Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2005 m. Nr. 1 

Žemaičių rašytojų sambūriai: pakilimai, atoslūgiai, slenksčiai
 
Danutė Mukienė
 
„Niekas negali laikyti per bloga savo kultūros globą, savo kalbos turtų išsaugojimą, ugdymą ir laisvas varžybas kultūros srityje“.
Stasys Anglickis
 
Žemaičių krašto kultūros ir istorijos raidoje svarbi vieta tenka žemaičių kultūriniams sambūriams. Vienas iš pastarųjų susiformavo XX a. trečiajame dešimtmetyje ir gana aktyviai veikė iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Sudėtinė jo dalis buvo 1935–1945 m. veikęs Žemaičių rašytojų sambūris.
Iš Žemaitijos kilę, šiame krašte gyvenę, kūrę rašytojai įvairiuose kultūros, literatūros vakaruose susitikdavo ir anksčiau. XX a. ketvirtame dešimtmetyje jau buvo ryškus naujas kultūrinis sambūris, kurio centras formavosi Telšiuose, prie Senovės mylėtojų draugijos, mieste veikusio besiformuojančio Žemaičių muziejaus „Alka“. Sambūriui priklausė ir keletas iš Žemaitijos kilusių rašytojų. Jie ir sumanė suvienyti kuo didesnį žemaičių rašytojų būrį.
Žemaičių rašytojų sambūrio pradžia laikytina 1936 m. lapkričio 14 diena, kai Šiauliuose buvo suorganizuotas žemaičių rašytojų konventas (suvažiavimas), kuriame dalyvavo Ieva Simonaitytė, Butkų Juzė, Stasys Santvaras, Stasys Anglickis, Liūnė Janušytė, Stasius Būdavas, Pranas Genys, Petras Gintalas, Fabijonas Neveravičius. Pagrindinis šios konferencijos organizatorius buvo tuo metu Šiauliuose dirbęs žemaitis poetas Stasys Anglickis.
Konferencijoje buvo priimti du itin Žemaitijos kultūros raidai svarbūs nutarimai, kurie, deja, iki šiol lietuvių literatūros istorijos autorių nėra objektyviai įvertinti. Konvento dalyviai tą dieną Šiauliuose įsteigė Žemaičių rašytojų draugiją ir nutarė artimiausiais metais spaudai parengti ir išleisti žemaičių poezijos ir prozos antologiją „Žemaičiai“, kurią buvo pavesta sudaryti, redaguoti S. Anglickiui (1905–1999, palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse).
Draugija, kuri daugiau žinoma Žemaičių rašytojų sambūrio vardu, veikė iki 1945-ųjų metų pavasario (Antrojo pasaulinio karo pabaigos). Ši draugija nebuvo oficialiai įregistruota, nors jos veikla buvo gana plati ir žinoma visoje Žemaitijoje.
Anot Stasio Anglickio (iš 1995 m. poeto pokalbio su šios publikacijos autore), „po Antrojo pasaulinio karo šiam sambūriui veikti nebebuvo galimybių, nes bet kokie didesni žmonių susibūrimai pokario metais nebuvo toleruojami, o pats žemaičių kultūrininkų sąjūdis buvo laikomas neatitinkančiu tuometinės naujosios valdžios vykdomos politikos tikslų, tad buvo laikomas nepriimtinu“.
Kaip ir kodėl tarpukariu gimė Žemaičių rašytojų sambūris?
Žemaičiai intelektualai, ypač rašytojai ir poetai, kurių didelė dalis tuo laikotarpiu gyveno pačioje Žemaitijoje, nebuvo užmiršę žemaitiško rašto tradicijų, S. Daukanto, M. Valančiaus planų (deja, neįgyvendintų) leisti Žemaitijai žemaitiškus laikraščius. Esama padėtis kultūros srityje tarpukario žemaičių intelektualų nepatenkino. Tuo laiku gana dažnai susitikdami su skaitytojais literatūriniuose vakaruose, jie matė, kad šio krašto žmonės šilčiausiai priima jiems jau žinomus, iš jų gimtųjų vietų kilusius rašytojus, kurie savo kūriniuose rašo žemaičiams suprantama kalba ir jiems artimomis temomis. Telšiuose žemaičius poetus, prozininkus apie save būrė P. Genys. Tuo laiku vienas iš žinomiausių žemaičių poetų S. Anglickis dirbo Šiauliuose. Čia jis vadovavo jauniesiems literatams.
S. Anglickio nuomone, menininkams jų kūryboje didelę įtaką daro landšaftas, žmonės, tarp kurių jie gyvena, ir to krašto tradicijos. „Žemaičiuose“ išspausdintame savo pasisakyme jis rašo, kad žmogus „iš aplinkos sąmoningai ir nesąmoningai įgyja ypatybių, kurios kūrėsi per šimtus, gal tūkstančius metų. Nors jiems ir tenka su įgimta aplinka atsiskirti, tos ypatybės palieka ir veikia jų fantaziją bei mąstymą. (....) Jūros artumas, drėgmė, siaubingi vakariniai vėjai, banguotas, kalnais, kalneliais, morenomis nusėtas žemės paviršius, pusantro šimtmečio nusitęsusios žūtbūtinės kovos su abiem kryžeivių ordinais turėjo ir turi didelės įtakos žemaičio fizinei ir psichinei struktūrai. (...) Šiuo laiku žemaičiai gal daugiausia, negu kada nors, yra netekę savo žemaitiško susipratimo. Aukštaičiams pasisekė žemaičius įtikinti, kad jie daug savotiškumų turi atsižadėti dėl bendros valstybės, dėl bendros kultūros. Ir žemaičiai rašytojai kantriai pasidavė taisomi. Pavyzdžiui, Žemaitė, kuri visą savo amželį nemokėjo kitaip, kaip tik žemaitiškai, buvo paversta bendrinės kalbos rašytoja, buvo tikra to žodžio prasme svetimų rankų perdirbta. Kad tuo būdu buvo laužomos autorės teisės kalbėti taip, kaip jos burnoje auga žodžiai, ir kad per tą perdirbimą dingo daug vertingų jos rašto ypatybių, niekas į tai nekreipė dėmesio. (...) Senieji žemaičių rašytojai, kaip Daukantas, Poška, Stanevičius, Valančius, dabar yra parašomi aukštaitiškai ir išleidžiami. (...) Taip daug puikių seniausių žemaitiškų žodžių transkripcijų miršta: žemaičiams per tai jie pasidaro svetimi, o aukštaičiams jie lieka vis tiek be žodyno nesuprantami“.
Žemaičiams rašytojams tuo metu rūpėjo ir daug kitų krašto savitumo išlaikymo problemų. Tačiau svarbiausia, kaip rašė S. Anglickis, tai „noras atgaivinti žemaičių kalbos turtus, kurie, įvedus bendrinę rašto kalbą, buvo nustumti į šalį“, parodyti tas „kalbos brangenybes, kurios ir dabar dar tebėra nejudintos žemaičių liaudyje“.
1936–1945 m. Žemaičių rašytojų sambūris vienijo daugiau kaip 20 Žemaitijoje jau gerai žinomų ir tuo metu savo kelio literatūroje dar tik pradėjusių ieškoti žmonių.
Dalis sambūrio dalyvių tiek anksčiau, tiek ir anais metais kūrė ne tik bendrine lietuvių, bet ir žemaičių kalba.
Žinomiausi tuo laikotarpiu poetų S. Anglickio, P. Genio, P. Gintalo sukurti žemaitiški eilėraščiai. Iš tų laikų mus pasiekė ir S. Anglickio pasakyti žodžiai, kad „yra tik viena kalba, kuria visi pasaulio rašytojai geriausiai rašo, tai yra motinos kalba...“
1938 m. išleistoje antologijoje „Žemaičiai“ S. Anglickis čia savo kūrybą skelbusių 15 žemaičių rašytojų vardu rašė: „(...) vieningai pradedame žemaičių senovės, žemaičių stiprybės, kalbos, kultūros ir būdo atgimimą. Koks nors politiškas apsisprendimas bei separatizmas mums galvos nekvaršina. Mes dar tebesame ištikimi pirmojo mūsų tautos žadintojo Simono Daukanto dvilypei sąvokai: žemaičiai lietuviai arba lietuviai žemaičiai. Kablelio tarp tų dviejų žodžių, kaip ir jis, mes nenorime. Bet niekas negali laikyti per bloga savo kultūros globą, savo kalbos turtų išsaugojimą, ugdymą ir laisvas varžybas kultūros srityje“.
Beje, antologijoje „Žemaičiai“ dalyvavo Vydūnas ir Ieva Simonaitytė. Žemaičių literatūros vakaruose jie retai dalyvaudavo. Jų apsisprendimą dalyvauti antologijoje „Žemaičiai“ galima įvairiai aiškinti. Vydūnas kurį laiką gyveno ir dirbo Telšiuose ir čia jis susidraugavo su žemaičiais rašytojais. Klaipėdos krašto rašytoją Ievą Simonaitytę į šį sambūrį, matyt, atvedė S. Anglickio paminėtasis „jūros artumas, drėgmė, siaubingi vakariniai vėjai“ ir noras parodyti tuo metu gana arogantiškai sostinės poetų publikai, kad ir periferijos rašytojai turi ką pasakyti ir žino, kaip tai padaryti.
Be jau minėtų poetų, prozininkų į Žemaičių rašytojų sambūrį palaipsniui įsijungė ir Mykolas Vaitkus, Stasys Butkus-Širvys, Jurgis Baltrušaitis, Vytautas Mačernis, Stasė Niūniavaitė, Mykolas Linkevičius, Nelė Mazalaitė, Jonas Šimkus, Paulius Jurkus, Augustinas Gricius, Klemensas Dulkė, Petras Butkus, keletas kitų žemaičių prozininkų ir poetų.
Puoselėjant draugijos veiklą, organizuojant rašytojų susitikimus su visuomene, literatūrines popietes, Žemaitijoje daugiausia dirbo P. Genys. Ši veikla gana plačiai žinoma visoje Lietuvoje. Tai paliudija ir tas faktas, kad 1937 m. Telšiuose įvykusį Žemaitijos rašytojų kūrybos vakarą transliavo Lietuvos radijas.
Susitikimai su žemaičiais rašytojais, žemaitiškos literatūros vakarai tais metais vykdavo Palangoje, Plungėje, Telšiuose, Rietave, Sedoje, Mažeikiuose, Kuršėnuose, Šiauliuose, Žemaičių Kalvarijoje, Salantuose, Skuode ir kai kuriuose kituose didesniuose Žemaitijos miesteliuose.
Stebėtinai daug žmonių (net po kelis šimtus) į tokius renginius susirinkdavo Antrojo pasaulinio karo metais. Kaip yra rašęs P. Genys, „visur žemaičiai rašytojai būdavo sutinkami nepaprastai nuoširdžiai, visur salės lūžo nuo žmonių, visur žemaičiai savo rašytojų klausėsi susijaudinę ir gėrėjosi išgirdę literatūros žodį žemaitiškai“ (laikraštis „Žemaičių žemė“, 1942 m. rugsėjo 26 d.).
Karo metais žemaičius sambūriečius rėmė Lietuvių Žemaičių meno ir mokslo centras (draugija).
1944 m. vasario 7 d. Mažeikiuose buvo surengtas trisdešimtasis Žemaičių rašytojų draugijos narių kūrybos vakaras. Po šio renginio B. Norvaiša „Žemaičių žemėje“ rašė (1944 m. vasario 19 d.): „Tai yra didelis Žemaičių kultūrinis judėjimas, kuris mūsų tautiniam atgimimui padarė labai teigiamą reikšmę“. Nepasiekė jis tik vieno savo tikslo – žemaičių kalba nebuvo sugrąžinta į oficialųjį gyvenimą. Literatūros kritikų, be kelių mažų išimčių, liko nepastebėti ir šio sambūrio dalyvių sukurti žemaitiški kūriniai. Buvo net tokių, kurie kritikavo šį sambūrį už jo išleistą prozos ir poezijos antologiją „Žemaičiai“, čia išspausdintus žemaitiškus eilėraščius, atseit, „tai tikras išsidirbinėjimas, kai visi turime tokią gerą galimybę rašyti gražia bendrine lietuvių kalba...“
Paskutinieji karo metai žemaičius rašytojus išblaškė po visą pasaulį. Atslūgstanti karo banga pačioje jaunystėje pakirto V. Mačernį. Dar anksčiau mirė M. Linkevičius. Atsidūrus Sibiro lageriuose, nutrūko S. Niūniavaitės poetinė giesmė. 1947 m. žuvo Butkų Juzė. P. Genys jau pirmaisiais pokario metais atsidūrė Šilutės-Macikų kalėjime ir čia 1952 m. rudenį mirė.
Iš Lietuvoje likusių sambūriečių meniniu požiūriu svariausius kūrinius sovietinės valdžios metais parašė Ieva Simonaitytė, Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė.
Plačiai žinoma paskutiniaisiais Antrojo pasaulinio karo metais į užsienį pasitraukusių žemaičių sambūriečių kūryba, ypač Stasio Santvaro, Mykolo Vaitkaus, Nelės Mazalaitės, Pauliaus Jurkaus.
Žemaičių rašytojų draugijos narių gretos kasmet vis labiau retėja. Prieš keletą metų mirė ir Telšių kapinėse buvo palaidota paskutiniaisiais gyvenimo metais Telšiuose įsikūrusi Žemaičių rašytojų sambūrio narė Stasė Niūniavaitė, Atgimimo metais aktyviai įsijungusi į XX a. devintojo dešimtmečio viduryje susiformavusį naują žemaičių kultūrinį judėjimą. S. Niūniavaitę daugelis žinojo ir kaip kūrybingą, profesionalią Akmenės liaudies teatro režisierę.
Žemaičių rašytojų profesionalų būrys Lietuvoje šiandien didžiulis. Idėja suburti į vieną draugiją visus iš Žemaitijos kilusius plunksnos brolius po to, kai buvo nutraukta S. Anglickio ir P. Genio organizuoto sambūrio veikla, nėra buvusi viešai iškelta. Prieš keletą metų „Žemaičių žemės“ žurnalo leidėjų ir Vilniaus žemaičių iniciatyva į Vilniaus mokytojų namus buvo sukviesta apie šimtas Vilniuje gyvenančių profesionalių žemaičių rašytojų. Tokių vakarų poreikis akivaizdus.
Šiandien turime Lietuvos rašytojų sąjungą. Tradiciniai yra tapę jos patalpose vykstantys kultūros vakarai. Čia talentingi ir kūrybingi žmonės, nežiūrint iš kur jie, jaučiasi vienodai gerai. Tame rašytojų būryje vienas kitą jie gerai pažįsta, o savo kraštiečius iš tolo pajaučia. Anot Petro Dirgėlos, „žemaičiai rašytojai gražiai bendrauja. Tame bendravime jaučiu lyg ir širdies šilumą. Tai subtilūs dalykai, kitiems vargu ar matomi“ („Žemaičių žemė“, 2001 m., Nr. 2, p. 11).
Periferijoje gyvenantys, kuriantys žemaičių rašytojai taip pat šiandien sostinėje nelaikomi antraeiliais. Štai 2005 m. pradžioje keturioliktoji Lietuvos rašytojų sąjungos Trijų karalių premija už poezijos rinktinę Žolės balsas (2004, „Vaga“, dailininkė Jurga Kurtinaitienė, redaktorė Janina Riškutė) įteikta Skuode gyvenančiam 2004 m. Jotvingių premijos laureatui poetui, žurnalistui Stasiui Jonauskui, kuris yra buvęs ir Poezijos pavasario laureatu. Beje, kaip ir keletas kitų iš šio rajono kilusių rašytojų, jis yra paskelbęs kūrinių ir žemaičių kalba. Žemaitiško žodžio įtaiga, profesionalumu dėmesį patraukia iš Skuodo rajono kilęs poetas Justinas Kubilius. Jo žemaitiškos kūrybos pluoštelis publikuojamas ir 1998 m. Vilniuje, „Žemaičių žemės“ žurnalo redakcijos išleistoje pirmojoje žemaičių poezijos rinktinėje (antologijoje) „Sava muotinu kalbo“ (sudarytoja, redaktorė Danutė Mukienė, kalbos redaktorius Aleksas Girdenis, konsultantė Viktorija Daujotytė). Čia skelbiama ir žemaičių kalba parašytas knygas pirmą kartą užsienyje (JAV) pradėjusio leisti, iš Žemaitijos kilusio poeto Apolinaro Petro Bagdono kūryba, publikuojama nemažai Stasio Anglickio, Onos Auškelaitės, Elenos Borusevičiūtės, Jono Diržininko, Juozo Elekšio, Prano Genio, Valiaus Girdžiūno, Aleksandro Girdenio, Ambraziejaus Jankaus, Juozo Jankausko, Stefos Juršienės, Algirdo Kazragio, Teklės Kryževičiūtės, Antano Lotužio, Onos Miltenienės, Stepono Miltenio, Vaclovo Pociaus, Danutės Ramonaitės, Nijolės Rimkienės, Vaclovo Ruikos, Nijolės Rumbutytės-Navikienės, Alinos Salatkienės, Jadvygos Vainorienės ir daugelio kitų autorių žemaitiškai parašytų eilėraščių. Visi jie spaudai parengti pagal kalbininkų Juozo Pabrėžos ir Alekso Girdenio sudarytus žemaitiškos rašybos pagrindus. Beje, tuos žemaičių rašybos pagrindus „Žemaičių žemės“ žurnalo leidėjai nuolat primena ir žemaitiškai pradedantiems laikraščius ar atskirus jų skyrelius, knygas leisti žurnalistams, autoriams. Ne visi paiso kalbininkų patarimų.
Pagrindinė priežastis, kodėl vis dar šių rašybos taisyklių nepaisoma, nors jos parengtos dar 1991-aisiais ir yra nesunkiai prieinamos visuomenei (taisyklės išleistos atskira knygute, jos paskelbtos „Žemaičių žemėje“, el. leidinyje „Žemaitija“ http://samogitia.mch.mii.lt), yra ta, kad taisyklingai žemaitiškai rašyti nėra lengva, mokytis nedaug kas nori, o ir norintiems išmokti ne visiems tai padaryti pavyksta.
Žemaičių krašto literatų klubai, draugijos, kurios pastaraisiais metais gana aktyviai veikia daugelyje Lietuvos rajonų, subūrė nemažai kūrybingų žmonių ir Žemaitijos rajonuose. Jie rengia literatūrinius skaitymus, konkursus, kūrybos vakarus, susitikimus su visuomene, rengia spaudai ir leidžia savo kūrybos knygas. Šiuose leidiniuose spausdinami kūriniai profesionalumo požiūriu labai netolygūs, tačiau akivaizdu, kad ten daug ir dėmesio vertų kūrinių. Nemažai šiandien Lietuvoje žinomų ir pripažintų rašytojų išaugo būtent iš šios terpės. Viena iš jų – Alytuje gyvenanti prozininkė ir poetė Teklė Džervienė. Nemažai jos žemaitiškai ir bendrine lietuvių kalba parašytų kūrinių yra spausdinta ir „Žemaičių žemėje“.
Ilgametės Skuodo rajono literatūrinės tradicijos ir aktyvi rajono žemaičių kultūrininkų veikla prieš keletą metų čia subrandino idėją rengti respublikinius žemaitiškos prozos ir poezijos konkursus. Šių konkursų iniciatorė – Skuodo rajono savivaldybės viešoji biblioteka. Ji prieš keletą metų pradėjo leisti ir rajono literatų kūrybos sąsiuvinius. Minėtiems konkursams atsiunčiama gana nemažai kūrinių. Dalis jų tikrai verti dėmesio ir yra pelnytai premijuojami. Skuodo rajone pastaruoju metu vis garsiau ir profesionaliau savo poezija apie žemaitiško žodžio ir eilėraščio įtaigą kalba jauna poetė Dalia Tamošauskaitė (Markavičienė). Būtent iš Skuodo rajono yra kilęs ir Edvardas Rudys, pirmųjų žemaitiškų prozos knygų („Kuotrė“, 1995; „Sėmuona malūnā“, 2001; abi knygas spaudai parengė ir išleido „Žemaičių žemės“žurnalo redakcija) autorius.
Kūrybingų ir žemaitiškai rašančių žmonių būrys šiandien Lietuvoje jau gana nemažas, tačiau, kad ir kaip bebūtų liūdna, gana didelę jų kūrybos dalį tenka priskirti grafomanijos produkcijai. Kai kurių literatų noras, bandymai eiliuoti, rašyti prozos darbelius savo gimtąja motinos kalba, be jau minėtojo noro kurti, nieko bendro neturi su tikrąja kūryba, juo labiau profesionaliąja literatūra.
Lietuvos atgimimo metais pradėjus leisti pirmąjį Lietuvoje laikraštį žemaičių kalba „A mon sakaa?“ (1991 m.), kuris 1993 m. buvo pertvarkytas į periodinį iki šiol leidžiamą žurnalą „Žemaičių žemė“, tuo metu dar gyvas iš Telšių kilęs dailininkas profesionalas Vytautas Valius (mirė 2004 m.), perskaitęs laikraščio pavadinimą, sunerimo: „Kodėl „A mon saka?“ Nejaugi ruošiatės vien tik „balabeikas“ spausdinti? Žemaičių kalba galima apie labai rimtus reikalus rašyti. Spauda yra galingas įrankis. Tie, kurių rankose ji, turi jausti didžiulę atsakomybę“. Šie V. Valiaus, kuris daugelį metų buvo didžiausias mūsų žurnalo globėjas ir bičiulis, žodžiai ir jo pilietiška pozicija tais pirmaisiais žemaitiškos spaudos leidybos metais tapo savotišku priesaku ir testamentu žurnalo leidėjams. „Balabeikų“ stengėmės nespausdinti tiek 1991-aisiais, tiek vėlesniais metais, vengiame jų ir šiandien. Kai į redakciją atsiunčiami gana profesionaliai parašyti „Žemaitiški plepalai“, taip pat autoriaus nevengiame paklausti, kodėl „plepalai“, o ne novelės, apsakymai, kodėl, bandydami įtikti skaitytojui, paleidžiame viską ant juoko?
Rašytojo, kūrėjo misija kita. Jis moko, auklėja skaitytoją, formuouja jo pasaulėžiūrą, supratimą apie literatūrą. Jau minėtasis S. Jonauskas yra pasakęs, kad „tas žmogus, kuris rašo, mėgina kurti, nėra blogesnis už tą, kuris visai nieko nerašo ir nekuria“. Plėtojant mūsų temą, jo žodžius norėtųsi papildyti teiginiu, kad tas, kuris turi galimybę rašyti, kurti ir leisti knygas, privalėtų turėti ne tik laiko tokiam pomėgiui, pinigų, be kurių neišsiversi leisdamas knygas, bet ir talentą, atsakomybę ir galvą ant pečių, t.y. supratimą, kad savo kūrybą, prieš paleidžiant ją į pasaulį, vertėtų parodyti profesionaliam ir pripažintam literatūros kritikui.
Ilgėliau sustoti prie šios temos tenka dėl to, kad grafomanija šiandien labai plačiai paplitusi, tiek tarp žemaitiškai, tiek ir tarp bendrine lietuvių kalba rašančių mūsų tautiečių. Lietuviams būdingo kuklumo čia jau nė su žiburiu nerasi. Ir jokių čia idėjų nėra. Žemaitiškumas naudojamas tik kaip priemonė mėginant prajuokinti žmones, rašyti plepalus. Tokia kūryba mes, žemaičiai, patys save sumenkiname, kai tuo tarpu turime Stasį Anglickį, Praną Genį, Justiną Kubilių, Oną Mileikienę, Teklę Džervienę, Edvardą Rudį, kitus žemaičių rašytojus ir jau galime pradėti kalbėti apie lietuvių profesionaliosios grožinės literatūros dalį, sukurtą žemaičių kalba.
„A mon sakaa?“ ir „Žemaičių žemės“ žurnalo leidėjai, apie penketą metų skelbę žemaitiškos poezijos konkursus, šio sumanymo atsisakė. Nenorima skatinti dar produktyviau dirbti redakciją savo „kūriniais“ užplūdusius mėgėjus rašyti „balabeikas“. Manome, kad tikroji kūryba turi subręsti savaime. Konkursų nebeorganizuojame, tačiau su didžiausiu džiaugsmu sutinkame kiekvieną išties meniškai parašytą kūrinį. Jie yra spausdinami žurnale, skelbiami redakcijos administruojamame ir atnaujinamame el. leidinyje „Žemaitija“ http://samogitia.mch.mii.lt, atrenkami būsimoms žemaitiškos poezijos ir prozos knygoms, kurias redakcija planuoja leisti artimiausiais metais.
Stasio Anglickio ir Prano Genio įkurtos Žemaičių rašytojų draugijos idėjos tęsiamos ir šiandien, nors tiek politinės, tiek ir kultūrinės sąlygos Lietuvoje jau kitos. Ar žemaičių rašytojų noras būti savimi ir kalbėti su savo skaitytojais, naudojantis Žemaičių rašytojų draugijos tribūna ir fonu, vėl kada nors taps poreikiu ir ar jis bus realizuotas, šiandien neįmanoma atsakyti. Tai parodys tik laikas.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija