Jie slėpė ir gynė žemaičius
 
 
 
IX–XII a. piliakalnis Luokės seniūnijos Biržuvėnų kaime, tarp Biržuvėnų–Rapalių kelio ir Virvytės dešiniojo kranto, 0,9 km į šiaurės rytus nuo Virvytės užtvankos ir 0,65 km ta pačia kryptimi nuo Biržuvėnų–Luokės ir Biržuvėnų–Rapalių kelių kryžkelės. Virvytės dešiniajame krante yra Biržuvėnų senovės gyvenvietė (valstybės saugomas paminklas – kodas A1373).
Biržuvėnų piliakalnis dar Koplyčkalniu, Bambizkalniu vadinamas. Neabejotina, kad jis davė pradžią to paties pavadinimo gyvenvietei. Ji pirmąsyk vyskupo Heinricho Kuršo žemės pietinių sričių dalybų akte paminėta 1253 m. Birsine vardu. Biržuvėnai buvo prie antraeilės reikšmės kelio, negalėjo konkuruoti su šalia esančia Luoke, Telšiais, Viešvėnais, todėl į didesnį miestelį neišaugo.
Iš šiaurės vakarų, šiaurės, šiaurės rytų piliakalnio aikštelę juosia išskleistas pylimas, kurio išorinis šlaitas leidžiasi į platų griovį. Aikštelės pakraštyje yra buv. mūrinės koplyčios liekanos. Beveik 2/3 piliakalnio nuplauta, upei keičiant savo vagą. Archeologai piliakalnio nėra tyrinėję.
Anot šio piliakalnio istorijos tyrinėtojo Stasio Kasparavičiaus, yra pagrindo spėti, kad šis piliakalnis buvo piliakalnis-prieplauka. Vandens kelias Virvytės upe galėjęs lemti ne tik Biržuvėnų, bet ir Šatrijos, Luokės, Baltakiškės, Patumšalių ūkinę veiklą, kelių tinklo šiose vietovėse susidarymą. Esama ir tradicinių tvirtinimų, kad šis piliakalnis buvo slėptuvės tipo įtvirtinimas, jame vietos gyventojai, iškilus pavojui, slėpdavo savo mantą ir turtą, gynėsi nuo priešų.
Piliakalnis saugomas valstybės (kodas A1372K).
 
 
Piliakalnis Tryškių seniūnijos Buišų kaime, 0,8 km į pietryčius nuo Palangos–Šiaulių kelio tilto per Virvytę ir 0,65 km į šiaurės rytus nuo Telšių–Šiaulių geležinkelio tilto per Virvytę. Buišų, kaip ir Biržuvėnų piliakalnis, yra ant Virvytės dešiniojo kranto (aukštumos kyšulyje), analogiškos konstrukcijos. Anot S. Kasparavičiaus, yra pagrindo sakyti, kad anksčiau tai buvo piliakalnis-prieplauka. Ši vieta dar Senelės kalnu vadinama.
Piliakalnio archeologai nėra tyrinėję. Į rytus ir pietus nuo piliakalnio, gretimose aukštumose yra senovės gyvenvietė. Jos teritorijoje randama apdegusių molio tinko gabaliukų, lipdytos keramikos grublėtu paviršiumi, geležies lydimo šlako. 1993–1996 m. šis piliakalnis buvo tvarkomas: aikštelėje ir ant šlaitų sutvarkyti želdiniai, sustiprintas upės krantas ties piliakalniu.
Buožėnų piliakalnis (Buožėnų pilalė)
Šis piliakalnis yra kalvotoje Gadūnavo seniūnijoje, apie 300 m į šiaurės vakarus nuo Buožėnų gyvenvietės, Gervalės upelio kairiajame krante, Telšių miškų ūkio teritorijoje. Netoliese jo nemažai kitų kalvų, net aukštesnių už jį. Kalnas 17–18 m iškilęs virš upelio vandens lygio.
Piliakalnio viršūnėje esanti aikštelė 52x50 m pločio, netaisyklingo apskritimo formos, nelygi, į šiaurės rytų pusę leidžiasi gana stačiu nuolydžiu. Iš vakarų ir rytų piliakalnį supa pylimas, kuris vietomis siekia beveik 2 m aukščio. Visa piliakalnio aikštelė turi nuolydį į šiaurės pusę, kur jokių pylimo žymių nėra. Pylimo žemė tamsi, su anglimis, kurios daugiausiai yra storų eglinių ir beržinių rąstų.
1964 gegužės mėn. piliakalnis tyrinėtas. Yra užrašyta pasakojimų, kad piliakalnio pietinis šlaitas seniau buvo išgrįstas dideliais akmenimis. Prieš I pasaulinį karą piliakalnio savininkas Sakalauskis juos nurinko ir panaudojo savo rūmų pamatų statybai. Akmenis iš piliakalnio šlaito savo reikmėms yra rinkę ir kiti šių apylinkių gyventojai.
 
 
Piliakalnis greta Telšių, Gadūnavo seniūnijoje, Durbino upelio kairiajame krante (0,9 km į pietus nuo Telšių–Alsėdžių kelio pervažos per Klaipėdos–Radviliškio geležinkelį ir 0,25 km į rytus nuo Džiuginėnų buv. dvaro rūmų). Kalvos aukštis – 181 m, balno formos. Viršuje – 45x20 m pločio aikštelė. Pietinėje pusėje piliakalnį juosia 1,5 m aukščio pylimas. Greta piliakalnio (0,35 km į pietryčius nuo Džiuginėnų buvusio dvaro rūmų) yra XI–XIII a. datuojamas Siraičių kapinynas (paminklo kodas A1380).
1956 m. pavasarį į šį piliakalnį pradėjo tyrinėti archeologas Vitas Valatka, nes žinojo, kad čia išartos žemės paviršiuje randama žalvarinių dirbinių ir sudegusių kaulų liekanų. 1956 m. rudenį V. Valatka su Istorijos instituto archeologe E. Butėniene ir būriu pagalbininkų Siraičių kapinyne ištyrė 11 degintinių kapų. 1957 m. šie darbai buvo tęsiami. Toliau piliakalnio tyrinėjimams V. Valatka vadovavo savarankiškai. Archeologai surado ir ištyrė dar 9 kapus. Nustatyta, kad mirusieji čia X–XIII a. buvo laidojami plokštiniuose kapuose – deginti ir nedeginti. Laidojimo papročiai ir įkapės būdingi kuršių gentims.
Getautės piliakalnis (Getautės pilis)
Piliakalnis Viešvėnų seniūnijos Getautės kaime, 0,9 km į vakarus nuo Telšių–Varnių kelio ir 0,5 km į šiaurės rytus nuo Viešvės pralaidos Kungių–Viešvėnų II kelyje, Viešvės kairiajame krante, miško teritorijoje, Viešvės upelio kairiajame krante. Piliakalnis užima apie 5,5 ha ploto, jį saugo valstybė (paminklo kodas A1360).
Į rytus nuo piliakalnio yra medžiais apjuosta kalva, vadinama Gojumi. Spėjama, kad čia galėjo būti piliakalnių kultūrai būdinga šventvietė.
Getautės piliakalnio teritorijoje surasta grublėtosios keramikos.
2002 m. kovo 28 d. grupė muziejaus darbuotojų, vadovaujami direktoriaus Stasio Kasparavičiaus, surengė žvalgomąją išvyką į Getautės piliakalnį. Joje vizualiai buvo žvalgomas ir fiksuojamas piliakalnio ir papilio teritorijos paviršius, gamtovaizdis.
Žemės paviršiuje (kurmiarausiuose) surasta archeologinio tinko, šukių ir gerai išsilaikiusi žalvarinė pasaginė segė, papuošta gyvulinės kilmės galais. Segė datuojama XIII–XV a. I. P
 
 
Žemaičių takoskyros kalvyno teritorijoje esantis, gulinčią moterį primenantis piliakalnis – 1,05 km nuo Pavandenės gyvenvietės. Jis virš jūros lygio iškilęs 218,2 m. Kalno viršuje – kryžius. Šalia – Gludo (Bludo) ežeras, Janapolės–Bubių kelias. Kalno viršuje – keturi pakilimai. Pietinė kalvos dalis – 3 m aukštesnė už šiaurinę. Iš tolo atrodo, kad tai moters galva. Už jos – 30x60 m pakilimas, kuris susideda iš dviejų dalių, sudarančių moters krūtų įvaizdį. Kita dalis primena poilsiui išsitiesusios moters kūną.
Anot padavimų, senovėje ant kalno moterys rinkdavosi palydėti į karą savo vyrus, o giliai po žeme čia esantys rūsiai, kur krašto gynėjai nuo savo priešų moteris ir vaikus slėpdavo. Piliakalnio teritorija – apie 15 ha.
Moteraičio piliakalnis, kaip ir greta esantis Sprūdės piliakalnis, Gludo ežeras, Sklepkalnis priskiriamas baltų gynybos ir kulto centrui, Medininkų žemės gynybinei-politinei sistemai.
Moteraitis, anot prof. Adomo Butrimo, turėjo priklausyti ir Žemaičių žemės gynybinei-signalizacinei sistemai, kuri veikė tokia tvarka: Panemunės pilyse įsikūrę krašto gynėjai, sužinoję apie kraštą užpuolusį priešą, naktį sukurdavo laužus. Juos pastebėję greta esančių piliakalnių įgulų nariai tokia pat tvarka (laužais) šią žinią perduodavo toliau – taip informacija apie gresiantį pavojų greitai pasiekdavo visas svarbiausias Žemaičių pilis. Šios sistemos veikimas praktiškai buvo patikrintas 1987 m. vasarą. Paaiškėjo, kad ji veikia efektyviai – iš anksto sutartu laiku (jau po vidurnakčio) du kartus uždegus laužus buvo perduoti pavojaus signalai iš Medvėgalio, Girgždūtės, Moteraičio, Sprūdės, Širmės, Alkakalnio (Janapolės apyl.), Žąsūgalos, Šatrijos. Paaiškėjo, kad signalai matomi net 30 km nuotoliu.
Moteraičio kalno terasoje esančiame kultūriniame sluoksnyje rasta I tūkst. po Kr. lipdytinės keramikos.
Piliakalnis priklauso Pavandenės kraštovaizdžio draustiniui, kurio tikslas, kaip skelbia Varnių regioninio parko leidinys internete, yra „išsaugoti ir eksponuoti būdingą stambių pavienių kalvų kraštovaizdį su raiškiomis Moteraičio, Sprūdės, Knabės kalvomis, piliakalniais, senąja Pavandenės dvarviete, kitomis gamtos, kultūros vertybėmis, teritorijoje vykdant reguliuojamą miškų, žemės, vandens ir pažintinę rekreacinę veiklą ir išlaikant tradicinę apgyvendinimo struktūrą, bendrąjį sodybų vaizdą“.
 
 
Girgždūtė – IX–XVI a. archeologijos paminklas Pagirgždūčio kaime, netoli Varnių.
Vienas gražiausių ir aukščiausių piliakalnių visoje Lietuvoje, virš jūros lygio iškilęs 226,8 m. Viršūnėje yra plati aikštė (150x50). Piliakalnį sudaro du kalvagūbriai. Spėjama, kad ant vieno senovėje pagonys atlikdavo religines apeigas, o ant kito buvo pilis. Pirmąjį kalvagūbrį, esantį rytinėje pusėje, supa pakopos. Ant kito kalvagūbrio (jis vakaruose), 200 m aukštyje, anksčiau buvo ovalo formos mažas ežerėlis. Manoma, kad senovėje čia, kaip ir ant Šatrijos kalno, būta šventvietės. 4 km į rytus nuo Girgždūtės kalno – Spasčių kalnas. Manoma, kad tai buvo priešakinė Girgždūtės tvirtovė. Kryžiuočiai ją puolė 1315 m. Anot senųjų vietos gyventojų, šiuos kalnus po žeme jungė tuneliai, kuriuos žinojo tik šių pilių gynėjai. Kalnas gavęs jį gynusio ir čia pat palaidoto karvedžio Girgždo vardą. Kitas padavimas sako, kad anksčiau žinią apie artėjantį priešą greta esančių pilių gynėjams žemaičiai perduodavo naktimis degindami laužus, o dienomis dūdas pūsdami. Girgždūtės kalno vardas kilęs nuo žodžio junginio „girdžiu dūdas“.
Pietiniame Girgždūtės šlaite – Alkupio-Kražantės pradžia. Netoli šio piliakalnio, už 1,5 km – Pagirgždūčio piliakalnis II. Jis yra apie 600 m į pietryčius nuo Alkupio dešiniojo kranto.
Šalia kalno yra buvęs Pagirgždūčio dvaras, kuris rašytiniuose šaltiniuose minimas 1578 m.
 
 
Piliakalnis yra gražiu kraštovaizdžiu garsėjančiame Varnių seniūnijos Šaukštelio kaime, apie 1,4 km į šiaurės vakarus nuo Gludo ežero. Jis, istorikų nuomone, kaip ir jau minėtas ežeras, netoliese esantis Moteraičio piliakalnis, Sklepkalnis, senovėje priklausė baltų gynybos ir kulto centrui, Medininkų žemės gynybinei-politinei sistemai.
Sprūdė virš jūros lygio pakilusi 216,2 m. Jo viršuje – apvali aikštelė. Piliakalnio teritorija užima 25,6 ha. Čia yra išlikusių gynybinių griovių, pylimų pėdsakų. Piliakalnį juosia trys pylimai. Jų aukštis – iki 4 m. Anot tyrinėtojų, pilis galėjo stovėti vakarinėje (aukštesnėje) kalvos dalyje.
Padavimai sako, kad piliakalnį supylęs Sprūdeika, į šiuos kraštus atvykęs po to, kai susipyko su broliu Mindaugu. Čia stovėjusi medinė Sprūdeikos pilis. Po ja buvę įrengti rūsiai (slėptuvės).
Žąsūgalos piliakalnis (Baltininkų)
Anksčiau šis kalnas (iki Žemaičių krikšto), kaip ir jo šlaite buvusi gyvenvietė, Baltininkais vadintas. Vietovė rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1253 m. Senovėje piliakalnio teritorija priklausė kuršių žemei Cekliui, turėjo gynybinę paskirtį ir buvo naudojamas kaip sargėkalnis. Mūsų laikų žmogui ši vietovė labiausiai žinoma iš Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzės“ nuotykių – nuo šio kalno Juzė paslydo ir žemyn riedėdamas vos galo negavo.
Kalva virš jūros lygio pakilusi 210,3 m. Iš čia atsiveria itin gražūs Žemaitijos vaizdai, matosi Sėbų, Girgždūtės, Medvėgalio, Moteraičio, Sprūdės, Šatrijos piliakalniai. Apačioje iš pietų ir rytų Žąsūgalą juosia vingrioji Virvytė. Pietinės Žąsūgalos kalva pereina į sauso žvirgždo kalvutes.
Pietiniame kalno šlaite auga keturliemenė liepa (gamtos paminklas).
Anot padavimų, ant šio kalno seniau praskrisdamos žąsys ilsėdavosi. Nemažai šiose apylinkėse dar gyvų pasakojimų ir apie tai, kad šio kalno gelmėse – pats pragaras, nes naktimis iš gelmių velnių riksmas girdisi, rytais ant kalno nuolat galėdavai ir anglių rasti…
 
 
Ypatingo grožio piliakalnis Žarėnų seniūnijos Paplinijos kaime (Žarėnai, kaip ir Biržuvėnai rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėti 1253 m.), yra apie 250 m į šiaurę nuo Žarėnų–Plungės kelio, Minijos upės dešiniajame krante. Piliakalnis pailgos formos, šlaitai labai statūs. Jo teritorija kartu su šalia esančia Paplinijos senovės gyvenviete užima 17,3 ha plotą. Žmonių čia gyventa jau V-IV a. prieš Kr. Vėliau čia jų dar gyventa nuo III–IV a. iki pat X ar net iki XI–XIII a. Yra pagrindo manyti, kad Plinija buvo piliakalnis-prieplauka, kaip ir Biržuvėnų, Baušų piliakalniai.
Šį piliakalnį 1959–1962 m. tyrinėjo archeologas Vitas Valatka ir jo pagalbininkai. Buvo kasinėjama piliakalnio papėdėje buvusi didelė gyvenvietė (ištirtas 525 kv. m plotas). Tyrinėjimų medžiaga itin gausi ir reikšminga. Iki vieno metro storio kultūriniame sluoksnyje, žemutinėje jo dalyje surasta stovyklos židinio pėdsakų, lipdytos, brūkšniuotosios keramikos. Nustatyta, kad kurį laiką čia niekas negyveno. Nemažai buvo surasta retų radinių: molinių verpstukų, Djakovo tipo svorelių, metalo lydymo krosnelių liekanų ir kt. Aptikta ir gyventojų antžeminių būstų liekanų.
 
 
2,8 ha teritoriją užimantis piliakalnis – Varnių seniūnijos Janapolės kaime, dešiniajame Virvytės upės krante, nusausinto Biržulio ežero vakarinėje pusėje. Piliakalnis dominuoja kelių kalvų masyve, kur archeologinių tyrinėjimų metu surasta akmens amžiaus ir I tūkst. antros pusės įtvirtinimų. Mokslininkai yra tos nuomonės, kad būtent čia XII–XVI a. pradėjo kurtis Veiviržėnų gyvenvietė.
Archeologiniai tyrinėjimai parodė, kad piliakalnio apylinkėse žmonės gyveno jau mezolito laikais – netoliese surasta Širmės kalno 3 mezolito stovykla. Ypač tankiai šiose apylinkėse gyventa neoloto ir žalvario amžiais (surasta 12 minėto laikotarpio žvejų gyvenviečių, o netoliese esančiame Patilčio kaime – laidojimo vieta).
Už 800 m. nuo piliakalnio – Alkakalnis, Stabinės kaimas. Jo teritorijoje, anot tyrinėtojų, tikriausiai buvo pagoniška kulto vieta. Apie sakralinę šių vietų paskirtį kalba vietovardžiai – Stabakūlis, Alkalės, Duonkalnis.
Vembūtų piliakalnis
Piliakalnis netoli Burbiškių. Beveik už dviejų kilometrų nuo jo – Lūksto ežeras, apie pusę kilometro į šiaurės rytus nuo Vembūtų – kairysis Domanto upelio krantas, piliakalnio šiaurės vakaruose – Čerbos miškas. Iš vakarų ir šiaurės piliakalnį juosia bevardžio upelio slėnis. Šlaitai statūs, kai kur siekiantys net 13 metrų aukštį, apaugę medžiais ir krūmais. Išorinis piliakalnio šlaitas yra 6 m aukščio, ovalios, 40x30 metrų dydžio aikštelės pusėje – 4 m aukščio.
Geriausiai piliakalnio grožis atsiskleidžia vakarinėje pylimo pusėje. Čia didelis skardis, apačioje – vingrus upelis. Pastaraisiais metais šiuo piliakalniu visuomenė itin susidomėjo. Viena iš prielaidų, kad Vembūtų piliakalnyje stovėjo XIII a. Hipatijaus metraštyje minima Vykinto pilis, greta buvo Vykinto miestas.
2001 m. piliakalnį ir jo apylinkes pradėjo globoti Žemaičių kultūros draugija. Ji kartu su Varnių regioninio parko administracija kasmet čia organizuoja didžiąsias žemaičių talkas. Entuziastai pasiryžę čia atstatyti arba pastatyti Vykinto miestą. Kol kas šios talkos – pramoga. Jos skatina krašto žmones gilintis į Žemaitijos istoriją, skaityti sudėtingą piliakalnių istorijos raštą.
 
 
Žymiausia, labiausiai turistų lankoma Telšių rajono kalva. Ji dominuoja Luokės apylinkėse. Piliakalnis yra 1,5 km į pietvakarius nuo Luokės–Šaukėnų kelio. Virš jūros lygio jis iškilęs 228 m. Piliakalnio vakarinis ir rytinis šlaitas labai statūs, daugiau kaip 25 m aukščio. Aikštelė viršuje – ovalios formos, 60x60 m dydžio. Ryškūs pylimai pietinėje šlaito pusėje. Kitur jie gerokai apardyti, nes anksčiau piliakalnio šlaitai buvo ariami.
Šatrija ir jos apylinkės jau daug metų traukia archeologus, čia surandama nemažai vertingų archeologinių radinių. 1835 m. piliakalnyje vyko kasinėjimai. Pagal archeologinius radinius jis datuojamas I tūkstm. po Kr. antra puse – II tūkstm. pradžia. Anot tyrinėtojų, ant kalno senovėje stovėjo medinė pilis, o pašlaitėse gyveno žmonės.
Tyrinėtojai tvirtina, kad senovėje ant Šatrijos kalno buvo viena svarbiausių šio krašto pagonių šventyklų, kurios reikšmė sunyko apkrikštijus Žemaitiją.
Nuo seno apie šį piliakalnį būta daug padavimų ir legendų.
Nuo Šatrijos atsiveria nepakartojamo grožio kalvotosios Žemaitijos vaizdai. Saulėtą dieną gali įžiūrėti net už 35 km dunksantį Medvėgalio kalną. Dar ryškiau matosi gerokai arčiau jos esantys Moteraičio, Sprūdės, Girgždūtės ir keletas kitų piliakalnių.
Kalno apylinkės priklauso Šatrijos kraštovaizdžio draustiniui, kuris užima 813 ha. Jo tikslas – išsaugoti ir eksponuoti unikaliausių ir raiškiausių Lietuvoje moreninių masyvų kraštovaizdį, turintį vertingą archeologinį kompleksą. Piliakalnį saugo valstybė (paminklo kodas A1393K).
„Šatrija. Paslaptingoji Šatrija. Gyvoji Šatrija. Dvasingoji Šatrija. Joks kitas vardas Žemaičių žemėje nėra toks garsus ir kartu garbingas, kaip tu, Šatrija. Kūdikio lopšyje tu įsmigai į mūsų širdis, augi jose, kai mes augame, gyveni su mumis ilgas dienas, ilgus metus. Tik mes mirštame, o tu vėl eini į kitų širdis ir taip amžinai esi gyva mumyse, mūsų tautoje.
…Tu buvai vergijoj ir gėdoj. Bet vis tiek tu mums, žemaičiams, visada likai sava, visada buvai gerbiama, visada tavo vardas mūsų širdyse priminė senovę, mūsų kilmę ir rišo mus su visu tuo, ką mūsų senoliai yra sukūrę, kuo pragyvenę, ką mums yra palikę.
Nuo tavo viršūnės matomi toliai, pakalnės, slėniai, kalnai, kalneliai, ežerai, miškai, sodybos, miestai, keliai, nes tu esi didinga, esi viena ir esi graži, o mūsų Šatrija!
Matome tave iš visų užkampių, iš visų tolumų, nuo visų aukštumų, iš visų kelių ir slėnių, iš visų miestų ir sodų. Tamsią naktį laukiame tavo ženklo, nereiškiančio pavojų, bet ženklo pakilti dvasioje, prašviesėti savo esmėje, susicementuoti atkakliame savo žemaitiškume ir tėvų kalbos meilėje, laimėti kultūroje ir žengti žingsnį pirmyn.
…Su Šatrija yra susijusi visa senovės žemaičių mitologija, visas žemaičių religijos paslaptingumas, kultas. Šatrija yra gyvas liudininkas to, kas Žemaičiuose yra buvę. Ji yra paminklas didžios ir vertingos Žemaičių krašto dvasinės kultūros. Ji – paminklas, tvirtesnis už granitą ir už marmurą, nes jos šaknys yra senovės gelmėse, o jos lapų ir žiedų kvapu mes ir šiandien dar mintame“…
 
Tai žemaičio poeto Prano Genio žodžiai, pasakyti Žemaičių dienoje (1937 m. birželio 13 d.), vykusioje ant Šatrijos kalno. Neradau nieko gražesnio ir geresnio pasakyti šio kuklaus darbelio įžangoje. Manau, kad tai, ką man pavyko sukaupti šia tema, vargu ar bepavyks ateities krašto kultūros tyrinėtojams. Nekuklu, bet jau šiandien žinau, kad nebeliko tų nuostabių pasakorių, kuriuos dar prieš tris ar dvi dešimtis metų galima buvo sutikti Luokės apylinkėse…
Dauguma šių užrašų, talkininkaujant mano mokiniams, buvo padaryti 1977 m. sausio–vasario mėnesiais. Esu laimingas, kad dar turėjau jėgų visa tai sukaupti į vieną vietą.
 
1993 m. vasario 10 d., Telšiai, Jonas Andriusevičius (mirė 2000 m.).
Padavimai apie Šatriją
 
< Seniai, labai seniai po mūsų kraštą vaikščiojo milžinai. Jie buvo labai dideli ir stiprūs. Kartą numirė vieno milžino motina. Sūnus labai gailėjosi jos ir graudžiai verkė. Nuo tų ašarų atsirado ežeras pagal Guivėnų mišką. Dabar tas ežeras Aklaežeriu vadinamas. Po to milžinas nusimovė nuo rankos pirštinę, prisisėmė į ją žemių ir, nunešęs ten, kur gulėjo jo motina, supylė didelį kapą. Tada ir atsirado Šatrijos kalnas.
 
Papasakojo Albinas Stibikas iš Luokės, gimęs 1914 m.
 
< Kartą senovėje žmonės sugalvojo pastatyti bažnyčią. Bet, ką tik per dieną pastatydavo, ryte viską rasdavo užpilta žemėmis. Tada vienu metu susirinko labai daug žmonių ir pastatė beveik visą bažnyčią iš karto. Naktį įpykę velniai ėmė didžiuliais maišais nešti žemę ir vėl viską užpylė. Taip atsirado Šatrijos kalnas. Įlinkęs jis dėl to, kad tuo metu, kai velniai nešė žemę, viename maiše pasitaikė didžiulis akmuo. Krisdamas žemyn jis įlaužė bažnyčios stogą ir įlenkė kalną.
Velniams buvo gaila palikti bažnyčią, nepasinaudojus ja. Tada jie prasikasė urvą ir pro jį į bažnyčią sunešė savo turtus.
 
Papasakojo Emilija Bagdonienė, gyvenusi Baltakiškės
kaime, gimusi 1905 m.
 
< Senų senovėje ant vieno kalno susirinkdavo raganos. Jos šokdavo ir linksmindavosi kasnakt, kol užgiedodavo gaidžiai. Vieną naktį jos taip įsismagino, kad nebeišgirdo net kaip sugydo gaidžiai. Kai patekėjo saulė, jos baisiausiai išsigando, pagriebė savo šatras ir nuskrido. Tik viena ragana nerado savo šatros. Ji vis lakstė ir šaukė: „Kur mano šatra?“ Nuo to laiko ir pavadino tą kalną Šatrijos vardu.
 
Papasakojo Elena Žarienė iš Luokės, gimusi 1893 m.
 
< Labai seniai, kai pasaulyje dar nebuvo Šatrijos kalno, gyveno raganos ir velniai. Jie buvo piktuoju. Velniai sugalvojo ir pasistatė kalną, kad būtų matyti visas kaimas. Ant jo užkėlė du didelius katilus ir pripylė dervos. Raganos pamatė tą kalną ir panoro jį atimti iš velnių. Atskrido jos su grūstuvėmis pas velnius ant kalno ir sako: „Atiduokite mums tą kalną“, mes neturime kur šokti per Jonines“. Velniai nenori atiduoti ir sako: „Jums kalną atiduosime tik po šimto metų“. Raganos supyko ir pavertė visus velnius medžiais, nors velnių ir buvo prisirinkę labai daug. Raganos ir katilus nusviedė nuo kalno. Ten, kur greta dabar yra du kalniukai, tai apvirtę katilai. Raganos Joninių naktį atskrenda ant kalno ir šoka, šluotas apžergusios, o velniai, paversti medžiais, liūdnai žiūri į jas. Nuo laužuose sukūrentų pelenų kalnas padidėjo, o jo viršūnė nupliko nuo ugnies.
 
Papasakojo Kazimiera Eirošienė iš Rainių kaimo, gimusi 1899 m.
 
< Ten, kur dabar yra Šatrijos kalnas, senovėje stovėjo bažnyčia. Į tą bažnyčią susirinkdavo melstis davatkos. Kartą supyko raganos ant tų davatkų ir sugalvojo apipilti bažnyčią žemėmis. Tada atnešė viena ragana du skreitus žemių ir supylė ant bažnyčios. Trečią kai nešė, sugiedojo gaidys. Ragana išsigando ir papylė žemes šalia. Raganos vardas buvo Šatrija. Tai jos vardu ir pavadintas kalnas, po kuriuo liko užpilta bažnyčia, o greta – mažesnis kalnas, pavadintas Raudonkalniu.
 
Papasakojo Jonas Stripeika iš Luokės, gimęs 1908 m.
 
< Kartą keliavo milžinas, apsiavęs medinėmis klumpėmis. Jam beeinant į klumpes pribiro smilčių. Pasidarė sunku eiti ir milžinas nusimovė apavą, iškratė iš jo ten susikaupusį smėlį. Taip tatai ir atsirado tas kalnas, žmonių dabar Šatrija vadinamas.
 
Papasakojo Petronėlė Virmauskienė iš Luokės apylinkių, gimusi 1905 m.
 
< Vieną kartą keliavo milžinas. Jo kišenė buvo pilna žemių. Pavargo milžinas ir atsisėdo po medžiu pailsėti. Tik prisėdo – ir užmigo. Tuo metu pro šalį bėgo maža pelytė. Pamačiusi miegantį milžiną, aštriadantė, nieko nelaukusi, ėmė ir pragraužė išsipūtusią kišenę. Žemė išbyrėjo ir paliko didelis kalnas. Pelytė pasislėpė. Netrukus milžinas pabudo. Ogi žiūri: priešais – didžiulis kalnas. Dirst į kišenę, o ši – kiaura. Baisiausiai supyko milžinas už tokį piktą darbą ir kad suriks: „Kai dėsiu aš jums su šatra!“ Nuo to laiko žmonės tą kalną Šatrija ir vadina.
 
Papasakojo Emilija Ginčiauskienė iš Užvenčio, gimusi 1910 m.

 

 


© Žemaičių kultūros draugijos informacinis kultūros centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.29 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija