Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2005 m. Nr. 1

Židikų klebonijos biblioteka
 
Laima Kryževičiūtė
 
Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos ir Kazimiero Bukanto knygų rinkinys ir kultūros centras Židikuose
Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos kūryboje, laiškuose ir atsiminimuose nuolat kalbama apie literatūrą: minimos rašytojų pavardės, „einama į disputus“ – dalijamasi mintimis ir įspūdžiais, kuriuos sukėlė perskaitytos knygos. Užventyje, Židikuose – nuošaliose Lietuvos vietose – gyvenusiai rašytojai skaitymas, mąstymas apie knygą buvo vienas iš pagrindinių savišvietos būdų, galimybė būti kultūroje.
„Skaitymas yra labai svarbus mūsų dvasios augimo veiksnys. Jis yra vyriausis kanalas, kuriuo ateina penas mūsų dvasiai“1 . Bet svarbesnis už skaitymą yra įsiskaitymas. Iš knygos ateina kitokio – geresnio ir gražesnio pasaulio žinojimas; tikras įsiskaitymas skatina keisti aplinką, „pritraukti“ ją prie idėjų pasaulio.
Šatrijos Ragana mokėjo ne tik skaityti, bet ir įsiskaityti. Kai kurios idėjos „įsiskaitė“ visam gyvenimui: jaunystėje – lenkų romantikų, P. Višinskio parūpintos pozityvistų, narodnikų knygos, pedagoginio darbo metais – F. Foersterio krikščioniškosios moralės, jaunimo auklėjimo programa formavo M. Pečkauskaitės – mokytojos ir altruistės – pasaulėžiūrą, gyvenimo būdą, lavino literatūrinį skonį. Įsiskaitymo mokė ir kitus: „Panelė visada paklaus, kaip patiko knyga, apie ką joje rašoma, koks geras veikėjas, koks blogas, kodėl“2 . Mieliausiai mokinei K. Rubinaitei padovanojusi savo knygelę „Motina-auklėtoja“, Šatrijos Ragana užrašė dedikaciją – „pasiskaityti ir pasinaudoti“3. Suprasti, keistis ir keisti.
 
ŽIDIKŲ KLEBONIJOS BIBLIOTEKOS
ISTORIJA IR VAIDMUO MIESTELIO
BENDRUOMENĖJE
 
Viename pirmųjų laiškų, rašytų bičiuliui Povilui Višinskiui, aštuoniolikmetė Marija cituoja rusų žurnalisto M. Menšikovo „Mintis apie laimę“: „Į kokią visuomenės dykumą jūs bepakliūtumėte, kad ir koks varganas bebūtų aplinkinių žmonių pasaulis, jūs visada galite susikurti nors ir mažą, bet žydintį „ūkį“. (...) Reikia tik panorėti ir miręs pasaulis sužydės būtent tokiu gyvenimu, koks jums reikalingas.“4 Tobuliausias šių minčių įgyvendinimas – Marijos veikla skurdžiame provincijos miestelyje Židikuose. Čia klebonauja Marijos motiną ir seserį priglobęs kun. K. Bukantas. Klebonija po Marijos atvykimo tampa Židikų kultūros centru: nedideliame miestelyje rašytojos dėka pradeda kurtis kultūrinės draugijos, atidaroma pradinė mokykla, senelių prieglauda, ambulatorija, liaudies universitetas, rengiamos labdaros loterijos, mėgėjiškam teatrui pastatoma salė. Apie 1920 m. savo kukliame kambarėlyje M. Pečkauskaitė įsteigia ir biblioteką.
Liudininkų teigimu, biblioteka „tais laikais buvo didelė naujiena“5 , nes grožinės literatūros mažai kas turėjo ir skaityti mokėjo vos vienas kitas. Židikiškiai, „išgirdę, kad galima gauti veltui pasiskaityti knygų, ėmė mokintis skaityti“6. „Dar į mokyklą nėjau, o jau parsinešdavau knygelių su paveikslėliais“ 7, – atsimena ir Židikų gyventoja J. Barkauskaitė-Gramalienė.
Klebonijoje Marija gyveno vikarui skirtuose kambariuose – „mažame salonėlyje ir dar mažesniame miegamajame“8. Salonėlyje ir buvusios dvi baltai dažytos lentynos, nuo žemės iki lubų prikrautos knygų: „vaikams – su piešinėliais ir lengvai skaitomos, pavyzdžiui, Anderseno pasakos, Kruzo nuotykiai, daug kitų. Paaugliams ir kitiems – atskirai sukrautos prie kitos sienos lentynose“9 .
Knygų dažniausiai ateidavo vaikai, klebono K. Bukanto ar pačios panelės mokytojos paraginti. Namie knygas pavartydavo ir suaugusieji. Mažesnieji ateidavo nedrąsiai, pilni pagarbios baimės klebonijai, ir kartu vedami smalsumo pamatyti gerąją mokytoją, apie kurią buvo girdėję iš vyresniųjų. Panelė kiekvienam pagal amžių parinkdavo kokią knygelę skaityti, vaišindavo saldainiais, tad vaikai žiemą čia užbėgdavo pasišildyti, bibliotekos neužmiršdavo ir vasarą, gyvulius ganydami: „basas, nešinas uogomis ir knygele, nulėksiu pas panelę pasikeisti“ – atsimena S. Užkuras. Rašytojai rūpėjo, kad vaikai ne tik skaitytų, bet ir įsidėmėtų knygos turinį, apmąstytų gerų ir blogų veikėjų poelgius. „Kad skaitymas atneštų naudos, reikia skaityti iš lengvo, stengiantis įsigilinti į veikalą, viską gerai apmąstyti, gražesnes vietas atkartoti, padaryti kiekvienos knygos apyskaitą“10.
Būtina ir elementari pagarba knygai: rašytoja liepdavusi nelankstyti kampų, neplėšyti, skaitomą vietą pasižymėti kokiu nors ženklu (P. Butaitė-Spurganienė)11. Šiandien, vartant Židikų klebonijos knygas, matyti gerai išmoktos pamokos – iš puslapių byra seni saldainių popierėliai, religinės tematikos paveiksliukai.
Taip iš asmeninio knygų rinkinio nedideliame Lietuvos miestelyje atsiranda kultūrinė institucija – biblioteka. Rašytoja Šatrijos Ragana suburia miestelio gyventojus į kultūrinę bendruomenę, skatina mokytis skaityti, šviestis, į visuomeninę veiklą įtraukia artimuosius. Jos iniciatyva, taip pat kun. K. Bukantui skatinant, miestelio klebonija tampa ne tik religinio gyvenimo, bet ir kultūros centru.
 
Hipotetinis Židikų klebonijos knygų rinkinys
Iš Mažeikių muziejuje saugomo M. Pečkauskaitės ir kun. K. Bukanto knygų rinkinio į katalogą pateko apie 230 vienetų. Įtrauktos knygos su Pečkauskų šeimos narių ir kun. K. Bukanto įrašais, knygos su draugų, artimųjų, pažįstamų dedikacijomis, taip pat tos, kurių inventorizacijos kortelėse muziejaus darbuotojų pažymėta: „Iš M. Pečkauskaitės palikimo“, „Iš K. Bukanto archyvų“, etc. Tai – įvairios tematikos, skirtingų žanrų literatūra, kuri atskleidžia savininkų interesų lauką, rodo kūrybinius bei profesinius jų poreikius, literatūrinį skonį.
Liudininkų atsiminimuose, M. Pečkauskaitės laiškuose minimas platus sąrašas knygų, tuo metu buvusių klebonijos bibliotekoje. Tai, visų pirma, Pečkauskų šeimos palikimas: lenkų rašytojų – H. Senkevičiaus, A. Mickevičiaus, E. Ožeškienės, M. Rodzevičiūtės, V. Sirokomlės, V. Kraševskio – raštai, rusų – I. Turgenevo, N. Gogolio, F. Dostojevskio – kūriniai, taip pat J. V. Gėtės, V. Šekspyro, Č. Dikenso vertimai į rusų kalbą. Iš knygų vaikams ir jaunimui užsimenama apie H. K. Anderseno pasakas, „Eglę žalčių karalienę“, D. Defo „Robinzoną Kruzą“, H. Senkevičiaus „Dykumose ir giriose“, L. Ladislavo „Žiupsnelį“, S. Čiurlionienės komedijas. S. Šeputienės atsiminimuose pažymimos vaikiškos knygelės, žurnalai „Žvaigždutė“, „Žiburėlis“, „Vaikų pasaulis“, knygos „Brolių Grimų pasakos“, „Peru pasakos“12 ir kt. Knygos lietuvių kalba tikriausiai ir buvo „judriausia“, labiausiai skaitoma bibliotekos dalis, deja, beveik neišlikusi.
Kaip matyti iš išlikusio knygų rinkinio, bibliotekos pagrindą sudarė grožinė literatūra – lenkų romantikų, pozityvistų kūriniai: A. Mickevičiaus, V. Sirokomlės poezijos tomai (tikriausia minėtas Pečkauskų šeimos palikimas), Z. Kaškovskio, A. Krechoveckio, H. Senkevičiaus istoriniai romanai ir kt. Bibliotekoje buvo ir Nobelio premijos laureatų – lenkų rašytojo V. S. Reimonto ir prancūzų rašytojo A. France – kūrinių, italų rašytojo G. Deleda kūrinių lenkų kalba. Tai rodo, kad domėtasi literatūrinėmis naujovėmis. Iš lietuvių autorių M. Pečkauskaitė, matyt, kaupė klasikų kūrybą – J. Tumo-Vaižganto, A. Vienuolio raštus. Bibliotekoje yra V. Mykolaičio-Putino „Tarp dviejų aušrų“ (su Šatrijos Raganos inicialais). Tarp poezijos kūrinių – dauguma patriotinė, to meto realijas atitikusi poezija (S. Leskaitis, A. Žalvarinis) – sesers Sofijos nuosavybė.
Nemažai išliko vadinamosios profesinės literatūros. Daugiausia – Vincento Pečkausko agronomijos vadovėlių rusų kalba ir kunigo reikmes tenkinančių teologijos knygų lenkų, lotynų kalbomis. Yra ir Šatrijos Raganai priklausiusių pedagoginio turinio knygelių. Prie profesinių galėtume skirti ir muzikos vadovėlius (pvz., A. Lemano “Ąźóńņčźą ńźščļźč”, kurių savininkas tikriausiai buvo kun. K. Bukantas, gerai grojęs smuiku ir violončele. Susidomėjimas muzikos instrumentais, muzikinių įgūdžių lavinimas nebuvo vien mėgėjiškas. Gerą muzikinį išsilavinimą rodo ir Marijos natų rinkinys: E. Grygo, F. Listo, F. Šuberto, P. Čaikovskio ir kt. romantinės muzikos klasikų ir lietuvių kompozitorių Č. Sasnausko, S. Šimkaus kūriniai.
Stebina dėmesys kalbos mokslui. J. Jablonskio „Lietuvių kalbos sintaksė“, V. Kamantausko „Trumpas lietuvių kalbos kirčio mokslas“, lenkų, hebrajų kalbų žodynai, lotynų, anglų, net italų kalbų gramatikos rodo platų savininkų interesų lauką, kultūrinį aktyvumą, siekį neatsilikti nuo kalbos naujovių.
Taigi biblioteką sudarė Šatrijos Raganos, K. Bukanto ir kitų Pečkauskų šeimos narių asmeninės knygos. Svarbiausias jų kaupimo kriterijus – kūrybinis ir profesinis suinteresuotumas. Lenkų autorių raštus stengtasi rinkti pagal to paties leidimo „Biblioteka dzieł wyborowych“ seriją (A. T. Jezierskio spaustuvė). Iš laiškų matyti, kad šeimos nariai dovanodavo knygas vieni kitiems, Marijai jų atsiųsdavo ir artimi draugai, pažįstami – P. Višinskis, P. Dovydaitis, J. Tumėnienė ir kt. Į užsienį studijuoti išvykus rašytojos globotiniui A. Kazakauskui, jos biblioteka pasipildė prancūzų knygomis. Tai – asmeninius šeimos narių poreikius tenkinusi literatūra.
Knygų kaupimui įtakos turėjo ir plačioji skaitytojų bendruomenė. Šatrijos Ragana kaip pedagogė ir auklėtoja buvo suinteresuota, kad miestelio gyventojai plėstų savo akiratį, neapsiribotų vien grožinės literatūros skaitymu. „Poezija ir beletristika negali būti vienintelis mūsų dvasios penas. Kas nori praplatinti savo dvasios horizontą ir išsilavinti visapusiškai, tas turi skaityti įvairaus turinio knygas: dvasiškas, filosofiškas, istoriškas, keliones, kritikas, poezijas, beletristiką (...). Labai patartinos yra didžiųjų žmonių biografijos“13. Buvę Marijos mokiniai atsimena, kad rašytoja skaitydavo ištraukas iš H. Senkevičiaus „Dykumose ir giriose“, J. V. Gėtės „Fausto“, istorinių apsakymų apie Lietuvos kunigaikščius, knygnešius, duodavo ir praktinių knygelių, pvz., kaip prižiūrėti rūtų darželį (K. Arlauskas).
 
Grožinė literatūra
 
XIX a. pab.–XX a. pr. lietuviai inteligentai ypač domėjosi romantine literatūra. Tai lėmė istoriniai įvykiai: tautos dvasią, autonomijos siekimą atitiko romantikų skelbiama programa – ginti tautos ir asmenybės teisę į laisvę, branginti ir puoselėti gimtojo krašto kultūrą, istoriją, kt. Anot V. Mykolaičio-Putino, A. Mickevičiaus kūryba lietuvių tautos kovoje dėl nacionalinio išsivadavimo iš Rusijos imperijos suvaidino didelį vaidmenį. „Gražiną“, „Vėlines“, „Viliją“ („Daina“ iš poemos „Konradas Valenrodas“) ir kitus kūrinius skaitė, vertė žymiausi mūsų poetai – A. Baranauskas, V. Kudirka, Maironis. Atgimstančios Lietuvos veikėjų buvo pamėgtas ir L. Kondratovičius (1823–1862), Vilniuje gyvenęs, save lietuviu (buvusios LDK piliečiu) laikęs ir baltarusių kalbomis kūręs lenkų rašytojas, žinomas V. Sirokomlės slapyvardžiu. J. Basanavičius autobiografijoje rašo, kad dar mokykloje būdamas jo poemą „Margiris“ kaip ir A. Mickevičiaus „Konradą Valenrodą“, mokėjo beveik atmintinai.
Romantizmo idėjos buvo artimos ir Šatrijos Raganai, atėjusiai iš lenkiškosios lietuvių dvarų kultūros. Pirmieji būsimos rašytojos skaitymai prasidėjo nuo romantinės literatūros: paskutiniaisiais XIX a. dešimtmečiais Varšuvoje, „Gebethner i Wolff“ spaustuvėje, leisti A. Mickevičiaus, L. Kondratovičiaus poezijos tomai – tėvų palikimas (Zofija Pečkauskaitė 14). Aštuoniolikmetė Marija žavėjosi Maironio poemos „Tarp skausmų į garbę“ veikėjais, gyveno kūrinio įspūdžiais: „Turiu natus valco „Souvenir“ (ar atmini iš poemos?), gražus, labai daug melodijos lietuviškos, turbūt dėl to ir patiko taip Marinei ir Juozui“ – skaitome laiške, rašytame P. Višinskiui 15 . Apie literatūrinius veikėjus Marija kalba tarsi apie realius asmenis; pats kūrinys tampa tikrove, kuri įtakoja aplinką, ją estetizuoja. „Tarp skausmų į garbę“, „Pono Tado“ ištraukas vėliau deklamuoja Šatrijos Raganos kūrinių veikėjos – Viktutė, Irutė.
Mažeikių muziejuje saugoma daili knygelė – A. Mickevičiaus sentencijų rinkinys „Złote myśli“ (auksinės mintys). Joje – kažkieno pieštuku pabraukta, pasižymėta. Iš visų „auksinių“ atsirinktos pačios artimiausios, pačios svarbiausios: žodžiai atspindi tik norus, darbai – galią; norint pažinti žmogų, reikia žinoti jo darbus... Norisi manyti, kad pieštuku rašė M. Pečkauskaitė, kad išsirinktos „auksinės mintys“ padeda atpažinti ir pažinti jos gyvenimo programą: ne tik kalbėti, ne tik mokyti, bet pačiam nuolat būti šviesoje, gyvu pavyzdžiu įtvirtinti deklaruojamas idėjas. Gyventi taip, kaip tikrai žinai – nuostata, ateinanti iš Sokrato filosofijos. Platono „Sokrato apologiją“ randame tarp bibliotekos knygų.
Šatrijos Ragana išeina iš savo tekstų, kūrybą perkelia į kasdienybę. Toje pačioje knygelėje pasižymėta: „Duch powinien opanować ziemꓠ16 (dvasia turi nugalėti žemę).
Troškimas keisti aplinką, veikti atėjo iš romantikų literatūros, pačiam darbui, veiksmui pastūmėjo pozityvistai. Dvi skirtingos literatūros kryptys XIX–XX a. sandūroje – kaip teorija ir praktika. Dirbti visuomenei, išlaikyti kultūrines tradicijas ir mokytis pačiam rašytoją pasiekė per vieną aktyviausių to meto lietuvių šviesuolių Povilą Višinskį. Mokydamasis Rusijoje, P. Višinskis jaunajai bajoraitei siunčia „narodninkų“ literatūrą, S. Daukanto „Raštus“. Pati Marija laiškuose cituoja M. Menšikovo „Mintis apie laimę“, džiaugiasi skaitydama T. Narbuto „Lietuvos istoriją“. „Dėku tau, dėku už knygas. Linki man naudos iš jos... norėčiau labai pasinaudoti.“ 17 Naudotis, būti naudingam – pozityvizmo programa. Ir literatūroje kuriami pasakojimai, kuriais siekta pamokyti, duoti žinių.
Pozityvizmo įtaka M. Pečkauskaitei buvo ypač stipri. Apsakymuose „Pertraukta idilija“, „Pirmas pabučiavimas“ ir kt. veikia tautos klausimu apsisprendusi, sąmoninga, emancipuota moteris – misionierė ir filantropė, atkakliu darbu „ištaisanti“ aplinką. Rašytojos gyvenime tai išryškėja jai įsikūrus Židikuose. „Ji darbavosi kaip labdarė, bet be galo nuosekliai, tartum būtų vykdžiusi principinį planą – išbandyti susiklosčiusią savo filosofiją nepriklausomai nuo aplinkybių“18 . Tokia pozityvaus darbo nuostata rašytojai artimas galėjo būti lenkų rašytojas Zigmundas Kaškovskis. Geriausią jo romaną „Olbrechtowi rycerze“ (Albrechto riteriai) randame tarp išlikusių Židikų klebonijos knygų. Z. Kaškovskis (1825–1896) dalyvavo Galicijos revoliucijoje, užsienyje studijavo filosofiją, tačiau grįžo ūkininkauti į savo dvarus provincijoje, kėlė konkretaus, pozityvaus darbo įvairiose gyvenimo srityse būtinybę.
Laiškuose, kūryboje užsimenama ir apie E. Ožeškienę (1841–1910), žymią XIX a. pabaigos lenkų realistę, rašiusią publicistinius straipsnius moterų teisių klausimais. Iš jos romanų iškyla emancipuota, veikli moteris, jos vaidmens visuomenėje samprata, kuri veikė ir Šatrijos Raganos kūrybą. Apsakyme „Pertraukta idilija“ pseudoaristokratiškas vaikinas, stebėdamas retą „sireną“ – kaime ūkininkaujančią bajoraitę, ironizuoja: „Nepastebėjau joje nė krislelio materializmo; ištekėtų ji tiktai „iš meilės“. (...) O pamylėjus kad nenorėtų tekėti dėl kokių tenai savo idėjų ir principų – tai daiktas negalimas. Toki atsitikimai teesti tik Ožeškienės ir Jelenskos sentimentališkose apysakose.“ 19
Ypatingo Šatrijos Raganos dėmesio susilaukė lenkų rašytojai Boleslovas Prusas (tikrasis vardas Aleksandras Glovackis) ir Henrikas Senkevičius. A. Glovackis (1847–1912) Boleslovo Pruso slapyvardžiu parašė apysaką „Sargyba“, kurioje smerkė germanizaciją, kritikavo išsigimusią bajoriją, reiškė simpatijas paprastam kaimo žmogui. M. Pečkauskaitei, sąmoningai lietuvei, aktyviai dalyvavusiai šviečiamojoje veikloje, tai buvo aktualios temos, turbūt todėl šią apysaką ji išvertė į lietuvių kalbą. Susidomėjimą B. Pruso kūryba rodo ir kita dalis jo knygų lenkų kalba, buvusių Židikų bibliotekoje: žymiausias autoriaus romanas „Lėlė“, kur vaizduojama XIX a. antrosios pusės Varšuvos gyvenimo panorama, istoriosofinio pobūdžio romanas „Faraonas“.
Į lietuvių kalbą M. Pečkauskaitė išvertė ir H. Senkevičiaus (1846–1916) „Dykumose ir giriose“. Tai jaunimui skirta nuotykių knyga, kurioje autorius aprašė savo įspūdžius, patirtus keliaujant po Afriką. Kaip ir dauguma kitų ano meto inteligentų, Šatrijos Ragana jautė jaunimo literatūros lietuvių kalba trūkumą, pati kūrė apsakymus, pjeses vaikams („Iš daktaro pasakojimų“, „Nepasisekė Marytei“, „Vincas Stonis“), parašė auklėjamojo pobūdžio knygelę jaunoms mergaitėms „Rimties valandėlė“, gyvenimo pabaigoje į lietuvių kalbą ketino versti S. Lagerliof bei V. A. Žukovskio kūrybą. Ištraukų iš H. Senkevičiaus „Dykumose ir giriose“ rašytoja dažnai skaitydavo vaikams; knygą, matyt, vertinga laikė ne vien dėl meninio, bet ir dėl pažintinio turinio: „Rimties valandėlėje“ užsimenama, kad norint praplėsti akiratį būtina skaityti ne tik grožinę literatūrą, bet ir biografinę, kelionių, kt.
M. Pečkauskaitės dėmesys šiam autoriui tikriausiai skatino jo kūrybą rinkti ir kitus šeimos narius: didelė dalis sukauptų H. Senkevičiaus knygų priklausė kun. K. Bukantui, kiek mažiau – Z. Pečkauskaitei. K. Bukantas ypač mėgo istorinius romanus: jo antspaudu pažymėti H. Senkevičiaus „Kryžiuočiai“, A. Krechoveckio „Veto!“ ir kt.
Lenkų kalba išliko keletas knygų vaikams, jaunimui. Tai – V. Pšyborovskio istorinė apysaka „Protėvių lobiai“, S. Jelenskio mokslo populiarinimo knygelė „Pastato grožis“, F. Eadeno romanas apie dvasinį vaiko brendimą „Mažasis Janekas“ ir nežinomo autoriaus „Mažasis gamtininkas“.
Iš dedikacijos sužinome, kad „Mažąjį gamtininką arba būdą susipažinti su gamta“ dešimties metų Marija dovanų gavo turbūt Kalėdų ar Naujųjų metų proga – 1887 m. gruodžio 28 d. Įdomu tai, kad vėliau, 1918 m. – po trisdešimties metų, šią knygelę rašytoja „Kalėdų atsiminimui“ perdovanojo savo augintiniui A. Kazakauskui, kuriam tada taip pat galėjo būti apie dešimt metų20. Toks gestas – tradicinis daikto perdavimas – rodo šiltus globėjos ir globotinio santykius. Po abiejų brolių mirties M. Pečkauskaitė privačiai mokė A. Kazakauską, finansiškai rėmė jo studijas. Globotinis lyg artimas giminaitis ar šeimos narys buvo laukiamas sugrįžtant per Kūčias, Kalėdas. Antanas taip pat nelieka skolingas, tokiu pačiu būdu išreiškia padėką: Kalėdų, Kūčių švenčių atminimui dovanoja lietuvių poezijos klasiką (V. Mykolaičio-Putino „Raštus“), knygas prancūzų kalba.
Grožinė literatūra lietuvių kalba – daugiausia populiariosios literatūros tekstai, atspindintys XX a. pradžios realijas. Istorinė tautos situacija simboliškai perteikta lyrikos knygelių pavadinimuose – A. Žalvarinio „Dienelei brėkštant“, P. Vaičiūno „Tekanti saulė“. P. Vaičiūno giesmė „Ei, pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim“ anuomet buvo lyg antrasis himnas. Šie patriotinės tematikos populiarieji tekstai, daugiausia kaupti S. Pečkauskaitės, galėjo atitikti ir Židikų bibliotekos skaitytojų poreikius. M. Pečkauskaitė deklamacijoms, vaidinimams dažnai parinkdavo istorinius P. Vaičiūno, G. Landsbergio-Žemkalnio, realistinius S. Čiurlionienės-Kymantaitės veikalus, kurie buvo lengvai suprantami, gerai įsimenami – juos dažniausiai mini buvę Šatrijos Raganos mokiniai, Židikų gyventojai 21. Bibliotekos lankytojai, be kitų kūrinių, lietuvių kalba galėjo pasiskaityti ir B. Pruso, E. Ožeškienės vertimų.
Šatrijos Ragana domėjosi moderniąja XX a. pradžios literatūra, buvo viena pirmųjų novatorių, ieškojusių kitokių išraiškos formų, kitokių kalbėjimo būdų. Rašytoja sekė lietuvių literatūros naujienas, rinko J. Tumo-Vaižganto, A. Vienuolio, Vydūno, V. Mykolaičio-Putino kūrinius. Naujomis literatūros kryptimis domėtis skatino ir A. Kazakauskas; K. Bukantas yra gavęs jo dovanotą M. Mykolaičio Putino „Raštų“ tomą.22  V. Mykolaičio-Putino kūryba, matyt, buvo ypač skaitoma: tiek M. Pečkauskaitei priklausiusiame rinkinyje „Tarp dviejų aušrų“, tiek K. Bukantui dovanotuose „Raštuose“ randame gausybę pastabų, pasižymėjimų.
Simbolistinė poezija buvo artima Šatrijos Raganos kūrybai, ypač paskutiniesiems jos kūriniams, kuriuose atsiranda mistikos elementų, simbolių. Anot V. Daujotytės, XX a. pradžios lietuvių meninėje kūryboje dominuoja tas „mistikos turinys, kurį atitinka ilgesys, ilgėjimasis, ilgėjimasis aukštesnio, šviesesnio, paslaptingesnio, kas atsvertų ar kitaip apšviestų varganą kasdienybę“23. „Sename dvare“ mamatė Marija bando išsivaduoti iš irių kasdienybės formų, ilgisi to, kas pastovu ir amžina. Impulsą kontempliacijai duoda gilus, žvaigždėtas dangus – „tokią naktį amžinybė savo sparnu paliečia žmogaus sielą“. Panašūs išgyvenimai perskaitomi ir kitų kūryboje: rašytoja atkreipė dėmesį į V. Mykolaičio-Putino eilėraščius „Vidurnaktį“, „Rudenio naktį“, kuriuose pasikartoja akistatos su transcendencija situacija: „Vėlai nuklydau aš į tuščią lauką/ Tavim pasigėrėt, gilus dangau./ Pakėliau veidą į žvaigždėtą aukštį – / Ir tartum lašas jūroj išnykau“24.
Taigi Židikų klebonijos bibliotekos grožinę literatūrą sudarė lenkų romantikų ir pozityvistų kūriniai bei lietuvių populiariosios ir klasikinės literatūros tekstai. Lenkiškosios knygos tenkino M. Pečkauskaitės ir jos artimųjų poreikius. Lietuviškosios atitiko ir Židikų bendruomenės interesus, skatino mokytis lietuvių kalbos, plėtė literatūrinį akiratį.
 
Profesinė literatūra
 
Tai mokytojos M. Pečkauskaitės pedagoginiai, kun. K. Bukanto bažnytiniai, teologiniai ir V. Pečkausko agronomijos veikalai.
Daugiausia išliko Vincento Pečkausko sukauptų agronomijos, geologijos, zoologijos ir kt. vadovėlių, kurie bibliotekoje galėjo sudaryti net atskirą ūkininkavimo skyrių. Potencialūs šios literatūros skaitytojai galėjo būti Židikų gyventojai. Jie turėjo progos skaityti nebent tik keletą lietuviškų veikalų: paties Vincento verstą A. A. Zubrilino straipsnį „Kaip gyvena augalai ir kuo reikia tręšti žemė“, kuris išėjo atskira brošiūrėle25, M. Malinovskio „Olandijos ūkininkai“, M. Veito „Apie kiaules“. Kiti vadovėliai – chemijos, geologijos ir kt. – buvo išleisti rusų, čekų kalbomis. Jie tikriausiai saugoti kaip brolio atminimas. Knygose gausu Vincento skaitymo pėdsakų, rodančių, kad M. Pečkauskaitės brolis atsidėjęs studijavo profesinius mokslus. Apie rimtus ketinimus liudija ir savininko autografas: „Vincas Pečkovskis / agronomas“ ir pan.
Pati nejudriausia bibliotekos dalis turbūt buvo K. Bukanto teologijos veikalai, specialioji bažnytinė literatūra ir pamokslų rinkiniai. Viena įdomiausių knygų yra lietuvių autoriaus I. B. Pranaičio „Krikščionybė žydų talmude“ 26, kurioje cituojamos talmudo ištraukos hebrajų kalba. Iš Židikų bibliotekos taip pat yra išlikęs didelis hebrajų kalbos žodynas27, taigi galime pagrįstai manyti, kad kun. K. Bukantas šią kalbą mokėjo ar bent ja domėjosi.
Iš M. Pečkauskaitės profesinių knygų minėtini F. V. Foersterio veikalai, kuriuos rašytoja, jausdama auklėjamosios literatūros trūkumą Lietuvoje, vertė į lietuvių kalbą. „Versdama F. V. Fersterio veikalus, rašytoja turtino lietuvių pedagoginę mintį, XX a. pirmojoje pusėje žengiančią pirmuosius teorinius žingsnius“28. Dar studijų metais susižavėjusi šiuo pedagogu, M. Pečkauskaitė pedagoginėje praktikoje laikėsi jo metodų29, knygų apie jaunimo auklėjimą duodavo pasiskaityti ir savo mokinėms.
Kita rašytojos profesinės literatūros palikimo dalis yra žodynai. Jie atspindi aktualią XIX–XX a. sandūros problemą – kalbos klausimą. Sulenkėję dvarininkai lietuvių kalbą laikė netinkama literatūrai, išsilavinusių žmonių bendravimui. Tuo tarpu sąmoningiausi lietuvių inteligentai mokėsi ir mokė gimtosios kalbos (M. Pečkauskaitė, M. K. Čiurlionis, P. Višinskis, kt.), rinko lietuvių tautosaką, domėjosi istorija, tradicijomis. Anot M. Pečkauskaitės ir jos bendraminčių, geras lietuvių kalbos mokėjimas pradeda darytis svarbiu kultūringumo požymiu, todėl būtina sekti besikeičiančias kalbos naujoves, kaupti lietuviškas knygas, prisidėti prie jų leidybos.
Šatrijos Ragana puikiai mokėjo lenkų, rusų, vokiečių kalbas, kitus mokė prancūzų, lotynų kalbų. Išlikę žodynai, gramatikos rodo, kad skaityta ir anglų, italų, galbūt net ir hebrajų kalbomis. Būdama eruditė poliglotė, rašytoja ypatingai daug dėmesio skyrė lietuvių kalbai, sekė kalbos naujoves, istoriją ir gimtąją kalbą dėstė „Žiburio“ gimnazijoje, bendravo su žymiais kalbininkais. Tarp kitų bibliotekos knygų yra ir abi J. Jablonskio sudarytų skaitinių „Vargo mokyklai“ dalys su J. Jablonskio autografais30. A. Bušo, T. Chomsko „Lietuviškai vokiškas žodynas“ su A. Bušo įrašu: „Gerbiamai p. M. Peškauskaitei / Autorius A. Bušas / Rietave 1927 m. kovo 18 d.“31. Kalbos klausimas dažnai keltas ir grožiniuose rašytojos kūriniuose: mamatės Marijos įsitikinimu, svetimų kultūrų turtai „turi lyg grūdai kristi į savą žemę“; ji išauklėta lenkų kultūros pagrindu, bet vertina ir brangina gimtąją lietuvių kalbą, rūpinasi, kad jos vaikai „kuo daugiausiai girdėtų, mokėtų, dainuotų mūsų žemaitiškų dainų, pasakų, padavimų“.
Šatrijos Raganos lietuvių kalbos žinias vertino ir J. Tumas-Vaižgantas, palikdamas „Pančiuose“ ginčytinus posakius, kuriuos rašytoja atkakliai gynė. Ji pasisakė prieš kalbininkų ir rašytojų tendenciją „viską niveliuoti“, savo kūriniuose naudojo šnekamosios kalbos stilistiką, tarmybes, taip pagyvindama tekstą. Daugelio liudininkų teigimu, Šatrijos Ragana su sodiečiais kalbėdavusi žemaitiškai, Židikuose skaitymų vakarams, spektakliams dažnai parinkdavusi S. Čiurlionienės-Kymantaitės žemaitiškus tekstus.
Taigi yra pagrindo manyti, kad profesinė literatūra, išskyrus pedagoginius M. Pečkauskaitės veikalus, buvo nejudriausia Židikų klebonijos dalis, tenkinusi daugiausia pačių knygų savininkų profesinius poreikius. Žodynų ir gramatikų gausa – unikaliausias profesinės literatūros faktas, rodantis aukštą kultūros lygį, filologijos išmanymą. Tai – provincijos kultūros fenomenas.
 
Išvados
Židikų klebonijos bibliotekos istorija, bibliotekos apimties, funkcijų ir vaidmens XX a. I p. tyrinėjimas rodo, kaip knygos kultūra buvo skleidžiama to meto Lietuvos provincijos miestelyje tiek pasauliečių, tiek dvasininkų iniciatyva. Iš šios bibliotekos galime susidaryti vaizdą, kaip iš asmeninio knygų rinkinio išauga kultūrinė institucija. Rašytoja Šatrijos Ragana suburia miestelio gyventojus į kultūrinę bendruomenę, skatina mokytis skaityti, šviestis.
Šatrijos Raganos kaip vertėjos veiklą skatino ne tik profesiniai pedagoginiai interesai, bet ir Židikų klebonijos bibliotekos, ypač vaikų skyriaus, lankytojų poreikiai, lietuviškos lektūros vaikams ir jaunimui trūkumas.
 
Literatūra:
1. Atsiminimai apie Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą. Sud.: V. Daujotytė, B. Speičytė. – V. : Vilniaus Dailės Akademijos l-kla, 1997.
2. Daujotytė V. Šatrijos Raganos pasaulyje. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos l-kla, 1997.
3. Lietuvių enciklopedija. Sud.: Balkūnas J., Biržiška M. – South Boston : Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1954.
4. Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana. Sud. N. Raižytė. – Kaunas : Maironio lietuvių literatūros muziejus, 2002.
5. Speičytė B., Kvietkauskas M. Tokią gražią kartą man atsiuntei... – Vilnius : Šatrijos Raganos bendrija, 2002.
6. Šatrijos Ragana. Laiškai. Sud. J. Žėkaitė. – Vilnius : Vaga. 1986.
Šatrijos Ragana. Rimties valandėlė. – Kaunas: „Žinijos“ b-vė, 1928.
8. Tarybų Lietuvos enciklopedija. Sud.: Aničas J., Areška V. – Vilnius : Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988.
9. Tarvydas J. Šatrijos Raganos „Viktutės“ šaltiniai. In: Atheneum. – T. 1. – Kaunas, 1937.
10. Žėkaitė J. Šatrijos Ragana. – Vilnius : Vaga, 1984.
Išnašos:
 1 Šatrijos Ragana. Rimties valandėlė. – Kaunas : „Žinijos“ b-vė, 1928. – P. 110.
 2 Atsiminimai apie Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą. Sud.: V. Daujotytė, B. Speičytė. – V. : Vilniaus dailės akademijos l-kla, 1997. – P. 157.
3 Pečkauskaitė M. Motyna-auklėtoja. – Kaunas : Švyturys. – P. 176. [Mažeikių muziejus, 8989].
 4 Šatrijos Ragana. Laiškai. Sud. J. Žėkaitė. – Vilnius : Vaga, 1986. – P. 15.
 5 Atsiminimai apie Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą. Sud.: V. Daujotytė, B. Speičytė. – V. : Vilniaus dailės akademijos l-kla, 1997. P. – 197.
 6 Ten pat.
 7 Ten pat, p. 152.
 8 Ten pat, p. 79.
 9 Ten pat, p. 159.
10 Šatrijos Ragana. Rimties valandėlė. – Kaunas : ,,Žinijos“ b-vė, 1928. – P. 115.
 11 Atsiminimai apie Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą. Sud.: V. Daujotytė, B. Speičytė. – V. : Vilniaus dailės akademijos l-kla, 1997. – P. 167.
 12 Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana. Sud. N. Raižytė. – Kaunas : Maironio lietuvių literatūros muziejus, 2002. – P. 33.
 13 Šatrijos Ragana. Rimties valandėlė. – Kaunas : ,,Žinijos“ b- vė, 1928 – P. 115.
 14 Atsiminimai apie Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą. Sud.: V. Daujotytė, B. Speičytė. – V. : Vilniaus dailės akademijos l-kla, 1997. – P. 10.
 15 Šatrijos Ragana. Laiškai. Sud. J. Žėkaitė. – V. : Vaga, 1986. – P. 46.
16 Mickiewicz A. Złote myśli. – Petersburg : K. Grendyszyński, 1895. – P. 117.
 17 Šatrijos Ragana. Laiškai. Sud. J. Žėkaitė. – V. : Vaga, 1986. – P. 28.
 18 Speičytė B., Kvietkauskas M. Tokią gražią kartą man atsiuntei... – V. : Šatrijos Raganos bendrija, 2002. – P. 298.
 19 Šatrijos Ragana. Irkos tragedija. – V. : Vaga, 1969. – P. 146.
 20 Manoma, kad A. Kazakauskas gimė 1918 m., tiksli jo gimimo data nėra žinoma.
 21 Atsiminimai apie Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą. Sud.: V. Daujotytė, B. Speičytė. – V. : Vilniaus dailės akademijos l-kla, 1997.
 22 V. Mykolaitis-Putinas. Raštai. T. 1. – Kaunas : Švyturys, 1921. – P. 217. [Mažeikių muziejus, 2723].
 23 Daujotytė V. Šatrijos Raganos pasaulyje. – V. : Lietuvos rašytojų sąjungos l- kla, 1997. – P. 86.
 24 V. Mykolaitis-Putinas. Tarp dviejų aušrų. – Kaunas : Raidė, 1927. – P. 12. [Mažeikių muziejus, 13114].
 25 Zubrilin A. A. Kaip gyvena augalai ir kuo reikia trešti žemė. – Kaunas : S. Bataitis, 1908. – P. 50. [Mažeikių muziejus, 11098].
 26 Pranaitis I. B. Christianus in talmude iudeorum. – Petropoli, 1892. – P. 130. [Mažeikių muziejus, 11482].
 27 Ųņåčķįåšć Ī.Ķ. Ļīėķūé šóńńźī-åāšåéńźī-ķüģåöźčé ńėīāąšü. – Āčėüķą : Āäīāą č Įšąņü’ Šīģģü, [1892]. – C. 1288. [11521]
 28 Žėkaitė J. Šatrijos Ragana. – V. : Vaga, 1984. – P. 157.
 29 Tarvydas J. Šatrijos Raganos „Viktutės“ šaltiniai. In: Atheneum. T. 1. – Kaunas, 1937. – P. 16.
 30 Vargo mokyklai. 2 d. – Vilnius : Švyturys, 1921. – P. 320. [Mažeikių muziejus, 2716].
 31 Bušas A., Chomskas T. Lietuviškai vokiškas žodynas. 1 d. – Berlin, Leipzig : G. Neuner, 1927. – P. 305. [Mažeikių muziejus, 2724].

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija