Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2005 m. Nr. 1

Mykolas Karčiauskas

ŽEMAIČIUOS

Žemaičiuos
Mykolas Karčiauskas
žemaičiuos daugiaus paleistuvių
maldaknygių ir peklos paveikslėlių
žemaičiai rašo knygas
tarsitais taip ir gyveno
rašo eilėraščius apie meilę
niekada neužrašydami
bet skaitosi
aiškiai gerai
jie sėdi savo koplyčiose
ir primena didelį rūpestį
kiekvienai dulkelei
žydėjimo metu
laimingas jų moteris
spalvoja aukštaičiai
jurginų spalvom
valdyt ir aukotis
galinčias
jos myli
kartu su dievais kalvelėse
papelkėliuos prie ežerų
nes žino kad Žemaitija
yra žemai
dar žemiau
kol ranka išsitiesia
jų krūtys
auga iš atminties
kaip žemuogės
laukiniai obaliukai
Minijos slėniuose
ties Kartena
sauja pilna šilimos
jų vyrus svaigina
lyg pienių žieduos
klydinėjanti bitė
jie myli tiktai save
nes mokosi tik iš savęs
jie užkasa savo minkles
tikėjimų savo kalnuos
ūkanom žydint
išauga akmenais
Vembutuos
kavoliai juos nukala
iš nesančių
jie yra išimtis
nes visada alkani
kai sekasi
pirsteli net
ir bažnyčioj
šventoj
niekada neklausinėja savęs
todėl visada teisūs
jie niekad nenori laimėti,
nes žino kad visos vergijos
ateina tiktai nugalėjus
nevaikšto niekad į svečius
subinę pirštu užspaudę
jie išrado ežias
kad galėtų įrėminti savo žemes
kaip Telesforo Valiaus paveikslus
jie sukūrė kelius
kad suvertų piliakalnių rožinius
šaukiami niekada neatsiliepia
nes bijo išprotėti klausinėjami
kodėl neatsiliepia
jie gali pereiti lieptą
nesvyruodami
nes nekuria savo nelaimių
istorijos
lizduoja
kaip dvasios
galūksnių aukštybėse uosiuose
drevėse protėvių įsčiose
klampynių skaidriuos
praversmėliuos
todėl niekada nesugrįžta
nes niekad nebuvo išėję
kiekvienas kaip Daukantas
po laikus ir laukus daukinėja
jie leidžia savo pinigus
ir niekada jų neturi
bet nori norėti
kuo daugiaus Lietuvos
jie kalba retai ir mažai
nes kalba jų
ilsisi krikštasuolėj
už Dievo motinos
laimingos šypsenos
tarp kantiškų kalendorių
mokesčių kvitelių
žiemą jie mezga
baltais šešėliais
pavasario sapnus
juos guodžia
viltis paskutinė
kad šunišką gyvenimą
pakavoja žmogiška mirtis
mirę jie eina į kalną
visą gyvenimą kaip dangumi
slenka į savo šatras
ant šatrijų savo
išsiliedami prakaito
lašeliais
visi taip susirenka
į Platelių ežerą.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.29 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija