį. Gero išsilavinimo pagrindai turėjo daug reikšmės tolimesniam M. K. Oginskio gyvenimui ir veiklai4.
    To meto Lenkijos ir Lietuvos valstybę vargino politinė suirutė.5 Apie kritišką ano meto padėtį M. K. Oginskis savo prisiminimuose rašo: „Aš atėjau į šį pasaulį tuo laikotarpiu, kuris jau pranašavo mano Tėvynei liūdniausią ateitį. Pilietiniai karai niokojo Lenkiją, ir aš puikiai prisimenu, kad būdamas ketverių metų amžiaus, mačiau kaip užeidavo į kaimo trobas ir į mūsų namus rusų ir sąjungininkų būriai. Jie ieškojo vieni kitų, jie trikdė mano vaikiškus žaidimus, jie gąsdino visus gyventojus, jie plėšė kaimus, jie neduodavo ramybės, dažnai būdavo visai netoli mūsų gyvenamosios vietos (...)“6. Keletą metų trukęs konfederacinis karas, remiamas užsienio valstybių, šalies suirutė ir susilpnėjimas pasibaigė ATR padalijimu, kurio iniciatorė buvo Prūsija. 1772 m. rugpjūčio 5 d. Rusija, Austrija, Prūsija pasirašė oficialų Žečpospolitos žemių padalijimo aktą.
    M. K. Oginskis buvo vienas iš tų, kurie ryžosi gelbėti žlungančią valstybę, todėl anksti įsitraukė į politinę veiklą. Jis bendravo su daugeliu žymių Švietimo epochos žmonių. Svarstė su jais problemas, susijusias ne tik su kultūrine, bet ir su politine šalies raida7.
    Devyniolikmetis Mykolas Kleopas buvo išrinktas Seimo deputatu. Po dviejų metų – pakartotinai. Vėliau jis buvo paskirtas Lietuvos didžiuoju podskarbijumi – valstybės iždininku. Jis – veiklus ketverių metų (1788–1792) seimo dalyvis ir politinių reformų šalininkas. Būdamas dvidešimt trejų metų (1788 m.) apdovanotas Šv. Stanislovo, 1789 m. – Baltojo erelio ordinu1.
    Karaliui Stanislovui Augustui pavedus, 1790 m. M. K. Oginskis tapo ypatinguoju pasiuntiniu – vyko į Olandiją, vėliau su specialia diplomatine užduotimi – į Londoną1.
    M. K. Oginskio diplomatinė veikla užsienyje sutapo su Didžiosios Prancūzijos revoliucijos įvykiais. Jie padarė jam didžiulį įspūdį, paveikė skęstančios Lenkijos ir Lietuvos valstybės politikus. Seimas 1791 m. balandžio 18 d. priėmė įstatymą, kuris praplėtė miestiečių teises (šis įstatymas patvirtintas Gegužės 3 d. Konstitucija, kuri laikoma Lietuvos visuomenės modernėjimo atspirties tašku). Iš užsienio grįžęs M. K. Oginskis su penkiasdešimt žymesnių bajorų iškilmingai (su muzika ir fejerverkais) įsirašė į miestiečių luomą1.
    Netrukus po to Lietuvoje padėtis komplikavosi. Į šalį įžengusi generolo Krečetnikovo armija birželio 11 d. užėmė Vilnių nesulaukusi jokio pasipriešinimo. Nebuvo ir kam priešintis. Miesto įgula – naujokai, nežinantys į kieno pusę stoti... Miestiečių pasipriešinimas – tolygus savižudybei. Konstitucijos šalininkai, reformų seimo vadovai bėgo iš miesto. Kai kurie išvyko į užsienį1.
    Prieš antrąjį 1793 m. Respublikos padalijimą buvo sukurta Targovicos konfederacija, kurią sudarė valstybės veikėjai, tapę Rusijos koloborantais valstybės viduje (Simonas Kasakauskas, Ignas Masalskis, Juozas Kasakauskas, Ignotas Šveikauskas). Jie paskelbė manifestą, rūsčiai smerkiantį Konstitucijos šalininkus1.
    Konfederatai Varšuvoje sudarė Vyriausybę, kuri panaikino Gegužės 3 d. konstituciją ir kitas Ketverių metų seimo reformas. Buvo sekvestruoti konfederatų priešininkams, tarp jų ir M. K. Oginskiui, priklausę dvarai1.
    M. K. Oginskio vaidmuo šiame laikotarpyje skirtingų istorijos tyrinėtojų traktuojamas prieštaringai. Vieni jų griežtai teigia, kad M. K. Oginskis stovėjo „kitoje konfederatų barikados pusėje“1, antri – iš pradžių parėmus Targovicos konfederaciją ir tik vėliau perėjus į opoziciją8. Kaip ten bebūtų, tolimesni įvykiai aiškiai parodė, kad jis buvo reformatoriškų idėjų šalininkas.
    Brendo 1794 m. T. Kosciuškos sukilimas prieš Targovicos konfederacijos (1792–1793) ir Gardino seimo (1793) įvestą režimą bei II Respublikos padalijimą (1793), Rusijos ir Prūsijos okupaciją. Sukilėliai, kurių gretose buvo ir M. K. Oginskis, norėjo atkurti Respubliką su 1772 m. sienomis ir toliau vykdyti Ketverių metų seimo (1788–1792) reformas. Kunigaikštis vadovavo Ukmergės, Švenčionių, Breslaujos apskričių sukilėlių daliniams. 1794 m. balandžio 24 d. sukilėliams užėmus Vilnių, buvo pasirašytas tautos sukilimo aktas, kuris patvirtinas 2328 sukilėlių parašais1, 9.
    Sudaryta Lietuvos Vyriausioji Taryba, į kurią M. K. Oginskis buvo išrinktas kaip Vilniaus delegatas. Jis pareiškė: „Įnešu Tėvynės labui savąją dalį – turtą, darbą ir gyvenimą!“. Šie žodžiai ir asmeninis Oginskio pavyzdys tapo įkvėpimo šaltiniu daugeliui kovotojų patriotų1.
    Sukilimas buvo staigus likimo posūkis, paveikęs kunigaikščio gyvenimą, žmogaus ir kompozitoriaus pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą1. M. K. Oginskis – pirmasis ATR patriotinių dainų ir maršų autorius (muzikologo J. Belzos tvirtinimas). Jis – karinės dainos „Lenkija dar nežuvo“, vėliau tapusios tautiniu himnu, autorius (J. Belzos tyrinėjimai)9. Akivaizdi Didžiosios prancūzų revoliucijos įtaka atsispindi viename vilniečių susirinkime jo išsakytoje nuostatoje: „Laisvė ir Tėvynės nepriklausomybė arba mirtis!“1
    Deja, sukilimas buvo pralaimėtas. Jo rezultatas – trečiasis Respublikos padalijimas 1795 m. Beveik visa Lietuva pateko į Rusijos imperijos teritoriją. Tik nedidelė dalis – Užnemunė – atiteko Prūsijos karalystei, kuri užėmė ir didžiąją dalį lenkiškų žemių – jos sienos ėjo Nemunu ir vakariniu Bugu1.
    Sukilimui pralaimėjus, M. K. Oginskis 1794 m. gruodžio 7 d. svetima Michailovskio pavarde emigravo į užsienį1. Čia jis nenustojo rūpintis žlugusios valstybės atkūrimu – energingai dalyvavo emigrantų veikloje: aplankė Veneciją, Vieną, Mažąją Aziją, Balkanus, padėjo formuoti lenkų legionus Šiaurės Italijoje, kūrė Tėvynės meilės kupiną muziką1, 4. Būdamas emigrantų atstovu Turkijoje, 1796 m. rugpjūčio 10 d. iš Konstantinopolio entuziastingu laišku kreipėsi į kylančią Prancūzijos karinę žvaigždę, generolą Bonapartą, ir paprašė padėti išvaduoti Lenkiją ir Lietuvą iš Rusijos jungo. Tai buvo pirmasis lenkų ir lietuvių kreipimasis, kurį Bonapartas gavo apie 1796 m. rugsėjo vidurį. Bonapartas žodžiu per vieną iš savo adjutantų, talentingą jauną lenkų kilmės aristokratą, Prancūzijos pilietį Jozefą Sulkovskį, kuris buvo M. K. Oginskio laiško inspiratorius, atsakė: „Ką aš turiu atsakyti? Ką aš galiu pažadėti? (...). Aš myliu lenkus (...). Lenkijos padalijimas yra neteisybės aktas, kuris negali ilgai trukti (...). Bet lenkai neturi pasikliauti svetimtaučių pagalba (...). Tauta, savo kaimynų parblokšta, gali atsikelti tik su ginklu rankoje“ 6, 7.
    Netekęs vilties atkurti savo valstybę Prancūzijai padedant, M. K. Oginskis 1802 m. pradžioje, pasinaudodamas caro Aleksandro I paskelbta amnestija, grįžo iš emigracijos. Jis atgavo dalį konfiskuoto turto ir gyveno (iki 1822 m.) savo dvare Zalesėje, netoli Smurgainių (Ašmenos apsk.). Čia daugiausia užsiėmė žemės reikalais, kultūrine veikla. Tada Oginskis buvo jau gerai žinomas muzikas, polonezų autorius. Zalesę jis labai išpuošė8, pagal Vilniaus universiteto profesoriaus Mykolo Šulco projektą pastatydino naujus rūmus. Sodybą supo angliško ir prancūziško tipo parkai, kurių augmeniją kolekcionuoti padėjo Vilniaus universiteto botanikas S. Jundzilas. Oranžerijoje buvo auginami retieji augalai). Čia niekada nestigo svečių, rinkdavosi to meto kultūros, meno, literatūros elitas, daug laiko buvo skiriama muzikai (įkurtame styginių kvartete pirmuoju smuiku grieždavo pats kunigaikštis M. K. Oginskis). Zaliesė tais laikais buvo vadinama „Šiaurės Atėnais“1 , 4.
    1802 m. M. K. Oginskis buvo išrinktas Vilniaus universiteto garbės nariu. Jis universitetui padovanojo du mikroskopus, teleskopą. Vilniuje įkūrė labdaros draugiją, kurią rėmė aukodamas stambias sumas, gautas už savo išleistus kūrinius5.
    LDK ATKŪRIMO PROJEKTAS (1811–1812 m.)
    Politinė M. K. Oginskio veikla ir jo artimi ryšiai su caru Aleksandru I užsimezgė 1810 m., kai jis, grįžęs iš užsienio (yra pagrindo manyti, kad ten daugiau negu trejus metus gyveno dėl savo italės žmonos ligos), nuvyko į Peterburgą kaip Vilniaus bajorijos atstovas, įpareigotas tartis dėl ekonominių ir administracinių krašto reikalų. Bręstant konfliktui tarp Prancūzijos ir Rusijos, ryžtingai stojo pastarosios pusėn. Apie jo pažiūras jau žinojo Rusijos ambasadorius Paryžiuje Aleksandras Kurakinas ir Lietuvos generalgubernatorius Michailas Kutuzovas, o per juos ir caro rūmai11.
    Aleksandras I maloniai 1810 m. birželio 24 d. Peterburge priėmė M. K.Oginskį. Jo veikla bajorų naudai buvo sėkminga. Caras paskyrė M. K. Oginskį, kaip Lietuvos nuomonės reiškėją, savo slaptuoju (asmeniniu) patarėju ir senatoriumi11. 1811–1812 m. vietoje A. Čartoryskio pirmuoju Aleksandro I patikėtiniu buvo M. K. Oginskis1.
    Carui leidus M. K. Oginskiui vėl apsilankyti Paryžiuje, kur buvo likusi jo šeima, per vieną diplomatinį priėmimą Rusijos ambasadorius A. Kurakinas pristatė Napoleonui M. K. Oginskį kaip Rusijos senatorių. 1811 m. balandžio mėnesį M. K. Oginskis grįžo į Peterburgą, įsitikinęs, kad Napoleonas, tikėdamasis Lenkijos ir Lietuvos bajorų paramos, netrukus puls Rusiją, panaudodamas tam visą turimą jėgą. Jis ilgai tarėsi su caru, kaip užbėgti Napoleonui už akių ir išspręsti Lietuvos-Lenkijos klausimą bei iškėlė mintį sukurti atskirą politinę organizaciją visoms Rusijos gubernijoms, kurios kadaise priklausė Lenkijos karalystei (ATR), pavadinant ją Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Šis pasiūlymas buvo iškeltas laiku, nes jis atitiko paties caro pažiūras, išdėstytas kunigaikščiui A. Čartoryskiui 1810 m. pradžioje, kai caras pareiškė, kad, negalint šiuo metu atkurti visos ATR sąjungoje su Rusija, būtų naudinga tam laikui pasitenkinti LDK atstatymu iš Rusijai priklausančių žemių. A. Čartoryskis iš to nematė naudos ir dėl to pasisakė neigiamai8, 11.
    M. K. Oginskis buvo paprašytas savo pasiūlymą išdėstyti raštu. Padedamas šalininkų – Gardino gubernijos atstovo kunigaikščio Ksavero Liubeckio ir jo draugo bei giminaičio grafo Kazimiero Pliaterio – jis parašė memorandumą, kuriame išdėstė savo mintis, ir 1811 m. gegužės 27 d. jį įteikė carui11.
    Kalbėdamas apie savo kraštą, memorandume M. K. Oginskis itin pabrėžė Lietuvos skirtingumą, jos gyventojų didžiavimąsi savo kilme, prisirišimą prie savo valstybės vardo. Gana teisingai jis apibūdino Lenkijos ir Lietuvos valstybinius santykius po Liublino unijos: „Lenkijos dalis, inkorporuota į Rusijos imperiją, kadaise, prieš Lietuvos kunigaikštystės unijos aktą su Lenkijos karalyste, sudarė Lietuvą. Jos gyventojai visada karingi, ryžtingi, prisirišę prie savo teisių ir ištikimi savo valdovams, pasižymėjo narsumu ir Tėvynės meile. Besididžiuoją savo kilme, lietuviai, nors jų kraštas buvo prijungtas prie Lenkijos, išsaugojo savo papročius, savo civilinį kodeksą, savo valdžios organus; iki paskutiniojo padalijimo seimai pakaitomis vykdavo Varšuvoje ir Gardine; buvo Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės; Lietuva turėjo savo vyriausiuosius tribunolus, savo ministrus, savo aukštuosius valdininkus“. LDK atkūrimas, pasak Oginskio, padarytų galą Napoleono įtakai Lietuvoje ir dar labiau suartintų jos gyventojus su Rusija. Be to, valstybės atkūrimas ilgainiui turėtų paveikti ir Varšuvos kunigaikštystės gyventojus; jie netikri dėl savo likimo, jie suprastų, kad gali realizuoti savo troškimus atkurti senąją Lenkijos karalystę, jei apsipręstų glaustis prie Rusijos imperatoriaus8, 11.
    Susipažinęs su memorandumu, caras Aleksandras I pareiškė esąs susidomėjęs išdėstytu projektu. Paskui, 1811 m. birželio mėnesį, dėl būsimosios Lietuvos organizacijos M. K. Oginskis kalbėjosi su Michailu Speranskiu, kuriam buvo pavesti Suomijos ir Lenkijos reikalai. Tačiau M. Speranskis M. K. Oginskiui ir jo draugams patarė būti saikingiems ir nesukelti konservatyviosios rusų visuomenės bei užsienio valstybių įtarimo. Jis pasiūlė Peterburge įkurti specialų aštuonių vakarinių gubernijų atstovų komitetą, kad šis svarstytų skundus dėl tų gubernijų skirtingų mokesčių. Su M. Speranskiu M. K. Oginskis ir jo bendradarbiai vėliau ne kartą tarėsi Lietuvos (tiksliau Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos) reikalais 11.
    Grįžęs iš Lietuvos, kur tarėsi su savo politiniais šalininkais, M. K. Oginskis 1811 m. spalio 22 (naujuoju stiliumi lapkričio 3 d.) įteikė carui LDK įkūrimo įsako projektą. Įsaką sudarė 11 paragrafų. Jame buvo rašoma, kad įkuriama LDK, susidedanti iš Vilniaus, Gardino, Minsko, Vitebsko, Mogiliovo, Volynės, Podolės ir Kijevo gubernijų, taip pat Balstogės ir Tarnopolio sričių. Pagal šį įsaką LDK vadovauti būtų turėjęs imperatoriaus vietininkas, reziduojantis Vilniuje, kunigaikštystės sostinėje. Peterburge turėjo būti sudaryta kanceliarija Lietuvos reikalams. Lietuvos statutas, anot M. K. Oginskio parengto įsako, būtų likęs civiline teise ir vyriausiasis tribunolas būtų veikęs Vilniuje. Valdžios įstaigų tarnybas būtų galėję užimti tik piliečiai, gyvenantys ir turintys žemės Didžiojoje Kunigaikštystėje. Lenkų kalba, kaip ir prieš padalijimus, turėjo būti oficiali kalba. Pagal šį dokumentą Lietuva ir kitos prie Rusijos prijungtos teritorijos būtų turėjusios gauti Rusijos imperijos ribose autonomiją su savo įstatymais ir pareigūnais. LDK valdyti per pirmąjį savo pasikalbėjimą su caru Aleksandru M. K. Oginskis siūlė paskirti didžiąją kunigaikštytę Jekateriną, bet dabar, sekdamas neseniai (1809 m.) prie Rusijos prijungtos Suomijos organizacija, sakė, kad nebūtina skirti imperatoriaus šeimos narį ir kad šią vietą galėtų užimti bet kuris generalgubernatorius. Caro įsakas būtų vidaus administracinis aktas ir nesukeltų jokio užsienio valstybių įtarimo ar priešiškumo8, 11.
    Vėliau, 1812 m. pradžioje, M. K. Oginskis įteikė carui Aleksandrui 266 straipsnių LDK konstitucijos, pavadintos valdžios nuostatu, projektą, kurį jis, caro paprašytas, buvo parengęs Peterburge su savo artimais bendradarbiais – Ksaveru Liubeckiu ir Kazimieru Pliateriu. Šis projektas buvo jo anksčiau carui įteikto LDK įkūrimo įsako straipsnių praplėtimas11.
    Lietuvos ir Lenkijos klausimas tuo metu siejosi su Suomijos klausimu. Iki to laiko Švedijai priklausiusi Suomija, 1809 m. prijungta prie Rusijos, išlaikė senąją tvarką, turėjo tam tikrą autonomiją Rusijos imperijos sudėtyje ir sudarė Suomijos Didžiąją Kunigaikštystę. Tuometinėje Rusijos politikoje Suomijos atžvilgiu svarbų vaidmenį atliko antinapoleonininkas generolas ir diplomatas Gustavas Armfeltas, švedas, kilęs iš Suomijos, perėjęs į Rusijos tarnybą. Jis artimai bendradarbiavo su Aleksandru I, palaikė ryšius su M. K. Oginskiu. G. Armfeltui rūpėjo sustiprinti Suomijos padėtį, sudarant autonominę Lietuvą ir Lenkiją. Caras pasitikėjo G. Armfelto patirtimi ir pavedė jam sudaryti bendrą Lietuvos ir Lenkijos konstituciją. 1811 m. rudenį G. Armfeltas parengė Lietuvos ir Lenkijos konstitucinį aktą. Sprendžiant iš turimų duomenų, jis siūlė atkuri Lenkijos karalystę, pirmiausia carą pasiskelbiant Lietuvos, paskui – Lenkijos karaliumi11.
    Pažymėtina, kad M. K. Ogiskio ir G. Armfelto parengti Lietuvos konstitucijos projektai bandė sureguliuoti dvarininkų ir valstiečių santykus. Caro Aleksandro I paskatintas neužmiršti valstiečių, M. K. Oginskis numatė juos išlaisvinti per dešimt metų (1812–1821), kasmet kiekviename dvare dešimtajai daliai baudžiauninkų suteikiant laisvę ir, abiems pusėms sutikus, sudaryti su jais žemės nuomos sutartis. G. Armfelto konstitucijos projekte buvo numatyta išlaisvinti valstiečius Švedijos (Suomijos) pavyzdžiu, kad jie turėtų tokias pat teises kaip ir kiti gyventojai. Aleksandras I nepritarė G. Armfelto siūlomam valstiečių išlaisvinimui – jis esąs per daug staigus ir radikalus11.
    Konstitucijos projektus, parengtus M. K. Oginskio ir G. Armfelto, 1812 m. balandžio mėnesį caras pasiuntė A. Čartoryskiui, kuris buvo laikomas puikiu Lenkijos reikalų žinovu, kad jis išdėstytų savo nuomonę dėl jų. Birželio pradžioje A. Čartoryskis pranešė, kad jis pasisako prieš LDK ar Lenkijos atkūrimą. Gresia karas su Napoleonu, todėl šio klausimo sprendimas jau esąs pavėluotas. Abu konstitucijos projektai A. Čartoryskio nepatenkino. Jis siūlė iš dviejų sudaryti naują, trečiąjį. Be to, A. Čartoryskis nepalankiai pasisakė apie M. K. Oginskį – norėjo sumažinti jo autoritetą. Beje, A. Čartoryskio ir M. K. Oginskio santykiai ir anksčiau nebuvo labai draugiški11.
    Tuo metu buvo susirūpinta ir Lietuvos kariuomenės organizavimu, nes artinantis karui, Aleksandras I norėjo sustiprinti Rusijos gynybines pajėgas. Aštuonių vakarinių gubernijų kariuomenės organizavimo projektą parengti buvo pavesta kunigaikščiui Kazimierui Liubomirskiui iš Volynės, tuo metu buvusiam Peterburge. Jis tą darbą dirbo kartu su caro pareigūnu grafu J. Vite. Nutarta sudaryti 30 000 karių armiją. Projektas įteiktas M. K. Oginskiui, kad šis pareikštų savo pastabas. Projektas 1811 m. gruodžio pradžioje buvo perduotas carui Aleksandrui I. Tuo pačiu metu M. K. Oginskis, caro prašomas, įteikė sarašą žmonių, kuriais galėtų būti remiamasi organizuojant aštuonias vakarines gubernijas Lietuvos ar Lenkijos vardu. Į jį buvo įtrauktas Ksaveras Liubeckis, Tadas Vavžeckis, Vincentas Giecevičius, Juozapas Sadurskis, Liudvikas Pliateris, Kazimieras Liubomirskis, Tadas Čackis, senatorius Andrejus Kozlovskis11.
    M. K. Oginskis savo veiklos pradžioje (1810 m.) siekė pagerinti Lietuvos ekonominę, administracinę padėtį. Nuo šio tikslo jis nenukrypo ir 1811 m., kai užsiėmė valstybės politiniais reikalais8.
    Lietuvos bajorija buvo suinteresuota gauti iš Vyriausybės kai kurių ekonominių lengvatų. Lietuvoje mokesčiai buvo mokami sidabro monetomis, o kitose Rusijos gubernijose – asignacijomis (popieriniais pinigais), todėl Lietuvos gubernijos mokėjo kelis kartus didesnius mokesčius (sidabro rublis prilygo keturioms asignacijoms). 1811 m gruodžio 18 d. buvo išleistas svarbiausias įsakas: Vilniaus, Gardino gubernijose ir Balstogės srityje nuo 1812 m. įvesta tokia pat mokesčių sistema kaip ir kitose Rusijos gubernijose, t. y. pagalvės mokestis, mokamas už „revizines sielas“ (asignacijomis už vyriškos lyties žmogų). Iki to laiko Lietuvoje valstybiniai mokesčiai buvo mokami nuo valstiečio kiemo („dūmo“)11.
    1811 m. lapkričio mėnesį, M. K. Oginskiui tarpininkaujant, Vilniaus gubernijos bajorija pasiuntė padėkos raštą carui Aleksandrui I. Norėdamas parodyti savo palankumą Lietuvai ir M. K. Oginskiui, caras 1811 m. gruodžio mėnesį asmeniniu lenkiškai, t. y. buvusios Lenkijos ir Lietuvos valstybės oficialiąja kalba, parašytu laišku atsakė M. K. Oginskiui (Rusijos imperatorius pirmą kartą oficialiai pavartojo šią kalbą, ir jo laiškas padarė krašte didelį įspūdį). M. K. Oginskis Lietuvoje tapo populiarus, jį pradėta laikyti galinčiu daug pasiekti Peterburge. Gubernijų seimeliai reiškė jam savo dėkingumą.
    Be savo veiklos Peterburge, M. K. Oginskis ir jo bendradarbiai žinias apie projektą sudaryti LDK unijoje su Rusija skleidė ir Lietuvoje, stengdamiesi į savo pusę patraukti įtakingus asmenis čia bei kitose po padalijimų prijungtose teritorijose11.
    Dauguma Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos didikų jau ir seniau norėjo susitaikyti su Rusija ir buvo priešiški Varšuvos kunigaikštystėje Napoleono įvestai tvarkai. M. K. Oginskio projektus Lietuvos didikai sutiko palankiai. Prancūzijos rezidentas Varšuvoje Edouardas Bignonas pripažino, jog „neabejotina, kad Lietuvoje yra daug asmenų, trokštančių tokios tvarkos dėl įvairių motyvų“. Tačiau E. Bignonas pripažino, kad dauguma iš jų LDK sudarymą laiko tik pereinamąja grandimi, siekiant atkurti nepriklausomą Lenkijos ir Lietuvos karalystę. Visur Lietuvoje buvo pasklidusios žinios apie caro ir M. K. Oginskio projektus. Prancūzijos rezidentas Varšuvoje ir prancūzų bei lenkų agentai pranešinėjo, kad netrukus reikia laukti LDK, Lietuvos karalystės ar Lenkijos karalystės atkūrimo8, 11.
    Caras Aleksandras tuo metu nešykštėdavo M. K. Oginskiui malonių žodžių ir gražių pažadų11 – „Valstybės senatorius ir monarcho numylėtinis apdovanojamas aukščiausiais garbės ženklais, kuriuos monarchas gali duoti dignitoriui“9 (grafas Konstantinas Tiškevičius), bet nesiskubino įgyvendinti siūlomą reformą – sprendimą dėl jos vis atidėliojo11. Parengtas įsakas apie LDK įkūrimą vis nesirodė9. Jei ir sutiktume, kad Aleksandras I ne klastingai apgaudinėjo Lietuvos ir Lenkijos bajorus savo pažadais, norėdamas žodžiais konkuruoti su Napoleonu kaip „Lenkijos išvaduotojas“, o jo duotieji pažadai buvo nuoširdūs, turėtume pripažinti, kad caras ilgai neapsisprendė ir dvejojo dėl priemonių patraukti į savo pusę Lietuvos ir Lenkijos dvarininkus išsaugant Rusijos interesus. To meto Rusijoje tam tikra provincinė autonomija nebuvo naujovė, pavyzdžiui, Suomija turėjo itin plačią autonomiją ir vadinosi, kaip jau minėjome, Suomijos Didžiąja Kunigaikštyste11.
    Lietuvos ir Lenkijos problema, be abejo, buvo sudėtingesnė ir susijusi su tam tikra politine rizika tarptautinėje politikoje. Autonominės Lietuvos atkūrimo, ypač Lenkijos karalystės paskelbimo planams prieštaravo stambūs rusų žemvaldžiai, turintys dvarų prijungtose povincijose. Net caro rūmų aplinkoje buvo daug reformai nepalankių asmenų, ypač tarp konservatyviosios ir oligarchinės ideologijos šalininkų (jų vadas – rašytojas ir istorikas Nikolajus Karamzinas), kurie, vadovaujami Speranskio, kovojo su liberaliąja ir reformų šalininkų grupuote. Lietuvos planuose jie įžvelgė pavojų Rusijos imperijos integralumui ir Lietuvą bei kitas per Respublikos padalijimus prijungtas teritorijas laikė iš seno rusiškomis žemėmis. Vis labiau gresiant karui, rūpindamasis rusų tautos politiniu bei moraliniu vieningumu, 1812 m. kovo pabaigoje caras atleido iš pareigų savo bendradarbį Speranskį, palankų Lietuvos planams11.
    LDK sienų klausimas taip pat kėlė sunkumų. Lenkų feodalai buvo integralino Lenkijos atkūrimo šalininkai ir norėjo, kad naujoji Lenkijos karalystė turėtų sienas, buvusias prieš pirmąjį padalijimą (1772 m.). To siekė M. K. Oginskis ir jo bendražygiai, senosios unijinės politikos ir lenkiškosios kultūros atstovai. Jų projektuojama LDK turėjo apimti visas Rusijai per padalijimus tekusias teritorijas, t. y. Lietuvą, Baltarusiją, dešiniarankę Ukrainos dalį, arba vadinamąsias lenkiškąsias provincijas, kurias prijungus buvo sudarytos aštuonios vakarinės Rusijos gubernijos. Tačiau į tokį reikalavimą nepalankiai žiūrėjo net tie Rusijos valdantieji sluoksniai, kurie domėjosi Lietuvos-Lenkijos problema. Caras Aleksandras savo pasiūlyme 1811 m. pradžioje A. Čartoryskiui atkurti Lenkiją sutiko įjungti į jos sudėtį keturias gubernijas: Vilniaus, Gardino, Minsko, Volynės, o kraštutiniu atveju pridėti ir penktąją – Podolės. Tuo tarpu Vitebsko ir Mogiliovo gubernijos, t. y. Baltarusija, prijungta per pirmąjį padalijimą, taip pat ir Kijevo gubernija turėjo likti kaip iki to laiko Rusijos sudėtyje8.
    Lietuvos atkūrimo projektai buvo nepalankiai sutikti ir Varšuvos kunigaikštystėje. Senas prorusiškos politikos atstovas Adomas Čartoryskis buvo priešiškai nusiteikęs dėl vienos Lietuvos atskiros politinės organizacijos Rusijos imperijos ribose. Julianas Ursynas Niemcevičius 1812 m. išleido brošiūrą lenkų kalba Lietuvių laiškai, nukreiptą prieš Lietuvos dvarininkus, susidėjusius su caru. Varšuvos kunigaikštystės valdantieji sluoksniai M. K. Oginskio ir jo šalininkų projektuose įžvelgė galimybę Lietuvai atsisakyti unijos su Lenkija ir ją pakeisti nauja unija – su Rusija. Todėl Varšuvoje M. K. Oginskis ir jo bendražygiai buvo laikomi „neištikimais ir savo tėvynės priešais“. Lietuvoje šių „priešų“ veikla buvo suprantama visiškai kitaip. Jų pastangos pagerinti krašto ekonomiką ir grąžinti prieš padalijimus turėtas politines institucijas negalėjo būti laikoma savo tėvynės interesų išdavimu. Autonominės Lietuvos (caro valdžioje) šalininkai nenorėjo nutraukti ryšių su Lenkija, neatsisakė siekti, kad išliktų bendra Lenkijos ir Lietuvos valstybė8, 11.
    Karui su Napoleonu artėjant, LDK įkūrimo projektas vis labiau užleido vietą kitam Lietuvos ir Lenkijos problemos sprendimui – Lenkijos karalystės atkūrimui. Kai 1811 m. gegužės mėnesį M. K. Oginskis įteikė carui savo memorandumą dėl Lietuvos politinės organizacijos, pastarasis jau tada nurodė, kad „vienas iš dviejų turi įvykti: arba karo atveju sukursiu Lenkijos karalystę, kuri bus prijungta prie Rusijos imperijos, kaip yra Vengrija, Čekija (Bohemija) prie Austrijos, arba, jei karas neįvyks, vykdysiu mūsų didįjį projektą Lietuvos klausimu“. M. K. Oginskis, kaip ir kiti jo šalininkai, manė, kad Lenkijos karalystės paskelbimas būtų daug efektyvesnis, jis labai susilpnintų Napoleoną ir sustiprintų Rusijos jėgas. Šią mintį M. K. Oginskis išdėstė savo raštuose, įteiktuose carui 1811 m. spalio 15 d. ir gruodžio 1 d. Jis nurodė, kad laukiamo karo atveju Napoleonas tikriausiai bandys pralenkti carą ir paskirti Lenkijos karalių, todėl patarė Aleksandrui pasiskelbti karaliumi ir iš pradžių sudaryti Lenkijos karalystę iš aštuonių Rusijai priklausančių gubernijų. Senosios Lenkijos karalystės atkūrimas būtų Rusijai naudingesnis aktas, nes tai būtų tikresnė priemonė palankiausiai Rusijai nuteikti visus Lenkijos ir Lietuvos gyventojus, ypač Varšuvos kunigaikštystės11.
    Aleksandras I ir toliau nešykštėjo M. K. Oginskiui pažadų, bet neskubėjo jų įgyvendinti. Galimas dalykas, kad Aleksandras, būdamas sumanus politikas, savo politiniais pažadais tik suviliojo M. K. Oginskį ir jo šalininkus. Tačiau caras galėjo abejoti ir tų priemonių sėkmingumu ar net lietuvių bajorų lojalumu Rusijai karo atveju. Nieko nenusprendęs, Aleksandras 1812 m. balandžio 9 d. išvyko iš Peterburgo į Vilnių, įsakęs M. K. Oginskiui taip pat ten vykti. 1812 m. balandžio 14 d. jis iškilmingai įjojo į Vilnių. Su juo atvyko daug aukštų pareigūnų – ministrų ir grupė žymių užsieniečių, žinomų Napoleono priešų: vokietis Heinrichas Steinas, švedas Gustavas Armfeltas, anglas Robertas Vilsonas. Vilnius tapo laikinuoju imperijos centru. Caras savo atvykimą aiškino paprastu kariuomenės patikrinimu. Iš tikrųjų jis inspektavo rusų armijos dalis, stovinčias Lietuvoje. Caro apsilankymas Vilniuje buvo politinės akcijos Lietuvoje Rusijos naudai kulminacinis taškas, taip pat ir atkirtis Napoleono įtakai iš Varšuvos kunigaikštystės. Dėl ligos M. K. Oginskiui laikinai pasilikus Peterburge, įvairiais Lietuvos reikalais su caru tarėsi Tomas Vavžeckis11.
    Carui esant Vilnuje, tebesklido kalbos apie laukiamą LDK sudarymą ir ypač apie Lenkijos karalystės atkūrimą. Kai tiktai prasidėsiąs Prancūzijos ir Rusijos karas, Aleksandras pasiskelbsiąs Lenkijos karaliumi arba juo būsiąs vienas iš caro šeimos narių. Vilniuje Aleksandras ir toliau darė užuominų apie savo politinius projektus, nusistatymą skirti Lietuvai vyriausybę.
    Bet, deja, tai liko tik pažadai ir bajorų svajonės. Į viešnagės Vilniuje pabaigą atvykusiam M. K. Oginskiui caras pareiškė, kad jis esąs priverstas atsisakyti daugelio projektų, nes nebėra laiko jais pasinaudoti. Caras M. K. Oginskiui dar pranešė, kad štabo būstinėje planuojama leisti prancūzų ir lenkų kalbomis laikraštį, kuris turėtų kovoti su Napoleono šalininkų kurstymais ir palaikyti krašte ramybę. Tačiau prasidėjo karas. Napoleono armijai 1812 m. birželio 24 d. perėjus Nemuną ties Kaunu ir žygiuojant Vilniaus kryptimi, Aleksandras I kitą (birželio 25) dieną paskelbė atsišaukimą į rusų armiją, nieko nepažadėjo Lietuvai dėl jos ateities ir skubiai išvyko iš Vilniaus. Su atsitraukiančiu rusų kariuomenės štabu į Rusijos gilumą atsitraukė M. K. Oginskis, T. Vevžeckis, Liubeckis ir kiti Lietuvos didikai – prorusiškos politikos šalininkai8, 11.
    Nereikėtų suabsoliutinti pronapoleoniškų arba prorusiškų „partijų“ ištikimybės saviesiems globėjams. Lietuvos visuomenės vadai gerai suprato, ką reiškia pernelyg tvirtai tikėti politikų pažadais, todėl taikėsi prie sąlygų ir stengėsi kiek įmanoma išsaugoti santykinį savo veiksmų savarankiškumą vardan vieno tikslo – kokiu nors būdu atkurti LDK, daugiau ar mažiau susietą su Lenkijos Karūna, arba, rečiau, su Rusija12.
     
    TOLIMESNĖ MYKOLO KLEOPO OGINSKIO VEIKLA
     
    Ir taip prieš 1812 m. karą su Napoleonu M. K. Oginskio ir jo bendraminčių planai atkurti LDK nebuvo realizuoti. Katastrofiškas Napoleono armijos pralaimėjimas, Rusijos kariuomenės žygis į Vakarus (Varšuvos kunigaikštystę, Prūsiją) iškėlė naujas politines perspektyvas. Lietuvos ir Lenkijos didikų, bajorų viltys vėl pakrypo į Rusijos pusę. Atgimė planas atkurti Lenkijos karalystę, globojamą caro Alekandro I. Prie to prisidėjo ir Aleksandro vyriausybės politika, kuria siekta patraukti Lenkijos ir Lietuvos bajorus. Tai turėjo padėti sutvirtinti Rusijos pozicijas būsimuose tarptautiniuose pasitarimuose sprendžiant Napoleono įkurtos Varšuvos kunigaikštystės likimą ir, anot lenkų istoriko J. Skovroneko, Europos forume parodyti, kad Rusijos politika liberali, tarnauja kiekvienos tautos išvadavimui13.
    Dar Napoleonui tebesant Maskvoje, Aleksandras I vėl tarėsi su asmeniniu patarėju ir Rusijos senatoriumi M. K. Oginskiu, kuris per karą buvo pasitraukęs į Peterburgą. Caras dar kartą pasakė, jog nepamiršo politinių projektų, apie kuriuos buvo tartasi prieš prasidedant karui. Taigi Aleksandras ir toliau neįsipareigodamas (gal ir apgaudinėdamas) susitikimų metu negailėjo abstrakčių pažadų atkurti buvusią Lenkijos ir Lietuvos valstybę, paprastai vadinamą Lenkijos karalyste. Tačiau pažadai ir liko pažadais. Caras nesirengė patenkinti atkakliai ir drąsiai keliamų lenkų tautos lūkesčių13.
    Tuo metu M. K. Oginskis ir toliau dirbo Rusijos senate. Jis buvo pasipiktinęs piknaudžiavimais, kurie juodino šios institucijos garbingumą – visur klestėjo korupcija, biurokratizmas ir reikalingų priimti sprendimų vilkinimas14. Lietuviai ir kiti anksčiau buvusių Lekijos provincijų gyventojai, kuriems būdavo iškeltos bylos, turėjo ieškoti teisingumo Peterburgo senate. Atrodydavo, kad jų vargai pirmojoje ir antrojoje teisingumo rūmų instancijose niekada nesibaigs dėl intrigų, pinklių bei teisininkų priešiškumo, kuris vėlino bylų eigą, taip pat dėl policijos bei rusų tarėjų, posėdžiavusių tribunole, įtakos ir pagaliau – neteisėtų gubernatorių, generalgubernatorių interpretacijų. Mažai būdavo teisininkų, kurie apsisunkindavo lenkų ir lietuvių bylomis. Nedaug kas gerai mokėjo lenkų, rusų kalbas, o ypač šiomis kalbomis rašyti. Dauguma nežinojo teisės pagrindų, beveik visi buvo ydingai parsidavę daugiau mokantiems – nesąžiningai atliko savo darbą6.
    M. K. Oginskis siekė paties geriausio savo tautai. Vilniaus ir kitų gubernijų bajorų maršalkos kreipėsi į senatorių, kad šis paaiškintų ministrams ir pačiam carui, kokia sunki ekonominė krašto padėtis. M. K. Oginskis rašė finansų ministrui ir pačiam Aleksandrui I. 1813 m. rugsėjo 20 d. caras laiške M. K. Oginskiui leido, pasitarus su bajorų atstovais, pateikti siūlymus, ką reikėtų daryti. Tačiau tie susirašinėjimai naudos nedavė. Susiklosčiusi padėtis atšaldė Lietuvos bajorų palankias nuotaikas Rusijos valdžiai13.
    Tolimesni M. K. Oginskio veiksmai dėl LDK atkūrimo projekto, pastangos padėti savo kraštui vis dažniau atsimušdavo į apgaulingos caro pažadų politikos sieną. Bėgant metams tai neišvengimai didino M. K. Oginskio nusivylimą, apie kurį kalba paties kunigaikščio memuarai6. Jis rašo: „Savo prisiminimuose aš smulkiai išpasakojau savo žygius, kad įtikinčiau Aleksandrą sutikti su mano planais. (...) Aš stropiai gaudydavau menkiausius paguodos žodžius, kurių aš laukiau iš jo lūpų, ir jo pažadai, kad ir visada tušti, mane padarydavo laimingą, nes aš tikėjau tuo. Be to aš kito nemačiau ir netroškau, kaip matyti geresnę mano tėvynainių dalią, pašalinant piknaudžiavimus, kurie karaliavo mūsų provincijoje ir užtikrinti tautiškumą keturiolikai milijonų gyventojų, kurie, būdami visi kartu, galėtų dar tikėtis atkurti laisvą ir nepriklausomą valstybę.“
    Aleksandras I, valdymo pradžioje žinomas kaip liberalių reformų šalininkas, ilgainiui pasuko reakcijos keliu ir net gavo Europos žandaro vardą4, 15. Taigi, nusivylęs grobikiška caristine politika, senatorius Michailas Andrejevičius (taip M. K. Oginskį vadino Peterburge) 1822 m. nusprendė išvykti į užsienį – paprašė caro išleisti jį ilgalaikių atostogų [neva] podagrai gydyti (nuo tada ši liga neatsitiktinai vadinama „diplomatine“). Sankt Peterburge Žiemos rūmai nujautė tikrąją priežastį, dėl kurios kunigaikštis išvažiuoja, bet suprato ir tai, kad tikslinga ir protinga su juo palaikyti mandagius santykius, nes M. K. Oginskio įtaka Lietuvoje buvo didelė9.
    Išvykdamas M. K. Oginskis gerai žinojo: amžinai atsisveikina su gimtuoju kraštu, nes patvaldystė jo vilčių, jo svajonių ir tikslų niekuomet neleis įgyvendinti. Išvažiuodamas 1822 m. iš Lietuvos, M. K. Oginskis atsiduso: „Praeityje – žvaigždės ir erškėčiai, o nūnai – erškėčiai ir tik erškėčiai...“1 Emigravęs M. K. Oginskis trumpai apsistojo Dresdene, Paryžiuje, kol galiausiai 1823 m. įsikūrė Italijoje, Florencijoje. Ten, Italijoje, jis, iškilus politikas, diplomatas, kompozitorius, 1833 m. spalio 15 d. ir mirė. Iš pradžių buvo palaidotas prie Santa Marijos Novelos bažnyčios, vėliau jo palaikai perkelti į Šventojo Kryžiaus baziliką (Santa Croce). Šios šventovės panteone palaidota daug genijų – Mikelandželas, Galileo Galilėjus, Rosinis, Vitorio Afieris, Nikolo Mokevelis, Ugo Fakolas, Giberti ir keletas kitų1, 5.
    ***
    Gana liūdna gaida, toli nuo Tėvynės užsibaigė M. K. Oginskio – vieno žymiausių garsiosios Oginskių giminės atstovų gyvenimas. Tai savotiškai atsikartoja jo kaip muziko kūryboje. Didysis vengrų kompozitorius F. Listas taip apibūdino M. K. Oginskio romansus ir polonezus: „Jų bendrą niūrų pobūdį sušvelnina kažkoks ilgesys, švelnumas, naivumas ir melancholiškas susižavėjimas. Ritmas pamažu silpnėja, moduliacijos darosi nuosaikesnės – tarytum kortežas, buvęs iškilmingas ir triukšmingas, staiga nuščiūva ir prisipildo susikaupimo nuotaikų, tarytum eitų šalia kapų, kurių kaiminystėje nutyla išdidumas ir juokas“5.
    M. K. Oginskio, politiko, visuomenės ir kultūros veikėjo, vaidmuo Lietuvos ir Lenkijos valstybėje, jo indėlis kovojant už LDK atkūrimą buvo labai svarbūs. Tai, kad daugelio planų jam taip ir nepavyko įgyvendinti, nereiškia, kad M. K. Oginskio veikla neturėjo prasmės. Jo darbus tęsė ir idėjas (tiesa, jau gal kiek siauresnėje plotmėje – technikos, kultūros, meno) puoselėjo sūnus Irenėjus, vaikaitis Bogdanas, neleidę užgesti kunigaikščių Oginskių žvaigždei Lietuvos padangėje. Pasirinkę savo idėjų įgyvendinimui nedidelį miestelį Rietavą, M. K. Oginskio palikuonys pavertė jį Žemaitijos kultūros ir švietimo lopšiu, visos Lietuvos mokslo žinių pritaikymo praktiškai centru. Rietavo dvaro rūmų kompleksas, kuriame yra ir gražus parkas, iki šiol pelnytai vadinamas vienu didingiausių kultūros istorijos kompleksų16.
     
    Literatūra:
    1. Oginski M. Mémoires sur la Pologne et les Polognais depuis 1788 jusque la fin de 1815. – Paris (iš prancūzų kalbos vertė D. Stonkuvienė ir Ina Dromantaitė).
    2. Ravickienė E. Atsisveikinimas su Tėvyne. – V. : Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1992.
    3. Aleksandravičius E., Kulakauskas A. Carų valdžioje. – V. : Baltos lankos, 1996.
    4. Dundulis B. Lietuva Europos politikoje 1795–1815. – V. : Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998.
    5. Dundulis B. Napoleono imperijos žlugimas ir Lietuva (1813–1815 m.). – V.: Mokslas, 1989.
    6. Dundulis B. Projektas atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę Rusijos imperijos sudėtyje (1811–1812) / Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija. T. 13, sąs. 1. – 1972.
    7. Stropus S. Rietavo kraštas 1253–2003. – V. : Mokslo aidai, 2003.
    8. Ravickienė E. Šimtmečių takais. – Kliapėda : Klaipėdos rytas, 1997.
    9. Piotr S. Wandycz The lands of partioned Poland, 1795–1918 / by Piotr S. Wandycz, Seattle. – London : Univ. of Washington Press, 1974.
    10. Rimgailienė Z. Žemaičių Atėnai // Šeima ir pasaulis. – 2002 m. lapkritis, Nr. 3.
    11. Pastarnokas J. Žodžių žiežirbos krenta į sielą // Žemaičių saulutė. – 2004 m. sausio 9 d., Nr. 2 (420).
    Išnašos:
     1 Stropus S. Rietavo kraštas 1253–2003. – V. : Mokslo aidai, 2003.
     2 Savo memuaruose M. K. Oginskis prisimena: „Pasivaikščioję po kaimus, visuomet aplankydavome vargingų valstiečių lūšnas. Aš visai nesibjaurėdavau jų grubiais drabužiais ir liūdnais būstais, kai mano guvernierius supažindindavo su šia visuomenės klase. Į kiekvieną valstietį jis mane vertė žiūrėti kaip į brolį bei draugą, kuris taip pat yra žmogus kaip ir aš, kuris buvo vertingesnis už mane, nes aš dar nebuvau pasiruošęs ką nors sukurti. Tuo tarpu valstietis, liedamas prakaitą dirbo, kad išlaikytų savo šeimininko ir savo paties šeimą.”
     3 Jis rašo: „Jokia mokslo šaka jam nebuvo svetima. Nuolatinis stropumas nuo pirmųjų vaikystės metų jame išugdė siekį neignoruoti nieko, ką reikia žinoti, kad taptum puikiu mokytoju. Stebuklinga atmintis jam leido atsakyti į visus klausimus, su kuriais į jį kreipėsi, apie mažiausiai žinomus dalykus. Jis niekada nesididžiavo pareikšdamas savo nuomonę, nes grindė ją autoritetais, kurių citatos visuomet buvo teisingos. Buvo beprasmiška jam užduoti klausimus iš senosios ar šiuolaikinės istorijos, (...) geografijos ar mitologijos, matematikos, senųjų klasikų, prancūzų, italų ir vokiečių literatūros, net iš teologijos bei metafizikos. Jis niekuomet nesutrikdavo pagautas ar nežinantis. Jo atsakymai buvo aiškūs ir išsamūs. Jis ne tik citavo autorių, bet dažnai prisimindavo veikalo tomą ir net puslapį, kur buvo citata. Tai nenustebins tų, kurie sužinos, jog ponas Rolay mano auklėjimui su kaupu išnaudojo laiką, o sistemingam skaitymui dar sutrumpindavo mano nakties poilsį. (...) Aš visada radau jame visų vertybių modelį, visų tobulybių visumą, kuria tik gali būti apdovanotas žmogus.“
    4 Ravickienė E. Atsisveikinimas su Tėvyne. – V. : Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1992.
    5 Ravickienė E. Šimtmečių takais. – Klaipėda : Klaipėdos rytas, 1997.
    6 Oginski M. Mémoires sur la Pologne et les Polognais depuis 1788 jusque la fin de 1815. – Paris.
    7 „(...) aš sukoncentravau visą savo dėmesį, kad surasčiau ir atskleisčiau priežastis, kurios trukdė mano šalies žemdirbystės raidai, pramonės ir prekybos pažangai. Visa tai mane įpareigojo išdėstyti raštu savo pastebėjimus, kuriuos aš perskaičiau, bet negalėjau pristatyti šaliai, kurioje dar egzistavo vergovė ir kuri dar (...) neužėmė deramos vietos tarp Europos valstybių. (...)“
     8 Dundulis B. „Projektas atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę Rusijos imperijos sudėtyje (1811–1812)” / Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija. T. 13, sąs. 1. – 1972.
     9 Pastarnokas Julius. Žodžių žiežirbos krenta į sielą // Žemaičių saulutė. – 2004 m. sausio 9 d., Nr. 2 (420).  
    10 Piotr S. Wandycz The lands of partioned Poland, 1795–1918 / by Piotr S. Wandycz, Seattle. – London : Univ. of Washington Press, 1974.
    11 Dundulis B. Lietuva Europos politikoje 1795–1815. – V. : Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998.
    12 Aleksandravičius E., Kulakauskas A. Carų valdžioje. – V. : Baltos lankos, 1996.
    13 Dundulis B. Napoleono imperijos žlugimas ir Lietuva (1813–1815 m.). – V. : Mokslas, 1989.
    14 „(...) Nuo pirmųjų savo darbo mėnesių senate aš susidomėjau visais piktnaudžiavimais, kurie patekdavo į mano akiratį. Aš maniau, kad mano pareiga buvo pasakyti atvirai savo nuomonę šia tema teisingumo ministrui Dimitrijevui, kurį man pristatė kaip sąžiningą ir garbingą žmogų, turintį gilų pareigos jausmą. Ministras suraukė antakį nustebęs, kad pradedantis senatorius drįsta jam kalbėti apie piktnaudžiavimus ir siūlyti reformų būtinybę. Jis man pareiškė, kad jau seniai nusistovėjusi tvarka negali būti pakeista ir kad visa tai ne jo kompetencija.
    Aš dar kartą pabandžiau kalbėti šiuo klausimu, bet pastebėjau, kad tai yra bereikalingas vargas. Nuo tada aš su juo kalbėjau apie literatūrą, lenkų ir rusų poetus, apie skirtingus slavų kalbos niuansus, pavartotus daugelyje Europos šalių ir tada jis man buvo be galo draugiškas, ir neliko jokių konfliktų. Mes niekada nekalbėjome apie vienintelį dalyką, apie kurį aš būčiau norėjęs kalbėti. Nuo tada aš buvau labiau nei bet kada pasišlykštėjęs senatoriaus pareigomis. (...)“
    15 Čia ir vėl galima pasiremti M. K. Oginskio prisiminimais: „Po mano sugrįžimo į Varšuvą bei pokalbio su imperatoriumi 1815 m. lapkričio pabaigoje aš praleidau keletą mėnesių savo kaime, liūdnai galvodamas apie vilčių iliuziją, kuria aš tikėjau. Aš pradėjau aiškiai suvokti ir pastebėjau, kad aplinkybės gerokai pasikeitė nuo 1811 m., kad imperatoriaus nuotaika buvo pasikeitusi, ir kad jis pradėjo gailėtis savo paties paskelbtų liberalių idėjų.
     
    Išnašos:
     1 Stropus S. Rietavo kraštas 1253–2003. – V. : Mokslo aidai, 2003.
     2 Savo memuaruose M. K. Oginskis prisimena: „Pasivaikščioję po kaimus, visuomet aplankydavome vargingų valstiečių lūšnas. Aš visai nesibjaurėdavau jų grubiais drabužiais ir liūdnais būstais, kai mano guvernierius supažindindavo su šia visuomenės klase. Į kiekvieną valstietį jis mane vertė žiūrėti kaip į brolį bei draugą, kuris taip pat yra žmogus kaip ir aš, kuris buvo vertingesnis už mane, nes aš dar nebuvau pasiruošęs ką nors sukurti. Tuo tarpu valstietis, liedamas prakaitą dirbo, kad išlaikytų savo šeimininko ir savo paties šeimą.”
     3 Jis rašo: „Jokia mokslo šaka jam nebuvo svetima. Nuolatinis stropumas nuo pirmųjų vaikystės metų jame išugdė siekį neignoruoti nieko, ką reikia žinoti, kad taptum puikiu mokytoju. Stebuklinga atmintis jam leido atsakyti į visus klausimus, su kuriais į jį kreipėsi, apie mažiausiai žinomus dalykus. Jis niekada nesididžiavo pareikšdamas savo nuomonę, nes grindė ją autoritetais, kurių citatos visuomet buvo teisingos. Buvo beprasmiška jam užduoti klausimus iš senosios ar šiuolaikinės istorijos, (...) geografijos ar mitologijos, matematikos, senųjų klasikų, prancūzų, italų ir vokiečių literatūros, net iš teologijos bei metafizikos. Jis niekuomet nesutrikdavo pagautas ar nežinantis. Jo atsakymai buvo aiškūs ir išsamūs. Jis ne tik citavo autorių, bet dažnai prisimindavo veikalo tomą ir net puslapį, kur buvo citata. Tai nenustebins tų, kurie sužinos, jog ponas Rolay mano auklėjimui su kaupu išnaudojo laiką, o sistemingam skaitymui dar sutrumpindavo mano nakties poilsį. (...) Aš visada radau jame visų vertybių modelį, visų tobulybių visumą, kuria tik gali būti apdovanotas žmogus.“
    4 Ravickienė E. Atsisveikinimas su Tėvyne. – V. : Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1992.
    5 Ravickienė E. Šimtmečių takais. – Klaipėda : Klaipėdos rytas, 1997.
    6 Oginski M. Mémoires sur la Pologne et les Polognais depuis 1788 jusque la fin de 1815. – Paris.
    7 „(...) aš sukoncentravau visą savo dėmesį, kad surasčiau ir atskleisčiau priežastis, kurios trukdė mano šalies žemdirbystės raidai, pramonės ir prekybos pažangai. Visa tai mane įpareigojo išdėstyti raštu savo pastebėjimus, kuriuos aš perskaičiau, bet negalėjau pristatyti šaliai, kurioje dar egzistavo vergovė ir kuri dar (...) neužėmė deramos vietos tarp Europos valstybių. (...)“
     8 Dundulis B. „Projektas atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę Rusijos imperijos sudėtyje (1811–1812)” / Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija. T. 13, sąs. 1. – 1972.
     9 Pastarnokas Julius. Žodžių žiežirbos krenta į sielą // Žemaičių saulutė. – 2004 m. sausio 9 d., Nr. 2 (420).  
    10 Piotr S. Wandycz The lands of partioned Poland, 1795–1918 / by Piotr S. Wandycz, Seattle. – London : Univ. of Washington Press, 1974.
    11 Dundulis B. Lietuva Europos politikoje 1795–1815. – V. : Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998.
    12 Aleksandravičius E., Kulakauskas A. Carų valdžioje. – V. : Baltos lankos, 1996.
    13 Dundulis B. Napoleono imperijos žlugimas ir Lietuva (1813–1815 m.). – V. : Mokslas, 1989.
    14 „(...) Nuo pirmųjų savo darbo mėnesių senate aš susidomėjau visais piktnaudžiavimais, kurie patekdavo į mano akiratį. Aš maniau, kad mano pareiga buvo pasakyti atvirai savo nuomonę šia tema teisingumo ministrui Dimitrijevui, kurį man pristatė kaip sąžiningą ir garbingą žmogų, turintį gilų pareigos jausmą. Ministras suraukė antakį nustebęs, kad pradedantis senatorius drįsta jam kalbėti apie piktnaudžiavimus ir siūlyti reformų būtinybę. Jis man pareiškė, kad jau seniai nusistovėjusi tvarka negali būti pakeista ir kad visa tai ne jo kompetencija.
    Aš dar kartą pabandžiau kalbėti šiuo klausimu, bet pastebėjau, kad tai yra bereikalingas vargas. Nuo tada aš su juo kalbėjau apie literatūrą, lenkų ir rusų poetus, apie skirtingus slavų kalbos niuansus, pavartotus daugelyje Europos šalių ir tada jis man buvo be galo draugiškas, ir neliko jokių konfliktų. Mes niekada nekalbėjome apie vienintelį dalyką, apie kurį aš būčiau norėjęs kalbėti. Nuo tada aš buvau labiau nei bet kada pasišlykštėjęs senatoriaus pareigomis. (...)“
    15 Čia ir vėl galima pasiremti M. K. Oginskio prisiminimais: „Po mano sugrįžimo į Varšuvą bei pokalbio su imperatoriumi 1815 m. lapkričio pabaigoje aš praleidau keletą mėnesių savo kaime, liūdnai galvodamas apie vilčių iliuziją, kuria aš tikėjau. Aš pradėjau aiškiai suvokti ir pastebėjau, kad aplinkybės gerokai pasikeitė nuo 1811 m., kad imperatoriaus nuotaika buvo pasikeitusi, ir kad jis pradėjo gailėtis savo paties paskelbtų liberalių idėjų.
     16 Rimgailienė Z. Žemaičių Atėnai // Šeima ir pasaulis. – 2002 m. lapkričio mėn., Nr. 3.

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija