Į pradžią

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖ", 2002 m. Nr. 1

EILĖRAŠČIAI
Anglickis Stasīs

 

TRUOBALĖ PRI OPĖS
Vies truobalē čioprīna pašiaušė.
Sens eso, kap latožis, nudrėbės par kuota.
Metu peilē lig kraujė nugrondė pakauši
Ož skuolas ėr ož dounas pasenosė plota.
 
Jauno būdams aš pats ton truobalė pri opės
Sokėrtau ėš velniuonėšku rōstu.
Puo dėrvuonus aš akmėnis raustiau kap ruopės.
Šēs laikās tuokė vėina akmens dešimtės ėšsėgōsto.
Bova galės kap vondens ėr sekies ba vėina…
Merga vešlė dėdlē nuveiziejau par patė.
Ėr nušvėta truobalės nurūkosės sėinas,
Kad ana pėrma karta če kuojė pastatė.
 
Biega opės. Čiorlena pruo gala truobalės.
Lēduos vasaras, žėimas, pavasarē vešlė.
Auga mėižiu auksėniu dėrvalės,
Auga sūnā, dokteris rūga kap tešlas.
 
Vuo kad pauga – stėprībės nabova kor dietė.
Vėsė akmėnis rautė nuoriejė, draskītė pliešėma.
Vėsė truoba ėr patė, kap ouga ėšsėrposė, geidė torietė,
Svėrna pėlna grūdūn, vasaruojaus prikrauta kluojėma.
 
Bat dėrvuonā jau bova vėsė ėšdraskītė,
Ėr kap ruopės išraustītė akmėnis bova.
Ėr nablėka žaliūkams sūnams, kon truobalie pri opės darītė,
Ėr sapnā aple dėdėlė laimė kap dūmā pražova.
 
Vėins, pražėlosi tieva truobalie palėkės,
Ėšsėpluovė i pašali žemės par jūrės;
Kėts, kap rodėni avėns, blaškītėis ožnėkės,
Vīdams laimė apgaulė, i miesta ėškūrė.
 
Vėins lėkau če, pasenės, solinkės.
Riemou degėn ismegosi šuona.
Vuo laukūn, tėik laukūn nugīventu aplinkou…
Vėsa žemė kaimīnu – dėrvuonā!
 
* * *
Aš jums dar nieka nasakiau aple ton sala,
Bornuos napradariau aple prižielosi karklīna.
Veiziek – tėn ontis nusklėndė i bala,
Nukrimt kap velienas, nūmestas i ajerīna.
 
Anuos tėn lėzdus neš ėš atlašiūn ėr smėlgu
Ėr vākus ont kiaušēs kanapietās per.
Geltuonus, kap kiaušīnė, ontīčius ėšved naožėlga
Anuos ėr galvas i maurouta vondėni lig dogna ner.
 
Tėn tuoks tīliejėms, kelnės atsėraitės,
Puo sėitovas, puo ėštakas, puo maurus braida;
Tėn tuoks klegiejėms žėlvitēs apžielosiuos pašlaities
Ėr tuoks tauškiejėms balsa ėš lonkuos i lonka svaida.
 
Truobalė tėn, solinkosi i kopra,
Puo tuopuolēs ėr puo klevās kap senė kiūta.
Retā pruo soglaustas šakas auksėnēs pėrštās saulė papeš anuos čiopra,
Retā padraska vies keporė ėš šiaudūn ėr ėš kluosčiūn pasiūta.
 
Vākūn tėn kopėtas puo kėima mietuos
Ėr pelkės vondėns puo lītaus ėšdīkė taška.
Gīvenėms tėn, kap tas šimtmietis sienis, ein ėš lieta,
Vākā nu vondėns prisemtūn pelkiu nabtaška.
 
Aš jums dar nieka nasakiau aple torpīna,
Aple tas aplatas, tas ganiavas, tas pėivas,
Kor moskolingas ronkas kel i dongo ōžoulīnā,
Kor žemīn klump baltās žėidās apkrautas ėivas.
 
BAGDUONS Apuolėnars Petras

 

ŽEMAITĖJE

 

Tuos žaliuoses pīvas, mėškā sliepėningė
Tau šėrdi pagluosta kap muotīnas ronkas.
Opeliu skaidriūju pakrontes žavingas,
Kor paukštē greitsparnē pavasarēs lonka.
 
Prabėls tau i šėrdi ožborontēs žuodēs,
Nuvīs anī skausma ėr liūdesi pėlka,
Atneš tava dvasē tāp laukta paguoda,
Ėšklīdos i tuolėma klajuojėma ėlga.
 
Vuo brongi ėr mīla šalės Žemaitėjes,
Kas gal’ napamėltė tūn tava gražībiu?
Sogrinžosi šėrdės jau nieka nabėje,
Patīrosi meilė ėr džiaugsma barėbi.
 
LIEKET, MINTES
 
Ėlgesīs kap ronkas tīsās
I ton krašta, i ton šali,
Kor palėkuom mas vaikīstė
Ėr jaunīstė žalė žalė.
 
Kor Medžiuokalnis ėr Vėnta,
Onžūlā žalė rīmuoje,
Kor ožgimtė bova lėmta
Žemaitėjuo mīlemuojuo.
 
Kor aukštė pošīnā rīma
Ėr čiuobrelē kvapa skleidė,
Kor pasielē ėr arėmā,
Dronses dūmas mūsa veidė.
 
Lieket, mintes, jūns i tuoli,
Gimta žemė apkabinket,
Sena krīžio kap ton bruoli
Rūtuoms, mietuoms padabinket.
 
VIEL’ ĖŠVĪDAU
 
Ėr viel’ ėšvīdau ton senōji krīžio,
Pri kelė barīmonti žīma vasarelė;
Laukūn žaloma, vasarā sogrinžos
I sava īprasta auksėni keli.
 
Ėr tuolē anī mielenījē
Akes mon tarītom prikaustė,
Kor žemė so dongom sosėlīje
I regėni pati gražiausi.
Ėr bangas napaprastā mīlas
Ožplūda mon vėsa krūtėnė,
Kap tuolėma srauniuojė Nīla,
Kors tek tėn plačiausē ėštvėnės.
 
Ėr ruoduos šėrdėm ėšbočiūtom
Ton krīžio ėr pīvu žaloma,
Gal ėlgesė bangas nurimtom,
Kada to ižėngtom i gimtōji noma.
BUORUSEVĪČĀTĖ-ŠĖDLAUSKIENĖ Elėna
 
Skėro mamā
 
Lesiau meilės grūdus
Aš ėš tamstas ronku…
Tonkē mon dar ruoduos, -
Stuovi vės pri longa…
 
Būdava, veizieso, -
Niekāp nasupraso, -
Lakstē kap kuoks viesols,
Pīnē jouda kasa.
 
Kumet pabalā tāp,
Žingsnielis paėlsa?..
Šėt – ronkas kap ledā…
Kāp? – Nabatsikelsi?!
 
Tamstas nier ėr nier vės…
Kamė? Kāp – tėn? Mama?! – - -
Nuvīst – žīd viel gielės…, -
Longs omžems sutema…
 
DŽERVIENĖ Teklė

 

Taks par rogius

 

Kāp ton smėlti, kāp ton žuolė
Šimtā kuoju mīnė, trīpė!
Žemė, je gali, – paskuolink
Sava dėdėlė kontrībė.
Ėr geroma duovėnuok mon
Grīžtontiu skuolūm nalauktė.
Kožd ė šnabžd rogē prinuokėn,
Nažėnuojėn ėš kuo auga.
Anėms narūp, kas daigėna,
Viejūs napalūžtė muokė.
Krės puo dalgēs vėina dėina,
Tava meilės nasovuokėn.
 
Liūdnos eilieraštis

 

Lauks jau ėštoštiejės ėr ėšlīts.
Joudvarniu būrē paviejou sklonda…
Kor, gerõjē žuodē, jūs paklīduot,
Kuo i šėrdi kelė nabatrondat?
 
Anon dabar lėngvē īr atrastė;
Toštė tėn, kamė riuogsuojė kliūtis,
Takā ba dīgliūm ėr seklės brastvas,
Revā ožneštė, ožžielėn griūtis.
 
Ėr pėktoma, ėr pavīda aš ožkeikiau -
Naėšlīskėt ėš sunkoma vakarīkštė.
Laisvė kelē nomėi īr parētė.
Grīžkėt tik, gerõjē mona, grīžkėt.
 
Genīs Pranis

 

ŽEMAIČIOU

 

Tvėrčiau sospausk, žemaiti, ronkuo žombi
ėr gėlė vaga ėšvarīk par sava šali,
vuo tava žemės pūdīmu veliena rombi,
būk tvėrts, – tanapalaužėi tava galė.
 
Ka ėšlek gervės, naktis praded šalčio dvelktė
ėr golbē auksa konkalus padongie skombintė,
tēp ėlgo rondās ėr tēp sunkē dvasiuo alktė,
ėr vės nulēdus galva ētė paskou žombi.
 
Tvėrčiau sospausk, žemaiti, ronkuo žombi
ėr vaga ėšvarīk par vėsa žemė platė,
gėliau ismeik nuoraga, dalgi linksmiau skombink,
te vėsos sviets tavi ėr tava žemė mata.
 
GĖRDĖNIS Aleksėndra

 

FESTIVALIE

 

Gerė metā, dėdlē poikė metā,
Dėdlē šėltas, dėdlē švėisės dėinas.
Naujė vėsū švarkā, naujė batā,
I mergelkas važuojēs nebvėinas.
 
Su neiluonās i su strainēs vaikēs
Vākščiuo vėsas – poikės kap givatės!
Kor mon līstė su skarmalās palaikēs? -
Pri puikībiu tuokiū aš nepratės.
 
Stuovio krūmūsė, prisiartintė giedous,
Už pošėis užlindės šalėp kelė.
Goudous prisigierosem susiedou,
Bet i tas – neklausuos nie bėškelė.
 
Tiktā spjauduos, cėgarietus kūrėn,
Kaikū bliorb, tik kū – negal suprastė:
A ka kuliganā šliauka pradūrõ,
A ka nomėi kelė nebgalis rastė.
 
Miegėno su pėiminims rokoutėis -
Mona rūpesnē ne galvuo i tėms:
Rūp velnātems tik po krūmus doutėis,
Rūp tik dornė špuosā i siotėms.
 
Čė užgrajėj trūbā – šonkē tronkē -
Kuojės patės praded šuokinietė.
Veizo – šuok vėinkuojē i vėinronkē -
Kap mon su dvėm kuojėm ištūrietė?
 
Junto – kaikas patės kėnklės degėn,
Vo mergelkas švaipuos, duntis ruoda…
Nebgalio iškintietė – i mauno tekėns,
No, i šuoko, kap pragierės pruota!
 
SĒSTONT
 
Albertou
 
Kriuok a joukēs – metā maun kap žaltē,
I nemačīs čė ne kriuoksėna, ne jouks.
Tik apsižvalgē – vėiziek: jau plaukā baltė
Kap cėdabros, kap tapaliu pouks.
 
Ruoduos, kū tik buvuom mažė vākā -
Tuokėi mīlemė i tuokėi poikė…
Muotineliau! Vakar, tiktā vakar
Lakstiem, laigiem paopēs kap zoikē.
 
Ruoduos, nesenē vėsā palėkuom vīrā
I nušuokuom muotinā nu skraita.
Jaunīstelė, dielkuo to nuvītā,
Dielkuo praliekē ir išnīkā tėik greit?
 
Dā tebspind pastuogie mūsa dalgē,
Dā i žumbis untā suvės naus,
Jug i sieklu pūdīmā išalkõ
Zars kap špuokā rudini nerėmaus.
 
Šauk dar atsisoktė i tėi kalnelē,
Nu katrū pakėltė i tuolėi liektė taisēs.
Tėkrā šauk!.. Bet negriaudinkēs – nerēk:
Tiktā dėbėsis ir akminis nesēst.
 
ŽEMAIČIŪSĖ

 

Jug gerā, ka čė drōsiau varnu būrē
Par umžius sukiniejēs unt alksnīnās,
Ka tavi kėtēp čė vadėn, vuo sūrē
Tėik skanē kvep – pavasarēs i kvīnās,
Ka niekumet čė nie geriausem žmuogou
Nie vėins itėktė par daug neimeigė:
Čė viejē žiaurė dėdlē tonkē kriuokau -
Toupītė ipratėn i pėktoma, i meilė.
 
Jug gerā, ka čė daugiau būn aiškoma,
Ka kėtēp čė pagoud, net ne tēp mošās,
Ka žuodē jūro atsidoud i skomb
Ligu varėnē kamėnūsė unt ōšās,
Kad anėi – kap tėi alksnē – neišnīkst,
Ka laikuos – kėitė, ėšdėdė i statė…
Jug gerā, kad apėntās i jaunīstė
Pargrīžtam, metus svetėmus numetõ!
KAZRAGIS Algėrds
Pjaun bA peilė, dor bA īlas…
Vadėnous aš Vaškīs Ontė -
Prīšakie ba vėina dontė.
Matuot patis, kuoks aš vaikis,
Tuokiūn retā pasėtaikīs:
Platiūn petiūn, aukšta stuota,
Čioprīnelė garbanuota…
Vuonės, Barbės ė Petruonės
Kiaurā loptėis lioub diel monės.
Babkuoms šierė, vīnās gėrdė,
Ne vėina atvierė šėrdi.
Aš – nie krust, a nie ėš vėitas…
Sakė – eso būda kėita.
Tēp ė būtiuo omžio bėngės,
Meilės bortu gal ėšvėngės,
Jego ne ta auksaplaukė,
Kor gīvenėma sojaukė.
Anuos akis kap perkūnā
Trėnkė mona vėsa kūna:
Žondā bala, ausis kaita,
Junto – vėsa dūšė raituos…
Junto – nabier Vaškė Ontės,
Belėikt paėiškuotėis pontė,
Ožsėnertė sau ont kakla
Ėr ožbėngtė meilė akla.
„Dorni, dorni, – viel galvuojo, -
Spiesi dar ožverstė kuojės.
Prabavuok sosėpažintė,
Prisėglaustė, apkabintė…“
Prabavuojau. Atsėkondau -
Ožveliejė mon par spronda.
Mažėlėkė, vuo kad diejė -
Gera posdėini goliejau.
Puo tuo bova baisi gieda,
No, bet anuos naregietė.
Aš, bruolelē, nabgaliejau
Tēp jau dėdėlē mīliejau.
Anuos amats – dontis trauktė.
Nier kuo, mėslėjo, balauktė.
Nuejau, aprėšėis žonda,
Sosėgiedės, nusėgondės…
- Pavardė?
- Aš – Vaškīs Ontė,
Atejau ėštrauktė dontė…
Gelžėis krasie pasvadėna,
Mona galva atkragėna…
I anuos akis veiziejau -
Daugiau nieka nabnuoriejau.
- Kurioj vietoj jaučiat skausmą?
- Vėsor, daktarė brongiausė.
- Kurį trauksim? – viel paklausė.
- Tou, kor prīšakie, pėrmiausē.
No ėr traukė, no ėr ruovė,
Aš kap veršis pjaunams bliuoviau.
Nuoro anon viel regietė -
Ontra donti rēks pridietė…
Grētā borna Vaškė Ontės
Par ton meilė lėks badontė.
Pjaun ba peilė, dor ba īlas,
Šėrdės kraujēs apsėpīlė.
Vaikē, mergės, ratavuokėt,
Kon darītė – sogalvuokėt.
 
Kobėlios Justīns

 

KĀP RĒK VĖSKOU PADĖRBTĖ

 

- ka nuori Žemaitėjė padėrbtė,
rēk turietė daug vondėnū
ė nemažā žemės…
 
krūvas akmėnū
rēk vėsor sovėlktė
ė stombio žvīro arba smėltė
ėlgus kelius ėšpėltė,
rēk daug darbū ėšraustė,
kalnū kalnaliu ėš žemės ėškeltė,
ka par tas lonkas ė daubas
biegtom opalē šaltė, -
 
ont vėskuo tuo kāp nuorintās
ožtėmptė da turiesi žema dongo,
paleistė sunkius debesis,
ka eitom ė eitom vės rudini
par Palonga…
bjaurē sunkē būs mon
priželdintė vėsor tėik mėškū -
tumsiū eglīnu, švėisiū beržīnu ė mažū krūmaliu -
ė dā laukus keisto švėiso apšvėistė,
uo kuokemė torgou rēks mon sulīgtė raistus,
kvapus numū ė žemės,
i džiūnontė šėina…
 
bėjau ė pamislītė, kāp rēks
tėik muolė daubuos prikastė, išmintė,
ėšdegtė tėik rauduonū plītu,
ka ont kuožno kalnalio stuovietom
puo maža bažnīčė, -
ak, anou dėina Valončios dā lėipė, -
rēk itaisītė anam Varnius
ė vėsa vīskupīstė…
žmuogau, kamė to gausi tėik laika,
ka tėlptom vėsė karā,
dešimtimis marū
ė sokėlėmā, -
jug šimtās kartu
spies tavėm ožplaktė
ė Kaunė pakartė --
 
kas apsakīs, kėik rēk vėitas,
ka vėskas, kou dā padirbsi,
sotėlptom -
ė žali žuolie, ė kraujė lašos,
ė tas ontā liūdnos žmuogos,
kor stuov ont Bartovas tėlto – -
 
Žemaitiu kapalē
 
I. Žmuoniū neblonkuomė smėlguos mara kapalē -
užžielė i anus takā, dolk pruo anus žvīrkelē,
plaun ėr griauž anus šaltė senė opalē,
pūn ėr vėrst žemīn krīžē sukrīpė kelė – -
 
Tėn žemougės sėrpst – kap kraujė lašelē -
ėr bokštė drėižā ont kūlēs šėlduos saulelie,
kap mėslės ėšlaksta, nu gīvūju kavuojės -
tėi mara metelē – nekrikštītė vākā smėltelie -
 
Tėn žmuogos sustuoji, – tēp tīlē aplinkou, -
tik šnar, rokoujės sau kažėkou lazdīnu lapelē -
ar anėi pasakuo kou, ar anėi atmėn kou
ėš lažu laikū – ėšgėrstė nebgalem…
 
Pareit ėš tėn mamalės, par aploukus senelē,
ont prigrinda sied, veiz pruo lungus ėlgā,
kāp lītos žardėinuos līn, kāp džiūn doubuos lėnā -
tik mes – gīvõjē – ėš niekor pareitė nebgalem…
 
II. Ištrīška saulelė, dongos deg, gīvenėms bund
Ėr debeselē kap jautelē nu Darbienu ēn, -
mūsa darbā, mūsa vargā jau gelžkelēs dund -
gīvena če suoduo žmuonis, bet jau nebgīven…
 
Bet saka, ėr tėn aug krīželē ėš ašaras vāka,
saka, ver tėn širdi suopolė kalavėjē, -
pašvaistė kap Kristaus kraus deg…
do žuodē, saka, gīven tėn – „vrag naroda“ -
 
Baisesnė ož žmuogo, joudesnė ož kaltė, -
žvaizdie žemaitiu, to kieli paruodīk
ėr lēsk anims mumis prisėkeltė.
 
III. A žvaizdie mirkčiuo, a deg dūšelė,
a medės tumsuo žībčiuo akės vėlka, -
nie žėnkla kuokė, nie krīžiaus, nie takalė -
kāp jums, bruolelē, če mėiguotė ėlgo!
Kāp švėit tėn mienou, kāp lapā blėzg,
kāp šalts sėdabros ont šėrdėis jums varv,
kāp suklink paukštis gīvs lėzdė, -
kas beatspies jūsa pavardės ė vardus?
 
Par naktis vėinė, par dėinas vėinė -
nematuomė, nežėnuomė – so šaknimis žemie,
so laisvė ont kaklo, so muotinas pėino,
so šaltuos smėltės saujeliems…
 
- A gėrdat vėdurie naktėis, kāp žemė
ėš mėrtėis keltėis vadėn? -
- Nie žėnkla nier, nie krīžiaus, nie takelė, -
tad kāp mes pareisem ėš tėn?..
 
KRīževičātė Teklė
Žemaitėšks pasėrokavėms
- Vuo kumet, mergelė brongi,
Aš tavi turieso?
Vuo kumet kap kvietka longė
Pas monės žīdiesi?
 
- Vuo tumet, bernieli mona,
Būsma kap balondē,
Kumet ėšdrapakousi
Diebesis padongie.
 
- Vuo tumet, kumet mienulie
Rugelius pasiesi,
Tumet aš tavi vėina
Truopnē pamīlieso.
 
- Vuo kumet, mergelė mona,
Vėnčiavuotė būsma?
Vuo kumet veselė trīpsma
Naujuo truobalie mūsa?
 
- Kumet ėš dongaus žvaizdieliu
Vīna mon ėšspausi,
Tumet tavi – luocna vīra,
Pri šėrdėis priglauso.
 
Mileikienė Vuona
Žemaitėška meilė
Vuo pasakīk, a viel atėisi
Suklīkos pėmpē ont dėrvuona?..
Aš tau ronkelė viel ėštėiso
Ė mūsa meilė būs na muonā.
 
To mon sakīsi: „Mīlo baisē“ -
Ė špuokā švėlpaus ont šakelės…
No, pasakīk, a viel atėisi,
A gildītė apsėmuok šėrdelė?
 
Jezminā pasklēs skani smuoka,
Saulelė tūpsēs ož beržīna.
Aš tavės laukso nusėkriuokusi,
Darželie kvietka nusėskīnusi.
 
Vuo kas par kelms ta meilė īra,
Ka širdi bada kap so peilēs?
Ba meilės šėrdės jau sostīra,
Kuoks durnis ėšgalvuojė meilė?
 
RAMUONĀTĖ-MUKIENĖ Danutė
* * *
Metā…
Vės retiau anus skaičioujo.
Dėinas…
Kāp laukam ateinontiu!
Nepagalvuojem,
Palīdiedamė anas.
Valondas…
Kuokės trapės anuos,
Nesolaikuomas.
Mėnotas…
Sekundės…
Akėis mėrksnis…
 
Pėrms snėigs
 
Pėrms snėigs…
Savės dar negoudo -
Ligi pavasarė tuolėms kels.
Pėrms snėigs…
Nuorietiuo šīpsuotėis,
Bet gal būtė
Žėmkėnteliou negerā.
Pėrms snėigs
Sogėrgžd puo kuojuoms,
Pėrms snėigs
Kap pasakuo krimt.
Pėrms snėigs…
Tuoki krėsėna!
Sveikėn žemė
Pėrmuosės snaigės…
 
* * *
Žemaitėjuo līn…
Grētā – rodou…
Vuo šėrdie – pavasaris
Ėr nenuorio pripažintė,
Ka vėskas jau praejė.
Dar ne laiks, ne laiks
Ožtrauktė longus,
Dar joukas akis,
Par sapna junto,
Kāp kvep rīta rasa,
Kāp maudaus jūruo,
Palēdo kasas,
Ėr vėskas aplinkou tep pat,
Kap pėrma jaunīstės pavasari…

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2002
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija