Į pradžią
Į pradžią

Lietuvos Respublikos PREZIDENTAI žemaičiai

 
Aleksandras Stulginskis               Rolandas Paksas

2002 m. gruodžio mėnesį Lietuvos Respublikos prezidentu išrinktas žemaitis Rolandas Paksas. Jo inauguracija įvyko 2003 m. vasario 26 d. Vilniuje. Prieš tai naujai išrinktas prezidentas susitiko su daugelio Lietuvos politinių partijų ir visuomeninių organizacijų, įmonių ir įstaigų vadovais, verslininkais ir kultūros darbuotojais, lankėsi Lietuvos regionuose. Bene šilčiausiai Rolandas Paksas buvo sutiktas gimtuosiuose Telšiuose. Apsilankė jis ir Žemaičių muziejuje „Alka“, kur yra įsikūrusi Žemaičių kultūros draugijos prezidiumo būstinė. Sveikindamas Rolandą Paksą, Žemaičių kultūros draugijos prezidiumo pirmininkas Stasys Kasparavičius jam įteikė pirmojo Lietuvos prezidento žemaičio Aleksandro Stulginskio portretą ir palinkėjo Rolandui Paksui tautos patikėtas pareigas atlikti taip pat garbingai, kaip ir Aleksandras Stulginskis. To paties naujajam Lietuvos prezidentui linki ir „Žemaičių žemės“ žurnalo redakcija.

ALEKSANDRAS STULGINSKIS
 
Gimė 1885 m. vasario 26 d. Kutalių kaime (tuo metu Kaltinėnų valsčius, Tauragės apskritis). Mirė 1969 m. rugsėjo 22 d. Kaune. Antrasis Lietuvos Respublikos Prezidentas, agronomas, Aleksandras Stulginskis. Nuotrauka iš LNM rinkinių aktyvus visuomenės veikėjas. Tėvai buvo neturtingi – dvaro kumečiai. Aleksandras – dvyliktas vaikas šeimoje. Vyresnieji Aleksandro broliai buvo išvykę į JAV. Jų remiami tėvai nuomojo nedidelį ūkelį. Gaudamas paramą iš minėtų brolių Aleksandras galėjo pradėti mokytis – iš pradžių Kaltinėnų liaudies pradžios mokykloje. Metus dirbo Kaltinėnų valsčiaus raštininko padėjėju, vėliau mokėsi Liepojos (Latvija) gimnazijoje (4 klases baigė 1904 m.), Žemaičių dvasinėje seminarijoje Kaune (baigė 1908 m.). Baigdamas seminariją, nutarė mokytis toliau ir paprašė seminarijos vadovybės jo šventinimus į kunigus atidėti, duoti laiko apsispręsti bei tolimesnėms studijoms. Prašymą patenkino. Aleksandras, gavęs finansinę paramą iš draugų kunigų, išvyko gilinti teologijos ir filosofijos žinias į Austrijos Insbruko universitetą. Čia jis apsisprendė likti pasauliečiu ir įstojo į Halės (Vokietija) universiteto agronomijos institutą studijuoti agronomiją (institutą baigė 1908 m.). Studijuodamas užsienyje, domėjosi Vakarų Europos valstybių politiniu gyvenimu, demokratijos principų įtvirtinimu. Tuo laiku jis gerai išmoko anglų, vokiečių, prancūzų kalbas. Tai jam padėjo vėliau dalyvaujant Lietuvos politiniame gyvenime, bendradarbiaujant su užsienio šalių diplomatais. Iš Vokietijos A. Stulginskis sugrįžo į Lietuvą ir, padedamas Rusijos dūmos atstovo M. Yčo, buvo paskirtas dirbti Trakų apskrities Alytaus rajoniniu agronomu. Studijuodamas Halės universitete, pradėjo bendradarbiauti „Vienybėje“, o 1914-1915 m. redagavo šio leidinio priedą „Viensėdį“, skirtą žemdirbiams. 1914 m. A. Stulginskis išleido brošiūrą apie veršelių auginimą.
Dar jaunystėje išryškėjo A. Stulginskio darbštumas, pareigingumas, sugebėjimas siekti tikslo. Jis buvo mažakalbis, kuklus, vengdavo nepamatuotų pramogų, pokylių. Šios charakterio savybės jam padėjo susikoncentruoti įsijungus į politinę veiklą.
Pirmojo pasaulinio karo metais persikėlė gyventi į Vilnių, aktyviai dalyvavo šalies kultūriniame, politiniame gyvenime. 1915 m. jo iniciatyva suorganizuoti pedagogikos kursai, kuriuose darbui buvo rengiami pradžios mokyklos mokytojai. Kursams A. Stulginskis vadovavo iki 1919 m. Jis buvo tuo metu veiklą atnaujinusios švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas, dalyvavo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti komiteto, kurio vienas iš vadovų pats buvo, veikloje, iki 1919 m. rūpinosi komiteto įsigyto 10 ha dydžio daržo, kuriame išaugintos daržovės buvo skiriamos prieglaudoms ir mokykloms, priežiūra. Nuo 1918 m. leido ir redagavo „Ūkininko“ laikraštį, 1918-1919 m. redagavo ir išleido „Ūkininko kalendorių“.
Padėjo įsteigti Lietuvos Krikščionių demokratų partiją, 1917 m. buvo išrinktas šios partijos centro komiteto pirmininku. 1917 m. kartu su grupe kitų iškilių Vilniaus lietuvių raštu kreipėsi į JAV prezidentą V. Vilsoną, kad šis dalyvautų sprendžiant Rusijos priespaudoje tuo metu buvusių tautų problemas. 1917 m. buvo Vilniaus lietuvių konferencijos dalyvis, šios konferencijos suformuotos Tautos (vėliau Valstybės) Tarybos nariu, kartu su kitais šios Tarybos nariais 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Vadovavo Valstybės tarybos tremtinių ir belaisvių grąžinimo komisijai. Po Pirmojo pasaulinio karo buvo Valstybės Tarybos sudarytos tremtinių ir belaisvių grąžinimo komisijos pirmininkas. Valstybės taryboje nuosekliai gynė demokratinės Lietuvos interesus, pasisakė prieš Uracho paskelbimą Lietuvos karaliumi, turėjo savo nuomonę dėl Lietuvos žemės reformos metodų, kuri ne visada sutapdavo su M. Krupavičiaus ir jo šalininkų – A. Stulginskis siūlė reformą atlikti lėčiau, kad šalyje nebūtų sukrėtimų. Įkūrus Lietuvos ūkininkų sąjungą, tapo jos vadovu.
1918 m. vadovavo Vilniuje įvykusiai krikščionių demokratų konferencijai, kurioje buvo priimta partijos programa.
Kuriant Lietuvos nepriklausomą valstybę, A. Stulginskis rūpinosi krašto gynyba. M. Šleževičiaus vadovaujamame M. Šleževičiaus II ministrų kabinete jis buvo ministru be portfelio (1918 12 26 – 1919 03 12), P. Dovydaičio vadovaujamame III ministrų kabinete (1919 03 12 – 1919 04 12) – ministro pirmininko pavaduotoju ir vidaus reikalų ministru, maitinimo ir viešųjų darbų ministru, M. Šleževičiaus IV ministrų kabinete – žemės ūkio ir valstybės turto ministru (1919 04 12 – 1919 10 07). A. Stulginskis 1919 m. buvo vienas iš Ūkio banko steigėjų.
1920 m. išrinktas Steigiamojo seimo nariu, o 1920 m. gegužės 15 d. – šio Seimo pirmininku. Po įvykusių rinkimų, kuriuose dalyvavo daugiau kaip 90 proc. rinkimų teisę turėjusių Lietuvos gyventojų, Seimas priėmė Laikinąją Lietuvos valstybės Konstituciją, kurios devintas paragrafas skelbė, kad Steigiamojo seimo pirmininkas eina valstybės prezidento pareigas. A. Stulginskis Lietuvos Respublikos prezidento pareigas pradėjo eiti 1920 m. birželio 19 d. (35-erių metų amžiaus). 1922 m. gruodžio 21 d. I seimas pakartotinai jį išrinko Lietuvos Respublikos prezidentu, tą patį padarė II seimas 1923 m. birželio 19 d. Šias pareigas A. Stulginskis ėjo iki 1926 m. birželio 7 d.
Prezidentaujant A. Stulginskiui, buvo priimti pagrindiniai Lietuvos įstatymai, daug dėmesio skirta ūkinio gyvenimo pagrindų ir svarbiausių Lietuvos kultūros centrų suformavimui, Lietuvos santykių užmezgimui ir stiprinimui su užsienio valstybėmis, vidaus gyvenimo stabilizavimui. Tais metais pasirodė litas, duris atvėrė kelios aukštosios mokyklos, išplėstas pradžios, vidurinių ir specialiųjų mokyklų tinklas. Žemės ūkio kilimą skatino priimtas Žemės reformos įstatymas. Prezidentas pats aktyviai dalyvavo įstatymų rengimo ir priėmimo procese. Jo prezidentavimo laikotarpiu prie Lietuvos valstybės buvo prijungta Klaipėda ir dalis Mažosios Lietuvos, tarptautiniu mastu buvo sprendžiama byla dėl Vilniaus grąžinimo Lietuvai, Lietuva tapo Tautų Sąjungos nare.
Perdavęs prezidento pareigas K. Griniui, kurį laiką gyveno Kaune, aktyviai dalyvavo Lietuvos politiniame gyvenime, III seimo darbe. 1925-1930 m. A. Stulginskis buvo Skautų brolijos šefas. 1926 m. gruodžio 17 d. Lietuvoje įvykus politiniam perversmui, po dviejų dienų (gruodžio 19-ąją) A. Stulginskis buvo išrinktas Seimo pirmininku ir šias pareigas ėjo iki 1927 m. balandžio 12 dienos (kol gyvavo Seimas). Naujam politiniam režimui A. Stulginskis nepritarė ir iš politinės veiklos pasitraukė – nusipirko Jokūbavo dvaro centrą (Kretingos apskritis) ir persikėlė gyventi ten. 1926-1941 m. buvo Pauliaus Dogelio gamybinio ūkio vedėjas, kooperatyvų „Lietūkis“, „Linas“ tarybų narys.
Gyvendamas Žemaitijoje, bendradarbiavo „Ūkininko“, „Ryto“, „XX Amžiaus“ leidiniuose, 1931 m. parengė spaudai brošiūrą apie pievų priežiūrą, palaikė glaudžius ryšius su studentais ateitininkais, buvo ateitininkų Vytautų klubo garbės narys. Dalyvavo 1938 m. pirmajame Pasaulio lietuvių kongrese (Kaunas), pasakė jame kalbą, kurioje akcentavo demokratinių principų įtvirtinimo valstybėje svarbą.
Lietuvoje įvedus sovietinę valdžią, liko gyventi Jokūbave. Prasidėjus pirmiesiems lietuvių šviesuomenės trėmimams į Rusiją, iš čia jis 1941 m. birželio 13 d. kartu su žmona buvo prievarta išvežtas į Krasnojarsko kraštą. Tenykštėse stovyklose su žmona buvo išskirtas. A. Stulginskis atsidūrė Krasnojarsko krašto Rešiotų stotyje. Daugiausiai laiko praleisdavo dirbdamas šiltnamių ir inspektų ūkiuose. 1952 m. sovietinė valdžia A. Stulginskį nuteisė 25-eriems metams kalėti. Mirus Stalinui, byla buvo peržiūrėta ir 1954 m. A. Stulginskis iš kalėjimo paleistas. Po to nuvyko į Komių Respubliką, kur buvo ištremta jo žmona ir čia įsidarbino Pezmago tarybinio ūkio agronomu. Komijoje jis yra dirbęs ir sandėlininku, komendantu Kvitkevoso miškų pramonės ūkyje, agronomu. 1956 m., gavę leidimą grįžti į Lietuvą, Stulginskiai parvažiavo į tėvynę. Čia A. Stulginskis 1957-1959 metais dirbo vyresniuoju moksliniu bendradarbiu Vytėnų sodininkystės daržininkystės bandymų stotyje Po to išėjo į pensiją.
Mirė 1969 m. rugsėjo 22 d. Kaune. Palaido-tas Panemunės kapinėse.
Stulginskiai išaugino dukrą Aldoną Stulginskaitę-Juozevičienę (g. 1921 m.). Ji 1944 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus, vėliau įsikūrė JAV.

 

ROLANDAS PAKSAS 
2004 m. balandžio 6 d. LR Seimas per apkaltą nušalino Rolandą Paksą iš 
Lietuvos Respublikos prezidento pareigų
 
Gimė 1956 m. birželio 10 d. Telšiuose.1974 m. Telšiuose baigė Žemaitės vidurinę mokyklą. Nuo 1974 m. gyvena Vilniuje. 1979 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą (įgijo pramoninės bei civilinės statybos inžinieriaus specialybę), 1984 m. – Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo) civilinės aviacijos akademiją (įgijo inžinieriaus piloto specialybę). Buvo Rolandas Paksas 2003 m. pradžioje, lankydamasis Žemaičių muziejuje „Alka“, nusifotografavo su muziejaus darbuotojais. Marinos Petrauskienės nuotrauka Sovietų Sąjungos akrobatinio skraidymo rinktinės, Lietuvos aukštojo pilotažo rinktinės narys. Daugkartinis Lietuvos akrobatinio skraidymo čempionas, lėktuvų sporto tarptautinių varžybų nugalėtojas. 1979-1985 m. dirbo lakūnu instruktoriumi. 1985-1992 m. – Vilniaus S. Dariaus ir S. Girėno aeroklubo viršininkas, Savanoriškosios krašto apsaugos aviacijos junginio vadas. 1992-1997 m. – UAB „Restako“ prezidentas. 1997-1999 m. – Vilniaus miesto tarybos narys, išrinktas pagal Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) sąrašą. Jos nariu buvo nuo 1997 m. iki 1999 m. spalio mėn. 1997-1999 m. – Vilniaus miesto meras. 1999 m. birželio-spalio mėn. – Lietuvos Respublikos (LR) Vyriausybės vadovas. 1999 m. gruodžio 4 d. išrinktas Lietuvos liberalų sąjungos pirmininku. 1999 m. lapkričio-2000 m. vasario mėn. – LR prezidento patarėjas. 2000 m. kovo-lapkričio mėn. – Vilniaus miesto tarybos narys pagal Lietuvos liberalų sąjungos sąrašą. 2000 m. balandžio-lapkričio mėn. – Vilniaus miesto meras. 2000 m. spalio mėn. išrinktas Seimo nariu. 2000 m. lapkričio-2001 m. birželio mėn. – LR Vyriausybės vadovas. 2001 m. liepos – lapkričio mėn. – Seimo Liberalų frakcijos seniūnas, Seimo opozicijos lyderis. Nuo 2002 m. sausio – Seimo Nepriklausomybės frakcijos narys (dabar – Liberaldemokratų frakcija). Nuo 2002 m. kovo 9 d. – Liberalų demokratų partijos pirmininkas.
 
Panaudota literatūra:
1. Algirdas Banevičius. 111 Lietuvos valstybės 1918-1940 politikos veikėjų. 1991.
2. Liudas Truska, Algimantas Lileikis, Gediminas Ilgūnas, Rimgaudas Geleževičius. Lietuvos prezidentai. Vilnius, 1995.
3. Lietuvių enciklopedija. T. 29. Bostonas, 1964.
4. Interneto svetainė „Vyriausioji rinkiminė komisija“
http://www.vrk.lt 
5. Interneto svetainė „Lietuvos Respublikos Prezidentas“ http://www.president.lt 

Parengė Rimantas Jūraitis

 


© Žemaičių kultūros draugijos informacinis kultūros centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija