Į pradžią

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2002 m. Nr. 3
 
ŽEMAIČIŲ DIEVKALNIAI 
Gintautas Čižiūnas
Be abejo, tai piliakalniai – prieš daugelį šimtmečių buvusios įtvirtintos gyvenvietės. Ten dažnai stovėdavo ir vietinių valdovų pilys. Vietą tokiam piliakalniui mūsų protėviai rinkdavosi itin apdairiai. Ieškodavo kyšulio, ežerų pusiasalio, natūraliai susiformavusios didelės kalvos, kurią juostų upių slėniai, neišbrendamos pelkės.
Tokius piliakalnius Lietuvoje pradėta statyti I tūkstantmečio prieš Kristų pirmoje pusėje, kai gimininės bendruomenės sukaupė kiek daugiau turto ir prireikė šį turtą apsaugoti.Stogastulpis, prie Apuolės piliakalnio. Romo Damulio nuotrauka
Piliakalnių šlaitai dažniausiai statūs, o viršuje suformuotos įvairaus dydžio (dažniausiai 600-2000 m2, pasitaiko ir vos 100-200 m2) trikampės arba ovalinės formos aikštelės. Priešas tokio piliakalnio viršų pasiekdavo sunkiai, nes šlaitus ir aikštelių pakraščius piliakalnio gynėjai būdavo pavertę įtvirtinimais: čia iškasdavo griovius, suformuodavo pylimus, pastatydavo akmenines arba medines užtvaras, sunkiai praeinamus vartus. Keičiantis amžiams piliakalniuose atsirado ir gynybiniai bokštai.
Taikiu metu žmonės gyvendavo piliakalnių papėdėse įkurtose įtvirtintose arba neįtvirtintose gyvenvietėse (atitinkamai priešpiliuose arba papiliuose), tolimesnėse gyvenvietėse. Gresiant pavojui, jie pasitraukdavo į piliakalnių viršų, kur taip pat stovėdavo būtiniausi gyvenamieji ir ūkiniai pastatai, gyvendavo amatininkai, prekybininkai, kurie aprūpindavo valdovą ir jo karius ginklais, kitais būtinais reikmenimis.
Anksčiausiai pastatyti piliakalniai mūsų šalies teritorijoje atsirado dar prieš Kristų.
Seniausius piliakalnius, kurie dažniausiai tarnaudavo tik kaip slėptuvės ar įtvirtintos gyvenvietės, savo galingais įtvirtinimais stipriai lenkia X – XI mūsų eros amžiuje statyti piliakalniai.
Lietuvoje iš viso žinoma arti tūkstančio piliakalnių. Turtingiausia jais Rytų Lietuva ir Užnemunė. Žemaitijoje, ypač šiaurinėje dalyje, jų mažiau. Tai apsprendė istorinės sąlygos.
Pirmieji rašytiniuose šaltiniuose minimi Žemaičių krašto piliakalniai yra Apuolė ir Impiltis.
Žemaitijoje turime vietų, kur X – XIII amžiais vienas šalia kito nedideliu atstumu – vos už pusės – vieno kilometro – stovėdavo po keletą piliakalnių. Istorikai tokias piliakalnių grupes vadina giminių centrais, arba kaip ir XIII a. istoriniuose šaltiniuose – pilių apygardomis, kurias valdė vietiniai didikai (feodalai). Jos davė pradžią „žemėms“, ankstyviesiems miestams. Žinoma, kad tokios pilių apygardos buvo ir prie gražiųjų mūsų Žemaitijos piliakalnių: Apuolės, Girgždūtės, Gondingos, Imbarės, Įpilties, Medvėgalio, Sprūdės, Šatrijos, Vembūtų, Kretingos. Garsūs žemaičių krašte ir daugelis kitų piliakalnių: Bilionių, Burbiškių, Moteraičio, Sprūdės, Žąsūgalos ir kt.
Šioje publikacijoje apie keletą jų trumpai.
 
APUOLĖ
 
Piliakalnis įkurtas Luobos ir jos kairiojo intako Brukio santakoje. Rytinėje dalyje išlikęs pylimas ir griovys. Svarbią reikšmę šio krašto istorijai piliakalnis turėjo nuo mūsų eros pradžios iki pat XIII a.
Pirmą kartą Apuolės piliakalnis paminėtas IX a. Rimberto kronikoje „Šv. Ancharijaus gyvenimas)“, iš kurios aiškėja, kad kronikos autoriui Apuolė tais laikais priminė švedų miestą. Iš minėtos kronikos sužinome, kad 835 m. Švedijos karalius Olafas su savo 7000 dydžio kariauna puolė Apuolę (Apulę). Apgultis tęsėsi 8 dienas. Švedai jau buvo beprarandantys viltį laimėti, kai apuoliškiai pasiūlė didelę išpirką ir susitarė su švedais, kad jie atsitrauks. Kronikoje rašoma, kad Apuolę tada gynė 15000 kuršių. Anot istorikų, šis skaičius gerokai išpūstas, nes ant Apuolės piliakalnio tiek gynėjų sutilpti negalėjo.
Apuolės piliakalnį, pylimo struktūrą yra tyrinėjęs V. Nagevičius (1928, 1930-1932 metais). Vieni iš pirmųjų platesnes žinias apie piliakalnį yra paskelbę E. Volteris ir J. Deringas.
 
IMPILTISImpilties piliakalnis. Nuotrauka iš ŽKD IKC archyvo
 
Vienas iš gražiausių Žemaitijos piliakalnių. Jis – buvusioje kuršių žemėje (Kretingos rajone, Juodupės dešiniajame krante, šalia Senosios ir Naujosios Impilties kaimų).
Pirmą kartą piliakalnis istoriniuose šaltiniuose minimas 1253 m. balandžio 5 d.
Upė piliakalnį juosia iš trijų pusių. Aikštelė piliakalnio viršuje užima apie 200 m2. Apačioje ją juosia 8 -10 m aukščio ir 36 – 40 m pločio pylimas. Jo kauburiu anksčiau ėjo daugiau negu trijų metrų pločio ir daugiau negu pusės metro gylio griovys. Piliakalnio papėdėje buvo įsikūrusi gyvenvietė.
1933-1934 m. vykę tyrinėjimai parodė, kad šis piliakalnis kaip tvirtovė buvo naudojamas II tūkstantmečio pradžioje. 1261 m. jį sudegino kalavijuočiai. Atkasti akmenimis grįsti tuneliai.
Šiuo metu piliakalnis dažnai lankomas. Prie vandens telkinių, kurie juosia piliakalnį, mėgsta poilsiauti vietiniai gyventojai.
 
MEDVĖGALIS
 
Istoriniuose šaltiniuose Medvėgalis pradėtas minėti 1316 m. Čia stovėjusią pilį sudegino kryžiuočiai.
Medvėgalis – labiausiai virš jūros lygio pakilusi (234 m.) Žemaitijos aukštumos kalva (Šilalės r.), kuri dunkso 12 km nuo Žemaitijos istorinio dvasinio, kultūrinio centro Varnių, 6 km – nuo Požerės. Tai ledyninės kilmės savitos ir kitur nepakartojamos konfigūracijos kalva. Pirmiausia tai didysis Medvėgalio kalnas. Pietryčiuose antrąją jo dalį sudaro Pilies kalvos, rytinėje Medvėgalio pusėje – Piliorių kalnelis, pietinėje – Alkakalnis. Minėta žemesnioji kalno dalis, nuo seno Pilies kalva vadinama, ne kas kita, o Medvėgalio piliakalnis, kuris Medvėgalis. K. Šiaulyčio piešinys turi gynybinius įtvirtinimus. Šiaurinė kalvos dalis apie 50 m aukščio. Šlaitai statūs. Vakarinėje Pilies kalno dalyje, 10 m. žemiau viršūnės, yra apie 50×30 m didumo pakopa stačiais 10 m aukščio šlaitais. Viršuje – 120×50 m dydžio ovali, viduryje kiek iškilusi aikštelė. Jos galuose – pylimai. Pietrytiniame šlaite, apie 16 m žemiau aikštelės, piliakalnį juosia pylimėlis.
Medvėgalio piliakalnio pietvakarinėje papėdėje rasta I mūsų eros tūkstantmečio gyvenvietės likučių. Nustatyta, kad Pilies kalne XIV a. pradžioje būta medinės pilies (istoriniuose šaltiniuose – Medenvagen). Ši pilis buvo puolama 1316 m., kai kryžiuočiai plėšikavo Medininkų srityje, tačiau liko nepaimta.
Senovinė gyvenvietė buvo įsikūrusi piliakalnio pietvakarinėje papėdėje. Piliakalnio šiaurės rytinėje dalyje – pelkė, per kurią buvo nutiesta kūlgrinda.
Šį piliakalnį gaubia daugybė legendų ir padavimų. Keletas iš jų paaiškina piliakalnio vardo atsiradimą. Anot vieno, taip pavadintas dėl to, kad piliakalnio požemiuose užmūrytas žemaičių kunigaikščio draugo kunigaikščio Danilo pagalbininkas Medvedis su savo sėbrais. Jie, per jėgą patekę ant piliakalnio, kurio viršuje nuo amžių dievams ugnį kurstė vaidilutės ir kur buvo uždrausta pasirodyti vyrams, jėga bandė išsivesti gražiausiai iš jų dainuojančią vaidilutę – Dainorą. Už tai jie buvę įvilioti į spąstus ir nubausti.
Kita legenda pasakoja, kad piliakalniui Medvėgalio vardas prigijęs po to, kai joje apsuptus pilies gynėjus išgelbėjusios dvi narsios šio krašto mergelės. Jos žinojusios kelią per kūlgrindą. (Ją mūsų protėviai dažniausiai įrengdavo žiemą. Kai pelkės, ežerai užšaldavo, sukraudavo žmonės ant ledo akmenis. Ledui ištirpus, akmenys nugrimzdavo į dugną. Toks kelias būdavo žinomas tik nedaugeliui minėtos vietovės žmonių). Kai reikėjo nuspręsti, kas eis pranešti kitose pilyse esantiems gynėjams apie Medvėgalio apsiaustį, merginos pasakiusios „Mudvi galem“. Išėjo ir pakvietė pagalbą. Priešų kėslai buvo sužlugdyti, o piliakalnį išsigelbėjimo garbei imta vadinti pagal drąsų tų merginų pareiškimą, kuris vėliau tapo Medvėgaliu.
 
GIRGŽDŪTĖ
 
Vienas iš gražiausių, aukščiausių piliakalnių Žemaitijoje (IX-XVI a.). Dunkso jis Pagirgždūčio kaime, netoli Varnių (Telšių r.) Girgždūtės kalno pietrytinėje viršūnėje, kuri šioje aukštumoje didžiausia. Virš jūros lygio jis pakilęs 228 m. Viršuje – 150×50 m aikštelė. Piliakalnio šlaitai statūs, išlyginti. 3-3,5 m žemiau aikštelės krašto eina 1 m aukščio pylimas.
Nuo seno šis piliakalnis apipintas įvairiausiomis legendomis. Čia vietos gyventojai ir po Žemaitijos krikšto dar atlikinėdavo pagoniškas apeigas. Tam vieta buvo pasirinkta šalia daugelį metų piliakalnio viršuje, 200 m aukštyje, telkšojusio ežerėlio. Pasakojama, kad toje vietoje senovėje žemėn prasmegusi bažnyčia, kad ten švedai skrynią su lobiais paskandinę ir kad niekas jos iš ten neįstengs ištraukti, nes skrynia užkeikta. Šiandien ežerėlį primena tik įdubimas, nes sovietmečiu piliakalnis nusausintas.
 
MOTERAITIS
 
Šalia Pavandenės (Telšių r.) vienas greta kito – du didžiuliai piliakalniai: Moteraičio ir Sprūdės. Anot legendos, ant didžiulio Sprūdės kalno gyvenęs milžinas Sprūdys, o ant greta buvusio Moteraičio – Moteraitis. Draugiškai jie sutarę, nors ir nevaikščioję į svečius. To ir daryti nereikėję, nes vienam milžinui užtekdavo ištiesti ranką su samčiu ir kitas jau galėdavo skanauti, ką draugas pietums išvirė…
Masyviausias iš šių dviejų kalnų – Moteraičio, kuris virš jūros lygio iškilęs 218 m. Ant kalno stovi didžiulis kryžius. Nuo piliakalnio atsiveria puikus vaizdas į Gludo (Bludo) ežerą.
Moteraitis – Mažųjų Burbiškių piliakalnis. Piliakalnio centrinė dalis – didelė netaisyklingos formos kalvos viršūnė. Piliakalnio šlaitas status, aukštas.
Iš tolo Moteraičio kalnas atrodo lyg gulinti moteris. Taip yra dėl to, kad kalnas viršuje turi kelis pakilumus, kurie ir suformuoja tokį vaizdą. Pietinė kalvos dalis, esanti 3 m aukštesnė už šiaurinę, iš tolo asocijuojasi su moters galva. Toliau eina iš dviejų dalių susidedantis 30x60 m. pakilimas, šiuo atveju primenantis moters krūtis. Visa kita kalno dalis – lyg poilsiui prigulęs moters kūnas. Daug kas linkęs manyti, kad būtent dėl tokios savo formos šis piliakalnis ir Moteraičio vardą gavo.
Dar pasakojama, kad vardas kilęs nuo to, kad ant šio kalno moterys susirinkdavo palydėti savo vyrus į karą. Kita legenda pasakoja apie tai, kad piliakalnyje buvę įrengti didžiuliai rūsiai. Į juos ateidavo slėptis moterys ir vaikai, kai kraštą užpuldavo priešai.
 
SPRŪDĖ
 
Gražiomis legendomis apipintas ir Sprūdės piliakalnis, virš jūros lygio pakilęs 216 m. Senoliai pasakoja, kad šį piliakalnį įkūręs Sprūdeika. Po to, kai jis susipyko su broliu Mindaugu, atvyko čia. Vieta jam labai patikusi. Pasistatęs medinę pilį, o po ja išrausęs didžiulius požemius (slėptuves). Apie tai, kad jų čia galėjo būti, sako ir tas faktas, kad įdubimas kalno viršūnėje metams bėgant didėja. Piliakalnis didžiulis – 600×300 m. Spėjama, kad pilis stovėjo aukštesnėje (vakarinėje) kalvos dalyje. Čia dar matyti gynybinių griovių, pylimų pėdsakų.
 
ŠATRIJA
 
Didingas, plačiose Luokės (Telšių r.) apylinkėse dominuojantis piliakalnis. Įspūdingas lipimas į šį kalną, dar įspūdingesnis buvimas ant jo. Vaizdai, atsiveriantys atsidūrus kalvos viršuje, pavergia kiekvieną.
Spėjama, kad ilgą laiką ant Šatrijos kalno, buvo šio krašto pagonių šventykla.
Piliakalnis virš jūros lygio pakilęs 228 m.
Kurį laiką piliakalnio šlaitai buvo ariami, todėl jie dalinai deformuoti.
Piliakalnio vakarinis ir rytinis šlaitas itin status, daugiau kaip 25 m aukščio. Viršuje esanti aikštelė beveik apvali – 60×65 m dydžio. Pietinėje kalvos dalyje dar matomi pylimai. Yra išlikusių nemažai ir kitų piliakalnio atributų.
Senoliai tikėdavo, kad ant šios kalvos naktimis renkasi velniai ir raganos. Vardas kildinamas nuo žodžio „šatra“.
Paskutiniuoju laiku šį piliakalnį yra pamėgę pagonys. Jį gausiai lanko ir kiti turistai.

Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija