Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2005 m. Nr. 1

Akmou so velnė piedo. II dalės

Džervienė Teklė

 
2000-āsēs metās „Žemaitiu žemės“ žornala leidiejē parėngė spaudā ėr išleida pėrmoujė žemaitėškas eruotėnės pruozas kningelė – Alītaus rajuona Puniuos miestelie gīvenontės poetės ėr pruozininkės žemaitės Džervienės Teklės nuovelė „Akmou so velnė piedo“. Ana sokorta pagal žemaitėška legėnda, katra pasakuo, kāp gal sosėkluostītė žmuogaus gīvenėms, je ons, ka ėr vėsā tuo nanuoriedams, nažėnuodams, vėina dėina šiuos žemės maluonomu praded ėiškuotė pri pašuonie golėntė akmėnėis (žemaitėškā – kūlė), katramė sava pieda īr ispaudės pats kėpšātis.
Kningelė bova šėltā sotėkta skaitītuoju. Na vėns iš anū tėik autuorės, tėik ėr leidieju vės klausėniejė, vuo kumet pasėruodīs aprašītas istuorėjės tēsėnīs. Anuo ni tuo kningelie, ni onkstiau „Žemaitiu žemie“ pasėruodios tuos nuovelės ištraukuoms, skaitītuojems nežadiejuom. Bet... Autuorė tēp susėgīvena so nuovelės heruojēs, anū lėkėmās, ka, kāp pati saka, ta anū tuolesnė gīvenėma istuorėjė, einont laikou, lig so kuožno dėino vės aiškesnė daries, ėr vėina karta ivīka tas, kas toriejė ivīktė. Anopris, Ruozalėjė, vo so anās ėr Gedvė viel pasėšaukė autuorė ėr jau nabipaleida anuos tuol, kuol ta naaprašė anū tuolesnė gīvenėma kningelės „Akmou so velnė piedo“ ontroujie dalie. Anou šemė žornala nūmarie ėr spausdėnam.
 
 
Išversts is klumpiu
 
Anopris goliejė mamālės prišėninkie, ronkas ožmetės ož galvuos, ėr spuoksuojė par longāli i saulės pazarus. Dongos bova krovėnā rauduons, matīt, rituo būs viejouta dėina. Laužtuojė kuojė, itverta i lazdīnu kartis, tīsuojė palei sėina kap kuoks rōstgalis. Šalėp luovas asluo goliejė kriokē – bruolis paskuolėna sosiedūsė. Veiziejė vaikis par longāli ėr mėslėjė, kad laiks vės dieltuo slenk. Žmuonis jau bolvės nusėkasė. Dabar vīrā tėkriausē dėrvas ar. Mosiet jau ėr rogē pasietė. Kap gerā būtom ētė paskou plūga, karts nu karta sobrėngont arklius. Žemelė vėrstom ėš puo nuoraga kap ežera vėlnės, aplinkou lakiuotom kuovarnē, sekiuodamė paskou artuoji, kėrmėnus nu vagūm ronkiuodamė. Bet dabar Anopris ton galiejė tik sapnoutė ar ožsėmerkės prisėmintė. Nuors mėslės ėr nabibova tuokės skaudės, kap ton prakeikta panedielninka, vo ėr puo tam...
Kas bova tou dėina ėr puo tam, ons ni pamėslītė nanuoriejė, bet ėr atsėkratītė tās prisėmėnėmās namuokiejė... Ka sogrīžės ėš Ločinskė svėrna pasėšnekiejė so Petruonė, goltė žėnuomās nabejė. Nabibova laika, vo ėr ožmėgtė vargo ar būtom galiejės. Jug prižadiejė Ločinskems, kad atsakīs gaspaduoriou sava vėita ėr taisīsės veselē. Kāp ons ėšaiškins gaspaduoriou sava išejėma ėr kāp tā veselē taisīsės, nikāp nanumanė. Pėrms ketėnėms bova druožtė ėš Paežeriūm naatsėsokont, tuoliau nu Gedvės, nu anuos bruoliu ėr tievūm. Rasiet pavīktom i kuoki miesta pasėdoutė, vo rasiet i Amerika ėšvažioutė... Bet tėi ožmėslā bova naaiškė ėr natėkrė. Ligo par mėglas patraukė arkliūm soveizietė. Atejė pri posrītės kap drėgniu apsėjiedės. Gaspadėnė nudelbė skersuoms – ar napagėrīngs. Gaspaduorios ligo ėr pasėjoukė – matīt, tuolėi merga līdiejē, kad tuoks apsėmėiguojės. Šēp a tēp... Lėnus šėndėin reikies somerktė.
Vėsa posdėini abodo so gaspaduorio darbavuos: vežė pri lėnmarkas nukėrstus alksnius ėr nušokoutus lėnūm piedus. Puo pėitu balėka tik sumestė anus i ondėni, apkluotė nukėrstās verbās ėr apkrautė akmėnėmis, kad piedā būtom apsėmtė. Toukart ta bieda ėr atsėtėka. Nešė akmėni i prūda vėdori, kuojė nuslīda tarp šakūm, akmou ėšsprūda ėš nagūm ėr nukrėta ont kuojės. Dėdėlė skausma ni napajota, tik kuojė kažkap apkaita ėr šėrdės apsala. Vo ka pradiejė krapštītėis i kronta, pajota, kad kuojės primintė nabgal.
Gaspaduorios šēp tēp padiejė nušuokoutė lig ratu, parvežė pri klietės ėr pašaukė patė. Ta paraitė kelnės ėr nusprėndė, kad kauls būs lūžės – nakėtēp. Tad ėšsiuntė doktėri pašauktė senuosės Vaurienės, katra suoduo geriau ož kėtus lėgas ėšmanė ėr visuokius vaistus žėnuojė.
Buobotė natroka atpūškoutė krežio nešėna.
– No vo kas tavi, tuoki jauna ėr dėkta, ėš klumpiu ėšvertė? Ruodīk kuojė ėr pasakuok, kāp tas atsėtėka.
Šnekėna Anopri, pati čepnuojė ėr maigė anuo kuojė. Vaikis inkštė pru sokoustus dontis.
– Pakėntiek, pakėntiek, tujau sotvarstīsem, kad mažiau skaudietom.
Pasėrausė sava krežie, ėštraukė botelka ėr maža skleininčelė, katron pripīlė kažkuokė trunka ėr sogėrdė vaikiou. Matīt, žuolės bova šnapšė ožpėltas, diel tuo skausmos apmažiejė. Puo tam prisakė gaspadėnē paėiškuotė senūm abrūsu ar šēp skōrliu, tik kad čīstė būtom. Pu tuo gaspaduoriou lėipė atneštė tėisiūm lazdūm. Apvīniuojusi kuojė audėklās, itaisė anon tarp lazdūm ėr surėša lėipas karnuoms.
– Ruoduos, kad vėins kauls tier lūžės, sogīs, šuoktė dar galiesi. Bet pagolietė rēks ėlgā. Vo je vākščiuotė nuoriesi, ta tik so kriokēs. Darbininka dabar ėš tavės nier.
– Ta kumet aš ėšgīsio, ciuocelė?
– Jauns esi, ėšgīsi. Puo kuokiūm ketoriūm nedieliu lazdas galiesi nujimtė, bet kāp vakščiuosi, nagalio žėnuotė. Pats matīsi…
Skausmos kuojuo ėr Vaurienės žuolės ožtėmdė Anoprė galvuo didliouji rūpesni aple veselė. Gaspaduoriou grīžos puo darbūm, pasėprašė ont rītuojaus ėšvežams i tieviškė.
Tēp tatā ėr goliejė mamālės prišėninkie jau treti nedielė. Baisiausē pakīriejė ba darba drėbsuotė. Dėl tuokė bovėma vėsuokės mėslės nadevė ramībės, linda i galva, griaužė šėrdi. Vo pasėšnekietė nabova so kou. Nie mamalē, nie bruoliou aple Gedvė napasakuojė. Kāp ons galietom tuokios dalīkus pasakuotė!? Ėš sarmatas natorietomi kor akiūm dietė…
Bet kažkuoks palėngviejėms ligo ėr atejė... Veselė nosėstūmė, vo rasiet ėr vėsā ėšėra. Kam Ločinskems rēk raiša žėnta? Vo lauktė, pakuol ons ont kuoju atsėstuos, nabibova laika. Gedvės padiejėms natroks i akis ėšlīstė. Gedvė... Kažėn, kon ana mėslėj? Tikriausē lauk, kad ons ėšgėjės nusėves anon pri šliūba. Nasolauks... Dabar Anopris tėkrā žėnuojė, kad ons so Gedvė nažaninsės. Vo vakūtielis?.. Aple ton užsėmėslėjos vėina nakti Anopriou ligo kuoks dīglīs šėrdie atsėrada. Gedvė kalta, kad prilėpa pri anuo kap kėbris pri šonėis oudėguos. Vo ons pats? A reikiejė muonītė jauna mergelė, dar tėik pruota tatorėntė? Kalts esi, kalts, – skombiejė kažkor šalėp galvuos, ligo svėrplis būtom pri ausėis grėižės. Kāp ons ton nakti nuoriejė, kad šalėp būtom kas nuors, kam galietom sava šėrdi atvertė. Rasiet ėr ton spīgli tēp būtom ėštraukės. Ėr narada sāva prisėmėnėmūs kėta žmuogaus, kāp tik Ruozalėjė. So anou aplė vėskou būtom lėngvē pasėšnekietė. Ana ta jau žėnuotom, kāp vaiki pagoustė, kon patartė. Atsėmėnė Anopris, kāp ana lėipė biegtė ėš Paežeriūm. Naklausė, nabiega – še dabar ėr tor... Bet Ruozalėjės naprisėšauksi... Kap ėr Petruonės... Puo tuo pasėrokavėma pri klietelės napriejė pri anuo. Vākštiuojė pruo šali, kap pruo nagīva dākta, akis nudūrosi.
Vėina lītouta dėina i Braukliūm kėima isoka raitelis. Ka mamālė īvedė i prišėninkė Ločinskė Vacluova, Anopris siediejė ėštėisės ont soula sotvarstīta kuojė ėr vėjė šniūra.
– Vo, Anoprieli, če žmuogos ėš Paežeriūm atjuojė tavės aplonkītė. – Ėr palėka anoudo vėino do.
Anopris, svieti pasvadėnės ont soulo, nusėkraustė i luova. Vacluovs nusėtraukė nu galvuos keporė, apžvelgė prišėninkės lobas, pašokėnė gūnė ont luovas, Anoprė apraišiuota kuojė ėr pieda, katra bova apauta soluopīto vėlnuonė žekė, ėr pajota, kad tas pėktoms, katrou persėjiemės ėšjuojė ėš nomūm, aptėrpa, apmažiejė. Anopris siediejė ont luovas kap niekor nieka ėr tīliedams vėjė šniūra. Ruoda pradietė palėka svetiou.
– Tatā pabiegā, mergėninkė, – nieka geresnė nasogalvuojė Vacluovs.
– Je, kuojė nusėlaužiau, puo pažastė pasėkėšau ėr pabiegau, – atvertė Anopris.
– Vo kap sosėtarėms? Juk prižadiejē.
– Ar aš sakau, kad naprižadiejau? Bet mon ruods, kad so kriokēs sava veselės naatšuoksio. Pats matā...
Vaslis viel isėspuoksuojė i apraišiuota Anoprė kuojė, i kriokius, katrėi stuoviejė pasėinie. Ta kuojė bova nagīva, panaši i rōstgali. Je, je džiaugsmos nadėdėlis – pagalvuojė.
– No ėr kėik tēp golėniesi?
– Vo kon aš žėnau? Pakuol sogīs. Pakuol pieda galieso primintė. Rasiet kuoki mienėsi, – bėški pamalava Anopris.
Svetīs pasėkasė pakauši:
– Mienou īr daug. Vo kon Gedvē pasakītė?
– Kon matā, ton ėr pasakīk. Kažėn, a raišos vīrs anā būs rēkalings? Kap ėr tamstuoms vėsėms...
Anopris naklausėniejė nieka: nie aple naujīnas Paežeriūsė, nie aple Gedvės gīvenima, nie aple Daugielas nomus. Ruoda nutrūka, ėr svetīs sosėvertė atgal.
– Kuo tas žmuogos nuoriejė? – raiteliou ėšjuojos pasėtērava mamalė.
– Gaspaduorios atsiuntė paklaustė, ar gīn kuojė. Ligo nuorietom, kad kėta meta viel pas anon grīžtiuo, – somalava Anopris.
– Ēk, ēk, – plasteliejė ronkuoms Brauklienė. – Ni namėslīk! Ožteks, ka svēkata diel anuo guobšoma padiejē. Dar nažėnė, kuoki ta kuojė būs, ka lazdas nujimsem.
– Natorietomi pīktė, mamalė, ont gaspaduoriaus. Juk atsėskaitė so munim teisingā, kap ka buvuom solīgėn. Vo diel kuojės aš pats kalts – nareikiejė ožsėžiuopsuotė.
Dabar, ka galva jau bova prašvėisiejosi, Anopris kažkelinta karta pamiegėna prisėmintė, kap tėn vėskas atsėtėka. Jiemė alksnius ėš krūvuos, svaidė ont plūdorioujėntiu lėnūm. Vākščiuojė aplink lėnmarka ėš vėsūm posiu, kad gerā oždėngtom. Ka reikiejė vėdori ožkluotė, ožsėlėpa ont imestūju i vondėni. Ėr lėntalė skersā prūda tēp ožstūmė. Paskiau ont tuos lėntuos kelis akmėnis ožtėmpė. Na vėins dėrba, abodo so gaspaduorio. Tik ton vėina akmėni ėr bareikiejė ožkeltė. Anopris ožsėmerkė ėr ligo veiziejė, kāp ons kel nu žemės natēp dėdėli, jouda, apvali akmėni. Kažkuoks sunkos ėr napatuogos pajimtė pasėruodė anam tas akmėnātis. Bet Anopris pėrštās apčepnuojė šuonė doubelės ėr pamėslėjė, kad ėšlaikīs, vo kėta ronka pakėša puo apatė. Ruoduos, dėktē laikė, vo ėšsprūda bjaurībė ėš nagūm kap tik tou mėnota, ka ons bova pakielės kuojė naujem žingsniou. „Nagierės bovau, diel tuo kėpšos na puodėška, vo akmėni pakėša“, – pasišaipė pats ėš savės... Palauk, palauk, – kuokės tuos doubelės bova – ligo dvė, ligo trīs? Ar tik nabūs pėktuojė ipiedintas? No tuos mėslės vaikiou nu pat plaukūm lig skaudontės kuojės vėrpolīs nuslinka. Anopris jau žegnuotėis nuoriejė – atstuok, pėkta dvasė! Tatā ontra karta būs ana Anopriou pasėtarnavosi. Nuoriejė ėšsėsoktė nu sava naduora darba – vo, aš tau ėr pagelbiejau. Anopris pamėslėjė, kad nu goliejėma jau blūdītė praded...
Ėš tėkrūju, a jau tēp gerā bova anam ton Gedvė muonītė? Ėr pats sau toriejė pripažintė, kad ne tēp jau ėr prastā. Pėrmiausē šėrdi gluostė tas, kad Gedvė, pati gražiuojė suoduos mergelė, pri anuo linkst. Kėta vertos, krotiejė pėktoma kėrmėns priš anuos bruolius: veizat, ganuot, sekiuojėt, vo še jodom – nieka nagalėt padarītė! Īr tēp, kap aš nuoro.
Vo tėi slaptė sosėtėkėmā... Gražė bova sosėtėkėmā, rasiet diel tuo, ka slaptė. Rasiet diel tuo, ka Gedvės plaukā slīda terp pėrštu, kap ėššokoutu lėnūm saujės, ka i akis kap i žīdra dongo veizietė galiejė, ka borna kvepiejė žemougiems... Rasiet diel tuo, ka sosėtėkosi čiauškiejė kap žvėrblis – vėsa Ločinskiu gīvenėma ėšpasakuojė. Ir mīloutėis okatni bova. Meili, paslonki. Tik puo tūm pasėmīlavėmu ons nažėnuojė, kon anā sakītė. Vėins rūpėsnis tabova – kā grētiau anon lig nomūm parlīdietė... Ni napalīginsi tuo džiaugsma, katron so Ruozalėjė patīrė – na nu mīliejėmuos, nu pasėšnekiejėmu. Ruozalėjē ons kap žmuogos rūpiejė, vo kon duora ėr pruotinga galiejė anam pasakītė ta pėimenė?
Dabar, spuoksuodams i prišėninkės balkius, keikė sava dornoma. Kuoks nalabāsis nūnešė anon i Ločinskė svėrna? Jau vėn tas, ka Gedvė i vakarieli atejė ba bruoliu, toriejė ītarėma sokeltė. Ka šonkindams paklausė, kor tėi anuos aniuolā sargā, ta nosėjoukosi pasakė, kad ėšjuojė i kėta suoda mergūm ėiškuotė. Vo je rimtā – īr pavadintė i Gaudotius, i poseserės pintovės.
– Vo tavės ar navadėna?
– Vadėna, bet aš nanuoriejau.
– Dielkuo tatā?
– Kon aš dėrbsio? Juk tavės tėn nier...
Ėr trumpam prisėmetė pri anuo vėso lėimėnio. Vo anon kap medo patepė tėi žuodē ėr tas prisėglaudėms.
– A galiesio tavi palīdietė? – sošnėbždiejė i ausi.
– Je nuoriesi... Tuo ėr klaustė nareikietom...
Nieka ons naītarė ni tumet, ka rada anon balaukont ož Jundola daržėnies, ni kelio ēnont, sosėkėbos, sosėglaudos, ni Ločinskė kėimė, kor ni šou navompteliejė, ni svėrnė, kumet ont luovas siediejė apsėkabėnėn. Ni tumet, ka svėrna doris atsėdarė ėr tarpdorie ėšdīga Gedvės tievs, Anopris nasoprata, ka vėskas bova ėš onksta somėslīta. Kor bova anuo pruots ētė i svėrna? Tėkrā, ka Dėivalis nuor žmuogo nubaustė, pruota anam atem...
Bet baisiausė žėnė ėšgėrda puo tam, puo ėšbarėmu ėr ėšaiškėnėmu.
– Je jau abodom tēp gerā īr, žaninkėtavuos. Ėr grētā! Diel tuo, ka lauktė nabgal. Vākou rēk tieva, vo anuo muotinā – vīra, – kėitā pasakė Ločinskis.
Vākou? Anopris nasometė ont greitūju aple kuoki vāka ons šnek.
– Kuokem vākou? – naėškėntė naėšsėžiuojės.
– Vo tam, katrou pasėdėrbuotav. Kuoks būs, dar nažėnuom, – atvertė tievs.
Tėi žuodē Anopriou kėrta i patius pašėrdius. Šėtā kāp īr?!.. Bet Gedvė anam nieka nasakė. Je būtom pasakiosi, ar ons če siedietom? Patraukė alkūnė ėš Gedvės ronku, bet ta napalēda... Vaikis jota, kad anuo vėdos pasėšiaušė kap kuoks ežīs. Jug anon apgava! Apmuovė kap paskotėni dornio! Ėr puo tuo dar nuor, kad ons so Gedvė žanintomės. No jau nē – tuo nikumet nabūs! Pėrma mėslės bova šuoktė, nustumtė sieni nu tarpdorė ėr pabiegtė. Bet Gedvė siediejė šalėp, kėitā isėkėrtosi i anuo alkūnė. Tievs nu doru pasėtraukė, vėituo anuo ėšdīga muotina. Anopriou ėr kuojės, ėr šėrdės sostīra. Nuors pabiegtė ėštėrpa, vo kėtūm mėsliu galvuo nabatsėrada. Balėka siedietė ėr klausītėis pamuokīmu, kāp ons tuoliau tor tvarkītė sāva gīvenėma. Šėndėina atsėsakīs tarnīstės pas Daugiela, rītuo atēs pas Ločinskius, sosėtars kumet ėr i katron bažninčė važioutė ont puotėru. Rasiet, indolta reikietom, bet ar sokrapštīs pėningūm. Vo je nē, reikies ožsakus skelbtė. No, aple tou anoudo so muotino dar pamėslīs. Puo veselės katron laika tories pagīventė če, Gedvės nomūsė, vo tuoliau – būs matītė.
Pakuol tuos kalbas bova varėniejemas, švėstė pradiejė. Anopriou ruodies, kad ons īr sopončiouts ėr soraišiuots, ont sava gīvenėma nabtor nikuokiuos valės. Atsėstuojės nu luovas, nusėportėna ligo šou ėš ondėns ėšlindės.
– No, žėntieli, lauksma tavės rītuo, – pasakė Ločinskienė, pasėtraukdama nu doru, tuokio bjaurio balso, kad tėi žuodē lig šiuol tabskombiejė Anoprė galvuo – tėik anūsė bova kartielė, grasėnėma ėr naapīkontas. Ar pu tuo ons galiejė tėn grīžtė? Nagaliejė ni ož kon! Ejė kap gėrts par nuganītas paežeries pėivas ėr dėrvas. Jau švėta. Bova vaiskos rīts, vo anam pasaulis atruodė ligo mėgluoms aptraukts. Galva bova tošti, šėrdis sunki. Prisėkapstės lig Daugielas svėrna, sunkē atsėsieda pri kamaras doru.
– No, šėndėina dar prastumsio, dėrbsio ligo niekor nieka, vo nakti dingsio ėš Paežeriūm, – sometė toukart.
– Šėtā ėr dingau, – liūdnē pasėjoukė pats ėš savės. – Natuolėi tanubiegau.
Dėinas bova apniokosės, naktis ėlgiejė. Vakarās Anopris lioub sunkē baožmėgtė. Šēp tēp ožsnūdės lioub sapnoutė sunkius sapnus, katrūm rītmetie nagaliejė prisėmintė. Vėina karta sosapnava Ruozalėjė. Ruoduos, sied anoudo paežerie ont priskolpta ėr šnekas. Ėš vėsuos tuos ruodas atsėbodės atsėmėnė tik tus muotrėškas žuodius:
– Ožteks tau parkratėnietė ton, kas bova. Mėslīk, kāp būsi tuoliau.
Par ton sapna Anopris nuoriejė Ruozalėjė apkabintė, bet ta ėšslīda ėš anuo ronku, atsėstuojė ėr nuejė ežera vondėnio tuolīn, vės mažiedama ėr mažiedama, pakuol vėsā prapoulė migluosė.
 
Muotina ėr duktie
 
Rītmetiou ėšaušos Ločinskiu truobuo bova ligo puo pagraba. Gedvė tūnuojė kamaruo puo patėlās ni namėslīdama keltėis. Tievs, naėšmanīdams kuokė darba nusėtvertė, slonkiuojė puo kėima. Ločinskienė apejė žīgius, ožmaišė vīrams katėlāti posėnės kuošės, katron kėrta tik Vaslis so Bladio – anoudo aple naktėnės derības dar nieka nažėnuojė. Puo posrītės abodo bova ėšsiūstė avėžėinas artė.
Muotina siediejė pri stala, alkūnė pasėriemosi ėr koskelės kertė gaudė rėitontės ašaras.
– Kuo smorgliuojīs, kuo nadžiaugīs? – bombiejė tievs. – Juk vėskas ēn tēp, kap bovā sogalvuojosi.
– Nustuok! Mona šėrdis jau ėr tēp plīšt... Ar tatā tuokiuoms pėršlībuoms aš sava doktėrelė augėnau, – pratrūka vėso balso Ločinskienė.
– Tpfu! Tūm buobu praskīdėms! – nusėspjuovė vīrs ėr, trėnkės durīm, išejė ėš truobuos.
Muotina, lėkosi vėina, siediejė pri stala ėr kūkčiuojė – liūdnas mintis nejė ėš galvuos. Ėš tėkrūju, a gerā anėi somėslėjė? Kuoks tas žėnts būs? Kad gers darbininks, ėš Daugielas gėrdiejė. Tik kažėn, kāp so momis sotars? Kāp so Gedvė sogīvens? A mīlies, a guoduos anon kap sava muotrėška? Šėrdės muotinā gielė – nujautė, kad gera ėš tuo nabūs. Vo nu žmuoniūm kalbūm naapsėginsi: matā, Ločinskē dėdēs nešies, vo žėnta tik tuoki tagava. Vo je dar ėšlīs i vėršo, kad Gedvė nabvėina... Ne, ne, rēk grētiau apžanindintė. Pakuol vāks atsėras, pakīries buobuoms lėižovēs maltė...
Ontruojė dėina jau ejė i vakara, vo Anopris vės nasėruodė. Gedvė siediejė pri longa kap ont īlu. Muotina vākštiuojė ligo so akmėnio ont šėrdėis. Saulē nusėlēdos, tievs ėšsiuntė Vacluova pašauktė ton manerki. Bet Vacluovs parejė vėins.
– Nier anuo. Vakar kuojė nusėlaužė. Daugiela ėš pat rīta ėšvežė anou pas muotina.
Parbalosi Gedvė ėššuoka pro doris i kėima. Muotina plasteliejė ont soulo. Vīrā, sosiedėn ožstalie, veiziejė vėins i kėta – kon darītė? Ont galū gala tievs pasakė:
– Rēk palauktė. Puo kuokiūm dvėjūm niedieliu nuvažiousem, paveiziesem. Rasiet pats kuokė žėnė atsiūs. Ēk, muotin, Gedvė parsėvesk, pasakīsem, kad nier če kuo galūm darītėis.
Gedvē nu tuos naujīnas šėrdi sosoka. Ka atejė muotina, vuos pastuoviejė, i žiuogrius ėsėkėbosi.
– Nasomėslīk žliumbtė ėr rūpintėis, jug nanūmėrė tas tava Anopris. Pagolies korin laika ėr ėšgīs. Tievs so Vacluovo nuvažious aplonkītė.
– Ėr aš važiousio, – pasėšuovė Gedvė.
– Tuo batrūka, kad lakstītomi i svetėmus nomus navadinta. Naprider tau tėn važioutė. Geriau sava svēkato rūpinkis.
Svēkata ėš tėkrūju bova prasta. Vākštiuojė parbalosi, valgītė nanuoriejė. Kad ėr maža kōsni i borna īded, bet ė tas šuokst atgal... Naktis atruodė baisē ėlgas, nagaliejė ožmėgtė nu sava bagalėniu mintiūm. Kāp ons tou kuojė nusėlaužė? Dabar tėkriausē gol, paētė nagaliedams, ėr skaud mosiet smarkē... Vo ana če vėina so sava biedo ėr gelontė šėrdė – kas būs, kumet būs? Ėr anam padietė nagal, vėins tor kėntietė...
Gedvė varė ėš galvuos bjaurės mėslės. Nanūmanė, ka pati bjauriuojė dar naėšlinda. Jauna, dorna tabibova, kad soabejuotom, a tas Anopris nuor so anou žanintėis. Nagaliejė nanuorietė, kėtēp a būtom anon muonėjės... Ėr mergelė varstė, parkratėniejė vasaras prisėmėnėmus. Vo anėi bova tuokėi grāžė – vėinintelė pagouda naktėmis, kumet mėiga nagaliejė prisėšauktė...
Šėtā ana ēn paežerė, mamūnės bažninčėnio kreželio nešėna – rēk pririnktė žuoliūm vaistams, pakuol pėivu dar nanušėinava. Žuolelės pažintė anon ėšmuokė mamūnė ėr senuojė Vaurienė. Tad ėr skainiuojė pakrūmalēs juonažuolės, rinka ėš vejuos čepruonus, padėrviūs ėiškuojė kvepontiūju ramoniu, rogiūsė pešiuojė vuosėlku žėidelius... Gerā, ka laiko atejė. Ontā Daugielas pėivuo jau darboujės pjuoviējē – pats gaspadurios ėr Anopris. Ana stuoviejė ož krūmaliu ėr spuoksuojė i vaiki, katros anon tēp gražē šonkėna gegožėnie pas Jundola. Ėr dabar Gedvē dėdėlē patėka i anon veizietė. Ejė, palinkės i prīšaki, ėšsėžergės, platē dalgio muosoudams, palėkdams ož savės tėisiuo pradalgie dailē sogoldīta žuolė. Matė, kāp pėivas galė abodo vīrā dalgius braukė ėr kėto pėivas pakraštio grīža atgal pri krūmu. Tumet ana pasoka ont anūm. Tīčiuoms ejė ėš palėngvo, lai žėna, ka ana če bova, kad anon matė.
Anopris tėkrā anon matė. Jau vieliau, ka lioub sosėtėktė pri kumpuojė berža, vės lioub prašītė:
– Apsėvīniuok bezus aplink galva, tēp kap ton dėina, ka pjaudams pėivuo tavi matiau. To bovā panaši i karaliaus doktėri ėš pasaku.
– Ēk, ēk... Ėr dielkuo i karaliaus?
– Dieltuo, ka so karūno.
Ana joukies, bova kontėna tās žuodēs. Tou karta Anopris pats pajiemė anuos sopintus plaukus ėr apvīniuojė anus aplink galva. Tėi slīda, ėr vaikis nieka nagaliejė padarītė.
– Nustuok, navark, nieka naėšēs. Kad vainėks ont galvuos laikītomės, spėlgū rēk, vo aš če anūm natoro.
– No ėr narēk, – šnabždiejė Anopris, apkabindams anuos petius, lūpuoms nutvėlkīdams kakla, vo blakstienuoms žondus...
Kuokiūm tik žuodiu ons anā naprišnekiejė, kuokēs tik vardās navadėna... Nu tūm kalbūm sala šėrdės, sėlpa ronkas, kuojės... Mergātė pati nasosėgaudė, kas so anou dedas. Apkabinta par lėimėni tvėrtūm vaikė ronku, ožmėršosi sarmata, pati glaudies pri Anoprė ėr lēda anam atsegiuotė marškėniūm apkaklė, gluostītė kuojės gėlē puo sėjuono ėr bočioutė vėsor... Kažkas šėrdie ligo ėr šnabždiejė – narēk, napasėdouk, bet priešintėis tam anā naožteka stėprībės...
***
Galūm galė atējė ta dėina, ka bruolis bova pasiūsts i Anoprė tieviškė. Gedvē aple tou nieks nieka nasakė. Tēp sogalvuojė muotina, ka Gedvė ba rēkala narūpintomės balaukdama. Da nažėnė, kuokės naujīnas parneš Vacluovs ėš tuos keliuonės. Papasakuotė vėsumet sospies. Ėr Vacluovou bova prisakīta nieka seserē naaiškintė. Parjuojės pėrmiausē so tievās tor pasėšnekietė.
Jautė muotinas šėrdės, ka naujīnas nabūs geras. Ka tik sūnos pasėruodė nomūs, pasėsvadėna anou alkieriou ėr lėipė pasakuotė. Anuo kalba muotinā pasėruodė dėdėlē trumpa ėr naaiški, ta pati pradiejė klausėnietė:
– Kāp ons tavi prijiemė?
– Kap žmuogo. I pasėlabėnėma atsakė, ont soulo pasvadėna.
– Ar pasėdžiaugė tavi pamatės?
Vaslis pasėkrapštė pakauši:
– Napasakītiuo. Mon pasėruodė, ka nabovau laukams svetīs.
– Ar ons vākštiuo nuors kėik?
– Tuo namatiau. Ont luovas siediejė. Pri luovas kriokē pastatītė.
– Vo kumet ketėn ba kriokiu vākštiuotė?
– No, rasiet ož mienesė... Tēp ons mon sakė.
– Vo aple Gedvė ar bėnt paklausė?
– Ne, nieka naklausėniejė.
– Vo to pats a pasakē, kad Gedvė anou rūpėnas, ka žėniuos lauk?
– Klausiau, kon Gedvē pasakītė.
– Vo ons?
– Saka – papasakuok, kon matē. Saka, kažėn, ar anā būs rēkalings raišos vīrs.
Ločinskienė, žėnuodama sūnaus būda, pradiuo dā pamėslėjė, ka diel vėskuo kalts Vaslis – siediejė tuo Anoprė kamaruo ont soulo kap kuoks kelms, pėkts ėr pasėpūtės, nieka duorā napaaiškėna. Nier dīva – jug dėdėlē nanuoriejė tėn juotė. Tėkrā būtom bovėn geriau, je tievs pats būtom važiavės, bet tas – ni ėš tuola... Kam gal būtė maluoni tuoki keliuonė? Juk ėr Vaslis galiejė pasėšnekietė žmuonėškā, ba prikaišiuojimu, ba pėktomu. Bet kor tau... Ons jau naėšlaikīs... Muotina sunkē atsėdoksiejė.
– Na kažėn kon ėš tava pasakuojėma tasopratau. Rasiet pasėruodīs tau ni šēp, ni tēp, bet paklauso tavės, sūnau, kap soaugosė vaikė, katram jau mergātės tink. Kāp tau pasėruodė, a Anopriou Gedvė bėnt kėik rūp?
Vacluovs atsakė naabejuodams:
– Žėnuomās, ka narūp. Kėtēp a būtom ėšvažiavės ėš Paežeriūm niekam nieka nasakės?
Nabreikiejė muotinā nieka daugiau baaiškintė. Soprata, ka anuos plans sotvarkītė Gedvės ėr Anoprė gīvenėma noejė viejēs. Sorėšta vīra pri altuoriaus nanuvesi... Tik kāp ton Gedvē reikies pasakītė?
Vo pasakītė vėstėik reikiejė. Vakarė, puo vėsūm žīgiu, nuejė i dokterėis kamara. Gedvė jau bova atgolosi. Muotina atsėsieda unt luovas. Papasakuojė, ka Vacluovs aplonkė Anopri, ka ons gol sotvarstīto kuojė, ka vākštiuotė pradies tik puo mienesė ėr dar nažėnė, kāp vākštiuos, rasiet palėks ė raišos. Ar ana nuories ož raiša ētė? Vo je ė nuēs, kuoks būs anūm gīvenėms? Ėš raiša vīra darbėninks nakuoks, rasiet ni dounas šeimīnā naoždėrbtom. Vo daugiausē abejuoniu dieltuo, ar Anopris banuor so Gedvė žanintėis. Je nuorietom, pats ėiškuotom, kāp pasėmatītė, vo dabar ni gerū dėinū naīdevė...
Gedvė klausies pastīrosi, napartraukė muotinas ni karta. Ana dā nasoprata, kor lėnk mamūnė. Ar na pati pamuokė, kāp atsėvėliuotė vaiki i kamara? A na patiodo so tievo nutarė, ka anoudom rēk apsėžanītė? Bet ana jauties kap perkūna trėnkta, nagaliejė ni žuodė ėštartė, tik jota, kāp vėsa karštis ėšpīlė ėr delnā soprakaitava. Nu paskotėniu muotinas žuodiu ožtėrpa šėrdės. Tuo ėšgėrstė ana nasėtėkiejė. Akis paplūda ašaruoms. Muotina aptėla, bet ėš kamaras ėšētė naskobiejė. Ana jota, ka doktie kriuok – tīkē, ba garsa, bet narada žuodiu, katrėi anon pagoustom. Jota, kad ėr pati gal ašaruoms pratrūktė. Tomsuo sosėėiškuojė Gedvės ronka – ta bova šalta ėr driegna.
– Ak, naėšmanau, doktėrelė, kon tau dabar pasakītė... Aš pati kalta, ka valės tau par daug daviau, ka apgavīstiems tau vīra nuoriejau itaisītė. Je Anopris tavi ėr pajimtom, kažėn ar torietomi laimė gīvenimė... Vo sakīk, ar ons kumet nuors onkstiau tau bova ožsėmėnės aple žanatvė, a žadiejė so tavėm žanintėis?
– Vedo aple žanatvė našnekiejuov, – pruo ašaras pasakė doktie.
– Tad a reikiejė jodom skobietė? A to nažėnuojē, ka ėš tuo vākā atsėrond?
Gedvė tīliejė. Ėš tėkrūju, a ana nažėnuojė? Žėnuomās, numanė arba bėnt nujautė. Mamūnė tūm dalīku anā nikumet naaiškėna. Kon na kon lioub ėšgėrstė mergas ėr muotrėškas šnekont. Bet, būdama so Anoprio, nikumet aple tou nasosėmāstė. Vo ons mosiet žėnuojė. Rēk paklaustė mamūnės. Bet paklaustė naspiejė, ta pradiejė pati:
– Anopris ton žėnuojė. Visuokės kalbas aple anon suoduo sklondė. To nabovā pėrmuojė, katrā so anou tēp atsėtėka. Ak, kalta eso, ka tuo tau onkstiau napasakiau. Bet jug nažėnuojau, namėslėjau, ka to so anou vadiuojīs.
Muotina atsėstuojė, pagluostė doktėrē galva ėr ėšejė. Nuoriejė pasakītė „mėiguok“, bet pati soprata, kad Gedvė dabar naožmėgs.
Ni rūpesnė diel Anoprė lėguos, ni ėlgesė napalīginsi so tou, kas ton nakti diejuos Gedvės šėrdie. Apgauta, vėsūm apgauta – muotinas, tieva, bruoli, vo baisiausē – Anoprė, tuo patėis, katros anā atruodė geriausis, stipriausis, patėkėmiausis. Šėtā kāp būn gīvenimė, je vėsās tėki… Bet geromo natėkietė nieks Gedvės namuokė. Nomūsė mergātē vėsė bova gerė, anon lepėna, anou džiaugies, rasiet ėr poikavuos – ton Gedvė jota ba žuodiu. Nieks anuos ba rēkala nabarė, nikumet nieka naprikaišiuojė, zbėtkus lėngvē duovėnuojė, pri sunkiūm darbūm nasiuntė, skaniesni kōsni lioub pakėštė, dailiesni drabuži atėdoutė… Dar ėr dabar ana nasosėgaudė, ka gīvenėms tories pasėkeistė ėš pagrindū. Šėn valonda namėslijė nie aple mamūnės šėrdgiela, nie aple būsėma vaikieli. Anon draskė pėktoms, apmauds, pavīds ėr baisiausis šėrdėis skausmos. Prisėmėnėmā vėns par kėta linda i galva. Anėi kielė itarėma, ka Anopris ėš sosėtėkėmu so anou galiejė eitė pas kėtas mergas ėr anuoms sakītė tus patius žuodius, vo rasiet ėr meilesnius… Rasiet ėr aple anon pasakuojė, rasiet dā ė joukies ėr tīčiuojies ėš tuokiuos avėis… Ėš giedas mergātē dvasė gniaužė; bet juk pati kalta... Juk pati lioub lauktė, kad pagėrtom anuos gražoma, jaunīstė. Puo tuo anon ligo kuokėi sparnā lioub pakeltė i padongės. Vo padongie žėbiejė mienou – tā jauns, tā pėlns, tā ėšblokės delčiuos ragielis rītūm posie vėrš ežera. Tas mienou lioub somaišītė anuos pruotieli so vėsam… Ar na mienesėina sogundė anon siedietė ont kronta, ka Anopris maudies ežerė puo šėinapjūtės, ka vadėna anon i vondėni paplaukiuotė… Žėnuomās, i ežera Gedvė nejė, nuors plauktė ėr muokiejė – kāp namuokies, jug gėmosi ėr augosi īr pri ežera?! Bet nagaliejė ana būtė vondėnie šalėp plėka vīra – tėik pruota dar ožteka… Bet puo tuokiūm vakarūm ana lioub sapnoutė īstabius sapnus… Ėr plaukiuojė so Anoprio, ėr glausties pri anuo vondėnie, ėr jota naapsakuoma, napažinta jausma nu anuo ronku ėr lūpu… Ton nakti, ka goliejė anuo kliebie pri kumpuojė berža, dongou tēp pat švėitė mienou, ežera vėlnelės šnariedamas plakies i kronta, vo šėrdės tėrpa nu vaikė glaustīmuos ėr žuodiu… Bet tuokė džiaugsma kap sapnūsė tou karta napajota. Kažkāp natėkietā anā patē vėskas atsėtėka. Ėr šėndėin ana nagalietom pasakītė, kuo tumet ašaruojė…
– Narēk ašaru, Gedvelė, napīk ont monės, žėnau, ka tavi iskaudėnau. Bet kėta kārta būs geriau, pati pamatīsi.
Kėta kārta… Ons žėnuojė, ka būs ėr kėts karts, ėr na vėins. „Vo jug nu vėina tuokė karta tas vāks galiejė atsėrastė“, – nusėšaipė pati ėš savės. Anopris naapsėrėka, ana vėskon anam duovėnuojė. Lioub lauktė vakarūm, kumet ana, vėsėms somėgos, galies ėšslīstė ėš kamaras ėr par suodna, par rasas, pro senas vuobėlis nubiegtė i paežerė pri kumpuojė berža. Kuo anā reikiejė ėš tuo vaikė? Pėrmiausē žuodiu, anuo šėltūm ronku, nu katrūm naktėis viesoms lioub ėšsėsklaidītė, anuo plaukūm, akiūm ėr lūpu… Ėr slapta, niekam napasakīta džiaugsma, kad šėtā ana īr tam vīrėškou vėinintelė, anuo geidama, napakeitama… Nikumet nabūtom patėkiejosi, kad ons nuor sosėtėktė so kėto. Pasėruodė, ka vėskas bova vėsā kėtēp. Je būtom bovosi anuos valė, tėi sosėtėkėmā būtom bovėn tonkesnė, bet Anopris Daugielas ūkie toriejė dėrbtė lig vielomuos, lioub atētė pavargės, nu kuoju nusėvarės – tēp ons pats sakė… Tad daugiausē lioub sosėtėktė pasėšuokėmūsė ar švėntadėinēs. Gedvė pamiegėna prisėmintė, so kou Anopris vakareliūsė šuoka. Ligo ėr so vėsuoms po bėški. Ėr so anou tamė tarpė. Aiškėna anā, ka nanuor sokeltė itarėma – jug bruolē aplinkou sokėniejės... Bet ėr kėtuoms rasiet sakė ton pati… Ak, malagis, malagis… Kāp ons muokiejė apsėmestė ėr kuoki dorna bova ana pati, ka anou pasėtėkiejė… Vo dabar ni gerū dėinū par bruoli anā naīdevė, narēkalinga ana pasėdarė… Apgava ėr pabiega… Vo rasiet napabiega? Pargalvuojusi vėsas Anoprė kalbas, Gedvė naatsėmėnė, ka ons būtom kon nuors anā žadiejės… Bet ana tūm pažadūm ėr nalaukė, džiaugies mėnoto, su anou pralēsto… Malagis ėr manerkis!..
Ėr če Gedvē tuopteliejė, ka ėr ana pati malagė. Juk naparspiejė anuo dielkuo vedas i kamara, i katron ons nikumet nabova ožejės. Bet mamūnė tēp lėipė, vo ana pati napamėslėjė, kāp bjaurē bova sogalvuota! Gedvė atsėmėnė, kāp sunkē klausies tievūm ruodas ton nakti. Vo jug dar baisiau vėskas toriejė atruodītė Anopriou… Kažėn, ar ons soprata, ka bova apmuonīts? Vo rasiet dabar mamūnė tīčiuoms aple anon tēp šnek, tik tam, ka Gedvė Anopri ožmėrštom? Če ėr īr bieda, ka nagal ožmėrštė. Nikumet naožmėrš, kas baatsėtėktom… Bet jau atsėtėka… Dieltuo tēp gel šėrdės. Dieltuo anou tēp ėr draska tas lig šiuol dar nepatėrts apmauds ėr gieda…
Muotina ton nakti tēp pat pralēda dūsaudama, vartīdamuos luovuo, kėlnuodama iskaudosė galva nu vėinuos puodėškas ont kėtuos. Ka ožmuštom bjaurės mintis, baudies rožončio kalbietė, bet nieka ėš tuo naėšejė – par daug dėdėlis bova žemėškāsis rūpėsnis… Kėik kažėn laika gal būtė, ka doktie sunkomė? Vėskou sometos – kuokėi trīs mienesē. Lig pabonguos dar posė metu. Tas nier mažā, bet na tuokemė rēkalė. Juk puo puoras mienesiu bieduos nabipakavuosi. Ė vėinēp, ė kėtēp miegėna pamatītė būsėma sava dokterėis gīvenėma, ėr vėsēp bova nagerā. Tēp basėgaloujint ėr parītīs atejė, gaidīs ontra karta nugėiduojė. Sopratosi, ka nabmėiguos, kielies muotina ėr ožsėjiemė rītmetėnēs darbās. Atsėbodės vīrs nosėstebiejė, kuo pati tēp onkstėi atsėkielė. Vo ta atsėsieda pri anuo luovas ėr naėšlaikė...
– Ar jau nabmėigti? Sakau, rasiet pasėšnekav…
– No no, sakīk, kon tėn tori.
– Kon tori, kon tori, – pīkteliejė muotrėška. – Pats žėnā… Ar pašnekėnā vakar Vacluova?
– Žėnuomās, pašnekėnau.
– No ėr kon ėšgėrdā?
– Vo ton pati, kon ėr to.
Ločinskienė nokonda žuodi. Soprata, kad vīrs pėkts, ka ėr anam ont dūšės nagerā, ka ėr ons mėslėj aple doktėrėis bieda. Kalba būs sunki…
– Ta kāp būs so Gedvė?
Tievs pasiota.
– Kāp būs, kāp būs! Atēs laiks, atsėras vāks – vo kāp būs! Kāp dar kėtēp gal būtė? Prisėvėrietav abėdvė kuošės, tā ėr kabinkėtav! Kon aš begalio padarītė?
Senāsis ėšsėvertė ėš luovas, graibies drabožiu, skobiejė apsėdarītė, nikāp napataikīdams i kelniu rėitus, dielkuo dar daugiau sopīka. Pati bėjuojė anam kou nuors daugiau ėr besakītė. Dūsaudama nuejė pečiaus kortė.
 
***
 
Jau ėr rodou parsėvertė par posė. Naktis bova mėgluotas, dėinas apniokosės, saulelė pruo debesis retā beliuob prasėmuštė. Tuokiuo pat darganuo slinka ėr Ločinskiu gīvenėms. Gedvė šmieklėniejė puo nomus, nikuokė darba nanusėtverdama. Nabapsėkėntosi muotina soėiškuojė vėrbalus, pašokėniu siūlu kamūli ėr pasvadėna doktėri bruolems žiekiu nertė. Siūlā bova stuorė, kėitā sosoktė, užsėlėkėn spalē badė pėrštus. Gedvė siediejė pri nierėnė sosėraukosi, pīka ont mamūnės, ont savės, ont vėsa svieta, tad darbs navīka – par tris dėinas tik vėina žekė šēp tēp tanunarpliuojė. Muotina nuoriejė apėbartė doktėri, bet sosėtoriejė: lai krapštuos, vės geriau, nego ba ožsėjiemėma trintėis. Šēp tēp nurakaliuojosi ontra žekė, doktie pasėgoudė, kad pėrštā skaud. Je mamūnė nuorinti, ka ana nertom, lai soėiška vėlnuoniu siūlu, ana pėrštėnės nuners. Na bikuokės – raštoutas. Tas darbs Gedvē bova artiau šėrdėis. Reikiejė skaitītė akis, kaitaliuotė siūlus, ka rašts gražos ėšētom. Ana nierė, mėslīdama – tuos pėrštėnės būs Anopriou, ka sogrīš. Merga dar nabova sosėtaikiosi so tou, ka ons gal nabipasėruodītė.
Muotina basėdarboudama puo nomus ėr vės sokdama galva diel ožgriovosės bieduos, ont galū gala nūtarė, kad reikietom anā nuvažioutė i Laužātius, pas sesėri Zuzana. Ta pruotinga, geruos šėrdėis, vo Gedvė anuos puodė. Nusėvežtom ėr anon, nuētom vėsas i bažninčė, pasėžmuonietom. Bet svarbiausē – radosi valonda pasėšnekietom so Zozė vėinas dvė. Anā patē palėngvietom šėrdės, sava rūpesnio so artėmo žmuogo pasėdalėjos. Je tievs važioutė nanuorietom, katras nuors ėš sūnūm ož pormuona pabūtom. Vėina vakara, vākams goltė ėšsėvākštiuojos, rīžuos pašnekintė vīra. Šin karta tas ėšklausė napīkdams ėr prižadiejė nuvežtė patė pas sesėri. Pas patiuos gėmėnės Ločinskis retā telioub važioutė. Rasiet anam ruodies, ka ta gėmėnie par prasta, kad maluonė anā padarė, pajimdams i patės Oršelė. Anuos sesou Zuzana nuejė už Beinuoras Juonė i nadėdėli ūkieli. Mosiet nabluogā gīvena, bėnt jau ons nikumet nagėrdiejė, ka ana skūstomės. Kriuokont matė tik vėina karta, par vīra pagraba – Juonis prīš puora metu pasėmėrė. Na tēp, kap anuo Oršė, grēta palēstė dūdas diel kuožna nieka. Dabar diel Gedvės ašaruo, bet če ons nieka nabsaka, sopront, ka kuožnā muotinā šėrdės diel tuo skaudietom, nuors ėr pati īr kalta.
Gedvė nimaž naapsėdžiaugė, sožėnuojosi aple ton keliuonė, nuors šēp jau lioub patėktė anā pas gėmėnės ėšvažioutė. Vo dabar anā atruodė, ka vėsė anon pėrštās badīs: šėtā, apgauta merga. Muotina, gerā pažindama doktėri, dėdėlē anuos naprikalbėniejė.
– Je tēp nanuori, lėkis nomėi. Pasėjimsio Bladi. Vo jodo so Vacio nomus priveiziesėt. Je grīžtė sosėvielousem, žīgius padiesi apētė.
– Tuo dar trūka, ka aš kiaulės šertiuo! Ont tuo Marė īr. Važiousio!
Muotinā tuo tik ėr reikiejė. Pabūs doktie tarp žmuoniūm, pati anėms pasėruodīs. Rasiet kėik nuors ožmėrš sava bieda. Juk ont kaktuos naparašīta, kuoki ana īr. Bet slaptiausė mintės, katruos ana ėr sau nanuoriejė pripažintė, bova kėta: rasiet tėn, tamė kaimė, atsėras kuoks nažanuots vīrėšks, katros patiemīs anuos doktėri ėr pėršlēs atvažious…
Laužātiūs Gedvė lonkies nabi pėrma karta. Tik tousīkēs bova pėimenė, vo dabar jau merga. Kūma Zozė nusėdīvėjė, kuoki puodė dėdėlė ožauga ėr kėik ėšgražiejė. Kāp sunkē babova anā ont šėrdėis, tėi žuodē vėstėik anou gluostė. Ėr i bažninčė so tievās ėr kūmo ejė ba baimės. Nieks anuos če napažīst, niekam če ana narūp – kad ėr kuoki babūtom. Apsėdariusi dailē pasiūto pėlko sermiegelė, ėš puo katruos švītava mielindrīžis sėjuons, ont sosegtūm aple galva plaukūm ožsėguobosi balta kotouta koskelė, stuoviejė bažninčiuo muotrėškūju posie šalėp soula, ont katruo siediejė mamūnelė so kūmo. Veiziejė i altuorio, i šalis nasėžvalgīdama, rimtā meldies – jug bova dielkuo ėr ož kon: „…Duovėnuok mums griekus mūsa, kap ėr mes duovėnuojem sava kaltėninkams…“ Dėdliausio sava grieko Gedvė laikė malagīstės – jug malava mamunē, i paežerė lakstīdama. Ontrāsis grieks bova pėktoms ėr pavīds Anopriou ėr tik ont pabėnguos – vāka atsėradėms. Ėr ož savi ana meldies, ėr ož Anoprė ėšgėjėma ėr sogrīžėma, kad Dėivalis ėšgelbietom anoudo nu pėkta, ėr vėskas viel atsėstuotom i sava vėita.
Tou, ka anou pastebiejė napažīstamė žmuonis, pajota tik ėš bažninčės ėšejosi. Jaunė vaikē, ėšsprūdėn i šventuorio onkstiau, stuoviedamė vėinuo krūvuo, tiemėjė ėšēnontius. Gedvė nagėrdiejė anūm kalbūm, bet pajota kažėn kāp, ka ėr aple anon šnek. Kūma stuoviejė atuokiau, tarp gėmėniū ėr pažīstamu.
– Kėinuo tuokė dailė mergelė atsėvedē? – klausėniejė muotrėškuosės.
– Ta īr mona puodė, sesėrėis Oršelės doktie.
– Ar tatā tuos, katra i Paežerios ož Ločinskė ėšejė?
– Tuos patiuos, tuos patiuos. Akšėn, Gedvelė, pasėruodīk, būset pažīstamė. Če mona sosiedā – Gaubienė Vuona ėr anuos sūnos Apuolinars, če – tava diedėna ėr anuos vākā – Jolė ėr Jorgis.
Gedvė pakielė akis i naujus pažīstamus. Gaubienė pasėruodė anā sena – senesnė ož mamūnė, vo ėr sūnos najauns – jau rokšlu anam pri akiūm nemažā maties. Daugiau anā patėka če sotėktė lig tuo laika nematītė gėmėnaitē, jaunė ėr linksmė. Nuors tuos pažintis anā naatruodė rēkalingas, bet šnekėnama ana stėngies atsakėnietė maluonē, kap ėr prider paduorē mergātē.
Sogrīžos puo vėsam i Beinuoru nomus, Ločinskienē vės rūpiejė ėštaikītė posvalondi, ka galietom so seserė pasėšnekietė. Zuzanas marti bova ėšvėrosi pėitus, maldėninku laukė ožtėists stals. Jūzaps ėr nomėškē nalaukdamė kėba i kuošė so kresnuoms. Ruodies, ka vaišės patėka ėr Gedvē – siediejė vīpsuodama, šnekiejė so vėsās. Tik Oršelė, akis i bliūdali nudūrosi, knebėniejė valgi.
– Kas tau īr, ka navalgā? Rasiet kuoki lėga isėmetė?
– Vo kelms anon žėna, kažkuo nanuorio. Matiau tava daržė mietru daug priauga, doutomi mon kelės šakelės.
– Puo pėitu nuēsiav ėr prisėskabīsiav.
Sesou bova ižvalgi ėr jau arkliou i kėima isokos pagalvuojė, ka ne šēp sau Ločinskē tuoki kieli i anuos nomus sokuorė. Tad puo pėitu nusėvedė Oršė i svėrna būk tatā patiuos ėšaustūm dėvuonu paveizietė. Če Oršelė naklausėniejema ašaruodama pati sava biedas ėšpasakuojė. Zuzana klausies ėr akimis mirkčiuojė – tuoki natėkieta anā pasėruodė ta naujīna. Na tėik Gedvės paslīdėms, kėik tievūm nuors ėšlēstė anon ož tuo narimta vaikė. Arba ož bi kuo...
– No kon aš tau galio patartė? – pasakė seseri ėšklausiosi Zuzana. – Niekor nu tuo nabipabiegsi – vāks atsėras. Tik aš mėslėjo, ka geriau jau būtė mergā so vāko, nego ėšētė ož pėrma pasėtaikiosė tuokemė padiejėmė. Juk jauna dar. Laikou biegont gal atsėras rimts žmuogos, katram ana ėr tuoki būs rēkalinga. Ar mažā tēp atsėtink? Vo to ar bėnt ėšmuokē anon darba – verptė, austė, valgi taisītė? Ar na baltaronkė tava mergelė?
– Dabar jau pati sopronto, ka par daug anon lepėnau. Sunkiesniu darbūm ana tėkrā nadėrba. I laukus retā tasiuntiau – tam merga somduom. Nomūsė apsėtvarka, vėrtė kon ne kon muok. Nanuorio maloutė, galietom daugiau darboutėis, apīslinkė īr. Ėr ožsėspīrosi – vėsā kap tievs... Dėdėli prašīma torio, Zozelė. Ar nagalietom Gedvė pas tavi pabūtė kuokės dvi nedielės lig Vėsūm Švėntūm. Par atlaidus atvažioutomem anuos pasėjimtė.
– Nažėnau, nažėnau... Vo ar ana pati tuo nuor? – abejuojė Beinuorienė.
– Je to pavadinsi, rasiet ėr panuories. Tau rasiet naprėklē būtom aple anuos bieda ėr aple būsėma gīvenėma pasėšnekietė. Svetėma žuodius rasi geriau prijimtom, nego mona pamuokslus. Tava martiuos mažėlioks aug, lai pasėveiz ėš artėi, kāp īr augėnamė vākā. Rasiet verptė ėr austė pamuokītomi? Aš tūm darbūm pati duorā namuoko. Pabovosi na sava nomūsė, rasi pruotingesnė pasėdarītom.
Beinuorienē sesėrėis prašīms pasėruodė nie šiuoks, nie tuoks. Zuzana sava patiuos doktėris darbūm ėšmuokė, ož vīru ėšlēda. Ar anuos īr laimingas, muotina nadėdėlē tažėnuojė, bet matė, ka anuos dėdėlies bieduos nator. Kuožna sava krīžieli neš – karta če muotrėška nu sava vargūm, biedūm īr atsėpėrkosi? Nanuoriejė ana sesėrėis rūpesnė prisėjimtė ont sava galvuos, bet ėr atsakītė anā nagaliejė.
– Žėnā, Oršelė, tegol dabar Gedvė dar nomūs kėik pabūn. Puo Trijūm Karaliu žado audėma pradietė, galiesio pamuokītė. Atvažiousem i Paežerius par Kaliedas ėr pasėjimsem, je pati nuories. Vo par Advėnta pati bėnt kėik anon verptė pamuokīk, nalaikīk par dėinas ba darba.
Kap karti kōsni prarėjė Ločinskienė sesėrėis žuodius. Nagaliejė ont anuos pīktė – kažėn, ar pati tuoki prašīma būtom ėšpėldiosi?
Nomėi važioujint, vės lioub ožmestė žvilgsni i doktėri. Ta siediejė tīki, ožsėgalvuojosi. Arklīs biega slinko rėstė i pakalnė, nulēdės galva, kinkava i kalnelius. Ratelē varties ont ėšmalta kelė pruoviežuos ir prilītuos doubies. Ont laukūm lēduos vakars, pėlks ėr liūdnos, kap ėr patis Ločinskē.
 
Gedvė
 
Naožėlgo puo Vėsūm Švėntūm ūkanuotas dėinuos vėdorie par Paežeriūm suoda nudardiejė dailė ratelē, biero eržėlo pakinkītė. Do vīrėško siediejė ont pasuostės. Senāsis laikė itėmpės šėkšnėnius atvarslus. Bieris rėitė spronda, žvongėna žaržuolās, kaukšiejė pasaguoms. Vākā ėr muotrėškas poulė pri longūm. Kas če važioun? Nakėtēp, kāp i zalietas! Ėr pas kon če soks? Napažīstamė ni žmuonis, ni arklīs. Mosiet, ėš kėtuos parapėjės? Ėr matītė, ka žmuonis baguotė...
Važis praliekė ūlīčė tēp grētā, ka žiuoplē naspiejė ni somestė, katramė kėimė īr tinkamu žanatvē mergūm. Suoduos galė vežėms pasoka i kelāli ežera linkou. Vajergau, jug pas Ločinski! Gedvė dar jauna, ale ož vīra jau gal ētė. Onkstėi pas anou pėršlē važioutė pradiejė. Ėr gerā: daili mergātė īr, galies rinktėis. Tēp rokava muotrėškas, i būrelius rinkdamuos, nu truobuos lig truobuos lakstīdamas. Jaunūmenė tēp pat apsėdžiaugė – bėngies sunkė laukūm darbā, galietom ėr linksmībės prasėdietė...
Bet napraejė ni valonda, kāp važis viel pasėruodė ūlīčiuo. Praliekė tēp pat grētā, niekor naožsokdamas. „Matīt, nasotarė“, – nusprėndė paežerėškē ėr nuslinka kuožnos pri sava darba.
Žėnuomās, ka nasotarė. Mažā tuo. Ločinskė nomūs dabar vėrė pekla. Ėr Dievaliou diekou, ka nieks tuo namatė ėr nagėrdiejė. Tievs, Gedvės plaukus aplink ronka apsėvīniuojės, nutvierės koknie pėrma pasėtaikiosi šakali, talžė doktėri kor papoulė.
– Ak to padla! Kon pasakē žmuogou, kad ni sodėiv natarės ėšvažiava? Pasėlakstē kap kalė laukūsė, vo kap tuoliau givenėma rēks taisītė, narūp! Aš tau, ropūžė, ėšmušio karšti ėš šakoma! Še tau! Še tau!
Gedvė tik aikčiuojė, ronkuoms galva ėr akis dongstīdama... Napajota ni kāp ėš prakėrstūm lūpu kraus pradiejė biegtė. Lonksties atgal ėr i šuonus, ka tik mažiau skaudietom raunamė plaukā. Pradiuo na tėik bėjuojė tū šakalė kėrtiu, kėik tuo tieva pasiotėma. Tuokė anuo dar nikumet Gedvė nabova matiosi... Paskou vėsks kažkāp akies aptema...
Ipoulėn i truoba bruolē ėr pamatėn, kāp tievs, kniūbstė pri soula paklopdės Gedvė, sparda anon ėš vėsuos jieguos ėr ėš vėsūm posiu, sojiemė tieva posiaužnioga, atpliešė nu sesėrėis ėr ėšvedė i lauka.
Gedvė atsėpeikiejė tik tumet, ka muotina so bruolēs ikielė anon i luova. Truobuo bova tīko, tik anuos galvuo kažkas cinksiejė ėr spėngė. Atbiega muotina, šlapio abrūso nešėna, nušloustė anuos borna. Bruolē, katrėi stuoviejė pri luovas gala, Gedvē dabar atruodė kap kuokės šmieklas. Pamiegėna pajodintė ronkas – tuos bova apsėlposės, ligo kuokės pakolėnės.
– Kor skaud, Gedvelė? – klausėniejė muotina, pri anuos pasėlėnkdama.
Ėš tėkrūju, kor skaud? „Vėsor skaud!“ – nuoriejė sošoktė, bet tik soguokčiuojė ėr sodejava.
Muotina, gluostīdama doktėrėis galva, jota gozus ont pakaušė, ont kaktuos, matė prakėrstas sopotosės lūpas, paausiūsė ėšrautus plaukus.
– Ar gali ronkas pakeltė, kuojės pajodintė? – teiravuos muotina. – Rasiet kaulā bus solūžėn. No pakrotiek nuors bėški, pamiegink atsėstuotė.
Gedvė pakielė galva, nuoriejė kuojės ont aslas nulēstė, bet viel nuvėrta atgal.
– Galva skaud... Nogara skaud... – taėštarė.
– Vakā, – atsėsoka Ločinskienė i sūnus, – ēkėt tieva paveizietė, kad kuo nuors dar napridarītom. Ėr napasakuokėt niekam, kas če pas mumis šėndėin dedas. Ni Marē naprasėtarkėt.
– Juk Marė matė, kad pėršlē bova. Kon sakītė, je paklaus, kuo tēp grētā ėšvažiava?
– Sakīkėt, ka diel dalėis nasotariem.
Ėšprašiosi sūnus ėš truobuos, muotina atsagstė Gedvē sėjuona, nuoriedama anou novėlktė.
– Viešpatie, viešpatie, – dejava, – kon tas bapruotis padėrba? Kad kėik, ėr ožmušės būtom... Gerā, ka vākā natuolėi bova. Sovėsam tas eruods pasiota, ligo kon bagal dabar pataisītė?
Gedvės kuojės ėr šuonā bova nuejėn rauduonās luopās. No, anėi puo dėinuos kėtuos pamielėnous. Sosėmušos vėsumet tēp būn. Daugiau sosėrūpėna, ka pamatė mielīnės ont pėlva. Viešpatie, viešpatie, jug tas budelis ėr ėš prīšakė vāka spardė! Naėšmanė muotina, ar dietė ont tuos vėitas šlapi abrūsa, ar kuoki lakatieli, šnapšė pamėrkīta. Pagluostė, paspaudė. Gedvė sodejava... Tumet anon šaltis pradiejė kriestė. Drebiejė vėso kūno, dontėis ont dontėis napataikīdama. Muotina, nutraukusi Gedvės sėjuona, atnešė sava patėlus, apkomšė doktėri, vo pati nuejė žuoliūm karštėma ožkaistė.
Gedvė ožsėmerkosi tūnuojė puo patėlās. Nuoriejė sovaldītė dreboli, bet nieka so savėm nagaliejė padarītė. Gerā būtom ožmėgtė... Bet ka tik lioub ožmerktė akis, ligo gīvė prīšās lioub pradietė plauktė vėsė dėinuos īvīkē... Šėtā sied anėi vėsė geruojie truobuo aplink stala: tievs, mamūnė, do svetėmė ėr ana pati. Vėins svetīs – apīsenis, praplėkės, rodās oustās – mal lėižovio naožsėčiaupdams. Ana rauduonou ėr balst, tor sojimtė savi i naga, kad pašuokosi nu stala naėšbiegtom. Ana gniauž delnus lig skausma, akis nudor i stala ar i longa, ož katruo kiepsa vuobėlės ba lapu... Vo ont šėrdėis tuoks sunkoms, vo gerklie ligo šniūro ožveržta, alsoutė nabgal... Tievā so svetēs ruokoujės aple pasielius, aple gīvuolius ėr kėtus kuožnuos dėinuos darbus. Anā ta ruoda īr atgrasi – nuorietom vėskon lēstė pro ausis, bet nagal – vės kas nuors ožkliūn, kap ontā kalbas aple torgus, aple kaštus... Senāsis, ėš vėdėnės sermiegas kėšenės ėštrauk posbotelkė, stata vėdorie stala. Mamūnė stuojės kuo nuors valguoma atneštė ėr anon pasėvadėn. Koknie ana muotinā saka:
– Nabnuoro, mamūnė, aš pri tuo stala siedietė.
– Gerā. Ek i alkierio ėr būk. Ka reikies, pašauksem.
Nabipašaukė anuos pri stala. Atvedė i alkierio ton jauniesni vīrėška ėr palėka vėino do. Gedvė siediejė ont mamūnės luovas, svieti pasvadėna ont krasės – ta vėina alkieriou ėr tabova. Bet vīrėšks naėlgā tėn tasiediejė, priejė ėr atsėsieda šalėp anuos. Gedvė jota, kāp šiaušies ana vėsa, vaikiou pri šuona prisėglaudos. Tas, anuos ronka sojiemės abėm plaštakuoms, anou spaudė ėr gluostė. Ėštraukosi ronka, Gedvė pašuoka ėr atsėsieda ont krasės.
– No kuo to, mergelė, šiaušīs, kuo pīksti? Pratinkis pri monės, rasiet vėsa omžio šalėp tavės būsio. Ar jau tuoks bjauros aš tau atruodau, ka biegi?
Gedvė nuorietom patvėrtintė anuo žuodius, bet prikond lėižovi. Paveiz i vaiki skersuoms – pats torietom soprastė.
– Vo to mon tinki ba gala. Aš tavi pamatiau ton dėina, ka bovā Laužātiu bažninčiuo so sava gėmėniems. Gerā, ka diedė Prončėškos īr pažīstams so tava kūmo, ėšsėklausė, kor to gīvėni. Gerā, ka moni če atvežė. Ėlgā važiavuov, vės kelė klausėniejuov.
Gedvė pakielė i svieti sava platės akis. Pamanīk tiktā, jug bamuokous ėr žmuonėškā šnekietė. Bet ar ons gal būtė anuos vīrs? Vėsa laika pašuonie – ėr nomūsė, ėr laukūsė, ėr žmuoniesė, ėr... Kāp Anopris? Ne, ne, tuo būtė nagal!
Pakuol svetīs pasakuojė aple sava suoda, aple nomus, tievus, bruolius, sesėris ėr pažīstamus, Gedvė svarstė, kon ana gal tam žmuogou atsakītė. Juk paklaus...
– Ar nuorietomi, mergelė, ož monės eitė? Prižadiek, ka būsi mona pati ėr gaspadėnė. Ši dėina mon būtom dėdėlē linksma. Pasakīk žuodieli.
Ėr ana rīžuos pasakītė... Atsėmėnosi tou mėnota, viel paplūda ašaruoms. Dūšiuo viel vėskas sosėjaukė. Dabar ana pati abejuojė, a teisingā padarė... Nuoriejė tik ožmėrštė tou šnekiejėma so svetėmo vīro, anuo pardaug drousi apsėejėma, saldius žuodius... Gedvē ruodies, kad ons anon tik erzėn, ėš anuos joukas. Juk matė, kad anā ta ruoda natink, vo ons pats – ni tuo tėik... Alė varė sava, i nieka naveiziedams. A tatā anā so tuokio rēktom gīventė? Ana siediejė ont krasės nulēdosi galva ėr tīliejė. Naėšmanė, kon darītė: ar pabiegtė ėš alkieriaus, ar pėktā anam pasakītė – atstuok, nieka naėšēs, – ar vėskon joukās verstė. Ne, joukūm nabūs, kuokėi če joukā... Juk tievs so muotino pri stala svarsta so tou rodo senio, kėik rēks primuokietė, ka anon pardoutom i svetėmus nomus. Primuokies, kėik prašīs, ka tik kas ėšsėvestom pagadinta doktėri.... Atsėdoksiejosi ėš gėlībiu, Gedvė rīžuos... Ėr toukart atsėtėka tas, kuo ana sovės nasėtėkiejė. Svetīs pašuoka nu luovas, pakielė anon nu krasės, apsoka kelis kartus ėr pats anuos vėituo atsėsieda, laikīdams anon ont kieliu. Vaikė kliebīs anā pasėruodė kėits, barzda aštri, borna, baėiškonti anuos lūpu, smėrdonti tabuoko. Gedvė moisties ėš vėsuos sīluos, nuoriedama ėštrūktė.
– Palēsk, šauksio, – sošnīpštė.
Vaikis apsėramėna, ėr ana pašuoka ont kuoju.
– Dabar galio pasakītė, kad ož tamstas neisio.
– Vo tatā dielkuo?
– Nanuoro.
– Ni vėina nanuor, – nosėjoukė tas, – bet vėsas kažkap apsėžanėj. Naprijaukinta tabesi, dieltuo tau tēp ėr ruoduos.
Gedvė parauduonava tėik, kad ruodies kraus ėštrīkš ėš puo skūruos. Ana toriejė rīžtėis, toriejė pasakītė tam svetėmam žmuogou teisībė. Kuoks galiejė būtė anuos gīvenėms, ont malagīstiu statuoms? Juk vėstėik vėina dėina vėskas ėšlīs i pavėršio.
– Aš vāka toriesio, – pasakė tīkē, ligo pati sau.
– Žėnuomās, toriesi. Abodo toriesiav. Juk žmuonis tam ėr žanėjės, ka vakūm torietom.
Ons viel stuoviejė prišās, sėikdams anon apkabintė. Gedvė atšuoka:
– Tamsta nasopratā. Tas vāks ne tava.
– To, mergelė, joukouji? Bet jaunuoms mergātiems tuokėi joukā napritink.
Gedvė atmetė galva. Dabar ana bova balta balta. Atruodė, ka vėsa gīvastės, kon tik trīškosi ėš anuos veida, kažkor ėšnīka. Ana veiziejė tėisē vaikiou i akis, anūm namatīdama. Pasakė kėitā:
– Tas vāks būs na tamstas. Mon kėts vīrėšks patink. Pasakau tamstā šėndėin, ka paskiau malagīstė naapkaltintomi.
Svetīs naatėtraukė nu anuos akiū, ėr Gedvė matė, kāp ons keities ėš veida. Atboluoms, atbuoluoms pasėtraukė ons pri doru, staigē atsėdarė anas ėr ėšejė. Gedvė pasėjota ligo akmėni nu šėrdėis nurėtosi. Atsėsieda krasie, ronkas nukuorosi, ligo sunkiausius darbus būtom nudėrbosi. Gėrdiejė tonki sava šėrdėis plakėma. Galva bova tošti... Tēp ėr siediejė, pakuol tarpdorie pasėruodė tievs...
***
Muotina Gedvė pagoldė alkieriou: būs šėltiau nego kamaruo, anā patē puo akimis, vuo nu tieva atuokiau – tuo luova stuoviejė prastuojie truobuo. Sogėrdė doktėrėi lėipžėidiu so mietruoms, ta apšėlosi ligo ėr ožsnūda. Drebolīs aprėma.
Tievs siediejė pri stala tīliedams. Muotina pastatė kroupīnės bliūda, padiejė šaukštus – tēp pat tīliedama... Tīliejė ėr sūnā, pri večerės atejėn...
Gedvė atsėboda auštont, apšėlosi ėr apsėramėnosi. Svarstė, kāp rēks so tievo sosėtėktė, kon anam galies pasakītė. Jug viel paklaus, kon ana tam jaunėkiou prišnekiejė. Je pasakīs teisībė, tievs dar daugiau sopīks. Ne, pasakīs mamunē, ta bėnt jau muštėis napols. Ėštraukosi ronka ėš papatalės, apčėpnuojė galva ėr borna. Gozūm ėr skaudontiū vėitu bova na vėina. Kon padarīsi – atsėdoksiejė – rēks ėškėntietė. Puo keliūm dėinūm anėi pranīks. Prisėmėnė Anopri. Kažėn, ar anuo solaužīta kuojė tēp pat skaudiejė, kap dabar anā skaud vėsos kūns? Na tik galva, bet ėr šėrdės dar anā gel. Nikumet napamėslėjė, ka atsėtėks tep... Savės basėgailint, viel pradiejė tvėnktėis ašaras, viel anuos kapsiejė ont puodėškā. Kou tuoliau, tou daugiau jota dar nepatėrta suopoli vėdoriūsė. Matīt, ėr tėn kliova. Pagluostiosi ton vėita, pajota driegmė ont pėrštu. Negi lig kraujė tievalis būtom somušės? Tėp, tikrā, pėrštā bova krovėnė. Solėnkosi marškėnius, ožspaudė žaizda. Rēktom mamunē pasakītė, bet dabar anuos naprisėšauksi. Ne, pakėntiesio, vėstėik ateis posrītės pasiūluotė...
Gedvė viel paskėnda apmastīmūs ėr prisėmėnėmūs. Ana ni dabar dar negaliejė sau atsakītė, a gerā padarė, ka pasakė tam vaikiou teisībė. Rasiet ėr negerā... Bet kon ana galiejė padarītė? Juk kėtep nabūtom anuo atsėkratiosi. Šaukdama „nanuorio“ nieka nabūto pakeitusi. Tievā vėstėik anon būtom ož vīra ėšvarėn. Vo kad ana na vėina, tas grētā būtom parpratės. Kon ons toukart būtom darės? Rasiet būtom ožmušės, rasiet atgal tievams parvežės, vo rasiet būtom šalėp laikės, griauždams kuožna dėina? Vo kāp ons vākutieli prijimtom? Kuo gera pėrma karta Gedvė pagalvuojė aple būsėma sava vākūlieli so rūpesnio. Ėš tėkrūju, jug uns ėr bier tas vėinintelis siūlielis, katras rėš anon so Anoprio... Kor tas Anopris dabar, kou ons badėrb? Nažėna ėr nažėnuos ons, kon anā reikiejė ėškėntietė. Narūp ana Anopriou, narūp... Mosiet džiaugas pabiegės... Viel šėrdės sogėla tēp, kad gīventė nabnuoriejė. Niekam ana narēkalinga, vėsūm aplēsta, barama, mušama. Nieka nier šalėp, pri kuo galietom prisėglaustė, sava varga ėšpasakuotė – vėskon vėskon, kon galvuo ėr kon junt... Ėr kāp reikies tuoliau būtė?
I alkierio iejė muotina, kuošės bliūdalio nešėna.
– No, Gedvelė, ar ėšmėiguojē? Dabar tori ožvalgītė nuors kėik, kad dėktesnė būtomi.
– Nanuorio valgītė. Mon kažkas ont pėlva īr, rasiet žaizda kuoki. To paveiziek.
Atvertosi patėlus, muotina pamatė, kad doktie kraujo paplūdosi. Viešpatie, tuo dar batrūka! Soėiškuojė ėšskalbta abrūsa, atsėnešė čīsta druobolė.
– Gausi atsėkeltė, rēk luova parkluotė.
Gedvė šēp tēp pakėla ėš luovas, pamatė sava krovėnus marškėnios ėr nustiera: ėš kor tuo kraujė tėik?
Aptvarkiosi luova, parvėlkosi dokteri kėtās marškėnēs, muotina pagoldė anon, ožkomšīdama kraujė šaltėni abrūso.
– Kas mon če īr, mamūnė? Ėš kor tas kraus?
– Ėš žaizduos, vākali, ėš žaizduos. Ar dėdėlē skaud?
– Kėntietė gal, tik tas skausmos tuoks majednos.
– Ar valgīsi nuors bėški?
– Ne. Tik gertė nuorio.
– Goliek tīkē, navartīkis. Aš pėina so medo pašėldīsio. Pakėntiek, vākali, – gluostīdama Gedvės galva prašė muotina.
Gedvė atsėmerkė ėr pasėlėnkosės vėrš anuos muotinas akiesė pamatė tuoki gailėsti, suopoli ėr rūpėsni, ka kalta pasėjota diel sava onkstesnės mintėis. Ne, nier ana apleista ėr vėina, pakuol mamūnelė šalėp. Vo ta jau ejė pruo doris, nešdama i rīšieli sovīniuotus krovėnus drabužius, mislīdama, kad pati ėšskalbs anus niekam namatont. Kon dabar darītė? Rasiet Vaurienė pasėvadintė, ka krauji apstabdītom? Pasakīs, ka Gedvė nu drobīnu nukrėta. Ale ta ėš karta sopras, kas če duo lėga – gali maloutė kėik nuori. Ne, nevadins Vaurienės, pati slaugīs doktėri. Paslaptės īr paslaptės tuol, pakuol vėins žėna. Vo ėr stabdītė tuo kraujė narēk, lai ėšplauk so anou tas, diel katruo sosėjaukė vėsos Ločinskiu gīvenėms. Tēp, matīt, bova žadieta... Palauks dar, vo je atsėtėks tēp, kāp torietom, pati žėnuos, kon tuoliau darītė.
Puo pėitu, nuejosi pas doktėri abrūsa pakeistė, pamatė, kad īr tep, kap ana ėr mėslėjė. Aptvarkiosi lėguonė, sosoka krovėna abrūsa so vėskou, kas anamė bova, ėr nuejė i kamėna, kor kiauliems juovals vėrė. Parsėžagnuojosi īmetė rīšeli i degonti ogniakora. Ognelė ėš palėngvo laižė krovėnus skorlius. Muotrėška pakėša puo katėlo kliebi verbūm, tėik, kėik tik linda, ėr palaukė, pakuol tėi sodegė. Puo tam ėšžarstė plienis so šakalio. „Vėskas“, – atsėdoksiejė ėš gėlībiu. Nieks namatė, nieks nažėna. Nabier anuos dėdliuojė rūpesnė. Vo Gedvė jauna, natroks ont kuoju atsėstuotė. Ėr vėskas būs kap bovėn.
Bet tēp nabibova. Nuors Gedvė, kelės dėinas pagoliejosi, atsėkielė, nuors tieva pėktoms atslūga, nuors sūnā puo tūm lermu pasėdarė tīkesnė ėr geresnė, nabibova nomūsė tuos šėlomuos, katron onkstiau vėsė jota, vakarās puo darbūm sosėrinkėn i truoba. Muotina vīlies, kad Gedvės padiejėma ėšgīdīs laiks. Bet rūpesni kielė vīra Jūzapa elgesīs. Pėrmoujė dėina ni i truoba ons eitė nanuoriejė, taikies vės kon nuors krapštėnietė laukė. So sūnās ėr patė bova pėkts, tad tėi anuo ni našnekėna. Tik i kelinta dėina, ka doktie jau bova atsėkielosi, pavalgės pėitus paklausė patiuos:
– Kāp Gedvė?
– Nikāp. Sied geruojie truobuo ėr pėrštėnė ner.
– Kuo pri pėitu naatejė?
– Sakuos nanuorinti. Vo rasiet tavės bėjė.
Vīrs nusėkeikės pradiejė ėiškuotė keporės, nuoriedams ėšeitė ėš truobuos.
– Palauk, – sostabdė anon pati. – Galio tau naujīna pasakītė. Gedvės vāka nabier. Nuduovėjē anon. Gerā, kad dar doktėri gīva palėkā, – naėškėntė naprėkėšosi.
Tievs atsėsieda pri stala ėr sogniaužė kumstius tēp, kad krumplē pabala... Puo koriuo laika tīkē ėštarė:
– Juk aš nanuoriejau.
– Tuo dar batrūka, ka būtomi nuoriejės. Vo dabar ni paveizietė anuos nanuėini, ligo na tava patėis vāks būtom. Juk tava, tik tava ana īr, vėskon ėš tava gėmėnies pajiemosi – ėr augoma, ėr dailoma, ėr ožsėspīrėma, ėr pasiotėma... Tad mėslīk, kad natories ana lėngva gīvenėma.
Ločinskis siediejė ėr svarstė, ar šin karta Oršelė teisībė saka. Dielkuo nabtories lėngva gīvenėma? Juk vāka nabier! Ėr nieks aple ton nažėna, tik mūsa šeimīna. No, dar tas soskis Anopris. Atsėgaus Gedvė, būs gražiausė pana par kelės suodas. Rēk tik daugiau anon žmuonīms paruodītė. Matā, ožtėka tik vėina karta atvažioutė i kėta parapėjė, kāp atsėrada jaunėkis.
– Oršelė, – taikē prašneka vīrs, – ar tau Gedvė nasakė, aple kon anoudo šnekiejė, kad tas tēp staigē nu mūsa pabiega.
– Nasakė. Līgē tēp, kap ėr to naaiškėni, kon tau pasakė, kad tēp pasiotā.
Tievs tīliejė. Par daug skaudē anam bova prisėmintė vėskon. Kāp vaikis ėš alkieriaus ėšejės, galvuos muosteliejėmo pėršli i kėima ėšsėvadėna, kāp tas, i truoba sogrīžės, čiopa nu stala jau pradieta gertė botelka ėr sosėvertė i doris sakīdams: „Prabuočīk, gaspaduoriau, kad sotrokėnuom. Bet vedo ėsav par daug biednė, ka imtoviav merga so tuokio dėdelio kraitio...“
Muotina palingava galvo.
– Šėtā kāp īr... Vo to dar klausi, kon pasakė. Matīt, vėsa teisībė pasakė. Vo aš dar mėslėjau, ka napatėka vėins ontram ėr tėik.
– Bet to paklausk, paklausk... Toriejė dėdėlē bjaurē pasakītė, ka žmuogo tēp atbaidė.
– Kažėn, ar pats, anuo vėituo būdams, nabūtomi pabiegės nu tuokiuos teisībės, ka ėr gražē pasakītas...
Tievs dūsaudams ėšslinka pruo doris, palėkės patė so sunkiuoms mėsliems... Nakėtep, kap būs pasakiosi, jug nab vėina īr... Na kuožna merga drīstom ton svetėmam ėštartė, bet Gedvė galiejė. Matīt, Anopris galvuo tabier. Vo rasiet žmuogos anā tuoks bjauros pasėruodė, ka nagaliejė anuo ni mėslies prijimtė ož vīra. Kažėn, ar toudo naėšplepies vėsam svietou, kuokē mergā pėršuos ėr dielkuo nasotarė? Paslaptėis nablėks. Kon padarīsi, Viešpatie... Teisībė žmuonis saka, ka īluos maišė napakavuosi.
***
Bėngosi nertė, Gedvė sieduos pri longa ėr īriemė žvilgsni i suodna. Vuobėlīs bova plėkas, stīpsuojė, joudas šakas atkėšosės. Terp anūm torietom būtė takielis pri ežera, bet anuo namatītė – vėsa žemė parodosēs lapās apkrėtosi. Kuoks liūdnos laiks! Kuožna dėina vės tas pats ėr tas pats. Lauktė nabier kuo – na tēp, kap ka bova vasara, ka lioub lauktė ėr lauktė, ėr vėsumet kuo nuors gera.
Pabėngosi darbus koknie, i geruojė truoba užejė muotina. Žėnuojė, ka Gedvē nier gerā. Na diel tuo, kad mielīnės dar nabova ėšnīkosės ir na diel tuo, kad dar kažkas skaudiejė. Muotina matė, ka doktėrėis vėdou vėskas tabier sojaukta, ėr kou tuoliau, tou daugiau muotinas šėrdės jota, ka doktie vargo ar vėina istėngs ėš tuo juovala ėšsėkapstītė.
– No, Gedvelė, kuoki tau bova ši dėina? Ar pabėngē nierėni?
– Dar ne, bet nadaug balėka. Rītuo pabėngsio.
– Gerā, ka pabėngsi. Vo kėta ėr nabipradiek. Rēktom pri verpėma stuotė. Ar toriesi svēkatas kalvarata mintė? Matā, Marė puo nedielės ėšēs, mon lėks vėsė žīgē, mažā laika batoriesio... Vo ėr tau rēktom igostė pri tuo darba. Dar bėškis pašoku īr lėkėn, puo tam lėnus pradiesiav. Par Kaliedas ligo žadiejė tava kūma ėš Laužātiu atvažioutė. Vo rasiet ėr to pati nuorietomi pas anon pavėišietė. Anoukart mon sakė, kad puo Trėjūm Karaliu austė pradies. Siūlu nusėvežtomi, pasėmuokītomi tuo darba.
Gedvė klausies ėr mėslėjė, ka na diel tuo mamūnė atejė. Šnek nie šiou, nie tou. Rēks anā patē tou ruoda pradietė.
– Nažėnau dar, mamūnelė... Rasiet ėr važioutiuo pas kūma... Bet aš nuorio tavės paklaustė, kas mon bova, ka tuo kraujė tėik... Juk nu vasaras ont drabužiu nieks nabėpasėruodė.
– Naėšsėgousk, vākali, kou pasakīsio. Bet ėr to pati rasiet numanā? Tuo vākulelė to nabtoriesi. Ėšplaukė ons so kraujo...
– Tēp ėr mėslėjau... Vo kuoks ons bova? – paklausė patīliejosi.
– Nikuoks. Anuo dar kap ėr nabova. Dar mažā laika tabova praejėn, kad ons būtom... Bet to aple ton namėslīk ėr nagriaužkės – tēp na vėinā muotrėškā atsėtink.
– Nu mušėma...
– Na tik nu tuo. Nu sunkiūm darbūm, nu ėšgoustė, vo kartās vėsā ba nieka.
– Ar aš ėšgīsio?
– Žėnuomās, ėšgīsi. Torietomi grētā pasėtaisītė. Jauna tabesi, sunkē nadėrbi. Dabar tik rēk apsėramintė, bjaurės mėslės nu savės nuvarītė. Praēs žėima, linksmiau pasėdarīs. Tonkiau i žmuonis ėšēsi. So suoduos mergātiems sosėtėksi, i vakarelius, i bažninčė nuėisi.
– Kon tuos suoduos mergātės... Ni vėina mūsa nomūsė akiūm naruoda.
– Nasakīk tēp. Juk bova atejosi Jundola Duomėcė ėr Biekštienės Muorta. Bet aš pri tavės anūm naleidau, pasakiau, ka karštėnė sėrgi, ka mėigti. Juk gerā padariau, a nē? Būtom pradiejosės klausėnietė, ėr tau būtom reikiejė maloutė. Dar kažėn, ar būtomi anas itėkėnosi tou, kou sakā. Ėr būtom paejėn pliuotkā par suoda. Tuo dabar tėkrā narēk.
– Tēp, tėkrā narēk... – atsėdoksiejė Gedvė.
– Tēravuos aple pėršlius, – varė tuoliau muotina. – Pasakiau, kad jaunėkis natėkės, nagražos ėr apīžiuoplis, ka dėdėlies dalėis ožsėprašė, ka ni tau, ni vedom so tievo napatėka.
– Vo kon mergas sakė?
– Sakė, tēp ėr mėslėjėntės, ka to ož bi kuokė nėisi. Nuors ėš arklė ėr vežėma anuoms pasėruodėn, ka nabiednos. No, sakau, važi ėr arkli galiejė pasėžīčiuotė.
Gedvė šīpteliejė, ar na pėrma karta puo pėršlību, ėr muotinā pasėruodė, ka jau īr atejės laiks paklausėnietė, kāp tamė alkieriou vėskas tou dėina vīka.
– No matā, kėik daug tau pripasakuojau. Dabar to pasakīk, aple kon jodo šnekiejuotav? Kon to anam pasakē, kad ons pri stala nabsieda?
– Pasakiau, ka nanuorio ož anuo eitė...
– Ar ons tau napatėka?
– Dėdėlē napatėka.
– Dielkuo tatā?
– Ni varda napaklausės, ronkuoms valė davė. Ėr šnekiejė tēp, ligo moni erzintom.
– Rasiet tau pasėruodė? Kon jau tēp pasakė?
– Sakė, ka ni vėina merga žanintėis nanuor, alė vėsas kažėkap vīrus sosėėiška.
– No, če ons apsėrėka. Ni vėina nanuor seno mergo palėktė.
– Na vėn diel šnekiejėma ons mon napatėka. Bočioutėis linda, pėrštus i onti kėša. Saka, naprijaukinta tabesi.
– Matā, kuoks vanags... Pėrma karta sosėtėkės, svetėmūs nomūs... Bet jug to, doktėrelė, ligo ėr prijaukinta esi. Juk ėr Anopris na kėtep darė...
– Aple Anopri ni šnekietė narēk! – kap so kėrvio nukėrta doktie ėr patīliejosi tīkē pridūrė. – So Anoprio vėskas bova kėtep...
Muotina atsėdoksiejė. Ana nanuoriejė Gedvē šėrdėis oždoutė. Sunkē būs anā so kėto vīrėško – tor so kou līgintė. Dar bieda, ka Anopri mīliejė ėr dabar ons tabrūp... Vo ka mīli, vėskas kėtep atruoda, vėskon gali duovėnuotė.
Bet vėstėik Gedvė napasakė svarbiausė dalīka. Ėr muotina rīžuos paklaustė pati.
– Ar tik to, Gedvelė, napasakē anam, kad laukīs?
Gedvė tīliejė.
– Matīt, pasakē... Ėr kap to galiejē? – viel atsėdosa muotina.
– Vo kon aš toriejau darītė? – pruo ašaras prašneka doktie. – Viel maloutė? Tava primuokīta, Anopri malagīstiems atsėvediau i kamara. Je pati būtiuo aple vaikieli pasakiosi, rasiet nabūtom pabiegės... Ar to mėslėji, ka tas vīrėšks nabūtom sopratės, ka tas vāks na anuo? Kažėn kuoks būtom mona gīvenėms tuoliau? Ėr tuo vāka naapkėstom... Ėr... Ėr... – Gedvė pradiejė kūkčiuotė.
– No nabliauk, nabliauk, vākali, napīk, je kon na tēp pasakiau. Juk šneko tik gera tau nuoriedama... Ak, nalėngvē, nalėngvē tau būs gīventė, vākali... Ėr kėtėms so tavėm nalėngvē. Bet to teisībė sakā – so malagīstiems natuolėj važiavuom... Ale gīvs i žemė nailīsi, kāp nuorintās rēks būtė ont šiuo svieta. Diel mūsa biedūm ons nasogriova. Rēk laika – ons vėskon ėšgīda...
Gedvė klausies, retkartēs sokūkčiuodama. Ana nuoriejė šauktė, kad vėskas sogriova – anuos džiaugsmos, jaunīstė... Tik a tas šaukėms bapadies? Juk muotinā tēp pat nier lėngvē.
Vo tievs...
Gedvē atruodė, ka jau nikumet anuo nebmīlies, nečėnavuos.
Muotina tou tarpo vės dā nadrīsa doktėrėi pasakītė patė baisiausė – juk gal atsėtėktė tep, ka Gedvė daugiau nikumet vākulelė nabgalies besosėlauktė. Apsauguok, Viešpatie, nu tuokiuos nalaimės! Vīra ana tėkriausē gaus, tik kāp omžio gīvens, je vākūm natories? Bet geriau, ka ana tuo nažėna. Kėta vertos, na vėsuoms tēp jug atsėtink...
– Laiks būtom goltė, – viel prašneka muotina. – Bet priš ton aš tau, vākali, dar vėina dalīka nuorio pasakītė. Nalaikīk pėktoma šėrdie nie ont tieva, nie ont Anoprė, nie ont monės. Ėr pati nagriaužkis tēp. Nie vėins žmuogos napragīven naapsėrėkės, kor nuors nasoklīdės. Rēk ėšmuoktė duovėnuotė. Atleisk ėr to tėms, katrėi tavėm noskriaudė. Atleisk ėr pamatīsi, ka tau ont dūšē pasėdarīs lėngviau.
– Bet ka mon neėšeit. Ožmėrštė negalio...
– Ožmėrštė rasiet ėr nagaliesi. Bet laikou biegont tėi prisėmėnėmā nabėbūs tuokėi skaudė.
– Vo to, mamūnelė, a duovėnuojē vedom so Anoprio?
– Ont tavės aš napīkau. Savi diel viskuo kaltėnau. Ka dabar pamėslėjo, kon bamačīs ont Anoprė pīktė. Nieka tou nabipakėisi...
Atsėstuojė muotina, priejė pri doktėrėis, parbraukė švelnē pėrštās par anuos plaukus, vėina karta, kėta, dar kėik pastuoviejė ėr, braukdama ašara, ėšejė.
Gedvė viel palėka vėina so sava mintimis, ėlgesio ėr prėsėmėnėmās...


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.24 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija