Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

ŽEMAIČIŲ MUZIEJUS „ALKA“

Žemaičių muziejus „Alka” – centrinis Žemaitijos krašto istorijos muziejus. Jis plačiausiai Lietuvoje atskleidžia savitą Žemaitijos istorijos raidą, supažindina lankytojus su šio krašto gamta, žmonių buitimi bei turtinga meno kūrinių kolekcija, kurios pagrindą sudaro sovietiniais metais iš nacionalizuotų Žemaitijos dvarų į muziejų suvežti vertingi paveikslai, skulptūros, kt. meno dirbiniai.

Muziejuje veikiantys skyriai:"Karalių pagerbimas" Dail. Luko Kranacho vyresniojo (1472-1553) dirbtuvė

1. Dailės (vedėjas Zita Dargaitė);
2. Archeologijos (vedėja Dalia Karalienė);
3. Etnografijos (vedėja Vida Rimkuvienė);
4. Istorijos skyrius. Jam priklauso ir rankraščių bei spaudinių padaliniai (vedėja Regina Bartkienė);
5. Žemaičių kaimo buities muziejus (vedėjas Gediminas Šatkauskas);
6. Biblioteka (vedėja Irena Ramanauskienė);
7. Fototeka (vedėja Marina Petrauskienė).

 Muziejaus vadovai:

Direktorius Stasys Kasparavičius;
Direktoriaus pavaduotoja Laimutė Valatkienė;
Vyr. fondų saugotoja Elvyra Spudytė.

Muziejaus darbo laikas:

Trečiadieniais-sekmadieniais ­ nuo 10 iki 18 val.
Poilsio, sanitarinės dienos ­ pirmadienis ir antradienis.
Muziejaus administracija dirba pirmadieniais-penktadieniais nuo 9 iki 18 val.

Muziejaus telefonai:

Adresas: Muziejaus ­ 31, LT-5610 Telšiai, Lietuva
Tel.:  (8-294) 70282, 70266, 70160, direktoriaus mob. 8-686-51111

 


Išsamiau apie Žemaitijos muziejų ALKA

Žemaičių "Alkos" muziejus oficialiai įkurtas 1932 metų vasario 16 dieną. Bandymų jį įkurti būta ir anksčiau.
1923 m. gruodžio 29 dienos Telšių švietimiečių raštas Lietuvos Švietimo ministerijos Pradžios mokslo departamentui, kuriame rašoma, kad "(...) Radome reikalingu kuo greičiausiai įkurti Telšių muziejų, nes pradžios mokyklos mokytojai ir šiaip žmonės turi daug gerų, muziejui tinkamų daiktų, kurie priešingame atsilikime gali žūti ir tuomet pačių kraštas turės daug nuostolių..."
Greitai šis sumanymas įkurti Telšių muziejų peraugo į norą Telšiuose turėti viso Žemaičių krašto kraštotyros, istorijos muziejų. Jam pagrindas buvo padėtas jau 1924-1925 metais, kai Telšių mokytojų seminarijoje buvo pradėti rinkti eksponatai Žemaičių muziejui. Faktiškai iki pat 1930 metų, kol Telšių mokytojų seminarija buvo perkelta į Plungę, tai buvo ne muziejus, o tik muziejaus kampelis, todėl Žemaitijos inteligentija, kuri rūpinosi kultūros paveldo apsauga ir rinkimu, nuolat Telšiuose ieškojo muziejui labiau tinkamų patalpų. Diskusijų, kad jis turėtų būti kur nors kitur, o ne Telšiuose, tada nekilo. Tai lėmė, matyt, ne tik istorinė krašto praeitis, bet ir tai, kad šis miestas tuo metu jau buvo Telšių vyskupijos sostinė.
Telšių visuomenės susirinkimas, kuriame buvo išrinktas Žemaičių muziejaus įkūrimo komitetas, įvyko dar 1928 metais, tačiau jis savo funkcijų neatliko ir šio darbo reikėjo imtis kitiems. Dailės salės ekspozicjos fragmentas. Nuotr. M. Petrauskienės
1931-ųjų pradžioje Telšiuose susibūrė Žemaičių kraštotyros draugijos ir muziejaus įkūrimo iniciatyvinė grupė, kuri 1931 m. sausio 17 dieną sukvietė žemaičius kultūrininkus į susirinkimą. Tada ir nutarta įkurti Žemaitijos kraštotyros draugiją, kuri apimtų Kretingos, Raseinių, Tauragės ir Telšių apskritis. Tą pačią dieną nutarta Telšiuose įkurti Žemaičių "Alkos" muziejų.
Po metų (1932 metų vasario 16 dieną) Telšiuose įvyko oficialus besikuriančio Žemaičių muziejaus atidarymas.
Iš pradžių Žemaičių kraštotyros muziejus veikė Telšių mieste Birutės gatvėje, tam reikalui išnuomotose patalpose.
Pirmasis "Alkos" muziejaus direktorius Pranas Genys 1942 metais, prisimindamas muziejaus veiklos pradžią, rašė: "(...) eksponatus buvau išdėstęs trijuose kambariuose, o tų eksponatų buvo vos keletas dievukų, keletas pinigėlių, keletas paveikslų, keletas archeologijos trupinių ir kt. Tačiau muziejus jau tada padarė visuomenei gerą įspūdį, ji tą naują įstaigą pavadino garbingu muziejaus vardu ir tuo, žinoma, muziejaus darbuotojus paskatino dirbti." (“Žemaičių žemė", 1942 m. Nr. 7). Muziejus perėmė ir Mokytojų seminarijos kraštotyros kampelio eksponatus.
Nuo 1932 metų spalio iki 1937 metų gruodžio mėnesio Žemaičių muziejus veikė Respublikos gatvėje buvusiuose Girdvainio namuose.
Tam, kad Telšiuose veikianti Žemaičių kraštotyros muziejus taptų viso krašto muziejumi, vieno žmogaus ­ Prano Genio pasiaukojamo darbo neužteko, juolab, kad P. Genį kamavo negalia ­ jis nevaldė kojų. Didžiausiu P. Genio pagalbininku šiame darbe tapo Telšiuose įsteigta Žemaičių senovės mėgėjų draugija "Alka". XIX a. valstiečio buitis. Nuotr. M. Petrauskienės
Žemaičių senovės mėgėjų draugija "Alka" buvo įkurta 1931 metų rugpjūčio 14 dieną.
Pirmaisiais draugijos valdybos nariais buvo: P. Genys (pirmininkas), M. Bartkus, R. Pukinskis, K. Sideravičius ir E. Šalkauskis.
Draugijos tikslai, kaip matyti iš jos įstatų, buvo: "pažinti Žemaičių krašto praeitį ir dabartį, jo gamtą ir kultūrą, apsaugoti jo senovės liekanas, istorines vietas, liaudies kūrybą ir kitas krašto istorines kultūrines vertybes (...)".
Įkūrus Žemaičių senovės mėgėjų draugija, pradėti steigti Žemaičių muziejaus skyriai keliose kitose Žemaitijos vietose. Taip šį muziejų bandyta padaryti viso krašto muziejumi.
Tais pačiais metais pradėta ruoštis ir centrinio muziejaus pastato statybai Telšiuose. Lėšų tokiems darbams neturėta, todėl 1933 metais visoje Žemaitijoje pradėta rinkliava. Pinigus, statybines medžiagas muziejui aukojo ne tik apskričių, valsčių savivaldybės, bet ir atskiri asmenys, gyvenantys ne tik Žemaitijoje, Lietuvoje, bet ir užsienyje. Statybos darbus lėšomis parėmė ir Lietuvos švietimo ministerija, Vyriausybė.
1936 metų rugsėjo 12 d. vakariniame Masčio ežero krante buvo padėtas "Alkos" muziejaus rūmų kertinis akmuo.
Muziejus statytas pagal Telšių apskrities inžinieriaus Stepono Stulginskio sukurtą projektą.
Muziejaus pastato sąmatinė vertė tuo laiku siekė 125 tūkst. litų.
1937 metų gruodžio mėnesį Žemaičių muziejus jau buvo įsikūręs keliose naujųjų rūmų patalpose. Statybos ir apdailos darbai kitose pastato dalyse vyko toliau ­ rūmai buvo statomi iki pat 1941-ųjų metų.
Dalies S. Stulginskio sukurto Žemaičių muziejaus projekto nesuspėta įgyvendinti, tačiau iki karo padaryta buvo daugiau, negu kur nors kitur – tuo laikotarpiu tai buvo vienintelis naujas muziejaus pastatas, iškilęs Lietuvos provincijoje.
Statybos laikotarpiu, vadovaujant P. Geniui, visoje Žemaitijoje ekspedicijų metu buvo renkami nauji eksponatai. Daugiausiai jų surinko pats P. Genys.
1935 metais Telšiuose saugomos vertybės jau traukė mokslininkų, liaudies meno tyrinėtojų dėmesį. Dalis Žemaičių muziejuje saugomų eksponatų tais metais buvo eksponuojama Paryžiuje vykusioje meno parodoje.
Šiaulių muziejuje taip pat saugoma daug vertybių iš Žemaitijos, nes jo darbuotojai, papildydami muziejaus fondus, taip pat yra organizavę ne vieną ekspediciją po Žemaitiją ir jų metu surinkę daug vertingų eksponatų, užrašę daug įdomių atsiminimų, tautosakos. Restauruoti archeologiniai radiniai iš Žemaitijos paminklų (IV-IX a.). Nuotr. M. Petrauskienės
1933 m. Žemaičių "Alkos" muziejus turėjo 1788 eksponatus, 1937 m., muziejui keliantis į naująsias patalpas, čia vietos buvo per maža, kad galėtų sutilpti visi eksponatai, kad būtų įmanoma įrengti visas muziejininkų planuotas ekspozicijas, kuriose lankytojai galėtų plačiai susipažinti su naujųjų laikų žemaičių menu ir etnografija, istorija. Dėl to Telšių miesto valdžia muziejui dar karo metais papildomai buvo išskyrusi patalpas ­ buvusius rabinų seminarijos "Ješiva" namus.
Dar prieškario metais Žemaičių "Alkos" muziejus tapo žinomu kultūros centru ne tik Žemaičiuose, bet ir visoje Lietuvoje. Tokiu centru jis išliko ir karo metais.
1938 m. Žemaičių "Alkos" muziejuje surengta pirmoji žemaičių dailininkų kūrybos paroda. Kita tokia paroda buvo atidaryta 1943-ųjų metų lapkričio 7 d.
1938 m. rugsėjo pradžioje muziejaus teritorijoje surengta Žemaitijos žemės ūkio ir pramonės paroda.
1938-1940 m. šiame muziejuje rengiamos ekspozicijos, pasakojančios apie Mažosios Lietuvos istoriją, meną.
1940 metų gegužės 6 d. "Alkos" muziejuje vyko pirmoji Lietuvos filatelijos paroda.
1944 metų gegužės 7 d. muziejuje atidaryta grafikos darbų paroda.
Muziejaus prieškario buvo ir pagrindinė Telšiuose gyvenančių menininkų: dailininkų, teatralų, rašytojų susibūrimų, jų organizuojamų renginių vieta.
Statant muziejaus rūmus, kaupiant eksponatus, be jau minėtų muziejaus valdybos narių, itin daug nuveikė telšiškiai J. Mikulskis, P. Gaidamavičius, žemaitis etnografas ir kraštotyrininkas Ignas Končius, kuris 1935 metais vadovavo muziejaus darbuotojų ekspedicijai, kuri vyko Drobukščių kaime.
1938 metų Žemaičių "Alkos" muziejus pradėtas globoti valstybės. Dvarininkų buities ekspozicijos fragmentas. Nuotr. M. Petrauskienės
Labiausiai muziejaus fondai pasipildė 1940 m. vasarą, kai naujoji Lietuvos valdžia priėmė Kultūros paminklų apsaugos įstatymą. Tada itin daug vertybių į muziejų atvežta iš Žemaitijoje nacionalizuotų Tiškevičių, Oginskių, Pliaterių, Šuazelių, Gorskių dvarų, ir šie daiktai iki pat šiol sudaro muziejaus aukso fondą. Daugiausia tai dokumentai, paveikslai, skulptūros, baldai, knygos, kurių dalis perduota saugoti ir į kitus muziejus, knygų rūmus. Tačiau ne visos išliekamąją vertę turinčios vertybės, tuo metu buvusios minėtuose dvaruose, pateko į muziejus. Dalis gana brangių daiktų buvo paprasčiausiai išgrobstyta arba sunaikinta vietinių gyventojų ir tuose dvaruose įsikūrusių kariškių. Jie daug žalos padarė ir patiems dvarams. Pastatai dar labiau nukentėjo karo metais ir pokario laikotarpiu, kai tuose dvaruose prisiglaudė savo namų netekę žmonės.
Vokiečiams užėmus Žemaitiją, "Alkos" muziejus veikė toliau, nors jame tuo metu ir nebuvo eksponuojami patys vertingiausi daiktai. Muziejaus vadovo P. Genio rūpesčiu didžiausios vertybės karo metais buvo išslapstytos pas kaimuose gyvenusius pažįstamus, patikimus valstiečius, pačiame muziejuje įrengtoje slėptuvėje. Po karo visa tai buvo sugrąžinta. Tik nedidelė dalis eksponatų dėl netinkamų jų laikymo sąlygų nukentėjo arba visai žuvo.
1945 metais vietoje iš darbo pašalinto sovietinei valdžiai nepriimtino Prano Genio muziejui pradėjo vadovauti kitas žemaitis ­ Butkų Juzė. Jis šiose pareigose dirbo iki 1947 metų.

1947 – 1998 metais Žemaičių "Alkos" muziejui vadovavo:

1947-1969 ­ Bronius Švėgždavičius;
1969-1972 ­ Vitas Valatka;
1972-1974 ­ Petras Snarskis;
1974-1977 ­ Pranas Duopys;
1977-1979 ­ Violeta Sadzevičiūtė;
1979-1986 ­ Jonas Andriusevičius;
1986-1994 ­ Kęstutis Švėgždavičius;
Nuo 1994 m. ­ Stasys Kasparavičius.

1948-1988 metais Žemaičių "Alkos" muziejus oficialiai buvo vadinamas Telšių kraštotyros muziejumi.
1988 metų spalio 30 dieną muziejus susigrąžino senąjį Žemaičių "Alkos" muziejaus vardą.
Žemaičių "Alkos" muziejaus fondai ­ vieni iš turtingiausių Lietuvoje.
1967 metų prie muziejaus buvo pradėti kurti filialai. Pirmasis 1967 m. atidarytas Žemaitės gimtinėje Bukantėje. Tais pačiais metais 15 ha žemės plotas Telšių miesto pakraštyje išskirtas muziejaus buities skyriui (Žemaitijos liaudies buities muziejui po atviru dangumi). Kurį laiką Žemaičių "Alkos" muziejaus žinioje buvo ir Mažeikių kraštotyros muziejus, Šatrijos Raganos ir Lazdynų Pelėdos memorialiniai muziejai, liaudies meno ekspozicija Plungės varpinėje, Džiuginėnuose įkurta Žemaitės memorialinė ekspozicija ir keletas kitų muziejų. Taip kad nors jis vadinosi tik Telšių muziejumi, tačiau muziejaus struktūra apėmė didelę dalį Žemaitijos teritorijos.
1988 metais Lietuvoje atlikta muziejų decentralizacija. Po to daugelis "Alkos" muziejaus filialų tapo savarankiškais muziejais.
Šiuo metu Žemaičių "Alkos" muziejų sudaro centrinis muziejus Telšiuose, įsikūręs ant Žaliojo kalno, šio muziejaus Liaudies buities skyrius ir Džiuginėnuose esanti Žemaitės memorialinė ekspozicija.
Žemaičių "Alkos" muziejaus fonduose ir ekspozicijose šiuo metu yra apie 46 tūkst. pagrindinio ir pagalbinio fondo eksponatų. Turtingas jo mokslinis archyvas, iš Žemaitijos dvarų surinkta paveikslų kolekcija.
1994 metais, kadangi trūko patalpų eksponatų laikymui ir ekspozicijoms, pradėta šio muziejaus priestato statyba.
Dalis vertingų "Alkos" muziejaus eksponatų depozito tvarka nuolat eksponuojama kituose Žemaitijos muziejuose, ten rengiamose parodose.
2002 m. užbaigti muziejaus rūmų rekonstrukcijos darbai, pradėtos formuoti naujos ekspozicijos.  

Pirmojo Žemaičių "Alkos" muziejaus direktoriaus Prano Genio kalbos, pasakytos padedant muziejaus statybos kertinį akmenį, fragmentas

„(...) Visų kilniųjų Žemaičių krašto gyventojų, susipratusių žemaičių mintys ir širdys šią valandą yra čia su mumis, nes šią valandą čia štai padedamas pamatas garbingo Žemaičių krašto kultūros paminklo, kurio tikslas bus surinkti ir saugoti savo pastogėje Žemaičių krašto etnografines, istorines ir liaudies meno brangenybes ir iškilmingai skelbti visiems čia atvykusiems apie mūsų tautos išgyventą garbingą praeitį, jos vargus ir nelaimes, jos nepaprastus gabumus ir pastangas. Čia, po šia pastoge, kuriai pamatus mes šiandien padedame, bus apgyvendinta žemaičių tautos siela, kuri yra nepaprastai gili, švelni ir meniškai didžiai kūrybinga ir pajėgi. Čia ras sau malonią globą nežinomų liaudies dailininkų kūriniai, kupini liūdesio ir dieviško dvasios skausmo smutkeliai, švelnių lyriškų motyvų liaudies meno drožiniai, gražiai meniškai ir svarbiausia ­ lietuviškai-žemaitiškai ornamentuoti buities įrankiai ir kita. Čia taip pat ras sau vietą iš senkapių prikelta mūsų priešistorinių senelių kultūra, turinti nepaprastai turingą kompoziciją ir aukštą estetinę nuovoką. Tai mūsų žalvario, akmens amžiaus kultūra.

Tai tokia yra kultūrinė šių rūmų misija. Tai yra lyg kokia šviesa, kuri plačiai imponuos šioje apylinkėje ir šią vietą įprasmins gilia senovės gerbimo, kultūros, tautinės savigarbos prasme. Tai bus tvirtovė, savo esmėj tvirtesnė už tas tvirtoves, kurių paskirtis yra atsispirti dinamitui ir plienui. Šios tvirtovės nelies kultūringo žmogaus rankos. Ją paliesti išdrįs gal tik barbaras, bet tai bus šventvagystė, nes ši tvirtovė skelbs pasauliui, kad mūsų tauta tikrai turi garbingą ir turtingą praeitį, kad mūsų tautos žmonės gabūs ir kupini kūrybinės energijos, kad pagaliau mūsų tauta, atėjusi iš amžių ir turinti teises gyventi laisvai, pagal savo valią ir išmintį, lygiai taip pat, kaip ir kitos Europos tautos.“

Nuotraukose (iš viršaus į apačią):

  1. „Karalių pagerbimas“ Dail. Luko Kranacho vyresniojo (1472-1553) dirbtuvė;
  2. Dailės salės ekspozicijos fragmentas. Nuotr. M. Petrauskienės;
  3. XIX a. valstiečio buitis. Nuotr. M. Petrauskienės;
  4. Restauruoti archeologiniai radiniai iš Žemaitijos paminklų (IV-IX a.). Nuotr. M. Petrauskienės;
  5. Dvarininkų buities ekspozicijos fragmentas. Nuotr. M. Petrauskienės.

Parengė Danutė Ramonaitė
Nuotraukos iš Žemaičiių muziejaus „Alka" fondų


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija